Savaitgalio pabėgimas į Londoną. Trečioji diena.

 

Ryte išsikrapštau iš migio labai anksti, nes noriu pagaliau nuvažiuoti iki Parlamento ir Big Beno privalomai nuotraukai iš Londono. Kitaip gi nesiskaito, kad buvai Londone. Tada važiuoji iki vieno nuostabiausių muziejų, kokiame tik teko lankytis- Wallace Collection. Tai yra nacionalinis muziejus, kurio kolekciją sudaro pirmų keturių Hertfordo markizų ir Sir Richard Wallace (spėjama, ketvirtojo markizo nesantuokinio sūnaus) sukauptos meno vertybės.

Ikoniškasis Londonas.

Kitos kelionės planuose- Londono apžvalgos ratas. 

Vestminsterio abatija.

Wallace Collection.

Pirmasis Hertfordo markizas buvo Edward Seymour, Lordo Protektoriaus, palikuonis. Jis, to net nežinodamas, pradėjo šią nuostabią kolekciją įsigydamas šešis Canaletto darbus iš dailininko dirbtuvių. Antrasis Hertfordo markizas išsinuomojo dabartinį pastatą savo rezidencijai ir kartu su žmona buvo geri Princo Regento draugai. Trečiasis Hertfordo markizas mėgo ekstravaganciją ir buvo neabejingas olandų tapybos darbams ir Sevro porcelianui. Ketvirtasis Hertfordo markizas užaugo kaip anglas ir prancūzas, nes keli metai po jo gimimo tėvai pasuko skirtingais keliais ir motina mažametį sūnų išsivežė į Paryžių. Anglijoje šis didikas lankėsi retai, daugiausia laiko praleido Prancūzijoje, kur pagarsėjo kaip žymiausias šalies kolekcionierius. Jis teikė pirmenybę jau pripažintų menininkų kūriniams ir pirko aukcionuose, o ne per salonus ar antikvariatus. Markizas pinigų neskaičiavo ir vienas žymiausių kūrinių jo kolekcijoje, „Besijuokiantis kavalierius“, jam atsiėjo šešis kartus nuo spėjamos aukciono kainos, nes didikas aršiai varžėsi su vienu iš savo konkurentų kolekcionierių. Būtent šis didikas yra atsakingas už tai, kokią formą kolekcija įgavo, nes iš 770 kolekcijoje saugomų paveikslų, 600 buvo nupirkti jo užsakymu. Pats to nežinodamas, jis įsigijo baldų, kurie vėliau tyrimų metų buvo nustatyti kaip padirbinti Marijos Antuanetės kambariams Petit Trianone.

Savaitgalio pabėgimas į Londoną. Antroji diena.

 

Ryte keliuosi anksti, kad galėčiau papusryčiauti be eilės. Tada važiuoju į Kenwood House.

Dido Belle ir Elizabeth Murray. 

Dido Elizabeth Belle (1761-1804) gimė Britanijos kolonijose egzotiškose salose. Jos tėvas buvo britų laivyno karininkas, o jos mama buvo vergė. Spėjama, kad gražią vergę karininkas pasiliko sau po sėkmingo ispanų laivo šturmo, suartėjimas greičiausiai nebuvo su abipusiu sutarimu. Tokie vaikai- ne retenybė kolonijose.

Karjeros siekęs karininkas penkiametę mergaitę parsivežė į Angliją (vergės motinos niekas nesiklausė) ir patikėjo auklėti aristokratams giminaičiams Kenwood dvare. Aristokratai giminaičiai jau globojo kitą nepilnametę našlaitę giminaitę, todėl mergaitės augo kaip seserys. Nepaisant spėjamos tėvystės, tėvas Dido taip ir nesuteikė savo pavardės. Dido motinai galiausiai buvo suteikta laisvė ir ji apsigyveno Amerikoje. Laivyno karininkas laiko gyvenime nešvaistė veltui – jis tapo admirolu ir laimingu penkių vaikų tėvu nuo penkių skirtingų moterų, tik nei vienos taip ir nevedė. Savo testamente paminėjo tik du iš savo vaikų.

Kenwood dvaras Londone. 

Dido (toks buvo populiarus vergių vardas) Kenwood dvare pragyveno trisdešimt vienerius metus. Jos socialinė padėtis buvo labai neapibrėžta, nes visgi buvo gimusi teisėtoje vergijoje. Nepaisant šio fakto, globėjai suteikė jai deramą to meto kilmingos mergaitės išsilavinimą. Jos globėju buvo vyriausiasis teisėjas ir jam teko nagrinėti labai delikačią bylą, kurios sprendimu vėliau pasinaudos aboliucionistai. Sprendimas nebuvo idealus- vergija kolonijose buvo legali, bet vergas, pasiekęs Britanijos žemę, techniškai tapdavo laisvas, nes Britanijos salose vergija nebuvo įteisinta. Po savo globėjo mirties Dido paveldėjo nedidelį turtą, ištekėjo, susilaukė vaikų ir gyveno nedideliame name Londone. Ji mirė sulaukusi 43-ejų metų. Jos kapas neišlikęs.

Savaitgalio pabėgimas į Londoną. Pirmoji diena.

 

Londonas yra mano miestas. Keliauju ten ketvirtą kartą, bet tikrai ne paskutinį - jau net kitos kelionės plano apmatai yra. Juk visiems žinoma, kad „When a man is tired of London, he is tired of life, for there is in London all that life can afford.”

Pirmosios Londono akimirkos.

Skrydis iš Vilniaus buvo labai ankstyvas, nekursavo visuomeninis transportas, todėl dar iš vakaro užsisakiau taksi. Rezervacija kainavo papildomus 3 EUR, bet užtat miegojau ramiai. Kaip moko žydų išmintis, jeigu problemą galima išspręsti pinigais, tai ne problema, o išlaidos. Saugumo patikrą greitai praėjau naujajame terminale, kur nosį gana nemaloniai kuteno dar neišsivėdėjęs dažų kvapas, bet skridau iš senojo terminalo, kur tebėra pasienio kontrolė. Padidėjus ne Šengeno zonos keleivių srautui, pasienio patikroje buvo įjungti labai naujoviški e-vartai. Pirmiausia, keleivio prašoma nuskenuoti savo asmens dokumentą, kad sistema patikrintų dokumento tinkamumą ir keleivio galimybes naudotis savitarnos varteliais. Tokiais e-vartais gali naudotis tik biometrinius pasus turintys asmenys. Jei dokumentas tinkamas, varteliai atsidaro ir tada keleivis galės atlikti kitą žingsnį – prieš dar vienus vartelius reikės nuskenuoti pirštus ir žiūrėti į kamerą. Jeigu sutaps pase nurodyti ir realiai esantys biometriniai duomenys, atsidarys antrieji varteliai ir asmuo įžengs į ne Šengeno zoną.

Apžvalginės ekskursijos po miestą autobusu: TAIP ar NE?

"Apžvalginės ekskursijos po miestą autobusu- taip ar ne?"- šį klausimą uždaviau savo tinklaraščio Facebook paskyroje ir vienbalsiai atsakėte- TAIP.

Kūtvėla išbando Big Bus autobusą Londone.

Kokie tokios turistinės pramogos privalumai?

1) Patogumas: Autobusas priveža prie toliau nuo centro esančių miesto vietų. Tai patogu tiems, kurie nenori vaikščioti ilgus atstumus arba negali vaikščioti dėl sveikatos būklės. Tai yra aktualu keliaujantiems su vaikais ar vyresnio amžiaus asmenimis.

Big Bus autobusas Londone.

2) Greita miesto apžvalga: ekskursija autobusu leidžia per trumpą laiką pamatyti daugelį miesto lankytinų vietų ir svarbių objektų. Dažnai gidas (arba audiogidas) pateikia įdomią informaciją apie kiekvieną sustojimą, o tai padeda geriau suprasti miesto istoriją ir kultūrą. Tokios ekskursijos aktualios kruiziniais laivais atvykstantiems turistams, turintiems tik keletą valandų iki laivo išplaukimo, ar keliautojams, kuriuos labai spaudžia laikas. Taipogi, tokios ekskursijos padeda sunkiau erdvėje besiorientuojantiems asmenims suvokti miesto mastelį ir atstumus tarp lankytinų objektų.

Informacija autobuso stotelėje.

3) Įperkama: Palyginti su privačiomis ekskursijomis, autobusu vykdomos apžvalginės ekskursijos dažnai būna pigesnės ir todėl prieinamesnės plačiam turistų ratui. Dažnai perkant tokias ekskursijas iš anksto arba internetu būna gerų kainos pasiūlymų, įvairių akcijų.

Kūtvėla keliauja nesezono metu. 

4) Puikus pasirinkimas įvairių grupių poreikiams: Tokios apžvalginės ekskursijos tinka tiek vienišiems keliautojams, tiek šeimoms ar draugų grupėms, nes autobusas sutalpina visus norinčius ir leidžia pasimėgauti kelione kartu. Dažnai tokie autobusai turi specialią vietą, pritaikytą neįgaliojo asmens vežimėliui.

Vieta neįgaliojo keliautojo vežimėliui Big Bus autobuse.

5) Klimato sąlygos: Apžvalginės ekskursijos autobusu gali būti patogios tiek žiemą, tiek vasarą, nes jos suteikia galimybę išvengti prastų oro sąlygų, tokių, kaip lietus ir sniegas ar alinantis karštis.

Atviras denis Big Bus autobuse.

6) Lankstumas: Kai kurios ekskursijos autobusu siūlo galimybę pasirinkti įvairius maršrutus arba išlipti norimose vietose ir taip susikurti individualų ekskursijos planą. Nusipirkus vieną bilietą, galima persėsti į 2-3 skirtingų maršrutų autobusus per visą bilieto galiojimo laiką. Kartais taip galima pakeisti visuomeninio transporto poreikį.

7) Gido paslaugos: Daugelis tokias ekskursijas organizuojančių įmonių turi patyrusius gidus, kurie suteikia papildomos informacijos, duoda naudingų patarimų.

Nors dauguma apklaustųjų pasisakė už apžvalgines ekskursijas autobusu, negalima, objektyvumo dėlei, nepaminėti ir tokios pramogos trūkumų.

Londono vaizdai nuo Big Bus autobuso denio. 

1) Apribotas lankytinų vietų pasirinkimas: Nors tokia ekskursija leidžia pamatyti daugelį miesto vietų, ne visos jos bus pasiekiamos tiesiai iš autobuso, nes autobusas tiesiog neturės galimybės sustoti “prie durų”.

Žiema Londone. Kaip jums tai patinka?

2) Mažiau asmeniškumo: Jeigu autobusu keliauja didelė grupė, gidas negali skirti laiko kiekvienam dalyviui.

Londonas ruošiasi Valentino dienai. 

3) Laiko apribojimai: Ekskursijose paprastai yra nustatyti laikai kiekvienam sustojimui, todėl gali būti sunku pabūti tam tikrose vietose tiek, kiek norėtumėte. Tokiu atveju reiktų išlipti iš autobuso, aplankyti tą įdomią vietą, ir tada laukti sekančio autobuso. Tokie autobusai kursuoja intervalais 15-30 min., bet kartais intervalas būna ir 60 min.

Londonas nuo Bib Bus autobuso denio.

4)  Patogumo trūkumas dėl kitų keleivių: Daug žmonių vienu metu gali sumažinti komfortą autobuse, ypač jei jis pilnas. Tai gali būti nepatogu, jeigu jums nepatinka keliauti su didelėmis grupėmis ar jei norite ramybės, nes žmonės mėgsta garsiai dalintis įspūdžiais. Dar gali būti, kad į pilnai užsėstą autobusą tiesiog nebus galimybės įlipti. Ši rizika ypač didelė prie labai populiarių lankytinų objektų.

5) Priklausomybė nuo oro sąlygų: Esant nesezonui arba blogoms oro sąlygoms, autobusai gali tiesiog nekursuoti.

6) Palyginti su ekskursija pėsčiomis, mažiau unikalių detalių: Autobusas negali sustoti mažose gatvelėse ar vietose, kuriose būtų galima atrasti kažką naujo. Tai gali būti nuobodu tiems, kurie nori išsamiau tyrinėti miestą aplenkiant turistų apgultus lankytinus objektus.

7) Triukšmas ir kamščiai: Miestuose, kuriuose yra daug eismo, autobusu gali būti sunku judėti greitai ir patogiai. Eismo kamščiai gali užlaikyti autobusą, o jame nebus tualeto.

8) Kaina: Nors turai autobusu gali būti pigesni už privačias ekskursijas ar savarankiškai susidėliotą kelionės maršrutą, jie nėra “pigiau grybo”. Rekomenduotina skaityti atsiliepimus prieš perkant apžvalginę ekskursiją autobusu.

9) Nenumatytos aplinkybės: Aplinkybės, kurių nebuvo kelionės planavimo metu, gali rimtai atsiliepti patyrimui. Autobuso sustojimas gali būti perkeltas, maršrutas gali būti pakeistas dėl streiko, ir pan.

Londone suskaičiavau bene penkias skirtingas įmones, kurios vežioja turistus apžvalginiais autobusais, o kur dar visokie specializuoti turai- Hario Poterio filmavimo vietos, naktinis turas po iliuminuotą Londoną, ir pan. Gali susisukti galva kaip tam žvirbliui, kuris nuo tvoros įkrito į kibirą su vandeniu.

Garsioji Trafalgaro aikštė Londone. 

Mano skrydis iš Vilniaus į Londoną (per Lutono oro uostą) buvo labai ankstyvas ir įregistravimas į nakvynės vietą dar nebuvo galimas. Turėjau langą tarp 9.30 ir 15.00 val. Be to, oras buvo žvarbokas ir vietomis lynojo. Buvau nemigusi dar iš vakaro, todėl tik išlipus iš trijų valandų skrydžio visiškai nesinorėjo pakartoti Heraklio žygdarbių, o tiesiog norėjosi pasilepinti, taip kad toks turas autobusu pasirodė pati geriausia mintis. Dėkoju Big Bus įmonei už galimybę pasivažinėti po Londoną jų apžvalginiu autobusu.

Londono akimirka. 

Man patiko:

• Dažnai išdėstytos autobuso stotelės. Viena stotelė, man artimiausia, buvo nukelta, bet kita stotelė buvo už kelių minučių pėsčiomis.

• Detalus maršruto žemėlapis ir nemokamos ausinės klausytis audiogido.

• Galimybė nulipti pasišildyti į dengtą autobuso vidų ir vėl užlipti pasidairyti po miestą iš aukšto.

• Paslaugos populiarumas. Nors oras, kaip ir minėjau, buvo prastas, turistų buvo nemažai.

PRO TIP: rekomenduoju atsisiųsti mobiliąją aplikaciją, kurioje nurodytos visos stotelės, yra žemėlapiai, kelionę galima sekti realiu laiku ir kurioje pateikiama visa aktuali informacija. Mobiliąją aplikaciją rasite App Store ir Google Play. 

Londonas nuo Big Bus autobuso denio.

Man nepatiko:

• Nemažai laiko skiriama važiuoti tiesiog konkrečiu rajonu, o ne sustoti prie konkretaus lankytino objekto. Kita vertus, taip galima pamatyti nemažai skirtingos miesto architektūros.

• Dėl uždaryto eismo prie Parlamento, tą dieną turistinio autobuso maršrutas buvo nukreiptas.

• Audiogido pasakojimas vietomis įtraukė, neva, istorinių herojų įrašytus komentarus ar vieną kitą keistą britišką anekdotą. Man labiau patinka rimtesni, labiau istoriniai pasakojimai. Bet čia jau ieškau musių ant asfalto.

Daugiau informacijos ir bilietai: Big Bus Tours

Jūsų Kūtvėla

Londonas- visada gera mintis. Tik keista ten kartais būna.

Šį kartą kelionė į Londoną turėjo labai konkretų tikslą- apsilankyti World Travel Market turizmo naujienų parodoje, kuri vyksta kasmet lapkričio mėnesį. Tuo pačiu pridėjau kelias dienas pabūti pačiame Londone ir apsilankyti jo turtinguose muziejuose. Skrydį iš Vilniaus pirkau su Ryanair gerokai iš anksto, todėl ir kainą gerą pagavau, bet reikia pastebėti, kad skrydžiai į Londoną ir taip nėra ypatingai brangūs. Londono viešbučiai mano kišenei per brangūs (nes negaliu sau leisti keliauti tik kartą per metus ir tam taupyti), todėl išsirinkau St. Christopher's Inn tinklo hostelį Grinvičo rajone, netoli turizmo naujienų parodos.

Skrendame į Londoną. Man patinka, kad pavyko išlošti dvi valandas dėl laiko zonų skirtumo. 

Garsusis arbatos kliperis Grinviče.

Vakare pasivaikščiojome po rajoną, ieškojome kur pavalgyti. Galiausiai užėjome į ispaniško maisto restoraną, nes mūsų apeiti britiški pabai atsisakė ne tik tiekti karštą maistą, bet net ir arbatą parduoti vakarais. Tiesa, mūsų hostelio pabas (aha, gyvenome hostelyje-pabe) tokiais prietarais nesivadovavo, bet pirmą vakarą visi apeiti pabai mus atbaidė savo triukšmu ir parduodamo alkoholio kiekiais. Ispaniškas restoranas buvo visai geras pasirinkimas tiek kainos, tiek kokybės atžvilgiu, o kitą dieną pradėjau Londono lankytinų vietų šturmą. Diena pasitaikė apsiniaukusi, nors visos kelionės metu rimto lietaus gavome tik vieną vakarą.

Gotikinis plytų kelias Europoje: Vilniaus indėlis į Europos architektūros mozaiką.

Niekada nepraleidžiu progos užsukti į Vilniaus g. esantį turizmo informacijos centrą ir prasieiti per visas brošiūras, nes kartais ima ir užkrenta koks perlas. Taip besikuisdama po informacinę medžiagą ir radau lankstinuką anglų kalba apie gotikinį plytų kelią Europoje. Tai yra turistinis maršrutas, pristatantis gotikos paveldą Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. 2010 m. Leipcige šis projektas buvo apdovanotas aukso medaliu už pasiekimus išsaugant viduramžių architektūrą Europoje.

Kadangi jau penki metai kaip vėluoju keliauti šiuo maršrutu, tai čiupau fotoaparatą ir žemėlapį, ir nedelsdama išlindau į miestą po ilgos žiemos, anot mūsų klasiko, šilumos girti. O čia dar pasisek tu man taip- Saulės užtemimas. Tai dabar tokia požlibė esu.

Vilnius yra nuostabiai sluoksniuotas miestas, kaip koks pyragas. Gali eiti tuo pačiu maršrutu, bet kiekvieną kartą akcentuoti vis kitus dalykus, ir gausis vis nauja ekskursija. Vilniaus gotika didžiąja dalimi nėra matoma ir prieinama paprastam turistui, nes tiesiog su laiko tėkme atsidūrė rūsiuose. Yra keletas restoranų ir meno galerijų Vilniuje, kurie įsikūrė buvusiuose rūsiuose, todėl daugiau ar mažiau pasižiūrėti tos gotikos galima, bet pačių pastatų architektūra dabar jau laikoma daugiausia barokine arba šiuolaikine. Tas nėra blogai, nes galima per porą valandų pamatyti visus siūlomus objektus ir tada dar lieka laiko kur nors skaniai pavalgyti. Lietuvai skirtame lankstinuke Vilniuje yra pažymėti devyni objektai kaip lankytini ir  jie yra papildomai aprašyti, dar septyni objektai yra tik pažymėti kaip galimai lankytini be aprašymo, o Kaune yra pažymėti kaip lankytini ir aprašyti trys objektai, o dar šeši yra pažymėti kaip galimai lankytini be aprašymo. Iš viso europiniame projekte yra pažymėtas trisdešimt vienas gotikinis objektas.

Kas liko už kadro Londone.

Skrydis į Londoną buvo nusižiūrėtas pas Urkis Travel. Tiesioginis skrydis Vilnius-Londonas su rankiniu bagažu į abi puses kainavo nepilnai 250 LTL. Skridau Wizzair kompanijos lėktuvu. Jie vykdo skrydžius į Lutono oro uostą. Iki Londono ir atgal į Lutono oro uosta važiavau easyBus kompanijos autobusu. Iš anksto pasirūpinau bilietais į abi puses, todėl jie kainavo tik 5 svarus sterlingus (kreditinės kortelės aptarnavimo mokestis įskaičiuotas). Turiu įspėti, kad easyBus kompanija turi labai daug neigiamų atsiliepimų, nors mano kelionė su jais praėjo be jokių nuotykių, netgi pavyko pasinaudoti sąlyga ir įsėsti į ankstesnį autobusą. Tikrai patariu būti oro uoste bent dvi valandos iki skrydžio, nes saugumo patikroje būna labai daug žmonių.

Apgyvendinimas Londone yra labai brangus, jeigu neturite draugų, pas kuriuos galite apsistoti, arba nesinaudojate tokiais portalais kaip Couchsurfing. Kadangi mano kelionė buvo ilga, nenorėjau užsikrauti sau vargo kaitalioti nemokamos nakvynės vietas (juk nepadoru taip ilgai išnaudoti kieno nors svetingumą). Apsistojau labai geografiškai geroje vietoje esančiame Barmy Badger Hostel. Už nakvynę keturviečiame kambaryje su pusryčiais sumokėjau 930 LTL.

Viešasis transportas yra tikrai efektyvus, ypač metro. Aš pirkau savaitės bilietą už beveik 40 svarų sterlingų, taip vadinamą "Travelcard", 1-3 zonoms. Ją pakrovė į Oyster kortelę už 5 svarus sterlingus, kuriuos galima atgauti grąžinant kortelę. Jos visiškai pakanka aplankyti visas turistines vietas Londone, netgi Grinvičas yra 3 zonoje. Pasibaigus šiam bilietui, dar turėjau pusantros dienos Londone, tai tiesiog papildžiau Oyster kortelę vieną dieną dienos bilietu (buvo savaitgalis, galiojo off-peak tarifas), o kitą dieną- grynais pinigais ir naudojausi pagal poreikį.

Traukinių pasas man labai pravertė, nors buvau nusiteikusi skeptiškai jo atžvilgiu. Suskaičiavusi visas keliones su juo pamačiau, kad man susitaupė 530 LTL. Traukiniais keliauti Anglijoje yra labai brangus malonumas, bet dažnumas ir greitis verti tos kainos. Aš buvau išsirinkusi Britrail London Plus Pass, keturioms dienoms per aštuonių dienų laikotarpį, antra klasė. Siuntimas į Lietuvą atsiėjo nemažai, tikras plėšikavimas. Prieš pirmą kelionę traukinių pasą reikia aktyvuoti-tiesiog paduoti bet kurioje traukinių bilietų kasoe, kad uždėtų antspaudą. Įrašius datą, tą dieną galima naudotis traukiniais kiek tik norit toje zonoje, kurią dengia išsirinktas pasas. Antra klase keliauti yra tikrai patogu, todėl neverta mokėti brangiau už pirmąją klasę. Kiek pastebėjau, yra kontingentas žmonių, kurie sulenda į geresnę klasę su antros klasės bilietu ir ne visada kontrolieriai juos iš ten išguja. Bet didelis privaluma syra tas, kad nebūtinos vietų rezervacijos traukinyje- kitur Europoje nusiperki brangų traukinių pasą ir normalesniuose traukiniuose privaloma rezervacija siekia 3-10 EUR.

Lankytinos vietos- kiekvienam pagal skonį. Jeigu keliausite po Angliją be traukinių paso ir būsite ne vienas, atkreipkite dėmesį į gerus 2-4-1 pasiūlymus tiems, kas keliauja traukiniais su paprastais bilietais. Londone šiais pasiūlymais galima pasinaudoti čia: 2-for-1 London, o Kento grafystėje čia: Visit Kent Offers. Tai reiškia, kad pateikę kuponą ir parodę traukinių bilietus, dviese būdami mokėsite perpus mažiau už apsilankymą šiame pasiūlyme dalyvaujančiose vietose. Taip pat verta pasidomėti Plus Bus pasiūlymais, kurie keleiviams su įprastais traukinių bilietais siūlo pigius vietinio susisiekimo autobusų bilietus dienai. Bilietus autobusui galima gauti internetu arba traukinių stotyje.

Maistas vėlgi kiekvienam pagal dietą. Taupantiems rekomenduoju nenumoti ranka į Meal Deal pasiūlymus supermarketuose. Už fiksuotą mokestį gaunate užkandį (sumuštinį arba salotas), gėrimą (sultis, limonadą, vandenį) ir desertą (pyragaitį ar čipsus). Aš dažnai valgiau skaniuosius Cornish pasty pyragėlius su įdaru.

Primark parduotuvių tinkle galima nebrangiai apsipirkti. Moterys ten tokiais glėbiais tempia gėrybes, kad jų pačių nesimato. Aš nusipirkau striukutę, nes atšalau uodegą angliškame klimate, ir labai dailų šalikėlį su saulėgrąžomis.

Pinigais geriausia apsirūpinti dar namuose, nes keitimo kursas Londone yra prastas, oro uoste tai išvis siaubingas, kuom toliau nuo Londono, tuom kursas geresnis.

Kelionė su rankiniu bagažu- kur aš buvau anksčiau? Nerealus dalykas. Į paprastą kuprinę galima pritutinti tiek visokio gėrio, o ji vis tiek bus leidžiamose mažo rankinio bagažo ribose. Be to, keliaujant tik su rankiniu bagažu nebūtina laukti skrydžio registracijos-atsispausdinus įlaipinimo kortelę namuose, galima eiti tiesiai prie įlaipinimo vartų.

Bendra išlaidų suvestinė savaitei Londone:

Skrydis tik su rankiniu bagažu: 250 LTL
Apgyvendinimas: 930 LTL
Visokios transporto išlaidos: 200 LTL
Traukinių pasas: 500 LTL
Rūbai: 135 LTL
Popiečio arbata: 145 LTL
Krabas Braitone: 115 LTL
Žiurkėno žaislas: 30 LTL
Maistas: 200 LTL
Lankytinos vietos ir suvenyrai: 860 LTL

Viso: 3365 LTL

Atsižvelgiant į tai, kad gyvenau patogiai, valgiau sočiai, naudojausi transportu, lankiausi pilyse, pirkau knygas ir lauktuves žiurkėnui ir tai, kad Londonas yra vienas iš brangiausių pasaulio miestų (paskutiniais duomenimis, penkioliktas), tokios savaitės išlaidos nestebina. Atmetus nebūtinas išlaidas kaip rūbai, arbatos gėrimas viešbutyje ir krabas, būtų buvę galima sutaupyti 395 LTL.

Su meile,

Kūtvėla Antbankrotoribosaitė

Londono Pinternetai: kas netilpo į pasakojimus.

Kūtvėlai bemaklinėjant po Londoną, jos akis vis užkliūdavo už ko nors įdomaus. Suplanuota kelionė nuo taško A į takšką B vykdavo zigzagais, nes Kūtvėla vis ką nors pamatydavo įdomaus ir nušokuodavo pasižiūrėti iš arčiau. Šitame reportaže ir bus sudėti viso tokie bendros kategorijos neturintys įspūdžiai.

Per ardua ad astra -per kovą į žvaigždes. Naujai atidengtas paminklas pilotams, žuvusiems Antrojo pasaulinio karo metu.







Winston Churchill :"...the Battle of France is over. I expect that the Battle of Britain is about to begin".

Kūtvėla Grinviče: vieta, kur galima apsižergti meridianą ir auga žmogaus dydžio rožės.

Kad Britanija yra jūrinė valstybė cypauja kiekviena plytelė Grinvičo šaligatvyje. O Londonas nebūtų Londonas, jeigu savaitgaliais nebūtų vykdomi kokie nors darbai, trindantys metro eismą. Dalis darbų vykdomi po savižudžių sprogdintojų atakos 2005 metais, bet taipogi yra atnaujinamos pasenusios metro stotys bei tiesiamos naujos linijos, todėl dėl visų tokių perturbacijų iki Grinvičo nusigavau vėliau, nei planavau.

Klaipėda turi "Meridianą", o Grinvičas turi "Cutty Sark". 

Kūtvėla prie "Cutty Sark". 

"Cutty Sark" yra vienintelis pasaulyje išlikęs arbatos kliperis (greitasis burlaivis). 1845 m. laivų statykla Niujorke į vandenį nuleido pirmąjį tristiebį burlaivį "Rainbow", o jau 1869 m. Klaido laivų statykloje Škotijoje buvo baigtas statyti "Cutty Sark". Kinų arbatos importas buvo priežastis garsiosioms kliperių lenktynėms. Prasidėjus derliaus nuėmimo metui, Kinijos pakrantėse išsirikiuodavo kliperiai, kurie turėjo nugabenti arbatą į Europą ar Ameriką. Laivas, pirmasis atgabenęs arbatos krovinį, gaudavo solidžią premiją. Pirmosios lenktynės datuojamos 1852 m., kai du anglų burlaiviai pasikrovė Kantone ir išplaukė į Liverpulį.

Nuviliantis Tonbridžas ir bičių korio lankymas Ročesteryje.

Kadangi savo eiklaus šokinėjimo po traukinius dėka buvau sutaupiusi dieną traukinių pasui, paskutinę dieną skyriau labai reklamuojamam Tonbridžui ir Ročesteriui, kurio pilį pamačiau pro traukinio langą grįždama iš Doverio-ir iškart man jos prireikė. Tonbridžo pilis užėmė visą nuotraukos plotą reklaminėje brošiūroje, ir tik ją pamačiusi supratau, kodėl. "Reputedly England's finest example of a Motte and Bailey Castle with a splendid 13th Century Gatehouse",- sakė reklama. Jau tokia ir anokia, kad nepamačius negalima išvažiuoti iš Anglijos. Ir taip toliau, ir panašiai. 

Tondbridžo pilis. 

Siautulingas egzotiškasis Braitonas ir jo kaimynė, didinga gražuolė Arundelo pilis

Braitone trūksta plyšta turėjau padaryti du dalykus: pamatyti Karališkąjį paviljoną ir suvalgyti krabą. Planuojant kelionę, į šį planą įsiterpė Arundelo pilis. Nežinau kaip ir kada tai atsitiko, bet mano kelionių užrašuose jinai figūravo kaip tiesiog būtinas pamatyti objektas. Logistika nebuvo labai paprasta, nes pilies apartamentai lankymui atveriami tik nuo vidurdienio, todėl reikėjo gerai sušokinėti į traukinius. Nors įsėdau į gana ankstyvą Londono-Braitono traukinį, jis pūškavo vos ne dvi valandas, stodamas kiekvienoje stotyje, kur tik netingėjo. Braitoną tai noriu pagirti už gerai organizuotą viešąjį transportą: už 3.30 svarus sterlingus galima nusipirkti autobuso bilietą dienai, o bilietas galioja labai didelėje pajūrio teritorijoje ir apima tokius miestelius kaip Seaford, Newhaven, Hove, Shoreham, Steyning, Lewes, ir dar keletą. Traukinių stotyje galima pasiimti Braitono žemėlapį, yra turizmo informacijos centras, taipogi galima pasiimti lankstinuką su turistui reikalingiausiais autobusų maršrutais pačiame Braitone. Tai tikrai labai gera kaina ir galimybė pamatyti daug įdomių vietų, nors ir pačiame Braitone lengvai galima praleisti visą dieną. Po šios kelionės padariau išvadą, kad mielai čia praleisčiau keletą dienų.

Vienas garsiausių ne tik Braitono, bet ir visos Anglijos lankytinų objektų yra pseudoorientalistinio stiliaus princo regento, o vėliau ir karaliaus Jurgio IV rūmai, žinomi kaip Karališkasis paviljonas. Indijos architektūra ir Kinijos interjeras suteikia pastatui egzotikos. Į lankymo kainą įeina audiogidas, bet viduje negalima fotografuoti.

Karališkasis paviljonas, Braitonas. 

Doverio pilis-raktas ir baltosios Doverio uolos: Anglija prasideda čia.

Kai pasakydavau, jog ketinu apsilankyti Doveryje, mano pašnekovai reaguodavo baisiai. Vieniems iš rankų iškrisdavo puodo dangtis. Kiti pamesdavo pusiau nuskustą bulvę ir vos nenusipjaudavo sau piršto. Dar kitus ištikdavo stabas ir jie kuriam laikui prarasdavo kalbos dovaną. Keletas individų pabėgo garsiai rėkdami, paskui savaitę slėpė nuo manęs savo vaikus ir šunis. Aukšto kaimynai pirma pro durų plyšiuką pasitikrindavo, ar aš toli nuėjusi, ir tik tada greitai nubėgdavo į dušą koridoriaus gale. Doveris, kurio baltasias uolas pamatę per Lamanšą besikeliantys keleiviai rėkdavo "Valio! Namai!", o jautresnės moterys apsiverkdavo, turi baisią turistinę reputaciją. Prisiskaičiusi internetuose apie nuo pat ryto keliančius alkoholio suvartojimo lygį šalyje vietinius gyventojus ir už traukinio stotį didesnes dilgėles, tirtėdama iš siaubo atsargiai išlipau iš traukinio, prisiplojau pilvu prie grindinio, ir pro kūtvėliškus gaurus apsidairiau į visas puses: ar saugu? Kad Doveris nėra turism magnet leido suprasti turistinės reklamos stotyje nebuvimas, -iki šiol visur tik iš traukinio išlipusi pasiimdavau nemokamą lankstinuką su miesto žemėlapiu ir lankytinomis vietomis, o šį kartą likau it musę kandusi (nebent gausios turistų ordos čia jau viską buvo prieš mane nušlavusios). Laimei, netrukus aptikau ir nusifotografavau stendą su miesto žemėlapiu, o užklausta moteriškė pasakė, kaip nueiti iki pilies ir labai stebėjosi, kad aš atvažiavau jos pamatyti. Netrukus prasidėjo ir normalios kelio nuorodos, kuriomis atėjau iki turizmo informacijos centro, kur už 10 pensų man pardavė miesto žemėlapį-pirmą mano pirktą žemėlapį šios kelionės metu.

Doverio pilis.

Jis mirs kaip valstybės išdavikas, bet prie jo kapo klaupsis piligrimai iš viso pasaulio: Kenterberis, Anglija.

Džiaugsmingai šiurendama traukinių pasu tyrinėjau traukinių išvykimo laikus, ieškodama savojo, į Kenterberį. Apsidžiaugiau radusi vieną reisą visu pusvalandžiu anksčiau, nei planavau-kadangi mano traukinių pasas leidžia man neribotai straksėti iš traukinio į traukinį, tai man visi variantai geri. Traukinys atpūškavo įspūdingo dydžio ir jau labai nekantravau, kada leis keleiviams ropštis vidun. Kai jau buvau bekelianti koją į už dešimties minučių išvykstantį traukinį, tai mane kaip elektra nupurtė-taigi šitas traukinys yra į Kembridžą. KEMBRIDŽĄ! Na, tai irgi istorinis miestas, nieko nesakau, turi ką parodyti turistui, bet man taigi reikia į Kenterberį. Kai nuplikyta šokau atgal prie išvykimo lentos- nėra tokio traukinio. Kūlversčiu nusiritau prie bilietų kasų. Esu lietuviška Kūtvėla, sakiau aš uniformuotiems traukinių stoties darbuotojams, noriu į Kenterberį, o jūs ten kažkodėl nevežat, tai ką man dabar daryt? Anie juokėsi, paskui liepė pereit per gatvę, į kitą stotį. Tai žinokit, kad ta King's Cross St.Pancras yra dvi stotys po viena metro linija. Kai jau pagaliau šmurkštelėjau į savo traukinį, net atsidusau lengviau. Bet čia buvo dar ne pabaiga- balsas garsiakalbyje bylojo, kad tik pirmi aštuoni vagonai iš dvylikos atidarys duris prie platformos Kenterberyje, nes ji per trumpa priimti visą traukinį, todėl norintys išlipti Kenterberyje you'd better make sure sėdintys reikiamame vagone. Iškišau galvą per duris, norėdama suskaičiuoti vagonus, tai traukinio palydovas taip man piktai mostelėjo, kad skriete atgal nuskriejau. Tada dar pabėgiojau kiek po traukinį.

Ale paskui visgi gerai pataikiau atsisėsti. 

Važiavau greituoju traukiniu Javelin, tai per nepilną valandą buvau vietoje. Kenterberio katedros bokštai ryto migloje pro traukinio langą atrodė fantastiškai. Išlipau Canterbury West stotyje, kuri nėra labai gerai pasirengusi priimti turistus, net miesto žemėlapio nėra; bet čia susižinojau, iš kur išvyksta traukiniai į Doverį. Sekdama kelio nuorodomis, atitrepsėjau iki turizmo informacijos centro, kuris dar nedirbo. Taipogi, dar negalėjau ir išsikeisti pinigų, nes buvo likę kažkur 10-15 min. iki visų įstaigų ir parduotuvių darbo pradžios. Kol laukiau, padariau keletą nuotraukų.

Pubams dar ankstoka sidrą Kūtvėloms pilstyt. 

Turizmo informacijos centras. How cool is that? 

Jeigu yra vienas patarimas Kenterberiui, tai bus šis- būkite ten anksti. Apie vidurdienį plūsteli tokios turistų minios, kad mažas miestelis sprogsta. Daugiausia čia moksleivių grupių, kurios su užduočių lapais vaikšto po miestą. Vieną užduotį ir aš padėjau įgyvendinti-jiems reikėjo paparašyti nepažįstamo žmogaus juos nufotografuoti. Nuotraukos net nepažiūrėjo, nes užduotis buvo anyway atlikta. Labai daug buvo prancūzakalbių grupių-nenuostabu, Port of Calais ne taip ir toli. 

Ši siaura gatvelė būna sausakimša nuo turistų. 

Kenterberio katedra.

Karaliaus Alfredo Winchesteris: istorinė Anglijos sostinė šiandien.

Karalius Alfredas Didysis yra vienintelis iš 56 Anglijos monarchų, vadinamas Didžiuoju. Winchesteris gi, kaip ir visi -chester arba -caster priesagas turintys miestai, kilo iš kadaise čia buvusios romėnų stovyklos (castrum, castra). Alfredas buvo ketvirtas sūnus Wessex dinastijos karaliaus šeimoje, bet tik jam buvo lemta įeiti į istoriją Didžiuoju. 865 m. vikingų invazijos metu, Wessex karalystė tuo metu dar susiskaldžiusioje Anglijoje buvo vienintelė, kuri atsilaikė. Taikos sutartimi vikingams danams buvo atiduotos žemės į rytus nuo Londono iki Česterio, kurios tapo žinomos kaip Danelaw savo įstatymais ir gyvenimo būdu. Bet Alfredas nesnaudė: atkovojo iš danų  Londoną, kūrė fortifikuotus miestus, įsteigė nuolatinę armiją, statė laivus patruliuoti pakrantėmis. Kai vikingai smogė vėl 890 m., karaliaus Alfredo vadovaujami anglai jų jau laukė. Be to, šis valdovas anglams suteikė galimybes lavintis, davė tvarką ir teisingumą. Tai jam valdant anglai susivokė esą Angelcynn, t.y. anglų tautos gyvenama žemė. Jo sutuoktinė Ealhswith fundavo moterų vienuolyną Winchesteryje-vieną iš to meto švietimo centrų, bet, kaip jau įprasta, apie ankstyvąsias viduramžių valdoves žinios yra labai fragmentiškos. Ealhswith pergyveno Alfredą tik trimis metais; jų abiejų amžino poilsio vieta šiandien nėra žinoma.

Iš Solsberio iki Winchesterio atvažiavau per maždaug 1,5 val., nes reikėjo persėsti tarpinėje stotyje. Winchesteryje mane vėl pasitiko naudingos kelio nuorodos, o pačioje stotyje buvo stendas su visokia turistiška proklamacine medžiaga, tarp kurios buvo ir nemokamas miesto žemėlapis. O pats Winchesteris mane pritrenkė ir sužavėjo!

Winchesterio gatvės vaizdas. 

Karalienė Ana.

Karalienė Ana geriausiai mums pažįstama iš rusiško filmo "Stiklinė vandens". Европа может подождать :-) Karalienės Anos valdymo metu, galima sakyti, įvyko tik vienas svarbus įvykis šalies viduje, - tai buvo 1707 m., kai Anglija ir Škotija susijungė po vienu Parlamentu. Ana į sostą žengė būdama 36 metų. Ji gimė valdant tėvo broliui Karoliui II, kuris nepaliko teisėtų palikuonių. Jos tėvas buvo pirmasis eilėje į sostą, bet jis buvo katalikas, vedė katalikę princesę, ir todėl tik pro trijų metų valdymo buvo palyginus taikiai nuverstas. Lyg nujausdamas, Karolis II buvo įsakęs auginti savo dukterėčias Aną ir jos vyresnę seserį Mariją protestantų tikėjimo tiesomis. Anos pusbrolis ir jos sesers vyras Viljamas III kurį laiką valdė Angliją su Marija II, tačiau vaikų nesusilaukusi Marija mirė nuo raupų 1694 m., jos našlys valdė iki savo mirties 1702 m. O tada į Anglijos sostą sėdo karalienė Ana, kuri santuokoje su princu Georgu iš Danijos patyrė asmeninę tragediją, kurią sunku šiandieninei moteriai įsivaizduoti-karalienė pergyveno ir vyrą, ir visus septyniolika savo vaikų (dvylika gimė negyvi arba buvo persileidimai, keturi mirė nesulaukę dvejų metų, o vienintelis išgyvenęs berniukas mirė sulaukęs vienuolikos metų). Vat Jums ir Anno Pacifico. 

Winchesterio katedra. 

Winchesterio katedra savo išlaikymui reikalauja 5 milijonų svarų sterlingų per metus -baisinė suma. Primenu, katalikų bažnyčios negauna paramos iš valstybės, nepaisant visos savo istorinės reikšmės, todėl įėjimas visur yra mokamas. Prie aukų dėžučių, kurios pastatytos visose bažnyčiose papildomai, parašyta : "Please give generously". Geriausiai XII a. išsilaikiusi Biblija yra saugoma Winchesterio katedroje, bet jos pamatyti negalėjau-buvo išnešta restauravimui. Sakoma, kad ši įspūdingo dydžio ranka rašyta knyga yra puošta auksu ir lazuritu. Taipogi lankytojams nerodomos senovinės valdovų palaikus saugančios mortuary chests, kurios labai nukentėjo Civilinio karo metais, ir dabar irgi yra restauruojamos. Winchesterio katedra buvo pabaigta statyti 1093 m. ir priglaudė vyskupo, o vėliau ir šventojo, Swithino palaikus. Čia tikima, jeigu per šio šventojo dieną (liepos 15) lis, tai lietus nesiliaus ateinančias 40 parų. Nestabilus gruntas ir dar neaukštas meistrų darbo lygis 1107 m. sukėlė bokšto griūtį, ir katedros atstatymo darbai tęsėsi net iki XV a. vid. 1906-1912 m. naras William Walker išgelbėjo katedrą nuo griūties reguliariai nerdamas po vandeniu ir sutvirtindamas pūvančias medines konstrukcijas daugiau kaip 25.000 maišų cemento, 115.000 didelių cemento blokų ir 900.000 plytų. Paskui vandenį buvo galima išpumpuoti ir imtis tradiciškesnių konservavimo darbų.

Solsberio (Salisbury) katedra: čia stovi Žemės Stulpai.

Buvau nusprendusi neapsiriboti vien Londonu, o pamatyti kiek galima daugiau toks ūkanotos Albiono šalies, todėl investavau į traukinių pasą Britrail London Plus, 4 dienos, 2 klasė. Berašydama atsiminimus, pamažu suvesiu ir buhalteriją, todėl įrašų pabaigoje bus matyt, ar priverčiau jį atsipirkti. Solsberio (rašoma Salisbury) katedra yra garsi tuom, kad ją pastatė per rekordinį laiką (38 metus), joje yra seniausias laikrodis pasaulyje, jos bokštas yra aukščiausias šalyje ( lengva atsiminti-123 m), jai priklauso didžiausias šalyje arkomis puoštas kiemas, jos choro patalpa bažnyčioje buvo anksčiausiai šalyje pabaigta statyti, ji pirmoji 1991 m. sukūrė merginų chorą, joje saugoma Magna Carta (kuriai 2015 m. bus 800 metų), ir ji beveik vienas prie vieno kaip katedra, kurią knygoje "Pillars of the Earth" įamžino Ken Follett. Jeigu tai ne geriausia reklama ją pamatyti, tai jau tada nežinau.

Aktyvuotas traukinio pasas. 

Traukiniuose kartais būna galimybė nusipirkti gėrimų ir užkandžių. Praverčia tyrinėjant traukinių grafikus. 

Išlipusi iš traukinio sekiau kelio nuorodomis iki turizmo informacijos centro, kuris manęs nesužavėjo, bet gavau nemokamą miesto žemėlapį. Solsberyje planavau pažiūrėti tiktai jo garsiąją katedrą, todėl iškart ir nustrepsėjau jos link. Pakeliui dar savo žiurkėnui Cepelinui dovaną nupirkau. Pats Solsberio miestelis pasirodė mažas ir tylus. Galbūt todėl, kad dar anksti buvo?

Solsberis, Anglija. 

Juodosios gulbės karalystėje: Lydso pilis.

Eleonora iš Kastilijos
Margarita Prancūzė
Izabelė Prancūzė
Ana iš Bohemijos
Joana iš Navaros
Katerina Valua

Šešios karalienės, viena pilis, tūkstantis metų istorijos. Ir Kūtvėla.

"Welcome to Leeds Castle, the loveliest castle in the world!"

Lydso pilimi Kento grafystėje sirgau seniai. Neatbaidė netgi sudėtingas susisiekimas. Galima sakyti, visa kelionės į Londoną esmė ir buvo apsilankyti Lydso pilyje. Todėl lietingą sekmadienį (Anglija, kaipgi kitaip), nepaisant to, kad vakar buvo pirma diena Londone ir aplanksčiau bene pusę miesto, kėliausi šeštą ryto, užkandau kukliais angliškais pusryčiais ir ištursenau ieškoti reikiamos traukinių stoties. Gyvenau netoli Earl's Court metro stoties, todėl man reikalinga Viktorijos traukinių stotis buvo už kelių stotelių. Gerai, kad išsiruošiau anksčiau, nei reikėjo, nes buvo metro traukinių pakeitimai Earl's Court stotyje ir apie 10 min. nė patys mašinistai nežinojo, kuriuo traukiniu ir kur jiems važiuoti. Bet pagaliau situacija išsisprendė, ir traukiniai pajudėjo-kai kurie keleiviai nesulaukę dardeno lagaminus laiptais lauk iš stoties ir ieškojo taksi. Viktorijos traukinių stotyje bilietų automate nusipirkau bilietą iki Bearsted stotelės (nes prie bilietų kasų su aptarnaujančiu personalu nuolat driekiasi eilės). Man labai patiko, kad visur stotyse būna uniformuoti darbuotojai, kurių gali paklausti, kuri platforma tau reikalinga ir pan. Išsiaiškinusi, kuris traukinys mano, patogiai įsitaisiau. Praktiška žinoti, kad savaitgaliais traukiniams taikoma off peak kaina, todėl a day return bilietas kainuoja palyginus nebrangiai ir gali važiuoti bet kurios valandos reisu nesukdamas sau galvos. Kas nepatiko, tai kad keleiviai baisiai šiukšlina traukiniuose: kavos puodeliai, spauda, alaus skardinės-viskas paliekama, nes pora minučių iki išvykimo ateis darbuotojas su maišu ir prištinėmis ir apkuops kiek spės. Dėl sudėtingos logistikos daugiau šiai dienai nieko ir neplanavau, svarbiausia buvo dabar nuvykti ik Lydso pilies ir iš jos sugrįžti.

Labai faina buvo išlipti Bearsted stotelėje ir pamatyti ant jos lentikę su užrašu "This is the station for Leeds castle". Labai, labai taip welcoming. Tik dvi platformos, sujungtos tiltu. Traukinį pasirinkau labai gerą, jis atvyko maždaug 15 min. iki autobuso, kuris veža iki Lydso pilis, pirmojo reiso, kuris išvyksta nuo traukinių stoties. Jeigu žiūrėsit žemėlapį ir bandysit eiti pėsti, tai prapulsit ir dūšia, ir kūnu-vietomis tik kelias, nė pakelės nėra, pamiškės baisinės, o ir atstumas baisingai didelis. Tik autobusu.

Lydso pilies autobusas, 5 svarai sterlingai į abi puses. 

Lydso dvaras buvo žinomas dar 800-900 m. Manoma, kad netoliese buvo ir gynybinis fortas, bet archeologai neaptiko jokių įrodymų. Kažkur 1100-1300 metais buvo pastatyta pirmoji Lydso pilis; fortifikuotas malūnas ir vynuogynas buvo įrašyti į Domesday knygą. Šią knygą galima pamatyti eksponuojamą Nacionaliniame archyve pakeliui iš Kew sodų į Hamptono rūmus Richmmonde. Tai buvo pirmasis visuotinis Anglijos gyventojų ir turto surašymas, nes naujasis valdovas Viljamas Oranietis panoro sužinoti, kiek ir ko jis valdo. Gyventojai gi, deklaruodami savo žmonas, vaikus, avis, ožkas, grūdus, ir kitą turtą niurnėjo nepatenkinti, kad pirma surašys, o paskui jau ir atims pagal tą sąrašą, tikra svieto pabaiga. Taip ir atsirado surašymo pavadinimas: Book of Doom, Pasaulio pabaigos knyga, paprasčiau- Domesday Book. Kurį laiką pilį valdė Eduardas I ir jo žmona, Eleonora iš Kastilijos. Tapęs našliu, Eduardas I vedė Prancūzijos karaliaus seserį Margaritą, ir jaunavedžiai praleido medaus mėnesį Lydso pilyje. Karalius padovanojo pilį žmonai, pradėdamas pilies, kaip paveldimo valdovo našlės turto, istoriją. Toliau įvyko vienas iš įdomesnių Anglijos įstorijoje nesusipratimų: Eduardas II padovanojo pilį lordui Badlesmerui, tik va savo žmonai, Izabelei Prancūzei, pamiršo apie tai pasakyti. Atvykusią prieglobsčio prašytis valdovę ne tik kad per slenkstį neįleido, bet ir strėlėmis apšaudė. Nepaisant skylės atmintyje, karalius apgulė pilį, ją paėmė, ir nukirsdino lordą Badlesmerą. Našlaujanti Izabelė gyveno šioje pilyje iki pat savo mirties. Richardas II padovanojo pilį savo žmonai, Anai iš Bohemijos. Henrikas IV padovanojo pilį savo antrajai žmonai, Joanai iš Navaros. Valdovė kurį laiką ten bus savo posūnio kalinė, bet paskui bus išlaisvinta ir gyvens čia iki pat savo mirties. Tada valdovas pilį padovanojo Katerinai Valua, kuri buvo tik dvidešimt vienerių metų, kai tapo našle. Ši valdovė bus jau paskutinė, kuri pilį valdys kaip asmeninį savo turtą. Įsimylėjusi, Katerina Valua slapta ištekėjo už Oveno Tiudoro. Po tokios santuokos jai teko iškęsti tradicines paskemes-įkalinimą- bet jų teisėtas palikuonis buvo Edmundas, Richmondo grafas, būsimojo Henriko VII tėvas. Henriko VIII valdymo laikotarpiu pilis buvo pertvarkyta Katerinai Aragonietei, ir karališkoji šeima čia buvo apsistojusi prieš garsųjį 1520 m. susitikimą su Pranciškumi I. Toliau seka ilga, paini, ir ne tokia įdomi pilies ėjimo iš rankų į rankas istorija. Paskutinė pilies kaip privačios nuosavybės savininkė buvo ledi Baillie, mirusi 1974 m. Ji labai norėjo, kad šia pilimi ir parku galėtų grožėtis visi žmonės, todėl pilį paliko visuomenei. Juodoji gulbė, mėgstamas ledi Baillie paukštis, tapo Lydso pilies simboliu.

Viskas, daugiau su istorija Jūsų nebekankinsiu. Eikite, atsineškite šalto alaus.

Undergroundinis Kyoto stiliaus sodas Holland parke Londone.

Holland parko rajonas Londone vilioja pavėpsoti į elegantiškus namus ir prabangias parduotuves. Čia taip pat yra 22 ha dydžio parkas, laikomas vienu iš pačių romantiškiausių parkų vakariniame Londone. Sakoma, kad 2010-2011 m. parke užveisė kiaulių, kurių užduotis yra pamažu savo knyslėmis atkovoti parko teritoriją iš dilgėlių ir kitokių piktžolių. Na, kriuksių aš nemačiau, nes mano planas buvo visame milžiniškame plote susimedžioti nelabai kam žinomą japoniško stiliaus sodą. Apie jį aš pirmą kartą išgirdau Facebook socialiniame tinkle, kai žmonės planavosi kelionę į Londoną ir klausinėjo, ką galima gražaus pamatyti nemokamai. O kadani Japonija yra aplamai Kūtvėlos Achilo kulnas, sausgyslė ir raumuo*, tai šis parkas buvo antru numeriu-po Highgate kapinių- privalomai įtrauktas į kelionės planą. Vienas jo privalumų yra buvimas open 30 min. until dusk, kas gegužės mėnesį gali būti ir aštunta valanda vakaro. Undergroundinis jis yra todėl, kad apie jį žino tik saujelė išrinktųjų ir privilegijuotųjų, jo nėra Lonely Planet knygoje apie Britaniją. Tiesiog juodoji skylė. Kol iki jo atėjau, dar spėjau perkuisti visus pakeliui rastus antrų rankų knygynėlius ir pavarvinti seilę prie prabangių namų, kurių miegamieji tikrai ne spintos dydžio. Dauguma namų, tiesa, apšepę ir tušti, laukia savojo šeicho.

Kūtvėla Kyoto sode, Londonas. 

Karalienės Viktorijos laikų Londono Highgate kapinės: gotiško šiurpuliuko dozė turistams.

Skubu pradėti pasakojimus iš Anglijos, nes Kūtvėlos ilga tyla galėjo suklaidinti jos gerbiamus skaitytojus, kurie, apsiginklavę tankiomos šukomis, eitų naršyti artimiausius miškus, ieškodami savo mylimiausios tinklaraštininkės. Iš tiesų, Kūtvėla puikiai praleido laiką Anglijoje, išleido visas gyvenimo santaupas, kurias laikė saulėtai ir nerūpestigai senatvei, ir prikaupė daugybę medžiagos pasakojimams. Pirmasis Londone Kūtvėlos aplankytas objektas buvo garsiosios karalienės Viktorijos laikų Highgate kapinės. Deja, kelionė pasibaigė praradimu -neatlaikė Kūtvėlos mylimos šukos.

Einu trumpam paverkti kamputyje, tuoj grįšiu.

Grįžau.

Taigi, Highgate kapinės. XIX a. pr. Londone kilo, galima sakyti, sanitarinė krizė- čia gyventi kėlėsi žmonės iš visos šalies, o mirtingumo lygis buvo aukštas, ir galiausiai pasibaigė laidojimui skirta žemė. Buvo prieita iki to, kad mirusiuosius laidojo žemės lopinėliuose tarp namų, parduotuvių ir smuklių. Įsivaizduokite, užeinate į smuklę (pub'ą) papietauti, atsisėdate prie lango, o ten-kastuvo kotas aukštyn žemyn šiūpėliuoja. Fui, nu. Pasitaikydavo, kad laidodavo vienus kūnus ant kitų, užpildami specialia ardančia medžiaga, kad po kurio laiko vėl būtų galima laidoti į tą patį kapą- kvapelis ėjo aplink galite įsivaizduoti koks. 1800-siais metais Londone gyveno milijonas žmonių, bet tas skaičius netruko dar labiau išaugti. 1830-siais metais valdžia vis dėlto susiėmė, kad reikia imtis priemonių ir gerinti sanitarines, t.y. laidojimo sąlygas. Parlamentas išleido potvarkį, kuriuo aplink Londoną buvo sukurtos septynios naujos privačios kapinės, vienos iš jų ir buvo įkurtos netolimame Highgate kaimelyje, 17 akrų plote, už 3,500 tuometinių svarų sterlingų. 1839 m. gegužės 20 d. kapinės buvo pašventintos. 15 akrų buvo skirta anglikonams laidoti, o du likę akrai-visiems kitiems. Highgate kapinės buvo ant kalvos, nuo jų atsivėrė Londono panorama, be to, to meto kraštovaizdžio architektai suteikė joms patrauklumo ir moderniškumo. Todėl nenuostabu, kad šias kapines pamėgo turtingi žmonės, kurie savo šeimoms atminti statė itin didingus paminklus.

Koplyčia Highgate kapinėse-įėjimas į vakarinę dalį. 

Highgate kapinių koplyčia yra unikalaus dizaino- ji turi du sparnus, iš jų vienas skirtas anglikonams, kitas- visoms kitoms religijoms. Dabar kairiame sparne yra ir bilietų kasa bei suvenyrų stendas.

Paul Delaroche "Ledi Džeinės Grei egzekucija" (1833)

Viena iš dažiausiai pasitaikančių paieškų, atvedančių lankytojus į mano kelionių dienoraštį, yra informacijos paieška apie ledi Džeinę Grei (Lady Jane Grey).

Šaltinis: http://en.wikipedia.org/wiki/The_Execution_of_Lady_Jane_Grey. 

Paul Delaroche nutapytas paveikslas kabo Nacionalinėje galerijoje Londone. Ledi Džeinės Grei gyvenimas vertas ne mažiau dėmesio, nei kurio kito Tiudorų giminės palikuonip, o gal netgi ir daugiau. Po Henriko VIII (geriausiai atsimenamo kaip vedusio šešis kartus, o ne už kokius kitokius nuopelnus tautai) mirties, sostą paveldėjo jo mažametis sūnus Eduardas, tapęs Eduardu VI. Mažasis karalius buvo stropiai vedžiojamas už rankos pasirašant įvairius dokumentus savo regentų-dėdžių, irgi jau velionės motinos brolių. Eduardas VI dažnai sirgo, manoma, buvo paveldėjęs iš tėvo ir venerinę ligą-šis faktas istorikų yra ginčijamas. Mirties priežastis po tik šešerių karaliavimo metų-tuberkuliozė. Prieš mirdamas, jis turėjo pasakyti, kam palieka valdyti Angliją- karalius turėjo teisę paskirti savo įpėdinį. Jis turėjo dvi vyresnes seseris, Mariją (katalikę, Katerinos Aragonietės dukrą) ir Elžbietą (protestantę, Anos Bolein dukrą). Jo patarėjai išnagrinėjo įstatymus ir nustatė, kad Eduardas IV pats būdamas protestantu (religija ir politika nebuvo atskirtos) vis dėlto negali palikti sosto Elžbietai, apeidamas vyresniąją seserį katalikę. Liko viena išeitis-palikti sostą kitam giminei protestantui pagal karališko kraujo liniją, apeinant abidvi seseris. Toks asmuo- ledi Džeinė Grei, pusseserė.

Soste naujoji karalienė išsilaikė lygiai devynias dienas, Anglijos istorijoje ji taip ir yra žinoma kaip Devynių Dienų Karalienė. Politiniai vėjai pasisuko kitaip ir sostan įžengė Marija Tiudor. Nors ledi Džeinė Grei buvo įkalinta Londono Taueryje (tais laikais jis buvo kilmingų asmenų kalėjimas, kur karaliaus nemalonę pelnę didikai kalėjo ilgus dešimtmečius arba atsisveikindavo su galva ant ešafoto pasinaudodami ypatinga karaliaus malone-mirties bausmės neleisdavo stebėti smalsuoliams), karalienė Marija parodė gailestingumą ir pasigailėjo jos gyvybės. Tačiau sukilimas prieš Mariją Tiudor ir ledi Džeinės Grei atsisakymas pereiti į katalikybę (tokiu būdu liekant protestantų viltimi ir jų pageidaujama valdove) kainavo jai galvą. Ledi Džeinė Grei mirė ant Tauerio ešafoto 1554 metų vasario 12. Mirties dieną jai buvo 16 metų.

Čia Londono Taueryje stovėjo ešafotas.

 "Gentle visitor pause awhile : where you stand death cut away the light of many days : here jewelled names were broken from the vivid thread of life : may they rest in peace while we walk the generations around their strife and courage : under there restless skies" (Brian Catling, monumento autorius).

Su meile,

Kūtvėla

Šis bei tas iš Londono

Karalienės Elžbietos II 60-ties metų soste jubiliejui paminėti skirtiems renginiams prasidedant prisiminiau gi, kad tada, kai pati buvau Anglijoje, dar nerašiau šio dienoraščio, tai ir įspūdžiai liko neišpasakyti. Praleidau ten dvi savaites, bet realiai reiktų dar antra tiek. Nepaminėsiu visų aplankytų vietų dėl suprantamų priežasčių, tik keletą.

Apžvalgos ratas London Eye a.k.a. Wheel of Fortune ir karalienės Boudicca skulptūra