Savaitgalio pabėgimas į Londoną. Antroji diena.

 

Ryte keliuosi anksti, kad galėčiau papusryčiauti be eilės. Tada važiuoju į Kenwood House.

Dido Belle ir Elizabeth Murray. 

Dido Elizabeth Belle (1761-1804) gimė Britanijos kolonijose egzotiškose salose. Jos tėvas buvo britų laivyno karininkas, o jos mama buvo vergė. Spėjama, kad gražią vergę karininkas pasiliko sau po sėkmingo ispanų laivo šturmo, suartėjimas greičiausiai nebuvo su abipusiu sutarimu. Tokie vaikai- ne retenybė kolonijose.

Karjeros siekęs karininkas penkiametę mergaitę parsivežė į Angliją (vergės motinos niekas nesiklausė) ir patikėjo auklėti aristokratams giminaičiams Kenwood dvare. Aristokratai giminaičiai jau globojo kitą nepilnametę našlaitę giminaitę, todėl mergaitės augo kaip seserys. Nepaisant spėjamos tėvystės, tėvas Dido taip ir nesuteikė savo pavardės. Dido motinai galiausiai buvo suteikta laisvė ir ji apsigyveno Amerikoje. Laivyno karininkas laiko gyvenime nešvaistė veltui – jis tapo admirolu ir laimingu penkių vaikų tėvu nuo penkių skirtingų moterų, tik nei vienos taip ir nevedė. Savo testamente paminėjo tik du iš savo vaikų.

Kenwood dvaras Londone. 

Dido (toks buvo populiarus vergių vardas) Kenwood dvare pragyveno trisdešimt vienerius metus. Jos socialinė padėtis buvo labai neapibrėžta, nes visgi buvo gimusi teisėtoje vergijoje. Nepaisant šio fakto, globėjai suteikė jai deramą to meto kilmingos mergaitės išsilavinimą. Jos globėju buvo vyriausiasis teisėjas ir jam teko nagrinėti labai delikačią bylą, kurios sprendimu vėliau pasinaudos aboliucionistai. Sprendimas nebuvo idealus- vergija kolonijose buvo legali, bet vergas, pasiekęs Britanijos žemę, techniškai tapdavo laisvas, nes Britanijos salose vergija nebuvo įteisinta. Po savo globėjo mirties Dido paveldėjo nedidelį turtą, ištekėjo, susilaukė vaikų ir gyveno nedideliame name Londone. Ji mirė sulaukusi 43-ejų metų. Jos kapas neišlikęs.

Kenwood dvaras Londone.

Paveikslų kolekcija Kenwood dvare. 

Kenwood House viename iš Londono rajonų ir šiandien pasakoja šią istoriją. Ten yra tapybos darbas, vaizduojantis skirtingų rasių mergaites, savo laiku pakilnojęs nemažai antakių. Rekomenduoju pažiūrėti filmą „Dido Belle“ (2006). Ten realūs įvykiai kiek parežisuoti, bet filmas labai geras. Ypač rekomenduoju mėgstantiems periodo kostiumines dramas.

Nuoširdžiai, man kiek gaila sugaišto laiko. Patys dvaro rūmai labai nušiurę. Juos 1764-179 m. pertvarkė architektas Robert Adams pagal didiko William Murray užsakymą. Didikas su žmona šį dvarą įsigijo kaip užmiesčio vilą. Pora buvo bevaikė, bet globojo mažametes giminaites, ir naujasis dvaro perstatymas buvo susijęs su pagausėjusios šeimos poreikiais. Vėliau kiti didiko palikuonys vėl samdė architektus, kad pritaikytų dvarą savo poreikiams. Galiausiai, 1914 m. savininkas nusprendė dvarą parduoti. Manau, taip ir prasidėjo dvaro smukimas, nes čia gyveno nebe savininkai, o nuomininkai. Jų tarpe – Didysis kunigaikštis Nikolajus Nikolajevičius Romanovas, kuris su šeima čia gyveno kelerius metus.

Kenwood dvaro biblioteka.

Labai įdomūs karvių ragai. 

Kenwood dvaro paveikslų kolekcija. 

Ką čia veikė caro giminaitis? Jis pamilo ir vedė didikę, kurios statusas visgi „netraukė“ iki Rusijos carų nuotakų, o dar buvo ir pakankamai artimi giminės. Romanovų vyrai vesdavo su caro pritarimu, kurio šiuo atveju jaunikis net neprašė, nes žinojo, kad negaus. Skandalas buvo grandiozinis. Užsirūstinęs caras atėmė iš giminaičio jo karinius laipsnius ir ištrėmė jį kartu su šeima iš Rusijos imperijos. Laimingo jaunikio motina, sužinojusi naujienas, gavo širdies priepuolį, nepadėjo nė sanatorija Kryme. Nikolajui Nikolajevičiui, „nuvariusiam motiną į kapą“, buvo neleista dalyvauti jos laidotuvėse.

Kenwood dvaro paveikslų kolekcija. 

Po Rusijos didikų, dvarą nuomojosi milijonierė Nancy Leeds, vėliau ištekėjusi už Graikijos karališkosios šeimos atstovo. Dvare sukauptos vertybės buvo išparduotos 1922 m. per keturių dienų išpardavimą. Naujo gyvenimo Kenwood dvarui įkvėpė naujasis savininkas Edward Cecil Guiness. Taip, tas alaus gigantas. Jis į dvarą perkėlė savo sukauptą vertingų paveikslų kolekciją ir nuo 1929 m. atvėrė dvaro rūmus nemokamam lankymui. Dideli atnaujinimo darbai atlikti 2012-2013 m.

Lankantis dvaro rūmuose, man kilo įvairių minčių. Ne visos patalpos atvertos lankymui, nes sales prižiūri apmokyti savanoriai, kurių trūksta. Paveikslų kolekcija – įspūdinga, tikrai verta pamatyti, bet nėra nei baldų, nei apstatytų kambarių. Lankymas nemokamas, bet prašoma palikti auką arba įsigyti ką nors iš suvenyrų parduotuvės.

Mėgstu keliaudama po Britanijos salyną pasimėgauti mieline bandele „scone“ su grietinėle ir uogiene. Per klaidą nučiumpu „onion relish“ vietoje „strawberry jam“, tai einu mainytis. Kavinėje daug žmonių, ne tik turistų, bet ir vietinių, kurie mėgsta vaikščioti po Kenwood parką.

Arbatos pertraukėlė.

Toliau važiuoju iki istorinių Brompton kapinių, apie kurias rašė jau praeitame įrašė minėtas Atlas Obscura portalas. Aš vykstu ieškoti... laiko mašinos!

Brompton kapinių įėjimas.

Brompton kapinių istorija. 

Man labai patinka, kad Londone istorinėse kapinėse yra lankytojų centras, kur galima susipažinti su kapinių istorija, gauti nemokamą žemėlapį, pasinaudoti tualetu. Brompton kapinių teritorijoje yra ir kavinė. Net nepasakytum, kad čia palaidota 200,000 žmonių…

Čia palaidotas John Snow, medicinos daktaras. 

Brompton kapinės.

Šių kapinių istorija mena XIX a. Tuo metu Londonas taip plėtėsi, kad kapinės prie bažnyčių nebetalpino visų mirštančių. Situacija buvo tiesiog skandalinga ir suskubta ieškoti vietų kapinėms už miesto ribų. Brompton turgavietė buvo viena iš septynių tokių vietų aplink Londoną. Naujas kapines valdė privatūs akcininkai. Architektas, kuriam buvo patikėta suprojektuoti kapines, rėmėsi Šv. Petro bazilikos aikšte Romoje. Idėja buvo paprasta- suprojektuoti įspūdingo grožio kapines, kad turtingi asmenys čia norėtų išsipirkti šeimos kapavietes ir statytis gražius mauzoliejus. Projektas buvo ambicingas, bet akcininkai nekantriai trepsėjo prie architekto durų, todėl kapinės buvo atvertos 1840 m. dar nepabaigus joms suteikti idealaus architekto suplanuoto vaizdo. Nenuostabu, kad norinčių čia pasilaidoti atsirado netiek ir daug. Architektas buvo paliuosuotas iš pareigų, jo didingas projektas taip ir nebuvo įgyvendintas. Įstatymas numatė įgaliojimus valstybei uždaryti perpildytas bažnytines kapines ir perpirkti tokias privačias kapines valdymui ir taip 1850 m. Brompton kapinės buvo nupirktos, iš esmės jas nacionalizuojant. Šios kapinės ir šiandien veikia, bet kapo ploto „nuoma“ taikoma 75 metams.

Brompton kapinės.

Brompton kapinių istorija. 

Dalis originalaus plano. 

Aš ieškau tos laiko mašinos. Manoma, kad ji paslėpta Hannah Courtoy mauzoliejuje. Ši turtuolė (mergautine pavarde Peters, dirbusi namų šeimininke pas turtuolį pavarde Courtoy ir tapusi jo paveldėtoja) buvo pažįstama su egiptologu Joseph Bonomi, kuris tikino atskleidęs kelionės laiku paslaptį Egipto hieroglifuose. Jis susikooperavo su inžinieriumi Samuel Warner sukurti laiko mašinos prototipą. Šį projektą finansavo minėtoji turtuolė Hannah Courtoy. Laiko mašina buvo įrengta mauzoliejuje kapinėse, nes kapinės retai keičia pavidalą. Vėliau šis mauzoliejus priglaudė Hannah ir dvi jos netekėjusias dukteris. Ir šiaip, visa išradinga trijulė palaidota netoli vienas nuo kito. Mauzoliejaus durų didysis raktas pamestas ir niekas nebuvo jo atvėręs jau šimtas penkiasdešimt metų- paprastas spynų meistras nepajėgus susidoroti su įmantriu mechanizmu. Dar vienas šaltinis tikina, kad ten paslėpta net ne laiko mašina, o teleportacijos mašina! Brompton kapinėse visi antkapiai turi savo projektus, bet šio mauzoliejaus projektas archyve nerastas.

Laiko mašina Brompton kapinėse.

Katakombos.

Vartai į katakombas.

Kolonados.

Brompton kapinės.

Čia gyvena daug voverių.

Brompton kapinės.

Brompton kapinės.

Brompton kapinės.

Kadangi jau pasinešiau į anapusinį gyvenimą, tai važiuoju iki kito šios dienos objekto- St. Olave bažnyčios. Ši viduramžius menanti bažnyčia- viena iš nedaugelio, nesudegusių per Didįjį Londono gaisrą. Vieną rudens naktį 1666 m. mažas gaisras įsiplieskė vienoje Londono kepėjo parduotuvėje. Tuo metu Londone buvo daugybė vienas kitą remiančių medinių namų namelių nameliukų, todėl ugnis netruko persimesti pas kaimynus, nelaimę platino ir palankus jai vėjas. Gaisras buvo toks baisus, kad net kitapus Temzės upės žmonės jautė ant jų krentančius vėjo atneštus dar karštus nuodėgulius. Londonas liepsnojo keturias paras, žmonės buvo bejėgiai suvaldyti siautėjančią ugnį. Kai galiausiai gaisras užgeso, vaizdas buvo toks, kad religingi žmonės džiaugėsi su Dievo pagalba išgyvenę Biblinį Armagedoną- ugnis nušlavė 80 proc. Londono. Kepėjų asociacija 1986 m. išplatino kiek pavėluotą atsiprašymą.

Londono namai.

St. Olave bažnyčia.

Istorinė bažnyčia.

St. Olave bažnyčios kiemas.

St. Olave bažnyčios istorija.

Pirmoji St. Olave bažnyčia datuojama apie 1050 m. Ji buvo medinė ir vėliau kelis kartus perstatyta mūrinė. Metai prieš baisųjį gaisrą Londoną nusiaubė maras. Apie 400 žmonių buvo palaidoti šios bažnyčios kapinėse, įskaitant ir spėjamą maro kaltininkę Mary Ramsay. Maru užsikrėtusios šeimos buvo užrakintos jų pačių namuose, o ant durų buvo nupieštas praeivius įspėjantis raudonas kryžius su užrašu „Viešpatie, pasigailėk“. Namo durys buvo užrakintos spyna iš išorės ir pristatytas sargas saugoti, kad ligoniai nepabėgtų per 40 dienų karantiną. Įeiti buvo galima tik daktarui, seselei, kratytojams ir -naktį- laidotuvių biuro darbuotojams. Labai įdomūs buvo tie kratytojai: dažnai tai buvo parapijos pasamdytos senos panos (kurių nelabai ir buvo gaila netekti), kurios turėjo patvirtinti, kad asmuo mirė ne nuo maro, arba nuo maro (jeigu nebuvo pinigų kyšiui). Bažnyčios pastatas siaubingai nukentėjo 1941 m. per bombardavimą. Čia dažnai meldėsi ištremtasis Norvegijos karalius Haakon VII, nenusileidęs Hitleriui. Norvegijos karaliui dalyvaujant, 1951 m. buvo padėtas atminimo akmuo atstatytai bažnyčiai.

Bažnyčios interjeras. 

Bažnyčios interjeras.

Bažnyčios interjeras.

Bažnyčios interjeras.

Vitražas.

Norvegijos karaliaus garbei.

Iki 1941 m., čia buvo saugomas perkeltas verslo partnerių Abram Newman ir Monkhouse Davison antkapinis paminklas. Jie vertėsi arbatos prekyba ir tai buvo jų arbatos krovinys, kurio išvertimas Bostone į upę pradėjo Amerikos revoliuciją. Paminklas buvo sunaikintas Antrojo pasaulinio karo metu.

Dvasingas gėlių darželis. 

Pub'o pavadinimas.

Ko tik šios sienos nematė.

Šaligatvio plytelė.

Dar vienas šios dienos lankytinas objektas- St. Etheldreda bažnyčia. Princesė Etheldreda gyveno VII a. Ji norėjo tapti vienuole, bet sutiko su politine santuoka su sąlyga, kad liks skaisti. Sutuoktiniui bandant pažeisti sutarties sąlygas, ji pabėgo ir įkūrė religinę bendruomenę, pastatė bažnyčią. Savo valdose ji panaikino baudžiavą ir gyveno labai asketiškai. Prie jos kapo ėmė keliauti piligrimai, nes vieta garsėjo malonėmis, o perlaidojant princesę į prakilnesnę vietą jos kūnas rastas nesuiręs net po penkiolikos metų po mirties. Toks faktas tik patvirtino jos šventumą.

St. Etheldreda bažnyčia.

Herbas bažnyčios šventoriuje.

Labai itališko stiliaus detalė.

Dabartinė bažnyčia buvo pastatyta 1290 m. Ji buvo dalis vyskupui priklaususio komplekso su rezidencija, sodais, vynuogynais ir dirbama žeme. Tuo metu jau būdavo šaukiamas Parlamentas, kuriam priklausė ir vyskupai, todėl jiems reikėjo reziduoti Londone. Ši teritorija buvo nepavaldi Londono miestui. Henrikui Tiudorui pasiskelbus Bažnyčios galva, vienuolynams atėjo sunkūs laikai, vienuoliai buvo persekiojami, kalinami, kariami. Valdant karalienei Elžbietai I, po nedidelio konflikto su vyskupu šios valdos („Proud Prelate, I understand that you are backward in complying but I would have you understand that I who made you what you are can unmake you. And if you do not faithfully fulfil your engagement, by God, I will immediately unfrock you”-rašė vyskupui Elžbieta I) perėjo, spėjama, jos favoritui. Favoritas nebuvo godus, veltui nieko neėmė, metinis nuomos mokestis už šias valdas buvo 10 GBP (apie 3,000 GBP šiandien pagal Bank of England infliacijos skaičiuoklę), pora vežimų šieno ir...viena raudona rožė. Rūsio patalpose veikė taverna. Karalienės favoritas čia vedžiojosi moteris, o kai apsirgo ir atgulė, Elžbieta I atvyko jo lankyti ir netgi pati maitino šaukštu. Karalienė nepamiršo prikišti ligoniui ir skolos- šios dienos ekvivalentu, šešių su puse milijonų svarų sterlingų. Pilietinio karo metu bažnyčioje buvo įrengta ligoninė ir kalėjimas. Laikui bėgant, šios bažnyčios teritorija apaugo pigiais namais, vaistažolių sodais, vynuogynais, šafrano sodais, pievomis… Ši bažnyčia buvo ta riba, iki kurios atėjo baisusis 1666 m. gaisras, kaip tik čia vėjo kryptis pasikeitė ir bažnyčia buvo išsaugota. Vėlesni teritorijos savininkai XVIII a. rezidenciją perstatė, o bažnyčią padalino į dvi dalis: turtingiesiems ir vargšams. Taip jie tikėjosi surinkti papildomų pinigų iš klauptų nuomos, nes kas gi norėjo sėdėti vargšų gardelyje? Tai nepadėjo ir tiek vargusi bažnyčia galiausiai buvo uždaryta. Tačiau XIX a. katalikams vėl buvo leista laisvai praktikuoti savo tikėjimą. Augo pramonė, Londonas kimšosi, buvusios vyskupų valdos dingo lūšnynuose. Neveikiančią bažnyčią buvo bandoma parduoti padengti įvairias susidėjusias jos ankstesnių valdytojų skolas. Katalikams pavyko ją nusipirkti kartu su aplinkine teritorija ir su laiku jie ėmė rinkti lėšas remontui. Kripta ir centrinė bažnyčios dalis buvo atkurtos pagal XIII a. brėžinius.

Bažnyčios interjeras.

Centrinis altorius ir vitražas.

Įspūdingo storio sienos. 

Bažnyčia gavo dovanų relikviją- Šv. Etheldredos plaštaką. Tikslios istorijos nežinau. Manoma, kad vieno iš perlaidojimų metu jos kūnas buvo išdalintas relikvijoms, kurios buvo sunaikintos ar išbarstytos Reformacijos metais. Tuom vertingesnė buvo ši dovana. Relikvija saugoma relikvijoriuje dešinėje pusėje nuo altoriaus. Per karą bažnyčia labai nukentėjo, atkūrimo darbai užtruko septynerius metus.

Aš paminėjau du įdomius dalykus: šafraną ir vynuogynus. Jūs galbūt galvojate, kad Kūtvėlai nuo šventų vietų lankymo įvyko kažkoks apšvitinimas. O vat ir ne!

Šafranas lietingame Britanijos salyne žinomas net nuo XIV a. Kornvalio regionas keitė savo išgaunamą varį į šafraną iš Ispanijos. Šis prieskonis buvo ribojamas importas iš Ispanijos pusės, todėl Anglijos muitininkai apsimesdavo nieko nematą, jeigu kartais kokiam piligrimui iš lazdos iškrisdavo kontrabanda nešamos šafrano sėklos. Šis prieskonis gerai derėjo tinkamose Britanijos salyno dirvose.

Vynuogynai dera ne ką blogiau- šiandien vien tik Anglijos dalyje yra 400 komercinių vynuogynų. Kalti dėl viso, žinoma, romėnai, čia atvežę vynininkystės tradicijas. Dar ir dilgėles atvežė, bet čia kita tema. Anglija garsėja savo Pinot Noir, Chardonnay ir putojančiais vynais. O dabar dėmesio, metų skandalas- taip ir nesu ragavusi britiško vyno. Tradiciniuose pub’uose jo nėra, prekybos centre dominuoja klasikiniai vynai iš Italijos, Ispanijos, Argentinos… Labiausiai tikėtina paragauti tokio vyno per vynuogynų siūlomas degustacijas, kurias reikia užsakyti iš anksto.

Gatvės menas.

Pavakarieniauju moderniško stiliaus pub’e. Šiaip tikrai galiu rekomenduoti – The Argylle. Užsisakau porciją žuvies su bulvytėmis. Man patinka Londone valgyti tokiose vietose, nes čia maistas patiekiamas greitai, porcijos nemažos, skanu, nors nelabai pigu. Ieškantiems pigumo galiu rekomenduoti Meal Deal supermarketuose- už 4 GBP galima nusipirkti užkandį (vaisių indelį ar čipsų pakelį), sumuštinį arba salotas bei gėrimą. Įdomu tai, kad supermarkete su žiburiu nerasi normalios kokakolos, tik be cukraus.

Mano mėgstamas patiekalas.

Londone jau tamsu, lyja ir vyksta ūkininkų streikas ant traktorių, o aš ieškau buvusios Teksaso respublikos ambasados.

St. James gatvėje stovinčio pastato rūsiai su požemiais mena vyno prekybos aukso amžių, kai vynininkai iš čia tiekė alkoholinius gėrimus Britanijos monarchams. Prekybai neskirtos patalpos būdavo išnuomojamos. Čia buvo viešnamis, lošimo namai, meškų pjudymo ir gaidžių peštynių arena, paskutinė viešos dvikovos Londone vieta. Čia gyveno Napoleonas III, tremtyje planuodamas sugrįžimą į kontinentinę Europą.

Čia buvo Teksaso respublikos ambasada. 

1836-1845 m. čia buvo Teksaso respublikos ambasada. Tuo metu Teksasas buvo suverenus, bet turėjo negerus kaimynus- JAV ir Meksiką, kurios jo gviešėsi. Tuometinis Teksaso prezidentas išsiuntė diplomatinę misiją į Angliją ieškoti paramos. Tačiau 1845 m. Teksasas, nepaisant Britanijos karūnos palaikymo, prisijungė prie JAV (buvo aneksuotas). Ambasada Londone buvo uždaryta ir delegatai išvyko, palikdami neapmokėtą nuomą. Skolą apmokėjo 1986 m. anglų-teksasiečių draugijos nariai Teksaso respublikos 150-ties metų įkūrimo proga. Skola buvo 160 svarų sterlingų delegatų išvykimo dieną, kas siekia 16,500 GBP šiandien pagal Bank of England infliacijos skaičiuoklę. Negaliu pasakyti, pagal kurį kursą skola buvo padengta.

Trumpam užsuku į garsią parduotuvę Fortnum and Mason. Noriu nupirkti arbatos lauktuvėms namie pasilikusiems.

Šokoldiniai meškiai. 

Fortnum and Mason parduotuvės interjeras.

Lauktuvės namiškiams.

Meškiukas Padingtonas.

Šios ikoniškos parduotuvės istorija prasidėjo žvakių šviesoje. Romantiška, ar ne? Na, ne visai, greičiau- praktiška. Karalienės Anos dvarui reikėjo naujų žvakių kiekvienam vakarui (nes degti jau nudegusias žvakes buvo žemas lygis) ir verslo gyslelę turėjęs jos liokajus William Fortnum nudegusias žvakes surinkdavo ir parduodavo vaškui. Verslas taip gerai sekėsi, kad netrukus liokajus galėjo atsistatydinti iš tarnybos dvare ir plėtoti verslą su savo verslo partneriu ir buto šeimininku Hugh Mason. Jie ir toliau ieškojo būdų kaip uždirbti pinigų, vienu iš tokių būdų tapo jų sugalvotas Škotiškas kiaušinis, kurio paragauti aš taip ir neprisiverčiau. Norėdami pritraukti lankytojų į savo parduotuvę, verslininkai įrengė pašto skyrių, kur paštas buvo surenkamas šešis kartus per dieną. Krymo karas buvo bene pirmas karinis konfliktas, kurį aprašė spauda gyvai, o kareivių buities ir gydymo sąlygomis pasibaisėjusi karalienė Viktorija nusiuntė Fortnum and Mason parduotuvei prašymą persiųsti panelei Florence Nightingale produktų. Parduotuvei gerai sekėsi, todėl nenuostabu, kad prekybos agentas iš JAV čia pirmiausia ir atitempė penkias dėžes konservuotos produkcijos pavyzdžių. To šaunuolio pavardė buvo Heinz. Taip britų virtuvėse atsirado ir šiandien mylimos konservuotos pupelės. O tuo metu tai buvo delikatesas!

1902 m. karalius Edward VII paprašė geriausios arbatos, kokią tik įmanoma gauti pasaulyje. Verslininkai kaipmat išsiuntė užklausas ir to rezultatu tapo mišinys iš Indijos „assam“ ir Šri Lankos „flowery pekoe“. Ši arbata taip ir vadinasi- the Royal Blend. Nepamirštos liko ir parduotuvės langus 1911 m. išdaužiusios sufražetės, kurioms buvo nusiųstos lauktuvės jų išėjimo iš kalėjimo proga. Siuntinyje buvo kūną stiprinančių produktų, nes kalinimo metu maitinimas buvo prastas, o kai kurios kalinės rengdavo bado streiką, tada jas gydytojai maitindavo šiaudeliu į skrandį per prievartą...Pirmojo pasaulinio karo metais į frontą išėję parduotuvės darbuotojai buvo garantuoti, kad grįžę turės darbo vietą. Ir daugelis grįžo. Karaliaus Jurgio V jubiliejus į Londoną sukvietė visą pasaulį, todėl parduotuvė atidarė skyrių, skirtą pirkėjams iš Indijos ir musulmoniškų kraštų, orientuojantis į jų mitybos ypatumus. Taipogi, buvo galima įsigyti pagal tų kraštų receptus jau pagamintų patiekalų, kuriuos išnešiodavo liokajai. Elžbieta II atidarė Jubiliejui skirtą arbatos saloną 2012 m. Parduotuvė nespaudė ant stabdžių ir atidarė filialus ten, kur kasdien praeina masės žmonių- St. Pancras International traukinių stotyje ir Heathrow oro uoste, dar vėliau- Royal Exchange (Karališkojoje biržoje). Pirmoji parduotuvė užsienyje buvo atidaryta 2019 m. Hong Konge.

Minėjau, kad Fortnum and Mason parduotuvės istorija prasidėjo karalienės Anos (1665-1714) dvare. Norėčiau papasakoti daugiau apie šią nelaimingą moterį.

Karalienė Ana buvo paskutinė Stiuartų dinastijos valdovė.

Reiktų trumpam nusikelti į 1603 m. Škotijos karalius Džeimsas VI per savo prosenelę Margaritą Tiudor paveldėjo Anglijos sostą, sujungė Škotijos ir Anglijos karūnas kaip karalius Džeimsas I. Po jo sūnaus Karolio I egzekucijos Stiuartams buvo uždrausta paveldėti sostą iki Karolio II restauracijos. Po Karolio II valdęs jo katalikas brolis Džeimsas II buvo toks nepopuliarus, kad susidarė sąlygos Ornanžo princui Viljamui įsiveržti „atkurti tvarką“. Parlamento aktu buvo uždrausta paveldėti sostą katalikams ir Džeimso II palikuonims. Tačiau Stiuartų dinastija išliko, nes Viljamas iš Oranžo buvo Karolio II sesers sūnus, o jo žmona Marija buvo Džeimso II dukra. Jie valdė kaip jungtiniai monarchai, tik nesusilaukė palikuonių. Tokiu būdu sostas atiteko Marijos seseriai Anai.

Ana dar prieš paveldėdama sostą ištekėjo už Danijos princo Jurgio. Ji buvo nėščia net aštuoniolika kartų ir tik penkis kartus pagimdė gyvus vaikus, kurių nei vienas neišgyveno. Kiti vaikai gimdavo stipriai anksčiau laiko ir jau kuris laikas būdami mirę gimdoje arba stipriai apsigimę. Ypatingai tragiški buvo 1687 m., kai kelių dienų eigoje Ana patyrė persileidimą, jos vyras susirgo raupais, ir nuo raupų mirė dvi dukterys. Ana paveldėjo sostą po velionės sesers vyro mirties 1702 m., o 1708 m. jau tapo našle. Sosto paveldėjimo aktu buvo nustatyta, kad po Anos mirties sostas atiteks Hanoverių dinastijai, nes jos išgyvenusių palikuonių taip ir nebuvo. Ana norėjo valdyti savarankiškai, bet jos neguvus protas ir bloga sveikata privertė ją labai priklausyti nuo ministrų, kurie įvėlė Angliją į karą prieš Prancūziją ir Ispaniją. Parlamentas riejosi tarpusavyje baisiau šunaujos. Karalienės asmenines ir politines pažiūras stipriai veikė dvi favoritės: iš pradžių Sara Čerčil, paskui- Abigail Mešem. Anos valdymo metais Britanija gavo vergų tiekimo kolonijoms monopolį, kuriame karalienė turėjo pelningų akcijų. Karalienė 1714 m. patyrė insultą, po kurio tapo nebyle. Jos mirtis keliais mėnesiais vėliau amžininkams pasirodė kaip išsivadavimas iš ilgų kančių.

Kaip sako anglai: „Heavy is the head that wears the crown“.

Jau nebe pirmą kartą pasakojime iš Londono rekomenduoju pažiūrėti istorinį filmą. Šį kartą tai „The Favourite“, sukurtas 2018 m. Sovietiniais metais panašia tematika buvo sukurtas filmas „Stiklinė vandens“.

Vėlyvai vakarienei dar prigriebiu pyragėlį su vištiena ir grybais. Tai- „Cornish pastry“, rekomenduoju paragauti Anglijoje. Naktį kankino rėmuo, tai registratūroje pasiprašiau stiklinę pieno. Man dažnai kelionėse kyla šita problema, matyt, esu pripratusi prie naminio maisto, tai valgymas restoranuose ir kavinėse man kenkia. Jeigu ir jūs turite rėmens problemą, pabandykite gelbėtis 1-2 stiklinėmis pieno.

Kornvalio pyragėlis.

Bus tęsinys.