Miestas ant moters rankų: Jonava. Žygis aplink Jonavą ir keista jo atomazga.

 

Jonavos įkūrėjais laikomi didikai Kosakovskiai. 1750 m. Marijonai Zabielaitei-Kosakovskienei Augustas III suteikė privilegiją „įkurti Jonavos miestelį, leisti jame turgus ir prekymečius, apgyvendinti laisvus įvairių religijų žmones, t.y. krikščionis, totorius, žydus…“. Toks pavadinimas miestui buvo suteiktas pagal mirusio Marijonos vyro Dominyko Kosakovskio tėvo Jono vardą. Miestas formavosi pagrindinių kelių į Vilnių, Kauną, Ukmergę ir Kėdainius sankirtoje. Šis kraštas garsėjo javų ir kitų maisto produktų prekyba, didelėmis mugėmis; Nerimi buvo plukdomi sieliai. Nutiesus Sankt Peterburgo-Varšuvos pašto kelią, miesto reikšmė dar labiau išaugo, o XIX a. atsiradusio geležinkelio dėka prekyba miestelyje dar labiau suintensyvėjo. Pramoninio miesto vaizdą Jonava įgavo sovietmečiu, netoliese iškilus azotinių trąšų gamyklai. Pro miestą eina Kauno- Daugpilio plentas, susikerta geležinkelio linijos ir Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Šiemet Jonavoje sustoja ir tarptautinis traukinys Vilnius-Ryga.

Kūtvėla lankosi Jonavoje.

Jonavos kaip turistinės krypties rimtai nesvarsčiau. Per turizmo parodą Adventur stabtelėjau prie Jonavos stendo, pasiėmiau reklaminės medžiagos. Miestas man pasirodė pakankamai didelis, plius labai reklamavo naują baseiną. Pasidomėjau nakvynės galimybėmis, nes po baseino dardėti traukiniu namo visai nesinorėjo, ir kažkiek nusivyliau pasirinkimu. Dabar, po žygio, galvoju, kad gal ir nelabai verta į tą Jonavą turistams važiuoti...

Bojau! Dienos kelionė traukiniu į Joniškį: originalūs muziejai, skanūs virtieniai ir svetingi žmonės.

Dozė kvailumo ir polinkis į avantiūrizmą- taip šiandien atsakinėjau besistebintiems kas atvedė vilnietę Kūtvėlą į Joniškį. O avantiūrą įgyvendinti padėjo ne kas kitas, o patys „Lietuvos geležinkeliai“, sujungę geležiniu arkliu Joniškį su sostine (net dviem sostinėm, jeigu skaičiuosim ir Rygą).

Ursulijus Lepečkojauskas kaštavoja Joniškio kulinarinį paveldą.

Traukinys iš Vilniaus išvyksta 6.30 val.ryte, todėl iš patalo išsiristi reikėjo jau ketvirtą valandą ryto, ko aš „Lietuvos geležinkeliams“ tikrai nedovanosiu. Planavau atvykti į Vilniaus geležinkelio stotį apie šeštą valandą ryto ir pamaklinėti po renovacijos atidarytą stotį, bet buvau dvidešimt minučių vėliau, todėl iškart puoliau prie jau laukiančio traukinio ir kaip aštuonkojis apsivijau savo vietą. Na, ne visai savo, nes mano teisėta sukeliovė vis emigruodavo, nes jos ir jos draugo bilietai buvo perskelti per vagoną, tai aš įsitaisiau prie lango. Daug naudos nepešiau, nes lauke dar tamsu nors į akį durk.

Žasliai: tarp geležinkelio, Rožinio slėpinių parko ir trijų ežerų.

Norėčiau būti:

...žemės grumstu,

rasos lašu,

trupučiu džiaugsmo,

tavo šypsniu 

"Padaryk mane gerumo ženklu..."

Mes, lietuviai, esame kantri tauta, bet ir mūsų kantrybė turi ribas. Kainoms Lietuvos kurortuose šokant pasiutpolkę, o kelionių agentūroms atšaukinėjant vieną kelionę po kitos, volens nolens, kaip sakydavo  sena žiežula mano lotynų kalbos dėstytoja, žmogus imi ieškoti variantų kaip iškišti nosį iš namų ir tuo pačiu išlaikyti sveiką protą ir išsaugoti protingą biudžetą. Kelionės po Lietuvą kondicionuojamu moderniškuoju traukiniu su daug erdvės kojoms ir nemokamu wi-fi yra mano šios vasaros atradimas. Šito atradimo dėka dabar nuo kojų pirštų iki ausų esu apsidėliojusi tarkuotu agurku ir geriu vandenį lyg "Vilniaus vandenys" man už tai didesnę nei vidutinė algą mokėtų. Bet apie viską iš pradžių.

Kas čia daros? Kas čia daros?- Kaišiadorys!

Lietuviška vasara už lango plieskia visu savo lietaus gražumu, žmonės masiškai eina atostogų ir kainos mūsų turistiniuose taškuose kyla Turkijos kurortų naudai, todėl keliauti ukvatos nedaug. Tačiau namie tik duobę ant sofos išsėdėsi, vienas nuostolis, todėl reikia dairytis, kur čia galima išzvimbti dienai, kad būtų ir įdomu, ir nebrangu. Pasirinkimas šį kartą krenta ant Kaišiadorių, nepabėgs ta Turkija. Apie pačius Kaišiadoris internete informacijos labai mažai, pagrinde reklamuojamas Kaišiadorių rajonas. Mane į Kaišiadoris masina ir "Surink Lietuvą" projekto magnetukas, kurio dar neturiu- nu bet koks geras projektas, ką? Labai nuvilia žinia prie kasos traukinių stotyje Vilniuje, kad buvo panaikinta lojalumo programa ir dabar už bilietą reikia mokėti brangiau. "Lietuvos geležinkeliai" žada naują lojalumo programą jau netrukus, tai tikėsimės, jų pažadai bus realistiškesni, nei Vokietijos kanclerio. Traukinys Vilnius-Kaunas per Kaišiadoris išvyksta laiku ir po 45 min aš jau vietoje. Man visada labai patinka, kai kelionės pradžioje mašinistas pasveikina keleivius ir pristato ekipažą, o kelionės pabaigoje- atsisveikina. Traukinio laiką derinau prie Kaišiadorių  turizmo informacijos centro darbo laiko. Labai šaunu, kad nedideliuose miesteliuose esantys TIC'ai dirba ir savaitgalį, nes dirbančiam turistui paprastą savaitės dieną iš namų išsirauti nepaprasta, o internetu žemėlapiais naudotis tai kaip ledus per popieriuką laižyti. 

Kūtvėla lankosi Kaišiadoryse.

Išeinu iš stoties ir dairausi, kur tas pirmasis turistinės pagalbos punktas. Laimei, netoliese stypso rodyklė su "i" raide ir krypties nuoroda-labai patogu! O ir pinigus Vilniuje be reikalo gryninausi, nes šalia turizmo informacijos centro yra bankomatas. Dar ir pasiseka kaip aklai vištai grūdas, nes turizmo klausimais mane konsultuoja Giedrė Streikauskaitė, 2021 metų kaišiadorietė ir TIC's direktorė. Žinoma, nepamirštu įsigyti ir magnetukų. Turizmo informacijos centre galima gauti Kaišiadorių lankytinų vietų žemėlapį, įsigyti suvenyrų (galima atsiskaityti ir kortele), pasinaudoti WC paslaugomis. 

Kaišiadorys žinomi nuo XVI a. Jų apylinkėse gyveno totorius Chašaidaras, čia gavęs žemių už karinę tarnybą. Laikui bėgant vietovė įgavo jo vardą ir pavadinimas tapo labiau įprasta lietuvio ausiai. Žmonės dar kalba, kad XIX a. tiesti geležinkelio čia atvyko daug rusų, nemokėjusių lietuviškai. Vietiniai gyventojai stebėjosi didelio masto statybomis ir kamantinėjo "Kas čia daros?", o atvykėliai atkartodavo savaip "Kašiadaros", nuo to, neva, ir kilo Kaišiadorių pavadinimas. Jeigu tai tiesa, gal kas žinote, kur Lietuvoje yra galimas "Kašiadaros" miestas-parneris "Ašnisuprantu"? Kad ir kaip ten buvo, geležinkelio dėka Kaišiadoriai susijungė su Kaunu ir Karaliaučiumi, Lietuvos pajūriu ir Latvija. Kaišiadorių geležinkelio stotis 1919 m. liepos 6 d. išleido pirmą Nepriklausomos Lietuvos traukinį- į Radviliškį. 

Naujoji Vilnia. Šiurpą keliantis, mitais apipintas, Dievo ir žmonių pamirštas rajonas.

Naujoji Vilnia, Nowa Wilejka, Novovileiskas, "negyvenčiau čia, net jeigu ir primokėtų"... Apie šį Vilniaus rajoną turbūt visi esame girdėję, bet ne visi esame čia lankęsi, nebent tranzitu kirtę patys to nesuprasdami. Štai aš apsiginklavau pažintinio maršruto žemėlapiu, pasikviečiau į kompaniją savo kolegą Vakarį ir apsiniaukusį šeštadienį išvykome Naujosios Vilnios tyrinėti. O kadangi baisiau už Naująją Vilnią gali būti tik mirtis iš bado vidury miesto, todėl net ir po maisto krepšelį susidėjome. Kaip praktika parodė, tai buvo puiki mintis. 

Kūtvėla lankosi Naujojoje Vilnioje.

Derinomės derinomės prie to lietuviško oro, bet jeigu Lietuvoje lauksi gero oro, tai niekada nieko nenuveiksi. Į dienos išvykoms skirtą kuprinę įsidėjau mažą lietsargį, ant galvos užsivožiau skrybėlę nuo saulės. Šalis ta Lietuva vadinas! 

Palei Vilnios (Vilnelės) upę seniau buvo malūnų rajonas Rokantiškės, o Naujosios Vilnios gyvenvietė išaugo iš čia pradėtų statyti gamyklų ir fabrikų. Didelė paskata vietovės augimui buvo XIX a. nutiestas geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva ir Liepoja-Romnai. Pats geležinkelis nėra dalykas blogas, bet žymiai geriau už patį geležinkelį yra geležinkelio stotis, nes iš traukinio mažai naudos, jeigu jis nesustoja. Kai yra geležinkelio stotis, gyvenvietė turi paskatą augti ir vystytis, nes yra susisiekimas su didesniais centrais. Sakoma, kad caro inžinieriams buvo siūlomi kyšiai, kad viena ar kita gyvenvietė būtų suplanuota kaip stotis. Patogi strateginė padėtis savaime skatino ir pramonės plėtrą ir 1903 m. Naujoji Vilnia gavo miesto teises. Tarpukariu pramonės vystymasis sustojo, čia buvo įkurtos kareivinės. Sovietmečiu senosios pramonės tradicijos buvo pratęstos jau su nauja administracija, miesto teisės panaikintos ir Naujoji Vilnia prijungta prie Vilniaus. Įdomu tai, kad sovietmečiu Vilnius buvo suskirstytas į keturis rajonus: Tarybų, Lenino, Spalio ir Naujosios Vilnios. Po Nepriklausomybės planine ekonomika paremta pramonė žlugo ir vietos gyventojams iškilo socialinių problemų, daug žmonių liko bedarbiais. Šiuo metu padėtis, atrodo, stabilizavosi, atsirado naujų  įmonių, statomi nauji individualių namų kvartalai. Manoma, kad Naujojoje Vilnioje gyvena apie 32,000 gyventojų. Rajonas išsaugojo savitumą dėl natūralaus gamtinio barjero. Kiekvienas Vilniaus rajonas turi savų problemų, bet man Naujojoje Vilnioje labai į akis krito asfaltuotų gatvių trūkumas, bloga šaligatvių būklė, centralizuoto vandentiekio nebuvimas.

Nors daug kur akcentuojama, kad "čia turistų neaptiksite", šį faktą sunku patvirtinti ar paneigti, nes nėra objektyvių galimybių tiems turistams Naujojoje Vilnioje suskaičiuoti. Tačiau čia yra ką pamatyti, tuom netrukus patys įsitikinsite. 

Baltijos kelionių burbulas. Silene poilsio kompleksas ir Daugpilio šmakovka.

Šiandien lankomės Daugpilio rajone esančiame "Silene Resort and Spa" poilsio komplekse ir moksliniais-edukaciniais pagrindais lankomės Daugpilio šmakovkos muziejuje. Visam tam turime tik gerą pusdienį, nes manęs laukia kelionė į Vilnių, o mano kolegių-kelionė į Rygą.

Kūtvėla pasineria į malonias svajones.

"Silene Resort and Spa" poilsinė yra įsikūrusi pušyne. Iš pradžių nerimavau dėl uodų, bet su jais ten griežtai susidorojama. Papasakojau savo kolegėms, kad Lietuvoje uodai augina mėlynes ir voveruškas, kad žmones į mišką atviliotų, tai jos labai juokėsi. Netiki, o be reikalo! Šiame poilsio komplekse galima mėgautis įvairiomis spa procedūromis, vandens pramogomis, aktyvaus laisvalaikio pramogomis, restoranas garsėja gera virtuve. Yra šmakovkos laboratorija-edukacinė erdvė su šmakovkos degustacijomis. Kas ta šmakovka? Tai yra latviškas samagonas, kuris turi keturiasdešimt laipsnių stiprumo. Šeimininkai džiaugiasi, kad šiemet latviai atranda Latviją-dėl suprantamų priežasčių, visi dabar keliauja savo šalyse.

Baltijos kelionių burbulas. Ką įdomaus siūlo Daugpilis? Istorinė Daugpilio tvirtovė, Latgalos zoosodas, Daugpilio keramikos centras ir nuotykių parkas "Tarzans".

"Ten turbūt medum patepta?'-stebisi mano draugai ir pažįstami, kai aš kasmet išsiruošiu į tą Latvijos miestą, kuris paprastai geros turistinės reputacijos neturi. Tačiau Daugpilyje noriai lankosi turistai iš Lietuvos, ten esame svarbi atvykstamojo turizmo kryptis, todėl turizmo specialistai mūsų noriai laukia, nuolat ką nors naujo sugalvoja, nemažai turistinės informacijos yra išleista lietuvių kalba. Šis reportažas parengtas bendradarbiaujant su Daugpilio turizmo informacijos centru, kurio specialistų pakviesta atvykau į beveik trijų dienų pažintinę kelionę po Daugpilį ir jo apylinkes. Šiemet Daugpiliui sukanka 745-eri metai, bet pasaulinė sveikatos situacija nukėlė šventes saugesniam laikui. Labai daug kur išstatyta dezinfekcijos priemonių, lankytojų prašoma laikytis saugaus atstumo.

Kūtvėla nuotykių parko "Tarzans" tinklo kambaryje.

Skruzdžių liūtas, gaidžių kopa, meškos šikna, vilko galva: dzūkiškas safaris Marcinkonyse.

"Lietuvos geležinkeliai" savo 160-ties metų jubiliejaus proga dovanojo įvairių nemokamų ekskursijų po savo valdas, todėl po turiningos ekskursijos Kybartuose su dideliais lūkesčiais kitą savaitę nubildėjau į Marcinkonis. Į pačią ekskursiją be reikalo sudėjau tiek daug vilčių, o pati kelionė traukiniu namo vos nepasibaigė Anos Kareninos metodu.

Vilnių ir Marcinkonis jungia tris kartus per dieną atvažiuojantis traukinys. Ši jungtis yra labai svarbi, nes ant jos suverti Paneriai, Lentvaris, Senieji Trakai, Rūdiškės, Varėna, Zervynos...Patys Marcinkonys yra Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, todėl čia mielai traukiniu dienai atvažiuoja užsieniečiai turistai iš Vilniaus. Ekskursija Marcinkonyse turėjo prasidėti 13.00 val., todėl į ją iš Vilniaus buvo patogu atvažiuoti 10.20 val reisu, kuris distanciją įveikia per porą valandų. Vilniuje traukinys buvo pilnas, nes gražų, nors ir apniukusį, savaitgalį žmonės paskyrė išvykoms į gamtą-visur kyšojo dviračiai, miegmaišiai, turisto kuprinės, kibirai grybams ir meškerės, ant kurių vis "užkibdavo" nuolat zujančios uniformuotos traukinio palydovės...Traukinys mums buvo paduotas vėl moderniškasis, keleiviai net aikščiojo iš susižavėjimo, o jau savo vietas užėmusios moterys net pavargo atsakinėti į "Ar čia į Marcinkonis?" klausimus kas trisdešimt sekundžių..."Ne, į Mėnulį",-burbtelėjo viena. Ką aš galiu pasakyti-pats caras, visos Rusios patvaldys, viešpats, didysis kunigaikštis ir žemių paveldėtojas, taip patogiai nevažinėjo!

Atvykome į Marcinkonis.

Kadangi tai buvo vienas iš paskutinių šio ciklo renginių, noriu uždaryti temą komentaru, kas buvo negerai. Kūtvėla nėra kokia nors nedėkinga gyvulė ir todėl pirmiausia nori padėkoti "Lietuvos geležinkeliams" už gražią iniciatyvą, bet organizacines skyles reikės lopyti. Man susidarė toks įspūdis, kad visi renginiai buvo suorganziuoti skubos tvarka ir visiškai neatsižvelgiant į protingumo principus, net patys gidai nelabai žinojo, ką jiems reikės daryti. Ekskursijų pradžia buvo nesuderinta su traukinių atvykimais, todėl arba reikėjo atvykti dviem valandom anksčiau ekskursijos pradžios arba penkiolika minučių vėliau ir tikėtis, kad gidas susivoks palaukti artimiausio traukinio. Nebuvo pasiūlyta į ekskursijas atvykti traukiniais nemokamai, turint tik patvirtintą registraciją, toks jausmas, kad visa programa buvo skirta aplinkinių rajonų gyventojams su nuosavais automobiliais. Gidai suprato savo užduotis skirtingai, todėl ekskursijų sudėtis ir kokybė žymiai skyrėsi, iš anksto nebuvo žinoma preliminari programa, neįvardintos planuojamos lankytinos vietos, todėl iš toliau atvykusiems tai kėlė organizacinių ir informacinių nepatogumų. Atskira tema- vietas rezervavę, bet į ekskursijas neatvykę žmonės. Tiesa, atšaukti ekskursijos elektroniniu būdu ir grąžinti nemokamą bilietą taipogi nebuvo galimybės.

Jeigu Kybartuose mūsų ekskursija truko tris su puse valandos ir mes ne tik kad išvaikščiojome visus Kybartus, bet ir palindome po jais į požemius, tai ekskursija Marcinkonyse truko 45min. ir mes nuo stoties perono nenutolome. Šituom aš nenoriu nieko kritikuoti, tiesiog jeigu važiuoji dvi valandas dėl keturiasdešimt penkių minučių, tai truputį laiko atžvilgiu nelogiška, tik tiek, kad ir pačiuose Marcinkonyse yra kuom užsiimti, bet tai reikia žinoti ir iš anksto planuoti, nes kitas traukinys į Vilnių-tik penktą valandą vakaro. Tiesa, renginio organizatoriai nurodė, kad ekskursijos trukmė bus viena valanda, bet man susirašius su jais negalėjo pasakyti, nei kas ves ekskursiją, nei ką mums ten parodys...Beje, Marcinkonyse nėra bankomato, o grynųjų čia gali prireikti, todėl verta jais pasirūpinti prieš kelionę.

Mūsų traukinukas iš Vilniaus.

Ekskursijos metu sužinojome, kad pirmasis Rusijos imperijoje geležinkelis 1853 m. buvo nutiestas tarp Sankt Peterburgo ir Carskoje Selo (27 km), bet tai buvo privatus caro geležinkelis. Valstybinės reikšmės geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva atskirais etapais buvo nutiestas 1853-1862 m.  Daugpilis buvo prijungtas 1860 m., Vilnius buvo prijungtas dviem metais vėliau 1862 m. Tais pat metais prijungta Varšuva, kuri sudarė traukinių jungtį su Viena. Kelionės traukiniais buvo labai brangios, todėl tai sau galėjo leisti tik aristokratai ar kokie turtingi verslininkai, ne veltui į Nicą žiemomis ant prancūziškos saulytės šildytis juos vežęs maršrutas buvo pakrikštytas "Didžiųjų kunigaikščių traukiniu". Krymo karas (1853-1856) buvo sustabdęs geležinkelio plėtrą, bet jam pasibaigus darbai atsinaujino. Šis faktas svarbus, nes jis parodo, kokia technologiškai XIX a.vid. buvo atsilikusi Rusija- didžioji Europos dalis jau keliavo traukiniais, o Rusijos imperijoje tekdavo samdyti vežiką su arkliu; Europoje buvo galingi garlaiviai, o Rusijoje-nuo vėjo kaprizų priklausomi burlaiviai...Karo neįmanoma laimėti tokiomis sąlygomis. Geležinkelio statybos darbai užsiklojo ant kitų to meto reformų, tarkime, baudžiavos panaikinimo, kai jau vyko savotiška žemės reforma. Geležinkeliams tiesti žemė būdavo išperkama arba nusavinama, dėl to vyko keli teismų procesai, kai žemės savininkai bylinėjosi su caro administracija, o buvo ir tokių vietovių, kurios kategoriškai atsisakė jungtis prie geležinkelio. Caras Aleksandras II įsakė statyti geležinkelį valstybės lėšomis 1857 m. sausio 26 d. Geležinkelis turėjo sujungti 1,250 km. Geležinkelio statybos direktoriaus pavaduotoju paskirtas Stanislovas Kerbedis- šis gabus, talentingas, inovatoriškas inžinierius caro administracijos buvo apdovanotas septyniais ordinais, jo garbei nukalti du medaliai; pirmas pastovus tiltas per Vyslą Varšuvoje pastatytas pagal jo projektą ir pavadintas jo garbei (karo metais susprogdintas, dabar atstatytas kitu pavadinimu ).

Ką pamatyti Kybartuose? Caro traukinio parkingas, Europos Sąjungos siena, pabėgęs Prezidentas ir sirpstantys mangai.

Lietuvos Geležinkeliai mini garbingą 160-ties metų jubiliejų ir šia proga parengė daug visokių ekskursijų po savo valdas. Žinoma, nemokami bilietai tuoj buvo išgraibyti, man pavyko pačiupti du: į Kybartus ir į Marcinkonis. Kybartais mane sudomino prieš kelias savaites Vilniuje Turizmo gatvėje gautas Kybartų bendruomenės parengtas lankstukas apie Kybartų lankytinas vietas, o ypač-neseniai sutvarkyti senieji rūsiai, kur šiaip be susitarimo nepateksi. Bet šiandien gavau žymiai daugiau, negu tikėjausi, o Kybartai man atsiskleidė kaip stiprus turistų traukos taškas. Kybartus ne kartą geru žodžiu minėjo mano šviesios atminties Senelis, iš tų kraštų kilęs Leonardas Pranaitis.

Betgi apie viską nuo pradžios.

Vilnius sostine laikomas nuo 1323 metų, bet jo organizuotas susisiekimas su kitais Lietuvos miestais taip ir liko įstrigęs Gedimino valdymo epochoje. Vežėjai skundžiasi, kad nėra keleivių, keleiviai skundžiasi, kad tvarkaraščiai neįmanomi, taip ir sukasi uždaras pragaro ratas. Ekskursija Kybartuose buvo numatyta 12.00 val. Peržiūrėjau visus įmanomus ir neįmanomus organizuoto susisiekimo variantus iš Vilniaus ir optimaliausias sprendimas pasirodė reisinis autobusas į Kauną 06.20-07.50 ir traukinys į Kybartus 08.15-09.41. Žinoma, kelionė buvo savo sąskaita, bet užtat ekskursija-nemokama, tai kaip suvalkietė, galima sakyti, išėjau tas ant to:-) Šiek tiek nerimavau, ar pavyks laiku Kaune persėsti, aš labai nemėgstu tokių trumpų laiko tarpų.

Dar išvakarėse susipakavau maisto atsargų, nes kelionėje svarbiausia yra badu nenumirti. Kas ten žino tuos Kybartus, ar bus ten kur duonos kriaukšlę gauti? Žadėjau įrašyti YouTube video apie maistą kelionėms, susipirkau iliustracijų ir viską per savaitgalį surijau, bet minties nepamiršau, būtinai tokį video įrašysiu. Prašau pažiūrėti kitus mano video ir prenumeruotis. Kuprinę vienos dienos išvykoms irgi turiu gerą, neseniai vietiniame kuistuke radau. Žinoma, nepamirštas buvo ir Ursulijus Lepečkojauskas! Ryte teko keltis labai anksti ir pirmuoju autobusu per Baltupius atvažiavau į Vilniaus autobusų stotį. Labai gerai padariau, kad bilietą pirkau internetu išvakarėse, nes dirbo tik viena bilietų kasa, o eilė buvo kilometrinė. Autobuso vairuotojas buvo nepatenkintas keleiviais, kurie pirko iš jo bilietus ir neturėjo lygios sumos, nes buvo užlaikomas dėl grąžos atidavimo-rytais 10 eurų kupiūra vairuotojų geriau nepiktinti. Reisą vykdė TOKS autobusų firma, į kelionę buvo išleistas senolis paklypęs dviaukštis autobusas, aš tokių labai nemėgstu, bet pėsčia gi neisi. Žmonių nelabai daug, galutinis taškas, berods, Skuodas, bet aš išlipu Kaune ir dar spėju pasiimti kavos išsinešimui, nes oras labai drungnas, ant lietaus. Greitu žingsniu įveikiu atstumą tarp Kauno autobusų stoties ir traukinių stoties, užsikabaroju į Kybartų krypties platformą ir ten net atsilošiu iš netikėtumo. Ant bilieto parašyta 3 klasė, jau nusiteikiau į Kybartus dardėti caro laikų traukiniu su mediniais suolais (netgi savotiškai simboliška būtų), o čia stovi moderniškoji raudonoji automotrisė! Nežinantiems-tai vieno vagono mažas traukinukas, talpinantis apie 90 keleivių. Aš du kartus pasitikrinau, ar čia tikrai į Kybartus toks moderniškas traukinys paskirtas. Negėda būtų ir pačiam carui taip keliauti!

Kybartuose (paskutinė stotelė) išlipo gal dešimt žmonių. Išlipau ir aš, galima sakyti, stačiai Kybartų stoties viršininkui į glėbį. Mat, dėl kažkokių organizacinių nesklandumų, programa keitėsi kelis kartus ir buvo iki galo nesuderinta, ar šiuo reisu vyks ar nevyks grupė keleivių. Na, žymią keliautoją ir blogerę Kūtvėlą, būna, pasitinka su gėlėmis, duona ir druska, bet kad sutiktų pats stoties viršininkas-tai pirmą kartą! Esu labai dėkinga ponui Sauliui Baikščiui už man paskirtą laiką ir aprodytus Kybartus, nes tas dvi valandas iki ekskursijos ir pravaikščiojome kartu po miestelį.

Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Kybartuose. 

Automotrisės salonas.

Kybartų geležinkelio stotis.

Kybartų geležinkelio stotis, galima sakyti, yra miestelis, kuris niekada nemiega, kaip koks Niujorkas ar Las Vegas (jeigu rašau Niujorkas, tai gal ir Lasvegasas?), nes čia privalomai sustoja sunkvežimiai, krovininiai traukiniai ir keleiviniai traukiniai į Kaliningradą. Kybartuose vyksta pasienio ir muitinės patikra, perkabinamas šilovežis- rusiškas šilovežis prikabinamas ir tempia traukinį apie 1 km iki kitos patikros-šį kartą jau Rusijos Federacijos teritorijoje, lietuviškas šilovežis tempia keleivinį traukinį iki Lietuvos sienos ir keičiamas į baltarusišką, jeigu kertama Lietuvos-Baltarusijos siena.

Tylusis Panerių memorialas ir tuščiasis Baltosios Vokės dvaras.

Prieš kelias dienas saulėtą popietę grožėjausi Vilniaus senamiesčiu ir gurkšnojau aperolio kokteilį terasoje turbūt mažiausiai tam tinkamoje vietoje-kavinėje priešais Vilniaus geto aukų aikštę ir jos paminklą su lankytojų paliktais akmenukais, o man už nugaros buvo paminklas Cemachui Šabadaui-Daktarui Aiskaudai. Vilniaus žydų kvartalas, geto pavadinimą gavęs baisiais nacių okupacijos metais, šiandien pilnas privačių apartamentų, kavinių, butikų, bet žydiškieji jo ženklai laiko ir žmogaus pastangomis beveik ištrinti. Šiuo metu vyksta iniciatyva Stiklo kvartale įkurdinti penkis sieninės tapybos piešinius, vaizduojančius kadaise ten nufotografuotus žydus-trys tokie paveikslai jau yra. Taigi, sėdėjau aš buvusiame Vilniaus žydų kvartale, kur vaikščiojo didysis išminčius Gaonas, kur stovėjo reikšminga visai Europai Didžioji sinagoga, kur buvo įkurtas JIVO institutas, kur mokėsi Žakas Lipšicas ir Chaimas Sutinas, kur geto sąlygomis veikė teatras, kur buvo sukaupta turtinga Strašūno bibliotekos kolekcija-taigi, aš sėdėjau, gurkšnojau kokteilį, visa savo esybe suvokiau, kur aš esu, ir tada prisiminiau, kad Paneriuose taigi dar nebuvau buvusi.

Holokausto tragedijos vietos yra "tamsusis turizmas", bet jis irgi yra svarbus. Sunku pasakyti, kiek yra holokausto aukų kapų Lietuvoje, minima apie 250 tokių vietų. Dabar gamta yra padariusi savo ir neretai, jeigu nėra aiškių kelio nuorodų ar jeigu jos nėra įtrauktos į įvairius registrus, tokios vietos lieka neprieinamos miško glūdumoje. Kita vertus, nemažai masinių kapaviečių yra netoli miestelių-stovint prie tokio holokausto memorialo, galima girdėti skambant miestelio bažnyčios varpus ar lojant ūkininko šunis. Panerių memoriala iš Vilniaus galima pasiekti traukiniu (kelionės trukmė-vos aštuonios minutės) arba Vilniaus visuomeniniu transportu autobusais Nr. 8, 20, 51 ir 62 (stotelė "Aukštieji Paneriai) bei 15-20 min pėsčiomis. Yra apie ką pagalvoti einant tas minutes, nes 1941 m. iš Panerių kelio atgal nebuvo.

Iš Baltupių iki Aukštųjų Panerių važiavau su dviem persėdimais, užtrukau apie valandą laiko. Savaitgaliais visuomeninis transportas į Vilniaus užkaborius ir taip retai užsuka. Verta turėti vandens buteliuką ir užkandžių, nes laukti sekančio autobuso gali tekti nuo pusvalandžio iki, jeigu labai nepasiseks, valandos laiko. Tiesa, vanduo pravers labiau, nes ši išvyka apetitą atmuš ilgam.

Aukštieji Paneriai.

Buvau maloniai nustebinta, kad į tolimesnius Vilniaus kampelius važiuoja kondicionuojamieji moderniškieji autobusai su elektroniniais stotelių ekranais salonuose, todėl atvažiavau labai patogiai. Kiek nerimavau, ar pavyks susiorientuoti, ar bus kelio nuorodos, ar neteks brautis per neįžengiamas girias...Bet nerimavau be reikalo.

Kelio nuoroda prie pat Aukštųjų Panerių stotelės.

Viadukas virš geležinkelio. Juo reikia eiti į kitą pusę.

Panerių geležinkelio stotis.

Nuoroda į Panerių memorialą kitapus geležinkelio viaduko, netoli nuo Panerių geležinkelio stoties.

Agrastų gatvė, vedanti prie Panerių memorialo. 

Panerių memorialo prieigos.

Paneriai buvo mėgstama vilniečių vasarvietė, 1939 m. turėjusi kurorto statusą. Lietuva 1939 m. atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą, bet, kaip sakoma, "Vilnius mūsų, o mes- rusų",- Raudonoji armija ėmė šeimininkauti Lietuvoje. Aukštuosiuose Paneriuose sovietams buvo statomos kuro saugyklos ir amunicijos sandėliai. Čia vokiečių okupantai iš pradžių laikė ir žudė karo belaisvius, o nuo 1941 m. liepos pradėjo masiškai naikinti civilius gyventojus. Manoma, kad iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyveno apie 220,000 žydų. Po karo Paneriuose dirbusi sovietų Ypatingoji medicinos komisija ištyrė vietą: ekspertų išvados, liudininkų parodymai ir matematiniai skaičiavimai leido manyti, kad Paneriuose buvo nužudyta daugiau kaip 100,000 žmonių (apie skaičius dar pakalbėsime). Didžiausią aukų skaičių sudarė žydai, tačiau šalia jų atgulė romai, katalikų kunigai ir vienuolės, sovietai belaisviai, Vietinės rinktinės kariai, lenkai, lietuviai, inteligentai... Nuo 1948 m. teritorija buvo pamažu tvarkoma kaip atminimo vieta. Prisipažinsiu, nesitikėjau, kad Panerių memorialo teritorija tokia didelė. Miškinga graži vietovė labai tyli, ramybę sudrumsčia autobusu lenkiškais numeriais atvažiavusi vokiškai kalbanti turistų grupė, kuri prie memorialo ima ilgesingai dainuoti man nežinoma kalba.

Įžengiu į Raudų mišką.

Drugelio miestas Visaginas. Miestas su atominiu šleifu, šlamančiais pušynais ir kvepiančiomis žemuogėmis.

Reportažo partneris: Visagino turizmo informacijos centras.

Pasauliui dūstant nuo perteklinio turizmo, vis daugiau kalbama apie keliavimą ne sezono metu ir mažiau populiarių vietų lankymą. Lietuvoje irgi galima keliauti darniau, tvariau ir atsakingiau, juolab kad su kai kuriomis Lietuvos vietomis turime neblogą susisiekimą autobusais ir traukiniais. Kviečiu pasidairyti po Lietuvos atominį miestą-Visaginą. Kiekvieną kartą, kai mano kelionių horizontas prasiplečia už K raidės ribų ir siekia toliau Kauno ar Klaipėdos, mano tėvams ir draugams kyla natūralus klausimas o ko ten kuistis į tą Dievo ir turistų pamirštą Lietuvos kampelį? Tiesa, Visaginą vis dažniau atranda turistai ir už tai reikia dėkoti naujam serialui "Černobylis".

Dabartinėje Visagino/Ignalinos teritorijoje seniau buvo keli kaimai. Šia teritorija susidomėjo Sovietų sąjunga, nes netoliese yra Drūkščio ežeras, kurio vanduo buvo planuojamas panaudoti atominės elektrinės poreikiams. Atominės energijos specialistai apžiūrėjo dvi vietoves- Ignalinos/Visagino apylinkes ir Drūkščio ežero apylinkes iš dabartinės Baltarusijos pusės, bet specialistams visgi labiau patiko Lietuvos pusė. Naująjį miestą statė specialiai su tikslu apgyvendinti dauguma rusakalbius atominės elektrinės darbuotojus ir jų šeimas: čia iš visos Sovietų sąjungos važiavo aukštos kvalifikacijos atominės energijos specialistai ir ne tik, jiems buvo statomi butai, atidaromos parduotuvės, steigiamos mokyklos ir ligoninės...Gatvės buvo tiestos plačios ir be šviesoforų, kad būtų patogu evakuotis, todėl dabar vairuotojų egzaminas laikomas Utenoje, kur yra šviesoforų. Drugelio formos Visagino miesto projektą parengė architektas V. Akutinas, projektas startavo 1975 m. Sakoma, kad Senovės Gaikijoje drugelis simbolizavo sielą. Net ir šiandien Visagine galima sutikti vyresnio amžiaus žmonių, kurie savo rankomis statė namus, kuriuose dabar gyvena. Tiesa, Visaginas yra tik pusė drugelio- žlugus sovietinei santvarkai sustojo ir atominio miesto statybos, o uždarius atominę elektrinę žmonės ir taip ėmė išsivažinėti-kas atgal į Rusiją, kas į kapitalistinius Vakarus, kas į didesnius Lietuvos miestus...Šiandien Visagino gyventojų skaičius siekia apie 20,000 žmonių. Kai 1975-1977 m. prasidėjo miesto statybos darbai, buvo svarstomi atominiam miestui prasmingi Aušrinės, Broluvos, Galiūnų, Drauguvos, net Atomavos pavadinimai, galiausiai buvo pasirinkta Antano Sniečkaus (1903-1974 m.) pavardė - jis buvo didžiai gerbiamas funkcionierius ir socialistinio darbo didvyris, LKP CK pirmasis sekretorius ir pirmųjų masinių Lietuvos gyventojų trėmimų organizatorius, kurį pakeikė jo tikra motina; taip 1977 m. Sniečkus tapo miesto tipo gyvenviete, o 1984 m. buvo paleistas pirmasis Ignalinos atominės elektrinės reaktorius. Visagino pavadinimas miestui buvo suteiktas 1992 m., 1995m. buvo suteiktos miesto teisės, 1996 m. buvo patvirtintas miesto herbas. Visagino pavadinimas parinktas dėl kadaise apylinkėse gyvavusio kaimo pavadinimo, be to, šalia tyvuliuoja Visagino ežeras, o legenda pasakoja, kad apylinkės ežeruose gyveno daug gyvačių, nuo kurių visiems gintis reikėjo-taip "visi ginasi" tapo Visaginu.

Ursulijus Lepečkojauskas vyksta į Visaginą. Be bilieto, žinoma, nes meškiai Lietuvos geležinkeliais keliauja nemokamai.

Į Visaginą atvykau penktadienį vakare. Planavau atvykti po darbo tarpmiestinio susisiekimo autobusu, bet paskutinę minutę planai pasikeitė ir spėjau įšokti į traukinį dvi minutės iki jo išvykimo. Į Visaginą patarčiau keliauti būtent traukiniu, nes juo kelionė trunka apie 2 val. 20 min., galima pramankštinti kojas, yra tualetas, o mažas autobusas be patogumų važiuoja 2 val. 40 min. ir sustoja nežinia kur, nes aiškiai išreikštos autobusų stoties Visagine nėra. Geležinkelio stotis yra už miesto, tačiau prie traukinių grafiko yra priderintas miesto autobusas. Mane paslaugiai pasitiko Visagino informacinio centro darbuotojas Germanas ir automobiliu pamėtėjo iki nakvynės vietos.

Kūtvėla keliauja į malonų miestą Marijampolę arba Cukrumi nubarstytas lietuviškasis Majamis.

Reportažo partneris: Marijampolės turizmo informacijos centras.

Nenoriu girtis, ale šį savaitgalį svečiavausi Marijampolėje. Žemėlapiai nesutaria dėl geografinės šio miesto padėties: Suvalkijoje ar Sūduvoje yra toji Marijampolė? Geografinės priklausomybės nustatymo metodika yra labai paprasta- jeigu gimei Marijampolėje, tai esi tikras sūduvis, o jeigu "atsivilkai" iš kitur, t.y. persikėlei čia gyventi, tai esi suvalkietis. Genialu!

Paminklas Tautai ir kalbai, Marijampolė.

Į Marijampolę laikinai "atsivilkti" ketinau jau seniai, ir štai pagaliau prisiruošiau! Apie Marijampolę buvau girdėjusi tik tiek, kad tai labai gražiai tvarkomas miestas ir kad Marijampolės savivaldybė geriausiai Lietuvoje įsisavina ES lėšas, bet jų neiššvaisto visokioms biezabrazijoms, o protingai investuoja į miesto gerbūvį, kad čia būtų gera marijampoliečiams ir miesto svečiams. Marijampolės miesto pradžia yra Kvietiškio dvaras, kurį 1717 m. pastatė Prienų seniūnas grafas Morkus Antanas Butleris ir jo žmona Pranciška Ščiukaitė Butlerienė. Vieta, reikia manyti, buvo iš tiesų graži, nes dvaro pavadinimas greičiausiai kildinamas iš lenkiško žodžio "kvietkas", t.y. gėlė. Tuo laikotarpiu prie dvarų kūrėsi miesteliai, todėl netoli Kvietiškio dvaro išaugo miestelis Starapolė, šiandieninės Marijampolės pradininkas  (pirmas Starapolės paminėjimas datuojamas 1732/1736 m., iki tol vietovė žinota kaip Pašešupio kaimas). Pats Marijampolės pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1750 m., o sovietinės okupacijos metais 1955-1989 m. miestas buvo vadinamas Kapsuku. Šiandien Marijampolė didžiuojasi susigrąžinusi istorinį pavadinimą ir nedaro jam gėdos. Taigi, dėl ko verta "vilktis" į Marijampolę?

Kūtvėla keliauja į Augustavą su Lietuvos Geležinkeliais, kurie, anksčiau ar vėliau, namo parveža.

Vėsiems orams nenoriai traukiantis iš Lietuvos, Kūtvėlos gerbėjai patarė jai pirmiausia apsilankyti Lietuvos jūrų muziejuje Smiltynėje, o kelionę į Augustavą atidėti šiltesniam sezonui. Tai buvo idealiausias variantas išbandyti naująjį traukinių maršrutą iš Lietuvos į Lenkiją ir padėti paukščiuką prie dar vienos kelionių krypties. Iš tokių įdomesnių turistinių krypčių, traukiniai Lenkijos pusėje stoja Suvalkuose  prieš Augustavą ir Balstogėje po jo.  Lietuvos Geležinkelių tinklalapis kol kas atsisako bendradarbiauti tradiciniu būdu, todėl bilietus Vilnius-Kaunas-Augustavas-Kaunas-Vilnius teko pirkti atskirai. Kadangi sulaukiau nemažai klausimų dėl šios kelionės detalių, tai iš karto čia pasakysiu, kad pati kelionė traukiniais kainavo 26,20 eur.+ bankinio pavedimo mokesčiai, bendrai traukinyje laiką praleidau taip: Vilnius-Kaunas-Augustavas 3 h 59 min +28 min tarp persėdimų ir Augustavas-Kaunas-Vilnius 4 h 38 min +8 min tarp persėdimų; buvo traukinių vėlavimų. Grįžimas namo paskutinėje kelionės atkarpoje buvo ilgesnis, nes vykau paskutiniu traukiniu Kaunas-Vilnius ir jis stojo visose tarpinėse stotelėse. Ar ši kelionė buvo verta tokių laiko ir finansinių sąnaudų? Ne.

Kelionės pradžia.

Traukinys iš Vilniaus į Kauną išvyko punktualiai 07:30 val ir atvyko šiek tiek vėluodamas apie 08:50 val. Čia manau verta paminėti, kad net Lietuvos Geležinkelių tinklalapyje skelbiama, jog dėl karščio ir kelio darbų traukiniai gali vėluoti, todėl reikia pasilikti saugų laiko tarpą tarp persėdimų. Moderniškasis Vilnius-Kaunas traukinys turi elektros rozetes, nemokamą wi-fi, galima įsigyti karštų gėrimų, yra tualetas, o ir vietos kojoms yra tikrai daug. Lenkijos traukinys Kaunas-Balstogė per Suvalkus ir Augustavą iš išvardintų dalykų gali pasigirti tik tualetu. Kol traukinys riedėjo į Kauną, turėjau galimybę papusryčiauti. Žinojau, kad lenkiškasis traukinys bus nepritikytas ilgoms kelionėms, todėl buvau susikrovusi krepšelį maisto atsargų.

Keliaujame traukiniu į Daugpilį: ką pamatyti per 7 valandas?

Pastarosiomis dienomis bandau suvaldyti komunikacijos krizę, nes mūsų žurnalistai apsilankė Daugpilyje ir nustatė, kad čia yra brangi provincija, kurios gatvės primena Kalugą ar Riazanę (čia turbūt ne komplimentas?) ir nėra padorios nakvynės, o populiariausia prekė tarp lietuvių turistų yra, žinoma, alkoholis. Kaip turbūt žinote, "Lietuvos Geležinkeliai" pagaliau paleido ilgai lauktą traukinį Vilnius- Daugpilis, kuris Lietuvos sostinę su antru pagal dydį Latvijos miestu sujungia per maždaug 2 h 30 min. Tiesa, "Lietuvos Geležinkeliai" sugebėjo tvarkaraštį* sukalti taip kreivai, kad blogiau dar paieškoti reikia: traukinys kursuoja tik šeštadieniais ir sekmadieniais, išvykimas iš Vilniaus 05.42 val (kai dar nevažinėja visuomeninis transportas!) ir 11.45 val, atitinkamai atvykimas į Daupilį 08.29 val ir 14.36 val. Iš Daugpilio į Vilnių traukinys išvyksta 08.57 val ir 15.41 val, atitinkamai grįždamas į Vilnių 11.39 val ir 18.24 val. Taigi, iš esmės į Daugpilį galima nuvažiuoti vienai dienai (septynioms valandoms)  traukiniu, nors patogiausia būti pasilikti vienai nakčiai.

EDITED 2020 sausis: yra reisas Daugpilis-Vilnius 19.44- 22.01! Nebėra 15.41 val. reiso.

*Vilnius-Daugpilis-Vilnius traukinio tvarkaraščiai čia pateikiami teisingi šio reportažo rašymo metu, bet "Lietuvos Geležinkeliai" dar gali ateiti į protą ir juos pakoreguoti. Visus realaus laiko tvarkaraščius ir galiojančias kainas rasite "Lietuvos Geležinkelių" tinklalapyje.

Daugpilis, Latvija.

Tarkime, visgi nusprendėte investuoti** tuos dešimt eurų į taksi, kad spėtume į 05.42 val reisą ir atvykote į Daugpilį punktualiai 08.29 val savaitgalį. Sveikinu-iki muziejų atidarymo liko dar bent pora valandų. Gerai, jeigu nelyja ir nesninga.

**Perkant atgalinį traukinio bilietą (t.y. bilietą pirmyn ir atgal tuo pačiu metu) arba turint "Lietuvos Geležinkelių" lojalumo kortelę, galima gauti nedidelę nuolaidą bilietui. Būtinai pasidomėkite prieš pirkdami!


Laimei, nėra to blogo, kas nepavirstų airišku alumi, nes netoli traukinių stoties (7 min pėsčiomis, sako Gūglė Mapsas), o tiksliau-autobusų stoties pastate Viestura gatvėje 10, yra airiškas pubas, kuris dirba 24/7. Kartais labai anksti ryte, kad atgrasintų stoties kontingentą, prie durų imamas 5 eur mokestis, kuris įskaičiuojamas į užsakymo kainą, bet Vilniaus traukinio atvykimo metu ši politika jau neturėtų galioti. Čia galima sušilti, pavalgyti, pažintį su Daugpiliu pradėti nuo gero alaus, o Redakcija primena, kad alkoholio vartojimas kenkia Jūsų ir visuomenės gerovei. Daugiau informacijos: Irish Dublin Pub. Šis pubas dalyvauja Daugpilio meniu programoje, kuri siūlo paragauti įvairių specialiai sukurtų patiekalų, susijusių su šio miesto istorija. Dublin Irish Pub siūlo rinktis is vegetariškų salotų (įeina ingredientas iš kanapių), karšto vištienos patiekalo ir deserto su Rygos balzamu: Daugpilio meniu: Dublin Irish Pub.

"Pirmasis mažojo Marko šedevras", skirtas pagerbti garsų dailininką Marką Rothko.

Pasistiprinus galima apsilankyti Daugpilio turizmo informacijos centre, kuris nesunkiai pasiekiamas pėsčiomis nuo autobusų stoties ir traukinių stoties. Ne sezono metu, t.y. iki balandžio mėnesio, Rygos g. 22 A esantis turizmo informacijos centras sekmadieniais nedirba, o šeštadieniais dirba 10.00-18.00 val, bet pačioje Daugpilio tvirtovėje esantis Daugpilio tvirtovės informacinis centras dirba ir savaitgaliais abi dienas nuo 10.00 val.

Kiti pusryčių pasiūlymai: "Vesma" Rygos g. 49; "Ezitis migla" Rygos g. 30, "Dinaburger" Viestura g.58, "Luna" Mihoelsa g. 68, "Vita" Rygos g. 22A.

Grybų šventė veda į Varėną gamtos ritmu!

Ilgus metus niekaip neprisiruošdavau į kasmetinius grybavimo atlaidus, dar žinomus kaip Grybų šventė Varėnoje, nes tokios valstietiškos pramogos kažkaip netraukė. Paskui keliauti po Lietuvą pasidarė madinga ir kelionių agentūros pradėjo siūlyti dienos keliones, į kurias aš ėmiau žvalgytis, nes nuveža, parveža, pakeliui kokį grybą parodo. Labai patogu! O šiemet į Grybų šventę susiruošiau grynai iš to suvalkietiško skūpumo (nors gimiau ir augau Vilniuje, Šakių genai pramuša netikėtose vietose), nes Lietuvos geležinkeliai pasiūlė tą dieną į Varėną keliauti su 50 proc. nuolaida. Aš, būdama antros kartos pusiau-suvalkietė, netgi patikrinau bilietų kainas kitai dienai: pilna kaina į vieną pusę maršrutu Vilnius-Varėna yra 3,80 eur, o Grybų šventės dieną iš tiesų buvo 2,00 eur, ir dar šventinis traukinys buvo paskirtas su visa koncertine programa. Tai kaip čia nevažiuosi? Nusipirkau bilietus į abi puses internetu. Tada pasidomėjau, ką dar be grybų turistams Varėnoje galima pamatyti ir čia mane pastebėjo ponia Eglė, kuri pakvietė prisijungti prie kviestinių svečių VIP vagone *insert smug face here*.  Šituom dar papildomai pažymima, kad turintys traukinio bilietą gali nemokamai aplankyti Geležinkelio muziejų tą dieną, kurią galioja jų bilietas.

Šventinis traukinys laukia savo keleivių.

Išlydėtuvės Vilniaus geležinkelio stotyje. 

Kūtvėlos įspūdžiai iš kūrybinių dirbtuvių gidams Klaipėdoje.

Facebook'o platybėse užmatytas Klaipėdos valstybinės kolegijos kvietimas į kūrybines dirbtuves gidams mane suintrigavo. Šiek tiek pastumdžiau savo pamokas, pasibaisėjau traukinio tvarkaraščiu (apie 5 val. trukmės kelionė !!!), susimokėjau už dirbtuves, susisiekiau su Klaipeda Hostel dėl nakvynės ir štai vieną ketvirtadienio vakarą su Ursulijumi Lepečkojausku įsiropštėme į Vilnius-Klaipėda ekspresą, stojantį tik Šiauliuose. Tiesa, mano traukinys nebuvo žemagrindis naujokas, o iš senesnių vagonų sustumtas pūškorius, bet 3 val. 45 min. iki pajūrio to vertos.

Ursulijus Lepečkojauskas nekantriai laukia kelionės pradžios.

Bilietus traukiniui pirkausi internetu, tai galėjau ir norimą sėdimą vietą pasirinkti. Kelionę temdė du dalykai: žmonių taikymas atsisėsti į ne savo vietas ir trys ilgi ir garsūs pokalbiai mobiliaisiais telefonais vienu metu. Kadangi LG ne koks nors Lux Express ar Ecolines, tai jokių filmų nepažiūrėsi, veiklos nulis (nebent megzti moki), todėl lieka tik valgyti. Tik pajudėjus ir prasidėjo krutinimas žandais vagone. LG vietoje aš į tokius reisus leisčiau vagoną- sporto salę, kur keleiviai galėtų minti dviračius bent iki Šiaulių, nes skrandžio užkišimas čipsais visokiais tai labai nesveika. Tiesa, vagono palydovė visus nemokamai pavaišino gaiviaisiais gėrimais!

Klaipėdoje trimis žingsniais atsidūriau prie "Klaipeda Hostel" durų ir neramia širdimi paspaudžiau durų skambutį. Pirmą kartą gyvenime keliavau neturėdama nakvynės rezervacijos. Buvome sutarę, kad šį kartą pas juos svečiuosiuosi. Bet maža ką, gal aš juokų nesuprantu. Įsivaizduokite, atvykstate į nakvynės vietą jau sutemus, spaudžiate skambutį, kažkas sako "Kas ten?", o Jūs atsakote "Čia aš, Kūtvėla, į svečius atvažiavau". Jūs atidarytumėte? Taigi. Kita vertus, vis geriau, nei "Čia aš, Keliaujantis Plaukų Šepetys". Juokas pro ašaras. Bet taip neatsitiko! Manęs tikrai laukė! Gavau savo nuolatinę lovą (trūksta tik vardinės lentelės kojūgalyje), švarią patalynę, rankšluostį, wi-fi slaptažodį ir vaikiną iš Šveicarijos. Vargšas skundėsi, kad nerado Klaipėdoje cepelinų, toks gailestis man širdį suspaudė, nors imk ir nuskusk jam bulvių. Taip ir išvažiavo vargšas į Ryga su ta viltimi, kad Latvijos sostinėje ras tų cepelinų paragauti.

Ką pamatė ir patyrė Kūtvėla Rokiškio krašte?

Mūsų maža agrarinė valstybė turi daug ką parodyti. Turizmo klausimu čia litai tiesiog žeme ritinėjasi, bet niekas iš atsakingų asmenų nenori pasilenkti jų pakelti. Sekmadienį, sinoptikams žadant  8-14 'C šilumos,- nors geriausių atveju buvo kokie 7'C,- kartu su Aiste iš Keliauk.info patraukėme į Rokiškio rajoną. Bet tam man pirmiausia reikėjo nusigauti iki Kauno, todėl keltis teko biezbožnai anksti, net 4.30 ryto. Į Kauną mėgstu važiuoti moderniuoju traukiniu: ten šilta, švaru, yra elektros lizdai, tualetas, karštų gėrimų aparatas. Tačiau dabar jie galėtų walk an extra mile ir pasiūlyti bevielį internetą. Juk XXI amžius, po šimts kalakutų. Tačiau maloniai nustebino 5 proc. nuolaida bilietui su lojalumo kortele, net 90 centų sutaupiau, vis kapeika į ūkį. 

Traukinyje Vilnius-Kaunas.

Keturi metų laikai per vieną dieną Rūdninkų girioje.

Žygio išvakarėse siautė baisi pūga. Vietomis tiesiog žemė su dangumi maišėsi, vaizdas televizoriaus ekrane trūkčiojo, vėjas stūgavo buto ventiliacijos angose, o vonios durys pačios atsidarinėjo nuo skersvėjo (creepy O_O). Šįkart paskambino tėtė ir paklausė, ar rytoj tupėsiu name po kaldra. Ne, pasakiau aš, juk rytoj-žygis. Šitu klausimu mano šeima jau seniai į mane ranka numojusi- come rain or shine, jų tikras vaikas vis tiek į žygį eis. Šį kartą mūsų negausios, bet užtat kokybiškos kompanijos tikslas- 20 km atstumas Rūdninkų girioje ir pelkėje maršrutu Rūdninkai-Kernavo ežeras-Kidarai.

Mūsų autobusas į Rūdninkus. Oras-kaip matote. 9.00 sekmadienio rytas. 

Autobusas į Rūdninkus didelis, telpame visi. Problema su žygiais būna būtent neadekvatus transportas, tenka atsisakyti nemažai maršrutų arba užsakinėti transportą patiems.

Strateginė minutės pertraukėlė. 

Viena smagi Kauno diena

Tai štai, pagaliau, vis burbėdami dėl orų prognozės, išsiruošėme į ilgai lauktą savaitgalio kelionę į Kauną. Kadangi planavome tik vieną nakvynę ir dienos išvyką, važiavome pasiėmę tik būtiniausius daiktus kuprinėse (tačiau, kaip praktika rodo, prireiks tai, ką palikai namie ant sofos). Važiavome dviaukščiu traukiniu (18 LT), kuris jau savaime yra atrakcija. Šalia mūsų sėdėjo šeima, kurios gal kokių 12 metų sūnus važiavo tokiu traukiniu pirmą kartą, tai jis, garsiai žavėdamasis, visą kelią tikrino traukinį pradedant tualetu pirmame aukšte baigiant garsiai atsidarančia šiukšliadėže šalia mano sėdynės; viską darė, tik po ratais nelindo. Dėl kažokių rinkos ekonomikai nežinomų priežasčių 9.00 ryto šeštadienį Kauno geležinkelio stotyje nedirbo nė viena kavinė, kas numarino visas mūsų viltis papusryčiauti tik atvykus. Tai smurkštelėjome į pirmą pasitaikiusią maitinimo įstaigą netoli autobusų stoties, kuri neprekiavo tik kava ir pyragaičiais, ogi pataikėme į čeburekinę.

Čia tokio dydžio čeburekus Kaune kepa. 

Pūčkoriai- Vilnios perlas arba Kūtvėla visiškame sutrikime

Pūčkoriuose esu buvusi dar tais laikais, kai buvau tik įpusėjusi anglų filologijos bakalauro studijas Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar tai Edukologijos universitetas, o mano tėtė vis būna pavadina po senovei-Pedagogikos institutu). Tada labai intensyviai domėjausi Japonija, žiūrėjau anime, mokiausi japonų kalbos. VDU Kaune turėjo daug studentų iš Japonijos pagal studentų mainų programas, kurie mielai penktadieniais atvažiuodavo į Vilnių, okupuodavome tada "Baltus dramblius" ir mokydavomės japoniškai. Į Pūčkorius vieną  tokią pažįstama japonę Miki ir vedėmės. Kaip toje dainoje, "per pievą per rugius" ėjome visą kelią pėsti nuo Antakalnio, o ėjome ilgai irgi sušilome, pabraidėme dar Vilnioje, o iš Belmonto restorano teritorijos mus tyliai ir mandagiai išprašė padavėjas, nes  kieme išsitraukėme savo sumuštinius. Paskui kartą dar esu buvusi tenais prieš porą metų šašlykų valgyti, bet pamenu, kaip ta auksinė žuvelė, tik atskirus epizodus. Kai tik perskaičiau 15 minSutvarkyta Pūčkorių atodanga laukia lankytojų straipsnį, tai žaibiškai ir susiruošiau. Tiek tos ir ruošos-fotoaparato akumuliatorių pakrauti ir vandens buteliuką nusipirkti, patogiausia atvykti yra visuomeniniu transportu  iki stotelės "Girininkija" 44 maršruto autobusu nuo Žaliojo tilto. Nuo jos teks kiek paėjėti atgal iki "Belmonto atodangos" ženklo. Kiek esu mačiusi 44 maršruto autobusus, visi jie yra žemagrindžiai ir nauji, o ne kokie karstai ant ratų, kur dažniausiai į Justiniškes paduodami.

Atnaujintas priėjimas prie atodangos susideda iš dviejų dalių: laiptų ir pandusų neįgaliesiems. Pandusai dar puikiai tiko mamoms su vežimėliais ir trims vyrams su alaus stiklinėmis ant didelių pilvų pasidėtomis. Atodangos prieigos atnaujintos ES lėšomis-tai dar viena proga pasidžiaugti naryste ES.

Pirmi žingsniai nauju keliu Pūčkorių atodangos link.