2021 m. birželio 29 d., antradienis

Naujoji Vilnia. Šiurpą keliantis, mitais apipintas, Dievo ir žmonių pamirštas rajonas.

Naujoji Vilnia, Nowa Wilejka, Novovileiskas, "negyvenčiau čia, net jeigu ir primokėtų"... Apie šį Vilniaus rajoną turbūt visi esame girdėję, bet ne visi esame čia lankęsi, nebent tranzitu kirtę patys to nesuprasdami. Štai aš apsiginklavau pažintinio maršruto žemėlapiu, pasikviečiau į kompaniją savo kolegą Vakarį ir apsiniaukusį šeštadienį išvykome Naujosios Vilnios tyrinėti. O kadangi baisiau už Naująją Vilnią gali būti tik mirtis iš bado vidury miesto, todėl net ir po maisto krepšelį susidėjome. Kaip praktika parodė, tai buvo puiki mintis. 


20210626_151529
Kūtvėla lankosi Naujojoje Vilnioje.

Derinomės derinomės prie to lietuviško oro, bet jeigu Lietuvoje lauksi gero oro, tai niekada nieko nenuveiksi. Į dienos išvykoms skirtą kuprinę įsidėjau mažą lietsargį, ant galvos užsivožiau skrybėlę nuo saulės. Šalis ta Lietuva vadinas! 

Palei Vilnios (Vilnelės) upę seniau buvo malūnų rajonas Rokantiškės, o Naujosios Vilnios gyvenvietė išaugo iš čia pradėtų statyti gamyklų ir fabrikų. Didelė paskata vietovės augimui buvo XIX a. nutiestas geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva ir Liepoja-Romnai. Pats geležinkelis nėra dalykas blogas, bet žymiai geriau už patį geležinkelį yra geležinkelio stotis, nes iš traukinio mažai naudos, jeigu jis nesustoja. Kai yra geležinkelio stotis, gyvenvietė turi paskatą augti ir vystytis, nes yra susisiekimas su didesniais centrais. Sakoma, kad caro inžinieriams buvo siūlomi kyšiai, kad viena ar kita gyvenvietė būtų suplanuota kaip stotis. Patogi strateginė padėtis savaime skatino ir pramonės plėtrą ir 1903 m. Naujoji Vilnia gavo miesto teises. Tarpukariu pramonės vystymasis sustojo, čia buvo įkurtos kareivinės. Sovietmečiu senosios pramonės tradicijos buvo pratęstos jau su nauja administracija, miesto teisės panaikintos ir Naujoji Vilnia prijungta prie Vilniaus. Įdomu tai, kad sovietmečiu Vilnius buvo suskirstytas į keturis rajonus: Tarybų, Lenino, Spalio ir Naujosios Vilnios. Po Nepriklausomybės planine ekonomika paremta pramonė žlugo ir vietos gyventojams iškilo socialinių problemų, daug žmonių liko bedarbiais. Šiuo metu padėtis, atrodo, stabilizavosi, atsirado naujų  įmonių, statomi nauji individualių namų kvartalai. Manoma, kad Naujojoje Vilnioje gyvena apie 32,000 gyventojų. Rajonas išsaugojo savitumą dėl natūralaus gamtinio barjero. Kiekvienas Vilniaus rajonas turi savų problemų, bet man Naujojoje Vilnioje labai į akis krito asfaltuotų gatvių trūkumas, bloga šaligatvių būklė, centralizuoto vandentiekio nebuvimas.

Nors daug kur akcentuojama, kad "čia turistų neaptiksite", šį faktą sunku patvirtinti ar paneigti, nes nėra objektyvių galimybių tiems turistams Naujojoje Vilnioje suskaičiuoti. Tačiau čia yra ką pamatyti, tuom netrukus patys įsitikinsite. 


Pažintinį Naujosios Vilnios maršrutą galima atsisiųsti iš "Neakivaizdinis Vilnius" tinklalapio arba pasiimti jo spausdintą versija Vilniaus turizmo informacijos centruose. Jeigu norite eiti šiuo maršrutu pagal žemėlapį, geriau įveskite objektų adresus į GoogleMaps, taip bus patikimiau, nes pieštinis maršruto lankstinuko žemėlapis neatspindi realių atstumų tarp objektų. Kūtvėla yra kūtvėla, ji ir ištisine linija eidama pasiklysta, bet šiandien buvo išvyka su jungtiniu intelektu kolega, tai abudu su savo dviem aukštaisiais kiekvienas porą kartų blūdijome, o juk dar negėrę buvome, nes iš PDF failo atspausdintas žemėlapis buvo labai neryškus ir balta spalva pažymėtos gatvės tiesiog neatsispausdino. Atskiras dėkui maršruto autoriams, kad pažymėjo apie sudėtingą reljefą- iš tiesų, šis maršrutas ne lepioms šiltnamio gėlelėms. 

Iš Baltupių man buvo labai patogu atvažiuoti iki pirmojo objekto maršrute- buvusio Kučkuriškių popieriaus fabriko - su persėdimu. Autobusu nr. 10 važiavome iki Subačiaus stotelės ir ten po kelių minučių sėdome į autobusą nr. 74. Išlipome Stepono Batoro stotelėje. Tuomet perėjome į kitą gatvės pusę ir Naujosios Vilnios tyrinėjimas prasidėjo. Šioje vietoje labai patogiai įrengta pėsčiųjų perėja. 


20210626_102402
Pėsčiųjų perėja prie Stepono Batoro stotelės.

Ieškome Užtvankos g. 1. Noriu atkreipti dėmesį, kad nemažai šios dienos išvykos objektų, turinčių adresą, yra didelės buvusių fabrikų teritorijos. Mums dar pasisekė, kad šeštadienį tose teritorijose esančios įmonės dirbo, todėl vartai buvo atidaryti. Kučkuriškių popieriaus fabriko teritorijoje yra išlikęs tvenkinys su užtvanka. Šis fabrikas laikomas seniausiu fabriku Lietuvoje. Turtingas lenkų kilmės pramonininkas Vaitiekus Puslovskis popieriaus dirbtuves čia įkūrė 1823 m. Jis buvo ne tik pramonininkas, bet ir dvarininkas, tekstilės, alkoholio ir terpentino magnatas, todėl dirbtuvės buvo įkurtos dvaro pastatuose. Tikru fabriku įmonė tapo 1844 m. įsigijusi anglišką ruloninę popieriaus gamybos mašiną, o tai padaryti skatino konkurencija su kunigaikščio Vitignešteino fabriku Naujuosiuose Verkiuose. Vėliau šio fabriko veiklą plėtojo Vilniaus žydai Šabadas, Lipskis ir Papinis, jie įvedė dvi darbo pamainas. Popieriaus produkcija pasiekdavo ir kitas carines gubernijas. Sovietmečiu dvaras buvo likviduotas, bet popieriaus fabrikas veikė toliau. Popieriaus gamyba čia buvo vykdoma net iki 2001 m. Buvę dvaro pastatai, performuoti į popieriaus fabriką, įtraukti į Kultūros vertybių sąrašą. Šis faktas paaiškina, kodėl teritorijoje esantys pastatai neblogai sutvarkyti, negalima sakyti, kad viskas čia apleista ir palikta Dievo valiai. Deja, daugiau apie šio objekto įtraukimą į Kultūros vertybių sąrašą nesužinojau, nas Kultūros paveldo departamentui pavaldus tinklalapis šio reportažo rašymo metu neveikė.

20210626_102511
Kelias į pažinimą.

20210626_103132
Kučkuriškių popieriaus fabrikas.

20210626_103156
Buvusio fabriko teritorija.

20210626_103303
Kūtvėla lankosi Kučkuriškių popieriaus fabrike.

20210626_103435
Gražiai sutvarkytas pastatas.

20210626_103550
Labai atmosferiška vieta.

20210626_103634
Kučkuriškių popieriaus fabrikas.

20210626_103839
Patogumai. Geriau tokie, negu jokių.

20210626_103953
Draugė sakė, šitas vamzdis tęsiasi iki Kauno Nemuno salos. Net nežinau, ar tikėti.

20210626_104431
Gražus akmenų mūras.

20210626_104444
Įrašas akmenyje. Nusidilginau pirštus. Štai kokiomis sąlygomis Kūtvėlai tenka dirbti. 
20210626_105832
Toliau už fabriko teritorijos, einant link Kojelavičiaus gatvės, yra užtvanka. 

20210626_105905
Europa investuoja.
20210626_110112
Kūtvėla grožisi užtvanka. 

20210626_110216
Informacinis stendas apie varliagyvių migraciją. 

Prie užtvankos sutikome moterį su šunimi ir pasitikslinome, kur yra senosios kapinės. Tai buvo antrasis mūsų maršruto objektas šiandien. Šios kapinės tikrai yra A. Kojelavičiaus gatvėje, bet iki jų reikia nemažai paeiti ir šalikelė tokia nelabai pėstiesiems draugiška. Senosiose kapinėse galima aptikti XIX a. pab- XX a.pr. palaidojimų. Antkapiai labai įdomūs, juose inkorporuoti geležinkelio bėgiai. Kapinėse laidoti tiek katalikai, tiek stačiatikiai. Verta sustoti prie Mozerių šeimos kapo.

Naujoji Vilnia savo pramonės galimybėmis viliojo atvykti gabius ir verslius žmones iš užsienio. Apie Mozerius rašė Judith Lewonig savo knygoje "Lietuva ir Šveicarija. 15,000 metų santykių istorija. Chronologinė apžvalga." XIX a. pab. į Vilnių atvyko broliai Arnoldas ir Karlas Mozeriai. Jie buvo šveicarų kilmės, nors Karlas Mozeris gimė Daugpilyje. Vilniuje Mozeriai įsteigė mezginių (kitur-nėrinių) ir mechaninio siuvinėjimo dirbtuves. Jie aktyviai dalyvavo socialiniame ir politiniame gyvenime. Arnoldas Mozeris kalbėjo vokiškai, rusiškai ir lenkiškai, jis buvo ir miesto garbės pilietis. Tokia padėtis Mozeriams leido jaustis privilegijuota carinės imerijos gyventojų klase. Kai Naujoji Vilnia gavo miesto teises, Karlas Mozeris buvo išrinktas miesto tarybos pirmininku, iki 1907 m. ėjo pirmojo miesto burmistro pareigas. Abudu broliai Mozeriai buvo registruoti kaip nekilnojamojo turto savivinkai 1906 m. sudarant Vilniaus apskrities rinkėjų į Valstybės Dūmą sąrašus. Karlas Mozeris 1940 m. pasitraukė iš Lietuvos, Arnoldas Mozeris mirė Naujojoje Vilnioje 1931 m. 

Įdomumo dėlei, kaip susidarė 15,000 metų istorija tarp Lietuvos ir Šveicarijos, kai nei vienos, nei kitos šalies dar žemėlapyje nebuvo, tai kalba eina apie Baltijos jūros pakrantės gintaro radinius netoli Berno. Šie gintarai rasti laukinių žvėrių medžiotojų stovykloje ir iki šiol nežinoma, kaip jie ten atsirado.  

A.Kojelavičiaus gatvė yra istorinis LDK kelias į Rytus, kelio iš Vilniaus į Polocką atkarpa. Šiuo keliu buvo vežama druska. Apie pačias kapines nėra daug informacijos. Čia išlikusiuose antkapiuose galima įskaityti vokiškas pavardes, čia laidoti atykę, greičiausiai su fabrikais susiję, žmonės iš Šveicarijos, Austrijos, Vokietijos. Kapinės neaptvertos tvora, bet yra informacinis ženklas. Nežiantys gali ir praeiti pro šalį, nes susiformavęs nemažas medžių guotas. Netyčia pakeliame kelis vyrus, pavėsyje nusprendusius alučiu atsigaivinti, bet jie pamatė, kad mudu su Vakariu neagresyvūs, tai vėl atgal įsitaisė. 

20210626_111015
Informacinis ženklas.

20210626_111143
Aloyzo Mozerio kapas. Jis buvo Arnoldo ir Karlo Mozerių tėvas.

20210626_111246
Antkapis iš geležinkelio bėgių.

20210626_111845
Stotelė pagal pageidavimą. 

Visuomeninis susisiekimas rajone gana neblogas, stotelės gražiai sutvarkytos. Tokiais momentais norisi mokėti mokesčius. Pas praeivę dar pasitiksliname, ar gerai einame link kito mūsų ieškomo objekto.

Toliau einame  vis dar ta pačia A. Kojelavičiaus gatve tiesiai ir už sankryžos prieiname Šv. Petro ir Povilo cerkvę. Čia vyksta ritualinė ruoša, moterys plauna grindis. Išėjęs šventikas gražiai lietuviškai pakviečia mudu užeiti. Sparčiai augusiame cariniame Novovileiske nebuvo cerkvės, tikintiesiems buvo įrengiami tokie "cerkvės-vagonai". Jos kartu su traukiniu judėdavo į atokiausius imperijos kampelius. Novovileiske gyveno neturtingi darbininkai, todėl lėšų cerkvei surinkti sekėsi sunkiai ir buvo nuspręsta pradžiai statyti medinę cerkvę. Lėšų rinkimu rūpinosi Vilniaus gubernatoriaus žmona Sofija Veriovkina, prisidėjusi ir asmeniniu įnašu. Medinė cerkvė 1908 m. pašventinta. Sinodui leidus statyti mūrinę cerkvę, iš Sankt Peterburgo 1914 m. buvo gauta lėšų mūrinės cerkvės statybai, bet planus sujaukė karas. Jau pradėtos statyti cerkvės plytas vokiečiai išnešiojo parako gamyklos statybai. Po karo stačiatikiai mūrinės cerkvės taip ir nepasistatė, todėl medinė Šv. Petro ir Povilo cerkvė yra vienintelė medinė cerkvė Vilniuje. Kapitalinis remontas atliktas 1955 m., pastatyta nauja varpinė. 

20210626_112642
Vienintelė medinė Vilniaus cerkvė.

20210626_112841
Cerkvių lankymo apgerbas.

20210626_113135
Cerkvės darbo valandos.

20210626_113947
Šv. Petro ir Povilo cerkvė. Abudu apaštalai pavaizduoti ikonoje dešinėje pusėje.

Cerkvė išklota kilimais, grindys dar šlapios nuo ruošos. Čia pat besiruošančios moterys kažką lygina ant lyginimo lentos po Aušros Vartų Dievo Motinos abrozdu. Tokia jauki naminė aplinka. Į aukų dėžutę įmetu pinigėlį. 

Iki Šv. Kazimiero bažnyčios reikėjo eiti gana ilgai ir vis į kalną. Diena apsiniaukusi, bet man su striukute jau darėsi karšta. O ir pilvas primena, kad jogurtas-tai ne pusryčiai. Pakeliui matėme vieną kitą maisto prekių parduotuvę, bet nei vienos kavinės. O kavos irgi jau norisi... Šiaip ne taip užpūškuojame ant to bažnyčkalnio. Aš į Masados tvirtovę užlipau, tai ir čia užlipsiu! Bet užvažiuoti būtų geriau... Kažkur Akacijų gatvėje akligatvyje yra apžvalgos aikštelė į miestą, bet apie ją sužinome jau po išvykos. Prie bažnyčios yra suoliukas, gera būtų prigulti, bet čia vyksta pasiruošimas vestuvėms. Klausiu Vakario, ar gautume saldainių, bet jis kuklinasi. 

Vilniuje yra dvi Šv. Kazimiero bažnyčios. Taip atsitiko todėl, kad Naujoji Vilnia figūravo kaip atskiras miestas Novovileiskas ir todėl tuo metu bažnyčios nesusidvejino. Vilniaus generalgubernatorius 1906 m. leido statyti katalikų bažnyčią. Projektą parengė inžinierius Antonas Filipovičius-Dubovikas. Projektas taupumo sumetimais buvo pakoreguotas Severino Houvalto. Bažnyčia pastatyta 1911 m., po Antrojo pasaulinio karo suremontuota. Ši bažnyčia pastatyta ant vienos aukščiausių Naujosios Vilnios kalvų ir yra matoma iš tolimiausių apylinkių. Tą drąsiai galiu patvirtinti- jos špilius iš visur tiesiog akis badė.

20210626_114440
Rap not dead!


20210626_114838
Tipiškas Naujosios Vilnios medinukas.

20210626_115612
Nokstantys serbentai. 

20210626_115813
Ar čia miestas, ar čia už miesto? 

20210626_120140
Bažnyčios interjeras.

20210626_120227
Šoninis altorius.

20210626_120409
Fasado fragmentas.

20210626_120451
Taiklumą matuojantis WC.

20210626_120522
Fasado fragmentas.

20210626_121308
Laimingai!

Jeigu ateisite iki šios vietos, tai mil pardon, bet į tą taiklumą matuojantį WC užeikite, nes tokie patogumai Naujojoje Vilnioje sunkiai randami. 

20210626_122015
Vandens kolonėlė.

Šias kolonėles prižiūri "Vilniaus vandenys". Radau 2017 m. duomenis, kad Vilniuje tokių kolonėlių tuo metu buvo apie 500 ir viena iš jų naudojosi maždaug penki klientai. Klientu laikimas butas, namas ar šeima, bet sunku pasakyti, kiek tiksliai žmonių gyvena kartu. Dabar turbūt sakytume "vienas namų ūkis"? Tokios vandens kolonėlės Vilniuje atsirado kartu su vandentiekiu po 1914 m. Taip jau nutiko, kad kai kuriuose istoriniuose rajonuose nebuvo kanalizacijos, todėl kai buvo įvedinėjamas centralizuotas vandentiekis, tuose rajonuose be kanalizacijos buvo įrengtos tokios kolonėlės, neva, jeigu nėra kaip nuotekų nuleisti į kanalizaciją, tai kam tas vandentiekis su normaliu čiaupu? Kolonėlės demontuojamos, jeigu įvedamas centralizuotas vandentiekis. Vanduo į kolonėles atiteka toks pats, kaip ir prie centralizuoto vandentiekio pajungtiems gyventojams ir kolonėlėse įrengti vandens skaitikliai apskaičiuoja įsipilto vandens kiekį; jeigu skaitiklis neįrengtas, mokama pagal nustatytas vidutines vandens suvartojimo normasvienam klientui (šeimai/ butui).

Kito šio maršruto objekto- popieriaus fabriko "Pilaitės"- paieškos užsitęsia. Kurį laiką einame pakiemiais tiesiogine ta žodžio prasme šunis lodydami. Beveik visuose kiemuose už saugą atsakingi didžiuliai vilkšuniai. Dulkėta kelio danga, įkalnėse susodintos bulvės. gardai su tyliai kudakuojančiomis vištomis...Ne Vilnius, o Šveicarija kažkokia. 

20210626_123028
Viadukas per geležinkelį.

20210626_123220
Geležinkelis Naujojoje Vilnioje.

20210626_123427
Vaizdas nuo viaduko.


20210626_123455
Geležinkelis Naujojoje Vilnioje.

"Pilaitės" adresas yra Pramonės g. 95 ir tai pasirodo esantis didžiulė gamyklos teritorija, saugoma su šunimis, kaip įspėja ženklas ant tvoros. Pasižiūrėjus į tuos Baskervilio vilkšunius Naujosios Vilnios kiemuose, tai man visiškai trespasinti nesinori nuo žodžio "visiškai". Klausiame uniformuotą darbininką, bet jis atsigina nuo mūsų-neva, pats nevietinis. Bet Kūtvėlos akiniai ne be reikalo iš Fielmann salono, iš tolo užmatau bokšto smailę kaip ant nuotraukos. Kaip moko patirtis, jeigu negali eiti kiaurai, tai reikia eiti aplinkui. Siūlau ieškoti "Pilaitės" einant Pramonės g. iki verslo centro. Tenais teritorija prieinamesnė, netgi ekskursiją sutikome.

20210626_125145
Naujosios Vilnios "Pilaitė".

20210626_125438
Industrinis turizmas aukštumoje.

Žemės ūkio mašinų gamykla "Neris"čia buvo įkurta 1957 m. Nuo įkūrimo iki 1990 m. iš čia kasdien išriedėdavo dvidešimt penki vagonai produkcijos. Didelių gabaritų technika buvo eksportuojama į Kubą, Mongoliją, Afriką. Po Nepriklausomybės prie pokyčių prisitaikyti nepavyko ir gamykla bankrutavo. "Neries" gyvavimo laikais šioje "pilaitėje" kurį laiką dirbo gamyklos administracija. 

"Pilaitė" iškilo  XX a. pr. statant rašomojo popieriaus fabriką "Sofija", kurį įkūrė iš Charkovo atvykęs žydų kilmės pirklys Chaimas Sinelnikovas. Šis pirklys db. Šv.Mykolo gatvėje nr. 10, Vilniaus senamiestyje, pasisitatė trijų aukštų namą. Jo valdytas popieriaus fabrikas greičiausiai buvo nedidelis ir jau aplankytam Kučkuriškių fabrikui konkurencijos nesudarė. Šiuo metu pastatas gerokai apleistas. 

Prie verslo centro yra patogūs suoliukai. Čia pailsiname jau truputį degančius padus ir krutiname žandais, iš savo maisto krepšelių išsitraukę Šio Bei To. 

Brolių Mozerių fabriko teritorijos mes netyrinėjame, nes tai vėlgi didžiulė gamyklos teritorija, tarp gamyklinių pastatų yra gyvenamieji daugiabučiai, čia pat vyksta didžiulės statybos... Čia buvo brolių Mozerių mezgimo (kitur-nėrinių) fabrikas, jo teritorijoje po Antrojo pasaulinio karo įsikūrė valstybinė staklių gamykla, konstravusi stakles krumpliaračių gamybai. 

Ieškome Darželio gatvės, tenka įsijungti navigaciją. Telefone navigacija rodo vienaip, maršruto žemėlapis rodo kitaip. Turbūt tos Darželio gatvės paieškos buvo labiausiai nuvarginęs šios išvykos momentas. Esame pietinėje Naujosios Vilnios dalyje. Šiaurinėje dalyje jau buvome ir matėme, kaip individualūs, dažniausiai mediniai, namai išsidėstę kalvos šlaite. O šioje pusėje dominuoja sovietmečio statyba. Čia butus gavo darbininkai, dirbę Naujosios Vilnios fabrikuose. Darželio gatvėje galima pamatyti tokius namus. Savotiškai įdomu.


20210626_135706
Darželio gatvės namai.

Kitas mūsų maršruto objektas visiškai netoli- Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninė. Jos pastatų kompleksą supa vešlus parkas. Deja, yra ženklas draudžiantis fotografuoti. 

20210626_140742
Visokie atgrasinimai.

Rusijos imperijoje XIX a.pab. buvo nuspręsta statyti dideles apygardų psichiatrines ligonines. Naujosios Vilnios psichiatrinė ligoninė "Vilenskaja okružnaja lečebnica" atidaryta 1903 m. Kompleksas buvo skirtas pacientams iš Vilniaus, Kauno, Minsko, Vitebsko ir Gardino gubernijų. Pirmasis ligoninės direktorius Nikolajus Krainskis buvo pramintas "Vilniaus Froidu". Jis diegė humanišką požiūrį į pacientus. Psichiatrijos istorija iš esmės yra kraupi, pacientai nelaikyti žmonėmis, sanitarai elgdavosi žvėriškai, medicinos personalas-abjeingai... Nikolajaus Krainskio knyga "Nakties tamsybėse: neatrasti Vilniaus tekstai" pirmą kartą pasirodė 1912 m. Leidykla "Odilė" publikavo šią knygą lietuviškai 2018 m.

Nikolajus Krainskis (1869-1951) gimė Kijeve, ukrainiečio dvarininko šeimoje. Jis studijavo psichiatriją Charkovo ir Maskvos universitetuose ir vėliau išgarsėjo visame pasaulyje savo epilepsijos tyrimais. Jo vadovavimo metais pacientams buvo užveistas sodas-daržas, vykdavo koncertai, žaidimai. Tokia darbo terapija ir dvasinis penas, žinoma, netruko sulaukti kritikos. Tokiems pažangiems metodams priešinosi seno sukirpimo gydytojai ir direktorius buvo priverstas pasitraukti iš pareigų. Netrukus jis išvyko savanoriu  į rusų-japonų karą (sakoma, buvo monarchistas). Grįžęs į Vilnių dirbo privačiai, dėstė, paskui buvo pašauktas į Rusijos kariuomenę. Kijeve jis išgyveno bolševikų revoliuciją, buvo komisijos narys tiriant čekistų nusikaltimus. Jis susidomėjo žmogaus psichologija revoliucijos metu ir atkreipė dėmesį į "banalaus blogio" fenomeną. 

Pirmojo pasaulinio karo metais pacientai buvo evakuoti į Slovianską rytų Ukrainoje ir kompleksas atiteko kariuomenės reikmėms. Netoli yra nacių laikais įkurtos belaisvių kapinės. Per Antrąjį pasaulinį karą kompleksas nukentėjo ir nebeprimena originalaus projekto-iš viršaus žiūrint, turėjo matytis rusiškas dvigalvis erelis. Sovietmečiu čia buvo laikomi vengiantys tarnauti sovietinėje armijoje, bet įdomiau yra tai, kad šie pacientai čia atvykdavo savo noru imituodami įvairias ligas. Ironiška, bet psichiatrijos ligoninėje sovietmečiu buvo galima pasislėpti nuo valdžios. Kitos pacientės, čia atvykdavusios savanoriškai, buvo abortą norinčios pasidaryti moterys, nes psichikos ligomis sergančioms aborto terminas buvo leistinas ir po dvyliktos nėštumo savaitės. Savanoriškai patekti į psichiatrinę ligoninę bandė ir homoseksualūs vyrai, pasirinkę diagnozę vietoje kalėjimo. Čia ne savo noru tekdavo apsilankyti ir menininkams bei rašytojams, disidentams. Naujosios Vilnios ligoninėje buvo taikomas medikamentinis gydymas ir plačiau taikyta šizofrenijos diagnozė; šios ligoninės vadovai ir gydytojai turėjo artimus ryšius su sovietine valdžia. 

Toliau ieškome dar vienos bažnyčios. Spausdintame žemėlapyje šis objektas pažymėtas esantis prie pat gatvės, nors realybėje tenka pasijungti telefone navigaciją ir lipti į aukštyn į kalvą. Sakė Dievas, kad savo veido prakaitu žmogui teks verstis, bet nemaniau, kad taip pažodžiui. Bet kas ieško-tas randa.

Tarpukariui Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, psichiatrinėje ligoninėje įkurdintas Vilniaus ulonų pulkas. Jų dvasiniams poreikiams tenkinti buvo pastatyta Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčia, nes Šv. Kazimiero bažnyčia buvo per toli. Galiu tai patvirtinti-net kitame upės krante. Projekto autorius buvo architektas Jan Borowski. Modernizmo stiliaus bažnyčios projektas taupumo sumetimais buvo kiek pakoreguotas. Pokario metais taip ir neįrengta bažnyčia buvo psichiatrijos ligoninės žinioje, čia buvo parduotuvė, vyno sandėlys, dirbtuvės, šaudykla. Vilniaus arkivyskupijai bažnyčios pastatą ligoninė perdavė 2002 m. Bažnyčia pašventinta 2005 m. 

20210626_143327
Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčia.

20210626_142852
Jonas Paulius II.

20210626_142650
Bažnyčios vidaus interjeras. 

20210626_142450
Marijos su Kūdikėliu skulptūra.

Kas ieško, tas randa, bet kas beldžiasi-tam ne visada atidaro. WC prie šarvojimo salės užrakintas. Užtat dabar leidžiamės žemyn nuo kalvos, kuom negaliu nesidžiaugti. 

20210626_145114
"Draugystės" kino teatras.

1959 m. buvo pastatytas kino teatras "Draugystė". Šio pastato projektas yra tipinis tokios paskirties pastatams Sovietų sąjungoje. Po Nepriklausomybės kino teatrui buvo sunku išsilaikyti, teko atjungti šildymą, priimti nuomininkus. Kino teatrą pertvarkant parduotuvės reikmėms, galinė pastato dalis nugriauta. Čia yra WC, bet raktas pas apsaugą, kurios nebuvo darbo vietoje. Laimei, kitapus gatvės- Naujosios Vilnios geležinkelio stotis.

XIX a. Sankt Peterburgas-Varšuva geležinkelį skersai perkirto nauja linija Liepoja- Romnai. Ši kryptis buvo skirta gabenti javams iš Ukrainos į piečiausią ir vienintelį neužšąlantį Rusijos imperijos uostą Baltijos jūroje Liepoją. Naujojoje Vilnioje, tuometiniame Novovileiske, atsirado šis geležinkelių susikirtimas ir taip susiformavo svarbus transporto mazgas. Antros klasės stotis buvo pastatyta 1872 m., dabartinis pastatas atsirado XX a.pab. elektrifikuojant geležinkelį. Naujoji Vilnia buvo paskutinė tremtinių stotelė Lietuvoje, todėl čia yra paminklas "Prarastoji karta" ir gyvulinis vagonas su garvežiu. 


20210626_145605
Paminklas tremtiniams.

20210626_145645
Gyvulinis vagonas su garvežiu.

20210626_150406
Stoties medinukas.

Šios dienos išvykos mažasis titulas galėtų būti "Surask stebuklingąjį raktelį į WC", nes geležinkelio stoties WC irgi užrakintas. Laimei, mus pastebi geležinkelio stoties apsauginis ir paduoda išsvajotąjį metalo gabaliuką. Tiesa, patogumai čia matuojantys taiklumą turkiškame stiliuje, bet vis geriau, nei nieko. Tiek daug užrakintų WC kaip šiandien turbūt per visą kelionių istoriją nesu aptikusi. Palengvėję no pun intended pasiklystame ieškodami "Dūmų fabriko". 

20210626_152029
Traukinys į Vilnių.

20210626_151529
Kūtvėla lankosi Naujojoje Vilnioje. Leidykla "Nieko rimto".

Dūmų gatvėje yra buvęs fabriko kompleksas, todėl vėl tenka įsijungti navigaciją telefone ir ieškoti teisybės. Mums reikalingas adresas pas Gūglą truputį kitoks, bet dabar jau žinome, kad fabriko teritorijoje išsimėtę daug pastatų, todėl ar trečias numeris, ar penktas, tai jau skirtumo nėra, vis tiek rasime. Dar šiandien nebuvo taip, kad nebūtume radę. Su tomis fabrikų teritorijomis neramu tik, kad gali būti visokių užrakintų akligatvių ir teks eiti papildomus kilometrus, baugoka tų vilkšunių ir šiaip nejauku. Reikia tikėtis, kad bent apsaugos kameros įjungtos ir kas nors iš apsaugos ateitų mūsų nukenksminti. 

Jeigu yra Rojus žemėje, tai jis čia, Dūmų gatvėje.

1878 m. augančiame miestelyje iš Berlyno atvykę pramoninikai įkūrė pasaginių vinių gamyklą, kurią 1884 m. įsigijo vokiečių pirklys, turtingiausias to meto Liubeko miesto žmogus, senatorius Emilis Possehlis. Šią nuosavybę jis gavo perimdamas  bankrutavusių pasaginių vinių gamyklos pramonininkų turtą, nes šie buvo iš Emilio Possehlio paėmę kreditą verslui ir negrąžino. Neplanuotai tapęs pramonininku, Emilis Possehlis įsigijo dar dvi panašias gamyklas Sankt Peterburge. Į fabriką buvo nutiesta sava geležinkelio atšaka, kuri ir šiandien išlikusi. Šešiasdešimt specialistų iš Austrijos Štirijos ir Tirolio regionų atvyko į Naująją Vilnią ir pradėjo gaminti modernios technologijos dalgius. Žaliavą produkcijai tiekė Emilio Possehlio plieno liejyklos Švedijoje. Iki Pirmojo pasaulinio karo permetus čia būdavo pagaminama apie tris milijonus tokių dalgių ir jie būdavo eksportuojami net iki Vladivostoko, Andižano, Kaukazo...netgi Amerikos. Sakoma, kad tai buvo didžiausias dalgių fabrikas pasaulyje. Iš fabriko kaminų dūmino į padangę taip, kad davė gatvei Dūmų gatvės pavadinimą. Metus iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios Emilio Possehlio įmonė tiekė prekes į caro rūmus. Deja, man nepavyko sužinoti tiksliai, kokios būtent prekės dominos Rusijos imperijos carą, juk turbūt ne dalgiai? Fabriko teritorijoje 1911 m. iškilo pramonės architektūros šedevras- vandens bokštas iš to meto naujoviškų gelžbetonio konstrukcijų. Prasidėjus karui, įranga išmontuota ir išvežta į Sankt Peterburgą. Sovietmečiu čia buvo dažymo aparatų gamykla.

Progresyvaus pramoninko palikimas ir šiandien gyvas- Vokietijoje esanti "Possehl Group" valdo milžinišką kapitalą. 

Rusijos imperijoje įprastus pjautuvus pakeitė modernūs dalgiai, su kuriais darbo našumas buvo didesnis. Tokie dalgiai buvo vadinami "litovka". Manoma, kad rusiškos pavardės "Litvinov" gali būti kildinamos iš "litovkos". Garsus dailininkas Ilja Repninas 1897 m. nutapė paveikslą "Pjovėjas litvinas".

Šiandien buvusiame dalgių fabrike įsikūrusi kultūrinė erdvė "Dūmų fabrikas". Jo steigėjai tikisi transformuoti rajono įvaizdį, parodyti nežinomą istorijos pusę, pritraukti vietinių ir užsienio turistų. Buvusiame dalgių fabrike 2020 m. atsidarė moderni kraftinio alaus darykla "Sakiškių alus". "Dūmų fabriko" planuose įvairūs meno renginiai,spektakliai, koncertai, įvairi kultūrinė ir edukacinė veikla. Nesu alaus žinovė, dažniau renkuosi vyną, bet šiandien čia mano ragautas alus turbūt vienas skaniausių, ką esu ragavusi. 


20210626_152404
Darbo laikas.

20210626_153451
Kūtvėla ragauja kraftinį alų.

Alaus pasirinkimas didelis, todėl tenka vardinti ką daugmaž mėgstame. Pirmajam užėjimui renkuosi sausąjį serbentų elį. Juodųjų serbentų vyną "Voruta" aš labai mėgstu, todėl buvo įdomu palyginti. Reikia pripažinti, kad juodųjų serbentų vynas man patinka labiau nei šis alus. Sėdime, pasiimame užkandžių, čiliname. Padai jai dega kaip ugnyje, o mūsų dar laukia piliavietė. Užsuka ir daugiau žmonių, kai kurie žino kur eina, bet nemažai ir besmalsaujančių pirmą kartą. Mes sėdime strategiškai patogioje vietoje, esame matomi nuo gatvės ir tai paskatina žmones užsukti, nes mato, kaip mudu su Vakariu čiliname. 

20210626_161627
Ačiū, IPA.

Antram užėjimui  rinkausi egzotiškai skambantį Baltijos porterį su balzaminiu skaisteniu. Šis alus man labai patiko, galiu drąsiai rekomenduoti. 

Yra pasakojama, kad Rusijos imperatorienė Jekaterina II labai mėgo alų. Šiam pomėgiui tenkinti būdavo duodamas užsakymas Didžiojoje Britanijoje, bet alus tais laikais buvo gabenamas laivais ir arkliais, todėl alaus valdovei tekdavo palaukti. Šis alus žinotas ir mūsų LDK dvaruose, būdavo ir ant mūsų valdovų stalo, čia patekęs iš Londono per Gdanską, Mėmelį, Karaliaučių, Rygą. Šis gėrimas ant vilniečio stalo buvo prabangos ženklas. Visiškai teisėtai pasipiktinusi savo mėgstamo alaus trūkumu, Jekaterina II išleido įstatymą, kad kiekvienoje gubernijoje turi būti alaus darykla ir ten turėjo būti gaminamas jos mėgstamas alus. Tačiau Lietuvoje klimatas vėsesnis nei Didžiojoje Britanijoje ir rūsyje ilgai gulėdamas alus iš elio virto lageriu. Kai toks pasikeitimas buvo pastebėtas, alui suteiktas Baltijos porterio pavadinimas.

20210626_163630
Čiliname prie porterio. Life is beautiful.

20210626_165337
Labai fotogeniškas augalas.

20210626_174454
Išlikusi geležinkelio atšaka.

20210626_174655
Labai atmosferiška vieta.

Bet viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Paskutinis mūsų išvykos objektas- Rokantiškių piliavietė.

20210626_175010
Gera tokia tvora.

20210626_175224
Vilnia.

20210626_180234
Kelio nuorodos.

Einame daugiau mažiau spausdinto žemėlapio ir sveiko proto vedini, nes ima jaustis nuovargis ir dėmesys slobsta. Reikia pereiti per gatvę, netoliese yra pėsčiųjų perėja. Pamatome, kaip sustoja 6G autobusas. Labai gerai, mums bus patogu grįžti iki centro. Pūškuoju, nes vėl įkalnė, bet Vakaris sako: "Taigi piliakalnis, ne piliaduobė." Nu ir nepasiginčysi! Jau kitapus gatvės pamatėme tokią naują požeminę perėją, labai patogioje vietoje. Nu bet ir gudriausia višta kartais uodegą išsidilgina. 

20210626_180402
Nauja požeminė perėja.

Manoma, kad Rokantiškių pilis yra viena seniausių Lietuvoje. Metraščiuose ir padavimuose minima, kad šią pilį XII a. pastatė kunigaikštis Alšis. Šis legendinis kunigaikštis laikomas didžios Alšėniškių giminės pradininku. Tarp šios iškilios giminės narių buvo Sofija Alšėniškė, ištekinta už Lenkijos karaliaus Jogailos ir galiausiai davusi Lenkijai išgyvenusių įpėdinių. Julijona Alšėniškė buvo antroji Vytauto žmona. Paskutinis Alšėniškių giminės palikuonis ir Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis užrašė Rokantiškių pilį Bonai Sforcai. Pilį paveldėjusi po vyskupo mirties valdovė neilgai ją valdė, nes po metų ir pati mirė. Tuo metu, sakoma, vieni gražiausių Lietuvoje renesansiniai rūmai atiteko Goštautams, vėliau Pacams. Čia 1636 m. lankėsi Lietuvos ir Lenkijos valdovas Vladislovas Vaza. XVII a.vid. karo su Maskva metu rūmai buvo sudeginti, vėliau piliavietė sunyko, apaugo mišku. Archeologiniai radiniai byloja, kad pastato sienos buvo dviejų metrų storio, langų angos apmūrytos plytomis, gynybinis kiemas apjuostas siena su kazematais ir bokštu. Koklių radiniai labai puošnūs, stilistiškai panašūs į Valdovų rūmų turimą kolekciją. Netoliese yra Strielčiukų kaimas, manoma, čia gyveno pilies gynėjai. Vieta tikrai lankoma, sutikome žmonių su vaikais, dviračiais, šunimis... Pabandėme sunaikinti maisto krepšelio atsargas, bet piliavietės gynėjai uodai iš karto ėmėsi mus vyti lauk. 

20210626_180654
Medinės pilies ypatybės.

20210626_181513
Piliavietė Rokantiškėse.

20210626_181833
Rokantiškių pilies planas.

20210626_182010
Panorama nuo Rokantiškių piliavietės.

Grįžome į autobusų stotelę jau naująja požemine perėja. Kitoje gatvės pusėje ji nepažymėta, tai nežinantys tikrai gali praeiti pro šalį. 

20210626_184652
Požeminė perėja link Rokantiškių piliavietės.

Kaip tik atvažiuoja 6G autobusas. Mes dar ne stotelėje, tai pasipustome padus ir skuodžiame pirmyn. Vairuotojas mūsų palaukia, ačiū jam labai. Ir vos už penkiolikos minučių išlipame prie Žaliojo tilto. O atrodo, kad užsienyje pabuvojome. Šios dienos išvyką užskaitau kuom puikiausiai. 

Koks bendras įspūdis? Labai geras, bet šiai išvykai reikia pasiruošti. Rekomenduoju patogią aprangą ir tvirtą avalynę, nes nemažai reikės eiti neasfaltuota danga ar bristi per pievas. Patariu pasiimti nedidelį pikniko krepšelį; šiaip rajone yra maisto prekių ir bakalėjos parduotuvių, bet kavinių mūsų kelyje nepasitaikė. Gal kas vietinis esate ir galite kažką rekomenduoti? WC yra atskiras skausmas ir tikrai gali būti prastai, jeigu negalite ilgai kentėti. 

Kokia Jūsų nuomonė apie šią išvyką? Ar esate buvę Naujojoje Vilnioje?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Naujavilnaitė 


4 komentarai:

Vakaris rašė...

Puikus straipsnis. Tiek daug naujo sužinojau, kad jaučiausi vos ne kaip iš naujo po ten pasivaikščiojęs. Ekskursija patiktų tiems, kam patinka visokie industrial dalykai: bunkeriai, cisternos, vamzdžiai ir pan.

Ele Pranaityte rašė...

@Vakaris: ačiū, kad sutikai kartu pasivaikščioti. Vienai būtų buvę ne taip faina.

Artaz Spindulys rašė...

Ačiū. Idomum Reikia ir man į tą pusę pasibastyti.. Google Maps pataisyti, papildyti..

Ele Pranaityte rašė...

@Artaz: ačiū už gerą žodį.