Kūtvėla keliauja į Augustavą su Lietuvos Geležinkeliais, kurie, anksčiau ar vėliau, namo parveža.

Vėsiems orams nenoriai traukiantis iš Lietuvos, Kūtvėlos gerbėjai patarė jai pirmiausia apsilankyti Lietuvos jūrų muziejuje Smiltynėje, o kelionę į Augustavą atidėti šiltesniam sezonui. Tai buvo idealiausias variantas išbandyti naująjį traukinių maršrutą iš Lietuvos į Lenkiją ir padėti paukščiuką prie dar vienos kelionių krypties. Iš tokių įdomesnių turistinių krypčių, traukiniai Lenkijos pusėje stoja Suvalkuose  prieš Augustavą ir Balstogėje po jo.  Lietuvos Geležinkelių tinklalapis kol kas atsisako bendradarbiauti tradiciniu būdu, todėl bilietus Vilnius-Kaunas-Augustavas-Kaunas-Vilnius teko pirkti atskirai. Kadangi sulaukiau nemažai klausimų dėl šios kelionės detalių, tai iš karto čia pasakysiu, kad pati kelionė traukiniais kainavo 26,20 eur.+ bankinio pavedimo mokesčiai, bendrai traukinyje laiką praleidau taip: Vilnius-Kaunas-Augustavas 3 h 59 min +28 min tarp persėdimų ir Augustavas-Kaunas-Vilnius 4 h 38 min +8 min tarp persėdimų; buvo traukinių vėlavimų. Grįžimas namo paskutinėje kelionės atkarpoje buvo ilgesnis, nes vykau paskutiniu traukiniu Kaunas-Vilnius ir jis stojo visose tarpinėse stotelėse. Ar ši kelionė buvo verta tokių laiko ir finansinių sąnaudų? Ne.

Kelionės pradžia.

Traukinys iš Vilniaus į Kauną išvyko punktualiai 07:30 val ir atvyko šiek tiek vėluodamas apie 08:50 val. Čia manau verta paminėti, kad net Lietuvos Geležinkelių tinklalapyje skelbiama, jog dėl karščio ir kelio darbų traukiniai gali vėluoti, todėl reikia pasilikti saugų laiko tarpą tarp persėdimų. Moderniškasis Vilnius-Kaunas traukinys turi elektros rozetes, nemokamą wi-fi, galima įsigyti karštų gėrimų, yra tualetas, o ir vietos kojoms yra tikrai daug. Lenkijos traukinys Kaunas-Balstogė per Suvalkus ir Augustavą iš išvardintų dalykų gali pasigirti tik tualetu. Kol traukinys riedėjo į Kauną, turėjau galimybę papusryčiauti. Žinojau, kad lenkiškasis traukinys bus nepritikytas ilgoms kelionėms, todėl buvau susikrovusi krepšelį maisto atsargų.

Kūtvėla keliauja į Suvalkus: lankytinos vietos (ir apsipirkimas) Lenkijos šalčio poliuje.

Lietuviai Suvalkus net nesustodami pravažiuoja pakeliui į Varšuvą arba važiuoja tik į šios apsipirkimų Mekos parduotuves, o štai mane suintrigavo dažnai nuošalyje liekantis Suvalkų turistinis potencialas, tik detalesnės informacijos ar žemėlapių neturėjo Lenkijos atstovai nei Adventure Vilniuje, nei ITB turizmo naujienų parodoje Berlyne. Taigi, informaciją apie lankytinas vietas Suvalkuose teko po fragmentą rankiotis iš interneto, o trumpas lankytinų vietų aprašymas ir nedidelis žemėlapis yra nedideliame kelionės vadove "Seinų ir Suvalkų kraštas". Internetas man pasakė, kad Suvalkuose yra turizmo informacijos centras, į kurį aš dėl jau pasitaikiusių turistinės informacijos precedentų daug vilčių nedėjau. Į šią vienos dienos pažintinę kelionę (žinoma, su apsipirkimu, nesu juk ant galvos kritusi!) pasirįžau sužinojusi, kad Lux Express autobusai vis dar tęsią savo naujametinę išpardavimų akciją, todėl bilietą Vilnius-Suvalkai-Vilnius įsigijau prieš kelis mėnesius iki kelionės už 13,00 eur. Keliavau be nakvynės, nors Suvalkuose tikrai yra kur patogiai ir nebrangiai apsistoti.

Labai patogu sustoti turistiniam autobusui.

Kelionės dieną teko keltis apie 4 val. ryto, nes autobuso išvykimo laikas buvo 6.30 val. Nusimatė beveik para be miego, nes numatytas grįžimas į Vilnių buvo apie 00:20 val. sekančią naktį. Perkant bilietus man tai nepasirodė neįveikiama kliūtis, nes išlaidauti nakvynei šį kartą tikrai nenorėjau,- kaip nori sukis, o mažiau 30 eurų nakčiai ir nepalieki. Dabar galiu pasakyti, kad nors ir pavargau kelionėje, bet pagrindines lankytinas vietas ramiai apėjau, spėjau apsipirkti ir net kelis kartus pavalgyti, todėl tos nakvynės kaip ir nepasigedau. Mūsų autobusas vėlavo atvykti į Suvalkus apie 20 min., nes teko laukti Panoramos stotelėje vėluojančio Rygos reiso, iš kurio į mūsų autobusą persėdo nemažai keleivių. Autobusas buvo beveik pilnas, nors Suvalkuose išlipau tik aš viena-kiti keleiviai tęsė kelionę iki Varšuvos.

Kaip Ursulijus Lepečkojauskas tapo pirmuoju Lietuvos meškiumi kosmose: NASA paroda Varšuvoje.

Facebook'as yra mano mėgstama terpė kelionių fazanamas medžioti, o vienas pasirodė netgi labai riebus- nuo lapkričio mėnesio veikianti NASA remiama paroda Varšuvoje, iki kurios uždarymo liko vos pora savaičių! Atsisakius ekipažui iš Vilniaus, kelionės planus teko pakoreguoti ir netgi užsisakyti nakvynę Kaune. Bilietus į parodą nusprendėme pirkti brangiausius, po 70 PLN (apie 16 eurų), nes jie buvo su atvira lankymo data, o pigesni bilietai buvo su nurodyta įėjimo valanda. Kadangi mes nežinojome tikslaus savo atvykimo laiko, tai bilietai su atvira data buvo tiesiog idealus pasirinkimas. Tačiau ne viskas taip paprasta, kai kuriais klausimais Lenkija vis dar yra sovietinio bloko šalis: informacija apie parodą pateikiama lenkiškai ir angliškai (nes NASA konsultantai iš Hiūstono turbūt atsisakė lankyti lenkų kalbos pamokėles), bet internetinio bilietų pardavimo sistema buvo tik lenkiška. Bet čia lenkai dar walked the extra mile in client service ir padarė taip, kad net ir pagūglėtransleitinus pirkimo metu privalomai reiktų įvesti lenkišką ir tiktai lenkišką telefono numerį ir lenkišką adresą, kas pirkimą iš Wilno padarė neįmanomu. Lenkijos neapykanta turistams tiesiog žeidžia, tą jau patyriau savo praeitos viešnagės Varšuvoje metu. Bet, laimei, to paties Facebook'o drauguose turiu tokį Jaceką, kuris sutiko reabilituoti savo tėvynę, mums tarpininkauti ir tuos bilietus nupirkti. Bet tuom istorija nesibaigia- kai kelionės diena jau buvo ant nosies, pas Jaceką namuose dingo interneto ryšys. Nors sienomis lipk iš pasiutimo su valedoliu už abiejų žandų! Laimei, viskas išsisprendė, Jacekas susigrąžino internetus, nupirko mums bilietus, permetė man juos e-paštu ir netgi sutiko pinigus atgauti grynais eurais Varšuvoje.

Man liko padaryti pirmąjį žingsnį šioje kosminėje odisėjoje ir nusigauti iki Kauno (kur gyvena mūsų ekipažo vairuotoja Aistė) Kovo 11-osios dienos ryte  iki 08.00 val. On a side note, važiuoti į Varšuvą, lankyti amerikoniškas parodas, pirkti šampūnus užsienio kapitalo prekybcentryje- štai kur tas saldus Nepriklausomybės vaisius, apie kurį po 1990 m. gimusi ir sovietų lažo netempusi karta net nesusimąsto.

Passport Index 2017: lietuviams nereikia vizų į 149 šalis. https://www.passportindex.org/

Latvija: 148/11/34; Estija: 147/12/35; Lenkija: 149/10/31. Mūsų kaimynams latviams viza papildomai reikalinga į Kubą, o mūsų draugams estams- į Kubą ir Gambiją.

Savaitgaliais lankome kaimynus: dienos kelionė į Varšuvą.

Varšuvoje turėjau nebaigtų reikalų- praėjusios kelionės metu spėjau tik perbėgti per Lenkijos žydų istorijos muziejų, todėl buvau nusprendusi ieškoti tinkamos progos grįžti ir ramiai viską pasižiūrėti. O kas gali būti tinkamiau ir progiškau negu akcija autobuso bilietams? Dar sėdėdama autobuse iš Lvovo į Vilnių nusipirkau akcinius bilietus į Varšuvą (kaip paaiškėjo, vėl permokėjau tuos akcijinius 8 eurus į abi puses, nes pažįstamas keliaus ten pat už 2 eurus). Didžioji Kombinatorė Kūtvėla viską susidėliojo taip, kad nereiktų mokėti už viešbutį nakvynei, todėl išvykimas į Varšuvą buvo vėlai vakare šaštadienį, atvykimas į Varšuvą- 06.00 val. ryto, o išvykimas į Vilnių irgi per naktį taip, kad atvykus ryte į stotį iš karto būtų galima važiuoti į darbą (mano klientai dar ne prie tokių Kūtvėlos krečiamų eibių pripratę, ačiū jums, mano gerieji!). Sugebėjau abudu bilietus nusipirkti paskutinėje autobuso eilėje, kas tik paliudija, kad tas kalafioras ant pečių tvirtai įleidęs šaknis. Laimei, kelionės į Varšuvą etape šalia manęs niekas nesėdėjo, bet irgi viena sėdinti kaimynė kitapus praėjimo taip pat buvo ilgakojė, tai naktį praleidau išradinėdama naujas jogos pozas, tokias kaip "špagatą daranti sraigė". Tik atsijungau- ir kad purto kažkas už kojos, kad purto...Mandagiai, bet tvirtai mane žadino stiuardesė, atiduodama bilietą- už pusės valandos Varšuva. Tik išlipus iš autobuso prie Centrinės geležnkelio stoties patyrau pirmąjį šios kelionės šoką. Tuoj prisitatė taksistai. Keletas lietuvių klausia, kur čia toks ir toks skulptūrų parkas. Pora dorų lenkaičių puolė rodyti kur eiti, ir kad čia visai arti ir nereikia taksi. Jas taksistai čia pat vietoje garsiai ir be galo nuoširdžiai net kelis kartus pasiuntė "v pizdu", tai jau atsiprašau gerbiamo Skaitytojo, Va jums ir katalikiškas kraštas sekmadienį. Išsikeičiau kažkiek pinigų, užrakinau savo demantus irgi brilijantus saugojimo kameroje ir prisėdau Starbuckse pasistiprinti.

Ursulijus Lepečkojauskas skanauja beigelį su varške ir ridikėliais. 

Turėjau dar apie valandą laiko iki sutarto susitikimo su Irina, su kuria susipažinau Lvove. Irina yra iš Ukrainos. Kai pasiklausai, kokius kryžaus kelius tenka nueiti gaunant Šengenos vizas, savos problemos mažos pasirodo. Beje, Irinai kažkodėl paprasčiau pasidaryti Lenkijos vizą, nei Lietuvos. Tai pasinaudojau tuo laiko langu ir nuėjau iki netoli Centrinės Varšuvos stoties esančio ir visą parą dirbančio pašto išsiųsti atviruką Rokiškyje gyvenančiam katukui Fricui.

Kaip nueiti iki bibliotekos Varšuvoje trečią valandą nakties kai ant pečių ne galva, o kalafioras.

Sugalvojau nuvažiuoti į Muziejų naktį Varšuvoje. Mintis kilo spontaniškai, bet-kaip dažna mano beprotystė- susilaukė kolegės blogerės Aistės palaikymo. Ką ten palaikymo, tikrą savo Vaiką kartu pasiėmė. Tik lenkai niekaip ilgai renginio programos į anglų kalbą neišvertė, informaciją gavau tik kelios dienos prieš renginį. Iš to džiaugsmo pamiršau susipakuoti Ursulijų Lepečkojauską, o kelionės dokumentus palikau ofise, todėl kelionės dienos ryte dar turėjau skuosti į kitą miesto galą. Sakau, ant pečių ne galva, o kalafioras. Tuoj reikės ir tinklaraštį rebrandinti į kokias Kalafioragalvės Keliones. Ką ten viešbučio rezervacija ir žemėlapiai, pamiršau ir Rokiškyje gyvenančio katuko Frico adresą, kuriam pasižadėjau iki gyvenimo galo atvirukus siųsti. Kelionės išvakarėse dar po miestą palaksčiau ieškodama Lenkijos zlotų, kurių ne tokiu geru kursu, kaip galima buvo tikėtis, pagaliau pavyko nusipirkti- Vilniuje arba zlotų nėra, arba kursas blogas. Netrukus paaiškėjo, kodėl.

Lietuviškas Jogaila irgi yra ant lenkiško pinigo. Kursas maždaug 1:1 su mūsų buvusiu litu. Čia- Mieško I.

Traukinių grafikas į Kauną, kur gyvena Aistė, buvo nepatogus, todėl važiavau autobusu. Reisą vykdė firma "Kautra" nedideliu mikroautobusu, kuriame vienas keleivis visą kelią (1,5 val) garsiai aptarinėjo savo verslo reikalus su darbuotojais ir klientais. Tikiuosi, kai ateis ta diena, kurios mes nei vienas neišvengsime, jis degs pragare netoli Hitlerio.

Kūtvėla- sektinas pavyzdys!

Kaune greitai susipakavome į Aistės mašiną ir netrukus riedėjome Lenkijos sostinės link. Žinoma, sustojome Suvalkuose "Kauflande", kur susipažinome su tautiečių pirkimo įpročiais.

Savaitgalis Lenkijoje: Poznanės ledo skulptūrų festivalis. Antroji diena.

Rytas buvo tamsus ir lietingas. Pirmąją diena tryniausi senamiestyje, kur viskas buvo ranka pasiekiama, o šiandienai teko toliau nuo centro išmėtyti lankytini objektai, todėl dar vakar senojoje rotušės aikštėje esačiame turizmo informacijos centre nusipirkau vienos dienos bilietą viešajam transportui. Jis kainavo 13,60 zlotų, bet pilnai atsipirko (vienkartinis bilietas kainuoja 3,00-4,50 zlotų pagal važiavimo trukmę, perkamas kioskuose arba bilietų automatuose kai kuriose stotelėse, kai kurie tramvajai turi bilietų automatus). Pirmiausia stotyje saugojimo kameroje (8 zlotai) palikau savo kuprinę, kad nereiktų gaišti laiko grįžtant į hostelį, o po dienos turistinės programos galėčiau iš karto eiti į autobusą į Vilnių. Poznanė yra padariusi tai, apie ką aš Vilniuje tik svajoju- autobusų ir traukinių stotys yra po vienu stogu, ir dar didelis prekybos centras ten pastatytas (tualetai mokami). Šis modernus prekybos centro ir stoties kompleksas buvo atidarytas tik 2013 m. Šalia yra viešojo transporto stotelė ir trijų aukštų automobilių stovėjimo aikštelė. Prekybos centre mažus vaikus nemokamai (sic!) vežioja Kalėdinis traukinukas.

Sekmadienio rytas Poznanėje.

Sekmadienį viešasis transportas važiuoja kas 20 min, o kai kurie tramvajai nevažiuoja iš viso. 

Kadangi būtinoji kelionės programa- ledo skulptūrų festivalis- jau vakar buvo nemažai pavykdyta, šiandien į programą įtraukiau kiek nestandartinių lankytinų objektų. Kai pradėjau dėliotis Poznanės programą nustebau, kiek ten joje visko daug galima pamatyti. Pagal geografinę dabar buvimo lokaciją, protingiausia buvo tramvajumi pavažiuoti iki Vilsono parko ir apsilankyti Palmių name, kuris turėjo atsidaryti už 20 min.

Savaitgalis Lenkijoje: Poznanės ledo skulptūrų festivalis. Pirmoji diena.

Nemyli mūsų kaimynai lenkai. Net nelabai ir gerbia, sakyčiau. O kaip kitaip galima paaiškinti tą iškalbingą faktą, kad jie slepia nuo mūsų turizmo rinkos tokią svarbią informaciją, kad Poznanėje kasmet vyksta vienas didžiausių Europoje ledo skulptūrų festivalių? Jiems ką, mūsų eurų nereikia, ar reikia tik Suvalkuose? O ir mūsų lietuviški informacinės sklaidos kanalai tyli kaip susimokę. Bet Jūsų begaliniam džiaugsmui yra Kūtvėla, kuri visokią informaciją ir iš po žemių išknisa kai reikia, tai jinai ir parengė reportažą apie Poznanę ir jos festivalį. Aplankyti šį miestą man jau seniai niežtėjo padai, todėl akylai sekiau akcijas autobusų bilietams. Kai Simple Express paleido akcijinius bilietus su 50 proc. nuolaidą į Poznanę, aš jau žinojau, kokiomis datomis man jų reikia, tai tokiomis ir gavau- ne visiems taip pasiseka, nes tos rezervacinės sistemos ima ir nulūžta pačiu nedėkingiausiu metu nuo didelio kiekio akcijas mėgstančių pirkėjų. Vienintelis šios kelionės trūkumas buvo tame, kad reisą vykdyti turėjo Simple Express autobusų linija, kuri komforto atžvilgiu nėra labai gerai pritaikyta tolimoms kelionėms (galutinis šio reiso tikslas buvo Berlynas). Taigi, penktadienį po dienos darbų greitai susipakavau kuprinę savaitgalio kelionei, susitepiau porą sumuštinių, ir 22.30 val. įsikūriau savo vietoje autobuse. Poznanėje atvykimas buvo numatytas  tik kitos dienos 10.40 val. vietos laiku (11.40 val. Lietuvos laiku).

Kūtvėlos kelionių draugas Ursulijus Lepečkojauskas lydi Kūtvėlą į Poznanę.

Laimei, kaimyno šioje kelionėje neturėjau, todėl pavyko sudaryti kelias valandas miego susiraičius ant dviejų sėdimų vietų, nors vis tiek nuo nemigos man siaubingai skėlė galvą ryte. Pasitaikė labai malonūs ir paslaugūs vairuotojai, tik pritrūko rytinės kavos,-Simple Express autobusų linijoje galima nusipirkti tik vandens, todėl tikiuosi, kad ateityje šia kryptimi bus paleistas Lux Express autobusas. Labai pasisekė ir su hosteliu Very Berry Poznanėje, kuris yra tiesiog viešbutis už hostelio kainą, ir dar su karališkais pusryčiais. Kambarį gauti buvo dar anksti, todėl palikau daiktus saugoti ir patraukiau miesto žiūrėti.

Savaitgalio kelionė į Slovakiją su Makaliumi. Ketvirtoji diena: naktinė Krokuva ir ta nesibaigianti kelionė į Tave, Tėvyne.

Taigi, praeitą reportažą pabaigiau poringe apie Vrbovo terminių baseinų teikiamus malonumus. Dabar laukė sustojimas Krokuvoje ir kelionė namo. Kadangi naujasis autobusas buvo žymiai patogesnis nei tas, su kuriuo pradėjome kelionę, tai susisukau sau patogiai lizdelį miegui iš pleduko, pripučiamos pagalvės ir termoso su karšta arbata. Po sėdyne buvo kelionmaišis su tikromis vertybėmis, kurių negalima grūsti į bagažo skyrių, tame tarpe buvo ir druskos kristalų medelis iš Veličkos, kuris mane teigiamai veikė. Spėjau šiek tiek nusnausti iki Krokuvos.

Krokuvoje buvo pusantros valandos laisvo laiko ir veikė Kalėdų mugė, todėl veiklos buvo sočiai. Pas juos mugė didelė, prekiautojai iš įvairių šalių (lietuviai laikė dešrų namelį), o jau eglutės papuošalų gražumas tai neišpasakytas! Ir vyną karštą pilsto (pas mus prie Katedros, sako, kunigai neleido). Trumpai tariant, teko ieškotis bankomato.

Karališkasis Vavelis.

Kalėdinis papuošimas.

Kalėdų mugė.

Labai gražūs angelai.

Kalėdų mugė Krokuvoje.

Krokuvos eglė.

Lenkiški barščiai, 5 zlotai. 

Pasiėmiau aš tuos barščius vienkartiniame puodelyje (aštrūs, bjaurybės) ir slankiojau po mugę apsimesdama, kad karštas vynas. Nusipirkau eglutės žaisliukų, nes turiu tokią tradiciją įsivedusi-iš kiekvienos kelionės parsivežti žaisliuką eglutei, tada kasmet per Kalėdas prisimenu, kur keliavau. O Vilniaus pseudomugėje ne tik kad karšto vyno, nė eglutės žaisliukų nėra. Apie Krokuvą nepasakosiu, palieku erdvės būsimam reportažui apie Zakopanę ir Krokuvą.

Naktis autobuse nuotykiais nepasižymėjo. Pažiūrėjome animacinį filmuką apie Skrudžą, užpildėme atsiliepimų anketą, suskaičiavome kalnuose rinktus antspaudus į kalniečių pasus. Buvau viena iš dviejų daugiausia antspaudų surinkusi, tai gavau prizą-putojančio vyno butelį. Grįžome per Lazdijus (nepaisant Siaubo nedorų minčių apie Statoilą, aš juos dievinu, ir jų kava man skaniausia), Kauną ir apie 11.00 buvome Vilniuje. Labai puiku, kad pavyko taip anksti grįžti. Buvau galvojusi apie visuomeninį transportą iki Baltupių, bet mantos ir terbukių buvau užgyvenusi ant vieno taksi. Kainavo tik 12 LTL.

Mano kelionės į Slovakiją grobis. Dar matosi žiurkėno Cepelino išbarstytas smėliukas, mažasis kandis.

Kelionės metu uoliai rinkau ne tik antspaudus į kalniečio pasą, bet ir kelionės čekius. Tai čia šio ilgojo mano savaitgalio suvestinė:

Kelionė: 489 LTL
Pasiruošimas kelionei (maistas, vaistai, higienos priemonės): 75 LTL
Lenkija: 150 PLN (su lankytinais objektais, suvenyrais, maistu, WC)
Slovakija: 140 EUR (su lankytinais objektais, keltuvais, maistu, suvenyrais)

Viso: apie 1,200 LTL. Va tau ir nebrangi kelionė XD

Žinoma, daugiausia išlaidų sudarė lauktuvės. Ėjau į visus lankytinus objektus, juk ir keliauju tam, kad pamatyčiau. Kita vertus, dar šiek tiek eurų pridėjus gaunasi nebloga savaitės trukmės kelionė autobusu kur nors į Paryžių. Teks kažkaip riboti apetitą suvenyrams ir lauktuvėms. Be to, pasiruošimas kelionei visada sieka iki 100 LTL, nes reikia

Labai noriu padėkoti organizatoriams už kelionės įspūdžius. Labai patiko jų komandinis darbas ir operatyvumas sprendžiant iškilusius nesklandumus. Apgyvendinimas Slovakijoje buvo aukštos klasės (tik namelių savininkai žiemą kelius iki durų galėtų su lopeta pagramdyti, smėliuku pabarstyti), maistas puikus, žmonės labai faini (tik lėtoki :-) ). Dabar planuojama kelionė keltu į Vokietiją, tai kybau internetuose laukdama naujienų.

Tai tiek naujienų. Ar jau iškepėt kūčiukus?

Su meile,

Kūtvėla

Savaitgalio kelionė į Slovakiją su Makaliumi. Pirmoji diena: Lenkijos Čenstachovos Madona ir Veličkos druskos kasyklos.

Turbūt retas lietuvis nebus girdėjęs apie Makalių ir jo organizuojamas keliones. Dar 2012 m. įvykusi savaitgalio kelionė į Slovakiją sulaukė tokio populiarumo, kad šiemet buvo nuspręsta ją pakartoti. O aš, kai pamačiau programą tik už 489 LTL, tai puoliau ir užsisakiau ją kaip vanagas vištą- daug nesvarstydama. Tenka šiek tiek apgailestauti, kad vienas iš lankytinų objektų, kuris mane labiausiai ir domino, stalaktitų-stalagmitų urvai, buvo uždaryti tvarkymo darbams. Bet niekis, bandysiu atsigriebti Čekijoje. Išvažiavimas iš pradžių buvo numatytas naktį iš ketvirtadienio į penktadienį, bet dėl kelių būklės Lenkijoje organizatoriai išvykimo laiką perkėlė į vėlų ketvirtadienio vakarą (kas man sutaupė apie 25 LTL taksi, nes atvažiavau viešojo transporto autobusu).

Kadangi kelionė autobusu reiškia "juk ne ant pečių neši", tai Kūtvėla susipakavo pundus kaip reikalas: kelioninė kuprinė, kuprinė dienos išvykoms(taip patarė organizatoriai), rankinė asmeninam turtui ir maisto krepšelis. Būčiau apsiėjusi ir su mažiau mantos, bet mane aplankė geniali mintis pasiimti žygio batus, tik jiems reikėjo atskiro krepšio, nes norėjau juos turėti su savimi visą laiką. Su savimi visada reikia turėti vaistus, higienos priemones, šiek tiek maisto ir vandens. Į bagažą pridavus mantą, jos nebuvo įmanoma iškraustyti iki pat nakvynės viešbutyje, nes vairuotojams būtų tekę iškrauti ir vėl pakrauti visą bagažą, todėl Lenkijoje norintiems skolinau savo dantų pastą.

Taigi, vėlyvą ketvirtadienio vakarą autobusas su Kaune įlipusiais keleiviais atvažiavo į tradicinę turistų surinkimo vietą prie Forum Palace. Aš tai manau, kad aikštelės savininkai visiškai neišnaudoja jos potencialo, ten nėra net tualeto ar kokio laukimo paviljono su stogeliu nuo lietaus. Išsilaukę kelionės įspūdžių, gana operatyviai sušokome į autobusą, bet prieš tai dar patikrino mūsų pasų galiojimą- kaip vėliau pasirodė, ne veltui.

Kadangi ši kelionė buvo pirmoji, kurią Makalius rengė jau kaip kelionių organizatorius, tai prieš miegą mus pavaišino putojančiu vynu. Autobusas, tiesa, buvo dviaukštis ir jo eksploatacija tikrai kėlė klausimų, nes mikrofonas veikė labai prastai, vietos kojoms buvo nedaug, apatinis aukštas šąlo, viršutinis šilo, ir atvirkščiai- tipinės dviaukščių autobusų Achilo kulnys. Bet nuotaikos buvo geros, putojantis vynas padarė savo, todėl netrukus visi miegojome. Labai gerai, kad pasiėmiau pleduką, pripučiamą pagalvėlę, akių kaukę, net turėjau ir ausų kamščius gintis nuo kaimynų knarkimo (pastarųjų neprireikė).

"Dar nesikelsiu, dar ne dienelė..."

"Pabudome ir kelkimės",- pasakė gidė Marija kažkur apie aštuntą ryto Lenkijos laiku. Visi tokie pasišiaušę kaip ką tik išsiritę viščiukai dairėmės apsimiegojusiomis akimis pro autobuso langus-ogi jau Čenstachova. Kadangi mūsų vairuotojai pasirodė vyrai kaip reikalas ir spausti greičio pedalą mokėjo, tai atvažiavome anksčiau nei planavome, todėl pirmiausia papusryčiavome. Tiesa, gidė norėjo mus pirmiau vesti stebuklingojo Madonos paveikslo žiūrėti, bet kai pilvas gurgia, tai sunku dievobaimingas mintis sukaupti. Makaliaus komanda mus pavaišino rytine kava. Neturistinis sezonas jautėsi labai ryškiai-buvo mūsų du autobusai (120 turistų), vienas baltarusių autobusas, ir kelios lengvosios mašinos. Tualetai nemokami, bet auka buvo privaloma :-) Tačiau dauguma suvenyrų parduotuvių buvo uždarytos.

Jasna Gora, Čenstachova, Lenkija.

Kas liko už kadro Varšuvoje?

Taigi, čia suguls viskas, kas reikalinga žinoti apie viešnagę Lenkijos sostinėje.

Atvykimas. Įvairus, ir kiekvienam pagal kišenę. Aš keliavau Ecolines firmos autobusu, nes G+ socialiniame tinkle laimėjau nemoamą kelionę. Kelionė į vieną pusę trunka apie 8 val. Grįžome naktiniu reisu, todėl šiek tiek pavargome, nes dieną prieš tai dar vaikščiojome po miestą. Jeigu įmanoma, siūlau rinktis kelionę dieną, kai vaizdas už lango prablaško. Autobusai labai patogūs. Prieš mane sėdėjusi mergina paklausė, ar man netrukdys, jeigu ji atsiloš. Pasakiau, kad ne, vietos tikrai pakaks. O ji jau ir buvo atsilošusi! Taip kad erdvės kojoms tikrai sočiai. Wi-Fi, tualetas, elektros lizdas, stiuardesė. Kelionės pirmyn metu važiavome autobuse su planšetiniais kompiuteriais, tai peržiūrėjau pusę Skyfall. Kai Džeimas Bondas buvo užmezgęs santykius su dviem moterimis ir pagautas blogiuko, atvykome į Marijampolę persėdimui. Taip ir nesužinojau, kaip filmas baigėsi :-( Ausines reiktų turėti savo. Patariu gauti (nemokamai) Bonus kodą. Taipogi, galite atsisiųsti mobiliąją Ecolines aplikaciją ir realiu laiku susisiekti su klientų aptarnavimo skyriumi.

Viešasis transportas. Kadangi atvykti galite ne į centrinę stotį, o į Zachodnia, iš ten reikės atvažiuoti į miestą. Netoli yra viešojo transporto sustojimas, tik iš anksto išsiaiškinkite, koks autobusas Jums tinkamas. Naktimis kursuoja naktiniai autobusai. Yra bilietų pardavimo automatai, bet jie nepriima 100 PLN kupiūrų (nors reklamuojasi, kad ima) ir ne visi galės nuskaityti kreditinę kortelę, todėl bilietams pirkti turėkite smulkių. Jeigu Jums reikia atvažiuoti iki centro, o iš ten jau eitie pėsti, 20 min. trukmės bilietas už 3,40 PLN pilnai tiks-bet nepamirškite jo pažymėti autobue esančiame komposteryje. Daugiau naudingos informacijos rasite ZTM Warszawa puslapyje. Atkreipkite dėmesį į savaitgalio bilietus. Autobusai Varšuvoje modernūs, su sustojimų pranešimais, stotelių tablo, STOP mygtuku. Yra tramvajus ir metro.

Turizmo informacijos centrai. Yra keli, ten galima gauti žemėlapį ir naudingos turistui informacijos. Mane nuvylė, kad informaciniai bukletai anglų kalba visada būdavo išdalinti, o vokiečių, prancūzų ir japonų kalbomis net virsdavo iš lentynų.

Apgyvendinimas.  Mes gyvenome "Hostel Witt", bet šiuo metu esu Booking.com perdavusi skundą, todėl nuorodos nedėsiu. Šio hostelio rekomenduoti negaliu.

Maistas.  Yra Starbucks kavinių tinklas. Mačiau nemažai supermarketų. Daug kavinių, restoranų. Angliškas meniu bus ne visur. Kiek teko pastebėti, viešbučiuose pusryčiai neįeina į nakvynės kainą.

Lankytinos vietos. Tikrai rekomenduou įsigyti 72 val. trukmės Warsaw Pass, nes sutaupymas-akivaizdus. Muziejai taiko nuolaidas senjorams ir studentams.

Kalba. Situacija su anglų kalba kiek gerėja, bet turizmo sektoriuje dirbantys asmenys dar pakankamai blogai ją moka, todėl buvo kilę nemažai nesusipratimų. Štai Lenkijos žydų istorijos muziejuje man pasiūlė aplankyti parodą, kuri dar neegzistuoja!

Šoko terapija. Alkoholio vartojimas viešoje vietoje-pasibaisėtinas. Tuščia tara lieka visur-ant palangių, šaligatvių, prie bažnyčių tvorų. Išgeriamo alkoholio kiekis-baisus. Nemažai primėtyta reklamų su pusnuogėmis merginomis; kai kurie egzemplioriai stovi bromose kai tik saulė nusileidžia. Sutemus darosi gana nejauku ir nesaugu. Pagėręs jaunimėlis mailius tik ir stebi, ką išsiimi iš rankinės, todėl šiek tiek pinigų stengiausi nešiotis kišenėje, kad nereiktų atsegti piniginės.

Problemos su grąža. Venkite 100 PLN kupiūrų, nes jau nuo 50 PLN prasideda problemos su grąža. Stebina, kad sostinės gausiai lankomi muziejai, kurių bilietai kainuoja tikrai pakankamai brangiai, neturi grąžos įpusėjus darbo dienai. Taigi, kelionei į Lenkiją monetas kaupkite jau dabar.

Ilgojo savaitgalio išlaidos Varšuvoje man asmeniškai:

*Kelionė- 0 LTL
*Apgyvendinimas- 350 LTL (dvivietis kambarys hostelyje su kukliais pusryčiais). Mano dalis- 175 LTL
*Miesto transportas - 26 LTL (savaitgalio bilietas ir keletas vienkartinių bilietų).
*Warsaw Pass- 0 LTL (dėkoju už bendradarbiavimą), bet mama savąjį pirko, todėl metėmės per pusę, taigi 66 LTL.
*Pavalgymui (negailėjome)-130 LTL
*Suvenyrai, knygos, audiogidai-210 LTL

Viso:  607 LTL. Tai tikrai daug, nes pirkau kelias brangias knygas, gėrėme vyną kavinėje ir valgėme labai skanią antieną. Na, bet su savimi gi nepasiimsi į Anapilį.

Apkabinu ir bučiuoju.

Jūsų mylimiausia Kūtvėla

Varšuvos fotogalerija.

Čia sudėsiu random įspūdžius iš pasibastymų po Varšuvą.

Maria Sklodowska-Curie atrado radį ir polonį-pastarąjį ir pavadino Lenkijos garbei. Ji buvo pirmoji moteris, laimėjusi Nobelio premiją, pirmoji moteris profesorė Paryžiaus universitete, ir pirmoji moteris už nuopelnus valstybei palaidota Paryžiaus Panteone. Pirmojo pasaulinio karo metais ji organizavo mobilius rentgeno centrus. Manoma, mirė nuo apšvitinimo sukeltos ligos.

Maria Sklodowska-Curie. 

Polonis, 84. 

Maria Sklodowska-Curie, Varšuva. 

Pastatas su arkadomis. Jeigu eisite dešinėn, laiptais nusileisite iki Multimedia fontano. 

Ko mes galime pasimokyti iš lenkų?

Išankstinis perspėjimas: visi fleimerių ir heiterių sapaliojimai bus atspausdinti, perleisti per smulkintuvą ir panaudoti žiurkėno kraikui. Kūtvėla laiko savo pareiga pagirti gerąją patirti ir pasmerkti apsileidimą. Praleidau tris dienas Varšuvoje ir keletas dalykų taip badė akis, kad negaliu nepasidalinti.

Nemokami muziejai. Kartą per savaitę žymiausi Lenkijos sostinės muziejai yra nemokamai lankomi. Kai kuriuose bilietus reikia pasiimti labai anksti, nes jų tiesiog gali nelikti. Štai gražieji Wilanow rūmai sekmadieniais lankomi nemokamai. Bilietų kasa atsidaro 10.20, bet eilėje jau stovėjome 09.45. Nors mes turėjome Warsaw Pass, kuris leidžia eiti be eilės, šiandien pabūgome taikyti šią privilegiją, nes minia mus būtų sutrypusi į miltus. Kasa atsidarė lygiai 10.20 ir turistai pajudėjo. Mūsų bilietas buvo įeiti 11.00, įleidimas kas penkiolika minučių. Patys rūmai lankomi nemokamai, bet už sodus reikia mokėti (5 PLN). Taigi, atėję kokią 15.00 galite nebeįeiti į muziejų, nes tiesiog nebebus bilietų; dėl galimybės susimokėti už apsilankymą nesiteiravome.

Wilanow rūmai Varšuvoje.

Wilanow rūmų sodai.

Sekmadieniais Varšuvoje nemokamai lankoma: Wilanow rūmai, Varšuvos karališkoji pilis, Varšuvos sukilimo muziejus. Nacionalinis muziejus (su Jan Matejko "Žalgirio mūšiu") Jūsų laukia antradieniais. Lazienki parke esančiuose objektuose nemokamai galima lankytis ketvirtadieniais. Be abejo, šios dienos gali keistis, todėl prieš kelionę siūlau informaciją pasitikrinti oficialiose muziejų internetinėse svetainėse. Tai dar net ne visi muziejai, kuriuose galima nemokamai lankytis.

Apželdinimas tautinės vėliavos spalvomis ir visur plevėsuojančios Lenkijos valstybinės vėliavos. Visur, kur tik įmanoma, iškeltos Lenkijos vėliavos, o miestą puošiantys apželdinimai parinkti iš tautinės vėliavos spalvas atitinkančių gėlių. Taip apspangusi buvau, tai nė nenufotografavau.

"Varšuva vis dar gedi",- sakoma ne vienoje knygoje apie Antrąjį pasaulinį karą. Labai daug prižiūrimų paminklų. Čia mes galėtume pasivogti idėją ir apipavidalinti Žaliojo tilto skulptūras taip, kad būtų aišku, kaip prierusobuvogeriau buvo.

Fašistų aukoms atminti. 

Katynė-negyjanti žaizda.

Fašistų aukoms atminti.

Mažasis Varšuvos karys.

Vaikams, kovojusiems už laisvę ir  žuvusiems per karą, atminti.

Jono III Sobieskio pergalei prie Vienos. 

Jono III Sobieskio pergalei prie Vienos.

Naktiniai autobusai. Mes atvažiavome į Varšuvą pusę dvylikos nakties, bet tai nesudarė mums sunkumų, nes iš anksto buvau internete susiradusi informaciją apie naktinius autobusus. Tik juos reikia dar ranka stabdyti, nes keleivių nedaug, ir, jeigu niekas neišlipa, autobusas gali ir nesustoti. Naktiniai autobusai kurusoja kas pusvalandį. Dideli, erdvūs, patogūs, su išsamiais stotelių tablo; kai kurie turi bilietų automatus salone. O pas mus vis modernizuoja, modernizuoja kažką, o 43-čio maršruto autobusai iki šiol kaip grabai ant ratų iš Indijos labdaros gauti važinėja.

Varšuvos centrinė stotis. Ji gali būti pavyzdžiu, kaip turi būti organizuojamas darbas ir paslaugos. Mūsų Vilniaus autobusų ir geležinkelio stotys yra morališkai atgyvenusios, ir net mokami tualetai su normaliais unitazais to nepakeis. Kalbant apie tualetus, centrinėje Vrašuvos stotyje jie mokami (2,50 PLN), yra pinigų pasmulkinimo aparatai, parduodamos įvairios higienos priemonės (tamponai, prezervatyvai, popierinės nosinės, etc, etc.), yra patalpa vaikui pervystyti. Bilietus galima nusipirkti ne tik kasose, bet ir bilietų automatuose-o mūsų geležinkelio stotis tik sapalioja apie tai, bet niekas nejuda ("Geležinkelio stotyje ir oro uoste numatoma įrengti bilietų pardavimo automatus, bet užtrukus jų įrengimui, keleiviai bilietus galės įsigyti visose geležinkelių stotyse ir traukinyje iš konduktoriaus."- Alfa.lt, 2008-09-18).Yra bankomatų, bene kiaurą parą veikiančių valgymo įstaigų, šalia labai patogiai išdėstyti viešojo transporto autobusų sustojimai. Liftai, eskalatoriai, laukiamoji salė (tiesa, kiek nepatogi, ir apsauga budri), bagažo saugojimo kameros, informacija apie traukinius lenkų, anglų, rusų ir vokiečių kabomis. Švaru, saugu, tvarkinga. O mūsų pelėsiais apaugusio paveldo nė pirštu negalima paliesti.

Kariuomenė, kuria galima didžiuotis. Kodėl ir mes negalime padaryti tokių plakatų? Kodėl bijome iškelti trisplaves? Ar mums nėra kam Amžinosios Ugnies uždegti-maža partizanų žuvo? Žinoma, baisu gi įžeisti "mažumos jausmus", nes tie verkdami bėgs skųstis Briuseliui arba Peliutkinui. O lenkai, va,- nebijo.

Always present-when friends need to be protected from danger.

Always present-despite hardship and tiredness. 

Amžinoji Ugnis. Tame tarpe-ir žuvusiems prie Griunvaldo.

Kelionės plečia akiratį. Turime kaimynus, iš kurių galime šio to naudingo išmokti. Bet, kaip visada, pritrūkstame politinės valios. Ne-ge-rai.

Su meile,

Kūtvėla Baisinacionalistaitė

Trys Varšuvos dienos su Varšuvos miesto kortele.

Lietuvių kalba turi daug gražių ir prasmingų posakių. Štai kad ir "Kartą metuose ir lazda iššauna", "Pasitaikė, kaip aklai vištai grūdas" arba "Ateis ir į mano kiemą šventė". Visi šie trys posakiai tinka apibūdinti tam, kas ištiko Kūtvėlą 2014 metų rugiapjūtės mėnesį- jinai laimėjo loterijoje. Ne, ne toje, kur gaunama 450.000 eurų banke Nigerijoje, bet G+ socialiniame tinkle. Mano pamėgta autobusų firma Ecolines, su kuria važiavau į Balstogę dėka Autobusų Dienoraštis projekto, ir su kuria paskui kartu su mama keliavau į Bauskę, kartas nuo karto savo gerbėjus palepina bilietais. Štai ir man atsitiko du bilietai. Į kelionę susiruošiau su mama, kuri dabar atostogauja ir galėjo greitai susiorganizuoti, o be to, ir Varšuvos normaliai mačiusi nebuvo, tik tranzitu važiavusi. Tuoj Kūtvėla atidarys naują kelionių dienoraščio rubriką "Keliauk su mama, kai tau per trisdešimt". Be to, Ecolines autobusų niekada nenustosiu gyrusi, nes jie yra patogūs ir su įvairiu servisu (bet apie tai bus daugiau rubrikoje "Kas liko už kadro".).

Esu buvusi Varšuvoje 2012 m. Tada ji dar neturėjo miesto kortelės, ir aš iki šiandien jiems to negalėjau dovanoti. Dabar, matyt, teks, nes jau beveik metai laiko yra 72 val. trukmės kortelė-bilietas į dešimt žinomiausių ir lankomiausių Varšuvos muziejų. Man šį pasą maloniai suteikė Warsaw Pass vadybininkas.

Varšuvos miesto kortelė.

Mes gyvenome netoli vieno iš Varšuvos simbolių- Kultūros ir Mokslo rūmų arba "Stalino kumščio". Šiame pastate yra įsikūręs Warsaw Pass ofisas ir turizmo informacijos centras. Mes planavome panaudoti šį pasą keliaujant turistiniu Hop on-Hop off autobusu, bet iki jo išvykimo dar turėjome laiko, todėl pasikėlėme į apžvalgos aikštelę ant šių rūmų stogo. Šis pastatas šiandien yra saugomas kaip istorinis paminklas, nors daugelis žmonių norėtų, kad jo čia nebebūtų. Labai panašius jausmus mes išgyvename dėl Žaliojo tilto skulptūrų-būti joms ar nebūti? Šis pastatas turėjo būti aukščiausias pastatas Lenkijoje, todėl apsimesti, kad šios "Stalino dovanos Lenkijos žmonėms" nėra, varšuviečiams buvo sudėtinga. Šiandien jis yra apsuptas moderniškų dangoraižių ir nebe taip bado akis, nors tebėra naudingas krypties rodiklis. Reikia pripažinti, kad jis yra savotiškai gražus pastatas. Apžvalgos aikštelė 30-jame aukšte yra turistų traukos centras. Į ją keliamasi liftu, į kurį telpa apie dešimt žmonių (jeigu tai ne mamos su vežimėliais, tada besikeliančių skaičius kardinaliai sumažėja), aukštų mygtukus spaudanti darbuotoja ir apsaugininkas. Pastaba: šiame turistiniame objekte galite sugaišti nemažai laiko, nes eilę pasikelti liftu patys matote. Nusileidimas vyksta tokiu pačiu principu.

Kūtvėla eilėje prie lifto į apžvalgos aikštelę.

Tykocinas: Žygimanto Augusto miestas.

Iš Žygimanto Augusto laiško J. Radvilai (apie 1500 m.): "Tačiau to Tykocino dėl daugybės priežasčių man reikia, nes galvojau, jei kokių neramumų būtų, taip pat karų: mes nežinome saugesnės vietos, kurioje karalienę, mano žmoną, tokiu metu, jei toks ateitų, palikti turėtume, tik Tykocine: nes Tykocinas yra tokiame pasienyje, kur iš visų pusių yra saugu, taip pat ten statyti noriu [..]". Tykociną Žygimantas Augustas laikė saugiausia rezidencija Barborai Radvilaitei. Vėliau, nujausdamas savo mirtį, valdovas liepė iš kitų rezidencijų visą brangų turtą pervežti į Tykociną.1572 m. pasikvietęs patikimą dvariškį, įpareigojo jį prisiekti įvykdyti slaptą paliepimą- atgabenti tam tikras brangenybes į Tykocino pilį ir jas saugoti, o raktą po karaliaus mirties atiduoti tik seseriai Onai Jogailaitei. Ona, karaliaus testamento vykdytoja, buvo įpareigota sudeginti kai kuriuos dokumentus. Jų turinys liko istorijos pelenuose, bet manoma, kad jų tarpe buvo sąskaitos už įsigytas vertybes. Žygimantas Augustas paėmė didelę paskolą, prilygstančią karo Livonijoje paskolai, norėdamas įsigyti vertingų gobelenų, bet seserų kraičiams brolis nebuvo dosnus. Na, kaipgi tokia istorija gali nesužadinti noro pamatyti tą pilį, kurioje iš visų kampų brangenybės tviska? Tykocinas dar yra vadinamas "Lenkijos baroko perlu". Be Tykocino pilies, šiame miestelyje dar yra paminklas Stefanui Čarneckiui, antras paminklas Lenkijoje ne šventajam, o gyvam žmogui po Žygimanto Vazos paminklo Varšuvoje, Švč. Trejybės bažnyčia garsėja savo vargonais, ir Sinagogos muziejuje saugomas judaikos palikimas.

Iš autobusų stoties galima atvažiuoti Balstogės-Tykocino reisą aptarnaujančiu autobusu (3,50 PLN) arba pasidairyti Voyager firmos vežėjų prie stoties esančioje viešojo transporto stotelėje (2, 50 PLN). Kelionė užtruks apie 45 min. Nors miestelis ir mažas, reikia beveik visos dienos norint viską ramiai apžiūrėti, neskubant pavalgyti, pasivaikščioti.

Tykocino Švč. Trejybės bažnyčia.

Balstogė: miestas, kur pilni delnai alyvų.

Po pernai metų kelionės maršrutu Augustavo kanalai-Suprašlis-Balstogė (Bialystokas), likau sužavėta Balstoge ir vis rezgiau planus čia sugrįžti. Tai nėra labai paprasta, nes Vilnių ir Balstogę skiria geras pusdienis važiavimo. Ir štai neseniai Autobuso Dienoraštis pasiūlė man bilietą Ecolines firmos autobusu, galėjau rinktis iš daug krypčių, bet nedvejojau- būtinai bus Balstogė. Labai apsidžiaugiau tokia galimybe ir puoliau planuoti kelionę.

Vienas iš Balstogės minusų, į kurį keliautojams reikia atkreipti dėmesį, yra labai ribotas nakvynės vietos pasirinkimas. Didesni viešbučiai yra pakankamai brangūs, o biudžetinio varianto beveik nėra, nebent turite draugų arba dalyvaujate Couchsurfing'e. Vienas Couchsurfing'o narys mane kvietė apsistoti pas jį, tai buvo vidutinio amžiaus nevedęs vyrukas, gyvenantis vieno kambario bute, žadėjo man užleisti savo lovą, o pats miegoti virtuvėje. Na ir sakykit, kad ne svetingi tenais žmonės gyvena? Bet išguiti žmogų iš jo namų tai irgi nesinorėjo. Nusprendžiau, kad šį kartą pataupysiu nakvynės sąskaita, o geriau išleisiu pinigus pavalgymui ir lauktuvėms, tai užsisakiau lovą bendrabučio tipo kambaryje hostelyje. Hostelis turėjo vos kelis atsiliepimus, bet kaina buvo tikrai gera, todėl nusprendžiau labai dėl to nesukti galvos. Bet po savaitės parašiau jiems, prašydama detalesnės informacijos, ir paaiškėjo, kad jie yra overbooked. Dažniausiai atsiliepimuose minėta hostelio darbuotojų ribota anglų kalba čia buvo tikra rakštis, nes taip ir nebuvo aišku, kur man teks nakvoti. Laimei, tai išsiaiškinau ne atvykusi prie durų, o iš anksto, ir dar kartą laimei, buvau užsakiusi juos per Booking.com svetainę. Po daugiau nei savaitės tusinimosi tarpininkaujant Booking.com darbuotojams, kelionės datai artėjant, Kūtvėlai jau lipant sienom, buvo priimtas sprendimas, kad užsisakau naują nakvynės vietą pati, susimoku, po kelionės nusiunčiu čekį klientų aptarnavimo skyriui ir jie kompensuos man skirtumą tarp pirmojo užsakymo hostelyje ir to, kurį man pavyko pačiai susirasti (ne paties brangiausio, žinoma). Todėl apsigyvenau Hotel Titanic.*

Kūtvėla prie Branickių rūmų Balstogėje.

Šiaurės Lenkija: Olivos katedra ir Gdanskas (antroji diena).

Po pusryčių (labai skanios juodosios alyvuogės, nom nom nom) aplankėme visiškai greta viešbučio buvusią Olivos arkikatedrą. Tai-dar vienas lankytinas objektas, kuriam mielai paskirčiau daugiau laiko. Deja, mes neturėjome galimybės pasiklausyti vargonų koncerto ir pasivaikščioti parke, kuriame yra ir zoosodas. Pasidedu pastabą užrašuose- čia reikės sugrįžti.

Vienas labiausiai fotografuotinų pastatų-šalia Olivos katedros esantis apleistas pastatas su gigantiška žiurke ant sienos. 

Olivos katedros bokštai. 

Oliva pirmą kartą paminėta 1188 m. kaip sena slavų gyvenvietė Olawa prie to paties vardo upės, o šiandien Oliva yra Gdansko rajonas. XII a. pab. čia buvo įkurta Cistersų abatija. Šis ordinas kilo Citeaux vietovėje Burgundijoje. Jo nariai kurdavosi toli nuo gyvenviečių, derlingose žemėse, netoli upių; susilaikė nuo prabangos ir vengė mėsos. Be maldos, jų pagrindinė veikla buvo fizinis darbas (žemės ūkio darbai) ir švietimas. Be vienuolyno vyriausiojo, niekas negalėjo bendrauti su išoriniu pasauliu. 1188 m. Cistersams buvo užrašyti septyni vienas greta kito esantys kaimai, jų tarpe buvo ir Olivos kaimas. Vienuolyno įkūrimas sustiprino krikščionybės pozicijas Gdansko Pomeranijoje. Po dosnių Pomeranijos kunigaikščių fundacijų, vienuolynas valdė 40 dvarų, ežerą, 2 užtvankas ir 4 salas. Vienuolynui sunkiai nukentėjus nuo gaisro, per šimtmetį dominavo Vokiečių ordinas, tačiau Kazimiero Jogailaičio laikais vienuolyno įtaka vėl sustiprėjo. Deja, XVI a. po dviejų nekompetentingų abatų valdymo kažkada klestintis vienuolynas buvo nustekentas. Lyg to būtų maža, Gdansko protestantų armijos siaubė vienuolyną, nors Stepono Batoro armija ją ir apsaugojo nuo galutinio sunaikinimo. Tačiau su karaliaus pagalba vienuolynui pavyko atsistoti ant kojų, tuo pačiu prasidėjo regiono industralizacija. 1660 m. šioje vietovėje buvo pasirašyta Olivos taikos sutartis po penkerių metų karo tarp Lenkijos ir Švedijos. XVIII a. vienuolyno abatas Jacek Rybinski ypatingai daug nuveikė: pastatė abatų rūmus, įkūrė sodą, fundavo nuostabiuosius vargonus. Po jo mirties 1782 m. vienuolyno reikšmė pradėjo menkti dėl politinės situacijos.1831 m., po 645 metų gyvavimo, vienuolynas buvo uždarytas Prūsijos karaliaus įsakymu. XX a. pr. Olivos vietovė pradėjo garsėti savo SPA paslaugomis. 1919 m. Oliva tapo sudėtine laisvojo Dancigo miesto dalimi, o nuo 1926 m.-Gdansko rajonu. 1925 m. buvo sukurta Gdnasko diocezija ir Olivos bažnyčia tapo katedra. Nuo Antrojo pasualinio karo pabaigos ši bažnyčia yra vienas labiausiai turistų lankomų objektų Trimiestyje (t.y. Gdanskas-Sopotas-Gydnia). 1992 m. bažnyčiais suteiktas arkikatedros titulas.

Šiaurės Lenkija: Malborkas ir Sopotas (pirmoji diena).

Buvau girdėjusi daug gerų atsiliepimų apie Šiaurės Lenkijos maršrutą, todėl dar kasmetinių kelionių atlaidų Adventur metu užsisakiau dviejų dienų kelionę su gera nuolaida. Deja, tos agentūros planuota kelionė kovo 10-11 d. neįvyko, nes nesusirinko grupė (kovo 10 d., pirmadienis, buvo darbo diena, išvis koks genijus sugalvojo taip kelionę sudėliot?). Buvau rimtai nukabinusi nosį, bet paskui per grupinio pirkimo portalus man pavyko įsigyti šią kelionę su panašia nuolaida. Prieš pervesdama pinigus dar pasiskambinau į agentūrą ir paklausiau, ar kelionė tikrai įvyks, kad antrą kartą nelikt ant ledo. Tada susikroviau maisto krepšelį ir uoliai nublizginau fotoaparato objektyvą. Išvykimas buvo iš Vilniaus kaip niekad anksti-pusę keturių ryto, todėl teko kviestis taksi. Labai nemaloniai nustebino įsijungęs įrašas, kad kokybei užtikrinti pokalbis bus įrašomas ir kad skambinu padidinto tarifo numeriu, t.y. 1 min/1 LTL. Kaip visada, visos operatorės buvo užimtos, todėl užtrukau 3 LTL+ PVM kol išsikviečiau taksi, kuris už 18 LTL pristatė mane nuo Baltupių iki Forum Palace. Iš karto pasakysiu-namo po kelionės ėjau pėsčia. Pasivaikščiojau, nešti nieko sunkaus neturėjau, kojas pamankštinau, sutaupiau litų,- matote, kokia nauda! Man, žygeivei Kūtvėlai, tie 4 km - vienas juokas. Autobusas buvo nepilnas, todėl galėjau kėpsoti per dvi vietas, kas iškart pakėlė kelionės komforto lygį. Visai apsimoka važiuoti į trumpas keliones-nebrangu, nepervargsti, nemažai pamatai, pakeiti aplinką.

Pusiaukelėje užsinorėjau guminukų. Nom nom nom. 

Antrą valandą dienos pagaliau atvykome prie pirmojo šios kelionės lankytino objekto- Malborko pilies (arba Marienburgo, "Marijos miesto"). Reikėjo skubėti, nes mūsų laukė užsakytas gidas, o ne sezono metu muziejus dirba trumpiau. Prie Nogat upės įkurta pilis kažkada buvo didžiausia Europoje karo mašina. Po ekskursijos susidarė įspūdis, kad pabuvojau pilyje-mieste, kurioje yra viskas: hipokaustinis šildymas, nepriklausomas vandens tiekimas, maisto atsargos dviem metam, lazaretas, WC patogumai, pirtys, kapitulos salė, valgyklos, miegamieji, bažnyčia, bokštas signaliniam laužui ir galbūt net slaptas išėjimas- ir visa ši teritorija galėjo priimti virš šešiasdešimties ordino brolių. Šv. Onos koplyčioje ilsisi vienuolika Didžiųjų Magistrų. Nukariautose teritorijose Kryžiuočių ordinas (dar vadinamas Teutonų arba Vokiečių ordinu) sukūrė 120 pilių tinklą. Pilys stovėjo ne toliau kaip 35 km viena nuo kitos-regula draudė Ordino broliams nakvoti lauke, todėl pilis statė taip, kad, reikalui esant, būtų galima per dieną persikraustyti. XIV-XV a. laikotarpyje Malborko pilis buvo didžiausia pilis pasaulyje. Labai pasidarė smalsu, kas gi yra didžiausia pilis pasaulyje šiandien. Kadangi pilis išmatuoti sunku (kas yra pilis, kur ji prasideda, ir t.t.), tai tie skaičiavimai svyruoja, bet visgi va straipsnis su didžiausių pasaulyje pilių dešimtuku. Kaip manote, kas puikuojasi pirmojoje vietoje? Taip, taip- ta pati Malborko pilis!

Augustavo kanalai-Suprašlis-Bialystokas.

Mano planuojamų kelionių sąraše Bialystokas (Balstogė) jau seniai įrašytas. Pasirinkau vienos dienos kelionę su kelionių agentūra iš Lietuvos norėdama apsidairyti, ar verta atvažiuoti ilgesniam laikui. Išvykimas buvo numatytas 6.15 nuo Spaudos rūmų. Maloniai nustebino faktas, kad šeštadienį 5.14 ryto jau buvo pirmas troleibusas. Bet žinote tą posakį, Karma is a bitch ? Autobusas pasitaikė tas pats grabas ant ratų, su kuriuo važiavome į Provansą, net su tomis pačiomis problemomis- kondicionieriaus nušokimas nuo proto, gale įkaitęs variklis, cypiantis katinas, o šį komplektą dar papildė pikti vairuotojai. Nesu dar buvusi kelionėje, kur vairuotojai būtų buvę patenkinti savo darbu. Gidė buvo lenkakalbė,- tokią, kokią reikia siųsti į Lenkiją, nes kitaip nesusikalbėsi,- bet valstybinės kalbos nemokėjimas buvo akivaizdus: žiaurus trumpųjų balsių ilginimas, žodžio kirčiavimas ne tame skiemenyje, žodyno skurdumas tiesiog badė ausis, o ekskursiją pradėjome nuo to, kad Lizdeikia išpranašavo Gediminui, jog garsas apie Vilnių "eis į visas keturias puses". *Facepalm*

Kūtvėla prie laivuko, Augustavo kanalai.