Savaitgalio pabėgimas į Londoną. Antroji diena.

 

Ryte keliuosi anksti, kad galėčiau papusryčiauti be eilės. Tada važiuoju į Kenwood House.

Dido Belle ir Elizabeth Murray. 

Dido Elizabeth Belle (1761-1804) gimė Britanijos kolonijose egzotiškose salose. Jos tėvas buvo britų laivyno karininkas, o jos mama buvo vergė. Spėjama, kad gražią vergę karininkas pasiliko sau po sėkmingo ispanų laivo šturmo, suartėjimas greičiausiai nebuvo su abipusiu sutarimu. Tokie vaikai- ne retenybė kolonijose.

Karjeros siekęs karininkas penkiametę mergaitę parsivežė į Angliją (vergės motinos niekas nesiklausė) ir patikėjo auklėti aristokratams giminaičiams Kenwood dvare. Aristokratai giminaičiai jau globojo kitą nepilnametę našlaitę giminaitę, todėl mergaitės augo kaip seserys. Nepaisant spėjamos tėvystės, tėvas Dido taip ir nesuteikė savo pavardės. Dido motinai galiausiai buvo suteikta laisvė ir ji apsigyveno Amerikoje. Laivyno karininkas laiko gyvenime nešvaistė veltui – jis tapo admirolu ir laimingu penkių vaikų tėvu nuo penkių skirtingų moterų, tik nei vienos taip ir nevedė. Savo testamente paminėjo tik du iš savo vaikų.

Kenwood dvaras Londone. 

Dido (toks buvo populiarus vergių vardas) Kenwood dvare pragyveno trisdešimt vienerius metus. Jos socialinė padėtis buvo labai neapibrėžta, nes visgi buvo gimusi teisėtoje vergijoje. Nepaisant šio fakto, globėjai suteikė jai deramą to meto kilmingos mergaitės išsilavinimą. Jos globėju buvo vyriausiasis teisėjas ir jam teko nagrinėti labai delikačią bylą, kurios sprendimu vėliau pasinaudos aboliucionistai. Sprendimas nebuvo idealus- vergija kolonijose buvo legali, bet vergas, pasiekęs Britanijos žemę, techniškai tapdavo laisvas, nes Britanijos salose vergija nebuvo įteisinta. Po savo globėjo mirties Dido paveldėjo nedidelį turtą, ištekėjo, susilaukė vaikų ir gyveno nedideliame name Londone. Ji mirė sulaukusi 43-ejų metų. Jos kapas neišlikęs.

Karolio Didžiojo miestas Achenas: nuo imperijos centro iki provincijos tylos.

 

“Tai kur šį kartą buvai?”

“Achene.”

“Nu nenori, tai ir nesakyk. Tik ar būtina čia keiktis?”

Kūtvėla lankosi Achene.

Karolio Didžiojo kaukolės relikvija vartosi savo gražiajame relikvijoriuje iš sielvarto, kad jo istorinė sostinė dabar susitraukė iki nedidelio miesto Belgijos ir Prancūzijos pasienyje apie kurį nedaug kas tebežino. Acheno vardas kildinamas iš senosios vokiečių kalbos žodžio “aach”, reiškiančio upę, šaltinį ar vandenį. Žmonės čia kūrėsi jau Neolito laikotarpyje, pavilioti natūralių šiltųjų mineralinių šaltinių. Keltų kilmės gyventojai prie šitų vandenų garbino medicinos dievą. Architektūros meną išpuoselėję romėnai šią vietovę vadino iš keltų pasiskolintu vardu “Aquisgrannum”- dievo Grano vanduo. Acheno svarba labai išaugo VIII a., valdant Karoliui Didžiajam. Nuo 936 m. iki XVI a. čia buvo karūnuojami to meto Vokietijos valdovai. Miestas ėmė smukti XVI a. , nes išaugus Vokietijos teritorijai, šis miestas-sostinė buvo nepatogioje geografinėje padėtyje ir 1560 m. karūnacijos buvo perkeltos į Frankfurtą prie Maino. Miesto nepapuošė nei konfliktai su Reformacijos judėjimu, nei miesto gaisrai. Ne ką geresnio į Acheno istoriją įrašė Napoleonas, 1801 m. ankesavęs miestą Prancūzijos naudai, nei jo perleidimas Prūsijai po Vienos kongreso. Antrojo Pasaulinio karo metais Achenas labai nukentėjo nuo bombardavimo .

Mano kelionės tikslas buvo tai, kas -laimei- Achene išliko arba buvo po karo atkurta. Labai norėjau pamatyti Acheno katedrą, kurioje buvo karūnuojami karaliai ir imperatoriai, ir katedros lobyną su įspūdingu Karolio Didžiojo relikvijoriumi. Tokią kelionę aš jau buvau numačiusi savo ankstesnės kelionės į Kelną metu, bet tuo kartu jos įgyvendinti nepavyko. Todėl po kelių metų pertraukos vėl skrendu į Kelną.

Paryžius- šventė, kuri visada su tavimi. II dalis.

 

Švinta čia vėlai, todėl dar prietemoje esu prie Paryžiaus Dievo Motinos katedros. Man labai patogu važinėtis metro su persėdimais į RER traukinius. Turiu rezervuotą bilietą į Saint Chapelle pasigrožėti vitražais. Grožio mylėtojų šiandien netrūksta, vėl driekiasi eilės. Turiu laisvo laiko, todėl dairausi kas dar Paryžiuje geresnio. Netikėtai prieinu sekantį šios dienos lankytiną objektą- Saint Severin bažnyčią, bet ji dar uždaryta. Užeinu į nebrangią užeigą paragauti lietinių, kuriais garsėja Prancūzija. Kavos neužsisakau, jau minėjau, kad ji man Paryžiuje nepatiko. Lietiniai kaip lietiniai, nieko ypatingo.

Saint Chapelle koplyčia, Paryžius.

Rytas Paryžiuje.

Nebrangus bistro.

Garsiosios Paryžiaus creppes.

Prie Saint Chapelle koplyčia rikiuojasi net keturios eilės: eilė lankytojams be bilietų, eilė lankytojams su bilietais lygiai valandai (X.00), eilė lankytojams su bilietais pusvalandžio laikui (X.30) ir eilė organizuotos didelėms grupėms. Dabar suprantu, kodėl tiek daug skundų internete dėl šio lankytino objekto, nes turistams sunku susigaudyti į kurią eilę jiems rikiuotis. Vienas apsauginis po devintu prakaitu bando padėti bent kokius civilizacijos pagrindus. Aplink vaikšto ginkluoti žandarai, nes Saint Chapelle koplyčia yra dalis komplekso, kuriam priklauso Teisingumo rūmai. Čia ne tik rentgeno aparatu tikrinamas rankinis bagažas (rankinės, kuprinės…), bet ir kiekvienas įeinantis skenuojamas tokiame rentgeno burbule. Kiek pavargstame prie patikros, nes pusei žmonių reikia nusirišti šalikus ir nusivilkti viršutinius rūbus kad nusiimtų rankines. Mat, visi esame prisiskaitę siaubų apie kišenvagius, todėl visi laiko savo vertingus daiktus arčiau kūno. Tiesa, jau nebe triusikėliuose.

Kėdainiai 666: šešios konfesijos, šešios tautos ir šešios turgaus aikštės ant Žemaitijos ir Lietuvos ribos.

 

“Nuo kelio link namų eini alėja. Ji tarsi tunelis (tokios čia tankios liepos) leidžiasi net iki tvenkinio greta svirno. Tvenkinys vadinamas Juoduoju, kadangi jo niekuomet nepasiekia saulė. Naktį čia vaikščioti baisu; nesyk žmonės šičia matė juodą kiaulę, kuri kriuksi ir pusnagomis kaukši į takelius, o peržegnota išnyksta.”- Česlovas Milošas “Isos slėnis”.

Kūtvėla lankosi Kėdainiuose.

Mano ištikimiausias gerbiamas Skaitytojas žino, kad niekas manęs taip neužšeškina audringai veiklai, kaip galimybė ką nors gauti nemokamai, arba bent jau labai pigiai. Dėl šios labai vertingos charakterio ypatybės galiu kaltinti tik savo suvalkietiškus genus, kurie pasirodė labai gajūs ir išvešėjo prie geros duonos. Žibalo į ugnį įpylė ir patys „Lietuvos geležinkeliai“, paskelbę beprotišką akciją dienos be automobilio proga- net 90 proc. nuolaidą visiems vietinio susisiekimo bilietams ir tokiu būdu man pavyko pačiupti pigius bilietus iki agurkų sostine tituluojamų Kėdainių.  

Mūsų traukinys į Kėdainius. Na, į Klaipėdą, bet pirma- į Kėdainius!

Och, jau tos kopetėlės...

Bojau! Dienos kelionė traukiniu į Joniškį: originalūs muziejai, skanūs virtieniai ir svetingi žmonės.

Dozė kvailumo ir polinkis į avantiūrizmą- taip šiandien atsakinėjau besistebintiems kas atvedė vilnietę Kūtvėlą į Joniškį. O avantiūrą įgyvendinti padėjo ne kas kitas, o patys „Lietuvos geležinkeliai“, sujungę geležiniu arkliu Joniškį su sostine (net dviem sostinėm, jeigu skaičiuosim ir Rygą).

Ursulijus Lepečkojauskas kaštavoja Joniškio kulinarinį paveldą.

Traukinys iš Vilniaus išvyksta 6.30 val.ryte, todėl iš patalo išsiristi reikėjo jau ketvirtą valandą ryto, ko aš „Lietuvos geležinkeliams“ tikrai nedovanosiu. Planavau atvykti į Vilniaus geležinkelio stotį apie šeštą valandą ryto ir pamaklinėti po renovacijos atidarytą stotį, bet buvau dvidešimt minučių vėliau, todėl iškart puoliau prie jau laukiančio traukinio ir kaip aštuonkojis apsivijau savo vietą. Na, ne visai savo, nes mano teisėta sukeliovė vis emigruodavo, nes jos ir jos draugo bilietai buvo perskelti per vagoną, tai aš įsitaisiau prie lango. Daug naudos nepešiau, nes lauke dar tamsu nors į akį durk.

Žasliai: tarp geležinkelio, Rožinio slėpinių parko ir trijų ežerų.

Norėčiau būti:

...žemės grumstu,

rasos lašu,

trupučiu džiaugsmo,

tavo šypsniu 

"Padaryk mane gerumo ženklu..."

Mes, lietuviai, esame kantri tauta, bet ir mūsų kantrybė turi ribas. Kainoms Lietuvos kurortuose šokant pasiutpolkę, o kelionių agentūroms atšaukinėjant vieną kelionę po kitos, volens nolens, kaip sakydavo  sena žiežula mano lotynų kalbos dėstytoja, žmogus imi ieškoti variantų kaip iškišti nosį iš namų ir tuo pačiu išlaikyti sveiką protą ir išsaugoti protingą biudžetą. Kelionės po Lietuvą kondicionuojamu moderniškuoju traukiniu su daug erdvės kojoms ir nemokamu wi-fi yra mano šios vasaros atradimas. Šito atradimo dėka dabar nuo kojų pirštų iki ausų esu apsidėliojusi tarkuotu agurku ir geriu vandenį lyg "Vilniaus vandenys" man už tai didesnę nei vidutinė algą mokėtų. Bet apie viską iš pradžių.

Kas čia daros? Kas čia daros?- Kaišiadorys!

Lietuviška vasara už lango plieskia visu savo lietaus gražumu, žmonės masiškai eina atostogų ir kainos mūsų turistiniuose taškuose kyla Turkijos kurortų naudai, todėl keliauti ukvatos nedaug. Tačiau namie tik duobę ant sofos išsėdėsi, vienas nuostolis, todėl reikia dairytis, kur čia galima išzvimbti dienai, kad būtų ir įdomu, ir nebrangu. Pasirinkimas šį kartą krenta ant Kaišiadorių, nepabėgs ta Turkija. Apie pačius Kaišiadoris internete informacijos labai mažai, pagrinde reklamuojamas Kaišiadorių rajonas. Mane į Kaišiadoris masina ir "Surink Lietuvą" projekto magnetukas, kurio dar neturiu- nu bet koks geras projektas, ką? Labai nuvilia žinia prie kasos traukinių stotyje Vilniuje, kad buvo panaikinta lojalumo programa ir dabar už bilietą reikia mokėti brangiau. "Lietuvos geležinkeliai" žada naują lojalumo programą jau netrukus, tai tikėsimės, jų pažadai bus realistiškesni, nei Vokietijos kanclerio. Traukinys Vilnius-Kaunas per Kaišiadoris išvyksta laiku ir po 45 min aš jau vietoje. Man visada labai patinka, kai kelionės pradžioje mašinistas pasveikina keleivius ir pristato ekipažą, o kelionės pabaigoje- atsisveikina. Traukinio laiką derinau prie Kaišiadorių  turizmo informacijos centro darbo laiko. Labai šaunu, kad nedideliuose miesteliuose esantys TIC'ai dirba ir savaitgalį, nes dirbančiam turistui paprastą savaitės dieną iš namų išsirauti nepaprasta, o internetu žemėlapiais naudotis tai kaip ledus per popieriuką laižyti. 

Kūtvėla lankosi Kaišiadoryse.

Išeinu iš stoties ir dairausi, kur tas pirmasis turistinės pagalbos punktas. Laimei, netoliese stypso rodyklė su "i" raide ir krypties nuoroda-labai patogu! O ir pinigus Vilniuje be reikalo gryninausi, nes šalia turizmo informacijos centro yra bankomatas. Dar ir pasiseka kaip aklai vištai grūdas, nes turizmo klausimais mane konsultuoja Giedrė Streikauskaitė, 2021 metų kaišiadorietė ir TIC's direktorė. Žinoma, nepamirštu įsigyti ir magnetukų. Turizmo informacijos centre galima gauti Kaišiadorių lankytinų vietų žemėlapį, įsigyti suvenyrų (galima atsiskaityti ir kortele), pasinaudoti WC paslaugomis. 

Kaišiadorys žinomi nuo XVI a. Jų apylinkėse gyveno totorius Chašaidaras, čia gavęs žemių už karinę tarnybą. Laikui bėgant vietovė įgavo jo vardą ir pavadinimas tapo labiau įprasta lietuvio ausiai. Žmonės dar kalba, kad XIX a. tiesti geležinkelio čia atvyko daug rusų, nemokėjusių lietuviškai. Vietiniai gyventojai stebėjosi didelio masto statybomis ir kamantinėjo "Kas čia daros?", o atvykėliai atkartodavo savaip "Kašiadaros", nuo to, neva, ir kilo Kaišiadorių pavadinimas. Jeigu tai tiesa, gal kas žinote, kur Lietuvoje yra galimas "Kašiadaros" miestas-parneris "Ašnisuprantu"? Kad ir kaip ten buvo, geležinkelio dėka Kaišiadoriai susijungė su Kaunu ir Karaliaučiumi, Lietuvos pajūriu ir Latvija. Kaišiadorių geležinkelio stotis 1919 m. liepos 6 d. išleido pirmą Nepriklausomos Lietuvos traukinį- į Radviliškį. 

Žiežmariai-Napoleono lobio beieškant. Mažo miestelio didelės galimybės.

Žiežmarius turbūt žino kiekvienas, nes juos kerta judriausias Vilnius-Kaunas kelias Lietuvoje. Čia per valandą sustoja 3-4 tarpmiestiniai autobusai, kurių galutinis kelionės tikslas būna ir tolimiausi šalies kampeliai. Žiežmarius labai patogu aplankyti būtent atvažiavus autobusu, nes paskutiniai reisai išvyksta apie 22.00 val. Aš Žiežmarius esu daugybę kartų pravažiavusi, tai šį kartą nusprendžiau čia išlipti pasivaikščioti. Verta žinoti, kad autobusai į pačius Žiežmarius neužsuka, jie sustoja sustojime prie viaduko, palikdami Žiežmarių centrą 1-2 km šone.

Vilnius-Kaunas kelias, sustojimas Žiežmariuose. Stotelė kažkodėl be pavadinimo, "kam reikia-tas žino". 

Tik išlipau, o Žiežmariai jau renka turistinius taškus- netoli stotelės yra informacinė lenta apie Žiežmarius. Informacija pateikta lietuvių ir anglų kalbomis. Vilniuje, deja, jau būtų apdergta vandalų, o čia, prašom, net tviska. Atskiras ačiū už anglų kalbą-iškart aišku, kad orientuota į užsienio turistus.

Žiežmarių istorija.

Miestelio pavadinimas kildinamas iš kairiojo Strėvos intako Žiežmaros, nors šis intakas miestelio nesieka. Gali būti, kad miestelis dėl kažkokių priežasčių persikėlė toliau nuo vandens. O galbūt jis taip pavadintas dėl gausios kažkada klestėjusios žiežulų ir raganų "žiežmarų" bendruomenės? Sunku pasakyti. Žiežmariai pirmą kartą Kryžiuočių kelių aprašymuose paminėti 1387 m. Kalbama, kad prie Strėvos upelio įvyko Strėvos mūšis 1348 m., nes tai metais Prūsijos magistras apgulė Trakus ir Strėvos pilį (Strawilissen). Aštuonias dienas truko mūsų krašto niokojimas. Algirdas su Kęstučiu pasivijo atsitraukiančius Kryžiuočius ir užvirė mūšis, abi pusės patyrė didelių netekimų. Galiausiai lietuviai buvo privesrti trauktis per užšąlusią upę, ten ledas neatlaikė ir daug karių paskendo. Upė pasiglemžė Algirdo ir Kęstučio brolį, Naugardo ir Pinkso kunigaikštį, Narimantą. Tai buvo skaudi netektis. Manoma, kad Strėvos mūšio metu gyvybės neteko ir dar vienas Gedimino sūnus-Manvydas. Tais pačiais metais Kryžiuočiai sėkmingai puolė Žemaitiją, o netrukus nuo LDK žemių atsiskyrė Smolenksas ir Pskovas; Švedijos karalius nuniokojo be valdovo likusias Narimanto žemes Naugarde., o Lenkijos karalius pasinaudojo proga ir puolė Volynę-vienu žodžiu, kaimynus turėjome tai neduok pone Dieve niekam. Pašlijo Gediminaičių brolių santykiai-be Algirdo žinios Kęstutis derėjosi dėl krikšto. Padėtį pavyko stabilizuoti, bet ši vidaus krizė neliko be pasekmių.

Baltijos kelionių burbulas. Ką įdomaus siūlo Latvija? Dauguvos kilpos, Slutiškių sentikių sodyba, Pliaterių palikimas Kraslavoje ir Agluonos bazilika.

Antros dienos Daugpilyje rytas apsiniaukęs, bet nors nelyja. Šiandien numatyta labai turininga programa, kurią aš pati užsiprašiau-būtinai šį kartą bent akies krašteliu noriu pamatyti Kraslavą ir Agluoną. Dar yra laiko iki išvykimo, tai pabimbinėju aplink viešbutį.

Daugpilio gimtadienis.

Daugpilio įkūrimo metais laikomi 1275 m., kai Livonijos ordinas dabartinio Daugpilio apylinkėse pasistatė pirmąją pilį. Naujoji pilis arčiau dabartinio Daugpilio buvo pastatyta 1577 m., kai Rusijos caras Ivanas Žiaurusis nusiaubė kraštą ir sunaikino senąją pilį. Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stepono Batoro valdymo metais (šios žemės kaip Livonija buvo istorinės LDK ir vėliau ATR dalis) pilis nebeteko strateginės reikšmės ir valdovas liepė imtis fortifikacijų statybos, Didžiojo Šiaurės karo metais planai atstatyti pilį galutinai žlugo, o laikui bėgant jos likučiai sunyko. Garsioji Daugpilio tvirtovė, kurioje šiandien galima apsilankyti, buvo pradėta statyti 1810 m. Rusijos caro Aleksandro I nurodymu, baiminantis Napoleono atėjimo, bet statybos darbai realiai užsitęsė iki pat 1878 m.

Daugpilyje galima pasivažinėti tramvajumi. 

Latvijos gamta nepatyrusiam žvilgsniui nuo Lietuvos gamtos nesiskiria, tačiau juntasi, kad kraštas rečiau apgyvendintas nei pas mus. Gamtos parkas "Daugavas loki", t.y. Dauguvos upės kilpos, driekiasi nuo Naujenes iki Kraslavos. Šios kilpos laikomos seniausiu geologiniu susiformavimu Latvijoje ir nuo 2011 m. yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo laukimo sąrašą, nors oficialiai dar UNESCO vietovės statuso neturi. Dauguvos upė buvo reikšminga šio krašto gyventojams kaip maisto, vandens ir transporto šaltinis, palei ją statėsi pilys ir kūrėsi gyvenvietės. Vienu metu šis gamtos objektas puikavosi ant latviško dešimties latų banknoto. Mes sustojame prie Vasargelisku apžvalgos bokšto, nuo kurio galima pasigrožėti Dauguvos kilpomis.

Mums dabar nepakeliui, bet man smalsu būtų kada nors ateityje užsukti į netoliese nuo Vasargelisku apžvalgos bokšto esantį Dinaburgo pilies pažintinį taką būtent ten, kur ir stovėjo ta pirmoji Livonijos ordino pilis. Tai jeigu kas keliausite automobiliu ir turite laisvės sau programą pasikoreguoti, galite ir į šį taką užsukti.

Pasaulio mozaikų sostinė Ravena. Dienos kelionė iš Bolonijos.

Bolonija yra didelis geležinkelio mazgas ir tikra dovana dienos išvykų mėgėjams. Visiškai nesudėtingai galima traukiniu nupūškuoti iki istorija kvėpuojančių Parmos, Modenos, Faenzos (rekomenduojama fajanso porceliano mylėtojams), Feraros, Riminio, Florencijos, Venecijos, Veronos, Padujos, Mantujos, netgi..San Marino! Aš iš viso šito meniu išsirinkau pasaulio mozaikų sostine tituluojamą Raveną, kuri yra vos 1 val. ir 10 min. kelio traukiniu nuo Bolonijos.

Įstabaus grožio kupolas.

Pakeliui į geležinkelio stotį.

Man patinka tokia architektūra.

Bilietas į Raveną.

Bilietus į Italijos traukinius galima įsigyti trimis būdais: bilietų kasoje, bilietų automate ir internetu. Bilieto iš konduktoriaus nusipirkti negalima, nes...jų traukiniuose dažniausiai net nebūna. Jūs turite įsigyti bilietą iš anksto ir pažymėti jį specialiame aparate perone, tada bilietas galioja keturias valandas nuo pažymėjimo. Jeigu turite internetu įsigytą bilietą, jį galite atsispausdinti ar turėti telefone (Trenitalia tam turi specialią mobiliąją aplikaciją), jo niekur žymeti nebūtina, bet jis galioja tik tam konkrečiam traukiniui, kuriam buvo pirktas arba keturias valandas po jo. Jeigu konduktoriui bilieto neparodysite ar parodysite nepažymėtą, gausite tokią didelę baudą, kad net suaugę vyrai apsiraudos. Popierinius bilietus būtina žymėti, nes jie galioja kelionėms bet kurią dieną, todėl turite konkrečiai kelionės dieną ir pasižymėti. Aš iš karto perku atgalinį bilietą-lygiai tokį patį popierinį bilietą, kurį reikės pasižymėti prieš išvykstant iš Ravenos*.

*Čia pateikiama informacija gali būti netiksli. Prieš kelionę rekomenduoju patiems atidžiai susipažinti su Italijos traukinių bilietų pirkimo sąlygomis.

Storoji, raudonoji ir mokslingoji Bolonija. Ką pamatyti per dvi dienas?

Emilia-Romagna regione esančioje Bolonijoje iš visų lietuvių turbūt nebuvau buvusi tik aš ir Ursulijus Lepečkojauskas! Taip sakau, nes lietuviškas internetas tiesiog sprogsta nuo kelionių į Boloniją įspūdžių. Supavydėjau iki žalumos ir kaipmat įsigijau skrydžio bilietą. Skrydis buvo iš Kauno, bet argi man tai problema, kai yra Olegas, kuris nuveža ir parveža? Truputį pasitrainiojau po Kauno oro uostą ir jau, žiūrėk, kviečia prie įlaipinimo vartų. Skrydis Kaunas-Bolonija truko truputį virš dviejų valandų.

Bolonijos senamiestis.

Ryanair neskraidina gyvūnų? Tai va jums staigmena. 

Ursulijus Lepečkojauskas gyvenime nėra mokėjęs už skrydį. Ir nemokės!

Italija gyvena viena valanda atgal nuo mūsų. Man tai buvo labai svarbi detalė, nes mano hostelio registratūra dirbo ne visą parą. Bolonijos oro uostas su miesto centru sujungtas specialiu autobusu, bilietą galima iš anksto įsigyti internetu arba iš bilietų automato oro uoste, bet nesu tikra, ar vairuotojas bilietus parduoda autobuse. Reikia paminėti, kad internetu įsigytą oro uosto autobuso bilietą galima nuskanavus QR kodą konvertuoti specialiame bilietų automate į autobuso bilietą, tinkamą naudoti visuomeninio transporto autobuse, nes toks bilietas galioja 75 minutes nuo pažymėjimo pradžios. Jeigu užtenka tik oro uosto autobuso pervežimo, tai QR kodą ant bilieto nuskaitys autobuso vairuotojas specialiu skaitytuvu.

Mano  hostelis buvo už 10 min. pėsčiomis nuo oro uosto autobuso stotelės. Rajonas man pasirodė skurdus ir nejaukus, bet hostelis pasitaikė labai geras. Gyvenau "Dopa Hostel", šešiaviečiame moterų kambaryje su bendrais patogumais koridoriaus gale. Hostelyje yra bendro naudojimo virtuvė, ryte duodami pusryčiai, visada galima gauti nemokamos kavos ir arbatos (netgi pieno buteliukas šaldytuve tam tikslui įstatytas), miegamieji gultai atskirti užuolaidomis, o gultuose yra individuali lempa ir elektros rozetė. Visas hostelis tiesiog švytėte švyti pavyzdine švara. Tikrai rekomenduoju čia apsistoti, čia turbūt geriausias kainos ir kokybės santykis visoje Bolonijoje ieškant biudžetinio kelionės varianto.

Bolonijos turizmo informacijos centras man maloniai suteikė Bologna Welcome Card Plus miesto turistinę kortelę. Bolonijai turėjau tik, deja, vieną su puse dieną, todėl šį kartą nusprendžiau nesilankyti muziejuose. Paprastai man patinka muziejai, bet juk visa Italija yra vienas didelis muziejus, o Bolonijos muziejų aprašymas net jų oficialiuose reklaminiuose portaluose, nuoširdžiai sakant, netrykšta entuziazmu ir visiškai neįkvepia užsukti. Be to, keliavimas žiemą turi kitą minusą-švinta vėlai, bet temsta anksti, todėl ne tiek daug laiko lieka pačiam miestui aplankyti.

Zarasų krašto lobiai ir legendos. Stelmužė-Kamariškės-Antazavė-Dusetos-Antalieptė.

Zarasų krašto muziejus jau yra surengęs ne vieną turiningą ekskursiją savo krašto istorijai ir paveldui pažinti. Šį kartą zarasiškiai ir miesto svečiai buvo pakviesti į ekskursiją po įvairias rajone išsibarsčiusias Zarasų krašto paveldo vietas. Ekskursija buvo nemokama, tai kaip čia nepasinaudosi tokia galimybe? Aš juk nevairuoju, o be nuosavo automobilio su rajonais pažindintis belieka tik organizuotos ekskursijos būdu arba per YouTube. Atvažiavau iš Vilniaus reisiniu autobusu (pilna bilieto kaina apie 11,00 eur) ekskursijos išvakarėse. Kelionė truko apie tris valandas, tame tarpe valandą laiko išvažinėjome iš Vilniaus. Zarasuose mane nuo stoties nuėmė mano geras pažįstamas Kęstas ir palydėjo iki nakvynės vietos. Šį kartą vėl apsistojau "Guesthouse Zarasai" svečių namuose. Nakvynė kambaryje be patogumų kainavo 8,00 eur. Ieškant nakvynės, kaina man visada yra svarbus faktorius, todėl visada dairausi, kur pigiau. Kambarys buvo dvivietis, bet gyvenau viena. Svečiai gali naudotis bendra virtuve, koridoriaus gale yra bendri patogumai. Viskas švaru ir tvarkinga, rekomenduoju čia apsistoti, jeigu reikia vietos pernakvoti Zarasuose.

Zarasų krašto istorija.

Ryte stipriai lynojo. Apie 9.00 val. ryto prie Zarasų turizmo informacijos centro ėmė rinktis ekskursijos dalyviai. Mums buvo užsakytas trisdešimties vietų autobusas, bet vos ne išvakarėse paaiškėjo, kad kažkaip autobusų firma duos didesnį autobusą. Zarasiškių garbei reikia pasakyti, kad visi trisdešimt ir susirinko, nei vienas nedėjo į kojas dėl lietaus. Laisvas dešimt vietų neplanuotai užėmė savarankiškai atvažiavęs ekipažas iš Vilniaus. Autobusas buvo labai patogus, praktiškai kaip naujas. Prieš ekskursiją visi norintys galėjo nueiti į tualetus, o juk visi mes žinome, kad laimingiausias turistas yra pavalgęs ir pasysinęs turistas.

Mūsų ekskursijos autobusas.

Pirmiausia užsukome į Zarasų ežero salą, kur gidas papasakojo apie naujausius archeologinius atradimus. Dabar saloje įrengta vandens pramogų erdvė. Kai paskutinį kartą lankiausi Daugpilyje, mums parodė Daugpilio vandens pramogų erdvę, kurią vietos administracijai teko sukurti, nes daugpiliškiai važiuodavo į Zarasus ir čia palikdavo savo eurus. Neseniai spauda rašė, kad planuojama pastatyti rimtą viešbutį prie ežero. Nežinau, kaip čia bus, nes gidas papasakojo apie vandeningus ir šaltiniuotus Zarasus, o su vandeniu grumtis tai ne juokai.

Daugpilis- Latvijos turizmo magnetas. Netikėti malonūs atradimai Latvijoje.

Reportažo partneriai Daugpilio turizmo informacijos centras ir autobusų firma Ecolines.

Kai matai baltus arklius, reikia keisti gyvenimo būdą.

Daugpilio turizmo informacijos centras organizavo dviejų dienų tarptautinę turizmo profesionalų kontaktų biržą ir savo turizmo galimybių pristatymą. Šis reportažas skirtas trumpai akcentuoti paties Daugpilio lankytinas vietas ir detaliau papasakoti apie naujai aplankytą Daugpilio rajoną. Taip yra, nes prieš kelis metus Daugpilyje praleidau dvi dienas ir viską detaliau jau aprašiau, todėl nenoriu kartotis. Mano ankstesnius reportažus rasite čia: Savaitgaliais lankome kaimynus. Daugpilis, pirmoji diena: Daugpilio tvirtovė, Latgalos zoosodas, Zino inovacijų centras, Emma meno kambarys.   Savaitgaliais lankome kaimynus: Daugpilis, antroji diena: istorinis miesto centras, bažnyčių kalva, šratų fabrikas, krašto muziejus, "šmakovkos" muziejus. Keliaujame traukiniu į Daugpilį: ką pamatyti per 7 valandas?: vienos dienos išvyka į Daugpilį traukiniu.

Nors į Daugpilį ir kursuoja traukinys iš Vilniaus, jo reisai numatyti tik savaitgaliais ir todėl į Daugpilį atvažiavau Ecolines autobusų firmos autobusu. Jis kiek vėlavo atvykti į Vilnių, bet į Daugpilį atvykome laiku. Man patinka važiuoti šiais autobusais, nes jie tikrai labai patogūs, ir aš taip sakau ne todėl, kad gavau nemokamą bilietą-jie tikrai labai patogūs. Autobuse yra tualetas, galima įsigyti gėrimų ir užkandžių, visą kelią lydi autobuso stiuardesė, yra nemokamas wi-fi, pasižiūrai du filmus-ir tu jau vietoje!

Mūsų autobusas į Daugpilį.

Su daina ir darbas lengvai einasi.

Daugpilyje mūsų delegacija buvo apgyvendinta "Hotel Latgola" viešbutyje. Aš čia gyvenau ir praeitą kartą, kai svečiavausi Daugpilyje. Viešbutis yra miesto centre, netoli autobusų stoties, šalia yra tramvajaus sustojimas ir keletas prekybos centrų, pašto skyrius, turizmo informacijos centras. Nemokamas wi-fi viešbutyje buvo labai lėtas, bet užtat savas mobilus ryšys dirbo kaip bitutė. Pusryčiai gana monotiniški, bet bado šmėklą nuo durų atginti galima: košė, dešrelės, kiaušinienė, virti kiaušiniai, duona, kumpis,sūris, daržovės, jogurtas, vaisiai... Jeigu man pačiai reiktų rinktis kur gyventi, tai rinkčiausiu šį viešbutį, nes man jis jau pažįstamas.

Skruzdžių liūtas, gaidžių kopa, meškos šikna, vilko galva: dzūkiškas safaris Marcinkonyse.

"Lietuvos geležinkeliai" savo 160-ties metų jubiliejaus proga dovanojo įvairių nemokamų ekskursijų po savo valdas, todėl po turiningos ekskursijos Kybartuose su dideliais lūkesčiais kitą savaitę nubildėjau į Marcinkonis. Į pačią ekskursiją be reikalo sudėjau tiek daug vilčių, o pati kelionė traukiniu namo vos nepasibaigė Anos Kareninos metodu.

Vilnių ir Marcinkonis jungia tris kartus per dieną atvažiuojantis traukinys. Ši jungtis yra labai svarbi, nes ant jos suverti Paneriai, Lentvaris, Senieji Trakai, Rūdiškės, Varėna, Zervynos...Patys Marcinkonys yra Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, todėl čia mielai traukiniu dienai atvažiuoja užsieniečiai turistai iš Vilniaus. Ekskursija Marcinkonyse turėjo prasidėti 13.00 val., todėl į ją iš Vilniaus buvo patogu atvažiuoti 10.20 val reisu, kuris distanciją įveikia per porą valandų. Vilniuje traukinys buvo pilnas, nes gražų, nors ir apniukusį, savaitgalį žmonės paskyrė išvykoms į gamtą-visur kyšojo dviračiai, miegmaišiai, turisto kuprinės, kibirai grybams ir meškerės, ant kurių vis "užkibdavo" nuolat zujančios uniformuotos traukinio palydovės...Traukinys mums buvo paduotas vėl moderniškasis, keleiviai net aikščiojo iš susižavėjimo, o jau savo vietas užėmusios moterys net pavargo atsakinėti į "Ar čia į Marcinkonis?" klausimus kas trisdešimt sekundžių..."Ne, į Mėnulį",-burbtelėjo viena. Ką aš galiu pasakyti-pats caras, visos Rusios patvaldys, viešpats, didysis kunigaikštis ir žemių paveldėtojas, taip patogiai nevažinėjo!

Atvykome į Marcinkonis.

Kadangi tai buvo vienas iš paskutinių šio ciklo renginių, noriu uždaryti temą komentaru, kas buvo negerai. Kūtvėla nėra kokia nors nedėkinga gyvulė ir todėl pirmiausia nori padėkoti "Lietuvos geležinkeliams" už gražią iniciatyvą, bet organizacines skyles reikės lopyti. Man susidarė toks įspūdis, kad visi renginiai buvo suorganziuoti skubos tvarka ir visiškai neatsižvelgiant į protingumo principus, net patys gidai nelabai žinojo, ką jiems reikės daryti. Ekskursijų pradžia buvo nesuderinta su traukinių atvykimais, todėl arba reikėjo atvykti dviem valandom anksčiau ekskursijos pradžios arba penkiolika minučių vėliau ir tikėtis, kad gidas susivoks palaukti artimiausio traukinio. Nebuvo pasiūlyta į ekskursijas atvykti traukiniais nemokamai, turint tik patvirtintą registraciją, toks jausmas, kad visa programa buvo skirta aplinkinių rajonų gyventojams su nuosavais automobiliais. Gidai suprato savo užduotis skirtingai, todėl ekskursijų sudėtis ir kokybė žymiai skyrėsi, iš anksto nebuvo žinoma preliminari programa, neįvardintos planuojamos lankytinos vietos, todėl iš toliau atvykusiems tai kėlė organizacinių ir informacinių nepatogumų. Atskira tema- vietas rezervavę, bet į ekskursijas neatvykę žmonės. Tiesa, atšaukti ekskursijos elektroniniu būdu ir grąžinti nemokamą bilietą taipogi nebuvo galimybės.

Jeigu Kybartuose mūsų ekskursija truko tris su puse valandos ir mes ne tik kad išvaikščiojome visus Kybartus, bet ir palindome po jais į požemius, tai ekskursija Marcinkonyse truko 45min. ir mes nuo stoties perono nenutolome. Šituom aš nenoriu nieko kritikuoti, tiesiog jeigu važiuoji dvi valandas dėl keturiasdešimt penkių minučių, tai truputį laiko atžvilgiu nelogiška, tik tiek, kad ir pačiuose Marcinkonyse yra kuom užsiimti, bet tai reikia žinoti ir iš anksto planuoti, nes kitas traukinys į Vilnių-tik penktą valandą vakaro. Tiesa, renginio organizatoriai nurodė, kad ekskursijos trukmė bus viena valanda, bet man susirašius su jais negalėjo pasakyti, nei kas ves ekskursiją, nei ką mums ten parodys...Beje, Marcinkonyse nėra bankomato, o grynųjų čia gali prireikti, todėl verta jais pasirūpinti prieš kelionę.

Mūsų traukinukas iš Vilniaus.

Ekskursijos metu sužinojome, kad pirmasis Rusijos imperijoje geležinkelis 1853 m. buvo nutiestas tarp Sankt Peterburgo ir Carskoje Selo (27 km), bet tai buvo privatus caro geležinkelis. Valstybinės reikšmės geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva atskirais etapais buvo nutiestas 1853-1862 m.  Daugpilis buvo prijungtas 1860 m., Vilnius buvo prijungtas dviem metais vėliau 1862 m. Tais pat metais prijungta Varšuva, kuri sudarė traukinių jungtį su Viena. Kelionės traukiniais buvo labai brangios, todėl tai sau galėjo leisti tik aristokratai ar kokie turtingi verslininkai, ne veltui į Nicą žiemomis ant prancūziškos saulytės šildytis juos vežęs maršrutas buvo pakrikštytas "Didžiųjų kunigaikščių traukiniu". Krymo karas (1853-1856) buvo sustabdęs geležinkelio plėtrą, bet jam pasibaigus darbai atsinaujino. Šis faktas svarbus, nes jis parodo, kokia technologiškai XIX a.vid. buvo atsilikusi Rusija- didžioji Europos dalis jau keliavo traukiniais, o Rusijos imperijoje tekdavo samdyti vežiką su arkliu; Europoje buvo galingi garlaiviai, o Rusijoje-nuo vėjo kaprizų priklausomi burlaiviai...Karo neįmanoma laimėti tokiomis sąlygomis. Geležinkelio statybos darbai užsiklojo ant kitų to meto reformų, tarkime, baudžiavos panaikinimo, kai jau vyko savotiška žemės reforma. Geležinkeliams tiesti žemė būdavo išperkama arba nusavinama, dėl to vyko keli teismų procesai, kai žemės savininkai bylinėjosi su caro administracija, o buvo ir tokių vietovių, kurios kategoriškai atsisakė jungtis prie geležinkelio. Caras Aleksandras II įsakė statyti geležinkelį valstybės lėšomis 1857 m. sausio 26 d. Geležinkelis turėjo sujungti 1,250 km. Geležinkelio statybos direktoriaus pavaduotoju paskirtas Stanislovas Kerbedis- šis gabus, talentingas, inovatoriškas inžinierius caro administracijos buvo apdovanotas septyniais ordinais, jo garbei nukalti du medaliai; pirmas pastovus tiltas per Vyslą Varšuvoje pastatytas pagal jo projektą ir pavadintas jo garbei (karo metais susprogdintas, dabar atstatytas kitu pavadinimu ).

Aukščiausias Lietuvoje apžvalgos bokštas ir mineraliniu vandeniu trykštantis Birštonas.

Kažin, ar būčiau į Birštoną nuvažiavusi savanoriškai, nes šią vasarą, gėda ir prisipažinti, tingisi tiesiog begėdiškai. Praėjo ir entuziazmas lėkti su vėju plaukuose po Lietuvą, nes šeimos biudžeto perskirstymas šiuo metu nėra kelionių naudai. Tačiau vienos skaitomiausių Lietuvos kelionių tinklaraštininkių padėtis visgi įpareigoja volens nolens savaitgalį keltis pusę šešių ryto ir važiuoti inspektuoti Lietuvos. Peržiūrėjau nakvynės kainas Birštone ir pasibaisėjau-padorios moterys tiek neuždirba, teks apsisukti per vieną dieną. Iš Vilniaus į Birštoną kursuoja keletas tiesioginių autobusų, man labai tiko atvykti apie 9.10 val. ir išvykti apie 19.30 val. Pagrindinis kelionės tikslas, žinoma, buvo Nemuno kilpų regioniniame parke pastatytas aukščiausias Lietuvoje apžvalgos bokštas.

Kūtvėla lankosi Birštone.

Trumpa išvyka į Briuselį. Trečioji dieną ir kas liko už kadro.

Šį rytą išsiregistravau iš hostelio ir iki skrydžio turėjau gerą pusdienį, todėl su kelionės krepšeliu ant peties nukurnėjau apžiūrėti keleto likusių lankytinų objektų. Oras buvo nenusiteikęs bendradarbiauti, cepelinų spalvos dangus griovė visas viltis sulaukti saulės spindulėlio.

Nacionalinė bazilika Briuselyje-įspūdingas statinys. Mane sudomino apžvalgos aikštelė ant bazilikos stogo. Šiek tiek apsiskaičiavau ir vakar paskutinius eurus išleidau alui hostelio bare (atleisk man, Veryga), todėl už pakilimą liftu iki apžvalgos aikštelės mokėjau bankine kortele. Tai buvo visiškai siurreali patirtis: žmonės rinkosi į pamaldas, prie durų kunigas kiekvienam sakė "bonžur" ir spaudė ranką, repetavo choras. Prasidėjo pamaldos, choras labai gražiai giedojo. Bazilikos kamputyje įtaisytas bilietų automatas (ima tik banko kortele, grynais galima atsiskaityti bazilikos informaciniame punkte-taip, šioje bažnyčioje yra informacinis punktas, suvenyrų parduotuvė, konferencijų salė, tualetas, kavinė-restoranas) ir liftas. Maniau, kad pamaldų metu negalima turistams šmirinėti, bet turistinė infrastruktūra veikė puikiai, o bazilika tokia didelė, kad turistai iki lifto tyliai ateina šoninėmis navomis. Ši Švč.Širdies bazilika yra vienas įdomiausių Art Deco stiliaus pastatų Vakarų Europoje. Tai yra penkta pagal dydį bažnyčia pasaulyje (kitur-penkta pagaldydi katalikų bažnyčia pasaulyje)- taip teigiama reklaminiame buklete. Bazilika buvo užsakyta minėti Belgijos nepriklausomybės 75-metį, kertinį akmenį padėjo Belgijos karalius Leopoldas II 1905 m. Du pasauliniai karai pristabdė bazilikos statybas, todėl darbai buvo užbaigti tik 1971 m. Panoramos aikštelė leidžia apžiūrėti Briuselį 180 laipsnių kampu. Pasikėlimas vyksta dviem etapais-pirma liftas kelia į galeriją su gražiais vitražais, o kitas liftas iš galerijos kelia į apžvalgos aikštelę. Bazilikoje veikia religinio meno muziejus ir seserų celiečių muziejus.

Švč.Širdies bazilika Briuselyje.

Trumpa išvyka į Briuselį. Antroji diena.

Lietus ir vėjas visiškai nemotyvavo kišti laukan nosį, bet ką padarysi-reikia. Džiaugiausi, kad neišsidūriau su tais +7'C orų prognozėje ir vilkėjau storą žieminę striukę. Antrąją dieną Briuselyje pradėjau anksti nuvažiuodama prie vieno iš miesto simbolių-Atomo. Jis dar nedirbo, bet aš ir neplanavau jo lankyti, nes jis neįėjo į Brussels Card, bilietas nepigus (15 eurų), o atsiliepimai labai įvairūs. Tiesa, dabar su Atomo bilietu, jeigu neklystu, galima aplankyti ir netoliese esanti Dizaino muziejų.

Atomas.

Šis Atomas buvo pastatytas Pasaulinei Expo parodai 1958 m. ir šiai dienai yra, sakoma, lankomiausias turistinis objektas Briuselyje. Aš drįsčiau su šiuo teiginiu ginčytis, nes Briuselio centrinė aikštė neabejotinai turi daugiai turistinių privalumų-ji lankoma nemokamai, yra senamiesčio centre, ten pat vietoje galima prisėsti paragauti belgiško alaus...Pagrindinis Atomo traukos objektas yra galimybė pamatyti Briuselio panoramą, o geru oru net ir Antverpeno miestą. Panoramai aš buvau susiplanavusi kitą pakylą, todėl širdis atsisakant Atomo nesopėjo. Atomas buvo sukonstruotas konkrečiai 1958 m. parodai ir paskui turėjo būti išmontuotas, bet kažkaip sugebėjo užkabinti belgų vaizduotę ir štai, prašom, tebestovi iki šiol. Jame rengiamos įvairios parodos socialinėmis ir visuomeninėmis temomis.

Trumpa išvyka į Briuselį. Pirmoji diena.

Pašokti iki Briuselio paskatino tiesioginio skrydžio kaina-vos 29 eurai į abi puses iš Vilniaus. Žinoma, tokią kainą pagavau iki kelionės likus geriems porai mėnesių. Europos Sąjungos sostine tituluojamas Briuselis gali būti labai brangi turistinė patirtis dėl išpūstų kainų, bet Kūtvėla kai nori tai moka pigiai prasisukti, o pigiai nebūtinai reiškia blogai. Briuselis kažkodėl tarp keliautojų neturi geros reputacijos, jam patariama skirti ne daugiau kaip vieną dieną, o dar geriau tai išvis į tą Briuselį nekeliauti, nes ten tiesiog gėjropiečių lizdas! Tos gėjropos tai labiausiai ir bijojau, visas tris dienas vaikščiodama po miestą vis neramiai dairiausi per petį. O kad nebūtų per gerai, Ryanair mus nubogino į ne tai kad užmiestyje, o net kitame Belgijos regione esantį Charleroi (tarti-"Šarlerua") oro uostą, kuris priminė labai didelį spygliuota tvora aptvertą kalėjimo kiemą. Mano skrydis buvo vėlyvas, todėl lietingą naktį maklinėti po prastai paženklintą oro uosto teritoriją nebuvo labai malonu, tik tiek, kad ten maklinėjo visas lėktuvas iš Vilniaus. Šiek tiek nerimavau ar viskas bus gerai, nes iš oro uosto buvo likę vos keli oro uosto autobuso reisai į Briuselį, o Vilniuje į mūsų lėktuvą įsėdo dar laukiamojoje salėje alkoholiu apsišildę baltarusiai (sprendžiu iš Minsko "Dinamo" marškinėlių). Šie keleiviai ne tik nesupranto ką jiems angliškai sako skrydžio personalas, bet ir spoksojo buku žvilgsniu kažkur į horizontą, įgulai teko išsikviesti iš kabinos pilotą... Laimei, skrydis apsiėjo be Oginskio polonezų. Bilietus į oro uosto autobusą rekomenduoju įsigyti iš anksto, nes tada turite teisę įlipti prieš bilieto neturinčius keleivius, kurie atsiskaityti autobuse gali tik kreditine kortele ir tik esant laisvoms vietoms. Briuselio viešbučiai mane pašiurpino savo kainomis, todėl džiaugiausi radusi nebrangų hostelį, kur keturviečiame moterų kambaryje su privačiais patogumais gavau nebrangią nakvynę ir kuklius pusryčius. Visuomeninį transportą ir muziejus padengė Brussels Card 72 val, kurią man maloniai suteikė Briuselio turizmo atstovai iš Visit Brussels.

Kūtvėla lankosi Europos parlamente.

Pakeliui į gėjropą. Biškį baisoka, bet gal kaip nors išsivartysim? 

Oro uosto autobusas buvo pilnas. Važiavome naktį, todėl gerai apylinkių apžiūrėti nepavyko. Pats autobusas buvo kuklus, nei rozečių pasikrauti telefonams, nei wi-fi, nei jokių tarpinių sustojimų, o išlaipino mus prie Gare du Midi/Zuid stoties. Tai viena iš didesnių Briuselio geležinkelio stočių, tačiau viskas jau buvo uždaryta nakčiai. Man reikėjo iš turimo kupono išsigryninti visuomeninio transporto bilietą, todėl pusvalandį sukau ratus, kol radau šiam tikslui tinkamą bilietų automatą. Pirmas vaizdas išėjus iš stoties buvo sukrečiantis- šlapimo smarvė, kalnai šiukšlių, čia pat prie bilietų automato mieganti benamė...Šiaip ne taip išsireikalavau savo bilietą iš bilietų automato ir pabandžiau susigaudyti visuomeninio transporto schemoje. Man pagelbėjo jauna, kiek išgėrusi, bet linksmai nusiteikusi mergina, kuri palaikė mane pradedančiąja imigrante ir nustebo sužinojusi, kad aš-tik turistė. Man pasisekė, nes reikalingas tramvajus buvo už kelių minučių, o tai buvo vienas iš paskutiniųjų tos nakties reisų, būtų tekę kulniuoti iki hostelio naktį tamsiomis gatvėmis ir aptvertomis statybvietėmis. Tiesa, visi tie keisti stoties žmonės laikėsi ramiai ir žiūrėjo savo reikalų, aš jau pradedu nebesistebėti tokiomis didelių, "išsivysčiusių" šalių benamių ir šiaip valkatų gyvenimo aplinkybėmis, nors joks žmogus neturėtų gyventi gatvėje. Kelias dienas Briuselyje važinėjau visuomeniniu transportu-autobusais, tramvajumi, metro- ir stebėjau žmones: madingiausiai pagal paskutinio sezono trendus Briuselyje rengiasi jaunos ir gana ryškiai pasidažiusios tamsiaodės moterys, daug hidžabus ryšinčių ir po ilgais paltais pasislėpusių musulmonių kaip tik priešingai išsiskiria savo kukliais aprėdais, šiaip daug žmonių buvo apsirengę poprasčiai, galbūt taip atsitiko dėl lietingo ir vėjuoto oro. Jeigu Europos Sąjungos sostinėje tie auksiniai pinigėliai ten žeme ridinėjasi, tai ne visi juos randa.

Kelionė į San Mikelės, Murano ir Burano salas. Dienos išvyka iš Venecijos.

Venecija yra nuostabi ir joje galima praklaidžioti visą savaitę, bet man smalsu buvo pamatyti garsiąsias salas San Mikelę, Muraną, Buraną, Torčelą... Su Torčelu šį kartą susipažinti nepasisekė, bet į kitas salas koją įkėliau. Dar vakar ištuštinau piniginę už paskutinius eurus pirkdama vienos dienos bilietą visuomeniniam transportui. Į šį bilietą įskaičiuotas susisiekimas su Mestre rajonu, kur mes gyvenome, ir visi vandens autobusai ne tik Venecijoje, bet ir aplinkinėse salose. Vienkartinis bilietas į vandens autobusą kainuoja 7,50 euro, taigi dienos bilietas buvo didelė ekonomija.

San Mikelės sala.

Iš Mestre į Venecijos autobusų stotį atvykome autobusu ir persėdome į vandens autobusą (toliau-vaporeto) iki San Mikelės salos. Vaporeto vingiavo siaurais kanalais, kirto buvusį žydų geto kvartalą ir išplaukė, jeigu taip galima sakyti, į atvirą jūrą. Nors švietė saulė ir buvo pliusinė temperatūra, vėjas košė ir skverbėsi visur, todėl reikėjo šaliko, kepurės ir pirštinių. Ilgą laiką ši sala priklausė kamaldulių vienuoliams, kurie 1469 m. pasistatė saloje bažnyčią - tai buvo vienas pirmųjų renesansnių statinių Venecijoje. Vėliau vienuolynas ir bažnyčia priklausė pranciškonams. Napoleonas nusprendė, kad Venecijoje nebebus laidojama dėl sanitarinių priežasčių (Venecijos bažnyčių kriptose palaidotus palaikus apsemdavo potynis) ir 1808-1813 m. buvo įkurtos kapinės San Mikelės saloje. San Mikelės saloje laidojami krikščionys (katalikai, ortodoksai, protestantai), žydų ir musulmonų kapinės yra kitur. Dvi salos, San Mikelė ir San Kristoforas delle Pace, XIX a. buvo sujungtos į vieną, taip atsirado dabartinė kvadrato formos sala. Tačiau daugiau sala nebuvo plečiama ir 1995 m. buvo nuspręsta, kad palaidojimas saloje galima tik 10-20 metų priklausomai nuo kapo vietos arba 99 metams šeimos kape, o tada palaikai turi būti perlaidoti kitur arba kremuoti. Iš tiesų, San Mikelės saloje be galo daug kolumbariumų! Kai kuriems vertingiems kapams padarytos išimtys. Nuo 2008 m. pranciškonai vienuolyne nebegyvena. Sakoma, kad reikia vengti San Mikelės salos lapkričio 1-2 d., o Venecijoje tomis dienomis net negalima žiūrėti pro langą- Vėlinių dienomis mirusieji iš San Mikelės salos grįžta į savo namus Venecijoje pasišildyti prie šeimos židinio. Apsilankymas San Mikelės salos kapinėse nebuvo iš maloniųjų- čia tikras mirusiųjų miestas su nesibaigiančiomis kolumbariumų eilėmis ir nenusakoma tyla ir ramybe. Priėjome prie kelių žymesnių kapų (yra kapinių žemėlapis), pamąstėme prie jų, ir skubinomės lauk.

Kelionė į Jordaniją. Antroji diena: Madaba, Nebo kalnas, Negyvoji jūra.

Antroji kelionės diena žadėjo įdomią programą, bet apsilankymas Madaboje man buvo šioks toks nusivylimas. Šis miestas garsėja savo mozaikomis, netgi yra vadinamas "Mozaikų miestu", o mes turėjome tik vieną sustojimą vietoje visos dienos, kaip aš būčiau planavusis savarankiškai. Kita vertus, labai daug kelionių pasiūlymų į vieną dieną sudeda Madabą, Nebo kalną, įtraukia netgi Jordano upę ir Negyvąją jūrą, todėl susidaro toks įspūdis, kad iš tiesų toje Madaboje nėra ką veikti. Paliekame autobusą prie naujai įrengto lankytojų centro ir einame iki bažnyčios, kur saugomas mozaikinis žemėlapis, dėl kurio čia, iš esmės, ir atvažiuoja turistai. Šis dar Bibliniais laikais minimas Madabos miestas savo aukso amžiaus sulaukė Bizantijos periode, kai suklestėjo mozaikos menas. Mozaikinis Palestinos žemėlapis saugomas Šv. Jurgio bažnyčioje- manoma, kad tai yra seniausias Šventosios Žemės žemėlapis pasaulyje, datuojamas VI mūsų eros amžiumi, jame ypač detaliai pavaizduota Jeruzalė. Šv. Jurgio bažnyčioje taip pat yra stebuklais garsėjantis trirankės Mergelės Marijos atvaizdas.

Šv. Jurgio bažnyčia Madaboje.

Statant šią naująją bažnyčią 1884 m. statybininkai atsitiktinai rado Bizantijos laikų bažnyčios liekanas su šia vertinga mozaika. Manoma, kad mozaika sukurta 560 mūsų eros metais ir joje graikų kalba buvo suminėtos net 157 Biblijoje minimos vietos nuo Egipto iki Palestinos. Originali mozaika buvo 15 m x 26 m dydžio ir 6 m pločio, sudėta iš daugiau kaip dviejų milijonų dalelių. Deja, didžioji šios mozaikos dalis mūsų dienų nepasiekė. Prie bažnyčios yra nedidelis lankytojų centras, galima patyrinėti išdidintą mozaikos vaizdą. Kaip šernas kanopomis knisu žemę, nes mūsų gidę pagavo įkvėpimas pasakoti visą Senojo Testamento istoriją. Žinote, kuom skiriasi radijas nuo gido? Radiją bent jau galima išjungti.