Paryžius- šventė, kuri visada su tavimi. III dalis.

 

Šiandien buvo labai intensyvi diena. Labai anksti ryte išsiregistravau iš viešbučio. Metro stotyje papildžiau Navigo Pass brangiu bilietu, apimančiu 1-5 zonas. Rekomenduoju turistams pirkti būtent dienos bilietus, o ne atskirus bilietus vienkartiniam važiavimui, nes Paryžiaus visuomeniniame transporte būna sutrikimų, kai nekursuoja transportas kuria nors kryptimi ir reikia ieškoti alternatyvų. Važiuoju iki Gare de Lyon, kur seku ženklus, rodančius bagažo saugyklą. Užeinu. Lietuvoje gyvename kaip Dievo užantyje, nes galime bagažo saugyklomis naudotis nekontroliuojamai, o dar kai kur bagažą saugoti paima darbuotojas. Čia turiu praeiti saugumo patikrą tam, kad įeičiau į spintelių saugyklą. Dar iš anksto nusiėmiau grynųjų pinigų, nes saugykloje nėra priimamos banko kortelės. Informacija pasenusi, korteles priima, bet aš duodu saugyklos darbuotojui grynus pinigus. Jis banknotą pakeičia čia pat esančiame automate ir padeda man apsimokėti už bagažo saugojimą. Para saugojimo laiko mano kuprinei kainuoja 5.50 EUR, bet pati saugykla nedirba visą parą. Užsuku pusryčiams į kepyklėlę. Pasiimu vaisių salotų- kelionės metu labai svarbu valgyti vaisius.

Kūtvėla lankosi Fontainebleu rūmuose.

Žiūrau telefono navigacijoje kaip toliau važiuoti, tai vos vynuoge nepaspringstu. Sutrikęs eismas, remonto darbai, ieškokite alternatyvaus maršruto. Bet yra sekantis reisas, už 7 min., kuris dar siekia Fontainebleu Avon stotį. Švieslentėse netrukus užsidega platforma, iš kurios išvyksta mano traukinys, ir aš neriu traukinio link. Prie laiptų į platformą yra Navigo Pass žymeklis. Man buvo kilęs tas logiškas klausimas, kodėl reikia žymėti bilietus kaskart važiuojant, jeigu bilietas galioja parą laiko? Protingiausias atsakymas, kurį radau, buvo tas, kad taip sekama kokie maršrutai populiarūs, o kokie ne, ir taip koreguojami tvarkaraščiai.

Kėdainiai 666: šešios konfesijos, šešios tautos ir šešios turgaus aikštės ant Žemaitijos ir Lietuvos ribos.

 

“Nuo kelio link namų eini alėja. Ji tarsi tunelis (tokios čia tankios liepos) leidžiasi net iki tvenkinio greta svirno. Tvenkinys vadinamas Juoduoju, kadangi jo niekuomet nepasiekia saulė. Naktį čia vaikščioti baisu; nesyk žmonės šičia matė juodą kiaulę, kuri kriuksi ir pusnagomis kaukši į takelius, o peržegnota išnyksta.”- Česlovas Milošas “Isos slėnis”.

Kūtvėla lankosi Kėdainiuose.

Mano ištikimiausias gerbiamas Skaitytojas žino, kad niekas manęs taip neužšeškina audringai veiklai, kaip galimybė ką nors gauti nemokamai, arba bent jau labai pigiai. Dėl šios labai vertingos charakterio ypatybės galiu kaltinti tik savo suvalkietiškus genus, kurie pasirodė labai gajūs ir išvešėjo prie geros duonos. Žibalo į ugnį įpylė ir patys „Lietuvos geležinkeliai“, paskelbę beprotišką akciją dienos be automobilio proga- net 90 proc. nuolaidą visiems vietinio susisiekimo bilietams ir tokiu būdu man pavyko pačiupti pigius bilietus iki agurkų sostine tituluojamų Kėdainių.  

Mūsų traukinys į Kėdainius. Na, į Klaipėdą, bet pirma- į Kėdainius!

Och, jau tos kopetėlės...

Miestas ant moters rankų: Jonava. Žygis aplink Jonavą ir keista jo atomazga.

 

Jonavos įkūrėjais laikomi didikai Kosakovskiai. 1750 m. Marijonai Zabielaitei-Kosakovskienei Augustas III suteikė privilegiją „įkurti Jonavos miestelį, leisti jame turgus ir prekymečius, apgyvendinti laisvus įvairių religijų žmones, t.y. krikščionis, totorius, žydus…“. Toks pavadinimas miestui buvo suteiktas pagal mirusio Marijonos vyro Dominyko Kosakovskio tėvo Jono vardą. Miestas formavosi pagrindinių kelių į Vilnių, Kauną, Ukmergę ir Kėdainius sankirtoje. Šis kraštas garsėjo javų ir kitų maisto produktų prekyba, didelėmis mugėmis; Nerimi buvo plukdomi sieliai. Nutiesus Sankt Peterburgo-Varšuvos pašto kelią, miesto reikšmė dar labiau išaugo, o XIX a. atsiradusio geležinkelio dėka prekyba miestelyje dar labiau suintensyvėjo. Pramoninio miesto vaizdą Jonava įgavo sovietmečiu, netoliese iškilus azotinių trąšų gamyklai. Pro miestą eina Kauno- Daugpilio plentas, susikerta geležinkelio linijos ir Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Šiemet Jonavoje sustoja ir tarptautinis traukinys Vilnius-Ryga.

Kūtvėla lankosi Jonavoje.

Jonavos kaip turistinės krypties rimtai nesvarsčiau. Per turizmo parodą Adventur stabtelėjau prie Jonavos stendo, pasiėmiau reklaminės medžiagos. Miestas man pasirodė pakankamai didelis, plius labai reklamavo naują baseiną. Pasidomėjau nakvynės galimybėmis, nes po baseino dardėti traukiniu namo visai nesinorėjo, ir kažkiek nusivyliau pasirinkimu. Dabar, po žygio, galvoju, kad gal ir nelabai verta į tą Jonavą turistams važiuoti...

Bojau! Dienos kelionė traukiniu į Joniškį: originalūs muziejai, skanūs virtieniai ir svetingi žmonės.

Dozė kvailumo ir polinkis į avantiūrizmą- taip šiandien atsakinėjau besistebintiems kas atvedė vilnietę Kūtvėlą į Joniškį. O avantiūrą įgyvendinti padėjo ne kas kitas, o patys „Lietuvos geležinkeliai“, sujungę geležiniu arkliu Joniškį su sostine (net dviem sostinėm, jeigu skaičiuosim ir Rygą).

Ursulijus Lepečkojauskas kaštavoja Joniškio kulinarinį paveldą.

Traukinys iš Vilniaus išvyksta 6.30 val.ryte, todėl iš patalo išsiristi reikėjo jau ketvirtą valandą ryto, ko aš „Lietuvos geležinkeliams“ tikrai nedovanosiu. Planavau atvykti į Vilniaus geležinkelio stotį apie šeštą valandą ryto ir pamaklinėti po renovacijos atidarytą stotį, bet buvau dvidešimt minučių vėliau, todėl iškart puoliau prie jau laukiančio traukinio ir kaip aštuonkojis apsivijau savo vietą. Na, ne visai savo, nes mano teisėta sukeliovė vis emigruodavo, nes jos ir jos draugo bilietai buvo perskelti per vagoną, tai aš įsitaisiau prie lango. Daug naudos nepešiau, nes lauke dar tamsu nors į akį durk.

Varėna: gamtos ir lietaus ritmu.

"Niekis.

Dar suskambės. Matysi – suskambės!

Kada užbaigsiu ją, kada išdegsiu –

Oho, kaip suskambės!

Visam pasauly

Išgirs tą skambesį!

Bet kaip užbaigti?

Lipdau lipdau, o galo vis nėra.

O gal Tėvynę reikia visą laiką

Lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt?

Nes jei sustoji tik – jinai ir miršta.

Taip, kurti visą laiką.

Visą laiką!

Lipdyt ir kurti... "

Eilės skirtos šios kelionės tikslui- įsigyti Varėnos „Surink Lietuvą“ magnetuką. Daug kur Lietuvoje esu buvusi, bet dar prieš magnetukų projektą, todėl tenka arba prašyti draugų atsiųsti tų magnetukų, arba keliauti pačiai dar kartą. Labai nusiviliu Varėnos turizmo informacijos tinklalapiu. Tokio vartotojui nedraugiško dizaino dar reikia paieškoti. Nerandu informacijos apie pačią Varėną, tik apie Varėnos rajoną su jam priskirtomis Merkine ir Liškiava. Palyginu kelionės autobusu ir traukiniu kainas ir matau pasikartojančią tendenciją: šiai dienai keliauti traukiniu Lietuvoje yra 3-4 eurais pigiau nei autobusu. Kelionė į abi puses, tai susidaro nemenkas skirtumas.

Ar mes galim pakalbėt apie tai, kaip LG perspėja ant bėgių naudotis galva?

Diena prasidėjo tikrai geromis naujienomis: Tado Ivanausko zoologijos muziejus pranešė, kad yra nauja didžiosios miegapelės radimvietė Lietuvoje. Aš pagalvojau, kad jeigu nesu smulki ir mėgstu pamiegoti, tai gal ir apie mane reikia ten kam nors pranešti? Būsiu kokia nors Glis Kootvaellus Magnus Lituanica. Aistė klausia, ar noriu tapti muziejaus eksponatu iškamša. Jau tie kauniečiai žmonės tiesūs, kas galvoj-tas ir ant liežuvio. Jau neišeitų iš Aistės politikė.

Vilniuje man išeinant iš namų lyja. Lietus Lietuvoj, va čia tai naujiena. Gerai, kad pasiėmiau lietsargį, nes pila visai nevaikiškai. Nemėgstu tų celofaninių apsiaustų, su kuriais atrodau kaip vaikščiojantis prezervatyvas. Skėtis jau daug lietų matęs, reiktų naujo pasidairyti, o šitą gal pavyks kur sėkmingai „pamiršti“.

Išbandau naują „Lietuvos geležinkelių“ mobiliąją aplikaciją. Nesiseka susikurti slaptažodžio. Pirma prašo naudoti skaičių, tada meta klaidą, nes skaičių naudoti negalima. Mūsų šaunieji developeriai tiek mobiliųjų aplikacijų pridevelopina, kad tik žegnokis, bet naujo vartotojo registracijai turi vis tiek pereiti ugnį, vandenį ir varines triūbas. Pagaliau pavyksta susikurti paskyrą. O kankinausi skaitmeniškai taigi iš to suvalkietiško taupumo, nes naujiems vartotojams perkant antrą bilietą taikoma 20 proc.nuolaida., žinoma, jeigu traukinys išvis atvažiuoja. Ši puiki schema neveikia perkant bilietą pirmyn-atgal, nes atgaliniam bilietui jau automatiškai taikoma 5 proc.nuolaida. Perku bilietą Vilnius-Varėna ir tada e-paštu gaunu nuolaidos kodą tam kitam bilietui. Nuolaidos kodas galioja 14 dienų.

Savaitgaliais Varėnos turizmo informacijos centras šaltuoju metų laiku nedirba. Čia taip oficialiai teigiama. Man kartais atrodo, kad ledynmetis Lietuvos neapleido ir šaltasis metų laikas pas mus tęsiasi ne mažiau kaip devynis mėnesius per metus, jeigu orientuotis pagal turizmo informacijos centrų darbo laikus. Jau ne kartą tiek aš, tiek įvairūs žurnalistai kėlėme šį Lietuvos turizmo skaudulį į paviršių ir visaip baksnojome, bet, kaip pasakytų vienas klasikas, „iš bezdalų virvės nenuvysi“. 

Traukinys senesnio modelio, kurio pirmoji vagono laiptų pakopa kurviškai aukštai, tai jau persiprašau gerbiamo Skaitytojo, bet jeigu kokia keleivė ar keleivis su sijonu, tai matosi visas Rojaus sodas. Bilietas trečios klasės, bet suolai minkšti -aš dar atsimenu vagonus su mediniais suolais. Žmonių nedaug, ryškiai išsisikiria du entuziastingi dviratininkai. Tikram dviratininkui, grybautojui ir Kūtvėlai nėra blogo oro.

Žasliai: tarp geležinkelio, Rožinio slėpinių parko ir trijų ežerų.

Norėčiau būti:

...žemės grumstu,

rasos lašu,

trupučiu džiaugsmo,

tavo šypsniu 

"Padaryk mane gerumo ženklu..."

Mes, lietuviai, esame kantri tauta, bet ir mūsų kantrybė turi ribas. Kainoms Lietuvos kurortuose šokant pasiutpolkę, o kelionių agentūroms atšaukinėjant vieną kelionę po kitos, volens nolens, kaip sakydavo  sena žiežula mano lotynų kalbos dėstytoja, žmogus imi ieškoti variantų kaip iškišti nosį iš namų ir tuo pačiu išlaikyti sveiką protą ir išsaugoti protingą biudžetą. Kelionės po Lietuvą kondicionuojamu moderniškuoju traukiniu su daug erdvės kojoms ir nemokamu wi-fi yra mano šios vasaros atradimas. Šito atradimo dėka dabar nuo kojų pirštų iki ausų esu apsidėliojusi tarkuotu agurku ir geriu vandenį lyg "Vilniaus vandenys" man už tai didesnę nei vidutinė algą mokėtų. Bet apie viską iš pradžių.

Kas čia daros? Kas čia daros?- Kaišiadorys!

Lietuviška vasara už lango plieskia visu savo lietaus gražumu, žmonės masiškai eina atostogų ir kainos mūsų turistiniuose taškuose kyla Turkijos kurortų naudai, todėl keliauti ukvatos nedaug. Tačiau namie tik duobę ant sofos išsėdėsi, vienas nuostolis, todėl reikia dairytis, kur čia galima išzvimbti dienai, kad būtų ir įdomu, ir nebrangu. Pasirinkimas šį kartą krenta ant Kaišiadorių, nepabėgs ta Turkija. Apie pačius Kaišiadoris internete informacijos labai mažai, pagrinde reklamuojamas Kaišiadorių rajonas. Mane į Kaišiadoris masina ir "Surink Lietuvą" projekto magnetukas, kurio dar neturiu- nu bet koks geras projektas, ką? Labai nuvilia žinia prie kasos traukinių stotyje Vilniuje, kad buvo panaikinta lojalumo programa ir dabar už bilietą reikia mokėti brangiau. "Lietuvos geležinkeliai" žada naują lojalumo programą jau netrukus, tai tikėsimės, jų pažadai bus realistiškesni, nei Vokietijos kanclerio. Traukinys Vilnius-Kaunas per Kaišiadoris išvyksta laiku ir po 45 min aš jau vietoje. Man visada labai patinka, kai kelionės pradžioje mašinistas pasveikina keleivius ir pristato ekipažą, o kelionės pabaigoje- atsisveikina. Traukinio laiką derinau prie Kaišiadorių  turizmo informacijos centro darbo laiko. Labai šaunu, kad nedideliuose miesteliuose esantys TIC'ai dirba ir savaitgalį, nes dirbančiam turistui paprastą savaitės dieną iš namų išsirauti nepaprasta, o internetu žemėlapiais naudotis tai kaip ledus per popieriuką laižyti. 

Kūtvėla lankosi Kaišiadoryse.

Išeinu iš stoties ir dairausi, kur tas pirmasis turistinės pagalbos punktas. Laimei, netoliese stypso rodyklė su "i" raide ir krypties nuoroda-labai patogu! O ir pinigus Vilniuje be reikalo gryninausi, nes šalia turizmo informacijos centro yra bankomatas. Dar ir pasiseka kaip aklai vištai grūdas, nes turizmo klausimais mane konsultuoja Giedrė Streikauskaitė, 2021 metų kaišiadorietė ir TIC's direktorė. Žinoma, nepamirštu įsigyti ir magnetukų. Turizmo informacijos centre galima gauti Kaišiadorių lankytinų vietų žemėlapį, įsigyti suvenyrų (galima atsiskaityti ir kortele), pasinaudoti WC paslaugomis. 

Kaišiadorys žinomi nuo XVI a. Jų apylinkėse gyveno totorius Chašaidaras, čia gavęs žemių už karinę tarnybą. Laikui bėgant vietovė įgavo jo vardą ir pavadinimas tapo labiau įprasta lietuvio ausiai. Žmonės dar kalba, kad XIX a. tiesti geležinkelio čia atvyko daug rusų, nemokėjusių lietuviškai. Vietiniai gyventojai stebėjosi didelio masto statybomis ir kamantinėjo "Kas čia daros?", o atvykėliai atkartodavo savaip "Kašiadaros", nuo to, neva, ir kilo Kaišiadorių pavadinimas. Jeigu tai tiesa, gal kas žinote, kur Lietuvoje yra galimas "Kašiadaros" miestas-parneris "Ašnisuprantu"? Kad ir kaip ten buvo, geležinkelio dėka Kaišiadoriai susijungė su Kaunu ir Karaliaučiumi, Lietuvos pajūriu ir Latvija. Kaišiadorių geležinkelio stotis 1919 m. liepos 6 d. išleido pirmą Nepriklausomos Lietuvos traukinį- į Radviliškį. 

Raudondvaris grafų Tiškevičių akimis. Vieta, kur vasaros kvepėjo citrusais ir prancūziškais kvepalais.

„Kas tik važiuoja pro Kauną, nepamiršta užsukti į Raudondvarį, nes čia visiems svetingai atveriami vartai“. F. Novakovskis, 1857 m. 

Į Kauną atvažiavau moderniškuoju geležinkeliu. Mane trumpam paviešėti, maždaug iki liepos vidurio, pakvietė Jos Mylista ponia grafienė Rozalija, neseniai atitekėjusi į grafų Tiškevičių valdomą Raudondvario dvarą. Grafai garsėja tokiu svetingumu, anglišku porcelianu ir olandiška patalyne, kad svečiai trumpiau kaip mėnesiui nė nevažiuoja. Geležinkelio stotyje mane pasitiko pati grafienė Rozalija, nes grafas netikėtai teikėsi išvykti su reikalais (pasienyje sutrikę muitininkai nežino, ką daryti su grafo iš šiltųjų kraštų išsirašytais citrusų medeliais ir trim aligatoriais) ir automobiliu nusivežė į dvarą. Anksčiau svečius prie traukinio pasitikdavo šešiais žirgais kinkyta komfortabili karieta, bet grafas labai seka moderniškasias naujienas iš užsienių ir štai- ponia grafienė už vairo! Vilniuje tai jau taip nepamatytum, nors aną vakarą Miulerių namuose per kazino iš Italijos grįžęs bajoraitis, visiems didžiai stebintis, pasakojo, kaip Italijoje sinjoros ir sinjorinos pačios automobilius vairuoja, šoferis tik ranką joms ant kojos laiko,-ant tos, kur stabdžio pedalą spausti reikia, kad jeigu kas, automobilį sustabdytų. Viena garbinga pagyvenusi valdininko našlė to bajoraičio pasakojimo besiklausydama taip susijaudino, kad prireikė pasiųsti žmogų vaistininko atsivesti. O jeigu Gerbiamas Skaitytojas automobiliais dar nekeliaujate, ne ką mažiau moderniškai iki Raudondvario galima atplaukti keltu iš prieplaukos Kauno senamiestyje. Yra pasiūlymai organizuotoms grupėms ir-dėmesio!- pavieniams turistams: daugiau informacijos Nemunas Travel. Vasara Raudondvaryje. Dagerotipas. "I am the Queen of my castle.." Renesansiniai Raudonvario  dvaro rūmai pastatyti XVII a.pr. Kartais, dėl užsakovo įgeidžiu suprojektuoto bokšto, neretai kas rūmus pilimi pavadina. Dvaro rūmai pastatyti ant Nevėžio šlaito, bet ponia grafienė užtikrino, kad architektas buvo žmogus patikimas, todėl nereikia nerimauti vieną rytą atsibusti įmirkus iki bambos Nevėžio upėje. Dvaro parkas kuklus, tik nepilni keturi hektarai. Pirmieji rūmai pastatyti dar XVI a. antrojoje pusėje Kauno pakamariui Vaitiekui Dzevaltauskui. Vėliau šią nuosavybę valdė ištisas Lietuvos didikų žvaigždynas: Kosakovskiai, Radvilos, Vorlovskiai, Zabielos ir nuo 1819 m. Tiškevičiai. Po 1831 m.gaisro tuometinis Raudonvario dvaro valdytojas Benediktas Emanuelis Tiškevičius pasistatė naują dvaro ansamblį. Čia dirbo garsūs architektai Jonas Margevičius, Jokūbas Voleris ir Lauras Cezaris Anikini. Ištaiginga grafų rezidencija garsėjo moderniškais sprendimais (tarkime, vario vamzdžių vandentiekiu), didžiule paveikslų, meno dirbinių ir knygų kolekcija, medžioklės trofėjais, įdomiausiais kelioniniais suvenyrais, grafai buvo neabejingi ir egzotiškiems gyvūnams. Vasaromis oras čia kvepėjo citrusais, nes žydėjo iš šiltųjų kraštų parsivežti citrusai, o apelsinai rudenį sunokdavo oranžerijoje ir garbingiausius svečius grafai vaišindavo apelsinų sriuba. Man labai keista, kad grafai Tiškevičiai noriai į užsienį važiuodavo, kai ištisas užsienis  susivežtas buvo pas juos į Raudondvarį! Tačiau tiesa karti- ne vienam Tiškevičių šeimos nariui įtarta džiova, buvo reikalingas klimato pakeitimas. Grafų Tiškevičių nuosavybe Raudonvaris išbuvo šimtą metų (iki nacionalizacijos 1918 m.), bet paskui laikas ir žmonės nebuvo palankiai nusiteikę dvaro atžvilgiu, karai ir okupacijos paliko bjaurų randą ant dvaro veido. Kauno rajono savivaldybės ir ES fondų dėka, dvaro ansamblis buvo prikeltas naujam gyvenimui.

Pasaulio mozaikų sostinė Ravena. Dienos kelionė iš Bolonijos.

Bolonija yra didelis geležinkelio mazgas ir tikra dovana dienos išvykų mėgėjams. Visiškai nesudėtingai galima traukiniu nupūškuoti iki istorija kvėpuojančių Parmos, Modenos, Faenzos (rekomenduojama fajanso porceliano mylėtojams), Feraros, Riminio, Florencijos, Venecijos, Veronos, Padujos, Mantujos, netgi..San Marino! Aš iš viso šito meniu išsirinkau pasaulio mozaikų sostine tituluojamą Raveną, kuri yra vos 1 val. ir 10 min. kelio traukiniu nuo Bolonijos.

Įstabaus grožio kupolas.

Pakeliui į geležinkelio stotį.

Man patinka tokia architektūra.

Bilietas į Raveną.

Bilietus į Italijos traukinius galima įsigyti trimis būdais: bilietų kasoje, bilietų automate ir internetu. Bilieto iš konduktoriaus nusipirkti negalima, nes...jų traukiniuose dažniausiai net nebūna. Jūs turite įsigyti bilietą iš anksto ir pažymėti jį specialiame aparate perone, tada bilietas galioja keturias valandas nuo pažymėjimo. Jeigu turite internetu įsigytą bilietą, jį galite atsispausdinti ar turėti telefone (Trenitalia tam turi specialią mobiliąją aplikaciją), jo niekur žymeti nebūtina, bet jis galioja tik tam konkrečiam traukiniui, kuriam buvo pirktas arba keturias valandas po jo. Jeigu konduktoriui bilieto neparodysite ar parodysite nepažymėtą, gausite tokią didelę baudą, kad net suaugę vyrai apsiraudos. Popierinius bilietus būtina žymėti, nes jie galioja kelionėms bet kurią dieną, todėl turite konkrečiai kelionės dieną ir pasižymėti. Aš iš karto perku atgalinį bilietą-lygiai tokį patį popierinį bilietą, kurį reikės pasižymėti prieš išvykstant iš Ravenos*.

*Čia pateikiama informacija gali būti netiksli. Prieš kelionę rekomenduoju patiems atidžiai susipažinti su Italijos traukinių bilietų pirkimo sąlygomis.

Skruzdžių liūtas, gaidžių kopa, meškos šikna, vilko galva: dzūkiškas safaris Marcinkonyse.

"Lietuvos geležinkeliai" savo 160-ties metų jubiliejaus proga dovanojo įvairių nemokamų ekskursijų po savo valdas, todėl po turiningos ekskursijos Kybartuose su dideliais lūkesčiais kitą savaitę nubildėjau į Marcinkonis. Į pačią ekskursiją be reikalo sudėjau tiek daug vilčių, o pati kelionė traukiniu namo vos nepasibaigė Anos Kareninos metodu.

Vilnių ir Marcinkonis jungia tris kartus per dieną atvažiuojantis traukinys. Ši jungtis yra labai svarbi, nes ant jos suverti Paneriai, Lentvaris, Senieji Trakai, Rūdiškės, Varėna, Zervynos...Patys Marcinkonys yra Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, todėl čia mielai traukiniu dienai atvažiuoja užsieniečiai turistai iš Vilniaus. Ekskursija Marcinkonyse turėjo prasidėti 13.00 val., todėl į ją iš Vilniaus buvo patogu atvažiuoti 10.20 val reisu, kuris distanciją įveikia per porą valandų. Vilniuje traukinys buvo pilnas, nes gražų, nors ir apniukusį, savaitgalį žmonės paskyrė išvykoms į gamtą-visur kyšojo dviračiai, miegmaišiai, turisto kuprinės, kibirai grybams ir meškerės, ant kurių vis "užkibdavo" nuolat zujančios uniformuotos traukinio palydovės...Traukinys mums buvo paduotas vėl moderniškasis, keleiviai net aikščiojo iš susižavėjimo, o jau savo vietas užėmusios moterys net pavargo atsakinėti į "Ar čia į Marcinkonis?" klausimus kas trisdešimt sekundžių..."Ne, į Mėnulį",-burbtelėjo viena. Ką aš galiu pasakyti-pats caras, visos Rusios patvaldys, viešpats, didysis kunigaikštis ir žemių paveldėtojas, taip patogiai nevažinėjo!

Atvykome į Marcinkonis.

Kadangi tai buvo vienas iš paskutinių šio ciklo renginių, noriu uždaryti temą komentaru, kas buvo negerai. Kūtvėla nėra kokia nors nedėkinga gyvulė ir todėl pirmiausia nori padėkoti "Lietuvos geležinkeliams" už gražią iniciatyvą, bet organizacines skyles reikės lopyti. Man susidarė toks įspūdis, kad visi renginiai buvo suorganziuoti skubos tvarka ir visiškai neatsižvelgiant į protingumo principus, net patys gidai nelabai žinojo, ką jiems reikės daryti. Ekskursijų pradžia buvo nesuderinta su traukinių atvykimais, todėl arba reikėjo atvykti dviem valandom anksčiau ekskursijos pradžios arba penkiolika minučių vėliau ir tikėtis, kad gidas susivoks palaukti artimiausio traukinio. Nebuvo pasiūlyta į ekskursijas atvykti traukiniais nemokamai, turint tik patvirtintą registraciją, toks jausmas, kad visa programa buvo skirta aplinkinių rajonų gyventojams su nuosavais automobiliais. Gidai suprato savo užduotis skirtingai, todėl ekskursijų sudėtis ir kokybė žymiai skyrėsi, iš anksto nebuvo žinoma preliminari programa, neįvardintos planuojamos lankytinos vietos, todėl iš toliau atvykusiems tai kėlė organizacinių ir informacinių nepatogumų. Atskira tema- vietas rezervavę, bet į ekskursijas neatvykę žmonės. Tiesa, atšaukti ekskursijos elektroniniu būdu ir grąžinti nemokamą bilietą taipogi nebuvo galimybės.

Jeigu Kybartuose mūsų ekskursija truko tris su puse valandos ir mes ne tik kad išvaikščiojome visus Kybartus, bet ir palindome po jais į požemius, tai ekskursija Marcinkonyse truko 45min. ir mes nuo stoties perono nenutolome. Šituom aš nenoriu nieko kritikuoti, tiesiog jeigu važiuoji dvi valandas dėl keturiasdešimt penkių minučių, tai truputį laiko atžvilgiu nelogiška, tik tiek, kad ir pačiuose Marcinkonyse yra kuom užsiimti, bet tai reikia žinoti ir iš anksto planuoti, nes kitas traukinys į Vilnių-tik penktą valandą vakaro. Tiesa, renginio organizatoriai nurodė, kad ekskursijos trukmė bus viena valanda, bet man susirašius su jais negalėjo pasakyti, nei kas ves ekskursiją, nei ką mums ten parodys...Beje, Marcinkonyse nėra bankomato, o grynųjų čia gali prireikti, todėl verta jais pasirūpinti prieš kelionę.

Mūsų traukinukas iš Vilniaus.

Ekskursijos metu sužinojome, kad pirmasis Rusijos imperijoje geležinkelis 1853 m. buvo nutiestas tarp Sankt Peterburgo ir Carskoje Selo (27 km), bet tai buvo privatus caro geležinkelis. Valstybinės reikšmės geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva atskirais etapais buvo nutiestas 1853-1862 m.  Daugpilis buvo prijungtas 1860 m., Vilnius buvo prijungtas dviem metais vėliau 1862 m. Tais pat metais prijungta Varšuva, kuri sudarė traukinių jungtį su Viena. Kelionės traukiniais buvo labai brangios, todėl tai sau galėjo leisti tik aristokratai ar kokie turtingi verslininkai, ne veltui į Nicą žiemomis ant prancūziškos saulytės šildytis juos vežęs maršrutas buvo pakrikštytas "Didžiųjų kunigaikščių traukiniu". Krymo karas (1853-1856) buvo sustabdęs geležinkelio plėtrą, bet jam pasibaigus darbai atsinaujino. Šis faktas svarbus, nes jis parodo, kokia technologiškai XIX a.vid. buvo atsilikusi Rusija- didžioji Europos dalis jau keliavo traukiniais, o Rusijos imperijoje tekdavo samdyti vežiką su arkliu; Europoje buvo galingi garlaiviai, o Rusijoje-nuo vėjo kaprizų priklausomi burlaiviai...Karo neįmanoma laimėti tokiomis sąlygomis. Geležinkelio statybos darbai užsiklojo ant kitų to meto reformų, tarkime, baudžiavos panaikinimo, kai jau vyko savotiška žemės reforma. Geležinkeliams tiesti žemė būdavo išperkama arba nusavinama, dėl to vyko keli teismų procesai, kai žemės savininkai bylinėjosi su caro administracija, o buvo ir tokių vietovių, kurios kategoriškai atsisakė jungtis prie geležinkelio. Caras Aleksandras II įsakė statyti geležinkelį valstybės lėšomis 1857 m. sausio 26 d. Geležinkelis turėjo sujungti 1,250 km. Geležinkelio statybos direktoriaus pavaduotoju paskirtas Stanislovas Kerbedis- šis gabus, talentingas, inovatoriškas inžinierius caro administracijos buvo apdovanotas septyniais ordinais, jo garbei nukalti du medaliai; pirmas pastovus tiltas per Vyslą Varšuvoje pastatytas pagal jo projektą ir pavadintas jo garbei (karo metais susprogdintas, dabar atstatytas kitu pavadinimu ).

Ką pamatyti Kybartuose? Caro traukinio parkingas, Europos Sąjungos siena, pabėgęs Prezidentas ir sirpstantys mangai.

Lietuvos Geležinkeliai mini garbingą 160-ties metų jubiliejų ir šia proga parengė daug visokių ekskursijų po savo valdas. Žinoma, nemokami bilietai tuoj buvo išgraibyti, man pavyko pačiupti du: į Kybartus ir į Marcinkonis. Kybartais mane sudomino prieš kelias savaites Vilniuje Turizmo gatvėje gautas Kybartų bendruomenės parengtas lankstukas apie Kybartų lankytinas vietas, o ypač-neseniai sutvarkyti senieji rūsiai, kur šiaip be susitarimo nepateksi. Bet šiandien gavau žymiai daugiau, negu tikėjausi, o Kybartai man atsiskleidė kaip stiprus turistų traukos taškas. Kybartus ne kartą geru žodžiu minėjo mano šviesios atminties Senelis, iš tų kraštų kilęs Leonardas Pranaitis.

Betgi apie viską nuo pradžios.

Vilnius sostine laikomas nuo 1323 metų, bet jo organizuotas susisiekimas su kitais Lietuvos miestais taip ir liko įstrigęs Gedimino valdymo epochoje. Vežėjai skundžiasi, kad nėra keleivių, keleiviai skundžiasi, kad tvarkaraščiai neįmanomi, taip ir sukasi uždaras pragaro ratas. Ekskursija Kybartuose buvo numatyta 12.00 val. Peržiūrėjau visus įmanomus ir neįmanomus organizuoto susisiekimo variantus iš Vilniaus ir optimaliausias sprendimas pasirodė reisinis autobusas į Kauną 06.20-07.50 ir traukinys į Kybartus 08.15-09.41. Žinoma, kelionė buvo savo sąskaita, bet užtat ekskursija-nemokama, tai kaip suvalkietė, galima sakyti, išėjau tas ant to:-) Šiek tiek nerimavau, ar pavyks laiku Kaune persėsti, aš labai nemėgstu tokių trumpų laiko tarpų.

Dar išvakarėse susipakavau maisto atsargų, nes kelionėje svarbiausia yra badu nenumirti. Kas ten žino tuos Kybartus, ar bus ten kur duonos kriaukšlę gauti? Žadėjau įrašyti YouTube video apie maistą kelionėms, susipirkau iliustracijų ir viską per savaitgalį surijau, bet minties nepamiršau, būtinai tokį video įrašysiu. Prašau pažiūrėti kitus mano video ir prenumeruotis. Kuprinę vienos dienos išvykoms irgi turiu gerą, neseniai vietiniame kuistuke radau. Žinoma, nepamirštas buvo ir Ursulijus Lepečkojauskas! Ryte teko keltis labai anksti ir pirmuoju autobusu per Baltupius atvažiavau į Vilniaus autobusų stotį. Labai gerai padariau, kad bilietą pirkau internetu išvakarėse, nes dirbo tik viena bilietų kasa, o eilė buvo kilometrinė. Autobuso vairuotojas buvo nepatenkintas keleiviais, kurie pirko iš jo bilietus ir neturėjo lygios sumos, nes buvo užlaikomas dėl grąžos atidavimo-rytais 10 eurų kupiūra vairuotojų geriau nepiktinti. Reisą vykdė TOKS autobusų firma, į kelionę buvo išleistas senolis paklypęs dviaukštis autobusas, aš tokių labai nemėgstu, bet pėsčia gi neisi. Žmonių nelabai daug, galutinis taškas, berods, Skuodas, bet aš išlipu Kaune ir dar spėju pasiimti kavos išsinešimui, nes oras labai drungnas, ant lietaus. Greitu žingsniu įveikiu atstumą tarp Kauno autobusų stoties ir traukinių stoties, užsikabaroju į Kybartų krypties platformą ir ten net atsilošiu iš netikėtumo. Ant bilieto parašyta 3 klasė, jau nusiteikiau į Kybartus dardėti caro laikų traukiniu su mediniais suolais (netgi savotiškai simboliška būtų), o čia stovi moderniškoji raudonoji automotrisė! Nežinantiems-tai vieno vagono mažas traukinukas, talpinantis apie 90 keleivių. Aš du kartus pasitikrinau, ar čia tikrai į Kybartus toks moderniškas traukinys paskirtas. Negėda būtų ir pačiam carui taip keliauti!

Kybartuose (paskutinė stotelė) išlipo gal dešimt žmonių. Išlipau ir aš, galima sakyti, stačiai Kybartų stoties viršininkui į glėbį. Mat, dėl kažkokių organizacinių nesklandumų, programa keitėsi kelis kartus ir buvo iki galo nesuderinta, ar šiuo reisu vyks ar nevyks grupė keleivių. Na, žymią keliautoją ir blogerę Kūtvėlą, būna, pasitinka su gėlėmis, duona ir druska, bet kad sutiktų pats stoties viršininkas-tai pirmą kartą! Esu labai dėkinga ponui Sauliui Baikščiui už man paskirtą laiką ir aprodytus Kybartus, nes tas dvi valandas iki ekskursijos ir pravaikščiojome kartu po miestelį.

Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Kybartuose. 

Automotrisės salonas.

Kybartų geležinkelio stotis.

Kybartų geležinkelio stotis, galima sakyti, yra miestelis, kuris niekada nemiega, kaip koks Niujorkas ar Las Vegas (jeigu rašau Niujorkas, tai gal ir Lasvegasas?), nes čia privalomai sustoja sunkvežimiai, krovininiai traukiniai ir keleiviniai traukiniai į Kaliningradą. Kybartuose vyksta pasienio ir muitinės patikra, perkabinamas šilovežis- rusiškas šilovežis prikabinamas ir tempia traukinį apie 1 km iki kitos patikros-šį kartą jau Rusijos Federacijos teritorijoje, lietuviškas šilovežis tempia keleivinį traukinį iki Lietuvos sienos ir keičiamas į baltarusišką, jeigu kertama Lietuvos-Baltarusijos siena.

Drugelio miestas Visaginas. Miestas su atominiu šleifu, šlamančiais pušynais ir kvepiančiomis žemuogėmis.

Reportažo partneris: Visagino turizmo informacijos centras.

Pasauliui dūstant nuo perteklinio turizmo, vis daugiau kalbama apie keliavimą ne sezono metu ir mažiau populiarių vietų lankymą. Lietuvoje irgi galima keliauti darniau, tvariau ir atsakingiau, juolab kad su kai kuriomis Lietuvos vietomis turime neblogą susisiekimą autobusais ir traukiniais. Kviečiu pasidairyti po Lietuvos atominį miestą-Visaginą. Kiekvieną kartą, kai mano kelionių horizontas prasiplečia už K raidės ribų ir siekia toliau Kauno ar Klaipėdos, mano tėvams ir draugams kyla natūralus klausimas o ko ten kuistis į tą Dievo ir turistų pamirštą Lietuvos kampelį? Tiesa, Visaginą vis dažniau atranda turistai ir už tai reikia dėkoti naujam serialui "Černobylis".

Dabartinėje Visagino/Ignalinos teritorijoje seniau buvo keli kaimai. Šia teritorija susidomėjo Sovietų sąjunga, nes netoliese yra Drūkščio ežeras, kurio vanduo buvo planuojamas panaudoti atominės elektrinės poreikiams. Atominės energijos specialistai apžiūrėjo dvi vietoves- Ignalinos/Visagino apylinkes ir Drūkščio ežero apylinkes iš dabartinės Baltarusijos pusės, bet specialistams visgi labiau patiko Lietuvos pusė. Naująjį miestą statė specialiai su tikslu apgyvendinti dauguma rusakalbius atominės elektrinės darbuotojus ir jų šeimas: čia iš visos Sovietų sąjungos važiavo aukštos kvalifikacijos atominės energijos specialistai ir ne tik, jiems buvo statomi butai, atidaromos parduotuvės, steigiamos mokyklos ir ligoninės...Gatvės buvo tiestos plačios ir be šviesoforų, kad būtų patogu evakuotis, todėl dabar vairuotojų egzaminas laikomas Utenoje, kur yra šviesoforų. Drugelio formos Visagino miesto projektą parengė architektas V. Akutinas, projektas startavo 1975 m. Sakoma, kad Senovės Gaikijoje drugelis simbolizavo sielą. Net ir šiandien Visagine galima sutikti vyresnio amžiaus žmonių, kurie savo rankomis statė namus, kuriuose dabar gyvena. Tiesa, Visaginas yra tik pusė drugelio- žlugus sovietinei santvarkai sustojo ir atominio miesto statybos, o uždarius atominę elektrinę žmonės ir taip ėmė išsivažinėti-kas atgal į Rusiją, kas į kapitalistinius Vakarus, kas į didesnius Lietuvos miestus...Šiandien Visagino gyventojų skaičius siekia apie 20,000 žmonių. Kai 1975-1977 m. prasidėjo miesto statybos darbai, buvo svarstomi atominiam miestui prasmingi Aušrinės, Broluvos, Galiūnų, Drauguvos, net Atomavos pavadinimai, galiausiai buvo pasirinkta Antano Sniečkaus (1903-1974 m.) pavardė - jis buvo didžiai gerbiamas funkcionierius ir socialistinio darbo didvyris, LKP CK pirmasis sekretorius ir pirmųjų masinių Lietuvos gyventojų trėmimų organizatorius, kurį pakeikė jo tikra motina; taip 1977 m. Sniečkus tapo miesto tipo gyvenviete, o 1984 m. buvo paleistas pirmasis Ignalinos atominės elektrinės reaktorius. Visagino pavadinimas miestui buvo suteiktas 1992 m., 1995m. buvo suteiktos miesto teisės, 1996 m. buvo patvirtintas miesto herbas. Visagino pavadinimas parinktas dėl kadaise apylinkėse gyvavusio kaimo pavadinimo, be to, šalia tyvuliuoja Visagino ežeras, o legenda pasakoja, kad apylinkės ežeruose gyveno daug gyvačių, nuo kurių visiems gintis reikėjo-taip "visi ginasi" tapo Visaginu.

Ursulijus Lepečkojauskas vyksta į Visaginą. Be bilieto, žinoma, nes meškiai Lietuvos geležinkeliais keliauja nemokamai.

Į Visaginą atvykau penktadienį vakare. Planavau atvykti po darbo tarpmiestinio susisiekimo autobusu, bet paskutinę minutę planai pasikeitė ir spėjau įšokti į traukinį dvi minutės iki jo išvykimo. Į Visaginą patarčiau keliauti būtent traukiniu, nes juo kelionė trunka apie 2 val. 20 min., galima pramankštinti kojas, yra tualetas, o mažas autobusas be patogumų važiuoja 2 val. 40 min. ir sustoja nežinia kur, nes aiškiai išreikštos autobusų stoties Visagine nėra. Geležinkelio stotis yra už miesto, tačiau prie traukinių grafiko yra priderintas miesto autobusas. Mane paslaugiai pasitiko Visagino informacinio centro darbuotojas Germanas ir automobiliu pamėtėjo iki nakvynės vietos.

Kūtvėla keliauja į Augustavą su Lietuvos Geležinkeliais, kurie, anksčiau ar vėliau, namo parveža.

Vėsiems orams nenoriai traukiantis iš Lietuvos, Kūtvėlos gerbėjai patarė jai pirmiausia apsilankyti Lietuvos jūrų muziejuje Smiltynėje, o kelionę į Augustavą atidėti šiltesniam sezonui. Tai buvo idealiausias variantas išbandyti naująjį traukinių maršrutą iš Lietuvos į Lenkiją ir padėti paukščiuką prie dar vienos kelionių krypties. Iš tokių įdomesnių turistinių krypčių, traukiniai Lenkijos pusėje stoja Suvalkuose  prieš Augustavą ir Balstogėje po jo.  Lietuvos Geležinkelių tinklalapis kol kas atsisako bendradarbiauti tradiciniu būdu, todėl bilietus Vilnius-Kaunas-Augustavas-Kaunas-Vilnius teko pirkti atskirai. Kadangi sulaukiau nemažai klausimų dėl šios kelionės detalių, tai iš karto čia pasakysiu, kad pati kelionė traukiniais kainavo 26,20 eur.+ bankinio pavedimo mokesčiai, bendrai traukinyje laiką praleidau taip: Vilnius-Kaunas-Augustavas 3 h 59 min +28 min tarp persėdimų ir Augustavas-Kaunas-Vilnius 4 h 38 min +8 min tarp persėdimų; buvo traukinių vėlavimų. Grįžimas namo paskutinėje kelionės atkarpoje buvo ilgesnis, nes vykau paskutiniu traukiniu Kaunas-Vilnius ir jis stojo visose tarpinėse stotelėse. Ar ši kelionė buvo verta tokių laiko ir finansinių sąnaudų? Ne.

Kelionės pradžia.

Traukinys iš Vilniaus į Kauną išvyko punktualiai 07:30 val ir atvyko šiek tiek vėluodamas apie 08:50 val. Čia manau verta paminėti, kad net Lietuvos Geležinkelių tinklalapyje skelbiama, jog dėl karščio ir kelio darbų traukiniai gali vėluoti, todėl reikia pasilikti saugų laiko tarpą tarp persėdimų. Moderniškasis Vilnius-Kaunas traukinys turi elektros rozetes, nemokamą wi-fi, galima įsigyti karštų gėrimų, yra tualetas, o ir vietos kojoms yra tikrai daug. Lenkijos traukinys Kaunas-Balstogė per Suvalkus ir Augustavą iš išvardintų dalykų gali pasigirti tik tualetu. Kol traukinys riedėjo į Kauną, turėjau galimybę papusryčiauti. Žinojau, kad lenkiškasis traukinys bus nepritikytas ilgoms kelionėms, todėl buvau susikrovusi krepšelį maisto atsargų.

Jelgavos ledo skulptūrų festivalis "Svajonės". Ar yra vaistas nuo ledo skulptūrų festivalių?

Geriau už ledo skulptūras gali būti tik ledo skulptūros! Kai Aistei pasakiau, kad šiais metais važiuosiu į net (tik?) tris ledo skulptūrų festivalius (du Lietuvoje ir vieną Latvijoje), ji iš karto nustatė diagnozę: "Tu galvą persišaldei". Tačiau ledo skulptūrose yra kažkokia nenusakoma trauka, jos kaip kokios sirenos traukia kiekvienais metais vėl ir vėl važiuoti jų žiūrėti. Pirmasis mano aplankytas Jelgavos ledo skulptūrų festivalis buvo 2014 m., kai jis paskutinį kartą buvo rengiamas kitoje vietoje, tada buvo pliusinė temperatūra ir teko braidyti po purvą, o tirpstančios skulptūros tiško tiesiog akyse (Pakruojo dvaras-Jelgava-Jelgavos ledo skulptūrų festivalis). Tačiau minios žmonių, suplūdusios pažiūrėti ledo skulptūrų, mane labai suintrigavo, o be to, mes net neišbuvome iki žadėtųjų fejerverkų, nes kelionių agentūra-kaip visada-primakliavojo su programa. Taigi, dar kitais metais atvažiavau savarankiškai ir jau su nakvyne, kurią derinau prieš gerą pusmetį iki kelionės, nes tada Jelgavoje nelabai buvo kur apsistoti (Jelgavos ledo skulptūrų festivalis 2015). Man taip patiko, kad dar kitais metais suorganizavau kelionę į Jelgavos ledo skulptūrų festivalį savo mamai ir dviems jos kolegėms. Deja, trečias kartas melavo net neraudonuodamas ir festivalis išsigimė, nes nebuvo imtąsi priemonių suvaldyti žmonių srautams (nors ir buvo prognozuota 4,000 lankytojų); realiai buvo gaila išleistų pinigų nakvynei ir kelionei (Trečias kartas nemeluoja: Jelgavos ledo skulptūrų festivalio fiasko). Dar kitais metais kelionę į Jelgavos ledo skulptūrų festivalį gavau dovanų, tuom pačiu gavau ir progą įsitikinti, kad šio festivalio organizatoriai nepasimokė iš pernai metų klaidų,- mūsų autobuse buvo žmonių, kurie stovėjo valandą laiko prie bilietų kasos, todėl išgirtųjų ledo skulptūrų taip ir nepamatė, nes jau reikėjo važiuoti namo; net Kūtvėla pametė moterišką kuklumą ir visur lindo be eilės (Vienos dienos kelionė į Biržus ir Jelgavos ledo skulptūrų festivalį). Šiemet užsidegiau azartu palyginti Lietuvos ir Latvijos ledo skulptūrų renginius, todėl vėl užlipau ant savo mėgstamo grėblio-ledo skulptūrų festivalio Jelgavoje.

Šiais metais Jelgavos ledo skulptūrų festivalio organizatoriai tikrai padarė išvadas ir padidino festivalio teritoriją, perskėlė visą festivalio zoną į keletą įėjimų/išėjimų, net ir bilietų kasos buvo išmėtytos po visą miestelį. Aš apsidraudžiau ir važiavau penktadienį, todėl žmonių srautas buvo labai normalus, o man bus įdomu paskaityti įspūdžius iš savaitgalio keliautojų. Tai, ką pamačiau šiame Jelgavos ledo skulptūrų festivalyje, atpirko visas ankstesnes nuoskaudas ir dar davė džiaugsmo avansu kitiems metams, nes vėl būtinai važiuosiu!

Kūtvėlos favoritas.

Keliaujame traukiniu į Daugpilį: ką pamatyti per 7 valandas?

Pastarosiomis dienomis bandau suvaldyti komunikacijos krizę, nes mūsų žurnalistai apsilankė Daugpilyje ir nustatė, kad čia yra brangi provincija, kurios gatvės primena Kalugą ar Riazanę (čia turbūt ne komplimentas?) ir nėra padorios nakvynės, o populiariausia prekė tarp lietuvių turistų yra, žinoma, alkoholis. Kaip turbūt žinote, "Lietuvos Geležinkeliai" pagaliau paleido ilgai lauktą traukinį Vilnius- Daugpilis, kuris Lietuvos sostinę su antru pagal dydį Latvijos miestu sujungia per maždaug 2 h 30 min. Tiesa, "Lietuvos Geležinkeliai" sugebėjo tvarkaraštį* sukalti taip kreivai, kad blogiau dar paieškoti reikia: traukinys kursuoja tik šeštadieniais ir sekmadieniais, išvykimas iš Vilniaus 05.42 val (kai dar nevažinėja visuomeninis transportas!) ir 11.45 val, atitinkamai atvykimas į Daupilį 08.29 val ir 14.36 val. Iš Daugpilio į Vilnių traukinys išvyksta 08.57 val ir 15.41 val, atitinkamai grįždamas į Vilnių 11.39 val ir 18.24 val. Taigi, iš esmės į Daugpilį galima nuvažiuoti vienai dienai (septynioms valandoms)  traukiniu, nors patogiausia būti pasilikti vienai nakčiai.

EDITED 2020 sausis: yra reisas Daugpilis-Vilnius 19.44- 22.01! Nebėra 15.41 val. reiso.

*Vilnius-Daugpilis-Vilnius traukinio tvarkaraščiai čia pateikiami teisingi šio reportažo rašymo metu, bet "Lietuvos Geležinkeliai" dar gali ateiti į protą ir juos pakoreguoti. Visus realaus laiko tvarkaraščius ir galiojančias kainas rasite "Lietuvos Geležinkelių" tinklalapyje.

Daugpilis, Latvija.

Tarkime, visgi nusprendėte investuoti** tuos dešimt eurų į taksi, kad spėtume į 05.42 val reisą ir atvykote į Daugpilį punktualiai 08.29 val savaitgalį. Sveikinu-iki muziejų atidarymo liko dar bent pora valandų. Gerai, jeigu nelyja ir nesninga.

**Perkant atgalinį traukinio bilietą (t.y. bilietą pirmyn ir atgal tuo pačiu metu) arba turint "Lietuvos Geležinkelių" lojalumo kortelę, galima gauti nedidelę nuolaidą bilietui. Būtinai pasidomėkite prieš pirkdami!


Laimei, nėra to blogo, kas nepavirstų airišku alumi, nes netoli traukinių stoties (7 min pėsčiomis, sako Gūglė Mapsas), o tiksliau-autobusų stoties pastate Viestura gatvėje 10, yra airiškas pubas, kuris dirba 24/7. Kartais labai anksti ryte, kad atgrasintų stoties kontingentą, prie durų imamas 5 eur mokestis, kuris įskaičiuojamas į užsakymo kainą, bet Vilniaus traukinio atvykimo metu ši politika jau neturėtų galioti. Čia galima sušilti, pavalgyti, pažintį su Daugpiliu pradėti nuo gero alaus, o Redakcija primena, kad alkoholio vartojimas kenkia Jūsų ir visuomenės gerovei. Daugiau informacijos: Irish Dublin Pub. Šis pubas dalyvauja Daugpilio meniu programoje, kuri siūlo paragauti įvairių specialiai sukurtų patiekalų, susijusių su šio miesto istorija. Dublin Irish Pub siūlo rinktis is vegetariškų salotų (įeina ingredientas iš kanapių), karšto vištienos patiekalo ir deserto su Rygos balzamu: Daugpilio meniu: Dublin Irish Pub.

"Pirmasis mažojo Marko šedevras", skirtas pagerbti garsų dailininką Marką Rothko.

Pasistiprinus galima apsilankyti Daugpilio turizmo informacijos centre, kuris nesunkiai pasiekiamas pėsčiomis nuo autobusų stoties ir traukinių stoties. Ne sezono metu, t.y. iki balandžio mėnesio, Rygos g. 22 A esantis turizmo informacijos centras sekmadieniais nedirba, o šeštadieniais dirba 10.00-18.00 val, bet pačioje Daugpilio tvirtovėje esantis Daugpilio tvirtovės informacinis centras dirba ir savaitgaliais abi dienas nuo 10.00 val.

Kiti pusryčių pasiūlymai: "Vesma" Rygos g. 49; "Ezitis migla" Rygos g. 30, "Dinaburger" Viestura g.58, "Luna" Mihoelsa g. 68, "Vita" Rygos g. 22A.

Grybų šventė veda į Varėną gamtos ritmu!

Ilgus metus niekaip neprisiruošdavau į kasmetinius grybavimo atlaidus, dar žinomus kaip Grybų šventė Varėnoje, nes tokios valstietiškos pramogos kažkaip netraukė. Paskui keliauti po Lietuvą pasidarė madinga ir kelionių agentūros pradėjo siūlyti dienos keliones, į kurias aš ėmiau žvalgytis, nes nuveža, parveža, pakeliui kokį grybą parodo. Labai patogu! O šiemet į Grybų šventę susiruošiau grynai iš to suvalkietiško skūpumo (nors gimiau ir augau Vilniuje, Šakių genai pramuša netikėtose vietose), nes Lietuvos geležinkeliai pasiūlė tą dieną į Varėną keliauti su 50 proc. nuolaida. Aš, būdama antros kartos pusiau-suvalkietė, netgi patikrinau bilietų kainas kitai dienai: pilna kaina į vieną pusę maršrutu Vilnius-Varėna yra 3,80 eur, o Grybų šventės dieną iš tiesų buvo 2,00 eur, ir dar šventinis traukinys buvo paskirtas su visa koncertine programa. Tai kaip čia nevažiuosi? Nusipirkau bilietus į abi puses internetu. Tada pasidomėjau, ką dar be grybų turistams Varėnoje galima pamatyti ir čia mane pastebėjo ponia Eglė, kuri pakvietė prisijungti prie kviestinių svečių VIP vagone *insert smug face here*.  Šituom dar papildomai pažymima, kad turintys traukinio bilietą gali nemokamai aplankyti Geležinkelio muziejų tą dieną, kurią galioja jų bilietas.

Šventinis traukinys laukia savo keleivių.

Išlydėtuvės Vilniaus geležinkelio stotyje. 

Romantiška dienos kelionė į Latviją: nemirtingos smėlio skulptūros Jelgavoje ir nuodėmingos Rygos pagundos.

Į Jelgavos smėlio skulptūrų festivalį planavau važiuoti birželio mėnesį, bet planus pakoregavo autoįvykis, kuriame nukentėjau, todėl labai apsidžiaugiau Facebook'e pamačiusi, kad Jelgava savo smėlio skulptūras laikys iki vasaros pabaigos. Kaip mat pradėjau dairytis akcijinių autobuso bilietų į Rygą, šį kartą vėl važiavau su Lux Express, nors jie ir atsisakė kompensuoti mano išlaidas bilietui, kurio nepanaudojau dėl avarijos. Šį kartą kelionė į abi puses buvo panaši į pervežimą šaldytuve dėl baisaus šalčio salone, kelionėje pirmyn nebuvo ausinių, o autobusas atgal vėlavo atvykti į išvykimo vietą 15 min. Dar kelionėje pirmyn už manęs sėdėjo pagyvenusi pora, kuri riejosi tarpusavyje visas keturias valandas. Tai iš autobuso Rygoje net neišlipau, o tiesiog evakavausi. Į Jelgavą bilietą gavau nesunkiai, kitas reisas buvo už 10 min. Išvažiavome pilnu net ne mikroautobusu, o tikru mikrobu pagal dydį. Jelgavoje iš karto nuėjau pavalgyti ir kol kimšau karbonadą savo mėgstamame bistro "Silva" dar ir lietus nulijo. Nors smėlio skulptūras mačiau šmėstelint dar pro autobuso langą, šiek tiek drebėjau dėl to lietaus,-visai be reikalo, kaip paskui pasirodė. Jelgavoje vyko kokia tai vaikų dviračių šventė, tai reikėjo dairytis, kad koks pyplys man pėdos nepervažiuotų. Smėlio skulptūros buvo kaip naujos, o ir lankytojų sulaukė nemažai. Daug buvo lietuvių šeimų su vaikais. Žinoma, buvome ir mes su Ursulijumi ir Dzintare Lepečkojauskais- tai buvo jų medaus mėnesio kelionė į žmonos gimtinę, o Dzintarė nusprendė priimti vyro pavardę.

1,000 tonų smėlio ir 17 profesionalių skulptorių- tokia šių metų statistika. Menininkai šiemet kūrė teatro tematika.

"Vieniša lėlė", Karlis Ile, Latvija, užimta 2 vieta. Ar mes -ne marionetės likimo rankose?

Kūtvėlos įspūdžiai iš kūrybinių dirbtuvių gidams Klaipėdoje.

Facebook'o platybėse užmatytas Klaipėdos valstybinės kolegijos kvietimas į kūrybines dirbtuves gidams mane suintrigavo. Šiek tiek pastumdžiau savo pamokas, pasibaisėjau traukinio tvarkaraščiu (apie 5 val. trukmės kelionė !!!), susimokėjau už dirbtuves, susisiekiau su Klaipeda Hostel dėl nakvynės ir štai vieną ketvirtadienio vakarą su Ursulijumi Lepečkojausku įsiropštėme į Vilnius-Klaipėda ekspresą, stojantį tik Šiauliuose. Tiesa, mano traukinys nebuvo žemagrindis naujokas, o iš senesnių vagonų sustumtas pūškorius, bet 3 val. 45 min. iki pajūrio to vertos.

Ursulijus Lepečkojauskas nekantriai laukia kelionės pradžios.

Bilietus traukiniui pirkausi internetu, tai galėjau ir norimą sėdimą vietą pasirinkti. Kelionę temdė du dalykai: žmonių taikymas atsisėsti į ne savo vietas ir trys ilgi ir garsūs pokalbiai mobiliaisiais telefonais vienu metu. Kadangi LG ne koks nors Lux Express ar Ecolines, tai jokių filmų nepažiūrėsi, veiklos nulis (nebent megzti moki), todėl lieka tik valgyti. Tik pajudėjus ir prasidėjo krutinimas žandais vagone. LG vietoje aš į tokius reisus leisčiau vagoną- sporto salę, kur keleiviai galėtų minti dviračius bent iki Šiaulių, nes skrandžio užkišimas čipsais visokiais tai labai nesveika. Tiesa, vagono palydovė visus nemokamai pavaišino gaiviaisiais gėrimais!

Klaipėdoje trimis žingsniais atsidūriau prie "Klaipeda Hostel" durų ir neramia širdimi paspaudžiau durų skambutį. Pirmą kartą gyvenime keliavau neturėdama nakvynės rezervacijos. Buvome sutarę, kad šį kartą pas juos svečiuosiuosi. Bet maža ką, gal aš juokų nesuprantu. Įsivaizduokite, atvykstate į nakvynės vietą jau sutemus, spaudžiate skambutį, kažkas sako "Kas ten?", o Jūs atsakote "Čia aš, Kūtvėla, į svečius atvažiavau". Jūs atidarytumėte? Taigi. Kita vertus, vis geriau, nei "Čia aš, Keliaujantis Plaukų Šepetys". Juokas pro ašaras. Bet taip neatsitiko! Manęs tikrai laukė! Gavau savo nuolatinę lovą (trūksta tik vardinės lentelės kojūgalyje), švarią patalynę, rankšluostį, wi-fi slaptažodį ir vaikiną iš Šveicarijos. Vargšas skundėsi, kad nerado Klaipėdoje cepelinų, toks gailestis man širdį suspaudė, nors imk ir nuskusk jam bulvių. Taip ir išvažiavo vargšas į Ryga su ta viltimi, kad Latvijos sostinėje ras tų cepelinų paragauti.

Lietuvos turizmo gėdos lenta: imk vinį ir kalk!

Užtenka kalbėti ir rašyti politkorektiškai, reikia vieną kitą problemą ir ant kryžiaus prikalti.

Valstybinis turizmo departamentas pateikia skaičius, iš kurių aišku, kad turizmo srautai Lietuvoje auga. Tačiau mano įžvalgus kolega Evgenij, rašantis blogą "Turizmo įžvalgos", moka skaičiuoti, tai ir mane pamokino: "Optimistiškai nuteikia skaičiai, kurie apibūdina Japonijos (+45%), Kinijos (36%), Ukrainos (+27%), Didžiosios Britanijos (+17%)"..."Nereikia būti matematiku. Rusų (-33%) ir baltarusių (-13%) turistų srautų mažėjimas padarė didesnį efektą, nei bendras kitų šalių turistų augimas. Kitais žodžiais, Lietuva neteko tiek daug turistų iš Rusijos ir Baltarusijos, kad visos kitos šalys savais turistais vos ne vos kompensuoja šį praradimą,"- aiškina Evegij savo įraše Apie turizmo statistikos trumparegystę . Kad situacija turizme įtempta, rodo naujai prasidėjęs puolimas ant privataus apgyvendinimo paslaugas teikiančių smulkiųjų verslininkų: "„Mus dar neramina paslaugų kokybė, norėtume, kad juos patikrintų sveikatos centras ir priešgaisrinė tarnyba, tada jie galėtų išsiimti verslo liudijimą ir registruotųsi turizmo departamente. Juolab, kad dalis dabar jau teikia ir pusryčius“, – sako p. Šiškauskienė." Taip ir matau, kaip visas Palangos bobutes tikrina sveikatos centras ir priešgaisrinė tarnyba. Dar gal ir ginekologas, prie to paties?

Bet paskutinis lašas į mano kantrybės taurę papuolė perskaičius straipsnį apie tai, kaip žmonės bandė privažiuoti Mažąja kultūros sostine šiemet tituluotą Pagramančio miestelį. Keliai pasirodė neišvažiuojami, o seniūno reakcija- stulbinanti :"Deja, apgailestavimų, kad Mažosios kultūros sostinės lankytojams dėl sunkiai išvažiuojamų gatvių nepavyko pasiekti lankytinų objektų, neteko išgirsti nei iš Pagramančio regioninio parko direktoriaus, nei iš seniūno lūpų. Atvirkščiai, vyrai apie keliauninkus kalbėjo tarsi su pašaipos gaidele – „Na ir išlepę tie keliauninkai“." Jau turime du kandidatus ant kryžiaus. Gerbiamiems direktoriui ir seniūnui siūlau pasibaisėti, kaip lepina savo turistus Chantilly rūmų netoli Paryžiaus administracija: savivaldybė parūpina jiems nemokamą autobusą! Nemokamą autobusą, Karlai!

Chantilly rūmų netoli Paryžiaus oficialiame tinklalpyje skelbiama informacija. 

Prieš kurį laiką išvadinau Lietuvos turizmo situaciją nusikalstama, bet tas pats Evgenij man paprieštaravo, todėl sutikau nusileisti iki to, kad Lietuvoje turizmas tvarkomas neūkiškai, nes Lietuvoje nėra valstybinės turizmo politikos.

Kylame aukštyn laiptais, vedančiais žemyn?

Pereikime prie neūkiškumo pavyzdžių.

• Vilniaus universiteto ir bibliotekos ansamblis. Ekskursijos vedamos darbo dienomis 09:00-15:00 val., penktadieniais iki 14:00 val. Sakykite, koks normalus dirbantis žmogus gali eiti į tokias ekskursijas? 
• Šv. Jonų bažnyčios varpinė dirba gegužės- rugsėjo mėnesiais. Vadinasi, pusę metų nėra galimybės pasikelti į ten įrengtą apžvalgos aikštelę. Projektas kainavo 4,74 mln tuometinių litų, gautų iš ES struktūrinių fondų, informuoja Kultūros paveldo departamentas. Šis projektas gavo "Europos burių" apdovanojimą nominacijoje "Už turiningą laisvalaikį". Deja, tuo laisvalaikiu mes galime džiaugtis tik šešis mėnesius per metus.  O kodėl taip yra? "Liftas nefunkcionuoja lauko sąlygomis,"- kuklinasi Kultūros paveldo departamentas.
• Užsieniečiai labai domisi, kaip iš Kauno ar Vilniaus nuvažiuoti iki Kryžių kalno. Jiems reiktų važiuoti iki Šiaulių, ten persėsi į autobusą Šiauliai-Joniškis, išlipti stotelėje, kuri yra 2 km nuo Kryžių kalno. Kodėl minėtas autobusas negali sustoti prie Kryžių kalno lankytojų centro? Du kilometrai yra 30 min pėsčiomis gera eigastimi, arba dvi minutės autobusu. 
• Žemaitijoje kuriamas japoniško stiliaus sodas yra unikalus lankytinas objektas, bet iki jo neveža joks visuomeninis transportas iš Klaipėdos ar Palangos.
• Turizmo informacijos centrai ne didžiuosiuose miestuose labai dažnai nedirba savaitgaliais. 
• Į bažnyčias, esančias ne didžiuosiuose miestuose, be išankstinio susitarimo neįmanoma patekti.

Per šių metų Knygų mugės renginį, skirtą pristatyti kelionių knygai apie Lietuvą anglų kalba, dalyvavusi Turizmo departamento atstovė pasakojo, kad ekologinis turizmas bus labai populiarus kitais metais, ir kad visaip reikia skatinti keliones ne sezono metu, tačiau kaip Turizmo departamentas jie negali daryti įtakos neūkiškumo likvidavimui- ar čia tik man atrodo, kad pilstoma iš tuščio į kiaurą? Tai man įdomu, ką Turizmo departamento šviesiausi protai siūlo ne sezono metu atvykusiam turistui be automobilio- sunkiai prieinamas ekskursijas, neveikiančius liftus, savaitgaliais rajonuose ir mažesniuose miesteliuose nedirbančius turizmo informacijos centrus ir uždarytas bažnyčias?

Neūkiškumo pavyzdžius galite palikti komentaruose.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Pasipiktinusaitė

Kada laidosime Lietuvos turizmą?

Kai pernai pasikeitė Turizmo departamento direktorė, tikėjausi pokyčių į gerąją pusę ir Lietuvos turizmo strategijoje. Kurį laiką buvo tylu ramu, bet žmogus užėmė naujas pareigas, reikia duoti laiko kojas sušilti.  Tačiau akivaizdu, kad, paskutinėmis naujienomis remiantis, mūsų Turizmo departamento direktorė užsiima kažkokiu pijaru, tenebūna ant pykčio pasakyta. Štai prasidėjo pasiruošimas kasmetiniams turizmo atlaidams- Adventur turizmo parodai- ir informaciniai portalai mirga marga pasakojimais, kaip Paroda „Adventur“ kvies atrasti pasaulio ir Lietuvos miestus bei miestelius. "Įdomu, išmoninga ir netgi madinga rinktis savaitgalio kelionę po gimtinės miestus, o ne pirkti bilietą į Paryžių ar Barseloną“, – sako vieno iš parodos organizatorių, Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos vadovė Jurgita Kazlauskienė."- rašo informacinis portalas 15min.

Ilgą laiką negalėjau nieko į tai atsakyti, nes kvatojausi taip, kad lūžo ne mažiau kaip du šonkauliai, o kai atsipeikėjau, ponia Jurgita iš internetų jau viską buvo taip puikiai susumavusi, kad man beliko tik paprašyti jos leidimo ją cituoti. Kūtvėla saugo savo informacinių šaltinių konfidencialumą, todėl asmeninė informacija užtušuota.

Mes džiaugiamės Lietuvos turizmo vystymo pasiekimais.

Aš neišmanau tokio interaktyvaus bausmės būdo, kaip kad siūlo ponia Jurgita iš internetų, bet jeigu jinai tuos vystytojus sumanytų nukryžiuoti, tai aš jai padavinėčiau vinis, tenebūna ant pykčio pasakyta.

Šiuo metu yra pateikiami tik 2015 m. pirmojo pusmečio turizmo statistikos skaičiai. Laisvalaikio, poilsio ir pramogų tikslais Lietuvoje keliavo 332,5 tūkst. vietinių turistų. Autobusais naudojosi 111,9 tūkst. vietinių turistų, o traukiniais naudojosi 18,3 tūkst. turistų. Abiem transporto priemonėms tai yra minuso ženklas, lyginant su 2014 m. pirmu pusmečiu- autobusų kelionių nuosmukis buvo 25,2 proc. traukinių kelionių nuosmukis buvo net 33,2 proc. Atsižvelgiant į tai, kokie nepatogūs yra autobusų ir traukinių grafikai (jeigu jie išvis yra) lankyti turizmo vietoves Lietuvoje, Paryžius ir Barselona iš karto pasidaro mieli širdžiai. O štai automobiliais 2015 m. pirmąjį pusmetį keliauta daugiausiai, juos pasirinko net 1042,9 tūkst. turistų, ir tai yra net 10,2 proc. augimas nuo 2014 m. pirmojo pusmečio. Ekologija tyliai rūko kamputyje.

Turbūt, pasakysite, neapsimoka vystyti turistinius maršrutus lietuviams Lietuvoje, tegul jie geriau važiuoja į Norvegiją silkėms uodegų skusti arba, anot gerai žinomo apžvalgininko A. Užkalnio, į Angliją, čikenams galvų sukinėti, juk mes galime prisikviesti vokiečių ir skandinavų? Neskubėkite! 2015 m. pirmojo pusmečio statistikos duomenimis, vietiniai turistai išleido 54,4 mln eurų. Vidutinės dienos išlaidos siekė 20,4 euro, o vienos kelionės vidutinės išlaidos sudarė apie 45,8 euro, kas sudaro 8,6 proc. augimą lyginant su 2014 m. pirmuoju pusmečiu. Vietinių vienadienių lankytojų skaičius Lietuvoje nuolatos auga, tokių turistų 2015 m. pirmąjį pusmetį buvo net 4873,8 tūkst. ir tai sudarė 2,6 proc. augimą lyginant su 2014 m. pirmuoju pusmečiu. Taigi, rinka yra, vietinis turizmas auga, atsigauna ir tvarkosi mūsų dvarai, miestai ir miesteliai, bet susisiekimas autobusais ir traukiniais tarp turistinių Lietuvos vietų išlieka tragiškas ir brangus. Bet juk svarbiausia, kad keliauti Lietuvoje yra "įdomu, išmoninga ir netgi madinga".

Komentaruose būtų malonu sulaukti pastebėjimų, koks lankytinas/turistinis objektas Lietuvoje Jus domina ir koks susisiekimas (autobusas ar traukinys) Jums būtų reikalingas. Mane asmeniškai domina dabar neegzistuojantis autobusas iš Klaipėdos iki Žemaitijos japoniško sodo.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Aštrivinaitė