Slovakijos sostinė Bratislava: nuo romėnų Gerulatos iki Vengrijos karalių karūnavimo vietos. Antroji diena.

Naktis prabėgo gerai. Mano kambario kaimynės ramios, nei viena neknarkia. Anksti išsiruošiu į miestą, nes laukia turininga programa. Pusryčiams senamiestyje dar niekas neatsidarė, čia reikia tik dairytis kad nepalįsti po šiukšliaveže ar prekių pristatymo sunkvežimiu. Galiausiai vakar mano nusižiūrėta kepyklėlė atsidaro, todėl degustuoju vietinę konditerinę garsenybę. Tas malonumas man atsieina tris eurus už slieko dydžio ragelį, tai jaučiuosi tokia biškį ekonomiškai išnaudota. Čia užeina vakar lėktuve matyta lietuvių turistų grupė, kuri irgi nugula prie vitrinos. Persimetame labu rytu. Jie šiandien planuoja važiuoti dienai į Vieną. Žinau, kad daug keliautojų taip daro. Paprašau, kad mane nufotografuotų. Išėjo tokios liūdnos nuotraukos, lygiai kaip mano banko sąskaita po šitų prabangių pusryčių.

Bratislava rožok pusryčiams.

Nuostolio dydis.

Kūtvėla pusryčiauja Bratislavoje.

Kur susitinka lietuviškas šokoladas ir latviškas ledas. Šiauliai- Jelgava, ledo skulptūrų festivalis.

 

Yra toks nedidelis pasienio miestelis Latvijoje, kur kasmet susitinka giminės, draugai ir pažįstami- Jelgava (buv. Mintauja). Čia į kasmetinį ledo skulptūrų festivalį suvažiuoja visa Lietuva. Nors į Jelgavą dabar jau galima nuvažiuoti iš Vilniaus tiesiogiai traukiniu, pasvėrus visus už ir prieš nusprendžiau, kad optimaliausias variantas bus parsiduoti kokiais nors kelionių agentūrai. Pasirinkimas-nors vežimu vešk. Kelionės pasiūlymą sudaro dvi dalys: programa iki Jelgavos ir programa Jelgavoje. Turistai gali rinktis teatralizuotą ekskursiją Jaunpilyje, pažintinę ekskursiją Rygoje, degustaciją sūrių, sulos, česnakų ar grybų ūkyje Latvijoje, Biržų alaus kelią, mano programoje buvo pasiūlymas važiuoti per Šiaulius aplankant „Rūtos“ šokolado gamyklą.

Jelgavos ledo skulptūrų festivalio laureatas.

Šeštadienio rytas paškudnas, lynoja. Iki 2G autobuso brendu per suplaktą su smėliu sniegą kaip ta eilėraščio ragana-nepalikdama pėdų. Iš po nosies nuvažiuoja vienas autobusas, laimei-sekantis už keturių minučių, kitaip jau vėluočiau atvykti į išvykimo vietą prie Spaudos rūmų. Autobusas vėžlina, surenka visus raudonus šviesoforus, todėl prie mūsų turistinio autobuso puolu lyg ten būčiau pamačiusi vartus į Rojų. Grupė pasitaikė labai punktuali, todėl išvykstame laiku. Važiuoti reikės, deja, bet per Kauną, nes pusė grupės įlips tenai. Sustojimą į tualetus tenka vos ne išsireikalauti, nes kažkodėl išvykę laiku jau vėluojame, bet, turbūt, gamtoje kitaip ir nebūna. Šitam šventam reikalui stojame nedidelėje degalinėje, o paskui jau tik Kryžkalnyje, kur pasiseka eilėje prie infrastruktūros išsirikiuoti prieš privažiuojant kitam turistiniam autobusui. Įdomumo dėlei- mūsų grupėje buvo 48 turistai.

Megaturas firmos autobusas pasirodė be galo komfortabilus. Daug erdvės kojoms, patogios atsilenkiančios sėdynės, vairuotojas pasirūpino netgi prailgintoju su rozetėmis pasikrauti telefonams, o gidė priminė prisisegti saugos diržus. Pasaulis mažas, nes sutinku keliautoją, kuri mane prisimena iš kelionės į Gotlando salą. Kelias neprailgsta, nes jį trumpina gidės pasakojimas ir jos vykdomos fiskalinės operacijos, nes reikia surinkti pinigus už Šokolado muziejų Šiauliuose ir organizuotus pietus.

Prieš kurį laiką klausiau Jūsų, ar verta eiti į Šokolado muziejaus programą. Mums siūlyta ekskursija po muziejų ir edukacija, kurios metu galima pasidaryti savo šokoladinių saldainių, paskui pietų metas ir laisvas laikas apsipirkti firminėje parduotuvėje. Ekskursija su edukacija vienam žmogui kainuoja 25 EUR. Man asmeniškai tai pasirodė per brangu, bet lemiantis faktorius buvo tas, kad apie šią pramogą nėra jokių atsiliepimų. Dabar kainos visur labai sukilusios, žmonės ieško geriausio vertės ir kokybės santykio, todėl aš pasišykštėjau ir nusprendžiau tiesiog turėti daugiau laisvo laiko Šiauliuose. Mano šios dienos tikslas visgi buvo Jelgava. Kiek šnekėjau su žmonėmis po pietų, įspūdžiai labai skirtingi-vieniems patiko, kitiems-nelabai. Firminėje parduotuvėje eilė ilgiausia, dirba tik viena kasa, tai pardavėja po devintu prakaitu, nenuostabu, kad nelabai mandagi. Pagundai įsigyti šokoladinių saldainių neatsispiriu ir aš.

Naujoji Vilnia. Šiurpą keliantis, mitais apipintas, Dievo ir žmonių pamirštas rajonas.

Naujoji Vilnia, Nowa Wilejka, Novovileiskas, "negyvenčiau čia, net jeigu ir primokėtų"... Apie šį Vilniaus rajoną turbūt visi esame girdėję, bet ne visi esame čia lankęsi, nebent tranzitu kirtę patys to nesuprasdami. Štai aš apsiginklavau pažintinio maršruto žemėlapiu, pasikviečiau į kompaniją savo kolegą Vakarį ir apsiniaukusį šeštadienį išvykome Naujosios Vilnios tyrinėti. O kadangi baisiau už Naująją Vilnią gali būti tik mirtis iš bado vidury miesto, todėl net ir po maisto krepšelį susidėjome. Kaip praktika parodė, tai buvo puiki mintis. 

Kūtvėla lankosi Naujojoje Vilnioje.

Derinomės derinomės prie to lietuviško oro, bet jeigu Lietuvoje lauksi gero oro, tai niekada nieko nenuveiksi. Į dienos išvykoms skirtą kuprinę įsidėjau mažą lietsargį, ant galvos užsivožiau skrybėlę nuo saulės. Šalis ta Lietuva vadinas! 

Palei Vilnios (Vilnelės) upę seniau buvo malūnų rajonas Rokantiškės, o Naujosios Vilnios gyvenvietė išaugo iš čia pradėtų statyti gamyklų ir fabrikų. Didelė paskata vietovės augimui buvo XIX a. nutiestas geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva ir Liepoja-Romnai. Pats geležinkelis nėra dalykas blogas, bet žymiai geriau už patį geležinkelį yra geležinkelio stotis, nes iš traukinio mažai naudos, jeigu jis nesustoja. Kai yra geležinkelio stotis, gyvenvietė turi paskatą augti ir vystytis, nes yra susisiekimas su didesniais centrais. Sakoma, kad caro inžinieriams buvo siūlomi kyšiai, kad viena ar kita gyvenvietė būtų suplanuota kaip stotis. Patogi strateginė padėtis savaime skatino ir pramonės plėtrą ir 1903 m. Naujoji Vilnia gavo miesto teises. Tarpukariu pramonės vystymasis sustojo, čia buvo įkurtos kareivinės. Sovietmečiu senosios pramonės tradicijos buvo pratęstos jau su nauja administracija, miesto teisės panaikintos ir Naujoji Vilnia prijungta prie Vilniaus. Įdomu tai, kad sovietmečiu Vilnius buvo suskirstytas į keturis rajonus: Tarybų, Lenino, Spalio ir Naujosios Vilnios. Po Nepriklausomybės planine ekonomika paremta pramonė žlugo ir vietos gyventojams iškilo socialinių problemų, daug žmonių liko bedarbiais. Šiuo metu padėtis, atrodo, stabilizavosi, atsirado naujų  įmonių, statomi nauji individualių namų kvartalai. Manoma, kad Naujojoje Vilnioje gyvena apie 32,000 gyventojų. Rajonas išsaugojo savitumą dėl natūralaus gamtinio barjero. Kiekvienas Vilniaus rajonas turi savų problemų, bet man Naujojoje Vilnioje labai į akis krito asfaltuotų gatvių trūkumas, bloga šaligatvių būklė, centralizuoto vandentiekio nebuvimas.

Nors daug kur akcentuojama, kad "čia turistų neaptiksite", šį faktą sunku patvirtinti ar paneigti, nes nėra objektyvių galimybių tiems turistams Naujojoje Vilnioje suskaičiuoti. Tačiau čia yra ką pamatyti, tuom netrukus patys įsitikinsite. 

Raudondvaris grafų Tiškevičių akimis. Vieta, kur vasaros kvepėjo citrusais ir prancūziškais kvepalais.

„Kas tik važiuoja pro Kauną, nepamiršta užsukti į Raudondvarį, nes čia visiems svetingai atveriami vartai“. F. Novakovskis, 1857 m. 

Į Kauną atvažiavau moderniškuoju geležinkeliu. Mane trumpam paviešėti, maždaug iki liepos vidurio, pakvietė Jos Mylista ponia grafienė Rozalija, neseniai atitekėjusi į grafų Tiškevičių valdomą Raudondvario dvarą. Grafai garsėja tokiu svetingumu, anglišku porcelianu ir olandiška patalyne, kad svečiai trumpiau kaip mėnesiui nė nevažiuoja. Geležinkelio stotyje mane pasitiko pati grafienė Rozalija, nes grafas netikėtai teikėsi išvykti su reikalais (pasienyje sutrikę muitininkai nežino, ką daryti su grafo iš šiltųjų kraštų išsirašytais citrusų medeliais ir trim aligatoriais) ir automobiliu nusivežė į dvarą. Anksčiau svečius prie traukinio pasitikdavo šešiais žirgais kinkyta komfortabili karieta, bet grafas labai seka moderniškasias naujienas iš užsienių ir štai- ponia grafienė už vairo! Vilniuje tai jau taip nepamatytum, nors aną vakarą Miulerių namuose per kazino iš Italijos grįžęs bajoraitis, visiems didžiai stebintis, pasakojo, kaip Italijoje sinjoros ir sinjorinos pačios automobilius vairuoja, šoferis tik ranką joms ant kojos laiko,-ant tos, kur stabdžio pedalą spausti reikia, kad jeigu kas, automobilį sustabdytų. Viena garbinga pagyvenusi valdininko našlė to bajoraičio pasakojimo besiklausydama taip susijaudino, kad prireikė pasiųsti žmogų vaistininko atsivesti. O jeigu Gerbiamas Skaitytojas automobiliais dar nekeliaujate, ne ką mažiau moderniškai iki Raudondvario galima atplaukti keltu iš prieplaukos Kauno senamiestyje. Yra pasiūlymai organizuotoms grupėms ir-dėmesio!- pavieniams turistams: daugiau informacijos Nemunas Travel. Vasara Raudondvaryje. Dagerotipas. "I am the Queen of my castle.." Renesansiniai Raudonvario  dvaro rūmai pastatyti XVII a.pr. Kartais, dėl užsakovo įgeidžiu suprojektuoto bokšto, neretai kas rūmus pilimi pavadina. Dvaro rūmai pastatyti ant Nevėžio šlaito, bet ponia grafienė užtikrino, kad architektas buvo žmogus patikimas, todėl nereikia nerimauti vieną rytą atsibusti įmirkus iki bambos Nevėžio upėje. Dvaro parkas kuklus, tik nepilni keturi hektarai. Pirmieji rūmai pastatyti dar XVI a. antrojoje pusėje Kauno pakamariui Vaitiekui Dzevaltauskui. Vėliau šią nuosavybę valdė ištisas Lietuvos didikų žvaigždynas: Kosakovskiai, Radvilos, Vorlovskiai, Zabielos ir nuo 1819 m. Tiškevičiai. Po 1831 m.gaisro tuometinis Raudonvario dvaro valdytojas Benediktas Emanuelis Tiškevičius pasistatė naują dvaro ansamblį. Čia dirbo garsūs architektai Jonas Margevičius, Jokūbas Voleris ir Lauras Cezaris Anikini. Ištaiginga grafų rezidencija garsėjo moderniškais sprendimais (tarkime, vario vamzdžių vandentiekiu), didžiule paveikslų, meno dirbinių ir knygų kolekcija, medžioklės trofėjais, įdomiausiais kelioniniais suvenyrais, grafai buvo neabejingi ir egzotiškiems gyvūnams. Vasaromis oras čia kvepėjo citrusais, nes žydėjo iš šiltųjų kraštų parsivežti citrusai, o apelsinai rudenį sunokdavo oranžerijoje ir garbingiausius svečius grafai vaišindavo apelsinų sriuba. Man labai keista, kad grafai Tiškevičiai noriai į užsienį važiuodavo, kai ištisas užsienis  susivežtas buvo pas juos į Raudondvarį! Tačiau tiesa karti- ne vienam Tiškevičių šeimos nariui įtarta džiova, buvo reikalingas klimato pakeitimas. Grafų Tiškevičių nuosavybe Raudonvaris išbuvo šimtą metų (iki nacionalizacijos 1918 m.), bet paskui laikas ir žmonės nebuvo palankiai nusiteikę dvaro atžvilgiu, karai ir okupacijos paliko bjaurų randą ant dvaro veido. Kauno rajono savivaldybės ir ES fondų dėka, dvaro ansamblis buvo prikeltas naujam gyvenimui.

Baltų kelias į kuršių paveldą: Bijotai-Rucava-Papė-Grobinia.

Štai ir grįžau iš dviejų dienų kelionės po Kuržemės kraštą Latvijoje, kur pažintinio turo metu buvo pristatomas Interreg Latvija-Lietuva projektas "Baltų kelias", o konkrečiau-kuršių paveldas. Tai buvo organizuota žurnalistinė kelionė, į kurią mane pakvietė Kuržemės planavimo regiono atstovai. Informacija, kurią pateiksiu savo pasakojime, dalinai bus paimta iš šio projekto leidinių.

Baltai yra indoeuropiečiai, bet šiuo metu jie kalba tik lietuviškai ir latviškai. Baltų gentys, kurios gyveno db. Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Kaliningrado srities žemėse, ne visos išliko istorijos eigoje, ne visoms buvo lemta sukurti valstybes, todėl, kad ir kaip liūdna būtų, užkariautos baltų gentys tapo svetimų valstybių dalimi. Šiandien kviečiama keliauti kuršių, žiemgalių, sėlių takais vėl atrandant senąjį baltiškąjį "užtaisą" iš jų gyvenimo būdo, papročių, gamtamaldinės tradicijos, kulinarijos, amatų...Tai-iššūkis, nes Lietuvos teritorijoje Romos katalikų bažnyčia labai aršiai kovojo su pagonybe ir be gailesčio trynė senąją civilizaciją, o štai protestantams latviams šiuo klausimu labiau pasisekė. Šiuo metu yra parengta medžiagos 2145 kilometrams: apie 790 km kuršių, apie 620 km žiemgalių ir apie 735 km sėlių žemių yra įtraukta į pažintinį maršrutą. Turiu iš karto pasakyti, kad maršrutui objektai buvo atrenkami pagal tam tikrus kriterijus, įskaitant jų pritaikymą turizmui-stovėjimo aikšteles, tualetus, informacijos centrus, vertingus archeologinius radinius, publikacijas spaudoje ir pan., todėl visiškai lankymui nepritaikyti objektai, kad ir unikalūs vienai ar kitai baltų genčiai, galėjo neatsirasti maršruto žemėlapyje.

Lankomės etnografiniame ūkyje Kuržemėje.

Kas gi tie kuršiai? Ši gentis gyveno šiaurės vakarų Lietuvoje, db. Klaipėdos ir Palangos apylinkėse, į vakarus nuo Kuržemės iki Ventos žiočių Baltijos jūroje. Kuržemės (Kuršos) pavadinimo kilmė nėra žinoma, manoma, kad taip vadintas "skurdus, krūmeliais apaugęs kraštas" arba "vieta, esanti kairėje". Kuršiai vertėsi gyvulininkyste, žemdirbyste, žvejyba. Kuršių maisto racioną sudarė rugiai, kviečiai, miežiai, avižos, pupos, ropės, įvairių galvijų mėsa, naminiai paukščiai; kuršiai laikė bites ir turėjo daug medaus, o vaškas buvo paklausi eksporto prekė, nes to meto Europos bažnyčių žvakių vaškas dažniausiai buvo iš baltiškų teritorijų. Medžioklės metu maisto atsargas papildydavo sumedžioti stumbrai, elniai, stirnos, bebrai. Kuršiai statė gerus laivus, buvo narsūs kariai ir prekybininkai. Skandinavų sagose jie minimi ir kaip plėšikai- db. Danijos bažnyčiose buvo prašoma Dievo apsaugoti nuo kuršių. Įprastai kuršiai kurdavosi aukštesnėse vietovėse netoli vandens, pvz. ant kalvų dviejų upių santakoje. Gyvenvietes apsaugodavo dirbtiniais pylimais ir grioviais. Kuršių bajorai sugebėjo išsiderėti iš Livonijos Ordino privilegijų ir žemių mainais už tarnybą (šiandien, turbūt, sakytume-"už kolaboraciją su okupantais"). Sakoma, kuršiai buvo turtingiausia baltų gentis. Jie paskutiniai iš pagonių priėmė krikščionybę. Na, ir pabaigai, uždarykime klausima dėl "baltų vikingų". Kai kurie rimti istorikai labai raukosi, kai kuršiai pavadinami "Baltijos vikingais", nes, esą, su vikingais kuršiai nesigiminiuoja. Tačiau kuršių kontekste "vikingas", "vikingavimas" reiškia naujų žemių atradimą, kolonijų kūrimą, avantiūriška gyvenimo būdą. Po nesėkmingų kovų su Ordinu (galutinai kuršiai buvo nukariauti 1267 m.), dalis nepavergtų kuršių asimiliavosi su žemaičiais, žiemgaliais ir lyviais ir kaip atskira etninė grupė kuršiai nebeminimi nuo XVI a. pab. Net ir šiandieninėje Latvijoje, kur mes lankėmės, kai kur kuršių paveldas yra negrynas, su prūsų kultūros priemaiša.

Kelionė į Helsinkį. Antroji diena: Suomenlinos tvirtovė ir Helsinkio šviesų festivalis.

Naktį mažai miegojau ir kėliausi anksti, todėl šiandien jaučiausi kaip miltų maišu priplota. Po pusryčių nuskubėjau į prieplauką gaudyti kelto į Suomenlinos tvirotvę. Šis keltas kursuoja kas 40-60 min., todėl pamojuoti nuplaukiančiam keltui visiškai nesinorėjo, o ir šaltukas spaudė kaip reikiant, nors tebuvo vos 6-8 laipsniai žemiau nulio. Šiame ankstyvame reise nebuvo daug keleivių, nes nesezono metu saloje nelabai yra ką veikti, o visos dėmesio vertos vietos atsidaro tik apie dešimtą valandą ryto ar netgi vėliau. Kelte buvo nemokamų brošiūrėlių apie Suomenlinos tvirtovę su žemėlapiu. Aš pasirinkau eiti 1,5 km ilgio mėlynai pažymėtą maršrutą pro pagrindines saloje esančios tvirtovės įdomybes, nors fortifikacijų mėgėjai čia galėtų ir visą dieną praleisti. Keltas atstumą įveikia per 15-20 min.

Keltas į Suomenlinos tvirtovę.

Suomenlinos tvirtovė, Helsinkis.

Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Suomenlinos tvirtovėje.

Kelionė į Jordaniją. Trečioji diena: karštieji karaliaus Erodo šaltiniai, kryžiuočių Karako pilis ir naktinė Petra.

Mūsų kelionės planus šiandien pakoregavo uždarytas kelias, todėl teko daryti didelį lanką važiuojant į karštuosius šaltinius. Nors dvi maudynės iš eilės gal ir nėra geriausias sprendimas, bet maudymukai jau buvo spėję išdžiūti, o mirkti karštame vandenyje yra mano hobis. Jordanijoje yra karštųjų šaltinių, garsėjančių savo gydomuoju poveikiu. Sakoma, kad čia sveikatintis mėgo pats karalius Erodas (pikti liežuviai plaka, kad šis įžymus valdovas čia gydėsi sifilį, bet gal ir apšnekėjo kas iš pavydo), kuriam gražuolė Salomėja sušoko tokį striptizą, kad Erodas liko be žado ir mainais už pasirodymą dailiakojė šokėjėlė išsireikalavo Jono Krikštytojo galvą. Pirmoji šios dienos dalis buvo skirta poilsiui, todėl tik vėpsojau pro autobuso langą į įspūdingą dykumos peizažą. Mūsų netrukus laukė jordanietiško vyno degustacija ir maudynės karštuosiuose šaltiniuose. Ilgai ir lėtai važiavome vingriais kalnų sperpentinais iki slėnio žemumoje įsikūrusio prabangaus viešbučio. Čia negalima užvažiuoti tiesiog taip, keliaujant pro šalį, nes reikia iš anksto rezervuoti kokias nors paslaugas. Naktis čia kainuoja 300 JAV dolerių dviviečiame kambaryje, turbūt koks nors oligarchų rezervatas.

Jordanijos dykuma.

Jordanietiško vyno degustacija buvo, sakyčiau, labai esminė- įpylė vyno į taures ir pasiūlė išgerti, kas, iš esmės, nėra blogai. Mūsų gidė įsikišo į procesą ir kažkiek papasakojo apie gėrimus, kuriuos ragavome, kitaip tai būtų buvusi pati greičiausia vyno degustacija mano gyvenime, taip kad gėrėme kultūringai. Prie vyno mums buvo pasiūlyta įvairių užkandžių. Alkoholis musulmonams draudžiamas (tiesa, teko girdėti, kad kai kurie musulmonai nesilaiko šio draudimo), šia pramone Jordanijoje verčiasi daugiausiai krikščionys, o alkoholiniams gėrimams uždėti dideli mokesčiai. Vyndarystė Jordanijoje siekia Biblinius laikus, galbūt per Paskutinę Vakarienę tiektas vynas buvo atvežtas iš šiaurinės Jordanijos dalies. Vyno industrija Jordanijoje labai pakilo, kai Haddad šeima rimtai užsiėmė šiuo verslu prieš maždaug tris dešimtmečius. Vietos vynuogynai nunykę, todėl buvo imtąsi sodinti geriausias Italijos, Ispanijos, Prancūzijos vynuogių rūšis, iš jų tarpo Cabernet Sauvignon ir Chardonnay ypač gerai prisiėmė derlingoje Jordanijos žemėje, o 2004 m. buvo pristatyta Jordanijos vyno rūšis "Jordan River".

Jelgavos ledo skulptūrų festivalis "Svajonės". Ar yra vaistas nuo ledo skulptūrų festivalių?

Geriau už ledo skulptūras gali būti tik ledo skulptūros! Kai Aistei pasakiau, kad šiais metais važiuosiu į net (tik?) tris ledo skulptūrų festivalius (du Lietuvoje ir vieną Latvijoje), ji iš karto nustatė diagnozę: "Tu galvą persišaldei". Tačiau ledo skulptūrose yra kažkokia nenusakoma trauka, jos kaip kokios sirenos traukia kiekvienais metais vėl ir vėl važiuoti jų žiūrėti. Pirmasis mano aplankytas Jelgavos ledo skulptūrų festivalis buvo 2014 m., kai jis paskutinį kartą buvo rengiamas kitoje vietoje, tada buvo pliusinė temperatūra ir teko braidyti po purvą, o tirpstančios skulptūros tiško tiesiog akyse (Pakruojo dvaras-Jelgava-Jelgavos ledo skulptūrų festivalis). Tačiau minios žmonių, suplūdusios pažiūrėti ledo skulptūrų, mane labai suintrigavo, o be to, mes net neišbuvome iki žadėtųjų fejerverkų, nes kelionių agentūra-kaip visada-primakliavojo su programa. Taigi, dar kitais metais atvažiavau savarankiškai ir jau su nakvyne, kurią derinau prieš gerą pusmetį iki kelionės, nes tada Jelgavoje nelabai buvo kur apsistoti (Jelgavos ledo skulptūrų festivalis 2015). Man taip patiko, kad dar kitais metais suorganizavau kelionę į Jelgavos ledo skulptūrų festivalį savo mamai ir dviems jos kolegėms. Deja, trečias kartas melavo net neraudonuodamas ir festivalis išsigimė, nes nebuvo imtąsi priemonių suvaldyti žmonių srautams (nors ir buvo prognozuota 4,000 lankytojų); realiai buvo gaila išleistų pinigų nakvynei ir kelionei (Trečias kartas nemeluoja: Jelgavos ledo skulptūrų festivalio fiasko). Dar kitais metais kelionę į Jelgavos ledo skulptūrų festivalį gavau dovanų, tuom pačiu gavau ir progą įsitikinti, kad šio festivalio organizatoriai nepasimokė iš pernai metų klaidų,- mūsų autobuse buvo žmonių, kurie stovėjo valandą laiko prie bilietų kasos, todėl išgirtųjų ledo skulptūrų taip ir nepamatė, nes jau reikėjo važiuoti namo; net Kūtvėla pametė moterišką kuklumą ir visur lindo be eilės (Vienos dienos kelionė į Biržus ir Jelgavos ledo skulptūrų festivalį). Šiemet užsidegiau azartu palyginti Lietuvos ir Latvijos ledo skulptūrų renginius, todėl vėl užlipau ant savo mėgstamo grėblio-ledo skulptūrų festivalio Jelgavoje.

Šiais metais Jelgavos ledo skulptūrų festivalio organizatoriai tikrai padarė išvadas ir padidino festivalio teritoriją, perskėlė visą festivalio zoną į keletą įėjimų/išėjimų, net ir bilietų kasos buvo išmėtytos po visą miestelį. Aš apsidraudžiau ir važiavau penktadienį, todėl žmonių srautas buvo labai normalus, o man bus įdomu paskaityti įspūdžius iš savaitgalio keliautojų. Tai, ką pamačiau šiame Jelgavos ledo skulptūrų festivalyje, atpirko visas ankstesnes nuoskaudas ir dar davė džiaugsmo avansu kitiems metams, nes vėl būtinai važiuosiu!

Kūtvėlos favoritas.

Airijos sostinė Dublinas: tęsiame pažintį su miestu, kur alaus upės teka. Antroji diena.

Rytas prasidėjo anksti, nes vakar nedirbo paštas (buvo sekmadienis), todėl prieš pradedėdama šturmuoti muziejus užsukau į centrinį paštą išsiųsti atvirukų namie pasilikusiems. Centrinis Dublino paštas buvo pastatytas 1818 m. ir buvo paskutinis svarbus Jurgio (ar Keturių Jurgių :D) laikų architektūros pavyzdys. Pastatas buvo 1916 m. sukilimo dalyvių štabas ir todėl britų artilerija jį sunaikino. Dabar atstatytame pastate yra šiems įvykiams ir pačiam pastatui skirta paroda. Žinoma, veikia ir pats tikrasis paštas. Manoma, kad Dublino gyventojams šis pastatas yra miesto ikona, turbūt kaip vilniečiams Gedimino pilis (ir artimiausiu metu nežada nugriūti).

Dublino centrinis paštas.

The Spire.

Šioje vietoje, kur styros šis smaigalys, stovėjo Nelsono kolona, pastatyta 1809 m., bet 1966 m. airiai ją susprogdino, po to 2002 m. čia atsirado The Spire. Pavadinimą sunku išversti- strėlė, špilis, smailuma...Kankinasi ir patys Dublino gyventojai, ko tik jie nesugalvoja: the Stiletto in the Ghetto, the Stiffy by the River Liffey, the Pin in the Bin, the Erection at the Intersection... Žinoma, lyginant su mūsų Vilniaus "vambzdžiu", tai šita "erekcija" yra tikras dizaino perlas.

Airijos sostinė Dublinas: pirmoji pažintis su miestu, kur alaus upės teka.

Savaitė Dubline pralėkė nepastebimai. Airijos sostinė turi daug ką parodyti turistams, todėl pavyko tik kartą iš ten iškišti nosį, nes buvau iš anksto nusipirkusi dienos kelionę į Milžinų kelią (Giant's Causeway) Šiaurės Airijoje. Nors Dublinas yra nedidelis ir visiškai apeinamas pėsčiomis, jame tiek daug nemokamų muziejų ir mokamų-deja- alinių, kad turistus net prakaitas išmuša. Skrydis su Ryanair truko 3 val 15 min ir 00:25 vietos laiku (mes Lietuvoje gyvename + 2 val) leidomės Dublino oro uoste. Naktį kas pusvalandį iš ten išvyksta autobusai į miesto centrą (7 eur), dieną kursuoja visuomeninis transportas (2,80 eur). Buvau iš anksto susižiūrėjusi kaip nuvykti iki savo hostelio, nors jų nurodymai buvo kiek netikslūs ir geras penkiolika minučių vidury nakties laužiausi į gretimą supermarketą. Kitą rytą po pusryčių išėjau miesto žiūrėti.

Dublino miestas įsikūrė pilies ir dviejų katedrų kvartaluose, dviejų upių sankirtoje. Upė Poddle (šiandien po žeme) čia įtekėjo į upę Liffey, o jų sankirtoje susiformavo toks juodas ežeras, senąja airių kalba pavadintas Dubh Linn, kitaip- Juodas Tvenkinys. Taigi, iš esmės Dublino miesto pavadinimas ir reiškia Juodas Tvenkinys. Čia  841 m. atplaukę vikingų piratai įkūrė laikiną stovyklą, kurios vietoje išaugo pirmoji pilis, vėliau ėmė kurtis miestas. Olafas tapo pirmuoju Dublino karaliumi 853 m., tačiau jau 902 m. airiai išvijo vikingus ir septyniolika metų gyveno ramiai, kol 919 m. vikingai grįžo ir atsiėmė Dublino kontrolę. Vikingai valdė Dubliną dar du šimtus metų. Jie buvo verslūs žmonės: importavo savo juvelyrinius dirbinius, pardavinėjo airius vergus. Manoma, kad Dublinas buvo vienas didžiausių vergų centrų vikingų imperijoje.

Tačiau 1014 m. Dublino vikingus ir jų sąjungininkus sumušė karalius Brianas Boru prie Klontarfo (Clontarf). Po keturiasdešimties metų Dubliną perėmė airis Leinsteris ir tapo jo valdytoju. Nepaisant suiručių, Dublinas išliko Airijos didžiausiu uostu. Normanai atvyko 1170 m. ir 1171 m. Anglijos karalius Henrikas I prijungė Dubliną prie savo karūnos, tuom atverdamas kelią Bristolio pirkliams-kolonizatoriams. Dublinas tapo Anglijos dalimi ir 1204 m. Anglijos karalius Jonas I (blogietis iš Robino Hudo) liepė pastatyti atitinkamą pilį. Netruko iškilti ir dvi katedros. Kaip dažnai būna viduramžių miestuose, ne kartą Dubliną siaubė gaisrai ir ligų epidemijos. XIV a. maras nustekeno Dubliną ir ekonominė būklė buvo sunki iki pat XVII a., kai miestas vėl pradėjo augti.

Dublino "Aukso amžiumi" vadinamas keturių Jurgių (keturi karaliai tokiu vardu valdė Angliją 1714-1830) laikotarpis, kai buvo pastatyti gražieji pastatai, nutiesti bulvarai, apsodinti skverai. XVIII a. Dubline gyveno ir kūrė garsieji rašytojai ir filosofai, klestėjo teatrai ir muzikinis gyvenimas. Beveik šimtą metų nutykę karai dėl religijos leido plėtotis pramonei ir žemės ūkiui. Dublinas tebebuvo Airijos didžiausias uostas. Miesto gyventojų skaičius augo stipriai, todėl reikėjo tiesti naujas gatves ir statyti naujus namus. Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba- saujelė protestantų elito kontroliavo absoliučią daugumą ekonomikos, o didžioji dauguma katalikų net neturėjo teisės balsuoti, jų ekonominė padėtis buvo sunki, negaudavo darbo, sunkiai pragyvendavo, jiems buvo pastatytos labdaringos ligoninės. Nenuostabu, kad 1789 m. įvyko pirmasis sukilimas prieš Anglijos karūną.

1801 m. Airijos parlamentas buvo paleistas ir šalies valdymas perkeltas į Londoną, taip užkertant kelią Airijos savarankiškumui. XIX a. karalienės Viktorijos laikais buvo bandyta pagerinti katalikų airių gyventojų padėtų (jų Dubline buvo 80 proc.) ir įgyvendinti kai kurie įstatymų pakeitimai. Deja, Didysis Airijos badas nusinešė nesuskaičiuojamą kiekį aukų, bet Londonas praktiškai nei piršto nepajudino badaujantiems padėti. Didelė dalis airių pasirinko kelią į emigraciją. Airijos kova dėl nepriklausomybės nuo Anglijos karūnos tęsėsi dar ilgus metus ir tik 1922 m. Airija (be dalies šiaurėje) tapo nepriklausoma valstybe su sostine Dublinu. 1998 m. buvo pasiektas susitarimas dėl Šiaurės Airijos valdymo.

Dublino gatvės.

Pirmas miesto vaizdas-labai malonus akiai. Dviaukščiai autobusai (7 dienų bilietas kainuoja 40 eur) kursuoja dažnai ir juose yra nemokamas wi-fi, yra dvi tramvajaus linijos. Daugybė vietų pavalgyti įvairiomis kainomis. Pagrindinėje gatvėje yra bent keturi turizmo informacijos centrai.

Vienos dienos kelionė į Biržus ir Jelgavos ledo skulptūrų festivalį.

Šiemet į Jelgavos ledo skulptūrų festivalį vykti neplanavau, nes jau pernai jis išsigimė. Tačiau viena akimi sekiau einamuosius kelionių įvykius ir pamačiau, kad Makalius organizuoja kelionę į šiemetinį festivalį, bet kažkodėl savaite anksčiau nei reikia. Pabarškinau klaviatūra į klaidą ir štai- gavau dovanų šią kelionę! O kadangi dovanotai kelionei niekas į programą nežiūri, tai ir sutikau. Juolab kad Jelgava kaip miestelis yra mano mylimas ir godojmas, o jie dar turi ir žaislų žiurkėnams zooprekėse, ko mūsų KIKA niekada nepasirūpina, todėl Kristoforą Mikalojų Radvilą-Žiurkėną (Kristupėlį) pamaloninti galėjau. Kelios dienos iki kelionės gavau programą su išvykimo laiku ir vieta. Išvykome 06.00 val. (rytiniai išvykimai yra RESIDENT EVIL), bet jau pirmuoju autobusu iš Baltupių galėjau atvažiuoti, tai nereikėjo taksi kviestis. Tada sekė dar vienas neišvengiamas blogis- 1,5 val. kelionė į Kauną paimti kitų turistų, tai buvo beviltiškai iššvaistytos mano nepakartojamo gyvenimo akimirkos. Po trumpo sustojimo Statoile prie Panevėžio, kur savo eurais pamaitinome besotį jo mokamo WC aparatą, mūsų šaunusis vairuotojas Raimundas suko vairą į Biržus. Mūsų gidas Deividas surinko eurus už mokamus ojektus ("Žaldoko alų" gavome dovanų! LIKE LIKE LIKE) ir pradėjome dirbti turistais.

Ursulijus Lepečkojauskas irgi buvo šitoje kelionėje. 

Kauno skonių ir vaizdų kaleidoskopas.

Taip jau atsitiko, kad į užsienį palėkti paprasčiau (o kartais ir pigiau) nei gimtinę pažinti, tai ir Kaunui kai susistatau programą, tai kaip į turistinę katorgą-nuo aušros iki sutemų, ir vis tiek kas nors lieka neapžiūrėta. Kadagių slėnį ir Pažaislį atidėjau iki to mistinio termino "kai orai atšils" (akys kalendoriuje krypsta į gegužę), o į Sugiharos muziejų eilinį kartą nespėjau (kažin ar kas ten spėja, nes darbo laikas nuo 11.00 val. iki 15.00 val.). Šios dienos išvyka į Kauną turėjo labai konkretų tikslą- pirmiausia papildyti katastrofiškai senkančias baltarusiškos kosmetikos Viteks atsargas. Įsiprašiau į draugiją savo studentei Erikai ir siaubingai atšiaurų vasario rytą išzvimbėme į Kauną. Namų židinį kurstyti palikau savo naują draugą Kristoforą Mikalojų Radvilą Žiurkėną, dar žinomą kaip Kristupėlis. Šiaip jis pas mane toks smirskius yra, kad ir kiek valau jo ūkį, vis tiek aromatas eina. Ištekėjusios studentės ramina, kad visi vyrai smirda, bet mane, netekėjusią panelę ir vis dar ieškančią žmogiškosios padermės antrosios pusės, tai kiek neramina, nes dviejų smirskių viename buto ūkyje nelabai noriu, nebent kuris jų gyventų balkone. Paskui teisinasi anie, kad arbatinukas leidžia, nors mes visi žinom, kaip ten iš tikrųjų buvo.

Kristupėlis.

Viena iš Kauno blogybių yra tai, kad ten vis kas nors naujo atsiranda, tai vilnietis būdamas nespėji lakstyti apžiūrėti. Neseniai Kaune atsidarė pirmoji Lietuvoje portugališka kepyklėlė. Jau nuotraukose iš atidarymo matėsi, kad ten yra tradicinių portugališkų skanėstų, tai kaipmat įtraukiau jų degustaciją į savo pažintinę programą. Meilę mūsų krašte suradęs kepyklėlės savininkas G. Barros įvedė į Kauną tradicinius pyragėlius pasteis de nata. Sakoma, kad juos prieš kelis šimtus metų pradėjo kepti dvi seserys vienuolės iš garsiojo Šv. Jeronimo vienuolyno netoli Lisabonos. Receptas buvo laikomas paslaptyje ir tik XIX a. atidaryta vienuolyno parduotuvėlė, kur už šiuos kepinius gautos lėšos ėjo vienuolyno statyboms. Šis vienuolynas šiandien saugomas UNESCO, o gardėsių vis dar galima nusipirkti,- man tai priminė viešnagę Madride ir ten viename vienuolyne parduodamus seserų kepamus sausainius, bet jų man taip ir nepavyko nusipirkti. O asketas ir atsiskyrėlis Šv. Jeronimas yra žinomas už Biblijos vertimą iš graikų ir hebrajų kalbų į lotynų kalbą, todėl yra laikomas vertėjų globėju. Natas paėmiau dvi- saldų desertinį ir su menkės įdaru, tai saldesnis labiau patiko.

Nata Box, Laisvės alėja 73, Kaunas.

Ursulijus Lepečkojauskas ragauja portugališkus skanėstus.

Tada šturmavome baltarusiškus kremus. Šturmavome nesėkmingai, nes norimo produkto nebuvo, bet, laimei, du jo vienetai atsirado kitame Kauno filiale. Su Viteks firmos produktais tai kažkokia humanitarinė katastrofa, nes vilniečiai jų pirkti važinėja į Kauną ir šluoja lentynas. Tai čia ir pravertė man kauniečio kortelė (iš kurios čia kai kas, pirštais nerodysim ir vardais nevadinsim, nepelnytai mano kelionės išvakarėse juokėsi), kurią papildžiau e-bilietais ir visai patogiai autobusu nuvažiavau savo rezervuotų kremų atsiimti. Grįžau vėlgi pro Laisvės alėją ir ten užsukau į dar vieną naujovę- "Knygų ministeriją".

Kūtvėla priima piliakalnių iššūkį, o tu?

2017-tieji paskelbti piliakalnių metais. Tikslus piliakalnių skaičius Lietuvoje nežinomas, įvairūs šaltiniai priskaičiuoja nuo 700 iki 1,000 piliakalnių. "Piliakalniai, prie jų esančios gyvenvietės, šventvietės, kapinynai, pilkapiai, senieji keliai yra lietuvių tautos tapatumą stiprinančios vertybės. Tai baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės simbolis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo liudijimas ir tautinio atgimimo sąjūdžio įkvėpimo šaltinis, tačiau daugelio piliakalnių reikšmė iki šiol neįsisąmoninta. [...] Piliakalnių tankumas Lietuvoje yra vienas didžiausių pasaulyje. "- šaltinis Kauno marių regioninis parkas. Pietinis purplelis Kęstas kviečia padaryti tai, kas nepavyko nei vienam kryžiuočiui, net pačiam aršiausiam Teutonų ordino (Ordo fratrum domus Sanctae Mariae Theutonicorum Ierosolimitanorum) didžiajam magistrui Ulrichui von Jungingenui, kurio Žalgiryje net Kristaus Nukryžiavimo Kryžiaus relikvija ant šarvų neapsaugojo nuo -pikti liežuviai plaka, nežinau, ar teisybė- kieto žemaitiško spragilo. 

"Pirmieji piliakalniai baltų teritorijoje atsirado II-I a. pr.m.e. sandūroje. Seniausi piliakalniai buvo Rytų Lietuvoje. Piliakalniai tapo įtvirtintomis gyvenvietėmis su kelių hektarų dydžio gyvenamąja papile. XII-XV a. piliakalniai buvo svarbūs gynybos nuo Kryžiuočių ordino taškai. Po Žalgirio ir Pabaisko mūšių piliakalniai nebeteko savo gynybinės reikšmės ir jų medinės pilys buvo apleistos. Šiandien piliakalniai yra neatskiriama Lietuvos kraštovaizdžio dalis, o juose randami archeologiniai radiniai pasakoja 2,500 metų istoriją."- Seredžiaus/Palemono piliakalnio informacinio stendo informacija.

Kauno marių regionino parko medžiaga. Dėkoju už leidimą pasidalinti.

Kai pasakiau savo gyvenimo Vairuojančioms Moterims (Aistei ir Gintarei), kad yra toks reikalas, kaip tik tūkstantukas piliakalnių, tai jos ne juokais susirūpino ir draugiškai pasiūlė man smegenis persišviesti. Bet čia pas mane atsirado nenuilstantis sąjungininkas ir motyvatorius- pietinis pirplelis Kęstas, todėl Moterims teks apsirūpinti pleistrais nuo pūslių ant delnų ir uoliai sukti vairą link piliakalniais turtingų vietų Lietuvoje. Juo labiau, kad ir aprangą tokiai progai jau turiu!

Kūtvėla ruošiasi šturmuoti piliakalnius.

Ta proga nusprendžiau inventorizuoti savo aplankytus piliakalnius. 

Bevizio režimo su Baltarusija mitas: Kūtvėla keliauja į Gardiną.

Kaip atsirado galimybė be vizos apsilankyti Gardine? Sarafaninis radijas pasakoja, kad kai šį dokumentą pateikė patvirtinti Baltarusijos prezidentui, šis ėmė ir....iš karto pasirašė. "Eikite ir darykite."- pasakė jis. Tai dabar ir laksto visi kaip voverės be galvų, nes niekas nežino, ką ir kaip daryti ir kaip čia dabar bus kai užgrius nevaldomi turistų srautai. Lietuvos kelionių agentūros irgi sukruto siūlyti dienos keliones į Gardiną. Šio reportažo rašymo metu bevizis režimas su Baltarusija galioja tik Gardino mieste ir nedidelėje teritorijoje aplink jį (šiai dienai nei Lyda, nei Naugardukas, nei Myras į šią zoną nepatenka). Į šalį įvažiuoti galima specialiuose pasienio kirtimo postuose, o bevizio režimo dokumentus tvarko akredituotos Baltarusijos kelionių agentūros. Susigundžiau akcija nukeliauti dienai į Gardiną už 15 eurų (akcija nuo 45 eurų). Kai susimokėjau ir prasitryniau akis, paaiškėjo, kad papildomai reikės sumokėti už bevizio režimo dokumentą (2 eurai), draudimą (2-3 eurai) ir ekskursiją Gardine (5 eurai, pageidaujantiems).



Iš karto čia ir pasakysiu, kad bevizis režimas su Balarusija yra mitas, nes pasienio patikros procedūros nesutrumpėja. Vieną grupę -laimei, ne mūsų- Baltarusijos pasieniečiai marinavo keturias valandas. Visas pasienio kirtimas vyksta kaip visada, tik vietoje vizos pase turime po atspausdintą puslapį su kelionės programa. Pildome netgi tas absurdiškas migracines korteles. Pačios pasienio kirtimo procedūros mūsų autobusui nebuvo labai skausmingos, užtrukome apie dvi valandas į kiekvieną pusę, iš šito laiko 3/4 buvo Baltarusijos pusėje. Bet atskiras ačiū abiejų pusių muitinėms, kad mumis nesusidomėjo, nes būtume užtrukę dar ilgiau.

Londonas- visada gera mintis. Tik keista ten kartais būna.

Šį kartą kelionė į Londoną turėjo labai konkretų tikslą- apsilankyti World Travel Market turizmo naujienų parodoje, kuri vyksta kasmet lapkričio mėnesį. Tuo pačiu pridėjau kelias dienas pabūti pačiame Londone ir apsilankyti jo turtinguose muziejuose. Skrydį iš Vilniaus pirkau su Ryanair gerokai iš anksto, todėl ir kainą gerą pagavau, bet reikia pastebėti, kad skrydžiai į Londoną ir taip nėra ypatingai brangūs. Londono viešbučiai mano kišenei per brangūs (nes negaliu sau leisti keliauti tik kartą per metus ir tam taupyti), todėl išsirinkau St. Christopher's Inn tinklo hostelį Grinvičo rajone, netoli turizmo naujienų parodos.

Skrendame į Londoną. Man patinka, kad pavyko išlošti dvi valandas dėl laiko zonų skirtumo. 

Garsusis arbatos kliperis Grinviče.

Vakare pasivaikščiojome po rajoną, ieškojome kur pavalgyti. Galiausiai užėjome į ispaniško maisto restoraną, nes mūsų apeiti britiški pabai atsisakė ne tik tiekti karštą maistą, bet net ir arbatą parduoti vakarais. Tiesa, mūsų hostelio pabas (aha, gyvenome hostelyje-pabe) tokiais prietarais nesivadovavo, bet pirmą vakarą visi apeiti pabai mus atbaidė savo triukšmu ir parduodamo alkoholio kiekiais. Ispaniškas restoranas buvo visai geras pasirinkimas tiek kainos, tiek kokybės atžvilgiu, o kitą dieną pradėjau Londono lankytinų vietų šturmą. Diena pasitaikė apsiniaukusi, nors visos kelionės metu rimto lietaus gavome tik vieną vakarą.

Iš liepsnos gimęs liūtas Lvovas. Intriguojanti pažintis su idealiu miestu Žovkva.

Technologijų pažanga yra nuostabus dalykas, pasakysiu aš jums. Vakar gulėdama po patalu hostelyje savo išmaniuoju telefonu sugebėjau Žovkvos miestelio turistinę informaciją konvertuoti į PDF failą, kurį išsaugojau telefone ir jam nebereikės interneto. O ryte, lietui vėl kaupiantis, panaudojau visus keliautojo instinktus ir susimedžiojau reikiamą autobusą iki stoties, iš kurios išvyksta Žovkvos krypties autobusai. Šį kartą čia buvo ir bilietų kasos, ir nedidelė laukiamoji salė, ir netgi elektroninis tablo. Žovkva yra populiari kryptis ir vietiniams gyventojams (apie 30 km. nuo Lvovo), todėl ir transporto nereikėjo ilgai laukti. Žovkvos miestelį pasirinkau iš keleto dienos kelionės variantų, ir neapsirikau.

Čia vairuotojai dar mėgsta kilimus,

Žovkvos miestelį įkūrė Stanislavas Žolkevskis 1594 m. pagal Renesanso laikotarpio idealaus miesto sampratą. Žolkevskis buvo kilęs iš senos ukrainiečių giminės ir buvo etmonu bei ATR kancleriu, be to-talentingu karvedžiu, diplomatu ir rašytoju. Jis išgarsėjo savo karinių žygių į Maskvą (1610 m.) ir Cecorą (1620 m.) metu. Cecoros kampanijos metu jis ir žuvo, eidamas 73 metus. Žovkvoje gyveno etmonas Bogdanas Chmelnickis, metropolitas Peteris Mohyla, Žolkevskio palikuonis Jonas Sobieskis. Pirmojo pasaulinio karo metais išgarsėjęs rusų aviatorius Petras Nesterovas čia žuvo oro reido metu. Iš pirmo žvilgsnio Žovkva nesiskiria nuo kitų apleistų Ukrainos miestelių. Tik išlipus iš autobuso akis ima badyti apleisti pastatai, šiuo atveju- buvusi žydų sinagoga.

Iš liepsnos gimęs liūtas Lvovas. Kalafioro galva keliauja į Zoločivą.

Šiandien buvo viena iš lietingųjų dienų, ir aš, žinoma, nesėdėjau hostelyje, vietoje to ryte susipakavau Ursulijų Lepečkojauską ir lietsargį, o tada užsiplikiau puodelį arbatos pusryčiams. Beveik iki pat man reikiamos autobusų stoties Nr. 6 (Lvove yra kelios autobusų stotys, aptarnaujančios skirtingas kryptis) labai patogiai kursavo tramvajus. Didelis Lvovo trūkumas yra infrastruktūros apleidimas. Autobusų stotyje nėra normalios laukimo platformos, kur būtų galima nusipirkti bilietą, sužinoti tvarkaraštį, nueiti į tualetą ar panašiai. Štai vaikščiojau ratais ir ieškojau, kuris autobusas išvyksta į Zoločivą. Laimei, pasitaikė tokia ukrainietė, kuriai irgi reikėjo ten pat, taigi ji kaipmat surado mums reikiamą autobusą. Išvykome trise (mes dvi ir vairuotojas), bet paskui iš tarpinių sustojimų prisirinko žmonių ir į Zoločivą už 1,5 val. atvykome pilnu autobusu.

Taip Lvove žmonės laukia autobuso.

Iš Lvovo yra dienos kelionė į taip vadinamą "Auksinę pilių pasagą", t.y. Olesko. Pidhiritsi ir Zoločivo pilis. Iš jų mane labiausiai intrigavo Zoločivas, todėl padariau klaidą ir vietoje tokios kelionės su agentūra pasirinkau patyrinėti vieną pilį savarankiškai. Zoločivas mane suintrigavo tuo, kad tai buvo mylimiausia Jono Sobieskio rezidencija. Ją dar XIV a. pastatė kaip bastiono tipo pilį, ir dauguma šios architektūros yra išlikę. Pilis perstatyta 1634 m. Pilį yra puolęs ir Bogdanas Chmelnickis, ir turkai, kurie 1672 m. sudegino miestą iki pelenų. Trimis metais vėliau tie patys turkai, tik jau belaisviai, atsatė pilį ir atstatė taip gerai, kad sekančio turkų puolimo metu pilis atsilaikė. Manoma, kad Rusijos caras Petras I lankėsi Zoločive, nes vėliau jo pastatyta Petropavlovsko tvirtovė turi daug panašumų. Sovietmečiu čia savo kankinimų ir tardymų kambarius buvo įsirengusi NKVD, ir daugiau nei tūkstantis jų aukų atgulė amžino poilsio vietinėse kapinėse.

Iš liepsnos gimęs liūtas Lvovas. Kodėl bernardinų vienuoliai susirašinėjo su Drakula?

Pirma rimta miesto tyrinėjimo diena! Bet tam reikia ir rimtai pasistiprinti. Mano hostelis buvo strategiškai puikioje vietoje, vos už kelių žingsnių nuo Chata Puzata tinklo restorano. Sriubos, salotos, karšti patiekalai, desertai...Geri pietūs su mėsišku karštu patiekalu nekainuoja 2,5 eur. Įpratau ir pusryčiauti tenais. Viešnagei einant į pabaigą pradėjau nerimauti, kad autobuse lieps išsipirkti papildomą vietą, nes sėdimoji kūno dalis bus padvigubėjusi nuo krutinimo žandais.

Chata Puzata makes you all puzata!

Sezono metu čia gera pasėdėti. Nesezono metu tai nelabai...

Marijos statula puošia fontaną.

Rožinis pastatas kairėje- George Hotel. 1901 m.

Keturių kontinentų alegorinėmis figūromis papuoštame Jurgio viešbutyje buvo visko. Balzakas, Sartras, Bramsas, Kazanova, Ravelis, Štrausas, Senkevičius, Listas, Pranciškus Juozapas I, Pilsudskis ir Gagarinas- tik keletas iš žymesnių asmenų, kurie čia buvo apsistoję (18 eurų naktis, tai kitą kartą ir Kūtvėla apsistos). Dar kadre užfiksuotas geltonas autobusas, kokiais važinėja Lvovo gyventojai, ir vintažinis automobilis, kokiais važinėja snobai, nenorintys persėsti į viešąjį transportą.

Kūtvėla veprinėja po Ukmergės kraštą: malonūs atradimai ir skaudūs praradimai.

"Ar tu jau lankeisi Ukmergės krašto dvaruose?"- paklausiau kolegės blogerės Aistės iš Keliauk.info. "Kai kuriuose, bet seniai, todėl nesiskaito,"- atsako ji su diplomatiniu suktumu. O aš- iš viso nesilankiau, todėl tikrai nesiskaito. Kadangi praeito apsilankymo Ukmergėje metu gavau detalų rajono žemėlapį su sužymėtomis lankytinomis vietomis, tai problemos sprendimas kaip ir aiškus- važiuojame!

Kadangi Aistė gyvena Kaune, tai į Ukmergę atvažiavau savarankiškai reguliaraus susisiekimo autobusu iš Vilniaus, o ten jau užėmiau garbingas jos automobilio šturmano pareigas. Vėl teko važiuoti TOKS firmos autobusu, todėl šiek tiek nerimavau, nes praeitame reportaže nepagyriau jų už autobuso kokybę. Bijojau, kad dabar vairuotojas užtrenks duris prieš nosį  ir pasakys: "Eik pėsčia, kad nepatinka". Tačiau to neįvyko, o ir autobusas šį kartą buvo žymiai geresnės kokybės. Tik labai užlaiko vairuotojus bilietus paskutinę minutę perkantys keleiviai. Nepaisant to, į Ukmergę atvažiavau beveik nevėluodama. Netoli autobusų stoties esančiame PC "Eifelis" pasiėmiau kavos išsinešimui ir vakarykštę bandelę (jau po 9.00 val., bet šviežios produkcijos dar nėra, palaukit, ateis LIDL, suksitės kaip bitės avilyje) ir pajudame Pabaisko link.

Pabaiskas seniai buvo mano kelionių radare, bet tik dabar pavyko iki jo nusikrapštyti. Be reikalo užmiršta vieta, per mažai reklamuojama turizmą plėtojančių institucijų. Juk tai- mūsų antrasis Žalgiris! Tiesa, pirmasis Žalgiris gavo tiek viešųjų ryšių dėmesio, kad turistų saulę daug kam užgožė.

Kodėl čia nėra kavinės, suvenyrų skyrelio ir Žygimanto Kęstutaičio laikų riterio su šarvais vaikams užimti?

Kūtvėla lankosi Pabaiske.

1432-1435 m. mena dviejų pretendentų į LDK valdovus nesantaiką. Po Vytauto mirties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Jogailos brolis Švitrigaila Boleslovas, kuriam po perversmo teko bėgti į Polocką, o Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo paskelbtas Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis. Netruko susiformuoti dvi stovyklos: etninė Žygimantą remianti Lietuva, Gardinas ir Brasta prieš rusėniškas Švitrigailą palaikančias žemes Polocką, Vitebską, Smolenską, Voluinę, Kijevą. Žygimantą Kęstutaitį -po priesaikos-  ėmė palaikyti Lenkija, Švitrigailą- Livonijos ordinas. Švitrigailai pavyko surengti penkias karines kampanijas į etninės Lietuvos žemes, o šeštąja-ir lemiamąja- tapo Pabaiskas.

Giminės portretų galerija- senų laikų Veidaknygė.

Portretas gali teisėtai būti laikomas niekada savo aktualumo neprarandančiu tapybos žanru. Tais laikais, kai nebuvo feisbukų, tviterių, ir instagramų, menininko sugebėjimas portrete perteikti subjekto atvaizdą buvo ne vienos sėkmingos ar nesėkmingos santuokos priežastis. Garsiausias nepavykusio portreto atvejis žinomas dar XVI a., kai Anglijos karalius Henrikas VIII ketino vesti ketvirtą kartą. Jo užsakymu meistras Holbeinas nuvyko į dabartinės Vokietijos žemes nutapyti seserų Anos ir Amalijos iš Klyvo portretų- jeigu portretas patiks karaliui ir santuoka bus sutarta, Henrikas VIII net pažadėjo nereikalauti kraičio. Sutarti dėl portretų tapymo nebuvo paprasta, nes Klyvo valdovas, Anos ir Amalijos brolis, buvo uolus griežtų pažiūrų protestantas, ir seserys Anglijos ambasadoriui buvo pristatytos apmūturiuotos taip, kad turbūt tai buvo pirmasis žinomas burkos paminėjimas Europoje. Kai Anglijos ambasadorius mandagiai užprotestavo prieš tokį kandidačių į karalienę apdengimą nuo jo akylo žvilgsnio, Klyvo valdovas tiesiai šviesiai paklausė: "Tai gal Jums jas nuogas parodyti?" Bet portretais jau tada ar ne keturiasdešimt septynerių metų karalius nepasitikėjo ir dar prieš svarstydamas nuotakos iš Klyvo kandidatūrą kreipėsi į Prancūzijos ambasadorių prašydamas suorganizuoti jam asmeninį susitikimą su prancūzėmis kandidatėmis į žmonas. Šokiruotas tokio tiems laikams nepamatuoto pageidavimo, Prancūzijos ambasadorius- nebūtų prancūzas- irgi paklausė, ar Henrikas VIII nepageidautų tuo pačiu ir išbandyti kiekvieną kandidatę lovoje, kad būtų lengviau išsirinkti. Šiam pasiūlymui juokais pritarė ir pats Prancūzijos karalius. Deja, Anos iš Klyvo portretas karaliaus manymu taip neatitiko realybės, kad Henrikas VIII panoro išsiskirti. Be (ir ne be pagrindo) save Europos geidžiamiausiu jaunikiu laikiusiam karaliui neįtikusios Anos iš Klyvo išvaizdos, naujoji griežtai protestantiška dvasia auginta Anglijos karalienė nei šoko, nei lošė kortomis- kas buvo vienos iš pagrindinių pramogų Anglijos dvare.

Ana iš Klyvo. Hansas Holbeinas Jaunesnysis, 1539 m. Wikipedia Public Domain.

Ana iš Klyvo dažnai istorikų yra laikoma sausiausiai iš balos išlipusia Henriko VIII žmona. Kitas įdomus su portretu susijęs dalykas yra Senovės Romoje žinota damnatio memoriae bausmė. Gėdą giminei užtraukusio giminės nario atminimas buvo visiškai ištrinamas iš giminės istorijos sunaikinant visus jo atvaizdus ir jo sukurtus kūrinius. Dažniausiai ši bausmė paliesdavo Romos imperatorius (jeigu mažiau žinomi žmonės sėkmingai trindavo savo giminių atminimą, tai apie juos nieko ir nėra žinoma, o imperatoriaus atminimo visgi taip lengvai neištrinsi). Damnatio memoriae pasireikšdavo ištrinant to asmens vardą iš oficialių rašytinių šaltinių, sugriaunant jo kūrinius, sunaikinant portretus ir biustus, ir t.t. Geriausias pavyzdys- imperatoriaus Nerono rūmų "Domus Aurea" liekanos po dabartiniu imperatorių Flavijų amfiteatru, geriau žinomu kaip Romos koliziejus: per keturiasdešimt metų unikalus statinys buvo visiškai palaidotas po žeme ir užstatytas naujais statiniais. Žinoma, visais laikais buvo mėgėjų digerių, kurie mėgdavo atrasti paslėptas vietas. Vienas tokių paliko savo autografą ant požeminio Domus Aurea sienos- Rafaelis. Specialistai lygina Nerono rūmų sienų tapybą su Rafaelio darbais ir minčių kyla įvairių. Beje, Domus Aureus atvertas turistų lankymui. Du imperatoriaus Flavijaus Vespasiano portretai, saugomi muziejuose JAV, dabar identifikuojami kaip perdaryti imperatoriaus Nerono portretai. Perdaryta buvo ir save su Saulės dievu tapatinusio Nerono kolona, kurios turėtą Nerono veidą perdarė į įsivaizduojamą Saulės dievo veidą ir perkėlė į naują vietą dvidešimt keturių dramblių pagalba.

By Art: Jaime Jones. Source: Marianne Bergmann, Institute for the Study of the Ancient World, New York University, CC BY-SA 4.0, Wikipedia Commons.

Kalbant apie aukščiausius asmenis, valdovų portretai visų pirma atliko valstybės reprezentavimo funkciją. Tai labai juntama iš monetų, ant kurių būdavo kaldinami valdovo portretai (pirmosios LDK monetos su valdovo atvaizdu nukaldintos 1545 m. valdant Žygimantui Augustui). Tęsiant valstybę reprezentuojančiu valdovų portretų temą, galima vėl remtis Henriko VIII (Tiudorai istorijos mylėtojams yra tikra aukso kasykla) užsakytu portretu, nutapytu apie 1545 m. nežinomo dailininko. Portrete antrame plane matosi Tiudorų herbinėse spalvose (baltoje ir žalioje) gobelene išausti taip vadinami "karaliaus žvėrys", o tris svarbiausius karališkosios šeimos narius virš galvų saugo baldakimas. Įdomiausias šio valdovo užsakyto šeimos portreto dalykas- karalienė Džeinė Seimur jau aštuoneri metai kaip amžinas atilsis (mirė 1537 m. dėl gimdymo komplikacijų, padovanojusi Henrikui VIII ir visai Anglijai teisėtą sosto įpėdinį). Šio portreto tapymo metu Anglijos karaliene jau dvejus metus buvo Kotryna Par. Džeinės Seimur karaliavimas buvo trumpas ir su liūdna pabaiga, bet su pratęsimu į amžinybę: Henrikas VIII pageidavo būti palaidotas šalia Džeinės Seimur ir paliko šia tema detalius nurodymus. Deja, jo pageidautas antkapinis paminklas taip ir neiškilo dėl tam tikrų aplinkybių, nebėra ir žalvarinės lentos su elegija Džeinei Seimur:

Here lieth  Phoenix, by whose death

Another Phoenix life gave breath;

It is to be lamented much

The world at once ne'er knew two such.

Valstybiniu lygmeniu žiūrint, valdančiosios dinastijos portretų galerija buvo ir labai slidus politinis dalykas. Trumparegė, kreivais dantimis, nelygiais pečiais, mažaraštė Marija Antonija Jozefa Joana (būsimoji Marija Antuanetė) su garsiąja Habsburgų lūpa, kurią portretuose dailininkams pavykdavo nuslėpti tapant portretus tam tikru kampu, buvo pėstininkas Europos valdovų vedybinėje rinkoje, visiškai neplanuotai nutekėjusi į Prancūziją, nes daugiau tekintinų nuotakų dėl tam tikrų aplinkybių tuo metu Vienos rūmuose tiesiog nebuvo. Tačiau Versalis ilgai nesakė nei taip, nei ne, todėl Prancūzijos ambasadoriui, kuris kiekvieną sekmadienį eidavo audiencijos pas Mariją Teresę, turėjo būti labai nesaldu, nepaisant egzotiškų vaisių gausos žiemą, kuriais jį apipildavo Marija Teresė. Ir štai Marija Teresė pasakė Prancūzijos ambasadoriui, kad ji turi visus Prancūzijos valdovų portretus, gautus iš velionės marčios Izabelės iš Parmos (vyriausios Liudviko XV dukters iš jo santuokos su Marija Leščinska, jos senelis buvo Liudviko XIV anūkas). Ambasadorius neatsargiai atsiliepė, kad jo valdovas Liudvikas XV mielai turėtų atsakomuosius Vienos dvaro portretus. Tačiau išreikštas susirūpinimas dėl tokios diplomatinės staigmenos iš Versalio atvyko greičiau, nei spėjo pajudėti dailininko teptukas. Jau tapusi Prancūzijos karaliene ir išgyvenanti kuklumo apdaruose fazę Marija Antuanetė sukėlė skandalą savo portretu, kuriame jos kuklūs apdarai nesiderino su tokio aukštai pastatyto asmens reprezentacija (man žinomi net du tokie portretai). Keletas portretų bandė taisyti PR situaciją ir Madam Deficit, kaip ją praminė prancūzai, ėmė vaizduoti kaip rūpestingą motiną su vaikais mažiau pretenzinguose interjeruose.Tuščias lopšys viename iš žinomiausių Prancūzijos karalienės portretų skirtas pabrėžti neseną vaikučio netektį ir sukelti žmonių simpatijas. Kas drįstų pasakyti, kad jos dėka žmonės skursta? Galite tai vadinti propaganda.

Marija Antuanetė su vaikais. Louise Élisabeth Vigée Le Brun [Public domain], via Wikimedia Commons.

Pirma rimtesnė užuomina apie LDK valdovų portretus siekia XV a., kai Aleksandras Jogailaitis piršosi Ivano III dukrai Elenai. Yra žinoma, kad jai buvo parodytas Aleksandro Jogailaičio portretas. Elenos portretas, mano žiniomis, nutapytas nebuvo- neatmetu galimybės, kad tokio pasaulietiškumo apraiškai priešinosi stačiatikiška Maskvos dvaro kultūra. Tačiau Aleksandro pasiuntiniai, reikia manyti, Elenos išvaizda ir be portretų buvo patenkinti. Tiksli citata iš  J. Kudirko-Kudirkienės knygos "Valdovų meilės pėdsakais" šiuo klausimu būtų tokia: "Išėjo panelė prie tėvo ir nusilenkusi atsistojo. O kai ją pamatė pasiuntiniai, suprato, kad angelas žmogaus kūnu, ir pritrenkti grožio stovėjo kaip įbesti." Beje, jeigu tikėti istorikais, pasiuntiniai nei kiek nepamelavo.

Įdomių dalykų vykdavo ir valdovų bei didikų kelionių po Europą metu. Keliauti po Europą (būtinai apsilankant Italijoje), susipažinti su nauja kultūra, lankytis užsienio universitetuose (kur dėstomoji kalba tuo metu buvo lotynų), megzti pažintis, kaupti vertybių kolekcijas- visa tai buvo didiko auklėjimo sudėtinė dalis. Yra žinoma, kad Bona Sforca finansavo mūsų krašto jaunuolių "kultūrinės kvalifikacijos kėlimo" keliones į Italijos dvarus. XVIII a. atsirado mada rašyti kelionių žurnalus, laiškus, kuriuos adresatai skaitydavo to meto madinguose salonuose susirinkusiai publikai. Žinoma, kalba pagrinde eina apie vyriškosios lyties keliautojus, nes jų seserys buvo ugdomos namuose arba vienuolynuose pagal gana specializuotas programas. Yra žinoma, kad mūsų valdovai Žygimantas ir Vladislovas Vazos pozavo Rubensui savo kelionių po Europą metu. Koks rezultatas?

 Žygimantas ir Vladislovas Vazos. Rubensas, Wikipedia Commons. Raskite dešimt skirtumų

Beje, to raudono kaspino simbolika man iki šiol paslaptis. Taipogi nepamirškime, kad keitimasis valdovų portretais tais laikais buvo panašus į keitimąsi giminės nuotraukomis atminčiai šiais laikais, nes visi Europos valdovai priklausė uždaram ir artimai giminingam elito ratui. Tas ratas kartais buvo toks giminingas, kad dėl kraujomaišos giminės išmirdavo. Štai nei 39-rių m. nesulaukusio Ispanijos karaliaus Karolio II mirtimi 1700 m. pasibaigė Ispanijos Habsburgų linija.

Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmuose saugomas ir kol kas visuomenei tik trumpai buvęs pristatytas vienas seniausių (jeigu ne seniausias) Vytauto Didžiojo atvaizdų. Jis į muziejaus rinkinius pateko su serija Europos valdovų akvarelėse atvaizdų iš aukciono Didžiojoje Britanijoje. Akvarelėje pavaizduotas Vytautas Didysis ir jo pirmoji žmona Ona, kuri klaidingai nurodoma kaip Lenkijos karalienė. Akvarelė sukurta jau gerokai po Vytauto Didžiojo mirties nežinomo vokiečių dalininko. Mūsų turimoje serijoje yra dešimt šeimyninių portretų, bet specialistai galvoja, kad kolekcija nepilna. Nepaisant meninių neatitikimų su istorikų komentarais, mums šis rinkinys svarbus tuom, kad jis pastato LDK valdovų porą lygiai su kitų Europos šalių valdovų poromis. Taip kad valstybės reprezentacija valdovų portretuose aktuali net ir tada, kai tų valdovų net ir amžinojo poilsio vieta nežinoma.

Didikai visame kame stengėsi neatsilikti nuo savo valdovų. Didikų giminės portretų galerija reprezentavo giminės senumą, giminės ryšius su kitomis giminėmis, užimamas valstybines pareigas, galiausiai- asmenines dorybes. Ryškiausias toks pavyzdys buvo 2012 m. Vilniaus dailės muziejuje surengta Sapiegų giminės portretų paroda. Parodos atidaryme dalyvavo ir šios giminės atstovas Michalas Sapiega. Garbus svečias atvyko iš Belgijos, ir tai buvo pirmas Sapiegų giminės atstovo apsilankymas Lietuvoje po 200 metų pertraukos. 158 eksponatai, ginkluota palyda, milijono eurų draudimas. Iki 300 vienetų eksponatų parodą papildė Lietuvos muziejų rinkiniai. Portretų galeriją sudarė 72 vienetai- tai labai įspūdingas skaičius. Kita vertus, istorikai sugeba nustatyti bent septyniolika šios giminės kartų, davusių mums senatorius, kanclerius, pakanclerius...Po Valkininkų mūšio Sapiegų priešininkai nusiaubė Antakalnio rezidenciją, kliuvo ir joje buvusiai portretų galerijai.

By Unknown - Скеп'ян А. Князі Слуцкія. — Менск: Беларусь, 2013., Viešo naudojimo,Wikipedia Commons.

Portrete nutapyta Elžbieta Radvilaitė- Sapiegienė buvo antroji LDK kanclerio Leono Sapiegos žmona- žmogaus, kuris Didžiuoju valstybės antspaudu tvirtino valdovo išduotus dokumentus. Arba netvirtindavo, tada toks dokumentas negaliojo. Kuom ne demokratija? Šis portretas puikiai reprezentuoja abidvi gimines. Visų pirma, Elžbietą supa laurų vainiko kompozicija, pabrėžianti giminės šlovę. Radvilų erelis su karūna- kunigaikščių herbas- turi Radvilų herbą ant krūtinės, o snape laiko Sapiegų herbą- taip pabrėžiama dviejų giminių bendrystė. Lotyniškas užrašas įvardina portreto subjektą ir pateikia platesnį giminės kontekstą- kas buvo tėvas, ir kas buvo motina, taipogi nurodo sutuoktinį. Individas didikas nefigūruoja kaip atskiras vienetas, jis visada vertinamas savo giminės kontekste- tokius portretus galima skaityti kaip knygą. Keletą portretinių Sapiegų giminės antkapių galima pamatyti Bažnytinio paveldo muziejuje.

Lietuvoje iki ATR padalijimo gyveno daug didikų, kurie buvo tai didesnio, tai mažesnio "kalibro".  Net jeigu viena giminė valdė keletą dešimčių dvarų, vietos užteko ir mažiau žinomoms ar šiandien pamirštoms giminėms. Dvaruose ilgus metus kauptos portretų kolekcijos permainų (padalijimų, karų, sovietmečio) metais buvo išblaškytos. Kas buvo evakuota su pasitraukusiais iš Lietuvos savininkais, kas sudegė per gaisrus, kas buvo sunaikinta dvasingo atėjūno, kas sunyko slaptavietėse...Todėl šiuo įrašu noriu Jus įkvėpti ir pakviesti pažiūrėti unikalią savo koncepcija parodą, šiuo metu pristatomą Vilniaus dailės muziejuje, kuri vadinasi "Portretai dvarų kolekcijose". Daugelis kūrinių rodomi pirmą kartą.

Philipp Arons (1821-1902). Marijos Radvilaitės-Tiškevičienės portretas. 1857. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Antano Lukšėno fotografija. Iliustracija iš Lietuvos dailės muziejaus skilties "Žiniasklaidai". 

Lietuvos muziejų kelio programos paroda "Portretai dvarų kolekcijose" vyksta nuo š.m. liepos 14 d. iki š.m. spalio 16 d. Vilniaus paveikslų galerija (Chodkevičių rūmai) yra Didžiojoje g. 4, Vilnius. Darbo laikas: II- VI 11.00-18.00, VI 12.00-17.00, I ir per valstybines šventes nedirba. Dieną prieš valstybinę šventę dirbama valanda trumpiau. Bilieto kaina 1,80 EUR (taikomos nuolaidos). Galima fotografuoti (yra papildomų sąlygų). 

P.S. Manau, būtų labai įdomu, jeigu atsirastų galimybė pasižiūrėti šiuos portretus su madų žinovu.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Geriauišprofiliotytė