Kūtvėla veprinėja po Ukmergės kraštą: malonūs atradimai ir skaudūs praradimai.

"Ar tu jau lankeisi Ukmergės krašto dvaruose?"- paklausiau kolegės blogerės Aistės iš Keliauk.info. "Kai kuriuose, bet seniai, todėl nesiskaito,"- atsako ji su diplomatiniu suktumu. O aš- iš viso nesilankiau, todėl tikrai nesiskaito. Kadangi praeito apsilankymo Ukmergėje metu gavau detalų rajono žemėlapį su sužymėtomis lankytinomis vietomis, tai problemos sprendimas kaip ir aiškus- važiuojame!

Kadangi Aistė gyvena Kaune, tai į Ukmergę atvažiavau savarankiškai reguliaraus susisiekimo autobusu iš Vilniaus, o ten jau užėmiau garbingas jos automobilio šturmano pareigas. Vėl teko važiuoti TOKS firmos autobusu, todėl šiek tiek nerimavau, nes praeitame reportaže nepagyriau jų už autobuso kokybę. Bijojau, kad dabar vairuotojas užtrenks duris prieš nosį  ir pasakys: "Eik pėsčia, kad nepatinka". Tačiau to neįvyko, o ir autobusas šį kartą buvo žymiai geresnės kokybės. Tik labai užlaiko vairuotojus bilietus paskutinę minutę perkantys keleiviai. Nepaisant to, į Ukmergę atvažiavau beveik nevėluodama. Netoli autobusų stoties esančiame PC "Eifelis" pasiėmiau kavos išsinešimui ir vakarykštę bandelę (jau po 9.00 val., bet šviežios produkcijos dar nėra, palaukit, ateis LIDL, suksitės kaip bitės avilyje) ir pajudame Pabaisko link.

Pabaiskas seniai buvo mano kelionių radare, bet tik dabar pavyko iki jo nusikrapštyti. Be reikalo užmiršta vieta, per mažai reklamuojama turizmą plėtojančių institucijų. Juk tai- mūsų antrasis Žalgiris! Tiesa, pirmasis Žalgiris gavo tiek viešųjų ryšių dėmesio, kad turistų saulę daug kam užgožė.

Kodėl čia nėra kavinės, suvenyrų skyrelio ir Žygimanto Kęstutaičio laikų riterio su šarvais vaikams užimti?

Kūtvėla lankosi Pabaiske.

1432-1435 m. mena dviejų pretendentų į LDK valdovus nesantaiką. Po Vytauto mirties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Jogailos brolis Švitrigaila Boleslovas, kuriam po perversmo teko bėgti į Polocką, o Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo paskelbtas Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis. Netruko susiformuoti dvi stovyklos: etninė Žygimantą remianti Lietuva, Gardinas ir Brasta prieš rusėniškas Švitrigailą palaikančias žemes Polocką, Vitebską, Smolenską, Voluinę, Kijevą. Žygimantą Kęstutaitį -po priesaikos-  ėmė palaikyti Lenkija, Švitrigailą- Livonijos ordinas. Švitrigailai pavyko surengti penkias karines kampanijas į etninės Lietuvos žemes, o šeštąja-ir lemiamąja- tapo Pabaiskas.

Atostogos Čekijoje: dienos išvyka į Mikulovo miestelį.

Čekų poetas Jan Skacel amžiams pasmerkė Mikulovo miestelį būti turistų magnetu kai parašė, kad šis miestelis yra a piece of Italy moved to Moravia by God's hand. Mikulovas yra laikomas patruakliausiu iš pietų Moravijos vyndarystės miestelių su renesanso stiliaus rūmais ir atkuriamu istoriniu žydų kvartalu. Į autobusą vos nepavėlavau. Šiandien buvo šeštadienis, o savaitgaliais tramvajus nuo mano viešbučio važiuoja labai retai. Nuo traukinių stoties iki Zvoranka autobusų stoties tai eiklia ristele tursnojau. Laimei, suspėjau. Autobusas (63 CZK) iki Mikulovo važiavo apie 1,5 val.

Stadionas netoli stoties.

Aš paprastai stadionais nesižaviu, bet esu iš miesto, kur nacionalinio stadiono statybos pripratino mano akį prie stadiono griaučių, tai toks sutvarkytas ir netgi pagal paskirtį naudojamas stadionas mažame miestelyje man padarė įspūdį.

Mikulovo rūmai.

Čia net ir viešbutis yra. 

Meškiukas.

Lankytinos šventos ir nelabai šventos vietos Jeruzalėje per šiek tiek daugiau nei 48 valandas.

Tel Avive gyvenau tik kelios stotelės iki tarpmiestinių autobusų stoties, todėl, vos tik pakišusi raktą po buto durimis (septintą ryto šeimininkė miegojo, o Katsy šitu klausimu pasitikėti negalima) už kelių minučių jau buvau vietoje. Prie įėjimo kaip į žemę įaugęs smaksojo juoda barzda iki pat antakių apaugęs apsaugininkas. Kasose paprašiau bilieto į Jeruzalę, tai sakė eik, Kūtvėla, ir pirk iš vairuotojo. Pagal užrašus virš durų laukimo salėje susiradau Jeruzalės kryptį. Vairuotojas atidarė bagažinę ir visi savo turtą susidėjo patys. Jokių ten lipdukų klijavimo ant bagažo ir bilieto ir panašių buržuazinių kelionių apraiškų. Truputį kirbėjo man širdis ar nenuneš mano kuprinės su didžiai vertinga švarių apatinių baltinių pamaina kol sulips visos tos moterys su vaikais ir šunimis bei keli uniformuoti kareiviai. Už maždaug valandos kelionę sumokėjau vairuotojui į rankas 19 šekelių (14 LTL). Veikė lėtas, bet nemokamas bevielis internetas, kas labai maloniai nustebino, nes autobusas toks gerokai nupušęs atrodė. Doros žydaitės dar ir savo rytmetines maldas sukalbėjo, bet apie jų papročius bus atskirai papasakota.

Jeigu būsite netoli centrinės autobusų stoties Jeruzalėje, tai nepasididžiuokite nusipirkti falafelio stoties prieigose įsikūrusiame taške visai šalia 14 visuomeninio transporto autobuso maršruto stotelės-imkite su keptais baklažanais, nepasigailėsite, o ir kaina džiugins kišenę. Labai nustebau, kad praeiviai neturėjo nė žalio supratimo kur čia pas juos yra senamiestis, o kai kurie netgi nuoširdžiai stebėjosi apie tokį išgirdę. Čia kaip sustabdyti žmogų Gedimino prospekte prie Makdonaldo ir paklausti kur yra Gedimino bokštas, o tas kraipytų galvą ir sakystųsi nežinąs tokio. Šiaip ne taip gerų žmonių ir žemėlapio Lonely Planet knygoje padedama susiradau savo hostelį, bet čia pamoka, kad nreik būt durnai kaip inkilas-nepasidomėjau normaliai iš anksto kaip tą hostelį susirasti, žinojau tik, kad jis yra netoli Jaffa vartų. Gyvenau ne bet kur, o pagirtame Abraham Hostel Jerusalem. Kadangi net ir Kūtvėlos anksčiau laiko į kambarį neįleidžia, tai palikau jiems savo kuprinę saugoti, išgėriau jų nemokamos kavos (Kūtvėla baisiai mėgsta ką nemokamai gauti) ir išėjau dar gerą pusdienį po miestą paslampinėti.

Palmės prie Jeruzalės senamiesčio sienų.

Kūtvėla Jeruzalėje. 2014 metų sausio mėnuo. Prieš maždaug savaitę čia snigo. 

Vilniaus Verkių Kalvarijos

Nuo seno tikintieji lankydavo šventąsias vietas, bet tai buvo brangu, nelengva ir nesaugu, todėl Europos vietovėse, kur reljefas priminė Jeruzalę, imta kurti šventojo miesto kopijas-Naująsias Jeruzales, kad piligrimai galėtų aplankyti netolimas Klavarijas. Pirmoji tokia buvo įsteigta 1420 metais Ispanijoje netoli Kordobos. Kalvarijos ypatingai aktyviai steigėsi XVI a.pab. katalikybei pergyvenus reformaciją.

Pirmosios Kalvarijos Lietuvoje įsteigtos 1639 metais Žemaičių Kalvarijoje. Toliau sekė Vilniaus Verkių Kalvarijos 1669 metais, Beržore 1759 metais, Vepriuose 1846 metais ir nebaigtos statyti Rokiškyje 1864 metais.

Vilniaus Verkių Kalvarijos įkurtos XVII a. paminėti pagaliau pasibaigusi Tvaną (rusų ir švedų armijų antpuolius). Statybos truko apie 7 metus. Jų plotas užima apie 140 ha, todėl jos priskiriamos patiems didžiausiems Kryžiaus kelių kompleksams (tokių Europoje du yra Lenkijoje ir vienas Italijoje). Kryžiaus kelias užima 7 kilomentrus labai gražioje gamtoje. Nepriklausomybės laikais buvo naujai atkurtos sovietmečiu sunaikintos (išsprogdintos) koplyčios ir vartai. Atstatymui prireikė 12 metų, ir dabar turime 20 koplyčią (16 mūrinių), 7 medinius ir 1 mūrinius vartus, tiltą su medine koplytėle per upelį. Aukojo tikintieji, fundatoriai;  tik statyboms baigiantis valstybės biudžetas skyrė paramą takų sistemai, nuorodoms ir stendams. 2002 metais Kalvarijas pašventino Vilniaus Arkivyskupas A.J. Bačkys.

Anksčiau per Sekminių tridienį Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelio apvaikščiojimas prasidėdavo Aušros Vartuose. Pagerbę Dievo Motinos paveikslą, maldininkai eidavo prie Bernardinų vienuolyno Šventųjų Laiptų koplyčios, kuri buvo viena iš Kalvarijos stočių; jų neaplankius manyta nebus gauti Sekminių atlaidai. Tada maldininkai eidavo link Žaliojo tilto, kur priešais Šv. Rapolo bažnyčią buvo Šnipiškių Išganytojo statula (nugriauta 1963 metais). O iš Šnipiškių pro Baltupius jau  išeidavo į Kalvarijų Kryžiaus kelią. 

[Informacija parengta pagal "Vilniaus Verkių Kalvarijos", Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija, Vilnius 2004. ] 

Labai neskubėdama, šiuos 7 kilometrus įveikiau per geras 3 valandas. 

Nuo viešojo transporto susisiekimo stotelės "Baltupiai" reikia susirasti kelio nuorodą "Pušyno kelias" ir ja sekti. Neilgai trukus pasimato tokie vaizdai: