2011 m. gruodžio 2 d., penktadienis

Vilniaus Verkių Kalvarijos


Nuo seno tikintieji lankydavo šventąsias vietas, bet tai buvo brangu, nelengva ir nesaugu, todėl Europos vietovėse, kur reljefas priminė Jeruzalę, imta kurti šventojo miesto kopijas-Naująsias Jeruzales, kad piligrimai galėtų aplankyti netolimas Klavarijas. Pirmoji tokia buvo įsteigta 1420 metais Ispanijoje netoli Kordobos. Kalvarijos ypatingai aktyviai steigėsi XVI a.pab. katalikybei pergyvenus reformaciją.

Pirmosios Kalvarijos Lietuvoje įsteigtos 1639 metais Žemaičių Kalvarijoje. Toliau sekė Vilniaus Verkių Kalvarijos 1669 metais, Beržore 1759 metais, Vepriuose 1846 metais ir nebaigtos statyti Rokiškyje 1864 metais.

Vilniaus Verkių Kalvarijos įkurtos XVII a. paminėti pagaliau pasibaigusi Tvaną (rusų ir švedų armijų antpuolius). Statybos truko apie 7 metus. Jų plotas užima apie 140 ha, todėl jos priskiriamos patiems didžiausiems Kryžiaus kelių kompleksams (tokių Europoje du yra Lenkijoje ir vienas Italijoje). Kryžiaus kelias užima 7 kilomentrus labai gražioje gamtoje. Nepriklausomybės laikais buvo naujai atkurtos sovietmečiu sunaikintos (išsprogdintos) koplyčios ir vartai. Atstatymui prireikė 12 metų, ir dabar turime 20 koplyčią (16 mūrinių), 7 medinius ir 1 mūrinius vartus, tiltą su medine koplytėle per upelį. Aukojo tikintieji, fundatoriai;  tik statyboms baigiantis valstybės biudžetas skyrė paramą takų sistemai, nuorodoms ir stendams. 2002 metais Kalvarijas pašventino Vilniaus Arkivyskupas A.J. Bačkys.

Anksčiau per Sekminių tridienį Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelio apvaikščiojimas prasidėdavo Aušros Vartuose. Pagerbę Dievo Motinos paveikslą, maldininkai eidavo prie Bernardinų vienuolyno Šventųjų Laiptų koplyčios, kuri buvo viena iš Kalvarijos stočių; jų neaplankius manyta nebus gauti Sekminių atlaidai. Tada maldininkai eidavo link Žaliojo tilto, kur priešais Šv. Rapolo bažnyčią buvo Šnipiškių Išganytojo statula (nugriauta 1963 metais). O iš Šnipiškių pro Baltupius jau  išeidavo į Kalvarijų Kryžiaus kelią. 

[Informacija parengta pagal "Vilniaus Verkių Kalvarijos", Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija, Vilnius 2004. ] 

Labai neskubėdama, šiuos 7 kilometrus įveikiau per geras 3 valandas. 

Nuo viešojo transporto susisiekimo stotelės "Baltupiai" reikia susirasti kelio nuorodą "Pušyno kelias" ir ja sekti. Neilgai trukus pasimato tokie vaizdai:






 Taigi, kol kas pradžioje paklysti nėra šansų. Stenduose su žemėlapiu/planu raudonas taškas žymi 'esate čia' vietą, o stendai bus pastatyti ir kitose vietose.



Čia ir toliau transportas neleidžiamas
Pirmoji stotis yra įvadinė "Pas Sopulingąją Dievo Motiną". Koplyčia buvo uždaryta, todėl vidaus neaplankiau.Kai kurių stočių pavadinimai įvairiuose šaltiniuose skiriasi, bet esmės nekeičia, todėl paminesiu tik tuos, kurie stipriai skiriasi.


Prelato A. Gutausko fundacijos lėšomis atstatyta

Pirmoji stotis: "Paskutinė vakarienė". 

Sovietmečiu Kalvarijos buvo užstatomos įvairios srities pastatais; netoli įsikūrusi sanatorija.

Menas nebe autentiškas; tapyta po atstatymo


Grindys visur panašaus klojimo tik skirtinų raštų, su stoties numeriais
Toliau kelias veda link Neries, link Švč. Trejybės (Trinapolio) bažnyčios, vienos iš Kryžiaus kelio stočių. 
Varpinė





Dūmai iš kamino-pietų metas?

Antra, trečia ir ketvirta stotys yra atokiau, iki jų reikia kiek paėjėti. Tačiau su malonumu pastebiu, kad kelias labai tvarkingas:

Stotys matosi priešais, yra pėsčiųjų perėja, dviračių perėja; pėsčiųjų ir dviračių takai. 




Stotys antra "Prie Alyvų kalno", trečia "Alyvų darželyje" arba "Viešpats Jėzus meldžiasi Alyvų kalne" ir ketvirta "Jezų suima" yra išdėstytos taip, kad trečia stotis yra ant kalno, simbolinio Alyvų kalno, ir iki jos reikia lipti laiptais. Čia ir didele dalimi toliau koplytėlės užrakintos grotomis.







Toliau Kryžiaus kelią rodo tokios nuorodos, kurios pasitaikys labai dažnai:
Kryžiaus stotys nurodomos romėniškais skaičiais

Toliau vėl tik pėstiesiems

Keletoje vietų matėsi tokie gėlių ir abrozdėlių deriniais. Manau, jie žymi sunaikintas stotis.

Tiltas, kurį klaidingai palaikiau tiltu per Kedrono upelį

Kaip upeliui, vos gyvas, ar ne?

Transportui ne, tai ne-paklūstam visi


Toliau kelias veda stačiai žemyn, kol pasirodys tikrasis tiltas per Kedrono, kai kur vadinamo Cedronu, upelį, ir tada reiks kopti aukštyn.



Kol nepavarčiau literatūros, niekaip nesupratau, kad ta "būdelė" ir yra penktoji Kryžiaus kelio stotis "Prie Kedrono upelio"

Upelio išgraužta vaga

Iš nugaros

Ten reikės kopti...
Žmonės, tikėdami sakraline vandens galia, per šį upelį brisdavo ir jo vandeniu plaudavosi skaudamas kūno vietas, paskui koplyčioje melsdavosi. Kalnas, matomas nuotraukoje, vadinamas Ubagų kalnu, nes per Sekmines čia rinkdavosi ir giedodavo elgetos. Ant kalno, žemėlapyje vaizduojančio Siono/Ziono kalną, stovi šeštoji stotis" Pirmi vandens vartai" arba "Prie įvedamų miesto vartų Jėzų palieka mokiniai". Vartai irgi žymimi stočių numeriais.

Išdavikas ėjęs per kairiuosius vartus, todėl maldininkai stengiasi pro juos neiti. Manoma, tai tik Vilniaus Kalvarijoms būdingas dalykas 



Vaizdas užkopus iki stoties. Seniems, ligoniams, mažiems vaikams-tikrai nerekomenduoju!
  Septintoji stotis "Prie pirmųjų Ziono vartų" irgi panaši:


Po mišką vaikšto gana daug žmonių. Kai kurie turbūt iš sanatorijos, daug mamų su mažais vaikais ir vežimėliais; dideli šunys gali laisvai padūkti. Toliau kelias veda prie aštuntosios stoties "Pas Aną".



Devinta "Pas Kajafą" (fundacinė lentelė lenkiška), dešimta "Jėzus kalėjime" ir vienuolikta "Antrą kartą pas Kajafą" stotys veda prie kelių susikryžiavimo. Iš esmės, atsiduriu toje vietoje, iš kurios pasukau link Trinapolio bažnyčios; aplink jau sanatorijos pastatai. Šios trys stotys yra sudėtos į vieną pastatą:


Abudu apsilankymai pas Kajafą

Žmogaus dydžio statula koplytėlės apatinėje dalyje, į kurią nusileidžiama laiptais.
Greičiausiai žymi sunaikintas stotis


Einant dvyliktos stoties "Prie antrųjų Ziono vartų" link atsiveria daili Trinapolio bažnyčios panorama. Dalį medžių ir krūmų kiek pravalius, čia galėtų būti apžvalgos aikštelė. Šalimais buvę suoliukai, deja, apdegę ir sulaužyti.



Dvyliktoji stotis

Praėjus šią stotį neužilgo atsiranda nuoroda į šaltinį. Šaltinis yra gerai, bet laiptų būklė kiek avarinė. Pakeliui prie šaltinio pasitinka angeliukas ant suoliuko prisėsti, o prie šaltinio paliktas puodelis vandeniui atsigerti.





Šis šaltinis labai buvo pamėgtas paukščio, kurį pamėginau nufotografuoti. Jis laipiojo medžių šakomis, kartais aukštyn kojomis.Toliau eidama mačiau ir daugiau paukščių bei voverių. Oras pilnas pušyno kvapo ir drėgmės, sąmanos dar tamsiai žalios-miškas puikus!



Toliau kelias veda pro labai stačius šlaitus, kurių dugne teka jau aplankytasis šaltinėlis. Kraštas apsaugotas mediniais rėmais.





Toliau kelias skiriasi į dešinę ir kairę; kelias taip pat veda ir pirmyn, bet juo nereikia sekti, norint eiti Kryžiaus keliu. Pirmiausia reikia pasukti į dešinę ir eiti prie labai įspūdingos dviaukštės koplyčios, kurioje yra tryliktoji "Pirmą kartą pas Pilotą" ir dvidešimt pirmoji "Jėzus pasmerkiamas mirčiai" arba "Rotušėje" arba "Jėzus antrą kartą pas Pilotą" stotys. Dvidešimt pirmoji stotis yra antrame aukšte, į kurį veda laiptai, tačiau šio apsilankymo metu praėjimą dengė užrakintos grotos.


Tai tryliktosios stoties paveikslas; kito nepavyko nufotografuoti
Einu toliau, kol prieinu štai tokius vartus, kurie atstoja keturioliktąją "Prie Geležinių vartų" ir šešioliktąją "Jėzus Erodo paniekintas prie Geležinių vartų"; pastaroji stotis gaunasi grįžtant atgal pro tuos pačius vartus.

Penkioliktoji stotis matosi pro arką. Jinai vadinasi "Pas Erodą".




Sekančios septynioliktoji "Jėzus vedamas pas Pilotą pro pirmuosius senojo miesto vartus", aštuonioliktoji "Prie antrųjų naujojo miesto vartų Jėzus pripažintas vertesniu mirties nei plėšikas Barabas", devynioliktoji "Jėzus nuplaktas rotušės kiemo vartuose" ir dvidešimtoji "Prie ketvirtųjų senojo miesto vartų" yra mediniai vartai:




Labai dailus kryžius ant dvidešimtosios stoties viršaus
Dvidešimt pirmoji stotis, kaip jau minėjau, yra dviaukštėje koplytėlėje su tryliktąja stotimi, todėl apsukę ratą grįžtame į kryžkelę ir dabar reikės eiti kitu keliu. Pakeliui padarau dar porą šios kelio atšakos koplyčių nuotraukų.


Pereinu į kitą kelio pusę ir tęsiu kelionę: dvidešimt antroji stotis vadinasi "Jėzus ima savo kryžių". Dabar prasideda "Mažosios Kalvarijos". Jos skirtos asmenims, kurie nepajėgtų pereiti pilno Kryžiaus kelio.





Dvidešimt trečioji (Juozo Blažio fundacija) stotis vadinasi "Jėzus pirmą kartą parpuola po kryžiumi:





Toliau Kryžiaus kelias atveria labai gražų vaizdą.


Dvidešimt ketvirtoji stotis (Aloyzo fundacija) "Jėzus sutinka savo motiną":

Kol vyrai kalbėdavo poterius, moterys išsipindavo plaukus ir garsiai raudodavo

Dvidešimt penktoji stotis (Latožų fundacija) "Simonas Kirėnietis padeda nešti kryžių:





Toliau praeinama pro paminklinę lentą 1944 metais žuvusiems 32 Armijos Krajovos lenkam kareiviams atminti. 


Dvidešimt šeštoji stotis vadinasi "Veronika nušluosto Jėzui veidą". Ši stotis buvo ypač gerbiama moterų ir merginų. Joje meldžiamasi Kristaus veido atvaizdui, esančiam Šv. Veronikos drobulėje. 






Kad nenuklystum nuo kelio...
Dvidešimt septintoji stotis " Jėzus antrą kartą parpuola" yra ne tik apsaugota grotelėmis, bet ir stiklu, todėl padaryti gerą nuotrauką nepavyko. Tikėta šio kryžiaus stebuklinga galia.



Toliau kelias išveda į palaukę ir veda Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios link. Likusios stotys jau bus prie bažnyčios. Dvidešimt aštuntoji Genovaitės Zaborskienės funduota stotis yra "Jėzus guodžia Jeruzalės moteris" arba "Viešpats Jėzus ramina verkiančias moteris".

Ši koplyčia puošnesnė už kitas iki šiol buvusias


Nedrįstu teigti ar ne iki galo atliktas paveikslas ar tai autoriaus spalvinis sumanymas



Toliau dvidešimt devintoji stotis "Jėzus trečią kartą parpuola" ir trisdešimtoji stotis "Jėzų išvelka iš drabužių" labai gražiai atrodo bažnyčios fone, kuri stovi ant kalno, simbolizuojančio Golgotą. Netoli esančios kapinės turi sustiprinti žmogaus trapumo pajutimą. Prie kapinių būdavo meldžiamasi už mirusius, bet giedoti jau vykstant pamaldoms bažnyčioje buvo negalima.



Šitas paveikslas greičiausiai nerestauruotas

Vėl gražūs papuošimai trisdešimtajai stočiai

Tačiau paveikslai jau suvargę
Trisdešimt pirmoji stotis, kaip ir trisdešimt trečioji, yra bažnyčios sienose. Trisdešimt pirmoji stotis vadinasi Jėzų prikala prie kryžiaus". 


Netoli zakristijos rymo rūpintojėlis:
Kiek sugaišau ieškodama trisdešimt antrosios stoties "Jėzus miršta ant kryžiaus". Jokios nuorodos ar paženklinimo neradau, tik iš plano galiu spręsti, kur tai yra. Šalia bažnyčios stovi toks medinis darinys, o pati stotis, pasirood, yra bažnyčios viduje.



Trisdešimt trečioji stotis "Jėzuų nuima nuo kryžiaus", kaip jau minėjau, radau bažnyčios sienoje.



Trisdešimt ketvirtoji stotis "Jėzaus kapas" buvo pirmoji mūrinė koplyčia. Dabar joje yra žmogaus dydžio skulptūra. Kai ją apžiūrinėjau, iš vidaus girdėjosi radijas su dievobaimingos laidos transliacija. Į vidų patenkama ne kasdien, todėl tegalėjau pro langą pažiūrėti vidun. Matėsi klausykla ir gana apšepusios sienų dangos.

Lubų apdaila





Ir paskutinė Kryžiaus kelio stotis "Šventojo Kryžiaus atradimas".






Taigi, kokios išvados po šio pasivakščiojimo: 

1) reikalingi detalesni žemėlapiai negu dabar išleisti. Realybėje takų yra daugiau nei pavaizduota ir dėl to kartais klaidu. Eiti Kryžiaus keliu rekomenduoju jau turint planą. 
2) geram orui esant, tai puikus pasivaikščiojimas gamtoje.
3) tai ne vieta piknikui gamtoje, nerasit suoliukų ar staliukų; tai daugiau dvasinis ir/ar sportinis ėjimas.

Kaip visada Jūsų susivėlusi ir dievobaimingai nusiteikusi 

Kūtvėla