Kūtvėla atidaro turizmo sezoną: "Borjomi" vasaros piknikas ir pažintinės trasos pristatymas.

Borjomi vasaros piknike ir pažintinės trasos pristatyme Kūtvėla dalyvavo organizatorių kvietimu. Tai nėra apmokėtas reklaminis reportažas.

Skrybėliausia Vilniaus blogerė Kūtvėla.

Kadangi esu labiausiai susivėlusi Vilniaus kelionių tinklaraštininkė, tai buvau pakviesta į naujos pažintinės trasos Vilniuje pristatymą, kurią miestui kartu su pikniku suorganizavo mineralinio vandens "Borjomi" kompanija. Išvakarėse kurjeris man į penktą aukštą be lifto, tegul jam Dievas duoda sveikatos, užpūškavo bloką šio mineralinio vandens kaip dovaną nuo organizatorių. Prisipažinsiu-į mineralinį vandenį žiūrau abejingai, bet karštą vasarą išpakaituojame daug organizmui reikalingų medžiagų, o mineralinis vanduo gali padėti jas atstatyti. "Borjomi" yra vulkaninės kilmės mineralinis vanduo, kurio amžius pagal gamtinius kriterijus siekia daugiau kaip 1,500 metų. Kildamas aukštyn iš 8-10 km gylio, šis vanduo prisipildo daugiau nei šešiasdešimt skirtingų mineralų iš Kaukazo kalnų uolienos. Beje, po žeme šis vanduo išlieka karštas ir mane labai gundo mintis išbandyti kokį terminį "Borjomi" baseiną, nes tokioms pramogoms esu neabejinga.

Pažintinę trasą po Vilniaus senamiestį pristatė aktyvaus gyvenimo būdo motyvatorė (taip, čia tokia profesija!) Vlada Musvydaitė. Dabar madinga skaičiuoti žingsnius, todėl ši programėlė gali būti naudojama kaip žingsniamatis. Androide šią programėlę galima atsisiųsti nemokamai iš GooglePlay, iPhone savininkai turbūt skinsis nuo artimiausios obels ar iš kur jie tas programėles ima. Programėlės interfeisas neperkrautas, dundukams nesunkiai perprantamas, tekstai prie maršruto stotelių trumpi.

Programėlė #walk15.

Prisipažinsiu, prieš renginį šiek tiek nerimavau ar tas "walk15" nereiškia penkiolikos kilometrų žygio po Vilniaus kalvas plieskiant +29'C, nes tai jau būtų žiaurus elgesys su influenceriais. Be to, visi žino, kad Vilniaus kalvose (geriau žinantys sako-kažkur netoli Gedimino pilies) miega karalaičio Kazimiero kariuomenė, kuri ateis Vilniui į pagalbą sunkiu metu, tik pažadinti šią kariuomenę galės ugnies ženklas iš dangaus (kryžmai šaudomos degančios strėlės arba žaibas). Aš šiek tiek nerimavau, kad mes betrepsėdami irgi šiuos karžygius prižadinsime, tada jau maža nepasirodytų, joks "Borjomi" neištrauktų, bet nerimavau be reikalo-mūsų patrepsėjimas buvo trumpas ir nekenksmingas.

Dvi retų ir senų spausdinių parodos Vilniuje: Lietuvos istorija kaip ant delno!

Šiandien aplankiau dvi retiems spausdiniams skirtas parodas.

Pirmoji paroda vadinasi "Įvairenybės apie Vilniaus vyskupiją" ir veikia Vrublevskių bibliotekos vestibiulyje. Tiksliau, tai yra Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, todėl skaitytojams reikalingi nario pažymėjimai, kurie nesuderinti su LIBIS sistema, todėl čia negalioja kitos tarpabonementinės bibliotekos skaitytojo pažymėjimas. Tačiau Vilniaus vyskupijai skirta paroda yra bibliotekos vestibiulyje, į kurį įėjimas laisvas. Romos katalikų bažnyčia ir Vilniaus vyskupija šiemet mini kelias svarbias sukaktis, viena jų- garbingas 630-ties metų Vilniaus vyskupijos jubiliejus. Šia proga Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fonduose esantys dokumentai yra pristatomi visuomenei nedidelėje parodoje. Vilniaus vyskupiją įkūrė popiežius Urbonas VI savo 1388 m. kovo 12 d. bule. Vilniaus vyskupija buvo pavesta Gniezno bažnytinei provincijai ir apėmė Vilniaus, Trakų, Vitebsko, Polocko, Minsko, Naugarduko, Mstislavlio, Smolensko ir dalis Brastos vaivadijų-manoma, tai buvo didžiausia vyskupija Europoje. Nuo to laiko Vilniaus vyskupija matė daug šilto ir šalto- Brastos uniją, Rusijos caro administracijos priespaudą, du Pasaulinius karus, sovietų terorą...Turtingi Vrublevskių bibliotekos fondai atskleidžia unikalią ne tik Vilniaus vyskupystės, bet ir visos Lietuvos istoriją.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.

Šią biblioteką įkūrė žymus Vilniaus advokatas, visuomenininkas ir bibliofilas Tadas Stanislovas Vrublevskis (1858-1925). Jis buvo ir aistringas kolecionierius, domėjosi daile, medaliais, monetomis, senais rankraščiais. Savo asmeninę biblioteką jis praturtino supirkęs kitų asmenų bibliotekas- grafo Juzefo Pliaterio, Juzefo Cechanovičiaus...Rinkiniuose buvo ir nemažai masonų ložės literatūros. Advokato Vrublevskio asmeninę biblioteką 1912 m. sudarė apie 65,000 knygų, 1,000 žemėlapių, apie 5,000 rankraščių ir autografų. Šis lobis buvo saugomas jo bute Universiteto gatvėje (namas nr. 9). Tuomet 1913 m. ši asmeninė biblioteka buvo perduota Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių (advokato tėvų) viešosios bibliotekos draugijai. Tačiau Tadas Vrublevskis neapsiribojo vien bibliotekos perdavimu visuomenei, jis skyrė lėšų ir pačios bibliotekos pastato statyboms, bet šiuos planus sužlugė Pirmasis pasaulinis karas. Laimei, jo metu bibliotekos fondai nenukentėjo. Po karo Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių viešosios bibliotekos draugija buvo reorganizuota į draugiją mokslui remti, jos buveine buvo įtvirtintas Vilnius ir buvo uždrausta rinkinius išvežti iš miesto. Po Tado Vrublevskio mirties minėtoji Draugija toliau kuravo biblioteklos reikalus ir nupirko Tiškevičių rūmus (Žygimantų g. nr. 1), juos renovavo ir pritaikė bibliotekai. Lankytojai čia galėjo ne tik skaityti knygas, bet ir apsilankyti muziejuje, turinčiame Vilniaus ikonografijos ir Masonikos padalinius, buvo įrengtas Fundatoriaus atminimo kambarys. Bibliotekos fondai labai nukentėjo per 1939 metų sovietų okupaciją, kai dalis medžiagos, įskaitant masoniką, buvo išgabenta į Rusiją, 1941 m. įkurta Lietuvos TSR mokslų akademijos centrinė biblioteka. Jos fondai nuolat augo, nors kai kurių tarpukario Lietuvos ir Vilniaus krašto institucijų rinkinių nesuspėta perimti, nemaža dalis buvo sunaikinta. Tačiau buvo ir gerų naujienų-grįžo dar 1915 m. caro administracijos išsivežti rankraščiai, 1956 m. perduotas Vilniaus kapitulos archyvas, rastas Arkikatedros remonto metu. Po Nepriklausomybės atgavimo biblioteka pertvarkya, nuo 2009 m. vėl vadinasi Vrublevskių vardu.

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": muzikinė rezistencija po kupolu su Jogailaičių karūna.

Būna, kad nušvitimas ištinka tada, kai mažiausiai jo lauki, tarkime,- pūkšteli į vonią ar per kaktą taukšteli obuolys. Manasis nušvitimas atsitiko vidury Vokiečių gatvės, kai mano sijono padalkos pasiraitė nuo kelių iki vidurio šlaunų taip, kad išsigandau, jog su tokia nuogybe manęs joks kunigas į sakralinės muzikos valandas neįleis ir teks man iš savo 38 sijono dydžio peršokti, deja deja, į 40. Bet šiandien ne apie tai, šiandien apie tai, kas studentų himne įvardinama kaip mecenatum caritas.

Sakralinės muzikos valandos Šv. Kazimiero bažnyčioje yra Kristupo festivalio dalis ir šie valandos trukmės koncertai visuomenei yra nemokami (todėl, jeigu norite gauti atsisėsti, turite ateiti bent penkiolika minučių iki koncerto pradžios). Šiuos koncertus visuomenei dovanoja Kazickų šeima, tiksliau- Kazickų šeimos fondas, nes pačių mecenatų, daktaro Jono Petro Kazicko ir jo žmonos Aleksandros, jau nebėra tarp mūsų. Nuo 2015 m. jų šviesiam atminimui Kazickų Šeimos Sakralinės Valandos skamba kiekvienais metais.

Vargonams gaudžiant su niekuo nesupainiojamą Johannes Brahms patyriau deja vu, lyg būčiau grįžusi kelis dešimtmečius atgal į sovietmetį ir koncertų sale paverstoje bažnyčioje klausyčiausi koncerto. Juk, kaip tikino Vilniaus Katedros-koncertų salės-parodų galerijos meninės programos autoriai, jie visada rinkdavosi rimtus kamerinės muzikos kūrinius koncertams buvusiose bažnyčiose. Kas žino, gal Johannes Brahms irgi skambėjo po išniekintų bažnyčių skliautais.

Po Jogailaičių karūna. 

Tos sakralinės muzikos valandos man dabar atrodo muzikinė rezistencija prieš režimą, kuriam apkapotos nuodingos galūnės, bet kurio konvulsijos draskomas kūnas traiško viską, kas pasitaiko jo kelyje. Tačiau ta Jogailaičių karūna ant Šv. Kazimiero bažnyčios kupolo mane veikia raminamai-kol ji ten, vadinasi, viskas yra gerai.

Tegul taip ir lieka.

Ars longa, vita brevis. Apsilankymas ramiausioje Vilniaus bažnyčioje.

Kokia kantri, pagalvoju, kiek ištvėrei! Ir: ar išmuš tavoji valanda? Juk nesi nei computerlandas, nei seimūnų bendrabutis. Sulauksi. Tik kada?-Jurgis Kunčinas. O sulauksime, jeigu duos Dievas ir netrukdys žmonės, greitai.

Šiandien sudalyvavau ekskursijoje po Švč. Mergelės Marijos Ramintojos (Marijos Paguodos, Paguodėjos) bažnyčią Vilniaus senamiestyje, Savičiaus gatvėje. Apie tokią negirdėjote? Nenuostabu. Ji nukišta į tranzitinį Vilniaus senamiesčio kampą, kuris, jeigu jau taip nuoširdžiai, niekada nebuvo labai jau kažkoks prestižinis. Tik šių metų birželio mėnesį ji buvo atšventinta kaip bažnyčia ir dėl savo sudėtingos istorijos yra praktiškai netyrinėta specialistų, todėl viešojoje erdvėje yra daug netikslios informacijos. Iš anksto atsiprašau, jeigu bus netikslumų ir mano pasakojime.

Marijos Ramintojos bažnyčia Vilniaus senamiestyje.

Savičiaus gatvė mane pasitiko į gatvę "išsprogusiais" barų staliukais. Taip sakau ne todėl, kad kartas nuo karto Vilniaus senamiestyje randama nesprogusių karo reliktų, bet todėl, kad nežinojau apie tokią koncentraciją barų ir restoranų šioje gatvėje, nes paprastai ji būna tyli ir nejauki. Bet gyventi šioje gatvėje nenorėčiau-labai daug triukšmo, cigarečių dūmų ir tranzitinio automobilių eismo. O dabar dar ir turistų minios pradėjo voromis traukti.

Vilnius-Europos G taškas. Ar tai yra taškas Vilniaus reputacijai?

Jau nemažai politikų ir kunigų pasisakė dėl skandalingosios Vilniaus reklamos, tai noriu ir aš savo numonę išsakyti. "Go Vilnius" netrukus ketina pradėti reklaminę kampaniją Berlyne ir Londone, orientuotą į 18-35 metų jaunuolius. Šios reklamos tikslas yra reklamuoti Vilnių kaip neatrastą Europos lobį. Idėjos autoriai yra "The Atomic Garden" studentai Jurgis Ramanauskas ir Skaistė Kaurynaitė. Šios reklaminės kampanijos pradžia pratiškai sutampa su Popiežiaus vizitu Lietuvoje, kai bus minimas Vilnius kaip Gailestingumo miestas. Visuomenėje jau pasigirdo siūlymų nukelti šios reklaminės kampanijos pradžią ar netgi ją nutraukti.

Vilnius, Europos G-taškas.

Kokia mano nuomonė? Deja, ši reklaminė kampanija yra siaubingai nevykusi. Su tokiomis, neva, "drąsiomis" idėjomis mes nenusimesime "pigus alus, gražios mergos" šleifo, netgi atvirkščiai, mes išgarsėsime kaip "gražus alus, pigios mergos" šalis. Labai gaila, kad šios reklaminės kampanijos kūrėjai patikėjo, kad bet kokia reklama yra gera reklama ir prisidėjo prie moters sudaiktinimo, pavertimo pigia preke. Deja, tokios yra mūsų laikų realijos-kai nori parduoti prekę, reikia ją reklamuoti ta moters vieta, kuri yra jai tarp bambos ir kelių.

Šios reklaminės kampanijos kūrėjai netruko susilaukti gynėjų iš Vilniaus valdžios, siūlančios pažiūrėti į situaciją su jumoru ir perkeltine prasme, neva, Vilnius visiškai nereklamuojamas kaip sekso turizmo kryptis. Šios reklaminės kampanijos tinklalapyje bus siūloma atsakyti į kelis klausimus ir gauti personalizuotą Vilniaus maršrutą. Reikia tikėtis, kad tie klausimai nebus iš intymaus gyvenimo sferos. Mane, kaip moterį, žeidžia principinis tokios reklaminės kampanijos taikymas ir aš, gerbdama save ir ilgą bei skausmingą feminizmo istoriją, tokio tinklalapio neatsiversčiau.

Tuo metu, kai visame pasaulyje plus dydžio moterys pradeda eiti madų savaitės podiumu, kūdikius žindančios mamos įsidrąsina reikalauti teisės maitinti vaikučius viešose vietose, nepilnametės nuotakos siekia išmokti rašto ir išbristi iš skurdo, o prekyba žmonėmis prostitucijai išlieka pelningiausiu nusikaltimu po ginklų ir narkotikų prekybos, Vilnius trenkia šlapiu dvokiančiu skuduru per veidą visoms šviesioms moterims, nes kitos temos, kaip moters tarpukojis, mūsų proto korifėjai Lietuvos sostinei reklaminei kampanijai nesurado.

Maniau, dugnas seniai pasiektas. "Go Vilnius" dugną pramušė ir ėmė kasti. Liūdna.

Ar jums irgi liūdna?

Kūtvėla

Atviros architektūros savaitgalis Open House Vilnius 2018: nuodėmė sėdėti namie!

Neįtikėtinai šiltą balandžio savaitgalį Vilnius buvo pilnas patogia avalyne avinčių žmonių, uoliai rankose gniaužančių mėlynas Open House Vilnius knygeles su lipdukais, nes lankytojams duris atvėrė net šešiasdešimt du pastatai, paprastai labai ribotai prieinami arba visiškai neprieinami paprastam žmogui. Nors iš pradžių planavau lankytis tik tuose pastatuose, kurie nereikalavo išankstinės registracijos, į mano norimų aplankyti pastatų sąrašą pateko LR generalinė prokuratūra ir į jos ekskursiją jau teko registruotis (kaip sakoma, nori Dievą prajuokinti-papasakok jam savo planus). Žinoma, visada galima bandyti ten patekti ir be išankstinės registracijos, tarkime, išgrobstant ką nors stambiu mastu, tai netgi būtų added bonus, nes po to sektų privati ekskursija Lukiškėse. Kažkiek susiorientuoti lankymui atvertų pastatų žvaigždyne man padėjo kolega blogeris ir skaitmeninis klajoklis Augustinas Žemaitis savo blogo įraše Open House Vilnius 2018 – kur verta eiti. Nusipirkau trijų dienų terminuotą visuomeninio transporto bilietą (8 eur), su kuriuo visą savaitgalį galėjau važinėtis po Vilnių ir varstyti visas atviras duris.

Taigi, savo Open House Vilnius 2018 reikalą pradėjau ten, kur nemažai žmonių savo reikalus baigia- Lietuvos respublikos generalinėje prokuratūroje (LR prokuratūrų administraciniame pastate).

LR generalinė prokuratūra. K.Lupeikis, 2008 m.

Kadangi į šią ekskursiją reikėjo iš anksto registruotis internetu, tai pusvalandis iki registracijos pradžios jau nekantriai skrebenau nagais į ID kortelę. Penkiolika minučių iki registracijos pradžios užlūžo organizatorių serveriai ir Facebook'e iškilo "raudų siena". Dešimt minučių po registracijos pradžios serveriai atsigavo, o pusvalandis po registracijos pradžios į populiariausius pastatus užsiregistruoti jau nebebuvo galima-neliko vietų, o norinčių eilės buvo iki kitų metų; Lukiškės užsipildė per šešias minutes. Tiesa, mane į LR generalinę prokuratūrą sistema sugebėjo užregistruoti du kartus, taip atimdama iš kažko kito galimybę dalyvauti ekskursijoje-laimei, kelis į registraciją nepatekusius žmones visgi priėmė vietoje (kas tada kelia klausimą dėl išankstinės registracijos būtinumo, kurios metu, bent jau teoriškai, lankytojus reiktų patikrinti ar ne psichai kokie).

Imkite į mane ir ateikite-Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Studijų laikais (2000-2004 m.) man teko tik tvirtai visomis keturiomis įsikabinus į durų rankeną porą kartų praverti sunkiasvores M. Mažvydo bibliotekos duris, o priėjimą prie skaityklų saugojo piktas dėdė su uniforma, leidęs prasinešti tik tušinuką ir bloknotą plastikiniame permatomame maišelyje. Sprendžiant iš visko, knygos tada buvo labiausiai kėsinamąsi nugvelbti nacionalinė vertybė, ir net sąžiningi piliečiai, tokie kaip Vilniaus arkivyskupas, priešais to pikto dėdės su uniforma žvilgsnį susimąstydavo dėl savo sąžinės tyrumo. Šiandien tai-tolimas nemalonus prisiminimas. Mažvydo biblioteka dalyvaus kitą savaitgalį vykstančiame Open House Vilnius renginyje, todėl čia ir užsukau pirmiausia. Dabar man nebereikės laukti eilėje atviros architektūros renginio metu, nes nemokamos ekskursijos M.Mažvydo bibliotekoje rengiamos dažnai. Kviečiu pasmalsauti!

Lietuvos nacionalinė biblioteka.

Nuo 1387 m. Lietuvos krikšto, LDK Romos katalikų bažnyčia buvo priskirta Gniezno vyskupijai. Mažai tikėtina, kad vartoti lietuvių kalbą bažnyčiose iš Gniezno būtų nurodyta. Juk net to meto svarbūs valstybės dokumentai rašyti lotynų, kanceliarine baltarusių, bažnytine slavų kalbomis, korespondencija su Ordinu buvo vokiška, dėl valdovų personalinių unijų su Lenkija kelią į mūsų visuomenę atkakliai skynėsi lenkų kalba... Jeigu bažnytinėse apeigose greta lotynų kalbos ir buvo leista vartoti gimtąją, t.y. lietuvių kalbą, trūko ja mokančių dvasininkų, o pagrindine aukštąją mokykla dvasininkams iš Lietuvos buvo Krokuvos universitetas. Vilniaus regionas XVI a. buvo vis dar stipriai lietuviškas, priešingai, nei tvirtina dažnai cituojami šaltiniai, kad, neva, čia viskas buvo sulenkinta vos ne nuo akmens amžiaus.

Skaitau Lietuvą-skaitau pasaulį. Vilniaus knygų mugės grobis!

"Didieji knygų atlaidai", "Metiniai knygų atlaidai", "Piligriminė kelionė"...Taip Vilniuje kasmet rengiamą knygų mugę imta vadinti nuo maždaug 2011-2012 m. Net jeigu tai ir buvo leptelta pašiepiant, šiandien Vilniaus knygų mugės kitaip ir nebepavadinsi, nes į ją suplaukia žmonės iš visos Lietuvos ir vaikšto su knygų sąrašais rankose, lyg su kokiu Katekizmu, ir bando atsilaikyti prieš pagundą nusipirkti knygų, kurių nėra sąraše. Jeigu šis renginys truktų ne keturias dienas, o visą savaitę, drąsiai galėtume jį įrašyti į UNESCO nematerialiojo pasaulio paveldo sąrašą.

O aš norėčiau pakalbėti apie asmeninės bibliotekos suformavimą. Bibliotekos visais laikais buvo kelią rodantis švyturys ir išminties šaltinis. Iš istorinių šaltinių žinome, kad Ona Vytautienė gavo dovanų kelias knygas apie šv. Daratos gyvenimą ir jomis nuoširdžiai džiaugėsi, kaip, istorikų manymu, nebūtų galėjusi džiaugtis skaityti nemokantis žmogus. Onos Vytautienės knygos bus vienas iš pirmųjų knygų paminėjimų Lietuvos istorijoje, leidžiančių svarstyti jeigu ne apie dvaro bibliotekos, tai bent apie asmeninės valdovų bibliotekos susiformavimą. Yra taipogi žinoma, kad Jogaila su Jadvyga naujai formuojamam Vilniaus Katedros lobynui yra dovanoję vertybių, kurių tarpe buvo Jokūbo Vorangiečio "Legenda Aurea",-knyga apie šventųjų gyvenimus, manoma, parinkta būtent Jadvygos nurodymu. Kol kas mažai plačiajai visuomenei pristatomas turbūt vienas unikaliausių Lietuvos istorijoje veikalų-Vaišvilko iniciatyva vienuolyne Laurušave sukurtas evangelijos nuorašas, kuris yra laikomas pirmąją iš LDK teritorijos kilusia ir išlikusia knyga, datuojama 1329 m.; šiandien jos skaitmeninė kopija saugoma Vilniaus Vrublevskių bibliotekoje. Aleksandras Jogailaitis, valdęs XV-XVI a. sandūroje, laikomas pimuoju mūsų valdovu, mokėjusiu skaityti ir rašyti, o jo žmonai Elenai Ivanovnai Riurikaitei iš Maskvos pasiuntinys atvežė trylikos knygų (tuomet-kodeksų) rinkinį, pirktą Lietuvos Brastoje ir saugotą Vilniaus bernardinų vienuolyne. Žygimanto Augusto biblioteka, davusi pradžią Vilniaus universiteto bibliotekai, verta atskiro straipsnių ciklo. Ne apie tokias aukštas materijas kalbant, Bistrampolio dvare gyvenęs ir jos biblioteka naudojęsis Henrikas Senkevičius ten parašė bene garsiausią savo kūrinį "Tvanas".

Norėčiau pasakyti, kad esu Nepriklausomybės vaikas, bet turbūt nepavyks-gimiau 1981 m., taigi buvau vaikas, ėjęs į Nepriklausomybę: fragmentiškai prisimenu stovėjusi Baltijos kelyje ir fragmentiškai prisimenu Sausio 13-sios įvykius. Įdomumo dėlei pasižiūrėjau, kas įvyko SSRS mano gimimo metais, tai 1981 m. SSRS įvykdė dvidešimt vieną branduolinį bandymą. Užaugau skaitydama Aleksandrą Diuma, Žiulį Verną, Tomą Main Ridą, Emilį Zola, "Drąsiųjų kelių" serijas. Kartą viename Valterio Skoto romane radau žodį "kekšė", kurio reikšmės ėjau pasiklausti pas mamą. Mama pasakė, kad nežino. Pas mokytojus ir inteligentus senelius (senelio tėvas buvo paskutinysis Kudirkos Naumiesčio burmistras) susipažinau su tremtinių atsiminimais ir lietuvių literatūros klasika.

Dabartinė mano biblioteka paremta dviem principais: perku tik tas knygas, kurias skaitysiu pakartotinai, ir tas knygas, kurios man reikalingos darbui. Kartais perku knygas, kurias tiesiog reikia turėti dėl jų visažmogiškos vertės. Neseniai peržiūrėju savo asmeninės bibliotekos katalogą ir su siaubu supratau, kad man reikės testamentu jas palikti Lietuvai, nes paprastam mirtingajam mano surinktos vertingos knygos bus neįdomios ir iškeliaus į knygų laužą, o Lietuva galės iš mano bibliotekos fondų sukurti kažką panašaus į Britų muziejų, tik knygoms. Šiemet į knygų atlaidus irgi žygiavau su sąrašu knygų, kurios turėjo papildyti mano biblioteką, o dėl kai kurių knygų buvau pasiryžusi ir kraują pralieti.

Kūtvėlos knygų grobis.

Šiais metais keliauk kitaip. Adventur 2018 įspūdžiai.

Šį savaitgalį nuėmiau gausų kasmetinį tušinukų, užrašų knygelių ir kalendoriukų derlių, t.y. lankiausi kasmetiniuose turizmo atlaiduose- kelionių ir laisvalaikio naujienų parodoje Adventur 2018. Nors ėjau labai tikslingai su mane dominančių aplankyti vietų sąrašu, vis tiek parsinešiau visą šūsnį papildomos reklaminės medžiagos ir į šių metų kelionių tvarkaraštį įtraukiau porą naujų krypčių. Na, kaip sakoma, nori Dievą prajuokinti-papasakok savo planus, ar ne?

Šių metų tema-kitoks keliavimas.

Kiek prisimenu, šiemet buvo pirmas kartas, kai buvo galima įsiamžinti ant raudonojo kilimo. Labai vykusi idėja!

Kūtvėla ir Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Adventur 2018 turizmo parodoje. 

Lietuvos salė buvo inovatyviausia ir jaukiausia iš visų keturių salių. Čia parodos dalyviai svečius pasitiko atnaujintais stendais ir informatyviais žemėlapiais, vaišino vietiniais gardėsiais; tarp parodos dalyvių jautėsi konkurencija dėl turistų dėmesio. Tiesa, sekmadienį antroje dienos pusėje kai kurie stendai pradėjo tuštėti ir užsidarinėti gerokai iki oficialios turizmo parodos pabaigos, ypač tas pasakytina apie užsienio šalių atstovus (bet juos galima suprasti, todėl skaitykite toliau).

Ekskursija po Vilniaus oro uostą-nekasdienis patrepsėjimas po vieną labiausiai saugomų Lietuvos teritorijų.

Kai 2017 m. gruodžio pabaigoje Vilniaus oro uostas savo Facebook paskyroje paskelbė apie planuojamas nemokamas ekskursijas, tai norinčių pasmalsauti po oro uostą grupės bemat ir užsipildė, nes juk savarankiškai tokio objekto neapžiūrėsi! Netgi kilo pasipiktinimas, kad per mažai tų ekskursijų ir kad reikia skirti papildomus laikus! Man pasisekė laiku pastebėti kvietimą ir užsiregistruoti, bet jau prieš paliekant namus iš rankinuko teko išsiimti kai kuriuos neatskiriamus moteriško tualeto aksesuarus, kaip kad buvo nurodyta atsiųstoje instrukcijoje:

Ylą ir britvą teko palikti namie.

Vilniaus oro uostas pasitiko šventiškai išpuoštas. Keliautojus išlydi Sniego karalienė, kurią sukūrė dizainerė Milda Bordeaux (ir ne, čia ne vyno reklama). Šis projektas skirtas ne tik Kalėdinei nuotaikai sukurti, bet ir paminėti Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį: suknelei sunaudota po 100 metrų prabangių moherio su šilku siūlų kiekvieniems 100-mečio metams ir 90,66 metrų tiulio, kuris simbolizuoja Lietuvos Baltijos jūros kranto ilgį kilometrais. Po oro uostą mus vedžiojo Administracijos skyriaus vadovė Raimonda. Mūsų grupėje buvo keturi ekskursantai-trys žmonės ir Ursulijus Lepečkojauskas. Deja, į ekskursijas užsiregistravo daug daugiau žmonių negu atėjo, kas labai negražu iš jų pusės, nes tikrai buvo daug norinčių, bet nepatekusių. Mums išdalino laikinus leidimus ir specialias geltonas liemenes. Ursulijui Lepečkojauskui liemenė nepriklausė, kas yra tiesiog baisus padidinto plaukuotumo asmenybių diskriminavimas ir mes žadame skųstis Briuseliui. 

Tikra Kalėdų dvasia!

Pirmasis skrydis iš Vilniaus oro uosto įvyko 1932 m. Tai buvo Lenkijos LOT reisas Varšuva-Vilnius-Ryga-Talinas. Skrydis truko aštuonias valandas, iš jų septynios buvo praleistos ore. Tiesą pasakius, šiame pionieriškame skrydyje buvo du lėktuvai: vienas -keleivinis, o kitas-žurnalistinis.

„Vilniaus aerodromas Kirtimuose šventiškai pasipuošė: visur iškabintos Lenkijos, Latvijos ir Estijos vėliavos. Prie įėjimo į aerodromą tarp dviejų žaliai dekoruotų stiebų nutiesta juosta, prieš kurią ir sustojo sklandžiai nutūpęs „Fokker“. Aerodromą apsupo gausus miesto svečių būrys, o prieš lėktuvą išsidėstė garbi publika, kurios priešakyje – Vilniaus vaivada Bečkovičius. Pasibaigus oficialiai pobūvio daliai, spaudos atstovai ir garbūs svečiai apžiūrėjo abu orlaivius. Trumpam stabtelėjęs Vilniuje, pirmasis „Fokker“ tęsė savo kelionę į Rygą ir Taliną; antrasis liko Vilniuje ir paskraidino keleivius virš miesto“.- prisimena to meto spauda.

Elinos Makropulos paslaptis: Kūtvėlos įspūdžiai iš Lituanicono renginio.

1913 m. advokato padėjėjas Vitekas pastebi, kad byla tarp dviejų šeimų trunka jau šimtmetį. Jo viršininkas advokatas atstovauja vienai pusei, viduriniosios klasės atstovams Gregorams, prieš aristokratų Prusų šeimą. Byla jau pasiekusi Aukščiausiąjį teismą ir šiandien laukiama sprendimo. Advokatas grįžta iš nenusisekusio teismo posėdžio lydimas garsios dainininkės Emilijos. Dainininkė pažeria kompromituojančios medžiagos apie bylos dalyvius su tokiu užtikrintumu, kad kyla klausimas, kodėl scenos artistė domisi šia paveldėjimo byla. Iš tiesų, Emiliją labai domina vienas tarp bylos dokumentų esantis ją kompromituojantis laiškas, ir ji siekia jį paimti bet kokiomis priemonėmis. Kai veiksmas įsibėgėja, aplinkybių įsprausta į kampą Emilija prisipažįsta, kad ji gimė Kretoje 1585 m., o jos tėvas sukūrė nemirtingumo eliksyrą. Ir štai jau 300 metų kaip ji, keisdama vardus, vaikšto šia žeme. Laiške, kurio ji ieško, yra gyvybės eliksyro receptas, kurio jai reikia prasitęsti gyvenimą dar trims šimtmečiams. Tai-tik kelios nuotrupos iš apie 1922 m. parašyto Karelo Čapeko kūrinio "Věc Makropulos", dar verčiamo kaip "Makropulos paslaptis" ar "Makropulos Daiktas". Klausimas, kurį nagrinėja ši pjesė, yra toks: kada užtenka gyventi? Ar yra prasmė gyventi, kai tu viską patyrei ir pažinai? Ar yra prasmė gyventi, kai tu nebeturi ką mylėti, nes jie vieną dieną pasensta ir numiršta, o tu-amžinai jauna? Jūsų dėmesiui- San Fransicso operos pastatymo momentai.

Tai- tik vienas iš klausimų, kuriuos gvildeno į net jau dvidešimt aštuntąjį Lituanicono renginį "Iš praeities į ateitį" susirinkę fantastikos žanro mėgėjai ir kūrėjai. Kas yra fantastika? Manau, fantastika yra viskas, kas neegzistuoja realybėje. Štai-stalas. Jį galima paliesti. Jis realus. Štai -žiurkėnas Kristupėlis. Jį galima paliesti. Jis realus. Štai- pirma turistinė all included kelionė į Saturną. Kol kas-tai fantastika. Prisipažinsiu, šio renginio metu mano fantastikos supratimas kiek prasiplėtė netikėta kryptimi: fantastika gali būti baltų dievai, virtę stalo žaidimo kortomis, dar fantastika gali būti virtualus pasivaikščiojimas su specialiais akiniais, atgiję cosplay įkūnyti japoniškos animacijos herojai, ar net Totoro pliušinis žaisliukas. Gal nė nebūčiau ėjusi į šį renginį, jeigu ne Adomas Rutkauskas, vienas iš renginio organizatorių, žurnalistas, Ingress žaliosios frakcijos narys, fotografas ir šiaip geras žmogus. Jis taip reklamavo šį renginį, kad nenueiti tiesiog nebuvo galima, o tai, kad renginys buvo nemokamas, dar stipriai grojo mano suvalkietiškais genais, dėl kurių suaktyvėjimo ne laiku ir ne vietoje aš jau ne kartą skundžiausi. Renginio organizatorių duomenimis, šiandien jie sulaukė 500+ lankytojų. 

Renginys vyko Socialinių mokslų kolegijoje visą šeštadienį. Renginio erdvės buvo suskirstytos pagal veiklos pobūdį, o paskaitoms/pranešimams pakviesti savo srities specialistai. Netgi kavinė dirbo pilnu pajėgumu! Tas buvo labai svarbu, nes pertraukos tarp renginių buvo kaip tik reikiamos trukmės, kad būtų galima pavalgyti ar apžiūrėti pardavimui suneštas gėrybes. Tiesa, veiklų ir parodų galėjo būti daugiau, nes viską apeiti neužėmė labai daug laiko, o paskui liko tik arba valgyti, arba naršyti internete iki kitos paskaitos. Šiaip futuristė iš manęs nekokia, aš gyvenu šia diena, bet kai kurie pranešimai nustebino savo aktualumu ir drąsa. Self-driven public transport buses? Ar jūs rimtai????

Ursulijus Lepečkojauskas nagrinėja renginio programą.

Renginio atidarymas buvo numatytas 11.00 val. Iki Socialinių mokslų kolegijos mudu su Ursulijumi Lepečkojausku atvažiavome labai patogiai autobusu (kol kas dar vairuojamu ne roboto). Prie įėjimo lankytojus žiedavo apyrankėmis (kurių paskirtis escaped me iki to momento, kai paaiškėjo, kad jų numeriai dalyvaus loterijoje, bet žinant mano sėkmę tai tas pats, kas paparčio žiedo ieškoti) ir dalino renginio programas. Viskas nemokamai!

Rūšių draugystė ir solidarumas-labai svarbu bet kuriame amžiuje.

Daugiausiai lankytojų dėmesio sulaukė prekystalis su Totoro pliušiais ir azijietiškais (japoniškais, korėjietiškais) skanumynais (krevečių skonio čipsai fui kaip baisu). Kainos, lyginant su kokia Alibaba, nekonkurencingos, bet moteriška širdis išsileido pamačius tokį gražų Totoro ir ranka pati iš rankinės ištraukė piniginę. Ursulijus Lepečkojauskas irgi džiaugiasi, tik žiurkėnas Kristupėlis pasakė, kad jo šeimininkė tai reto kvailumo moteriškė. 

Powerbank dabar jau nebe aksesuaras, o būtinybė.

Kai telefono gyvybės linija ėmė panašėti į heart stop liniją, parašiau skelbimą: "Jauna fantastikos mėgėja su Samsung susipažintų su powerbanko turėtoju #Lituanicone profesionaliems trumpalaikiams santykiams". Bet grotžymė nebuvo pakankamai populiari pritraukti gudramobilių firmos savininką ar bitcoinų štampuotoją, laimei, toks pažįstamas Gediminas visur dabar su powerbanku vaikšto, tai pabuvo mano telefonui energijos donoru. 

My smile is irresistible. My beauty is killing. My army is ruthless. I am Medeina, Goddess of All Beasts.

Šita kaukė kortų žaidimo "Baltų dievai" kūrėjų stende buvo tikras selfių magnetas. Šiaip stalo žaidimams esu stipriai abejinga, nes dar neaptikau jokio žaidimo, kur galima žaisti vienam (arba su sukalbamu žiurkėnu). Buvo nedidelis stendas su komiksais, bet nusivyliau neradusi jokio knygynėlio ar tiesiog laikinos bibliotekėlės. Būtų gerai, jeigu atsirastų ir fantastinės literatūros pasiūla tokio renginio metu, bent jau su klasikiniu repertuaru: Azimovas, Velsas, Vernas...Galima ir iš antrų rankų. Manau, koks nors dėvėtų knygų knygynas galėtų susidomėti dalyvavimu kitais metais. 

Selfių akimirkos. Kas tik nevaikšto šia žeme.

Ir kaip visos šios paikystės, turbūt paklaus mano gerbiamas Skaitytojas, rišasi su dabartimi, su realybe, ir iš viso, kodėl reikia eiti į tokius renginius, o ne važiuoti grybauti į Varėną? Arba, pavyzdžiui, iškuopti žiurkėnui narvelį? Atsakau. Povilas Poderskis skaitė pranešimą apie drąsų naują pasaulį, kuris ateis nepaisant mūsų norų. Tai žinote, gerbiamas Povilai, galėtų tas naujas pasaulis ir greičiau ateidinėti, jeigu ką. Aš neatsakinėju į tam tikras užklausas socialiniuose tinkluose, jeigu atsakymą galima rasti Google, o tokių bus 95 proc. klausimų. Tarkime, negaišiu savo brangaus laiko dirbdama kaip kelionių agentas rašydama atsakymą kokiam nors Derekui iš Mančesterio į klausimą "How can I get from Manchester to Paris?". Jeigu nesugebi išgūglinti atsakymo į tokį basic question, tai žinai ką, Derekai iš Mančesterio, gal tu geriau sėdėk namie. Tačiau Lietuvos techninė pažanga yra tikra fantastika ir pavyzdys kitoms šalims. Bet štai užvakar tokia viena užklausa išlindo Facebook'e: 

SIM kortelių kaitaliojimo (sado)mazochizmas.

Prisimenu, kaip ITB turizmo naujienų parodoje Berlyne gavau dovanų TravelSIM kortelę. Tai buvo 2013 metais, tai ne taip jau ir seniai. Idėja labai paprasta-viena SIM kortelė, skirta visam pasauliui, su fiksuotais tarifais ir galimybe papildyti sąskaitą internetu. Tiesa, yra vienas niuansas- telefonas turi būti "atrištas" nuo konkretaus paslaugų teikėjo. Bet tuomet tai buvo fantastika. 

Neutrali kelioninė SIM kortelė.

Matomai, 2017 metais kai kurie keliautojai vis dar susiduria su problema, kad jų turimas telefonas atsidūrus kitoje geografijoje ima ir nebeteikia paslaugų. Tuomet reikia ieškoti vietinės SIM kortelės, o tokiose demokratinėse šalyse kaip Baltarusija dar ir pasą pateikti prieš aktyvuojant paslaugą. Tiesa, šiuo klausimu Lietuva irgi priartėjo prie Baltarusijos lygio, nes išankstinio papildymo kortelių savininkai visi be išimties tapo prilyginti kalėjimų sukčiams. Kaip ten sakoma, aptverk miestą X spygliuota tvora-kiekvienas žinos už ką sėdi. Taip ir čia. Grįžtant prie Kijevo klausimo, technologijos jau galėtų ir turėtų peržengti okeanus skirtumų ir protingai prisijungti prie telekomunikacijų tinklo nesukeliant vartotojui galvosopio renkantis iš septynių SIM kortelių pardavėjų ar naujos kortelės suderinamumu su turimu telefono modeliu. Ne apie kriogenines kameras dabar mąstykime, o ravėkime mobiliojo ryšio infrastruktūros piktžoles. Self-driven public transport buses irgi palauks. Taip kad, gerbiami futuristai ir vizijų matytojai, eikite ir dirbkite, o vizijas matydami dar ir žegnotis nepamirškite.

Lituanicono organizatoriams reiškiu nuoširdžią padėką už įdomų renginį ir linkiu sėkmės ruošiantis kitiems metams. Tikėkimės, renginys bus dar didesnis ir įdomesnis, gal netgi vyks dvi dienas Litexpo centre. O aš visgi susirasiu ir išprosysiu tuos savo marškinėlius su Cowboy Bebop paveikslėliu. Ech, ta jaunystė :D

Bet jūs ten organizuodami irgi nepersistenkite: Progress isn't made by early risers. It's made by lazy men trying to find easier ways to do something :-) 

Su meile ir, kaip visada, baisingai susivėlusi Jūsų

Goddess Kootah 

Vilniaus gatvės menas: kur ta riba tarp meno ir vandalizmo?

Prisipažinsiu, kad gatvės menas man niekada neatrodė patrauklus. Viskas, kas susiję su gatve-gatvės menas, gatvės maistas, gatvės mergos- man atrodė žema, pigu ir vulgaru. Kartais ir dabar taip atrodo, tik su amžiumi žmogus  kai kuriuos dalykus mažiau imi į plaučius. Bet pastaraisiais metais gatvės menas išsikovojo pripažinimą kaip meno šaka, jo taškai traukia turistus, ištapytos sienos netgi tampa savotiška Meka, kaip kad Lenono siena Prahoje.

Iš kelionės archyvo. Lenono siena Prahoje. Menas ar vandalizmas?

Kadangi mano sveikata taisosi lėtai, trepokuoju Vilniaus ribose ir susilaikau nuo ilgų kelionių. Reikia naudotis proga, kol orai geri, tai pasižiūrėjau, ką siūlo Vilniaus turizmo informacijos centras ir radau Vilniaus gatvės meno žemėlapį su 20 lankytinų objektų. Kadangi daugelį jų galima pasiekti visuomeniniu transportu ir pėsčiomis, ryžausi paskirti dieną ir patyrinėti, ką vietiniams ir miesto svečiams siūlo Vilniaus gatvės menas. Ar jau išdidžiai stovime šalia Berlyno ir Niujorko?

Bespalvis Vilniaus grožis!

Sumaniau nufotografuoti Vilnių juodai baltą. Rezultatas maloniai nustebino. Kampai užsiaštrino, kampai užsigludino, detalės išryškėjo, detalės susiliejo. Vilnius pasidarė toks miestas-chameleonas. Čia įkeliu kelias charakteringiausias juodai balto Vilniaus nuotraukas.

Vilniaus katedra. 

Kalėdų miestelis.

Valdovų rūmai.

Jau bunda Kalėdų miestelis.

Greetings from Vilnius.

Jėzuitų kolegijos pastatas, dabar-Vilniaus universitetas. 

Universiteto ir Šv. Jono sankryža. 

Šv. Jono bažnyčios varpinė. 

Kavinės anksti ryte pilnos žmonių. 

Freska Pilies gatvėje.

Gotiknis juvelyro namas.

Puošyba iš plytų.

Vilniaus sluoksniai. 

Buvo langas, nebėra lango. 

Šv. Onos bažnyčia. 

Liepsnojanti gotika.

Vilniaus kiemelis.

Arkangelo Mykolo bažnyčia.

Literatų gatvė.

Viena iš Vilniaus cerkvių.

Vingiuojame iki cerkvės.

Sidabryno Marija.

Šv. Paraskevos cerkvė. 

Cerkvės fragmentas.

Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė. 

Medeinė.

Buvęs žydų kvartalas.

Šv. Dvasios bažnyčios kupolas.

Šv. Kazimiero bažynčia.

Freska ant Turkijos ambasados. 

Bazilijonų vienuolyno vartai.

Tvarkoma Šv. Trejybės unitų bažnyčia. 

Vynuogės kiemelyje,

Šv. Teresės bažnyčia.

Du kryžiai ir šermukšnis. 

Šv. Teresės bažnyčios fragmentas.

Aušros Vartai.

Bespalvystėje išryškėja grožis. 

Kitu kampu.

Vilnius puošiasi gražiausioms metų šventėms. 

Ankstyvą ir šaltą Kūčių rytą miestas buvo stebėtinai pilnas žmonių. Tos kavinės, kurios jau dirbo, buvo sausakimšos. Rusakalbių turistų grupės su gidais stoviniavo vos ne ant kiekvieno kampo. Pasibėgiojimą po Vilnių užbaigiau prieš įsidienojant ir jo gatves užplūstant daugiau žmonių.

Ką manote apie juodai baltą Vilnių?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Kūčiukaitė