Mane galima sutikti:

Lapkritis: Jordanija.

Skaitau Lietuvą-skaitau pasaulį. Vilniaus knygų mugės grobis!

2018 m. vasario 25 d., sekmadienis

"Didieji knygų atlaidai", "Metiniai knygų atlaidai", "Piligriminė kelionė"...Taip Vilniuje kasmet rengiamą knygų mugę imta vadinti nuo maždaug 2011-2012 m. Net jeigu tai ir buvo leptelta pašiepiant, šiandien Vilniaus knygų mugės kitaip ir nebepavadinsi, nes į ją suplaukia žmonės iš visos Lietuvos ir vaikšto su knygų sąrašais rankose, lyg su kokiu Katekizmu, ir bando atsilaikyti prieš pagundą nusipirkti knygų, kurių nėra sąraše. Jeigu šis renginys truktų ne keturias dienas, o visą savaitę, drąsiai galėtume jį įrašyti į UNESCO nematerialiojo pasaulio paveldo sąrašą.

O aš norėčiau pakalbėti apie asmeninės bibliotekos suformavimą. Bibliotekos visais laikais buvo kelią rodantis švyturys ir išminties šaltinis. Iš istorinių šaltinių žinome, kad Ona Vytautienė gavo dovanų kelias knygas apie šv. Daratos gyvenimą ir jomis nuoširdžiai džiaugėsi, kaip, istorikų manymu, nebūtų galėjusi džiaugtis skaityti nemokantis žmogus. Onos Vytautienės knygos bus vienas iš pirmųjų knygų paminėjimų Lietuvos istorijoje, leidžiančių svarstyti jeigu ne apie dvaro bibliotekos, tai bent apie asmeninės valdovų bibliotekos susiformavimą. Yra taipogi žinoma, kad Jogaila su Jadvyga naujai formuojamam Vilniaus Katedros lobynui yra dovanoję vertybių, kurių tarpe buvo Jokūbo Vorangiečio "Legenda Aurea",-knyga apie šventųjų gyvenimus, manoma, parinkta būtent Jadvygos nurodymu. Kol kas mažai plačiajai visuomenei pristatomas turbūt vienas unikaliausių Lietuvos istorijoje veikalų-Vaišvilko iniciatyva vienuolyne Laurušave sukurtas evangelijos nuorašas, kuris yra laikomas pirmąją iš LDK teritorijos kilusia ir išlikusia knyga, datuojama 1329 m.; šiandien jos skaitmeninė kopija saugoma Vilniaus Vrublevskių bibliotekoje. Aleksandras Jogailaitis, valdęs XV-XVI a. sandūroje, laikomas pimuoju mūsų valdovu, mokėjusiu skaityti ir rašyti, o jo žmonai Elenai Ivanovnai Riurikaitei iš Maskvos pasiuntinys atvežė trylikos knygų (tuomet-kodeksų) rinkinį, pirktą Lietuvos Brastoje ir saugotą Vilniaus bernardinų vienuolyne. Žygimanto Augusto biblioteka, davusi pradžią Vilniaus universiteto bibliotekai, verta atskiro straipsnių ciklo. Ne apie tokias aukštas materijas kalbant, Bistrampolio dvare gyvenęs ir jos biblioteka naudojęsis Henrikas Senkevičius ten parašė bene garsiausią savo kūrinį "Tvanas".

Norėčiau pasakyti, kad esu Nepriklausomybės vaikas, bet turbūt nepavyks-gimiau 1981 m., taigi buvau vaikas, ėjęs į Nepriklausomybę: fragmentiškai prisimenu stovėjusi Baltijos kelyje ir fragmentiškai prisimenu Sausio 13-sios įvykius. Įdomumo dėlei pasižiūrėjau, kas įvyko SSRS mano gimimo metais, tai 1981 m. SSRS įvykdė dvidešimt vieną branduolinį bandymą. Užaugau skaitydama Aleksandrą Diuma, Žiulį Verną, Tomą Main Ridą, Emilį Zola, "Drąsiųjų kelių" serijas. Kartą viename Valterio Skoto romane radau žodį "kekšė", kurio reikšmės ėjau pasiklausti pas mamą. Mama pasakė, kad nežino. Pas mokytojus ir inteligentus senelius (senelio tėvas buvo paskutinysis Kudirkos Naumiesčio burmistras) susipažinau su tremtinių atsiminimais ir lietuvių literatūros klasika.

Dabartinė mano biblioteka paremta dviem principais: perku tik tas knygas, kurias skaitysiu pakartotinai, ir tas knygas, kurios man reikalingos darbui. Kartais perku knygas, kurias tiesiog reikia turėti dėl jų visažmogiškos vertės. Neseniai peržiūrėju savo asmeninės bibliotekos katalogą ir su siaubu supratau, kad man reikės testamentu jas palikti Lietuvai, nes paprastam mirtingajam mano surinktos vertingos knygos bus neįdomios ir iškeliaus į knygų laužą, o Lietuva galės iš mano bibliotekos fondų sukurti kažką panašaus į Britų muziejų, tik knygoms. Šiemet į knygų atlaidus irgi žygiavau su sąrašu knygų, kurios turėjo papildyti mano biblioteką, o dėl kai kurių knygų buvau pasiryžusi ir kraują pralieti.

all books
Kūtvėlos knygų grobis.




Vienas iš neabejotinų 2018 m. knygų hitų yra netikėtai pasirodžiusi Raimondos Ragauskienės knyga "Mirties nugalėti nepavyko: Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų biologinė istorija (XV a. pabaiga-XVII a.)". Jeigu Lietuvoje būtų surengtas konkursas išrinkti tris dalykus, kurie garsina Lietuvą Europoje, tai neabejotinai būtų cepelinai, šaltibarščiai ir Barbora Radvilaitė. Humanitarinių mokslų daktarė Raimonda Ragauskienė savo moksline veikla yra labai prisidėjusi prie to, kad Radvilos tapo Lietuvos istorijos popsu, tenebūna ant pikto pasakyta, nes aš net baltai pavydžiu Radviloms, kurie gerb. R. Ragauskienės dėka pasiekiami ir gana neblogai pažįstami plačiajai visuomenei, o ne nugulė istorijos dulkėmis apneštose lentynose kaip Sanguškos, Čartoriskiai, Vyšnioveckiai, Chodkevičiai, Sapiegos, Tyzenhauzai, Tiškevičiai ir kitos garsios giminės, tebelaukiančios savo fanatų. Vienoje iš gerb. R. Ragauskienės parengtų knygelių radau paskaičiuota, kad per 400 metų vien Barboros Radvilaitės asmeniui nagrinėti paskirta 200 darbų.

"Mirties nugalėti nepavyko: Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų biologinė istorija (XV a. pabaiga-XVII a.)" yra monografija (nuo įžangos iki asmenvardžių rodyklės yra 735 psl.), kurioje per istorinį, demografinį ir medicininį segmentus tarpdalykiškai analizuojami Radvilų Biržų-Dubingių atšakos duomenys, apimantys net penkiasdešimt du šios giminės narius per septynias kartas. Nė kiek neabejoju, kad istorijos mylėtojų rate ši knyga bus labai geidžiama ir vertinama. Šios knygos dėka kunigaikščiai Radvilos nusileidžia ant žemės iš savo kunigaikštiškojo majestoto ir pripažįsta turintys fizinę ir psichinę sveikatą, kaip ir mes, nuodėmingi dvikojai šios Žemės vaikščiotojai.

P1610556
Knyga apie Radvilas.


Vilniaus edukologijos universiteto leidykla, 2017 m.
Tiražas: 500 egzempliorių.
Kaina: jeigu pavyks rasti šią knygą pirkti, kaina gali svyruoti nuo oficialios LEU leidyklos kainos 21.80 EUR iki Knygų Mugės kainos 27.00 EUR.
Knygą platina: šiuo metu praktiškai nebeįmanoma šios knygos gauti internetiniuose ir fiziniuose knygynuose.

***
"Pažvelk pro dar bevardį skaidrų mineralą – gal rūkuos matyti Vilnius?"-Judita Vaičiūnaitė, 1977 m.

"Vilniaus baroko tėvo" architekto Johano Kristupo Glaubico sukurtuose Bazilijonų vienuolyno vartuose kabo kukli, į akis nekrentanti ir jau gerokai apšepusi atminimo lenta. Ilgą laiką buvau šventai įsitikinusi, kad ji ten kabo jau du-tris šimtus metų ir būtent todėl yra tokia nuskurusi, bet labai nustebau visiškai neseniai aptikusi, kad ši atminimo lentelė ten kabo viso labo nuo 2002 m. Atminio lenta skelbia, kad Bazilijonų vienuolyne buvusiame caro administracijos įrengtame kalėjime kalėjo 1831 m. sukilimo dalyvis ir A. Mickevičiaus bendražygis Ignotas (kitur-Ignas, Ignacas) Domeika. Būtent 2002 m. buvo paminėtas jo 200 metų gimimo jubiliejus. Kai reikia apibūdinti Ignotą Domeiką trumpai ir aiškiai, man tiesiogine prasme nusvyra rankos: Čilės lietuvis, maištininkas profesorius (o gal-profesorius maištininkas?), mineralogas, geologas, chemikas, paleontologas, etnologas, Čilės švietimo sistemos reformatorius, Čilės respublikos garbės pilietis, pasaulinio lygio mokslininkas, Čilės universiteto Santjage rektorius, švietėjas, humanistas; žmogus, kurio garbei pavadinta virš 70-ties objektų Žemės planetoje ir už jos ribų (tarkime, asteroidas Domeyko 2784).

Mano dideliam džiaugsmui, 2017 m. Vilniaus universiteto leidykla išleido galingos apimties (724 psl) profesoriaus ir habilituoto mokslų daktaro, Ignoto Domeikos draugijos įkūrėjo Algimanto Grigelio sudarytą knygą apie Ignotą Domeiką kukliu pavadinimu: "Ignotas Domeika. Geologas, mineralogas, kalnų inžinierius". Ši knyga yra skirta I. Domeikos 215-sioms gimimo metinėms ir prasideda Prezidento V. Adamkaus citata: "Ignoto Domeikos asmenybėje dar ne viena karta ne viename pasaulio krašte regės veiklumo, tarnystės mokslui ir pažangai, begalinio vitališkumo pavyzdį... Laisvės siekio įprasminimas, teoriniai ir praktiniai mokslo darbai, akademinė bei administracinė veikla – viskas, kas šiandien pripažinta ir įvardyta kaip pasaulinės reikšmės paveldas, sietina su orios laisvės dvasia – neatskiriamu senosios Lietuvos valstybės matmeniu."

P1610560
Knyga apie Ignotą Domeiką.

Vilniaus universiteto leidykla, 2017 m.
Tiražas: 500 egzempliorių.
Kaina: nuo 33 EUR iki 42 EUR.
Knygą platina: Vilniaus universiteto leidyklos knygas galima įsigyti šiuose knygynuose.

***

Neseniai minėjome religinio ir kultūrinio Reformacijos judėjimo Europoje 500-sias atsiradimo metines. "Daugiau nei tūkstantmetį Vakarų Europoje dominavo viena Bažnyčia. Romos katalikų tikyba buvo vienintelė oficiali religija, o jos centre-Romos popiežius, karūnuodavęs karalius ir rengdavęs kryžiaus žygius. Tačiau daugiau nei prieš penketą amžių šį Vakarų ir Vidurio Europos konfesinį monopolį sukrėtė lūžis, ne visada sutartinai vadinamas Reformacija. Reformacijos Lietuvoje istorija įvairuoja nuo didikų iki valstiečių, nuo džiaugsmo iki skaudžių netekčių, nuo kūrybos ik griovimo. 1517 m. eilinio vokiečių vienuolio Martyno Liuterio 95 tezėmis įžiebta ugnis, apšvietusi Romos katalikų bažnyčios ydas, sukėlė vieną lemtingiausių Vakarų civilizacijos lūžių, kurios pasekmės iki šiol ženklina šiandieninės Europos (ir ne tik jos) visuomenės socialinį, kultūrinį, politinį ir net ekonominį gyvenimą. Jau kitais 1518 m. į Lietuvą atkeliavusios M. Liuterio tezės žymėjo naujos istorinės raidos pradžią." -savo knygos "Protestantizmo paveldas Lietuvoje" įvade rašo Rolandas Vytautas Lingys.

Humanitarinių mokslų habilituota daktarė, Liudviko Rėzos vardo premijos laureatė, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-jo laipsnio ordino kavalierė Ingė Lukšaitė yra neabejotinas autoritetas Reformacijos tyrinėjimo klausimais. Viskas, ką norėjote sužinoti apie Reformaciją, bet nedrįsote paklausti, aprašoma naujausioje gerb. I. Lukšaitės knygoje "Kai tikėjimas keitė pasaulį...Reformaciją Lietuvoje". Knyga parašyta lengvai suprantama žmonių kalba, kas ne visada pasakytina apie religijotyros veikalus. "Knygoje keliami klausimai, kaip ir kodėl paplito Reformacijos idėjos Lietuvoje, kas buvo tie, kurie manė, kad tikėjimas ir pakeista Bažnyčios sankloda gali pakeisti visuomenę ir jos raidos kelius, kokiu Reformacijos paveldu mes remiamės arba galime remtis šiais laikais savo kultūroje."- rašoma šios knygos anotacijoje. 

P1610562
Knyga apie Reformaciją.
Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2017.
Tiražas: 1000 egzempliorių.
Kaina: apie 10 EUR iš Mokslo ir enciklopedijų leidybos knygyne Karoliniškėse ir iki 15 EUR įvairiuose internetiniuose knygynuose.
Knygą platina: MELC ir jų internetinis knygynas parduoda už geriausią kainą.

***

Žinojau, kad ketinama perleisti vieną iš, galima sakyti, kultinių Vilniaus miestui skirtų knygų-Gabrielės Giunterytės-Puzinienės "Vilniuje ir Lietuvos dvaruose. 1815-1843 metų dienoraštis"-tik nesitikėjau, kad tai atitiks taip greitai dėl tam tikrų niuansų, susijusių su knygos redagavimu ir vertimu (originalas parašytas lenkų kalba, o jo autorė- Gabriela z Güntherów von Hildelsheim Puzynina). Senojo 2005 m. leidimo tiražas išparduotas ir internetinėse "dėvėtų knygų" parduotuvėse už šią knygą prašoma 30-40 EUR. Neabejoju, kad išėjus naujam tiražui, senojo tiražo knygos dar pabrangs, nes taps vertingesnės kolekcionieriams. Pirmą kartą šį knyga išleista, jeigu neklystu, dar 1928 m.

Ši autobiografinė, egzistencinė aristokratės išpažinties knyga yra vertinga ne tik savo autentiškomis detalėmis apie 1815-1843 metų Vilniaus gyvenimą, bet ir dėl to, kad papildo retas moterų literatūros gretas. Tai net ne knyga, o epas apie gyvenimą- apie Vilniaus miesto gyvenimą, apie  XIX a. kilmingos moters, bajorės Gabrielės gyvenimą. Savo 1821 m. atsiminimuose autorė rašo: "Žiemą po savo ligos įsiminiau todėl, kad mums, tuo metu gyvenusiems Miulerio name, kur buvo dideliems viešiems renginiams skirta salė, prieš akis ėmė skleistis ir masinti gražusis pasaulis... Šeštadieniais, karnavalo dienomis, ten išsirengdavo mūsų tarnaitės, su kaukėmis, keistai apsirėdžiusios, o per stiklines duris ne kartą matėme pasipuošusias damas, lipančias laiptais į kazino arba koncertą. Kartą buvome pažadintos naktį, nes įnešė apalpusią panelę balta baline suknia, ir ją, išblyškusią, su gėlių vainiku ant galvos ir gražią tarsi angelas, mūsų tarnai gaivino, o atsipeikėjusi ji iškviesto daktaro paklausė: „Ar galėsiu dalyvauti rytdienos baliuje?..“ Ta apalpusi šokėja buvo Antanina Sulistrovska, o ją gydantis daktaras – Andrius Sniadeckis, kuriam tuo metu ir į galvą neatėjo, kad gražioji pacientė po kokių aštuonerių metų taps jo marti. Jo vienturtis sūnus Juozas tuo metu buvo užsienyje, keliavo, o gal ir mokėsi."

Šioje knygoje užsimenama apie "tetą Sofiją", kuri buvo asmeniškai pažįstama su Rusijos caru. Ši teta buvo ne kas kita, o Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė, kurios romantiškas susižavėjimas Rusijos caru (nors jų nuodėmingas kūniškas ryšys neįrodytas iki šiol) buvo tiek skandalingas, kad tėvas spaudė Sofiją kuom greičiau ištekėti. Sofijos Tyzenhauzaitės knyga (originalas išleistas 1862 m. prancūzų kalba ir dabar yra antikvarinė retenybė, vertimo į lietuvių kalbą 2004 m. tiražas išparduotas) "Reminscencijos" irgi yra svarbus indėlis į moterų literatūrą. Linkiu, kad ir Sofijos Tyzenhauzaitės "Reminscencijos" sulauktų pakartotinio tiražo.

P1610564
Knyga apie Vilnių.
Tyto Alba, 2018
Tiražas: 3000 egzempliorių.
Kaina: apie 16 EUR Tyto Alba leidyklos knygyne, apie 19 EUR internetiniuose knygynuose ir apie 22 EUR didžiuosiuose knygynuose.
Knygą platina: Tyto Alba leidyklos knygynas Žvėryne, internetiniai knygynai ir didieji knygynai.

***

Viena iš knygų, kurių nebuvo mano pirkinių sąraše, yra humanitarinių mokslų daktaro ir muziejininko Žyginto Būčio knyga "Masonai Lietuvoje: XVIII a. pabaiga-XIX a. pradžia." Ši knyga išleista dar 2009 m. ir praslydo pro mano radarą dėl savo tematikos, nes masonų ordino veikla niekada labai nesidomėjau. Tačiau dabar esu intelektualiai sumanesnė ir manau, kad šią mano pažinimo ir kultūros spragą reiktų užlopyti, nes vargu ar galime kalbėti apie XIX a. Vilnių, A. Mickevičių ir I. Domeiką be slaptųjų draugijų įtakos (tiesa, dėl Domeikos priklausymo masonų ložei galvos neguldau). Ši beveik 300 puslapių apimties knyga atrodo solidžiai, pateikia daug vaizdinės medžiagos. Pratarmėje rašoma: "Lietuvos laisvųjų mūrininkų istorija, jų įtaka to meto visuomenei iki šiol yra menkai žinoma ir analizuota. Mažai tyrinėtas ir archyvinis bei muziejinis šios brolijos palikimas." Ši knyga yra turbūt pirmasis bandymas pristatyti masonų palikimą Lietuvoje. Man žinoma kita, panašios tematikos knyga, tai yra  Stanislovo Malachovskio-Lampickio 2009 m. "Minties" leidyklos išleista knyga "Masonai buvusiose LDK žemėse 1776-1822 metais. Istorija ir šaltiniai", bet nesu jos skaičiusi.

Skaudus likimas ištiko masonikos istorinius šaltinius: nemaža dalis jų sudegė Varšuvos senųjų aktų archyve 1944 m., o Vilniaus Vrublevskių bibliotekoje saugotas masonikos rinkinys buvo 1939 m. išvežtas į kitus SSRS miestus ir išgrobstytas (sakoma, kad dokumentų ryšuliai tiesiog mėtėsi Minsko gatvėse), o šiandien tik maža jo dalis saugoma Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Lietuvos mokslų akadmeijos bibliotekoje ir Lietuvos valstybės istorijos archyve.

P1610558
Knyga apie masonus.
Lietuvos nacionalinis muziejus, 2009.
Tiražas: 700 egzempliorių.
Kaina: 5 EUR LNM ir iki 9 EUR internetiniuose knygynuose.
Knygą platina: Lietuvos nacionalinis muziejus, internetiniai knygynai.

***

Mano aistra domėtis Viduramžių manuskriptų (rankraštinių knygų) kūrimo technologijomis neslobsta. Esu tikra, kad Viduramžiais, Renesanso laikais ir net po spaudos preso išradimo sukurtos knygos yra ne kas kita, o meno kūriniai. Ilgą kelią iki bibliotekos vienuolyne ar karaliaus pilyje turėjo nueiti knyga: nuo pergamento paruošimo iki teksto perrašymo, iliustracijų atlikimo, įrišimo ir viršelio parinkimo, o net ir atsiradus spausdinimo presui dar ilgai iliustracijos buvo atliekamos ranka. Prieš atsirandant spausdinimo presui, geriausiu atveju vienas teksto perrašinėtojas įveikdavo 1,5 puslapio per dieną! Tiesa, toks perrašinėtojas ilgesnėmis dienomis prie saulės šviesos galėjo perrašyti ir daugiau teksto, bet per bažnytines šventes vis tiek dirbdavo trumpiau, todėl visuotinai priimtinas ranka perrašyto teksto vidurkis lieka 1,5 puslapio per dieną. Iliustracijas knygoms kūrė savo amato meistrai (dažnai tokios knygos vadinamos illuminated manuscripts), kurie dažus piešiniams pasigamindavo iš prabangių medžiagų, tokių kaip auksas ar sidabras, o viršelius kuriantys meistrai juos puošdavo brangakmeniais.

Vilniaus universiteto leidyklos išleistoje knygoje "Bibliotheca Curiosa" anglų kalba pristatomos 123 publikacijos, datuojamos XV-XX a. ir saugomos Retų knygų skyriuje Vilniaus universiteto bibliotekoje. Kaip jau sako pats knygos pavadinimas, joje pristatomos ištraukos iš senųjų spaudinių pasakoja apie vienokius ar kitokius įdomius to meto patyrimus, nuo raganų medžioklės iki laivų katastrofų. Atskirai yra pristatomos įdomybės, rastos pasimestos senųjų knygų puslapiuose. Senųjų knygų iliustracijos pateikiamos išdidintos, su galimybe atidžiau apžvelgti jų subtilias detales nebijant nepatyrusiomis rankomis sugadinti kokį nors vertingą rankraštį. Šis Vilniaus universiteto leidinys bus malonus priedas prie mano jau turimos Raymond Clemens ir Timothy Graham knygos "Introduction to Manuscript Studies", išleistos dar 2007 m.; ją galima įsigyti Amazon internetiniame knygyne. Labai rekomenduoju išklausyti nemokamą Coursera kursą anglų kalba "Deciphering Secrets: The Illuminated Manuscripts of Medieval Europe".

Dar 2015 m. Vilniaus universiteto bibliotekoje surengtą parodą apie knygines keistenybes aplankė rekordinis skaičius žmonių, o paskui nemažai jų savo paliktuose atsiliepimuose pageidavo sulaukti ir parodos katalogo, todėl ši knyga atsišaukia į išsakytus apstulbintų parodos lankytojų lūkesčius. Pačioje Vilniaus universiteto biblitekoje saugoma daugiau kaip 160,000 senųjų vertingų knygų. Džiaugiuosi, kad šios knygos sudarytojos (Vilniaus universiteto bibliotekos retų spausdinių skyriaus darbuotoja Sondra Rankelienė ir jos kolegė Indrė Saudargienė) į knygą įtraukė ir kol kas plačiajai visuomenei mažai žinomą Kazimiero Semenavičiaus "Artilerijos meną". Na, o man asmeniškai šiurpas per kūną eina skaitant apie "Raganų kūjį", to meto pažangiausią raganų medžioklės vadovą, ir dabar aišku, kad krušą iššaukia ne kas kitas, o ragana kaimynė iš kitos laiptinės, kurią visi sutartinai vadiname "ciocia Zoja". Minėta paroda 2015 m. parodė visuomenei iki tol nerodytas bibliotekos vertybes, kurios paskui saugiau sugrįžo į saugyklas. Laimei, dabar paprastiems mirtingiesiems yra prieinama ši knyga, kurios puslapiuose atsiskleidžia įstabus pasaulis.

P1610566
Knyga apie keistenybes.
Vilniaus universiteto leidykla, 2016.
Tiražas: 300 egzempliorių.
Kaina: 30 EUR internetiniame knygyne, nors Knygų mugėje mokėjau tris kartus pigiau.
Knygą platina: Vilniaus universiteto leidyklos knygas galima įsigyti šiuose knygynuose.

***

Turbūt nerasime kitos tokios šalies, kur stačiatikiškos tradicijos ikonos, dažnai atvežtos įvairių istorinių neramumų metais, būtų iškabintos viešam gerbimui katalikiškoje šventovėje. Taip gali būti tik Lietuvoje, esančioje ant Rytų ir Vakarų kryžkelės. Po truputį tvarkoma Vilniaus šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia Lukiškėse traukia ne vieno smalsuolio akį, o atgimstanti bažnyčia nenumaldomai lemia istorikų ir kitų tyrėjų dėmėsį. "Knygą sudaro Lukiškių Dievo Motinos ikonai skirta studija ir jos kultą liudijančio šaltinio – 1737 m. Vilniaus akademijos spaustuvėje išleistos stebuklų knygos "Mistinis fontanas" fotografuotinis leidimas ir vertimas. Studijoje iš esmės nagrinėjami tik du objektai. Vienas jų – tai pats Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas, kuris 2008–2012 m. buvo restauruotas, atidengtas nuo užtapymų ir naujai atrastas kaip rusiškos kilmės XV a. pabaigos – XVI a. pradžios ikona. Kitas – Lukiškių Dievo Motinos stebuklų knyga. Visi leidinyje pateikiami tekstai ir vaizdai skirti Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje esančio stebuklingojo Lukiškių Dievo Motinos atvaizdo istorijai ir savasčiai atskleisti, skirti pasakoti, cituoti ir regimai reprezentuoti materialų ir nematerialų šio garsaus atvaizdo bei jo aplinkos gyvenimą..."-rašo knygos anotacijoje jos sudarytoja menotyrininkė, daktarė Tojana Račiūnaitė. 

2013 m. į šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią buvo sugražinta Dievo Motinos ikona, kurią 2008-2012 m. kruopščiai restauravo geriausi Lietuvos specialistai Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre. Šis paveikslas yra seniausias mūsų laikus pasiekęs kilnojamojo bažnytinio paveldo (molbertinis) kūrinys Lietuvoje. Manoma, kad XV a. pab.-XVI a. pr. datuojamą bizantiško stiliaus tapybos ikoną pagal Smolensko Hodegetriją į Lietuvą kaip trofėjų iš Maskvos karų apie 1649 m. atvežė LDK artilerijos generolas ir Lazdijų seniūnas Motiejus Korvinas Gosievskis. Tiksli originaliosios Smolenkso ikonos kelionė iš Bizantijos į Maskvą nėra žinoma, bet tikėtina, kad ją į Kijevą atsivežė atitekėdama kažkuri iš Bizantijos imperatoriaus dukterų. XII a. Kijevo kunigaikštis pervežė ikoną į Smolenską ir išstatė ją Uspenjės sobore, kur jai esant prasidėjo stebuklai, paskatinę sukurti jos kopijas-vieną štai ir turime Vilniuje.  Po M.K. Gosievskio mirties, jo sūnus atidavė šį atvaizdą Seinų dominikonams, kurie 1684 m. perdovanojo Vilniaus dominikonams Lukiškėse. Nuo tada ir minimi prie šio paveikslo patirti stebuklai, 1737 m. publikuoti knygoje "Mistinis fontanas, trykštantis iš paveikslo". Būtinas dalykas, siekiant vyskupo patvirtinto vieno ar kito paveikslo pripažinimo bei tikintis paveikslą vainikuoti Popiežiaus atsiųstomis ir palaimintomis karūnomis, yra priesaika patvirtinti stebuklų ir malonių liudijimai, metodiškai kruopščiai užrašomi į specialias knygas. Deja, iki šiol nesurastas ypatingai vertingu laikomas gryno sidabro ikonos aptaisas, dingęs be pėdsako.

P1610568
Knyga apie Lukiškių Dievo Motiną.
Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2017
Tiražas: 400 (kitur-300) egzempliorių.
Kaina: 20 EUR Vilniaus dailės akademijos knygyne netoli Užupio ir apie 30 EUR internetiniuose knygynuose.
Knygą platina: VDA knygynas ir internetiniai knygynai.

***

Antakalnyje yra nemažai vienos garsiausių LDK giminių-Sapiegų- paveldo. Sapiegų rūmai yra laikomi vieninteliu Lietuvoje išlikusiu baroko laikotarpio rūmų ir parko kompleksu. Mažai kas žino, kad šiame komplekse esančioje Viešpaties Jėzaus (kitur-Trinitorių arba Švč. Atpirkėjo Jėzaus Nazariečio) bažnyčioje buvo saugomas Antakalnio šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje dabar esantis Antakalnio Jėzus Navarietis. Beje, kažin ar tai nebus bene vienintelė rasinės mažumos apraiška Vilniaus bažnyčiose, nes Jėzus Navarietis pavaizduotas tamsiaodis.

XVII a. pradžioje Sevilijoje sukurta Jėzaus Nazariečio skulptūra priklausė Madrido trinitoriams. Šio ordino misionieriai skulptūrą pasiėmė su savimi į Šiaurės Afriką, o ten ją pagrobė ir į dabartinį Maroką išvežė arabai. Šią skulptūrą kartu su belaisviais 1682 m. pavyko iš arabų išpirkti ir sugrąžinti į Madridą, kur skulptūra netruko pagarsėti stebuklais. Tada tokios rengiamos Jėzaus Nazariečio statulos-marionetės paplito Europoje, o Vilniuje esančioji skulptūra datuojama 1700 m. Yra žinoma, kad Vilniaus Jėzus Nazarietis buvo specialiais užsakytas Antakalnio trinitorių bažnyčiai ir jos fundatorių Sapiegų lėšomis sukurtas Romoje. Tiesa, Romoje sukūrė tik galvą ir rankas, o korpusą ir kitas detales sukūrė jau vietoje. Skulptūra turėjo judinamas rankas ir būdavo rengiama procesijų rūbais. Jos viduje buvo užantspauduotos relikvijos, apie kurias trinitoriai nenoriai kalbėdavo. Taigi, Antakalnio Jėzus yra ankstyviausia LDK ispaniškojo tipo mobili skulptūra. Kai 1864 m. Antakalnio trinitorių vienuolynas buvo caro administracijos nurodymu uždarytas, skulptūrą perkėlė į Antakalnio šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Yra žinoma šios statulos kopijų buvus kitose Vilniaus ir Lietuvos bažnyčiose; yra žinoma iš viso ar ne apie penkis šimtus statulų Lietuvoje ir už jos ribų. Patys basieji trinitorių vienuoliai į Vilnių atvyko 1693 m. Jie buvo reformuoto ispaniškojo trinitorių ordino šakos atstovai ir užsiėmė misijų veikla-išpirkti belaisvius iš kitatikių nelaisvės.

Šia įspūdingą (su asmenvardžių rodykle susidaro 527 psl) monografiją parengė humanitarinių mokslų daktarė Regimanta Stankevičienė. Jame detaliai nagrinėjama šio Ispanijoje gerbiamo Jėzaus Nazariečio statulos (ir, bendrai paėmus, atvaizdo) istorija, paliečianti ir 1700 m. Vilniaus Antakalnio Jėzaus gyvavimo peripetijas. Labai įdomu nagrinėti įžvalgas, siejančias Vilnių ir Madridą tais laikais, kai nebuvo lėktuvų ir internetų. "Keistumas tapo mane įtraukusia paslaptimi. Regis, atsitiktinai į akiratį patekęs atvaizdas tapo lyg taku ar juo vedančiu spindinčiu aukso siūlų kamuoliu, kuris paliestas ėmė vyniotis... Iš pradžių net nesupratau, kad jau einu tuo taku. Pamažu ėmė dominti rengiamosios Ispanijos bažnyčių statulos, vėliau – panašios skulptūros Lietuvoje. Apskaičiavau, kad Antakalnio Jėzumi vadinamą Išganytojo atvaizdą ir jo kartotes bei analogus tyrinėju jau ketvirtį amžiaus: šia tema pirmą pranešimą mokslinei konferencijai ir straipsnį jo pagrindu parengiau 1992 metais. Nuo tada dirbau ir domėjausi dar daugeliu kitų senosios, dažniausiai bažnytinės dailės objektų ir temų, tačiau Antakalnio Jėzaus ir jo „šeimos“ atvaizdai vis buvo greta ir kai kada užėmė ne tik savaites ar mėnesius, bet ir metus. Parašiau ne vieną straipsnį, perskaičiau ne vieną pranešimą, paskaitą, apsigyniau disertaciją, išūžiau ausis kolegoms ir artimiesiems, tačiau monografiją parengti užtruko iki šiol. Šią knygą, lygiai kaip tėvams ilgai augintą ir ugdytą vaiką, baisu paleisti į pasaulį, bet viliuosi, kad nepražus..."- rašo knygos pratarmėje gerb. R. Stankevičienė.

P1610571
Knyga apie Antakalnio Jėzų.
Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2017.
Tiražas: 400 egzempliorių.
Kaina: 20 EUR Lietuvos kultūros tyrimų institute, iki 30 EUR internetiniuose knygynuose (Humanitas).
Knygą platina: Lietuvos kultūros tyrimų institutas ir internetiniai knygynai.

***

Dar vieną knygą nusipirkau internetu, nes ją išleidusi leidykla šiemet Knygų mugėje nedalyvavo. Tai- 2017 m. išleista knyga "Kazokiškių Marija-Dievo malonės pilnoji". Tai nežinau, ar čia skaitosi prie Knygų mugės grobio. O kur dar visa puokštė paskaitų, kurias uoliai atklausiau, pelnydama visuotinius atlaidus!

O kaip Jūs praleidote devynioliktąją Vilniaus knygų mugę?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Bibliofilaitė

4 comments:

rašė...

Kokiais šaltiniais paremtas teiginys, kad šventą dieną rankraščius perrašinėdavo trumpiau? Kiek man teko susidurti skaitant apie įvairius užsiėmimus viduramžiais, tai ne tik šventą dieną nedirbdavo, bet ir vakare anksčiau baigdavo darbą, nes, kaip žinia, šventa diena prasideda išvakarių mišparais. Būtų įdomu, jeigu paaiškėtų, kad perrašinėtojai buvo išimtis.

rašė...

@Agnė: geras klausimas.Pirmiausia pažiūrėjau, ką sako Clemens/Graham savo knygoje "Introduction to Manuscript Studies". Jie rašo: "The daily round of services and other duties meant that the monastic scribes were probably able to devote no more than six hours a day to their scribal work; a good rate of production for such a scribe would probably have been between 150 and 200 lines of text a day". Autoriai nemini, kad švenčių dienomis būtų nedirbama perašinėtojais, bet taipogi konkrečiai nemini, kad tomis dienomis būdavo perrašinėjama. Tada pažiūrėjau Coursera video apie Viduramžių rankraštines knygas, ten vedančioji profesorė taip kalba: "[...]the copyist called Modarafin or Modara annotated it on the margin when he started and ended each fragment. and thanks to it, we know that he copied an average of one and a half page per day exception made of the long days of May and June when he increases his[...] Christmas and Lent and on Easter when he decreases it." Profesorė aiškiai sako "decreases", bet ne "stops/halts/pauses/etc.".

Įdomus buvo Cassiodorus (gyveno VI a.) požiūris. Jo gyvenimo ir darbų studijoje minima, kad vienuolyno raštininkas per dieną plušėdavo mažiausiai šešias valandas, o geriausi raštininkai dirbdavo ir ilgiau, nes "Cassiodorus specifically exempts the best of the best from the daily prayers so they may have more time to work". Šaltinis: http://bit.ly/2Fv8gCw

Kita vertus, Šėtonas nieko taip nemėgsta, kaip aptingusias rankas, kurias įdarbina savo reikmėms, todėl žmogus nuolatos turi darbuotis.

Moterų vienuolijų greitoje apžvalgoje man pavyko nustatyti, kad religinių švenčių metu vienuolėms buvo nurodoma bent dvi valandas tą dieną skaityti ir apmąstyti. Apie perrašinėjimo darbus kalbant neaptikau.

Clemens/Graham tęsia savo mintį:" Professional scribes could presumably devote longer hours to their work."Kažkuriame knygų perrašinėjimo etape šalia vienuolynų perrašinėtojų atsirado profesionalūs amatininkai (perrašinėtojai, iliustratoriai ir įrišėjai), kurie nebuvo vienuoliai ir galėjo keliese tokioje artelėje perrašinėti knygas, o jų darbo ritmo neribojo pamaldos ir kita dvasinė veikla. Taip kildavo konfliktai su vienuolynais dėl konkurencijos, nes perrašinėjamos knygos buvo brangios.

Manau, kad vienuolyno perrašinėtojams buvo daromos išimtys dėl darbo režimo, bet visgi reiktų imti konkretų vienuolyną konkrečiu jo egzistavimo laikotarpiu ir žiūrėti, kokią tvarką jis buvo įsivedęs.

rašė...

Pasižiūrėsiu šv. Benedikto regulą, kas ten rašoma apie sekmadienius ir kas apie darbą.

Dėl minimų Kalėdų ir Velykų: ar čia tikrai minimos pačios šventės, ar Kalėdų ir Velykų laikotarpis. Įtariu, kad kalbama apie jį. Neįmanoma, kad per pačią šventę dirbtų.

O štai dėl vienuolių ir pasauliečių perrašinėtojų konkurencijos kylantys konfliktai nestebina. Štai čia yra dienotvarkės pavyzdys, kuriame aiškiai matosi, kiek laiko lieka darbui: http://www.palendriai.lt/apie-mus/valand%C5%B3-pa%C5%A1ventinimo-liturgija-ir-dienotvark%C4%97.html Pasauliečiui susitaupo daug laiko.

Apie siuvinėtojus (pasauliečius) esu radusi paminėjimų, kad žiemą dirbdavo iki vakarinės (maždaug 18 val.), o vasarą - iki kompletos (21 val.). Čia kol jiems neleido siuvinėti prie dirbtinės šviesos.

Prisiminiau, kad dar vieną knygą apie vienuolynus turiu. Gal joje bus kas nors parašyta. Bet visgi šventa diena yra šventa diena. Jeigu per jas net nekariaudavo (žinoma, ne visi ir ne visuomet), tai perrašinėti vienuoliai tikrai neperrašinėjo.

rašė...

@Agnė: manau, kad tikrai gali būti kalbama apie išplėstinį periodą, pvz. pasninkas ("Lent") trunka ar ne kelias savaites, tai jo metu galima ir perrašinėti, o per pačias Kūčias ar Velykų Sekmadienį, manau, galėjo ir nedirbti perašinėtojai.