Kūtvėlos Kvailionės Kroatijoje: visokie rimti ir nerimti atsitikimai prie Adrijos jūros. Penkta dalis.

Mūsų viešbutis "Hotel Brioni" buvo prie jūros, kiek toliau nuo miesto centro. Jūra-žodis sąlyginis, nes pakrantė pilna aštrių akmenukų, o jūroje neatidžių poilsiautojų tyko jūros ežiai. Pats viešbutis statytas šlovingos Jugoslavijos laikais, wi-fi gaudo tik registratūros zonoje. Maitino (pusryčiai ir vakarienė+ gėrimai vakarienės metu) skaniai ir gausiai. Deja, netoli jo buvęs akvariumas nepriima bankinių kortelių, o grynosios kunos jau buvo pasibaigusios.

Mūsų viešbutis.

Bet negi Kūtvėla jums sėdės ramiai viešbutyje? Jau pirmą poilsiui skirtą dieną išzvimbiau į Pulą (o dalis mūsų grupės išvyko į nacionalinį parką, bet ne visi liko patenkinti tuom, ką gavo už tokią kainą). Netoli viešbučio yra viešojo transporto stotelė, iš kurios 3A autobusu galima nuvažiuoti ik Pulos centro (kainuoja 11 kunų, mokama vairuotojui). Romėnų kolonija Puloje buvo įkurta Julijaus Cezario laikais 46-45 m. pr.m.e. ir suklestėjo imperatorių Augusto ir Antonino Pijaus laikais. Vienas iš žymiausių gyventojų antplūdžio į Pulą buvo rytų gotų laikais 493-538 m. Po to sekė ilgas Bizantijos laikotarpis 538-788 m. Jau VI a. pab. atvyko slavų kilmės gyventojai. Nuo 788 m. Pulą valdė frankai. 1331 m. Pula atiteko Venecijai ir išbuvo jos sudėtyje iki 1797 m., kai Veneciją pakeitė Austrijos-Vengrijos imperija. Šios valdymo laikas buvo trumpas, nes jį sudrumstė Napoleonas, paskyręs Pulą Ilirijos provincijoms. Po Napoleono pralaimėjimo Austrija vėl pareiškė savo teises į Pulą ir valdė ją iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Pula tapo vienu žymiausių Austrijos imperijos uostų. Mieste maišėsi kroatai, italai, vokiečiai. Nors kroatų buvo dauguma, jie politiškai buvo marginalizuojami. 1918 m. po Austrijos imperijos žlugimo Pulą buvo užėmusi Italija ir fašistinis režimas išsilaikė iki 1945 m. Du metus Pulą valdė anglai ir amerikiečiai, kol galiausiai 1947 m. ji prisijungė prie likusios Kroatijos.

Pulos amfiteatras. 

Kūtvėlos Kvailionės Kroatijoje: visokie rimti ir nerimti atsitikimai prie Adrijos jūros. Ketvirta dalis.

Jau kiek laiko prabėgo kelionėje į Kroatiją, o mes-vis dar Slovėnijoje. Bindzinėjame tokiame mažame Pirano miestelyje. Tai toks mažas, istorinis, senovine architektūra garsėjantis miestelis. Tiesą sakant, jis mums visiems pasirodė toks mažytis ir nereikšmingas, kad visiškai be reikalo įtrauktas į mūsų programą. O ir užsibuvome čia ilgiau negu reikia, bet ne savo noru.

Piranas, Slovėnija.

Jaučiasi itališka įtaka.

Kūtvėlos Kvailionės Kroatijoje: visokie rimti ir nerimti atsitikimai prie Adrijos jūros. Trečia dalis.

Šiandien buvo urvinėjimų diena. Pirmu taikymu spaudėme į vieną iš žinomiausių Slovėnijos turistinių atrakcijų- Postojnos urvus. Mūsų bilietas buvo jungtinis, t.y. Postojnos urvai su Predjamos pilimi. Prie Postojnos urvų buvome šiek tiek prieš 10.00 val., bet įėjimą gavome tik 13.00 val.

Kūtvėla beveik lankosi Postojnos urvuose Slovėnijoje.

Ursulijus Lepečkojauskas beveik lankosi Postojnos urvuose Slovėnijoje.

Čia gyvena toks gyvis.

Kūtvėla apsišiltino urvams. Biškį be reikalo.

Kadangi bilietas, kaip jau minėjau, buvo jungtinis, tai sėdome į autobusą ir nuzvimbėme prie Predjamos pilies. Šiuos du turistinius objektus skiria tik 9 km. Patys slovėnai savo turistinėms atrakcijoms komplimentų negaili: Picturesque, magnificent, defiant, mysterious and impregnable, it has been dominating the surrounding area, perched high up in the 123-metre high cliff, for more than 800 years. It is listed among the Guinness World Records as the largest cave castle in the world. Šaltinis: Predjama Castle. Slovėnai turi ir savo Tadą Blindą- baroną Erazemą, kuris šioje pilyje užsibarikadavęs metus laiko atsilaikė prieš savo priešus, o slapti urvai po pilimi suteikė prieigą prie geriamo vandens ir galimybę sukaupti maisto atsargas. Erazemo mirties aplinkybės iki šiol nėra aiškios. Yra tik žinoma, kad jį išdavė tarnas. Istorikai tvirtina, kad po išdaviko ženklo patrankos sviedinys nužudė Erazemą jo miegamajame, o paskui jo priešai sukurpė žeminančią istoriją, kad, būktai, Erazemas žuvo nuo patrankos sviedinio tualete su kelnėmis žemiau kelių.

Kūtvėlos Kvailionės Kroatijoje: visokie rimti ir nerimti atsitikimai prie Adrijos jūros. Antra dalis.

Ryte kėlėmės anksti, bet daiktus susidėjome išvis rekordiniu greičiu (per trylika minučių!) ir kai jau braškinomės į laisvę pasirodė į chalatą susisupusi apsimiegojusi moteriškė, kuri dar bandė siūlyti kavos. Atsisakėme, nes pusryčiauti turėjome viešbutyje, kuriame nakvojo didžioji mūsų grupės dalis, o nueiti iki jo tai visai ne žadėtieji 300 metrų. Liolekas "sužibėjo" pagelbėdamas pasidėti daiktus į autobusą, o rytinė kava, kaip jau anksčiau minėta, buvo pobaisė. Tačiau patys pusryčiai buvo sotūs ir štai mes jau važiuojame Savicos krioklių link.

Mūsų ledainė-viešnamis-viešbutis.

Krioklys tolumoje.

Vaizdingos apylinkės.

Kūtvėla ieško Savica krioklio.

Paslaptingi akmenys.

Kūtvėla rocks :-)

Pagal lankytojų statistiką, Savica krioklys yra vienas populiariausių Slovėnijos turistinių objektų. Poetas Francas Prešerenas prisidėjo prie šio krioklio išpopuliarėjimo savo kūriniu "Krikštas prie Savicos". Iš krioklių tarpo, tai jis yra pats lankomiausias visoje šalyje. A raidės formos krioklys turi dvi sroves, 78 m. ir 25 m. aukščio. Krioklį maitina 500 m. virš jo esantis Črno Jezero ežeras. Savica krioklys yra Triglavo nacionaliniame parke (Triglavas buvo trigalvė slaviška dievybė). Yra ir Savica hidroelektrinė- šiai dienai jos dėka susitaupė 600,000 vagonų anglies- jeigu juos išrikiuotume traukinio sąstatu, jis prasidėtų Bohinj vietovėje prie Savica krioklio ir baigtųsi Stokholme.

Kūtvėlos Kvailionės Kroatijoje: visokie rimti ir nerimti atsitikimai prie Adrijos jūros. Pirma dalis.

Kai pas Makalių pamačiau pirmą kartą organizuojamos kelionės "Pažintinė 9 dienų kelionė autobusu į Kroatiją, aplankant Slovėniją ir Austriją, su nakvynėmis viešbutyje ir poilsiu prie Adrijos jūros" programą, tai tokį pasiūlymą čiupau ilgai nelaukus. Mane patraukė programoje įtraukti gerai Europoje žinomi lankytini objektai, o kainos ir kokybės santykis irgi pasirodė geras. Bet, kaip sakoma, kai rodosi-reikia žegnotis.

Mūsų autobusas.

Nežinau, kaip ten turėjo būti, nes Kūtvėlos karma autobusams yra plačiai žinoma, bet atvažiavo labai patogus autobusas, kuriuo važiuoti buvo tikras malonumas. Vienintelė rakštis minkštoje vietoje šios kelionės metu buvo vairuotojai, pavadinsiu juos šiam pasakojimui Lioleku ir Boleku. Išskirtinai nemalonūs, nemandagūs, pastoviai ginčijosi su mūsų gide ir visą kelią vaidino šikančius katinus ant bedugnės krašto. Kelionė per Lenkiją su pakelės kryžiais ir jų šešėliuose klientų laukiančiomis plaštakėmis buvo palyginti neskausminga, nes nereikėjo išklausyti ilgiausių pasakojimų apie Lenkijos istoriją. Per tiek kelionių tai jau visa yra nusibodę iki gyvo kaulo, galima tiesiog testus išdalinti turistams, ir visi išlaikytų. Pietus išskirtinai brangiai ir neskaniai pavalgėme vienoje iš turistiniams autobusams pritaikytų pakelės užeigų. Pirmąją naktį nakvojome sportininkų viešbutyje Čekijos pasienio mieste Brno. Viešbutis buvo gana kuklus, bet švarus ir tvarkingas. Užtat pusryčiai tapo viso kelionės legenda: dvi trijų pirštų storumo nepjaustomos bulkutės, kelios riekelės kumpio, kelios riekelės sūrio, gumuliukas sviesto, siaubinga kava, sultis iš tolo primenantis skystis. Kolektyviai traukiojome pečiais.

Betgi ne pavalgyti atvažiavome. Netrukus privažiavome Čekijos pasienyje su Austrija esantį Mikulovo miestelį, kuriame aš taip šauniai praleidau dieną savo paskutinės kelionės į Čekiją metu, ir štai mes jau grožimės vokiško ordnungo principu sutvarkytais Austrijos miesteliais. Austrijos sotinę Vieną turėjome palikti nuošalyje, bet mūsų gidė Daiva padarė mums dovaną ir liepė Liolekui sukti vairą į miestą, apie kurį Zigmundas Froidas savo draugui rašė taip: "Aš suprantu, kodėl tau patinka Viena, bet tik aš vienas žinau, kur plyti jos bedugnė". Apsukome ratą viena iš pagrindinių Vienos gatvių ir pasilikome su puikiu įspūdžiu iš Austrijos sostinės.