Kūtvėlos Kvailionės Kroatijoje: visokie rimti ir nerimti atsitikimai prie Adrijos jūros. Antra dalis.

Ryte kėlėmės anksti, bet daiktus susidėjome išvis rekordiniu greičiu (per trylika minučių!) ir kai jau braškinomės į laisvę pasirodė į chalatą susisupusi apsimiegojusi moteriškė, kuri dar bandė siūlyti kavos. Atsisakėme, nes pusryčiauti turėjome viešbutyje, kuriame nakvojo didžioji mūsų grupės dalis, o nueiti iki jo tai visai ne žadėtieji 300 metrų. Liolekas "sužibėjo" pagelbėdamas pasidėti daiktus į autobusą, o rytinė kava, kaip jau anksčiau minėta, buvo pobaisė. Tačiau patys pusryčiai buvo sotūs ir štai mes jau važiuojame Savicos krioklių link.

Mūsų ledainė-viešnamis-viešbutis.

Krioklys tolumoje.

Vaizdingos apylinkės.

Kūtvėla ieško Savica krioklio.

Paslaptingi akmenys.

Kūtvėla rocks :-)

Pagal lankytojų statistiką, Savica krioklys yra vienas populiariausių Slovėnijos turistinių objektų. Poetas Francas Prešerenas prisidėjo prie šio krioklio išpopuliarėjimo savo kūriniu "Krikštas prie Savicos". Iš krioklių tarpo, tai jis yra pats lankomiausias visoje šalyje. A raidės formos krioklys turi dvi sroves, 78 m. ir 25 m. aukščio. Krioklį maitina 500 m. virš jo esantis Črno Jezero ežeras. Savica krioklys yra Triglavo nacionaliniame parke (Triglavas buvo trigalvė slaviška dievybė). Yra ir Savica hidroelektrinė- šiai dienai jos dėka susitaupė 600,000 vagonų anglies- jeigu juos išrikiuotume traukinio sąstatu, jis prasidėtų Bohinj vietovėje prie Savica krioklio ir baigtųsi Stokholme.

Kurtinanti krioklio galia.

Kūtvėla prie Savica krioklio.

Toliau prieiti neįmanoma- baisinis vėjas.

Iki krioklio reikia nemažai palipti tokiais laiptukais, bet ir iki laiptukų nemažai reikėjo tokiais serpantinais pavažiuoti. Tai kol užlipome ir nulipome devyni prakaitai išmušė. Užtat nulipus labai gerai tiko Makaliaus mums dovanotas putojantis vynas, kurį su malonumu sudegustavome, už ką jam atskiras ačiū :-) O tada minėtaisiais serpantinais nusileidome iki Bohinj ežero. Bohinj ežeras tokio paties vardo kalnuose yra didžiausias ledynmečio ežeras Slovėnijoje. Jo ilgis yra 4,2 km, plotis siekia 1 km, o gylis siekia 45 m. Man jis priminė Norvegijos fiordus.

Ožkytė.

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.

Bohinj ežeras.

Kūtvėla prie Bohinj ežero.

Gamtos grožis kvapą užima.

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vidaus interjeras.

Manoma, kad bažnyčia pastatyta dar XI a. Jos vidus ir išorė buvo-ir tebėra dalinai- ištapyta freskomis, datuojamomis XIV- XVI a. Centrinis altorius yra datuojamas 1668 m.

Senosios freskos.

Nuostabi sienų tapyba.

Mergelė su Kūdikėliu.

Bohinj ežeras man paliko neišdildomą įspūdį. Mielai čia dar sugrįžčiau. O štai išgarsintas Bledo ežeras- ne. Gražu, tas tai taip, bet tokio įspūdžio kaip Bohinj tikrai nedaro. Reklama užtat daro savo, todėl netrukus mus autobusas palieka prie Bledo ežero, kaip ir numato mūsų turistinė programa. Bledo pilies nelankyti jau buvome nutarę anksčiau, nes ji yra atnaujinta po restauracijos ir interjeras, sakoma, nėra įdomus. Mainais, vieno jau Blede lietuje pramirkusio ankstesnėje kelionėje kauniečio patarimu, pakilome iki apžvalgos aikštelės.

Keltuvai iki apžvalgos aikštelės.

Avytės mekena.

Bledo ežero panorama.

Specialus rėmas fotografijoms. Ką manote? Beje, yra stovas fotoaparatui, ši nuotrauka daryta automatiniu režimu.

Bledo pilis.

Kūtvėla Bledūnė :-)

Bledo pilis.

Bledo pilis yra seniausia pilis Slovėnijoje, datuojama 1011 m. Primenu, kad 1009 m. Lietuva buvo iš viso tik pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose. O pasaulis 1011 m. matė daug įdomaus, štai Anglijoje danai užėmė Kenterberį ir jo vyskupą paėmė įkaitu. 130 m. aukštyje virš ledynmečio suformuoto Bledo ežero esanti pilis yra tiek Bledo, tiek visos Slovėnijos simbolis. Viduramžių raštuose Bledo pilis minima Veldes vardu. Sakoma, kad nuo jos terasų atsiveria gražus vaizdas į Bledo ežerą, bet šią informaciją patikrinti teks kitą kartą.

Dievo Motinos ant Ežero (arba Dangun Ėmimo) bažnyčia saloje.

Bažnyčia saloje.

Pasakojama, kad XVI a. Bledo pilyje gyveno toks Hartmanas Kreigas. Jis nebuvo malonus žmogus ir reikalus tvarkė geležiniu kumščiu. Vieną dieną Hartmanas ėmė ir dingo. Jo žmona Poliksena, kuri nelabai kuom skyrėsi nuo savo vyro (ta prasme, iš charakterio), labai jo gedėjo. Ji surinko visą savo turimą auksą ir sidabrą ir liepė išlieti Bledo salos bažnyčiai varpą. Deja, plukdant jį į bažnyčią kilo audra, nuskandinusi ir valtį, ir valtininkus, ir varpą. Sakoma, kad ir šiandien iš ežero gelmės galima išgirsti to nuskendusio varpo skambesį. Poliksena paliko pilį ir užsidarė vienuolyne Romoje. Išgirdęs jos graudžią istoriją, Romos popiežius liepė Bledo salos bažnyčiai nulieti naują varpą. Šiandien turistai labai mėgsta paskambinti tuo varpu, todėl nuo ežero nuolatos eina varpo gausmas.

Pletna valtelės.

Šioje vietoje kelionės organizatoriaus neapsižiūrėtas informacijos trūkumas buvo akivaizdus ir tai buvo vienas iš riebesnių kelionės minusų. Visų pirma, pasiplaukiojimo pletna valtele kaina ne 12 EUR, o visi 14 EUR. Toliau, pasiplaukiojimas trunka iki 1,5 val. Tiek laiko jau paprasčiausiai nebeturėjau, nes apie 45 min. sugaišau su apžvalgos aikštele, nuo kurios atsiveria ne toks jau ir įspūdingas vaizdas. Be to, plukdoma tik grupė iš 6-8 asmenų. Jeigu nuo šio pasiplaukiojimo būtume pradėję pažintį su Bledo ežeru, tikrai būtume pasiplaukioję. O dabar net irklininko nėra.

Kas čia per bledstva su tuo pasiplaukiojimu?

Viešbutyje, kur vakar radau tą žavingą suknelę, buvo padėti leidinukai "Bled in Your Pocket", tai vieną ir pasiėmiau. Neapsivogiau, nes ant jo nurodyta "Free copy". Ten radau parašyta apie dar vieną Bledo miesto simbolį-pyragaitį Kremšnita. Sakoma, kad geriausia juos ragauti Hotel Park kavinėje. Šie pyragaičiai buvo pirmą kartą sugalvoti 1953 m., o 2103 m. spalį buvo atšvęstas atpjautas 12.000.000-nasis gabalėlis. Tai kaipgi aš dabar išvažiuosi iš Bledo neparagavusi šito gardėsio?

Garsusis Bledo kremšnita pyragaitis.Vynas tai išvis tik 1 EUR/100 ml.

Ursulijus Lepečkojauskas skanauja Bledo pyragėlį.

Bledo ežerą galima apeiti per maždaug tris valandas.

Bledo gulbė.

Toliau mūsų laukė Slovėnijos sostinė Liubliana. Miestas, kurio pavadinimas reiškia "mylimoji", save labai stipriai pozicionuoja internetinėje rinkodaroje, bet per tas kelias valandas, kurias jame praleidau, man nepadarė įspūdžio. Galbūt reiktų čia pabūti ilgiau?

Pirmas žvilgsnis į Liublianą.

Moderniška architektūra.

Jeigu jau statyti, tai kaip reikalas.

Matyt, svetimą žmoną šokdino...

Liubliana -tiltų miestas.

Liublianos senamiestis.

Krantinė su kavinėmis ir restoranais.

Galima ir laivuku pasiplaukioti.

Ružava kad net burnoje saldu.

Sukėliau visuotinį sujudimą šaukdama "Bębras!!!"

Iš uodegos sprendžiant, vis dėlto ne ponas Bębras.

Trijų upių fontanas.

Trijų upių fontanas.

Trijų upių fontaną XVIII a. sukūrė Venecijoje gimęs architektas ir skulptorius Francesco Robba, praleidęs Liublianoje didesnę dalį savo gyvenimo. Jis yra laikomas garsiausiu šio miesto baroko meistru. Žinoma, šis fontanas paremtas gerai žinomais Romos fontanais. Šis fontanas yra ir Robbos paskutinis kūrinys, kurį kurdamas jis nuskurdo ir persikėlė gyventi į Zagrebą. Plačiajai visuomenei ir netgi dailės istorikams šis menininkas yra beveik nežinomas.

Liublianos simbolis- drakonas.

Mmmmm...mėsytė....

Bažnyčios durys.

Man kažkiek primena Prahos paminklą komunizmo aukoms.

Kolonada.

Meilės spynos. Čia jau su garantija, kad nepabėgs.

Drakonų tiltas.

Tiltas su keturiais drakonais.

Kūtvėla lankosi Liublianoje.

Sakoma, kad Liublianą įkūrė argonautas Jasonas, čia nugalėjęs drakoną: The Ljubljana dragon may have its origins in the legend of Jason and the Argonauts. Once upon a time, Greek hero Jason and his Argonaut comrades stole a golden fleece, the coat of a golden ram, from the King of Colchis on the Black Sea. On board the Argo they fled their pursuers and found themselves at the mouth of the River Danube instead of going south towards the Aegean Sea and their Greek homeland. There was no way back, so they went on, up the Danube and then along the River Ljubljanica. They had to stop at the source of the Ljubljanica and overwintered here. They then took the Argo apart and in the spring carried it on their shoulders to the Adriatic coast, where they put it back together again and went on their way. According to the legend, on their arrival between what is now Vrhnika and Ljubljana, the Argonauts came across a large lake with a marsh alongside. Here lived a terrible marsh dragon that Jason killed after a heroic struggle. The monster would have been the Ljubljana dragon. It is said that Jason should have been the first real Ljubljana citizen. Šaltinis: Images of Ljubljana. Dar sakoma, kad jeigu skaisti mergelė pereina tiltu, tai visi keturi ant tilto esantys drakonai uodegas vizgina. Gurmanai, matote.

Gražus miesto akcentas.

Liublianos labiausiai lankoma pilis (pilių ten, pasirodo, yra ne viena!) buvo pastatyta XV a. Kai Slovėnijos teritorija atiteko Habsburgams, jie nugriovė čia jau stovėjusią kitos šeimos pilį ir pasistatė savo. Pagrindinė pilies funkcija buvo ginti miestą nuo XV-XVI a. jį puolusių turkų. Ne mažiau aršesni buvo ir maištavę valstiečiai. Su laiku pilyje atsirado ir karinė ligoninė bei arsenalas. Pilis nukentėjo Napoleono karų metu. Po karo Habsburgai šią pilį pavertė kalėjimu, ir šią funkciją pilis vykdė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Man labiausiai patiko tai, kad iki pilies nuo 2006 m. kelia funikulierius (kursuoja kas 10 min).

Labai nepiliškas pirmas įspūdis.

Liublianos panorama.

Vidinis pilies kiemelis.

Tokie papiktinti paukščiai.

Ežiukai!!!

Ursulijus Lepečkojauskas rado draugą.

Gal prisėdam?

Kokteilis krantinėje.

Ursulijus Lepečkojauskas skanauja kokteilius Liublianoje.

Labai skaniai pavalgiau.

Jūs žinote, kad Liublianoje yra cepelinų su abrikosais?

Mormonai.

Mūsų grupė trepsi į autobusą.

Šuniukui atsigerti.

Nakvynės vieta buvo netoli Liublianos. Kai ją privažiavome, galvojome ar čia kemperiuose, ar čia šiltnamiuose gyvensime, bet gavome labai fainus namukus, tik va netoli geležinkelio, todėl bildėjo viskas naktį. O bevielio interneto kokybė tai išvis kažkokia tragedija.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Bledaitė