Šviečia naktį, šviečia dieną: Your Great Escape Elektrėnuose.

Pastaruoju metu man teko rimtai savimi susirūpinti, nes žmonės ėmė mane stabdyti tiesiog gatvėje ir klausinėti, kodėl nebekliauju. Kokia trumpa ta žmogiškoji atmintis! Pandemija nuėjo į antrąjį planą ir žmonės pamiršo, kad dar ne taip seniai ne tai kad į užsienį, bet į gretimą savivaldybę išvažiuoti nebuvo galima. Bet Redakcija visada atsižvelgia į konstruktyvią kritiką ir štai Kūtvėla kyla į pirmąją 2024-ųjų metų komandiruotę ir ne vieną, o su Ursulijumi Lepečkojausku! 

Pontoninis tiltas ant Elektrėnų marių.

Jeigu pakelti užpakalį nuo sofos pasirodė visiškai misija įmanoma net ir spaudžiant sausio minusui, tai atgal užpakalį ant sofos padėti liepė piniginė. Net ir mažiausias pirstelėjimas -tai jau atsiprašau Gerbiamo Skaitytojo- yra dviženklė eurų sumą. Su Vilniaus atlyginimu aš Vienoje jaučiausi visai komfortabiliai, bet žiūrint viešbučių kainas Kaune ar Jonavoje man ten norisi nuvažiuoti ir turizmo korifėjams pamatuoti temperatūrą. Mano informatoriai pranešė (Kūtvėla visur turi savo agentų), kad šiemet Adventuro turizmo parodoje nedalyvaus kaip minimum viena, o gal ir dvi savivaldybės. Sakė- brangu, o naudos mažai. Kur jums bus naudos, jeigu turizmo informacijos centrai ar ne pusę metų savaitgaliais nedirba.  

Ir čia į pasaulinę turizmo sceną įžengia Elektrėnai su savo Your Great Escape. Šiaip jie visada buvo mano kelionių radare, bet pasipylė traukiniai į Rygą, ledo festivaliai Lietuvos dvaruose ir kitos žemiškosios pagundos, atitolinančios mus nuo dvasingo kelio pas savo Kūrėją. Bet beneršiant po Elektrėnų turizmo informacijos centro puslapį akis ėmė ir užkliuvo už „Your Great Escape“, tai kur jau čia paleisi tokią lydeką.

Your Great Escape.

Vienas iš akivaizdžių privalumų yra nebrangus tarpmiestinis susisiekimas autobusu su Elektrėnais. Atsižvelgiant į šviesųjį/tamsųjį paros metą ir Elektrėnų turizmo informacijos centro darbo laiką, renkuosi TOKS Neo liniją. Esu jau anksčiau važiavusi šios markės autobusais, man patiko. Juose yra elektros lizdai, nemokams wi-fi, sėdimos vietos suprojektuotos su didesniais tarpais ir išdėstytos šachmatine tvarka, galima už bilietą atsiskaityti banko kortele. Vilnius-Kryžkalnis-Klaipėda, iki Elektrėnų 40 minučių ir bilietas kainuoja 4,50 EUR.

Jauniausias Vilniaus rajonas Balsiai: gyvenimas tarp mitologijos ir gamtos.

 

Vasara-kelionių metas. Taip galvoja ne tik Kūtvėla, bet ir kokie trys milijonai lietuvių, todėl visos populiarios poilsio vietos užgultos taip, kad obuoliui nėra kur nukristi, o neišnuomoti lieka tik gandralizdžiai, bet Palangos verslininkai ir į juos jau dairosi. Visiškai nesinori užpakaliuotis su minia ir muštis eilėje dėl su sūriu užkepto karbonado, todėl mano akys nukrypo į Vilniaus gyvenamuosius rajonus. Juolab, kad vasarą keliauti yra labai brangu, o gyvenu iš mokytojos atlyginimo.

„Neakivaizdinis Vilnius“ portale išsirenku Balsius. Toks man visai nepažįstamas Vilniaus kampelis, bet pasiekiamas visuomeniniu transportu, o aš dar turiu galiojantį nuolatinį bilietą. Oras bjūra, ant lietaus, bet jeigu Lietuvoje lauksi gero oro, tai niekada niekur nepakeliausi. 

Apie Balsius keliautojams įdomios informacijos internete negausu. Paieškos rezultatai siūlo kelionę į Balio salą (ačiū, ne) ir išmeta kelerių metų senumo straipsnį apie galimai nelegaliai pastatytą kryžių, kuris sukiršino bendruomenę. Balsiai yra vienas jauniausių Vilniaus rajonų, apsuptas brandaus miško ir Neries kilpų, o Verkių regioniniame parke yra ir ežerų. Profesoriaus Norberto Vėliaus iniciatyva čia gatvės pavadintos baltų mitologinių dievybių vardais (tas nepasitenkinimas kryžiumi man jau atrodo logiškas, turbūt kažkam ėmė padai svilti). Balsiuose 1939 m.buvo numatyta statyti karinį oro uostą, nes čia iškrinta mažiausiai kritulių ir rečiausiai būna rūkas. Prisimenu kaip skridome iš Prahos, kuri principe yra dauboje, ir rūkas buvo toks tirštas, kad už oro uosto autobuso lango tik vata matėsi. Mūsų pasiimti atskridęs lėktuvas pusantros valandos suko ratus virš Prahos, ieškodamas kaip nusileisti. Mūsų Balsiai kur kas geresni!

Aš išlipu truputį ne ten, kur reikia, nes Kūtvėla gi lengų kelių neieško ir šiaip yra žinoma avantiūristė, bet jeigu ketinate sekti mano pėdomis, tai geriausia išlipti stotelėje „Balsių mokykla“. Šiuo metu čia stoja Nr. 65, 76 ir 120 autobusai.

Pirmas žvilgsnis į Balsius-labai teigiamas.

Bičių dievas Bubilas.

Kūtvėla ir Bubilas. Tas celofano maišelis yra gili filosofinė mūsų kartos prasmė. 

Balsių stotelė.

Balsių progimnazijos teritorijoje yra įkurtas pažintinis botaninis sodas ir pojūčių skveras. Aplinką puošia įvairios baltiškos dievybės. Baltupių progimnazija buvo pirmoji po Nepriklausomybės pastatyta mokykla Vilniuje. O Balsių pradinė mokykla jau netrukus bus perpildyta, nes Balsiai muša Vilniaus gimstamumo rodiklius.

Naujoji Vilnia. Šiurpą keliantis, mitais apipintas, Dievo ir žmonių pamirštas rajonas.

Naujoji Vilnia, Nowa Wilejka, Novovileiskas, "negyvenčiau čia, net jeigu ir primokėtų"... Apie šį Vilniaus rajoną turbūt visi esame girdėję, bet ne visi esame čia lankęsi, nebent tranzitu kirtę patys to nesuprasdami. Štai aš apsiginklavau pažintinio maršruto žemėlapiu, pasikviečiau į kompaniją savo kolegą Vakarį ir apsiniaukusį šeštadienį išvykome Naujosios Vilnios tyrinėti. O kadangi baisiau už Naująją Vilnią gali būti tik mirtis iš bado vidury miesto, todėl net ir po maisto krepšelį susidėjome. Kaip praktika parodė, tai buvo puiki mintis. 

Kūtvėla lankosi Naujojoje Vilnioje.

Derinomės derinomės prie to lietuviško oro, bet jeigu Lietuvoje lauksi gero oro, tai niekada nieko nenuveiksi. Į dienos išvykoms skirtą kuprinę įsidėjau mažą lietsargį, ant galvos užsivožiau skrybėlę nuo saulės. Šalis ta Lietuva vadinas! 

Palei Vilnios (Vilnelės) upę seniau buvo malūnų rajonas Rokantiškės, o Naujosios Vilnios gyvenvietė išaugo iš čia pradėtų statyti gamyklų ir fabrikų. Didelė paskata vietovės augimui buvo XIX a. nutiestas geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva ir Liepoja-Romnai. Pats geležinkelis nėra dalykas blogas, bet žymiai geriau už patį geležinkelį yra geležinkelio stotis, nes iš traukinio mažai naudos, jeigu jis nesustoja. Kai yra geležinkelio stotis, gyvenvietė turi paskatą augti ir vystytis, nes yra susisiekimas su didesniais centrais. Sakoma, kad caro inžinieriams buvo siūlomi kyšiai, kad viena ar kita gyvenvietė būtų suplanuota kaip stotis. Patogi strateginė padėtis savaime skatino ir pramonės plėtrą ir 1903 m. Naujoji Vilnia gavo miesto teises. Tarpukariu pramonės vystymasis sustojo, čia buvo įkurtos kareivinės. Sovietmečiu senosios pramonės tradicijos buvo pratęstos jau su nauja administracija, miesto teisės panaikintos ir Naujoji Vilnia prijungta prie Vilniaus. Įdomu tai, kad sovietmečiu Vilnius buvo suskirstytas į keturis rajonus: Tarybų, Lenino, Spalio ir Naujosios Vilnios. Po Nepriklausomybės planine ekonomika paremta pramonė žlugo ir vietos gyventojams iškilo socialinių problemų, daug žmonių liko bedarbiais. Šiuo metu padėtis, atrodo, stabilizavosi, atsirado naujų  įmonių, statomi nauji individualių namų kvartalai. Manoma, kad Naujojoje Vilnioje gyvena apie 32,000 gyventojų. Rajonas išsaugojo savitumą dėl natūralaus gamtinio barjero. Kiekvienas Vilniaus rajonas turi savų problemų, bet man Naujojoje Vilnioje labai į akis krito asfaltuotų gatvių trūkumas, bloga šaligatvių būklė, centralizuoto vandentiekio nebuvimas.

Nors daug kur akcentuojama, kad "čia turistų neaptiksite", šį faktą sunku patvirtinti ar paneigti, nes nėra objektyvių galimybių tiems turistams Naujojoje Vilnioje suskaičiuoti. Tačiau čia yra ką pamatyti, tuom netrukus patys įsitikinsite. 

Savaitgalis Anyščiuose. Istorija ir gamta legendomis apipintame krašte.

"Anykščiai-tai kalvos ir ežerai, pelkės ir seniausi medžiai, įspūdingiausi Šventosios upės slėniai ir atodangos. Šiame legendomis apipintame krašte patirsite tiek įkvepiančius nuotykius, tiek užburiančią ramybę. Čia susipažinsite su pirmuoju memorialiniu muziejumi Lietuvoje, kur vasarodamas A. Baranauskas sukūrė odę gamtai-"Anykščių šilelį". Užlipsite į aukščiausios Lietuvoje bažnyčios bokštą. Pamatysite akmenį, kurio vardą žino kiekvienas lietuvis. Pasivaikščiosite 300 metrų vingiuojančiu Medžių lajų taku, kur įkvėpsite miško ramybės ir tylos. O gal romantiškai pasivažinėsite traukiniu, visų meiliai vadinamu Siauruku. Anykščiai užburia savo istoriniu ir gamtiniu grožiu, kurį kviečiame pamatyti, išgirsti ir pajausti!"- kviečia Anykščiams skirtos turistinės knygelės įžanga.

Kūtvėla ir Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Anykščių šileliu. 

Anykščius kuom geriausiai man rekomendavo Jos Mylista Raudondvario grafienė ponia Rozalija Tiškevičienė iš Branickių giminės per mano paskutinį apsilankymą Raudondvaryje, o tai jau labai didelė rekomendacija! Tiesą sakant, šį kartą iškeičiau Klaipėdą į Anykščius dėl grynai ekonominių priežasčių: paskaičiavau, kad už vienos išvykos į Klaipėdą kainą galima susiorganizuoti dvi išvykas arčiau namų, jeigu gerai biudžetą susidėlioti. Mano abejones dėl Anykščių galutinai netruko išsklaidyti netikėtai surastas nebrangios nakvynės variantas hostelio tipo kambaryje-aš net nesitikėjau, kad kurortiniame miestelyje galima taip ekonomiškai nakvoti! Teisybės dėlei noriu paminėti, kad kurortai Lietuvoje yra keturi: Birštonas, Druskininkai, Neringa ir Palanga, o Anykščiai turi kurortinės teritorijos statusą, t.y. tokio statuso vietovėje gali nebūti infrastruktūros gydymo reikmėms. Anykščių vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1440 m., 1516 m. jie gavo turgaus teises, 1792 m. suteiktos miesto teisės ir herbas,1899 m. nutiesta siauruko linija, 1926 m.įsteigtos vaisvynių dirbtuvės, 2007 m. patvirtintas kurortinės vietovės statusas, o 2012 m. Anykščiai buvo Lietuvos kultūros sostine. Tai liepiau Ursulijui Lepečkojauskui susidėti krepšį porai dienų ir griežtai prisakiau, kad čia savaitgalio išvyka, o ne evakuacija, todėl tegul pusės savo laužo nesusikrauna, bet argi tas meškius klausys. Taip ir išbildėjome į Anykščius su pilnu čemodanu.

Žiežmariai-Napoleono lobio beieškant. Mažo miestelio didelės galimybės.

Žiežmarius turbūt žino kiekvienas, nes juos kerta judriausias Vilnius-Kaunas kelias Lietuvoje. Čia per valandą sustoja 3-4 tarpmiestiniai autobusai, kurių galutinis kelionės tikslas būna ir tolimiausi šalies kampeliai. Žiežmarius labai patogu aplankyti būtent atvažiavus autobusu, nes paskutiniai reisai išvyksta apie 22.00 val. Aš Žiežmarius esu daugybę kartų pravažiavusi, tai šį kartą nusprendžiau čia išlipti pasivaikščioti. Verta žinoti, kad autobusai į pačius Žiežmarius neužsuka, jie sustoja sustojime prie viaduko, palikdami Žiežmarių centrą 1-2 km šone.

Vilnius-Kaunas kelias, sustojimas Žiežmariuose. Stotelė kažkodėl be pavadinimo, "kam reikia-tas žino". 

Tik išlipau, o Žiežmariai jau renka turistinius taškus- netoli stotelės yra informacinė lenta apie Žiežmarius. Informacija pateikta lietuvių ir anglų kalbomis. Vilniuje, deja, jau būtų apdergta vandalų, o čia, prašom, net tviska. Atskiras ačiū už anglų kalbą-iškart aišku, kad orientuota į užsienio turistus.

Žiežmarių istorija.

Miestelio pavadinimas kildinamas iš kairiojo Strėvos intako Žiežmaros, nors šis intakas miestelio nesieka. Gali būti, kad miestelis dėl kažkokių priežasčių persikėlė toliau nuo vandens. O galbūt jis taip pavadintas dėl gausios kažkada klestėjusios žiežulų ir raganų "žiežmarų" bendruomenės? Sunku pasakyti. Žiežmariai pirmą kartą Kryžiuočių kelių aprašymuose paminėti 1387 m. Kalbama, kad prie Strėvos upelio įvyko Strėvos mūšis 1348 m., nes tai metais Prūsijos magistras apgulė Trakus ir Strėvos pilį (Strawilissen). Aštuonias dienas truko mūsų krašto niokojimas. Algirdas su Kęstučiu pasivijo atsitraukiančius Kryžiuočius ir užvirė mūšis, abi pusės patyrė didelių netekimų. Galiausiai lietuviai buvo privesrti trauktis per užšąlusią upę, ten ledas neatlaikė ir daug karių paskendo. Upė pasiglemžė Algirdo ir Kęstučio brolį, Naugardo ir Pinkso kunigaikštį, Narimantą. Tai buvo skaudi netektis. Manoma, kad Strėvos mūšio metu gyvybės neteko ir dar vienas Gedimino sūnus-Manvydas. Tais pačiais metais Kryžiuočiai sėkmingai puolė Žemaitiją, o netrukus nuo LDK žemių atsiskyrė Smolenksas ir Pskovas; Švedijos karalius nuniokojo be valdovo likusias Narimanto žemes Naugarde., o Lenkijos karalius pasinaudojo proga ir puolė Volynę-vienu žodžiu, kaimynus turėjome tai neduok pone Dieve niekam. Pašlijo Gediminaičių brolių santykiai-be Algirdo žinios Kęstutis derėjosi dėl krikšto. Padėtį pavyko stabilizuoti, bet ši vidaus krizė neliko be pasekmių.

Tylusis Panerių memorialas ir tuščiasis Baltosios Vokės dvaras.

Prieš kelias dienas saulėtą popietę grožėjausi Vilniaus senamiesčiu ir gurkšnojau aperolio kokteilį terasoje turbūt mažiausiai tam tinkamoje vietoje-kavinėje priešais Vilniaus geto aukų aikštę ir jos paminklą su lankytojų paliktais akmenukais, o man už nugaros buvo paminklas Cemachui Šabadaui-Daktarui Aiskaudai. Vilniaus žydų kvartalas, geto pavadinimą gavęs baisiais nacių okupacijos metais, šiandien pilnas privačių apartamentų, kavinių, butikų, bet žydiškieji jo ženklai laiko ir žmogaus pastangomis beveik ištrinti. Šiuo metu vyksta iniciatyva Stiklo kvartale įkurdinti penkis sieninės tapybos piešinius, vaizduojančius kadaise ten nufotografuotus žydus-trys tokie paveikslai jau yra. Taigi, sėdėjau aš buvusiame Vilniaus žydų kvartale, kur vaikščiojo didysis išminčius Gaonas, kur stovėjo reikšminga visai Europai Didžioji sinagoga, kur buvo įkurtas JIVO institutas, kur mokėsi Žakas Lipšicas ir Chaimas Sutinas, kur geto sąlygomis veikė teatras, kur buvo sukaupta turtinga Strašūno bibliotekos kolekcija-taigi, aš sėdėjau, gurkšnojau kokteilį, visa savo esybe suvokiau, kur aš esu, ir tada prisiminiau, kad Paneriuose taigi dar nebuvau buvusi.

Holokausto tragedijos vietos yra "tamsusis turizmas", bet jis irgi yra svarbus. Sunku pasakyti, kiek yra holokausto aukų kapų Lietuvoje, minima apie 250 tokių vietų. Dabar gamta yra padariusi savo ir neretai, jeigu nėra aiškių kelio nuorodų ar jeigu jos nėra įtrauktos į įvairius registrus, tokios vietos lieka neprieinamos miško glūdumoje. Kita vertus, nemažai masinių kapaviečių yra netoli miestelių-stovint prie tokio holokausto memorialo, galima girdėti skambant miestelio bažnyčios varpus ar lojant ūkininko šunis. Panerių memoriala iš Vilniaus galima pasiekti traukiniu (kelionės trukmė-vos aštuonios minutės) arba Vilniaus visuomeniniu transportu autobusais Nr. 8, 20, 51 ir 62 (stotelė "Aukštieji Paneriai) bei 15-20 min pėsčiomis. Yra apie ką pagalvoti einant tas minutes, nes 1941 m. iš Panerių kelio atgal nebuvo.

Iš Baltupių iki Aukštųjų Panerių važiavau su dviem persėdimais, užtrukau apie valandą laiko. Savaitgaliais visuomeninis transportas į Vilniaus užkaborius ir taip retai užsuka. Verta turėti vandens buteliuką ir užkandžių, nes laukti sekančio autobuso gali tekti nuo pusvalandžio iki, jeigu labai nepasiseks, valandos laiko. Tiesa, vanduo pravers labiau, nes ši išvyka apetitą atmuš ilgam.

Aukštieji Paneriai.

Buvau maloniai nustebinta, kad į tolimesnius Vilniaus kampelius važiuoja kondicionuojamieji moderniškieji autobusai su elektroniniais stotelių ekranais salonuose, todėl atvažiavau labai patogiai. Kiek nerimavau, ar pavyks susiorientuoti, ar bus kelio nuorodos, ar neteks brautis per neįžengiamas girias...Bet nerimavau be reikalo.

Kelio nuoroda prie pat Aukštųjų Panerių stotelės.

Viadukas virš geležinkelio. Juo reikia eiti į kitą pusę.

Panerių geležinkelio stotis.

Nuoroda į Panerių memorialą kitapus geležinkelio viaduko, netoli nuo Panerių geležinkelio stoties.

Agrastų gatvė, vedanti prie Panerių memorialo. 

Panerių memorialo prieigos.

Paneriai buvo mėgstama vilniečių vasarvietė, 1939 m. turėjusi kurorto statusą. Lietuva 1939 m. atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą, bet, kaip sakoma, "Vilnius mūsų, o mes- rusų",- Raudonoji armija ėmė šeimininkauti Lietuvoje. Aukštuosiuose Paneriuose sovietams buvo statomos kuro saugyklos ir amunicijos sandėliai. Čia vokiečių okupantai iš pradžių laikė ir žudė karo belaisvius, o nuo 1941 m. liepos pradėjo masiškai naikinti civilius gyventojus. Manoma, kad iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyveno apie 220,000 žydų. Po karo Paneriuose dirbusi sovietų Ypatingoji medicinos komisija ištyrė vietą: ekspertų išvados, liudininkų parodymai ir matematiniai skaičiavimai leido manyti, kad Paneriuose buvo nužudyta daugiau kaip 100,000 žmonių (apie skaičius dar pakalbėsime). Didžiausią aukų skaičių sudarė žydai, tačiau šalia jų atgulė romai, katalikų kunigai ir vienuolės, sovietai belaisviai, Vietinės rinktinės kariai, lenkai, lietuviai, inteligentai... Nuo 1948 m. teritorija buvo pamažu tvarkoma kaip atminimo vieta. Prisipažinsiu, nesitikėjau, kad Panerių memorialo teritorija tokia didelė. Miškinga graži vietovė labai tyli, ramybę sudrumsčia autobusu lenkiškais numeriais atvažiavusi vokiškai kalbanti turistų grupė, kuri prie memorialo ima ilgesingai dainuoti man nežinoma kalba.

Įžengiu į Raudų mišką.

Kūtvėla atidaro turizmo sezoną: "Borjomi" vasaros piknikas ir pažintinės trasos pristatymas.

Borjomi vasaros piknike ir pažintinės trasos pristatyme Kūtvėla dalyvavo organizatorių kvietimu. Tai nėra apmokėtas reklaminis reportažas.

Skrybėliausia Vilniaus blogerė Kūtvėla.

Kadangi esu labiausiai susivėlusi Vilniaus kelionių tinklaraštininkė, tai buvau pakviesta į naujos pažintinės trasos Vilniuje pristatymą, kurią miestui kartu su pikniku suorganizavo mineralinio vandens "Borjomi" kompanija. Išvakarėse kurjeris man į penktą aukštą be lifto, tegul jam Dievas duoda sveikatos, užpūškavo bloką šio mineralinio vandens kaip dovaną nuo organizatorių. Prisipažinsiu-į mineralinį vandenį žiūrau abejingai, bet karštą vasarą išpakaituojame daug organizmui reikalingų medžiagų, o mineralinis vanduo gali padėti jas atstatyti. "Borjomi" yra vulkaninės kilmės mineralinis vanduo, kurio amžius pagal gamtinius kriterijus siekia daugiau kaip 1,500 metų. Kildamas aukštyn iš 8-10 km gylio, šis vanduo prisipildo daugiau nei šešiasdešimt skirtingų mineralų iš Kaukazo kalnų uolienos. Beje, po žeme šis vanduo išlieka karštas ir mane labai gundo mintis išbandyti kokį terminį "Borjomi" baseiną, nes tokioms pramogoms esu neabejinga.

Pažintinę trasą po Vilniaus senamiestį pristatė aktyvaus gyvenimo būdo motyvatorė (taip, čia tokia profesija!) Vlada Musvydaitė. Dabar madinga skaičiuoti žingsnius, todėl ši programėlė gali būti naudojama kaip žingsniamatis. Androide šią programėlę galima atsisiųsti nemokamai iš GooglePlay, iPhone savininkai turbūt skinsis nuo artimiausios obels ar iš kur jie tas programėles ima. Programėlės interfeisas neperkrautas, dundukams nesunkiai perprantamas, tekstai prie maršruto stotelių trumpi.

Programėlė #walk15.

Prisipažinsiu, prieš renginį šiek tiek nerimavau ar tas "walk15" nereiškia penkiolikos kilometrų žygio po Vilniaus kalvas plieskiant +29'C, nes tai jau būtų žiaurus elgesys su influenceriais. Be to, visi žino, kad Vilniaus kalvose (geriau žinantys sako-kažkur netoli Gedimino pilies) miega karalaičio Kazimiero kariuomenė, kuri ateis Vilniui į pagalbą sunkiu metu, tik pažadinti šią kariuomenę galės ugnies ženklas iš dangaus (kryžmai šaudomos degančios strėlės arba žaibas). Aš šiek tiek nerimavau, kad mes betrepsėdami irgi šiuos karžygius prižadinsime, tada jau maža nepasirodytų, joks "Borjomi" neištrauktų, bet nerimavau be reikalo-mūsų patrepsėjimas buvo trumpas ir nekenksmingas.

Piligriminis Šv. Jokūbo kelias Lietuvoje: Kūtvėla išbando Punia-Alytus atkarpą.

Kai per turizmo naujienų parodą "Adventur 2018" tyrinėjau Alytaus stendą, gavau informacijos apie Camino Lituano, t.y. lietuviškąjį Šv. Jokūbo piligrimų kelią. Šv. Jokūbo piligriminis kelias, kuriuo nuo viduramžių eina piligrimai, 1987 m. paskelbtas pirmuoju Europos kultūros keliu. Tuo metu Lietuva buvo už "geležinės uždangos" ir piligrimai negalėjo viešai išreikšti savo religinių įsitikinimų. Tačiau dėka daugelio darbščių žmonių dabar nepriklausomoje Lietuvoje turime keturis lietuviškus Šv. Jokūbo piligriminius kelius, vedančius į Santjago de Kompostelą Ispanijoje: Žemaitijos/Karaliaučiaus, Šiaulių, Kauno ir Vilniaus. Jie visi yra pripažinti tarptautiniu lygiu ir sertifikuoti Europos Tarybos kultūros kelių institute. Be to, vidinis žiedas jungia vienuolika Lietuvoje esančių Šv. Jokūbo bažnyčių. Piligriminiai keliai padeda susipažinti su senąja architektūra, bažnyčiose sukauptomis dailės vertybėmis, muzikiniu ir kulinariniu krašto paveldu. Šv. Jokūbo kelią Lietuvoje globoja Vilniaus arkivyskupas G. Grušas.

Kūtvėla eina Šv. Jokūbo keliu Lietuvoje.

Santjago de Kompostelos katedroje ilsisi Šv. Jokūbo palaikai-prie jų prisiliesti ir keliauja visos Europos piligrimai. Kai kurie nueina dar apie 100 km iki Finisterės, kuri iki Amerikos atradimo buvo laikoma žemės kraštu, ir čia iš jūros pasiima piligrimystės įrodymą-kriauklę. Sakoma, kad tokia kriaukle Šv. Jokūbas pasisemdavo vandens. Jokūbas, dar gerokai prieš tapdamas šventuoju, su broliu Jonu buvo paprasti Galilėjos ežero žvejai, kol vieną gražią dieną juos tapti žmonių sielų žvejais pakvietė Jėzus Kristus. Šventajame Rašte Jokūbas minimas vos kelis kartus, o po Jėzaus mirties išvyko pamokslauti į Iberijos pusiasalį, db. Ispaniją. Pastoracinis darbas ėjosi nekažin kaip, todėl netrukus Jokūbas, vis dar ne šventasis, grįžo į Palestiną. Pakeliui Saragosoje, sakoma, jam apsireiškė Mergelė Marija (šis apsireiškimas laikomas vieninteliu jos apsireiškimu jai dar gyvai esant) ir paprašė pastatyti bažnyčią stulpo, prie kurio buvo nuplaktas Jėzus, garbei. Jokūbas šį prašymą įgyvendino- db. Saragosoje pastatė La Iglesia de la Virgen del Pilar katedrą, o Pilara iki šiol yra labai populiarus moters vardas Ispanijoje. Erodo Agripos įsakymu Jokūbas buvo nužudytas (sakoma-nukirsdintas) ir todėl jis laikomas pirmuoju apaštalu kankiniu. Tada Jokūbo mokiniai pavogė jo kūną iš Jeruzalės ir  jūrininkų nevaldomų laivu be burių ir irklų perplaukė Viduržemio jūrą ir atvyko į Iberiją (kodėl Jokūbo kūną reikėjo išvogti, man išsiaiškinti nepavyko). Čia Jokūbas ir buvo palaidotas. Palaidotas ir 750-čiai metų pamirštas. Tiesą sakant, vietiniams gyventojams ir taip buvo ką veikti, nes beveik 800 metų truko Iberijos pusiasalio atkariavimas iš musulmonų. Ir štai apie 813 m. vienuolis atsiskyrėlis rado apaštalo Jokūbo ir-pasisek tu man taip- dviejų jo mokinių palaikus. Nedidukė koplyčia, kurioje palaikai buvo perlaidoti, tapo vyskupystės centru. Popiežius Aleksandras III Santjago de Kompostelą 1189 m. paskelbė šventu miestu greta Romos ir Jeruzalės, o piligrimams keliaujantys į Santjago de Kompostelą šventaisiais metais (kai Šv. Jokūbo diena, liepos 25, išpuola sekmadienį) užskaitoma skaistykla. Tačiau netruko atitikti taip, kad šiuo keliu teko trepsėti už bausmę nesunkius nusikaltimus padariusiems asmenims ir piligrimystės prestižas smuktelėjo, o piligrimo lazda buvo reikalinga ne tiek ėjimui palengvinti, kiek atsimušti nuo tokių "piligrimų". 1578 m. Santjago de Kompostelą aplankė Jurgis Radvila, vėliau tapęs Vilniaus vyskupu ir kardinolu. Reformacija sudavė stiprų smūgį piligrimystės tradicijoms, o Apšviestajame XVIII a. kelias pradėtas užmiršti. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų realiai piligrimais išliko tik Ispanijos ir Portugalijos gyventojai. Lyg to būtų maža, per suirutes 1518 m. Šv. Jokūbo palaikai dingo ir buvo atrasti tik 1879 m., tada jų autentiškumą patvirtino Popiežiaus bulė. Po beveik šimto metų Camino de Santiago vėl atgimė, Europos Taryba 1987 m. išleido deklaraciją, kuria pakvietė Europos valstybes atgaivinti šį piligriminį maršrutą. Tai veikia, nes piligrimų skaičius kasmet auga ir Šv. Jokūbo keliu per metus eina apie 200,000 piligrimų. Šv. Jokūbo kelias 1993 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Na, iki Ispanijos man dar toli, bet Lietuvoje dvasingai patrepsėti irgi galima. Taigi, kaip tas daroma?

Apie ką paslaptingai tyli Kernavės piliakalniai? Dienos kelionė į pirmąją LDK sostinę.

Kernavės archeologinė vietovė dar vadinama Lietuvos Troja, Lietuvos Pompėja...Šios vietovės reljefą suformavo paskutinis ledynmetis (prasidėjęs prieš 2,6 mln metų ir pasibaigęs, įvairiais skaičiavimais, prieš 10,000-15,000 metų), o čia apsigyvenęs žmogus patobulino šį gamtos kūrinį pagal savo poreikius. Kernavės pavadinimas, kaip ir dažnas reiškinys Lietuvoje, turi du paaiškinmus: faktinį ir legendinį. Manoma, kad vietovės pavadinimas yra hidroniminės kilmės, t.y. pagal artimiausią vandens telkinį, o Kernavė tokius turi netu du, nes Pajautos slėnyje teka Kernavės ir Kernavėlės upeliai. Legendinė pavadinimo kilmė siejama su Romos didiko Palemono anūku Kerniumi. Žinomas istorikas Mečislovas Jučas taip aiškina :" Bychovco kronikos legendinėje dalyje lietuvių kilmės iš romėnų pradininkas yra ne imperatoriaus Nerono giminaitis Palemonas, atvykęs į Lietuvą 18 m. po Kristaus, o Romos kunigaikštis Apolonas, dėl Atilos persekiojimų palikęs savo kraštą 401 m. ir atvykęs Lietuvon [...] bei pasivadinęs Palemonu." Taigi, sakoma, šio Apolono-Palemono sūnus Kunas įkūrė Kauną, o jo anūkas Kernius- Kernavę. Kadangi mūsų krašto didikai mėgdavo pasididžiuoti legendiniais protėviais iš Romos, sakoma, kad iš Kerniui priskiriamo Kitauro herbo giminės kilo didikai Alšėniškiai, Giedraičiai.

Apie Kernavę gerbiamas Skaitytojas turbūt bus jau ne kartą ir ne du skaitęs internetuose, bet tai greičiausiai bus ne taip trūkstami šios vietovės kelionės aprašymai, kuriuos galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, o karčios (nors teisingos) kritikos negailintys straipsniai. Vienas tokių straipsnių Kodėl Kernavė, pirmoji Lietuvos sostinė – gyvas paveldas, tokioje varganoje padėtyje? (2017 m. balandis) kėlė klausimus dėl išskirtinių kelio ženklų nebuvimo, turistams nepritaikytos autobuso stotelės, prasto visuomeninio susisiekimo su Vilniumi, minimaliu turistinių paslaugų skaičiumi pačioje Kernavėje, turizmo informacijos centro nebuvimo...Dažnai kaltinamas sezoniškumas, nes sezonas Kernavėje tradiciškai prasideda gegužę ir trunka iki rugsėjo. Tačiau, kaip sako tie patys mūsų didikų protėviai lotynai, "praemonitus praemunitus", t.y. "kas įspėtas, tas apginkluotas". Taigi, apsiginkluojame ir- į Kernavę!

Kernavės archeologinė vietovė. © Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija.

Iš Vilniaus į Kernavę patogu atvykti autobusu iš Vilniaus autobusų stoties. Patariu pradėti kelionę būtent iš autobusų stoties, o ne lūkuriuoti vienoje iš tarpmiestinio susisiekimo stotelių Vilniuje, nes kartais į reisą išleidžiamas mažylis mikroautobusas ir gali nelikti sėdimų vietų. Bilietas į Kernavę perkamas iš vairuotojo, Vilniaus autobusų stoties kasose ir internetu jis neparduodamas. Ateikite kiek anksčiau ir užsiimkite eilę prie autobuso platformos. Pilna bilieto kaina Vilnius-Kernavė yra 2,90 eur, atgal grįžti kainuos panašiai. Autobuso grafikus rasite čia: Autobusų bilietai. Atkreipkite dėmesį, kai kai kurie reisai yra tiesioginiai, o kai kurie-su persėdimu.

Vilniaus gatvės menas: kur ta riba tarp meno ir vandalizmo?

Prisipažinsiu, kad gatvės menas man niekada neatrodė patrauklus. Viskas, kas susiję su gatve-gatvės menas, gatvės maistas, gatvės mergos- man atrodė žema, pigu ir vulgaru. Kartais ir dabar taip atrodo, tik su amžiumi žmogus  kai kuriuos dalykus mažiau imi į plaučius. Bet pastaraisiais metais gatvės menas išsikovojo pripažinimą kaip meno šaka, jo taškai traukia turistus, ištapytos sienos netgi tampa savotiška Meka, kaip kad Lenono siena Prahoje.

Iš kelionės archyvo. Lenono siena Prahoje. Menas ar vandalizmas?

Kadangi mano sveikata taisosi lėtai, trepokuoju Vilniaus ribose ir susilaikau nuo ilgų kelionių. Reikia naudotis proga, kol orai geri, tai pasižiūrėjau, ką siūlo Vilniaus turizmo informacijos centras ir radau Vilniaus gatvės meno žemėlapį su 20 lankytinų objektų. Kadangi daugelį jų galima pasiekti visuomeniniu transportu ir pėsčiomis, ryžausi paskirti dieną ir patyrinėti, ką vietiniams ir miesto svečiams siūlo Vilniaus gatvės menas. Ar jau išdidžiai stovime šalia Berlyno ir Niujorko?

Kūtvėla priima piliakalnių iššūkį, o tu?

2017-tieji paskelbti piliakalnių metais. Tikslus piliakalnių skaičius Lietuvoje nežinomas, įvairūs šaltiniai priskaičiuoja nuo 700 iki 1,000 piliakalnių. "Piliakalniai, prie jų esančios gyvenvietės, šventvietės, kapinynai, pilkapiai, senieji keliai yra lietuvių tautos tapatumą stiprinančios vertybės. Tai baltų kultūros ir ankstyvosios Lietuvos valstybės simbolis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo liudijimas ir tautinio atgimimo sąjūdžio įkvėpimo šaltinis, tačiau daugelio piliakalnių reikšmė iki šiol neįsisąmoninta. [...] Piliakalnių tankumas Lietuvoje yra vienas didžiausių pasaulyje. "- šaltinis Kauno marių regioninis parkas. Pietinis purplelis Kęstas kviečia padaryti tai, kas nepavyko nei vienam kryžiuočiui, net pačiam aršiausiam Teutonų ordino (Ordo fratrum domus Sanctae Mariae Theutonicorum Ierosolimitanorum) didžiajam magistrui Ulrichui von Jungingenui, kurio Žalgiryje net Kristaus Nukryžiavimo Kryžiaus relikvija ant šarvų neapsaugojo nuo -pikti liežuviai plaka, nežinau, ar teisybė- kieto žemaitiško spragilo. 

"Pirmieji piliakalniai baltų teritorijoje atsirado II-I a. pr.m.e. sandūroje. Seniausi piliakalniai buvo Rytų Lietuvoje. Piliakalniai tapo įtvirtintomis gyvenvietėmis su kelių hektarų dydžio gyvenamąja papile. XII-XV a. piliakalniai buvo svarbūs gynybos nuo Kryžiuočių ordino taškai. Po Žalgirio ir Pabaisko mūšių piliakalniai nebeteko savo gynybinės reikšmės ir jų medinės pilys buvo apleistos. Šiandien piliakalniai yra neatskiriama Lietuvos kraštovaizdžio dalis, o juose randami archeologiniai radiniai pasakoja 2,500 metų istoriją."- Seredžiaus/Palemono piliakalnio informacinio stendo informacija.

Kauno marių regionino parko medžiaga. Dėkoju už leidimą pasidalinti.

Kai pasakiau savo gyvenimo Vairuojančioms Moterims (Aistei ir Gintarei), kad yra toks reikalas, kaip tik tūkstantukas piliakalnių, tai jos ne juokais susirūpino ir draugiškai pasiūlė man smegenis persišviesti. Bet čia pas mane atsirado nenuilstantis sąjungininkas ir motyvatorius- pietinis pirplelis Kęstas, todėl Moterims teks apsirūpinti pleistrais nuo pūslių ant delnų ir uoliai sukti vairą link piliakalniais turtingų vietų Lietuvoje. Juo labiau, kad ir aprangą tokiai progai jau turiu!

Kūtvėla ruošiasi šturmuoti piliakalnius.

Ta proga nusprendžiau inventorizuoti savo aplankytus piliakalnius. 

Bespalvis Vilniaus grožis!

Sumaniau nufotografuoti Vilnių juodai baltą. Rezultatas maloniai nustebino. Kampai užsiaštrino, kampai užsigludino, detalės išryškėjo, detalės susiliejo. Vilnius pasidarė toks miestas-chameleonas. Čia įkeliu kelias charakteringiausias juodai balto Vilniaus nuotraukas.

Vilniaus katedra. 

Kalėdų miestelis.

Valdovų rūmai.

Jau bunda Kalėdų miestelis.

Greetings from Vilnius.

Jėzuitų kolegijos pastatas, dabar-Vilniaus universitetas. 

Universiteto ir Šv. Jono sankryža. 

Šv. Jono bažnyčios varpinė. 

Kavinės anksti ryte pilnos žmonių. 

Freska Pilies gatvėje.

Gotiknis juvelyro namas.

Puošyba iš plytų.

Vilniaus sluoksniai. 

Buvo langas, nebėra lango. 

Šv. Onos bažnyčia. 

Liepsnojanti gotika.

Vilniaus kiemelis.

Arkangelo Mykolo bažnyčia.

Literatų gatvė.

Viena iš Vilniaus cerkvių.

Vingiuojame iki cerkvės.

Sidabryno Marija.

Šv. Paraskevos cerkvė. 

Cerkvės fragmentas.

Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė. 

Medeinė.

Buvęs žydų kvartalas.

Šv. Dvasios bažnyčios kupolas.

Šv. Kazimiero bažynčia.

Freska ant Turkijos ambasados. 

Bazilijonų vienuolyno vartai.

Tvarkoma Šv. Trejybės unitų bažnyčia. 

Vynuogės kiemelyje,

Šv. Teresės bažnyčia.

Du kryžiai ir šermukšnis. 

Šv. Teresės bažnyčios fragmentas.

Aušros Vartai.

Bespalvystėje išryškėja grožis. 

Kitu kampu.

Vilnius puošiasi gražiausioms metų šventėms. 

Ankstyvą ir šaltą Kūčių rytą miestas buvo stebėtinai pilnas žmonių. Tos kavinės, kurios jau dirbo, buvo sausakimšos. Rusakalbių turistų grupės su gidais stoviniavo vos ne ant kiekvieno kampo. Pasibėgiojimą po Vilnių užbaigiau prieš įsidienojant ir jo gatves užplūstant daugiau žmonių.

Ką manote apie juodai baltą Vilnių?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Kūčiukaitė