Mane galima sutikti:

Rugsėjis: Latvija. Lapkritis: Bremenas. Gruodis: Bolonija, Ravena.

Kūtvėla atidaro turizmo sezoną: "Borjomi" vasaros piknikas ir pažintinės trasos pristatymas.

2019 m. birželio 6 d., ketvirtadienis

Borjomi vasaros piknike ir pažintinės trasos pristatyme Kūtvėla dalyvavo organizatorių kvietimu. Tai nėra apmokėtas reklaminis reportažas.
20190605_160708
Skrybėliausia Vilniaus blogerė Kūtvėla.
Kadangi esu labiausiai susivėlusi Vilniaus kelionių tinklaraštininkė, tai buvau pakviesta į naujos pažintinės trasos Vilniuje pristatymą, kurią miestui kartu su pikniku suorganizavo mineralinio vandens "Borjomi" kompanija. Išvakarėse kurjeris man į penktą aukštą be lifto, tegul jam Dievas duoda sveikatos, užpūškavo bloką šio mineralinio vandens kaip dovaną nuo organizatorių. Prisipažinsiu-į mineralinį vandenį žiūrau abejingai, bet karštą vasarą išpakaituojame daug organizmui reikalingų medžiagų, o mineralinis vanduo gali padėti jas atstatyti. "Borjomi" yra vulkaninės kilmės mineralinis vanduo, kurio amžius pagal gamtinius kriterijus siekia daugiau kaip 1,500 metų. Kildamas aukštyn iš 8-10 km gylio, šis vanduo prisipildo daugiau nei šešiasdešimt skirtingų mineralų iš Kaukazo kalnų uolienos. Beje, po žeme šis vanduo išlieka karštas ir mane labai gundo mintis išbandyti kokį terminį "Borjomi" baseiną, nes tokioms pramogoms esu neabejinga.

Pažintinę trasą po Vilniaus senamiestį pristatė aktyvaus gyvenimo būdo motyvatorė (taip, čia tokia profesija!) Vlada Musvydaitė. Dabar madinga skaičiuoti žingsnius, todėl ši programėlė gali būti naudojama kaip žingsniamatis. Androide šią programėlę galima atsisiųsti nemokamai iš GooglePlay, iPhone savininkai turbūt skinsis nuo artimiausios obels ar iš kur jie tas programėles ima. Programėlės interfeisas neperkrautas, dundukams nesunkiai perprantamas, tekstai prie maršruto stotelių trumpi.

pjimage
Programėlė #walk15.
Prisipažinsiu, prieš renginį šiek tiek nerimavau ar tas "walk15" nereiškia penkiolikos kilometrų žygio po Vilniaus kalvas plieskiant +29'C, nes tai jau būtų žiaurus elgesys su influenceriais. Be to, visi žino, kad Vilniaus kalvose (geriau žinantys sako-kažkur netoli Gedimino pilies) miega karalaičio Kazimiero kariuomenė, kuri ateis Vilniui į pagalbą sunkiu metu, tik pažadinti šią kariuomenę galės ugnies ženklas iš dangaus (kryžmai šaudomos degančios strėlės arba žaibas). Aš šiek tiek nerimavau, kad mes betrepsėdami irgi šiuos karžygius prižadinsime, tada jau maža nepasirodytų, joks "Borjomi" neištrauktų, bet nerimavau be reikalo-mūsų patrepsėjimas buvo trumpas ir nekenksmingas.




20190605_161524
"Borjomi" trasos startas ir finišas (maršrutas žiedinis).
Maršruto pradžia yra Barbakano papėdėje. Rimti istorikai krato barzdas ir piktinasi, nes Vilniuje nėra barbakano, Vilniuje yra XVI a. pastatytos gynybinės sienos bastėja. Na, čia kaip citrina ir apelsinas-abudu citrusai, bet kažkuom skiriasi. Tačiau tikras vilnietis žino, kur ateiti, jeigu susitikimo vieta "prie Barbakano" ir taip, aš šį žodį rašau didžiąja raide, nes Vilniuje yra vienintėlis miesto Barbakanas kaip kad yra vienintelė miesto Neris, vienintelis miesto Užupis ir vienintelis miesto Bębras. Apjuosti miestą gynybine siena buvo nurodęs Jogaila savo 1387 m. privilegijoje, bet to reikėjo laukti dar bene du šimtus metų. Kai XV a. pab.-XVI a. pr. Maskvos sąjungininkai totoriai nusiaubė db. Baltarusijos žemes, vilniečiai kreipėsi į Lietuvos didįjį kunigaikštį Aleksandrą prašydami leisti miestą aptverti. Buvo ir eilė kitų priežasčių fortifikuoti miestą, todėl valdovas prašymą patenkino: miestas buvo atleistas nuo karinės prievolės ir įpareigotas statyti gynybinę sieną. Plušėti statybose privalėjo visi meistiečiai, o nusimuilinantys nuo darbo buvo gąsdinami tuto konfiskavimu ir iškėlimu už miesto ribos, kur jau tie totoriai parodytų, kad darbas žmogų puošia. Galiausiai 1522 m. strategiškai svarbias Vilniaus vietas apjuosė 3,5 km ilgio gynybinė siena su dešimčia vartų, vidutinis jos aukštis buvo 6-6,5 m, storis siekė iki 1,8 m. Manoma, kad šiems dabamas vadovavo karališkasis fortifikatorius Mykolas Enkingeris. Tačiau XVIII a. nuo karų ir gaisrų nukentėjusi siena buvo labai blogos būklės, po 1794 m. sukilimo Rusijos caro administracija liepė nugriauti jos likučius "dėl higienos ir erdvės praplėtimo", todėl išliko vos keletas fragmentų, tuo metu jau buvusių vienuolynų tvorose ar gyvenamųjų namų sienose. Iš dešimties vartų mūsų dienas pasiekė vieni-juos nuo nugriovimo patikimai saugojo Aušros vartų Dievo Motinos atvaizdas.

Po XVII a. Tvano (detaliau-pas Kristiną Sabaliauskaitę, "Silva rerum", I tomas) apgriuvęs Barbakanas-Bastėja pamažu virto miesto sąvartynu. Vieną kartą juodas gaidys ten išperėjo kiaušinį, jį nučiupo rupūžė ir nuvilko į sąvartyno gelmes perėti. Taip gimė Vilniaus baziliskas-milžiniška vienaakė gyvatė. Iš pradžių jis mito įvairaus amžiaus visų lyčių vilniečiais, o paskui persimetė ant skaisčių mergelių. Ilgai kentėjo žmonės, kol skaisčių mergelių skaičius mieste taip drastiškai sumažėjo, kad vieną dieną eilė tapti siaubūno pietumis priėjo vilniečio Jono mylimajai. Vietoje to, kad vestų merginą prie altoriaus ir padarytų pabaisai nebetinamą, Jonas nusprendė eiti su bazilisku santykius aiškintis pats: pasiėmė kardą ir deglą, ant nugaros pasikabino miesto magistrato parūpintą Venecijos stiklo veidrodį ir atbulas nusileido į poežmius. Ten baziliskas išgirdo žingsnius ir neapdairiai puolė savo auką- jo žvilgsnis atsimušė į veidrodį ir pabaisa suakmenėjo. Jonas sukapojo baziliską į smulkiausiųs gabalėlius-juos vienas apdairus vaistininkas sumalė į miltelius ir darė užpilus nuo sąnarių skausmo, turėjusius labai gerus atsiliepimus to meto tripadvaizoriuje. Vilniečiai iki šiol mini šią pergalę ir studentai kasmet žygiuoja parade su Dinu Zauru. Kolkas gyvename ramiai, galbūt tai susiję su žymiu gaidžių ir rupūžių populiacijų sumažėjimu mieste, bet seni žmonės pasakoja, kad baziliskas dar spėjo paslėpti savo kiaušinį, ir ne bet kur, o pakasė po Spaudos rūmais.

Barbakano papėdėje iškils paminklas žydų gelbėtojams. Šiuo metu yra pastatytas paminklinis akmuo, po kelių metų turėtų iškilti ir paminklas. Vieta pasirinkta netoli Pasaulio teisuolės Onos Šimaitės gatvės. Ne taip seniai, vos prieš septyniasdešimt metų, čia buvo žydų geto vartai. Pasaulio teisuoliais (žydų gelbėtojais) oficialiai pripažinta apie 900 Lietuvos gyventojų. Vilniaus getas buvo sunaikintas 1943 m. rugsėjo 23 d.

Netrukus jau lipame Česlovo Milošo laiptais. Raidės nutrintos, nebeįskaitomos, verkte prašosi atnaujinamos.

20190605_161739
Vilniaus varpai Milošo eilėse. 

20190605_161759
Česlovo Milošo laiptai.
Šie laiptai atidengti 2016 m. Česlovas Milošas ir Ona Šimaitė buvo geri pažįstami, čia vaikščiodavo, diskutuodavo. Galima sakyti, kad šie laiptai yra knyga, grindinyje iškalti žodžiai. Ona Šimaitė iš Paryžiaus "geležinės uždangos" metais po puslapį laiškais siuntė Milošo kūrybą į Lietuvą. Atsiimdamas Nobelio premiją 1980 m. jis kalbėjo apie Vilnių: "Gera yra gimti mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško masto, kur per šimtmečius gyveno įvaiios kalbos ir religijos. Aš kalbu apie Lietuvą-padavimų ir poezijos kraštą. [...] Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius,-keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimt katalikiškų bažnyčiu ir gausių sinagogų meistas, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale."

O štai ir pirmoji staigmena-dviratininkas Donatas Dubauskas. Menininkas šį dviratį susirinko pats, detales parsisiuntęs iš Anglijos. Vienas minusas- standartinės dviračių transporto priemonių parkavimo vietos netinka. Donatas išsiskiria ir savo apranga-XIX a. miesto vyro aprangos rekonstrukcija ar netgi Šiaurės Amerikos indėnų kultūros aksesuarais. Donatas yra ir vieno nedidelio Vilniaus baro, "Miegantis Jautis", įkūrėjas. Kokie baro atsiliepimai? Pasak visagalio interneto-"Su tokiu šeiminyku šūdo nebus".

20190605_161909
Va tokie žmonės su charakteriu mūsų Vilniuje. 

20190605_161926
Gerai. Čia patranka?

20190605_162038
Saulėje paskendęs Šv. Kazimiero bažnyčios kupolas.

20190605_162057
Kai esi graži ir tai žinai.

20190605_162125
Gražią moterį ir siena puošia. 

20190605_162211
Vilniuje ir debesys barokiniai, sakė Česlovas Milošas. 

20190605_162217
Vilniaus brukas.
Istorinis Vilnius turėjo trijų lygių gatves. Prestižinės gatvės, kur gyveno didikai, bažnyčios hierarchai, turingi miestiečiai buvo grįstos akmenimis. Už įvažiavimą į miestą reikėjo mokėti nustatyto dydžio rinkliavą grynais pinigais arba "katės galvos dydžio" akmenimis, kuriais vėliau buvo grindžiamos prestižinės gatvės. Ne tokios prestižinės gatvės būdavo išklojamos mediniais lentų šaligatviais, o visai nereikšmingos gatvės  liūčių metu būdavo iki kelių purvu neišbrendamos.

20190605_162242
Palangių žydėjimo sezonas.

20190605_162258
Lietuvos kulinarinio paveldo muziejus (ten, kur matosi vėliava). Gražios kalinėtos durys.

20190605_162340
Vilniaus Ramintoja. 
Apie Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią jau esu rašiusi anksčiau. Savičiaus gatvės barų šurmulyje ši bažnyčia išlieka ramybės oaze, čia netrukus įsikurs tarpinstitucinis centras, teiksiantis pagalbą socialinės rizikos asmenims, numatomos veiklos apima patyčių prevenciją, pagalbą prekybos žmonėmis aukoms, savanorišką darbą visuomenei.

20190605_162357
Naujasis Vilniaus maras-bepriežiūriai paspirtukai.

20190605_162420
Vilniaus spalvos primena Burano salos architektūrą. Ne veltui Vilniuje tiek daug filmuojama. 

20190605_162426
Vilniaus dailiųjų amatų asociacija.
Svetingai atvertos durys kviečia užsukti į Vilniaus dailiųjų amatų asociacijos galeriją-parduotuvę, kur galima susipažinti su senaisiais Vilniaus amatais. Jeigu pasiseks, galima pamatyti amatininkus, savo rankomis kuriančius gražius daiktus. Amatai yra nuo seno neatsiejama tikro miesto dalis, amatininkų veiklą reguliavo jų cechai (tokios senovinės profesinės sąjungos), netgi Vilniaus budelis buvo priskirtas barzdaskučių cechui. Logiška: nėra barzdos-nėra problemos. Pirmasis amatininkų cechas įkurtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegija 1495 m. Šie specialistai buvo miesto ekonomikos rodiklis-štai valdant Žygimantui Augustui Vilniuje gyveno ir dirbo virš šimto auksakalių. Cechų meistrai, nuėję ilgą mokinio ir pameistrio kelią, galėdavo tapti miestiečiais- Vilniuje ne kiekvienas gyvenantis miesto teritorijoje buvo miestietis, šis statusas buvo suteikiamas kandidatui ginkluotam atvykus į rotušę duoti miestui priesaikos. Amatininkų cechai globojo jiems priskirtus altorius įvairiose miesto bažnyčiose, dalyvavo kariniuose mokymuose-miestietis turėjo pareigą ginti Vilnių nuo priešo, o ne tūnoti už barikadų pridėjęs į kelnes ir laukti, kol karalius iš Krokuvos atžygiuos su armija.

20190605_162431
Taip žydinčias petunijas tikrai turi saugoti patikima saugos firma!

20190605_162440
Stanislovui Moniuškai skirta konferencija.
Db. Baltarusijos teritorijoje gimęs lenkų muzikos klasikas Stanislovas Moniuška buvo kompozitorius, šiemet minime jo 200-sias gimimo metines. Vilniuje šis menininkas praleido aštuoniolika turtingų ir prasmingų savo gyvenimo metų, čia vargonavo Šv. Jonų bažnyčioje, dirigavo Vilniaus miesto teatro orkestrui, dirbo privačiu muzikos mokytoju, vadovavo savo įkurtai Šv. Cecilijos (muzikos globėjos) draugijai...Kompozitorius mėgo klausytis lietuvių liaudies dainų, keliavo po Lietuvą ir bendravo su kaimo žmonėmis. Koncertinė jo operos "Halka" premjera įvyko 1848 m. Vilniuje, premjeros pastatymui dirigavo pats autorius. Tiesa, ši premjera buvo numatyta Varšuvoje, bet ten jos atlikti neleido rūpestingai kultūros įvykius sekanti Rusijos caro cenzūra. Aš susidomėjau, kuom gi menas užkliuvo caro žandarams, gal kokia artistė pernelyg koją apnuogino? Pasirodo, užkliuvo liaudies dainų motyvais paremta operos muzika-tai buvo tiesiog skandalingas separatizmas ir nacionalizmas! Vilniuje cenzūra, matyt, buvo ne tokia budri.

20190605_162529
Čiurlionio namų kiemelis.

20190605_162607
Siauriausia Vilniaus vietelė.
Į vieną siauriausią Vilniaus gatvelę patenkama per Čiurlionio namų kiemą. Tiesą sakant, oficialiais siauriausia Vilniaus gatve yra tituluojama Skapo gatvė, nes Savičiaus gatvėje esanti gatvelė laikoma perėjimu, o ne normalia gatve. Tačiau šiandien mes sukame būtent į šį Venecijos labirintus primenantį praėjimą, kuris vos sieka pusę metro.

20190605_162732
Vilniaus senamiesčio senbuviai. 

20190605_162741
Einam parūkyti į balkoną?

20190605_162754
Žmonės čia gyvena su charakteriu.

20190605_162806
Skrybėliausia Vilniaus blogerė.

20190605_162843
Nuleipusiems ekskursantams reanimuoti.

20190605_162917
Gal irgi saugojamas valstybės kultūros paminklas?

20190605_162946
Vilnius moka gražiai žydėti.

20190605_162959
Palangių žydėjimo sezonas.

20190605_163054
Vilniuje ir sienos kalba.

20190605_163106
Širdies formos nuodauža.

20190605_163149
Tripadvaizeris rekomenduoja Nausėdą. 

20190605_163214
Vasara-geras metas žydėti. 

20190605_163339
Vardan to kadro!
Nieko nėra geriau tokią karštą dieną kaip išeiti prie šalto fontano ir į jį įpulti. Šalia Rotušės aikštės fontano grindinyje yra pavaizduoja vėjų rožė, skirta pirmojo lietuviškojo bestselerio autoriui Radvilai Našlaitėliui ir jo piligriminei kelionei į Jeruzalę.

20190605_163423
Trys ragai-Radvilų simbolis.

Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis buvo, galima sakyti, juoda avis šeimoje-turbūt jis buvo vienintelis Radvila nepelnęs karvedžio šlovės, nors ir paveldėjo giminės pradininko Mikalojaus vardą-šiuo vardu buvo krikštijami visi Radvilų pirmagimiai sūnūs. Tai buvo sąlygota jo ligotos sveikatos, todėl vietoj šarvų blizginimo Radvila Našlaitėlis pasirinko knygų vartymą. Jis mokėsi užsienyje, studijavo protestantiškuose universitetuose, sukaupė vertingą biblioteką, jo pastangomis 1603 m. buvo išspausdintas LDK žemėlapis. Radvila Našlaitėlis buvo poliglotas-manoma, jis mokėjo lenkų, vokiečių, lotynų, italų kalbas. Galiausiai Radvila Našlaitėlis buvo paskirtas Vilniaus vaivada. Po savo tėvo mirties atsivertė į katalikybę, sunkios ligos patale pasižadėjo jeigu pasveiksiąs, tai būtinai nuvyksiąs į Jeruzalę prie Viešpaties Kapo. Netrukus pažadus teko vykdyti, o kelionė truko du metus, kelionės įspūdžius jis surašė knygoje. Radvilai Našlaitėliui priskiriama ir mirusiųjų balzamavimo praktika, ja keliautojas domėjosi tyrinėdamas Egipto mumijas, kelias nesėkmingai bandė parsigabenti, bet audra užklupo laivą ir moksliškai nepažangi prietaringa įgula išmetė vertingas mumijas už borto. 


20190605_163445
Mus džiugino riedlentininkai.
Tarp šaunių sportiškų vaikinų su riedlentėmis buvo ir Dominykas Kelmelis, kurio dirbinių iš perdirbtų riedlenčių laukia daugelio užsienio šalių užsakovai. Idėją prikelti nebereikalingas riedlentes atėjo iš už anapus Atlanto, kur yra fabrikas, iš riedlenčių darantis papuošalus. Dominykas įkūrė "Skate4create" dirbtuves (Facebook paskyra čia), o mums padovanojo po Gedimino pilies formos raktų pakabuką iš perdirbtos riedlentės. Nuostabu!

20190605_163552
Apyrankė iš perdirbtos riedlentės.

20190605_163558
Keletas produktų pavyzdžių.

20190605_163622
Gražusis Vilniaus senamiestis.
20190605_163641
Sustabdyta Vilniaus akimirka.
"Borjomi" trasa driekiasi 4,5 km, bet mes dabar sukame iš jos ir kertame kampą-mūsų laukia piknikas ir ant grilio kepta antiena.

20190605_164050
Šv. Kazimiero bažnyčia.
Radvila Našlaitėlis Nesvyžiuje (1587-1593 m.) fundavo bažnyčios statybas, o jos projektą, sakoma, jis nužiūrėjo nuo to meto bažnyčių statybos mados diktatorės Romos, kur neseniai buvo baigta statyti ankstyvojos baroko formų Il Gesu bažnyčia-Nesvyžiaus bažnyčia buvo pirmoji naujosios architektūros bažnyčia mūsų krašte, o Vilniuje 1604 m. buvo padėtas kertinis akmuo Šv. Kazimiero bažnyčiai, irgi suprojektuotai pagal Romos naujoves. Kertinį akmenį, sakoma, atrideno septyni šimtai vyrų iš Sapiegų valdų Antakalnyje, ant jo ilgą laiką buvo lotyniškas įrašas: Tavo, dangiškasis Kazimierai, šaunusis, galingasis Lietuvos globėjau, nenugalimasis priešų kariuomenės nugalėtojau, tėvynės gelbėtojau, garsusis stebukladary, miesto sarge ir gynėjau, pagerbimui; popiežiaujant Klemensui VIII, karaliaujant Zigmantui III, Vilniaus vyskupiją valdant Benediktui I Vainai, ganytojo rankomis pašvęstas tvirtybės pranašas, šventųjų gerais linkėjimais lydimas ESU DEDAMAS KAIP KERTINIS AKMUO, kad savo jėga palaikyčiau sunkų bažnyčios rūmą, Jėzaus Draugijos profesų šventovę, pirmąjį Lietuvoje šv. Kazimiero garbei skirtą, jo liturginiam kultui pašvęstą šventąjį pastatą, pradėtą statyti 1604 m. gegužės 12 d. karalystės gerovei, Lietuvos ramybei, miesto labui ir laimingam klestėjimui.“ Manoma, ši dedikacija dingo Rusijos caro administracijai perdirbinant šią bažnyčią į cerkvę XIX a. Neaiškia kryptimi iškeliavo ir bažnyčios varpai, šiandien juos pakeitę vėjo varpeliai melodingai skamba vėjui pučiant. 

20190605_164230
Paryžietiškos Vilniaus kavinės ir mūsų gidė Vlada.

20190605_164246
Basanavičiaus skveras ir Glaubico Bazilijonų vartai. 

20190605_164346
Vilniaus Rožytė.
Vilniaus Rožytė yra tikrai charakteringa asmenybė. Šykščios interneto žinios teigia, kad tikrasis jos vardas yra Vida Gumbytė ir gyvena ji už Vilniaus, kasdien į sostinę atvažiuoja traukiniu. Šių Šv. Kazimiero gatvės plakatų kilmė man nežinoma, bet Rožytė tikrai yra Vilniaus modelis. Ši neperpuošniausia Vilniaus senamiesčio gatvelė šmėstelėjo ir BBC seriale "Karas ir taika", filmuotame Vilniuje- čia buvo filmuota deganti Maskva.

20190605_164353
Tas žavingas Vilniaus nušiurimas. 

20190605_164418
Na, čia būtų galima ir prasieiti su špakliumi.

20190605_164706
Kas žino, ar ne Vilniaus gynybinės sienos liekanos? 

20190605_164751
Vilnius-vis dar žalias miestas.
20190605_165325
Grilinama antiena.

20190605_165338
Antienos ir rukolos ledai. 
Taip šauniai praleidau porą valandų bene karščiausią metų dieną. Už kvietimą dėkoju "Borjomi" rinkodaros vadovei Tatjanai Rudienei ir žurnalistei Laisvei Radzevičienei, už motyvuojantį pasivaikščiojimą dėkoju Vladai Musvydaitei ir visiems susirinkusiems, kurie nepabūgo saulės ir uoliai trepsėjo per įkaitusį Vilniaus senamiestį. Dar papildomai gavome ir "Borjomi" mineralinio vandens dovanų, tai dabar dalinu visiems pažįstamas į kairę ir dešinę kaip kokia fėja krikštamotė. Gėriu dalintis gera!

Su meile ir, kaip visada susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Boržomaitė

0 comments: