Kelionė į Provansą, septintoji diena: Heidelbergas, Vokietija.

Deja, oras kelionės metu buvo labai lietingas, o kai sustojome Heidelberge, praplipo tikra liūtis. Vietoje ekskursijos sulindome į pilnus turistų barus ir kavines. Labai nustebino, kad vienoje kavinėje prie mūsų staliuko prisėdo amerikiečiai turistai ir pradėjo mus kalbinti. Pas mus neįprasta, kad esant kelioms laisvoms vietoms prie stalo, kur jau sėdi kompanija, prisėsti ir imti pažindintis. O vat amerikiečiai-žmonės be kompleksų. Bet negaliu pasakyti, kad man tai patiko-sėdime, šnekamės sau, o prilenda kažkas ir trukdo.

Esu tikra, kad Heidelberge tikrai yra ką pamatyti, bet lietus yra lietus. Tai tik pafotografavau probėgomis ir nusipirkau rankinuką iš gobeleno imitacijos (7 EUR, it's a bargain).

















Turistinės informacijos bus panaršyti kad ir pas Heidelberg Marketing. Nakvojome jau įvažiavę į Lenkiją, o kitą dieną visą važiavome namų link. Taip kad, galima sakyti, jau ir kelionės pabaiga.

Kūtvėla Lietujetaitė

Kelionė į Provansą, aštuntoji diena: popiežių Avinjonas ir Burgundijos Beaune prieglauda arba Namo per Lietų.

Pirmieji gyventojai čia įsikūrė prieš maždaug 2,000 metų, davę miestui Aouenion vardą,- tai sudurti du keltų kilmės žodžiai ir reiškia "vandenų valdovas". Tada netoliese į Marselį apie 600 metus pr.m.e. atsikraustė graikai, kuriems irgi patiko tas "vandenų valdovas", todėl jie čia pasistatė uostą, kurį savo ruožtu atėję romėnai dar labiau praplėtė. Iki maždaug 1309 m. miestas buvo visiškai nežymus ir netgi, sakyčiau, niekam ypatingai nereikalingas, gyvenimas ramiai tekėjo savo vaga. Na, o 1309 m. viskas ir prasidėjo...

Popiežių rūmai, Avinjonas. 

Kelionė į Provansą, septintoji diena: saldusis Provanso Eksas, ochrinis Rusiljonas, vėjuotasis Gordes, Levandų muziejus= tobulas kelionės receptas.

Šiandienos turą pradedame Aix-en-Provence arba Provanso Ekso. 4 amžiuje pr.m.e. žemutinis Provansas buvo okupuotas keltų-ligūrų konfederacijos, o jų plėtros pabūgusios gentys kreipėsi, kaip visada, į Romą. Konsulas Kajus Sekstus Kalvinus 123 metais pr.m.e. sunaikino grėsmės šaltinį, bet, savoms pozicijoms įtvirtinti, liepė pastatyti stovyklą prie terminių šaltinių. Naujai įkurta vietovė gavo Aquae Sextiae pavadinimą, t.y. Sekstus Vandenys, o šiandien mes juos žinome kaip Aix-en-Provence. XII a. Provanso Eksas tapo Provanso grafų sostine. Miestas dominavo regione du šimtus metų, pasiekęs savo šlovės zenitą XV a. valdant bon roi Rene, t.y. gerajam karaliui Rene. Renė iš Anžū, mano jau minėtas reportaže apie Marselį, buvo gabus kalboms, dailei, muzikai, domėjosi tiksliaisiais mokslais, daug keliavo. Jo interesų dėka miestas augo ir puošėsi, dvare virte virė kultūrinis gyvenimas. Jo mirtis buvo, galima sakyti, ištisos eros pabaiga. Šiandien Provanso Eksas lankytojus pasitinka Mirabo alėja ir fontanais. Šiaurinėje alėjos pusėje yra gyvenamieji pastatai, buvę rūmai ir viešbučiai, o pietinėje pusėje klesti kavinės (juk niekas Provanse nenori gerti kavą pavėsyje).Mieste gyveno ir dailininkas Sezanas.

Provanso Ekso vizitinė kortelė: Laisvės aikštė ir Rotondos fontanas. 

Kelionė į Provansą, šeštoji diena: Marselis. Geroji Mamytė, Ifo pilis, kruizas į kalankas, garsioji žuvienė.

Marselis buvo įkurtas graikų 600 metais pr.m.e. ir šiandien yra antras pagal dydį Prancūzijos miestas ir, turbūt, mažiausiai prancūziškas. Apie jo įkūrimą yra sukurta ir legenda. Vienas toks veikėjas vardu Protis (na, na, nesijuokit) ieškojo naujos vietos įkurti prekybos punktą finikiečiams ir aptiko Viduržemio jūroje Lacydono įlanką, turinčią gėlo vandens ir apsaugotą uolomis. Protis buvo pakviestas sudalyvauti bankete, kurį iškėlė Ligūrijos genties vadas savo dukters Gyptis jaunikiams. Banketo pabaigoje Gyptis taurę vyno pasiūlė ne kam kitam, o Protis. Na, kur jau dėsies, teko ženytis (kaip jau minėjau, nuotakos tėvas-genties vadas, o bankete gentiečių daug turėjo būti, ginkluoti visi. Meilė ateina paskui.). O gyventi jaunoji pora įsikūrė netoli Lacydono, o iš jų gyvenvietės ir gimė Marselis. Šis miestas yra laikomas vienu iš pirmųjų graikų uostų Vakarų Europoje, tai buvo ir pirmoji gyvenvietė gavusi miesto statusą Prancūzijoje. Ginantis nuo jungtinio etruskų, kartaginiečių ir keltų aljanso, graikai glaudėsi prie stiprėjančios Romos. Tokios abipusiai naudingos draugystės dėka miestas klestėjo kaip grandis tarp Galijos, norinčios romėnų gėrybių ir vyno, ir Romos, norinčios naujų produktų ir vergų, iki Julijaus Cezario atėjimo į valdžią. Ankstesniame reportaže jau minėjau, kad Marselis palaikė sukilusį Pompėjų, kuriam visgi nepasisekė nuversti Cezario, ko pasekmėje miestas buvo nusiaubtas, laivynas konfiskuotas. Būtent Marselyje, kai ateina krikščionybė, stebuklingai laivo katastrofoje išsigelbėja Šv. Marija Magdalietė. Na, o po Romos imperijos žlugimo barbarai ten viską gerai paniokojo. Maždaug taip:

Sack of Rome. Šaltinis: http://en.wikipedia.org/wiki/Sack_of_Rome_(410) (c) Uploadalt

Kelionė į Provansą, penktoji diena: Baux-de-Provence, Arlis, ir Marselio užuominos.

Kelionės po romėniškuosius griuvėsius ieškant Provanso tęsiasi toliau. Šiandien ankstėliau iš ryto, prieš turistų ordas, skubame į Baux (tarti: "bo") miestelį. Kadaise čia buvo trubadūrų kultūros sostinė ir dvaras, bet šiandien tėra snaudžiantis mažas miestelis, pakibęs ant uolos. Jame yra net kokios trys gatvės, todėl žiūrėkit, kad nepaklystumėt. Ant 900 metrų ilgio ir 280 metrų aukščio uolos ir yra viduramžius menantis miestelis. Na, mena jis dar geležies amžiaus žmones, bet suklestėjo jisai tai viduramžiais. X a. pab. stipri feodalinė šeima jau tvirtai savo gniaužtuose laikė visą apylinkę, o XI a.pab. ši šeima jau buvo galingiausia pietų Prancūzijoje, po padu turėjusi 79 miestelius ir kaimus. Les Baux valdovai buvo tokie mandri, kad save kildino iš Baltazaro, vieno iš Trijų Išminčių (būtent taip, kai kuriose tradicijose jie ne Trys Karaliai, o Trys Išminčiai) ir tai atspindėjo savo herbe. Les Baux šeimyna sau leido ginklais pabarškinti prieš Provanso grafus, kas gal ne visada buvo išmintinga. Su šitais karingais princais rado sau prieglobstį ir garsiausi to meto trubadūrai. Les Baux dvare būdavo rengiami patys pačiausi dainų apie meilę turnyrai, kurių laimėtojas gaudavo karūną iš povo plunksnų ir bučinį nuo gražiausios damos (matot kokie, ne materialių gėrybių gviešėsi). Tačiau ir čia ne visada šviečia saulė- mirus Alix, paskutinei Les Baux giminės atstovei, valdas pasiėmė Provanso grafai, o vėliau jos perėjo Prancūzijos karūnai. 1528 m. kraštas išgyveno nedidelį renesansą, bet netrukus tapo protestantų tikėjimo centru ir Liudvikas XIII 1632 m. įsakė sunaikinti šį tikėjimą kartu su pilimi ir jos sienomis. Šitą purviną darbą atliko ne kas kitas kaip kardinolas Rišeljė, pasikvietęs Les Baux valdovą pas save ir jam nesant namie įsakęs savo armijai pulti. Juodosios technologijos, ne kitaip*.1642 m. miestas buvo atiduotas Grimaldi šeimai, kurie valdė Monaką, ir pasivadino Baux markizais. Būdamas prancūziškas titulas, jis perduodamas tik pagal vyrišką liniją (meh :P).

"Baux" provansiečių kalba reiškia "uola". 

Kelionė į Provansą, ketvirtoji diena: Montelimaro nuga, Oranžo antikinis teatras, Gardos akvedukas ir vyno degustacija.

Provansas, o tiksliau Provansas-Alpės-Žydrasis Krantas, buvo užkariautas romėnų dar II amžiuje pr.m.e ir tapo pavadintas kažkaip nevaizdingai -Provincia Romana, t.y. "romėniška provincija", ir tiek. Kita vertus, kai Romos imperija driekėsi tokio dydžio, tai kur čia bus fantazijos visoms žemėms pavadinti. Vėliau Provansas buvo valdomas vietos grafų iš Provanso Ekso miesto iki 1481 m., kai tapo pavaldus Prancūzijos karaliui. Provanso žemė matė ir tokias asmenybes kaip Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laikais išgarsėjęs politikas Mirabo ar kiek kitokiais žygdarbiais pagarsėjęs markizas de Sadas, jau nekalbant apie impresionistus dailininkus (iš kurių tada Paryžius juokėsi už pilvo susiėmęs). Nors jau virš 500 metų Provansas yra Prancūzijos dalis, jis yra išlaikęs savo savotiškumą, kalbą ir tradicijas, kaip kokia Žemaitija Lietuvoje. Ir, be abejo, reikia paminėti tikrąjį regiono šeimininką -mistralį. Tai vėjas, kuris "ir asilui ausis nurauna". Šis vėjas sugeba pasiekti 90 km/h greitį, o trukmė gali būti nuo vienos dienos iki visos savaitės. Tačiau jis, kaip tikras šeimininkas, ir yra atsakingas už 300 saulėtų dienų Provanse per metus. Namai gi savo ruožtu protingai statomi nugara į šeimininko parėjimo kryptį. Nieko nuostabaus, kad greičiausiu regiono gyvūnu vadinama sraigė.

Nuga (pranc. nougat) yra konditerijos gaminys iš cukraus arba medaus, kiaušinių baltymų ir kepintų riešutų, dažniausiai migdolų. Baltoji nuga yra minkštesnė, o rudoji-kietesnė. Šio saldumyno kilmė taip ir neišaiškinta, bet manoma, kad atsirado Pietų Europoje XV a. Gaminio pavadinimas kildinamas iš lotyniško žodžio "nux"-riešutas. Šiandien daugelyje Europos šalių šis saldumynas asocijuojasi su Kalėdomis. Mes lankėmės gi nugos sostinėje Montelimaro meistelyje, kur vietiniame fabrikėlyje stebėjome jos gamybos procesą. Mūsų autobusas buvo pakeistas prancūzišku autobusu, kuriame nebuvo karšto vandens aparato, o prancūzai vairuotojai buvo praminti "goželiais", nes, matyt, be traktoriaus savo lauke nebuvo daugiau vairavę. Vienas jų dar ant galvos dėvėjo sombrerą ir nešiojo dirbtinių gėlių girliandą ant kaklo.

Nugos fabrikas.

Intarpas gurmanams: Provanso vynas

Kadangi pirmąją dieną kirtus Prancūzijos sieną ekskursinėje programoje jau buvo numatyta vyno degustacija (o, kaip žinia, gera pradžia-pusė darbo), manau esant tikslinga tam skirti atskirą pasakojimą. Nesidedu didele vynų žinove, pasakoju tiek, kiek manau esant reikšminga mano kelionei.

XIX a. vid. toks mažas kenkėjas Phylloxera užpuolė Prancūzijos vynuogynus. Pagrindinė atakos ašis- vynuogienojaus šaknis. Neilgai trukus, kadaise buvę vešlūs vynuogynai stirksojo kaip nuogi kelmai, primenantys ištisus vynuogynų kapinynus. Per sekančius trisdešimt metų užkratas persimetė visoje šalyje. Prancūzijos vyriausybė pasiūlė 300,000 frankų premiją tam, kas suras ginklą prieš kenkėją. Ko tik nedarė-nuo gyvos rupūžės užkasimo po vynuogienojumi iki laistymo baltu vynu, niekas negelbėjo.

Kol vieną dieną atsirado vaistas, toks visiškai net ne prancūziškas. Nors baisusis gyvis kilęs iš Šiaurės Amerikos, jų vynuogynai buvo jam atsparūs, todėl prasidėjo tam tikri hibridizacijos (įskiepijimo) procesai. Ištisus vynuogynus teko persodinti ir laukti kelerius metus, kol jie pradės nokinti vynuoges, ir paskui dar kelerius, kol subrandintos uogos tiks vynui. Taigi, iš esmės, didelė dalis Prancūzijos vynuogienojų savo genus atseka iš Šiaurės Amerikos (bet pasitaikė ir užkrato nepliestų Prancūzijos kampelių), nors EU hibridai nėra mėgstami. O štai vienintelis šiam baubui natūraliai atsparus vynuogienojas auga vulkaninės kilmės Santorino saloje Graikijoje. Du Pasauliniai karai taipogi prisidėjo prie daugelio Prancūzijos vynuogynų netekimo, nes juose vyko karo veiksmai.

Provanso kraštas pirmauja pasaulyje pagal pagaminamo rožinio vyno kiekį. Šis vynas mažai eksportuojamas, jis beveik visas suvartojamas tame regione, kur yra pagaminamas. Kai kurie žmonės sako, kad tai nei vynas, nei vanduo, nors ir turi beveik 13% stiprumą. Mano nuomone, rožinis vynas nei kvapo intensyvumu, nei skoniu tikrai neprilygsta baltajam ar raudonajam vynui. Jo kaina Prancūzijos supermarketuose gali nesiekti ir 5 EUR. Tačiau šioje vietoje turiu pastebėti vieną niunasą, kurį svarbu žinoti, keliaujant į Prancūziją. Vietinės reikšmės vynai ir maistas bus pakankamai brangūs, o kituose regionuose jų beveik nebus progos gauti. Atrodytų, kad plūstant tiek turistų (net ir tų pačių prancūzų), vietinė produkcija galėtų būti pigesnė, kad jos dar daugiau pirktų. Galbūt, bet ne Prancūzijoje. Vietinė produkcija bus nuo brangios iki labai brangios, nes ją vis tiek perka.

Mūsų ekskursijoje buvo numatytas Châteauneuf-du-Pape vyno degustavimas. Šio vyno klasifikacija man nelabai suprantama: vieni priskiria jį Provanso vynams (Provence-Alpes-Côte D'Azur), kiti jį atiduoda Ronos slėnio vynams. Pats gi miestas yra Provence-Alpes-Côte D'Azur regione pagal žemėlapius, bet ant vieno kito butelaičio puikuojasi užrašas Côtes du Rhône.

1308 m. popiežius Klementas V persikelia iš Romos į Avinjoną (apie Avinjono popiežius bus atskira tema) ir per sekančius 70 metų Avinjono popiežiai išpopuliarins vynininkystę šiame regione. Nors Šventieji Tėvai buvo mėgėjai gero Burgundiško vyno, jiems nesvetima buvo palaikyti ir vietines idėjas, 5-10 km aplink Avinjoną, upės Ronos slėnyje. Klementą V pakeitęs Jonas XXII išgarsino vietinius vynus kaip Vin du Pape, o šis terminas vėliau išsirutuliojo į  Châteauneuf-du-Pape, kas reiškė "naujoji Popiežiaus pilis", nes vieną tokią Jonas XXII sau ir pasistatė. Šiame regione auginama 13 rūšių vynuogių, iš kurių pagrindine laikoma Grenache rūšis.

Degustacijos metu mums leido paragauti tris vynus, vieną baltą ir du raudonus.

Degustacija vyko stovint (turbūt, kad daugiau tilptų?) aplink bačkas (romantika, škias), be jokių užkandėlių, savinikui pasakojant kodėl reikia pirmiausia pauostyti kamštį ir kodėl šalią vynuogienojų sodinamos rožės. Vyno degustacija kainavo 7 EUR žmogui, todėl gal ir nereikėtų reikšti ypatingų pretenzijų, bet žmogus jau toks padaras yra, kai nepatiko-tai nepatiko. Nu neskanūs tie vynai ir tiek, tegul ir Popiežiaus žemėse auga. Pavyko atsekti, kur mes konkrečiai buvome: Brotte.com (ENG)

Pastaba: daug vyno rūsių siūlo nemokamas degustacijas pavieniams lankytojams, bet lankytojai turi būti seriously minded about making the purchase.

Ar teko patiems ragauti rožinio vyno?

Su meile,

Kūtvėla Vynuogaitė

Kelionė į Provansą, trečioji diena: Šveicarijos Reino kriokliai ir Liucerna

Mūsų autobusas jau nuo pirmųjų kilometrų Vilniuje rodė kaprizus ir paskutinę transporto susidėvėjimo stadiją- pragariškas bildesys ant stogo, cypiantis katinas po kojomis, sugedęs kondicionierius. Palyginus su kitais dviem autobusais, kurie atvažiavo paimti kitų turistų iš Vilniaus, jis išvis atrodė kaip grabas ant ratų. Leidžiantis serpantinais Čekijoje "katinas" taip cypė, kad moterys vis klausinėjo, ar tik ne stabdžiai namo išėjo. Neapsikentę atakavome agentūras skambučiais ir pagaliau buvo nutarta vežti autobusą taisyti, kol mes pusryčiausime. Taigi, jam jau vėluojant 2 val. mūsų paimti, bimbinėjome po tą patį nedidelį vokišką miestelį.*

Imkit kam ko reikia. Tas narvelis būtų kokiam žiurkėnui pravertęs.

Uostėm rožes ir laukėm.

Pagaliau vidrudienį pajudėjome Šveicarijos link.

Kelionė į Provansą. Antroji diena: Vokietijos Bambergas.

Bambergas dar vadinamas "Vokietijos Roma", nes savo laiku buvo įkurtas ant septynių kalvų, kaip ir Amžinasis miestas. Taipogi, šis miestas buvo ilgai valdomas princų-vyskupų. 1993 m. 250 ha miestas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip tarptautinis kultūros lobis. Šis titulas yra tarp 12-os Vokietijos miestų ir 400-ų miestų pasaulyje. Bambergas gimė kaip gyvenvietė aplink tvirtovę maždaug 902 metais. Tvirtovės įkūrėjai Babenbergeriai davė miestui savo vardą ir išmirė nepalikę paveldėtojų, todėl nuosavybė atiteko karūnai, o vėliau, po įvairių istorinių peripetijų, imperatoriui Henrikui II (buvusiam žinomam kaip Heinrich the Quarrelsome, duke of Bavaria). Miestas tapo šeimos paveldimu turtu ir atskiros diocezijos sostine, todėl išliko nepriklausoma kunigaikštyste net iki 1802 m., kuomet įsiliejo į Bavariją. Nuo XIII a. miestą valdę vyskupai buvo ir Imperijos princai, puošę miestą nuostabiais statiniais. Deja, religija yra piktas daiktas ir XVII a. raganų teismai pasiuntė laužan ne vieną Bambergo gyventoją, o maždaug apie tūkstantį. Šiuo metu jame gyvena 70,000 gyventojų. Bambergas dar garsėja kaip Rauchbier miestas. Šiam alui miežiai džiovinami virš atviros ugnies, todėl prisigeria dūmų kvapo, taip duodami alaus pavadinimą. Bamberge yra dvi alaus daryklos, šį alų darančios jau du šimtmečius. Praktiškai nenukentėjęs per Antrąjį pasaulinį karą, šiandien jis yra turistų traukos centras.

Ką gi, eikime pasivaikščioti po Bambergą.

Pilies gatvė, anyone?

Kelionė į Provansą: pirmoji ir antroji dienos. Lenkija, Čekija.

Atleiskite, kad taip viską sugrūdau pradžioje, bet kelionės pirmos kelios dienos retai kada būna įspūdingos. Į kelionę pavadinimu "Rendez-vous su svajone" išvykome tradiciškai nuo Forum Palace. Kai sėdau į taksi Baltupiuose, jis negalėjo normaliai privažiuoti dėl gaisrininkų mašinos, nes liepsnojo kaimyninio namo butas. Atvykau anksčiau nei reikėjo ir uoliai slapsčiausi, nes Forum Palace automobilių stovėjimo aikštelė prie upės, deja, jau tapo girto jaunimėlio pamėgta susirinkimų vieta. Bent jau pasisekė, kad išvažiavome ne 3.00 ryto, o tik 5.00. Iš Vilniaus išvyko net 35 keleiviai, pagaliau pagal įsėdimų skaičių pirmauja ne Kaunas. Kaune apie 6.30 įlipo dar 14 keleivių, dauguma buvo atvykę iš Klaipėdos. Man pasisekė, nes šalia manęs buvo laisva vieta, todėl galėjau keliauti patogiau.

Kelionė per Lenkiją nelabai išvargino, bet buvo nuobodi, nes daug važiavome aplinkeliais ir kelio užtvaros nuo triukšmo užstojo vaizdą. Ten, kur užtvaros vaizdo neužstojo, kaitaliojosi pakelės kryžiai su spalvotomis juostomis ir sekso industrijos darbuotojos. Netrukus sustojome pietums.

Ar žinote, iš kur kilo žodis "restauracja"? Ogi kažkada seniai Paryžių mokesčių rinkėjai aptvėrė siena, ir visi, kas gyveno mieste, turėjo mokėti mokesčius. Tuom nepatenkinti valgymo įstaigų darbuotojai relokalizavo savo verslus už miesto sienų, kur atsirado ištisi pavalgymo kvartalai. Konkurencija, kaip suprantate, buvo didelė, ir štai tada atsirado pirmoji reklama: vienas šeimininkas pakabino skelbimą, kad jo maistas "restauruos Jūsų kūną ir sielą". Taip vat ir atsirado prancūziškas restaurant. Valgėme tokiame "Bar Janosik". Didelės porcijos, didelės kainos, lėtas lenkiškas aptarnavimas, nors maistas ir skanus.

Kotletas, bulvių košė, salotos. Apie 20 zlotų.

Lenkijos kraštovaizdis paliko labai tvarkingo krašto įspūdį. Dideli namai, 2-3 aukštai, sode gėlynas, šiltnamis, kartais ir kryžius ar Mergelė Marija apkaišyta elektros lemputėmis, kurias nakčiai įjungia. Viena Marijos koplytėlė buvo išvis vidury kopūstų lauko, o kopūstai net aplink postamentą buvo pasodinti. Visa tai rodo, kad šiame krašte gyvena didžiai religingi ir ūkiški žmonės. Autobusui judant vos 70 km/h greičiu, nemažai galima pastebėti. Kraštovaizdis Lenkijoje kardinaliai skiriais nuo Lietuvos-kur pas mus pievos ir miškai, čia visur dirbama žemė ir kas nors auginama. Apie 18.30 pasirodo horizonte pirmieji kalnai. Važiuojame tais pačiais serpantinais kaip ir kelionėje į Luaros slėnį, o techniškai netvarkingas autobusas jau gavo keletą skambučių į agentūras.

Vėlai vakare buvome viešbutyje Prahoje. Deja, buvo jau sutemę ir pasigėrėti patvinusia Praha nebuvo progos. Čekijos viešbučiai turi durną sistemą su pasų mainymų į raktus ir registracijos kortelių patikra (nes turistai per durni ir negalima pasitikėti, kad jie nurašys paso numerį teisingai), o eilės prie pusryčių bufeto jau legendinės. Restorane jie pastato tris siaurus stalus, ant kurių sukrauna visą maistą, o kokie 300 svečių grūdasi iš vienos pusės. Tačiau kambariai sovietinės statybos daugiaaukščiuose viešbučiuose yra dideli ir erdvūs, ko jau kitose šalyse nebus.

Antroje dienos pusėje atvykstame į nuostabaus grožio Bavarijos miestą Bambergą. Jam skirsiu atskirą pasakojimą.

Su meile,

Kūtvėla