Mūsų autobusas jau nuo pirmųjų kilometrų Vilniuje rodė kaprizus ir paskutinę transporto susidėvėjimo stadiją- pragariškas bildesys ant stogo, cypiantis katinas po kojomis, sugedęs kondicionierius. Palyginus su kitais dviem autobusais, kurie atvažiavo paimti kitų turistų iš Vilniaus, jis išvis atrodė kaip grabas ant ratų. Leidžiantis serpantinais Čekijoje "katinas" taip cypė, kad moterys vis klausinėjo, ar tik ne stabdžiai namo išėjo. Neapsikentę atakavome agentūras skambučiais ir pagaliau buvo nutarta vežti autobusą taisyti, kol mes pusryčiausime. Taigi, jam jau vėluojant 2 val. mūsų paimti, bimbinėjome po tą patį nedidelį vokišką miestelį.*
 |
| Imkit kam ko reikia. Tas narvelis būtų kokiam žiurkėnui pravertęs. |
 |
| Uostėm rožes ir laukėm. |
Pagaliau vidrudienį pajudėjome Šveicarijos link.
Šioje šalyje žmonės daro požemines perėjas varlėms, kad tos nežūtų po mašinų ratais. Dar žmonės gamina fondiu ir laikosi įstatymo. Vat buvo toks atvejis: mažame miestelyje į lietuvio duris vėlai naktį pasibeldžia kaimynas šveicaras-žmona susirgo, reikia į ligoninę. Na, lietuvis tik strykt į kelnes ir čiumpa mašinos raktelius. Jeigu važiuoti pagal kelių eismo taisykles, tai apsisukimas toli, o moteris serga. Na, apsisuko jis neleistinoje vietoje-juk naktis, eismo nėra- ir nudūmė viršydamas greitį į ligoninę. Ten suteikė moteriai pagalbą, visi laimingi. Po kelių dienų gauna lietuvis paštu baudą už kelių eismo taisyklių pažeidimus. Pėdina jis pas kaimyną šveicarą ir skundžiasi: matai kaip, juk naktis buvo, kamerų nėra, kaip ir sužinojo? O kaimynas šveicaras, tas, kurio žmona sirgo, sako: nu tai aš jiems pasakiau.
Pirmas lankytinas objektas Šveicarijoje-didžiausi Europoje
Reino kriokliai. 150 m pločio, 23 m aukščio, 13 m gylio baseiną turintys, vasarą perleidžiantys 600,000 litrų per sekundę, 14,000-17,000 metų senumo kriokliai šiandien traukia turistus iš viso pasaulio. Prasilenkėme su nemažai autobusų, vežančių turistus iš Indijos. Šie kriokliai sužavėjo ne vieną garsų žmogų- XIX a. anglas dailininkas Turner nutapė keletą peizažų, o rašytoja M. Shelley ("Frankenšteinas") paminėjo juos vienoje savo knygų. Labai rekomenduočiau čia praleisti visą dieną, pasiplaukioti laivuku, pasivaikščioti takais, arba tiesiog pasėdėti ir pažiūrėti į gamtos kūrinį. Jeigu spustelsite ant nuorodos aukščiau, pateksite į oficialų tinklalapį, kur bus nurodyta, kaip atvažiuoti.
 |
| Kūtvėla prie Reino krioklių. |
Toliau mūsų autobusas vingiavo Liucernos link. Tai yra didžiausias miestas centrinėje Šveicarijoje, o jos Keturių kantonų ežeras ir Piloto kalnas (kur, neva, yra Pontijaus Piloto kapas) traukia turistus iš viso pasaulio. Miesto įkūrimo data siejama su 750 m. įkurtu Benediktinų vienuolynu. IX a. vietovė jau buvo žinoma kaip Luciaria. 1178 m. Liucernos miestas tapo savarankišku nuo Elzaso (keistus dalykus ta geografija išdarinėja). Miestui augti padėjo jo dislokacija Gotthard perėjos atžvilgiu- perėja jungia vokiškai kalbančius šveicarus su itališkai kalbančiais jų tautiečiais ir veda į Milaną ir yra tiesiausias kelias tarp kai kurių Vokietijos ir Italijos regionų. 1290 m. Liucerna tapo gerai išsivysčiusiu miestu su 3,000 gyventojų. Tuo metu Rudolfas I Habsburgas jau buvo beužvaldąs šias žemes, bet šveicarai nepanoro paklusti Habsburgams ir 1332 m. keturi rajonai (kantonai) sudarė savo konfederaciją.1386 m. šis klausimas buvo galutinai išspręstas šveicarams laimėjus prieš austrus Sempach mūšyje. 1520 m. subujujusi Reformacija padalino Šveicariją į protestantiškus ir katalikiškus gabaliukus, Liucerna išliko katalikiška, kai Ciurichas, Bernas ir Bazelis, nors ir ne be kovos, tapo protestantiškais. Šiuo metu Liucerna yra septintas pagal dydį Šveicarijos miestas. O daugelis bažnyčių yra bendro naudojimo, tik pamaldų laikas skiriasi.
Dar galima daug ir ilgai rašyti apie lietuvius emigrantus Šveicarijoje ir Maironį, bet paliksiu labiau sugebantiems. Bet verta paminėti, kad Šveicarija turi 150 puslapių gyvūnų teisių įstatymą, kur aiškiai parašyta, kiek erdvės turi gauti Jūsų graužikas, kad socialūs gyvūnai turi turėti kontaktą su artimu savo, o arkliams reikalinga reguliari mankšta. Įdomumo dėlei, nykštukinis triušis turi būti laikomas ne mažesniame kaip 50x70 cm ploto ir 40 cm aukščio narvelyje
su galimybe kasti.
Taigi, pasivaikščiokime po Liucerną.
 |
| Pirmas vaizdas- daugybė laivukų masėje vandens ir kalnai. |
 |
| Gulbės, visur gulbės. |
 |
| Vienas iš labiausiai lankomų objektų- Koplyčios tiltas. |
 |
| Kavinukių eilės prie vandens. |
 |
| Jėzuitų bažnyčia. |
 |
| Kai lauke +35'C, gatava buvau atsisėsti ant tų skulptūrų. |
 |
| Pasipildėme vandens buteliukus. |
 |
| Batono, duok man batono.... |
Liucerna buvo pirmasis mano pamatytas Šveicarijos miestas, bet, deja, mūsų laikas čia buvo ribotas, apkarpytas autobuso gedimo, todėl ekskursija gavosi tik apžvalginė ir labai paviršutiniška. Nepaisant to, likau šiuo miestu be galo sužavėta. Labai norėjosi tiesiog atsisėsti ant pakrantės ir žiūrėti, žiūrėti į tuos vandenis, tuos kalnus, tas snieguotas viršūnes...Būtinai čia sugrįšiu
kai praturtėsiu, nes kainos čia stogą rauna.
Su meile,
Kūtvėla Snieguotaviršūnaitė
* Gal kas išmanote autobusinių kelionių keleivių teises?
Sekantis reportažas-jau iš Prancūzijos. Pa-ga-liau!!!! Nakvojome jau Prancūzijos teritorijoje, viešbutyje su vonia, bet be vonios kamščio.Na, bent puskojines išsiskalbiau :-)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą