Skaitau Lietuvą-skaitau pasaulį. Vilniaus knygų mugės grobis!

"Didieji knygų atlaidai", "Metiniai knygų atlaidai", "Piligriminė kelionė"...Taip Vilniuje kasmet rengiamą knygų mugę imta vadinti nuo maždaug 2011-2012 m. Net jeigu tai ir buvo leptelta pašiepiant, šiandien Vilniaus knygų mugės kitaip ir nebepavadinsi, nes į ją suplaukia žmonės iš visos Lietuvos ir vaikšto su knygų sąrašais rankose, lyg su kokiu Katekizmu, ir bando atsilaikyti prieš pagundą nusipirkti knygų, kurių nėra sąraše. Jeigu šis renginys truktų ne keturias dienas, o visą savaitę, drąsiai galėtume jį įrašyti į UNESCO nematerialiojo pasaulio paveldo sąrašą.

O aš norėčiau pakalbėti apie asmeninės bibliotekos suformavimą. Bibliotekos visais laikais buvo kelią rodantis švyturys ir išminties šaltinis. Iš istorinių šaltinių žinome, kad Ona Vytautienė gavo dovanų kelias knygas apie šv. Daratos gyvenimą ir jomis nuoširdžiai džiaugėsi, kaip, istorikų manymu, nebūtų galėjusi džiaugtis skaityti nemokantis žmogus. Onos Vytautienės knygos bus vienas iš pirmųjų knygų paminėjimų Lietuvos istorijoje, leidžiančių svarstyti jeigu ne apie dvaro bibliotekos, tai bent apie asmeninės valdovų bibliotekos susiformavimą. Yra taipogi žinoma, kad Jogaila su Jadvyga naujai formuojamam Vilniaus Katedros lobynui yra dovanoję vertybių, kurių tarpe buvo Jokūbo Vorangiečio "Legenda Aurea",-knyga apie šventųjų gyvenimus, manoma, parinkta būtent Jadvygos nurodymu. Kol kas mažai plačiajai visuomenei pristatomas turbūt vienas unikaliausių Lietuvos istorijoje veikalų-Vaišvilko iniciatyva vienuolyne Laurušave sukurtas evangelijos nuorašas, kuris yra laikomas pirmąją iš LDK teritorijos kilusia ir išlikusia knyga, datuojama 1329 m.; šiandien jos skaitmeninė kopija saugoma Vilniaus Vrublevskių bibliotekoje. Aleksandras Jogailaitis, valdęs XV-XVI a. sandūroje, laikomas pimuoju mūsų valdovu, mokėjusiu skaityti ir rašyti, o jo žmonai Elenai Ivanovnai Riurikaitei iš Maskvos pasiuntinys atvežė trylikos knygų (tuomet-kodeksų) rinkinį, pirktą Lietuvos Brastoje ir saugotą Vilniaus bernardinų vienuolyne. Žygimanto Augusto biblioteka, davusi pradžią Vilniaus universiteto bibliotekai, verta atskiro straipsnių ciklo. Ne apie tokias aukštas materijas kalbant, Bistrampolio dvare gyvenęs ir jos biblioteka naudojęsis Henrikas Senkevičius ten parašė bene garsiausią savo kūrinį "Tvanas".

Norėčiau pasakyti, kad esu Nepriklausomybės vaikas, bet turbūt nepavyks-gimiau 1981 m., taigi buvau vaikas, ėjęs į Nepriklausomybę: fragmentiškai prisimenu stovėjusi Baltijos kelyje ir fragmentiškai prisimenu Sausio 13-sios įvykius. Įdomumo dėlei pasižiūrėjau, kas įvyko SSRS mano gimimo metais, tai 1981 m. SSRS įvykdė dvidešimt vieną branduolinį bandymą. Užaugau skaitydama Aleksandrą Diuma, Žiulį Verną, Tomą Main Ridą, Emilį Zola, "Drąsiųjų kelių" serijas. Kartą viename Valterio Skoto romane radau žodį "kekšė", kurio reikšmės ėjau pasiklausti pas mamą. Mama pasakė, kad nežino. Pas mokytojus ir inteligentus senelius (senelio tėvas buvo paskutinysis Kudirkos Naumiesčio burmistras) susipažinau su tremtinių atsiminimais ir lietuvių literatūros klasika.

Dabartinė mano biblioteka paremta dviem principais: perku tik tas knygas, kurias skaitysiu pakartotinai, ir tas knygas, kurios man reikalingos darbui. Kartais perku knygas, kurias tiesiog reikia turėti dėl jų visažmogiškos vertės. Neseniai peržiūrėju savo asmeninės bibliotekos katalogą ir su siaubu supratau, kad man reikės testamentu jas palikti Lietuvai, nes paprastam mirtingajam mano surinktos vertingos knygos bus neįdomios ir iškeliaus į knygų laužą, o Lietuva galės iš mano bibliotekos fondų sukurti kažką panašaus į Britų muziejų, tik knygoms. Šiemet į knygų atlaidus irgi žygiavau su sąrašu knygų, kurios turėjo papildyti mano biblioteką, o dėl kai kurių knygų buvau pasiryžusi ir kraują pralieti.

Kūtvėlos knygų grobis.

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": pagaliau atskleista Žemaitės paslaptis.

Polinkį prie literatūros turėjau visą gyvenimą. Jau vaikystėje atsiskleidė mano kaip poetės gabumai ir šviesios atminties senelių tarpe turėjau didelė pasisekimą, tiesa, artimos giminystės dėka jie galėjo būti kiek neobjektyvūs. Vėliau nesunkiai rašiau trumpus romanėlius apie gyvūnus ir scenarijus japoniškai animacijai. Tiesa, visi šie kūriniai tebėra iki šiol nepublikuoti ir kada nors bus pagrindas žymios lietuvių rašytojos Elės Pranaitytės biografijai. Neblogai sekėsi rašyti fan fiction, o nuo susižavėjusių gerbėjų iki šiol patikimai saugo slapyvardis. Vienintelis naudingas dalykas išsineštas iš mokyklos buvo per fizikos pamoką sužinotas gyvsidabrio nukenksminimo metodas-sudaužius termometrą, jį tuoj pat reikia aplieti aliejumi. Tiesa, dabar atsirado elektroniniai termometrai ir kalafiorai geriau apkepa ant sviesto nei ant aliejaus, bet reikia manyti, kad tokios pažangos mūsų fizikos mokytojas neplanavo.

Su Žemaite mano santykiai mokykloje buvo mandagiai vėsūs. Mums pagal programą reikėjo skaityti "Petrą Kurmelį". Tai buvo tie laikai, kai nagrinėjamus kūrinius garsiai skaitydavome klasėje. Visi net kvapą užgniaužę laukdavome tos vietos, kai piršlys pasakys Petrui, kad vesdamas Marcę jis "gaus pinigų kaip įklotų". Kas yra įklotai nepriklausomoje Lietuvoje jau žinojome. Kvatodavomės nuoširdžiai. Dar lietuvių kalbos mokytojai į stalčių įdėjome negyvą pelę (pelė jau buvo negyva, kai ją radome). Antrą kartą mano gyvenime Žemaitė atsirado prieš porą metų, kai pasirodė Andriaus Tapino "Maro diena", kur lietuvių literatūros realizmo šauklė pavaizduota kaip iki dantų apsiginklavusi skarota žvalgų vadė. Kvatojausi nuoširdžiai.

Bet Dievas trejybę myli: mano rankose vėl knyga, ir vėl ta pati Žemaitė, tokia pažįstama iš mokyklos laikų ir tokia neteisingai nesuprasta. Šioje nedidelės apimties (230 psl) knygoje nagrinėjama Žemaitės meilės istorija. Tiesa, ši siužeto linija sumaniai įpinta tarp kitų paskutinių rašytojos gyvenimo metų įvykių, jos aktyvios visuomeninės veiklos, karo baisumų. Autorė Aldona Ruseckaitė parašė drąsią knygą, nes Žemaitė ir meilė, netgi užgniaušta iš knygos puslapių besivaduojanti erotika, iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nesuderinami dalykai. Bijau, kad jaunimas pirma ims skaityti šį romaną, o tik paskui gilintis į Žemaitės kūrinius mokyklinėje programoje, nes jiems bus smalsu, ką parašė ši aistringa moteris. Negaliu patikėti, kad ši knyga išleista jau prieš porą metų, o aš ją pražiopsojau, net ir dabar atkreipiau dėmesį tik jai šmėstelėjus socialiniuose tinkluose.

"Žemaitės paslaptis".

Mano prosenelė, mano šviesios atminties Močiutės mama, buvo Žemaitės amžininkė. Mano močiutė turbūt neskaitė Žemaitės, bet tikrai skaitė "Altorių šešėly". Šią knygą ji skaitė slapta naktį, po kaldra pasišviesdama žibintuvėliu, kaip ji pati mums pasakojo, nes tai buvo baisiai nepadori knyga. Tiesa, pergyventi, kad ją su tokia literatūra užklups jos Žemaitės amžininkė mama labai nevertėjo, nes mano prosenelė nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Mano prosenelė, neabejotinai geras ir doras žmogus, buvo neraštinga. Aš esu ketvirta karta nuo jos, turiu du aukštuosius universitetinius išsilavinimus. Mano močiutė išklausė mokytojų kursus ir tapo mokytoja. Ji turėjo dar vieną brolį ir seserį- broliui liko tėvų ūkelis, o sesuo liko nemokyta, nes išleisti į mokslus neturtingas Šakių "kriaučius" galėjo tik vieną vaiką. Tiesa, buvo viena galimybė- mano močiutės nuostabus charakteris mokėjo patraukti žmones, jai viena vienuolė pasiūlė stoti į vienuolyną, o jau tenais seserų išsilavinimu yra pasirūpinama. Visgi, šiuo pasiūlymu pasinaudoti neprireikė.

Knyga "Žemaitės paslaptis" mane užkabino labai asmeniškai. Šiandieniniam žmogui sunku suprasti Žemaitės patarimus vaikams, kad būtina mokytis ir šviestis. Tačiau jeigu esate mano amžiaus, 30-40 metų ribose, labai gali būti, kad irgi esate ketvirta karta nuo visiškai beršaščių protėvių. Šiandien Lietuvoje mokslas yra privalomas asmenims iki šešiolikos metų, o dar ne taip seniai žmonės liko beraščiais, nes užsimokėti už mokslus neturėjo kuom. Švietimas buvo, yra ir bus visos žmonių civilizacijos variklis, Žemaitė tai puikiai suprato, tik gal nemokėjo taip skambiai pasakyti. Žemaitė rašė apie tai, ką ji pati matė ir patyrė, todėl kai kurios knygos pastraipos net šokiruoja savo realizmu- štai gyveni Vilniuje, reikia nueiti į parodą, o negali, nes... batai suplyšo. Šiandien pas daugelį moterų namuose apsigyvena šimtakojis, o dar ne taip seniai-kas yra tos keturios kartos?- batų pora buvo viena, ir jai suplyšus kildavo didelių nepatogumų. Žemaitė tą kartą į miestą norėjo eiti basa, bet visgi pasidrovėjo-kaip ne kaip, sostinė tai ne kaimas.

Manau, mokykloje pateikti šią knygą bus nelengva dėl temos tabu, bet inteligentiškas žmogus ją turėtų įsigyti savo bibliotekai (kol vaikai maži, ją galima kartu su "Altorių šešėly" laikyti ant viršutinės lentynos, kai vaikai užaugs tiek, kad tą lentyną pasiektų, patys ir neraginami perskaitys).

Mokykloje per literatūros pamokas nagrinėjamos temos nesuprantamos šiandieniniam jaunimui- kaip galime tikėtis, kad, tarkime, šiuolaikiniai hipsteriai įžvelgtų Katrės situacijos bejėgiškumą, kai ją, suaugusią moterį, raudančią tėvai prievarta ištekina? Mes net ir savo rašytojus mokykloje išmokstame matyti kaip angelus-belyčius: Lietuvos rašytojus atnešė gandras, jie niekada nesikeikė, jie niekada nerūkė ir nevartojo svaigalų, jie niekada neužsiiminėjo seksu, jie tik rašė ir dirbo Lietuvai, kol visiškai neromantiškai numirė nuo išsekimo ir ligos. Po tokio frigidiško požiūrio ne tik į lietuvių, bet ir pasaulio literatūrą mokykloje negalima tikėtis, kad vakarykštis dvyliktokas-rytojaus studentas staiga ims ir atras gimtosios kalbos tiesą, meilę, gėrį ir grožį. Pradedu rimtai galvoti apie literatūros kursus suaugusiems.

Sveikinu "Žemaitės paslapties" autorę parašius novatorišką, drąsią, stiprią knygą. Tai nėra seiliuotas meilės romanas (kokius dabar labai populiaru "kepti" pagal vieną šabloną) ar nykus faktų ir skaičių kratinys (kokiais nežinia kodėl tampa žymių asmenų biografijos). Šioje knygoje rašytojos asmenybė suspindi naujomis spalvomis ir atspalviais, priartinama prie šių dienų skaitytojo. Tai neabejotinai gaivaus vėjo gūsis mūsų lituanistikos padangėje. Ačiū.

Aldona Ruseckaitė, "Žemaitės paslaptis", Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015 m.

Giminės portretų galerija- senų laikų Veidaknygė.

Portretas gali teisėtai būti laikomas niekada savo aktualumo neprarandančiu tapybos žanru. Tais laikais, kai nebuvo feisbukų, tviterių, ir instagramų, menininko sugebėjimas portrete perteikti subjekto atvaizdą buvo ne vienos sėkmingos ar nesėkmingos santuokos priežastis. Garsiausias nepavykusio portreto atvejis žinomas dar XVI a., kai Anglijos karalius Henrikas VIII ketino vesti ketvirtą kartą. Jo užsakymu meistras Holbeinas nuvyko į dabartinės Vokietijos žemes nutapyti seserų Anos ir Amalijos iš Klyvo portretų- jeigu portretas patiks karaliui ir santuoka bus sutarta, Henrikas VIII net pažadėjo nereikalauti kraičio. Sutarti dėl portretų tapymo nebuvo paprasta, nes Klyvo valdovas, Anos ir Amalijos brolis, buvo uolus griežtų pažiūrų protestantas, ir seserys Anglijos ambasadoriui buvo pristatytos apmūturiuotos taip, kad turbūt tai buvo pirmasis žinomas burkos paminėjimas Europoje. Kai Anglijos ambasadorius mandagiai užprotestavo prieš tokį kandidačių į karalienę apdengimą nuo jo akylo žvilgsnio, Klyvo valdovas tiesiai šviesiai paklausė: "Tai gal Jums jas nuogas parodyti?" Bet portretais jau tada ar ne keturiasdešimt septynerių metų karalius nepasitikėjo ir dar prieš svarstydamas nuotakos iš Klyvo kandidatūrą kreipėsi į Prancūzijos ambasadorių prašydamas suorganizuoti jam asmeninį susitikimą su prancūzėmis kandidatėmis į žmonas. Šokiruotas tokio tiems laikams nepamatuoto pageidavimo, Prancūzijos ambasadorius- nebūtų prancūzas- irgi paklausė, ar Henrikas VIII nepageidautų tuo pačiu ir išbandyti kiekvieną kandidatę lovoje, kad būtų lengviau išsirinkti. Šiam pasiūlymui juokais pritarė ir pats Prancūzijos karalius. Deja, Anos iš Klyvo portretas karaliaus manymu taip neatitiko realybės, kad Henrikas VIII panoro išsiskirti. Be (ir ne be pagrindo) save Europos geidžiamiausiu jaunikiu laikiusiam karaliui neįtikusios Anos iš Klyvo išvaizdos, naujoji griežtai protestantiška dvasia auginta Anglijos karalienė nei šoko, nei lošė kortomis- kas buvo vienos iš pagrindinių pramogų Anglijos dvare.

Ana iš Klyvo. Hansas Holbeinas Jaunesnysis, 1539 m. Wikipedia Public Domain.

Ana iš Klyvo dažnai istorikų yra laikoma sausiausiai iš balos išlipusia Henriko VIII žmona. Kitas įdomus su portretu susijęs dalykas yra Senovės Romoje žinota damnatio memoriae bausmė. Gėdą giminei užtraukusio giminės nario atminimas buvo visiškai ištrinamas iš giminės istorijos sunaikinant visus jo atvaizdus ir jo sukurtus kūrinius. Dažniausiai ši bausmė paliesdavo Romos imperatorius (jeigu mažiau žinomi žmonės sėkmingai trindavo savo giminių atminimą, tai apie juos nieko ir nėra žinoma, o imperatoriaus atminimo visgi taip lengvai neištrinsi). Damnatio memoriae pasireikšdavo ištrinant to asmens vardą iš oficialių rašytinių šaltinių, sugriaunant jo kūrinius, sunaikinant portretus ir biustus, ir t.t. Geriausias pavyzdys- imperatoriaus Nerono rūmų "Domus Aurea" liekanos po dabartiniu imperatorių Flavijų amfiteatru, geriau žinomu kaip Romos koliziejus: per keturiasdešimt metų unikalus statinys buvo visiškai palaidotas po žeme ir užstatytas naujais statiniais. Žinoma, visais laikais buvo mėgėjų digerių, kurie mėgdavo atrasti paslėptas vietas. Vienas tokių paliko savo autografą ant požeminio Domus Aurea sienos- Rafaelis. Specialistai lygina Nerono rūmų sienų tapybą su Rafaelio darbais ir minčių kyla įvairių. Beje, Domus Aureus atvertas turistų lankymui. Du imperatoriaus Flavijaus Vespasiano portretai, saugomi muziejuose JAV, dabar identifikuojami kaip perdaryti imperatoriaus Nerono portretai. Perdaryta buvo ir save su Saulės dievu tapatinusio Nerono kolona, kurios turėtą Nerono veidą perdarė į įsivaizduojamą Saulės dievo veidą ir perkėlė į naują vietą dvidešimt keturių dramblių pagalba.

By Art: Jaime Jones. Source: Marianne Bergmann, Institute for the Study of the Ancient World, New York University, CC BY-SA 4.0, Wikipedia Commons.

Kalbant apie aukščiausius asmenis, valdovų portretai visų pirma atliko valstybės reprezentavimo funkciją. Tai labai juntama iš monetų, ant kurių būdavo kaldinami valdovo portretai (pirmosios LDK monetos su valdovo atvaizdu nukaldintos 1545 m. valdant Žygimantui Augustui). Tęsiant valstybę reprezentuojančiu valdovų portretų temą, galima vėl remtis Henriko VIII (Tiudorai istorijos mylėtojams yra tikra aukso kasykla) užsakytu portretu, nutapytu apie 1545 m. nežinomo dailininko. Portrete antrame plane matosi Tiudorų herbinėse spalvose (baltoje ir žalioje) gobelene išausti taip vadinami "karaliaus žvėrys", o tris svarbiausius karališkosios šeimos narius virš galvų saugo baldakimas. Įdomiausias šio valdovo užsakyto šeimos portreto dalykas- karalienė Džeinė Seimur jau aštuoneri metai kaip amžinas atilsis (mirė 1537 m. dėl gimdymo komplikacijų, padovanojusi Henrikui VIII ir visai Anglijai teisėtą sosto įpėdinį). Šio portreto tapymo metu Anglijos karaliene jau dvejus metus buvo Kotryna Par. Džeinės Seimur karaliavimas buvo trumpas ir su liūdna pabaiga, bet su pratęsimu į amžinybę: Henrikas VIII pageidavo būti palaidotas šalia Džeinės Seimur ir paliko šia tema detalius nurodymus. Deja, jo pageidautas antkapinis paminklas taip ir neiškilo dėl tam tikrų aplinkybių, nebėra ir žalvarinės lentos su elegija Džeinei Seimur:

Here lieth  Phoenix, by whose death

Another Phoenix life gave breath;

It is to be lamented much

The world at once ne'er knew two such.

Valstybiniu lygmeniu žiūrint, valdančiosios dinastijos portretų galerija buvo ir labai slidus politinis dalykas. Trumparegė, kreivais dantimis, nelygiais pečiais, mažaraštė Marija Antonija Jozefa Joana (būsimoji Marija Antuanetė) su garsiąja Habsburgų lūpa, kurią portretuose dailininkams pavykdavo nuslėpti tapant portretus tam tikru kampu, buvo pėstininkas Europos valdovų vedybinėje rinkoje, visiškai neplanuotai nutekėjusi į Prancūziją, nes daugiau tekintinų nuotakų dėl tam tikrų aplinkybių tuo metu Vienos rūmuose tiesiog nebuvo. Tačiau Versalis ilgai nesakė nei taip, nei ne, todėl Prancūzijos ambasadoriui, kuris kiekvieną sekmadienį eidavo audiencijos pas Mariją Teresę, turėjo būti labai nesaldu, nepaisant egzotiškų vaisių gausos žiemą, kuriais jį apipildavo Marija Teresė. Ir štai Marija Teresė pasakė Prancūzijos ambasadoriui, kad ji turi visus Prancūzijos valdovų portretus, gautus iš velionės marčios Izabelės iš Parmos (vyriausios Liudviko XV dukters iš jo santuokos su Marija Leščinska, jos senelis buvo Liudviko XIV anūkas). Ambasadorius neatsargiai atsiliepė, kad jo valdovas Liudvikas XV mielai turėtų atsakomuosius Vienos dvaro portretus. Tačiau išreikštas susirūpinimas dėl tokios diplomatinės staigmenos iš Versalio atvyko greičiau, nei spėjo pajudėti dailininko teptukas. Jau tapusi Prancūzijos karaliene ir išgyvenanti kuklumo apdaruose fazę Marija Antuanetė sukėlė skandalą savo portretu, kuriame jos kuklūs apdarai nesiderino su tokio aukštai pastatyto asmens reprezentacija (man žinomi net du tokie portretai). Keletas portretų bandė taisyti PR situaciją ir Madam Deficit, kaip ją praminė prancūzai, ėmė vaizduoti kaip rūpestingą motiną su vaikais mažiau pretenzinguose interjeruose.Tuščias lopšys viename iš žinomiausių Prancūzijos karalienės portretų skirtas pabrėžti neseną vaikučio netektį ir sukelti žmonių simpatijas. Kas drįstų pasakyti, kad jos dėka žmonės skursta? Galite tai vadinti propaganda.

Marija Antuanetė su vaikais. Louise Élisabeth Vigée Le Brun [Public domain], via Wikimedia Commons.

Pirma rimtesnė užuomina apie LDK valdovų portretus siekia XV a., kai Aleksandras Jogailaitis piršosi Ivano III dukrai Elenai. Yra žinoma, kad jai buvo parodytas Aleksandro Jogailaičio portretas. Elenos portretas, mano žiniomis, nutapytas nebuvo- neatmetu galimybės, kad tokio pasaulietiškumo apraiškai priešinosi stačiatikiška Maskvos dvaro kultūra. Tačiau Aleksandro pasiuntiniai, reikia manyti, Elenos išvaizda ir be portretų buvo patenkinti. Tiksli citata iš  J. Kudirko-Kudirkienės knygos "Valdovų meilės pėdsakais" šiuo klausimu būtų tokia: "Išėjo panelė prie tėvo ir nusilenkusi atsistojo. O kai ją pamatė pasiuntiniai, suprato, kad angelas žmogaus kūnu, ir pritrenkti grožio stovėjo kaip įbesti." Beje, jeigu tikėti istorikais, pasiuntiniai nei kiek nepamelavo.

Įdomių dalykų vykdavo ir valdovų bei didikų kelionių po Europą metu. Keliauti po Europą (būtinai apsilankant Italijoje), susipažinti su nauja kultūra, lankytis užsienio universitetuose (kur dėstomoji kalba tuo metu buvo lotynų), megzti pažintis, kaupti vertybių kolekcijas- visa tai buvo didiko auklėjimo sudėtinė dalis. Yra žinoma, kad Bona Sforca finansavo mūsų krašto jaunuolių "kultūrinės kvalifikacijos kėlimo" keliones į Italijos dvarus. XVIII a. atsirado mada rašyti kelionių žurnalus, laiškus, kuriuos adresatai skaitydavo to meto madinguose salonuose susirinkusiai publikai. Žinoma, kalba pagrinde eina apie vyriškosios lyties keliautojus, nes jų seserys buvo ugdomos namuose arba vienuolynuose pagal gana specializuotas programas. Yra žinoma, kad mūsų valdovai Žygimantas ir Vladislovas Vazos pozavo Rubensui savo kelionių po Europą metu. Koks rezultatas?

 Žygimantas ir Vladislovas Vazos. Rubensas, Wikipedia Commons. Raskite dešimt skirtumų

Beje, to raudono kaspino simbolika man iki šiol paslaptis. Taipogi nepamirškime, kad keitimasis valdovų portretais tais laikais buvo panašus į keitimąsi giminės nuotraukomis atminčiai šiais laikais, nes visi Europos valdovai priklausė uždaram ir artimai giminingam elito ratui. Tas ratas kartais buvo toks giminingas, kad dėl kraujomaišos giminės išmirdavo. Štai nei 39-rių m. nesulaukusio Ispanijos karaliaus Karolio II mirtimi 1700 m. pasibaigė Ispanijos Habsburgų linija.

Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmuose saugomas ir kol kas visuomenei tik trumpai buvęs pristatytas vienas seniausių (jeigu ne seniausias) Vytauto Didžiojo atvaizdų. Jis į muziejaus rinkinius pateko su serija Europos valdovų akvarelėse atvaizdų iš aukciono Didžiojoje Britanijoje. Akvarelėje pavaizduotas Vytautas Didysis ir jo pirmoji žmona Ona, kuri klaidingai nurodoma kaip Lenkijos karalienė. Akvarelė sukurta jau gerokai po Vytauto Didžiojo mirties nežinomo vokiečių dalininko. Mūsų turimoje serijoje yra dešimt šeimyninių portretų, bet specialistai galvoja, kad kolekcija nepilna. Nepaisant meninių neatitikimų su istorikų komentarais, mums šis rinkinys svarbus tuom, kad jis pastato LDK valdovų porą lygiai su kitų Europos šalių valdovų poromis. Taip kad valstybės reprezentacija valdovų portretuose aktuali net ir tada, kai tų valdovų net ir amžinojo poilsio vieta nežinoma.

Didikai visame kame stengėsi neatsilikti nuo savo valdovų. Didikų giminės portretų galerija reprezentavo giminės senumą, giminės ryšius su kitomis giminėmis, užimamas valstybines pareigas, galiausiai- asmenines dorybes. Ryškiausias toks pavyzdys buvo 2012 m. Vilniaus dailės muziejuje surengta Sapiegų giminės portretų paroda. Parodos atidaryme dalyvavo ir šios giminės atstovas Michalas Sapiega. Garbus svečias atvyko iš Belgijos, ir tai buvo pirmas Sapiegų giminės atstovo apsilankymas Lietuvoje po 200 metų pertraukos. 158 eksponatai, ginkluota palyda, milijono eurų draudimas. Iki 300 vienetų eksponatų parodą papildė Lietuvos muziejų rinkiniai. Portretų galeriją sudarė 72 vienetai- tai labai įspūdingas skaičius. Kita vertus, istorikai sugeba nustatyti bent septyniolika šios giminės kartų, davusių mums senatorius, kanclerius, pakanclerius...Po Valkininkų mūšio Sapiegų priešininkai nusiaubė Antakalnio rezidenciją, kliuvo ir joje buvusiai portretų galerijai.

By Unknown - Скеп'ян А. Князі Слуцкія. — Менск: Беларусь, 2013., Viešo naudojimo,Wikipedia Commons.

Portrete nutapyta Elžbieta Radvilaitė- Sapiegienė buvo antroji LDK kanclerio Leono Sapiegos žmona- žmogaus, kuris Didžiuoju valstybės antspaudu tvirtino valdovo išduotus dokumentus. Arba netvirtindavo, tada toks dokumentas negaliojo. Kuom ne demokratija? Šis portretas puikiai reprezentuoja abidvi gimines. Visų pirma, Elžbietą supa laurų vainiko kompozicija, pabrėžianti giminės šlovę. Radvilų erelis su karūna- kunigaikščių herbas- turi Radvilų herbą ant krūtinės, o snape laiko Sapiegų herbą- taip pabrėžiama dviejų giminių bendrystė. Lotyniškas užrašas įvardina portreto subjektą ir pateikia platesnį giminės kontekstą- kas buvo tėvas, ir kas buvo motina, taipogi nurodo sutuoktinį. Individas didikas nefigūruoja kaip atskiras vienetas, jis visada vertinamas savo giminės kontekste- tokius portretus galima skaityti kaip knygą. Keletą portretinių Sapiegų giminės antkapių galima pamatyti Bažnytinio paveldo muziejuje.

Lietuvoje iki ATR padalijimo gyveno daug didikų, kurie buvo tai didesnio, tai mažesnio "kalibro".  Net jeigu viena giminė valdė keletą dešimčių dvarų, vietos užteko ir mažiau žinomoms ar šiandien pamirštoms giminėms. Dvaruose ilgus metus kauptos portretų kolekcijos permainų (padalijimų, karų, sovietmečio) metais buvo išblaškytos. Kas buvo evakuota su pasitraukusiais iš Lietuvos savininkais, kas sudegė per gaisrus, kas buvo sunaikinta dvasingo atėjūno, kas sunyko slaptavietėse...Todėl šiuo įrašu noriu Jus įkvėpti ir pakviesti pažiūrėti unikalią savo koncepcija parodą, šiuo metu pristatomą Vilniaus dailės muziejuje, kuri vadinasi "Portretai dvarų kolekcijose". Daugelis kūrinių rodomi pirmą kartą.

Philipp Arons (1821-1902). Marijos Radvilaitės-Tiškevičienės portretas. 1857. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Antano Lukšėno fotografija. Iliustracija iš Lietuvos dailės muziejaus skilties "Žiniasklaidai". 

Lietuvos muziejų kelio programos paroda "Portretai dvarų kolekcijose" vyksta nuo š.m. liepos 14 d. iki š.m. spalio 16 d. Vilniaus paveikslų galerija (Chodkevičių rūmai) yra Didžiojoje g. 4, Vilnius. Darbo laikas: II- VI 11.00-18.00, VI 12.00-17.00, I ir per valstybines šventes nedirba. Dieną prieš valstybinę šventę dirbama valanda trumpiau. Bilieto kaina 1,80 EUR (taikomos nuolaidos). Galima fotografuoti (yra papildomų sąlygų). 

P.S. Manau, būtų labai įdomu, jeigu atsirastų galimybė pasižiūrėti šiuos portretus su madų žinovu.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Geriauišprofiliotytė

Kelionių gurmanams: Nacionalinis saugomų teritorijų lankytojų centras Antakalnyje.

Jungtinių tautų organizacijos Generalinė asamblėja birželio 5 d. yra paskelbusi pasauline aplinkos apsaugos diena. Savo gėdai turiu pasakyti, kad nors informacijos apie planuojamus renginius visoje Lietuvoje internetuose tikrai netrūko (o Kaune net į zoologijos sodą nemokamai leido), susigriebiau tik paskutinę akimirką. Iš dalies dėl to kalta Pasaulinė viktorina, vykusi išvakarėse ir gerokai patampiusi nervus. Tai sekmadienį greitai nubėgau į Antakalnyje įsikūrusį Nacionalinį saugomų teritorijų lankytojų centrą, kuris yra įsikūręs viename iš Sapiegų rūmų komplekso pastatų, statytame XIX a. pab. ir dabar naujai suremontuotas. Visi darbai buvo vykdomi pagal projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas“ ES struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto lėšomis.

Nacionalinis saugomų teritorijų lankytojų centras. Antakalnio g. 25, Vilnius.

Iš pradžių Nacionalinio saugomų teritorijų lankytojų centro ekspozicija palieka organizuoto chaoso įspūdį. Informacijos ir eksponatų gausa gali kiek trikdyti, nes neaišku, į kurią pusę pulti viską apžiūrinėti, todėl patariu čia užsukti ilgesniam laikui. Ergonomikos specialistams patiks kaip išnaudota erdvė. Sieninės spintos glaudžia tekstus ir nuotraukas,  o pačios sienos irgi pasakoja apie mūsų gamtos ir kultūros turtus.

Voverytė ar veidrodėlis?

Tikrai taip!

Kas yra kas saugomose teritorijose.

Kita ekspozicijos dalis yra vaizdinė, kviečianti prisėsti prie ekrano ir pažiūrėti trumpą filmuką apie kiekvieną saugomą teritoriją. Taip tikrai galima pamatyti mūsų šalies kontrastus ir užsikrėsti noru pakeliauti!

Vidurdienis. Tikra kamerinė aplinka, nes lankytojų kol kas tik keletas. Daugelis jų čia lankosi pirmą kartą.

Vaizdo ekranas pasakoja apie Vištytį.

Pažiūrėjus vaizdų, galima pabandyti ir prisiliesti prie kai kurių mūsų gamtos ir kultūros paveldo eksponatų. Kiekvienai saugojamai teritorijai skirtoje nišoje galima rasti jai būdingą daiktą.

Karūnos būna ir tokios.

Spalvotos mūsų verbos. Šitos tai po stiklu. Trapios gi.

Gulbės kiaušinis.

"Vai žydėkit linai, prie šaltinio gilaus, mėlynai mėlynai, kaip akelės brangaus..."

Labiausiai man patiko panardinti ranką į Anykščių krašto kvarcinį smėlį. Nesusilaikiau! Šalia yra klaustuko formos stalas su dar daugiau įdomybių dalykų, prie kurių yra numerėlis. Paspaudus norimą numerėlį, dideliame ekrane pasileidžia trumpas filmas apie tą daiktą. Man labai įsiminė pasakojimas apie šerno iltis, netgi jaučiuosi nedidelė šio klausimo ekspertė ir galėčiau su liniuote išmatavus šerno iltis pasakyti kiek jam metų. Tik vat kad ne ilties ilgį matuoti reikia nustatant šerno amžių, pasirodo. Sudominau? Pažiūrėkite tą video įrašą. Dar patiko, kaip tarmiškai kalbanti močiutė papasakojo apie pelyną. Irgi pasižiūrėkite.

Koks gyvūnas puošia Kūtvėlą? Atsakymą rasite Nacionaliniame saugomų teritorijų lankytojų centre.

Kalbant apie filmus, yra nedidelė kino salė, kur galima pasižiūrėti įvairių filmų. Žinoma, naujausio Džeimso Bondo čia nerasite, bet M. Jancevičiaus sukurtą dokumentinį filmą "Gandrai visada grįžta namo" pamatysite. Norintiems pasiklausyti paukščių balsų yra specialus "kabinetas". Patogiai prisėsti ir pavartyti įvairią literatūrą kviečia jaukus darbo kampelis su minkštomis pagalvėlėmis, kur galėsite susiplanuoti kelionę po saugomas teritorijas. Žinoma, yra rūbinė, tualetai, konferencijų salė.

Noriu priminti, kad jau kuris laikas turime savanoriškus saugomų teritorijų lankytojų bilietus. Nusprendžiau būti susipratusi lankytoja ir įsigijau metinį bilietą (20 EUR). Bilietas kuklus, todėl įsilaminavau pakeliui namo, taip geriau apsaugosiu jį nuo susitrynimo.

Kūtvėla remia saugomas Lietuvos teritorijas.

Skaitykla turi daug įvairios medžiagos, pradedant kelionių žurnalais baigiant "Elektroniko nuotykiais". Nuo šiandien ją papildys ir mano padovanota knygelė apie piligrimų kelius Lietuvoje.

Kūtvėla grįžta su dovana.

Rekomenduoju pavartyti.

Man džiugu, kad Antakalnis pildosi turistiniais objektais. Esu rašiusi apie Antakalnio turistines galimybes, ir labai džiaugiuosi, kad lankytinų objektų sąrašą papildo šis lankytojų centras.

Apibendrinant, kokie yra pliusai:
+ labai tinka į draugiškų vaikams lankytinų vietų kategoriją
+ labai gerai pralaukti lietų arba pūgą
+ labai gerai reprezentuoja Lietuvos kraštą svečiams iš užsienio
+ labai išmaniai pateikta medžiaga, turistas yra užimamas ir įtraukiamas
+ patogus susisiekimas visuomeniniu transportu

Keletas trūkumų, kuriuos ateityje galbūt pavyks ištaisyti:
- nedirba sekmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis (šiandien buvo išimtis)
- neturi suvenyrų stendo ir/ar knygynėlio (biudžetinė įstaiga negali vykdyti komercinės veiklos)
- reklamos trūkumas (Vilniaus TIC nėra skrajučių ar kitokios informacijos)
- nėra naujienlaiškio prenumeratos (tačiau palikome savo kontaktus darbuotojai)
- darbuotojai galėtų dėvėti kokį nors akcentą, išskiriantį juos iš lankytojų tarpo

Pagrindinis šio Nacionalinio saugomų teritorijų lankytojų centro tikslas yra po vienu stogu pasakoti apie visas Lietuvos saugomas teritorijas ir tokiu būdu tapti pirmąja instancija ruošiantis kelionei. Nacionalinis saugomų teritorijų lankytojų centras yra įsikūręs Antakalnio g. 25, Vilnius. Pirmą kartą gali būti painu rasti, bet prie Antakalnio gatvės yra kelio nuoroda. Artimiausios viešojo transporto stotelės yra "Leono Sapiegos" ir eiti į priekį arba "Petro Vileišio" ir eiti atgal. Yra viena vieta turistiniam autobusui. Darbo laiką galite pasitikrinti NACIONALINIS LANKYTOJŲ CENTRAS – VARTAI Į SAUGOMAS TERITORIJAS tinklalapyje. Noriu pabrėžti, kad paties centro lankymas yra nemokamas, mokamos yra tik ekskursijos pagal išankstinį užrašymą. Taigi, kviečiu visus apsilankyti ir pasidalinti savo įspūdžiais socialiniuose tinkluose naudojant grotžymę #VietinisTurizmas.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Sapiegaitė- Antakalnaitė

Yra šalis, kur skaito ir rašo: spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai atminti.

"Trys vežimai, lydimi septyniasdešimties valstiečių, sumušė pasienio sargybą ir perėjo sieną,"- taip apie 1831 m. įvykius Raseinių apskrityje savo vadovybei pranešė carinės Rusijos muitininkai, pasakoja G. Kulikauskas savo gausiai iliustruotame straipsnyje "Kontrabandos karai XIX a. Lietuvoje" ("Verslo klasė", 2007 m. lapkritis). 1865 m. spalio 5 d. Rusijos vidaus reikalų ministro įsakymu buvo uždrausta spausdinti ar įvežti iš užsienio bet kokius leidinius lietuvių kalba ("lotynišku raidynu")*. Visgi kitas caras po 39-rių metų pertraukos atšaukė šį draudimą, kuris realiai problemos taip ir neišsprendė. Yra manoma, kad per visą spaudos draudimo laikotarpį į Lietuvą buvo slapta įvežta apie 5 mln užsienyje išleistų lietuviškų knygų, o žandarai sugebėjo konfiskuoti tik apie 10 proc. iš jų. Todėl nenuostabu, kad šią kovą su smėliu tarp pirštų teko nutraukti. Šiek tiek matematikos: jeigu pasienyje konfiskuota 10 proc. nuo 5 mln., vadinasi sieną kirsti pavyko 4,500,000 vnt. knygų. Spaudos draudimas truko 39-rius metus (skaičiuoju nuo Rusijos vidaus reikalų ministro įsakymo paskelbimo datos), vidutiniškai po 365 d. kiekvienais, taigi 14, 235 dienas. Vadinasi, per dieną vidutiniškai sėkmingai nelegaliai į Rusijos imperiją buvo įvežama apie 316 vienetų draudžiamų knygų.

"Šventoji kontrabanda". Dėkoju p. Indrei Ramanavičienei iš Muitinės muziejaus už leidimą pasidalinti.

O viskas, galima sakyti, prasidėjo nuo Motiejaus Valančiaus. "Žemaičių vyskupas buvo ne tik dvasinis ganytojas, bet ir švietėjas, blaivystės sąjūdžio steigėjas, knygų leidėjas, o galop net pogrindininkas. Knygų spausdinimo bei platinimo organizacijos įkūrėjas", -pasakoja A. Juozaitis savo straipsnyje "Knygnešystė- lietuvybės idealas". Caro administracija, turėjusi degtinės monopolį, paskaičiavo, kad iždo pajamos M. Valančiaus ganomoje vyskupystėje prieš 1863 m. sukilimą sumažėjo 69 proc. Po 1864 m. sukilimo toks į bankrotą nuolankius caro tarnus varantis Žemaičių vyskupas iš Varnių  buvo perkeltas į Kauną ir netrukus įsigaliojo jau minėtasis spaudos draudimas. Tuomet M. Valančius kaip atsako griebėsi plunksnos- 1869 m. Berlyne buvo išspausdintas jo "Palangos Juzė".

Tačiau to maža- reikia turėti ne tik knygas, bet ir jų platinimo tinklą. M. Valančius 1867-1870 m. sukūrė pirmąją slaptą knygnešių organizaciją. Maža to, dirbdamas Kaune jis į šią veiklą įtraukė ir kitus kunigus, bažnyčios tarnautojus. Knygnešių skaičius yra žinomas tik apytikslis, statistika dosnesnė nuo caro administracijos nukentėjusių asmenų fiksavimu: įvairiais būdais spaudos draudimo laikotarpiu buvo sulaikyti 2,899 asmenys.

Vilniaus "Karas ir taika" arba Kur pirkti sniegą?

Aš dažnai paburbu dėl problemų, susijusių su turizmu Lietuvoje, kartais pabaksnoju pele ir į Valstybino turizmo departamento pusę. Bet! Visada pagirsiu, jeigu pamatysiu mūsų institucijas kuriant ką nors gero ir gražaus. Štai prieš porą dienų sulaukiau kvietimo žiniasklaidai sudalyvauti BBC serialo "Karas ir taika" pristatyme, kurio metu susipažinsime su seriale "vaidinusiomis" Vilniaus vietomis. Tai pasipūčiau kaip pelė ant kruopų kad mane taip vertina ir, žinoma, nuėjau. Tegul nesupyksta BBC, bet vien Vilniuje suskaičiuojama virš dešimt vietų, kur rutuliojasi romano mintis per kameros objektyvą, todėl drąsiai galime -ir turime- tuom garsiai girtis. Maršruto pristatyme Kūtvėlai ir žiniasklaidai dalyvavo Valstybinio turizmo departamento direktorė Jurgita Kazlauskienė, BBC serialo "Karas ir taika" vykdančioji prodiuserė Lietuvoje Lineta Mišeikytė ir gidė Lina Dusevičienė. Maršrutas yra pritaikytas keliauti pėsčiomis, dviračiu ir automobiliu.

Turistinio maršruto Vilniuje pagal BBc serialą "Karas ir taika" pristatymas prasidėjo Umiastovskių rūmuose.

Umiastovskių rūmai Trakų g.

Šis maršrutas pradeda kino turizmą Lietuvoje. Nežiūrint į tai, kad Lietuvoje buvo filmuota tikrai nemažai, šis maršrutas yra pirmasis turistinis maršrutas, skirtas kino turistui ( žinoma, ir ne tik). Kino turizmas kol kas yra nišinė sritis, todėl džiaugiamės, kad teises rodyti šį serialą įsigijo apie 20 šalių, dalis kurių yra mūsų tikslinė turizmo rinka: "Britų visuomeninio transliuotojo BBC kartu su amerikiečių kompanija „The Weinstein Company“ sukurtą serialą jau žiūrėjo Australijos, JAV, JK, Kanados bei Švedijos žiūrovai. Transliavimo teises taip pat įsigijo Estijos, Belgijos, Danijos, Filipinų, Graikijos, Indijos, Islandijos, Izraelio, Kinijos, Latvijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Norvegijos, Pietų Korėjos, Portugalijos, Prancūzijos, Rusijos, Suomijos, Taivano ir Ukrainos televizijos."  Šaltinis: Valstybinis turizmo departamentas. Lietuvoje šis serialas bus parodytas š.m. birželio mėnesį.

Moteris ir šakutė bei kitos linksmos, graudžios ir pamokomos istorijos Justino Žilinsko knygoje "Mano Vilnius mano".

Aš labai mėgstu ką nors suorganizuoti ir man dažnai tai pasiseka padaryti labai sėkmingai, todėl vieną ankstyvą pavasarį aš pakviečiau visus norinčius prisijungti prie ekskursijos po Bernardinų bažnyčios istorinį-architektūrinį ansamblį Vilniaus senamiestyje. Tada asmeniškai ir susipažinau su Justinu Žilinsku (toliau-Autoriumi), kuris padovanojo man savo parašytą knygą "Mano Vilnius mano". Aš buvau ant tiek sukrėsta, kad čia pat pasižadėjau parašyti atsiliepimą, nes man gauti knygą dovanų iš rankų žmogaus, ją parašiusio, yra kažkas tokio iš kosmoso. Aš užaugau namuose, kur žmonės skaitė ir rašė (anot žinomo klasiko, tai iš mūsų šeimos žmonių jau nebus) ir man bet kokia knyga (ar koks popierių ryšulys, ją bent iš tolo primenantis) iki šiol yra kažkas švento. Knygos dovanojimo aktas po visa matančia Dievo akimi šaunamosios angos formoje Bernardinų bažnyčios šventoriuje įvyko 2015 m. kovo 28 d. Beveik metai apsisuko, o pažadas taip ir liko pažadu. Prisipažinsiu nuoširdžiai- aš ne vieną kartą pradėjau rašyti atsiliepimą apie šitą knygą. Atsiversdavau švarų lapą kompiuteryje ir parašydavau kelias eilutes. Žinote, kaip sakoma, kad visos čakros atsidaro? Tai va, po tų kelių eilučių mano čakros ne tik kad nuo manęs užsidarydavo, bet dar ir užsirakindavo ir sunkia skrynia užsibarikaduodavo. Ir tik neseniai besitrinant ką tik nusipirktų knygų viršeliais su kitais Knygų mugės lankytojais mane vis dėlto aplankė nušvitimas (o ir gerbiamas Autorius prirėmė mane prie vieno stendo ir pirštais baksnodamas tarp šonkaulių sakė "Skolininkė, skolininkė") ir aš supratau, kas atsitiko. Manau, kad gerbiamam Autoriui galiu pasakyti tai, ko paprastai vyras neišgirsta savo gyvenime iš moters: aš (beveik) neturiu prie ko prikibti.

Vienas iš knygos "Mano Vilnius mano" privalumų yra jos tikslinė auditorija. Knyga skirta paaugliams, o paauglių pasaulis yra labai savotiškas. Mes kartais paburbame ant šiuolaikinio jaunimo koks jis nerūpestingas, neatidus, maištingas, ne visada su juo randame kalbą, o taip yra todėl, kad paauglio pasaulio centre yra jis pats, jo "aš", o visas pasaulis sukasi aplink jį, todėl teoriškai kalbant kiekvienas paauglys yra potencialus egoistas, tegul nebūna ant pykčio pasakyta. Taip jau yra, ir į tai reikia atsižvelgti. Manau, kad gerbiamų mano Skaitytojų tarpe yra ne vienas, sudaręs santuoką bažnyčioje, ir esu tikra, kad kunigas paminėdavo, kad dabar baigiasi "aš" ir prasideda "mes". Taip tas paauglystės "aš" ryškiausiai juntamas būtent ankstesniais ir viduriniais paauglystės metais, vėliau pasidengia įvairiais kitais gyvenimo sluoksniais ir susilpnėja, kol suradus savo antrąją puselę galutinai išnyksta. Todėl knygos Autoriui labai pasisekė, nes jo knygoje yra idealus sukibimas su tiksline auditorija, kuo dažnai negali pasigirti autoriai, rašantys knygas suaugusiems. Paauglys ne tik perskaitys šią knygą, bet ir išgyvens ją emociškai: "O štai AŠ tai Simo/Aistės vietoje daryčiau taip..." Kad tai nėra tik psichologų pramanas patvirtina tas faktas, kad ši knyga yra įtraukta į Tarptautinės jaunimo bibliotekos "Baltųjų varnų" katalogą, apimantį viso pasaulio vaikų ir jaunimo literatūrą (šiame kataloge knyga priskiriama 12+ metų amžiaus grupei). O tokia sėkmė tik liudija, kad paaugliai visame pasaulyje ne taip jau labai ir skiriasi.

Kitas dalykas, kuris yra pridėtinė vertė šiai knygai, yra jos dalyko ir kalbos integravimo galimybė. Pedagogikoje ir kalbos mokymo metodikoje tai žinoma kaip CLIL- Content and Language Integrated Learning, t.y.  integruotas dalyko ir kalbos mokymas. Vakaruose, kur visi gyveno sočiau, orai buvo geresni, ir šiaip žmonės turėjo daugiau laisvo laiko galvoti, gimė visokios naujamadiškos kalbos mokymo metodikos, kurios dabar varo į neviltį mūsų pedagogus, nes reikia vykdyti programą, o ne "žaisti mokyklą".  CLIL terminas buvo visuotinai priimtas 1994 m., bet nenustebsiu, jeigu ne visi mūsų pedagogai bus apie jį girdėję. Pateiksiu paprastą pavyzdį: istorijos, geografijos ar dailės mokytojas praveda pamoką kartu su anglų/vokiečių/prancūzų/rusų kalbos mokytoju. Mano aptariamos knygos atveju integracija vyktų tarp istorijos dalyko ir lietuvių kalbos bei literatūros dalyko. Ne paslaptis, kad kartais mokyklose dėstomi dalykai tarpusavyje nesutaria (arba nesutaria tuos dalykus dėstantys pedagogai), o nukenčia moksleiviai. CLIL plėtra Lietuvoje, deja deja, labai lėta, bet mano atsiliepimo apie šią knygą užduotis nėra aptarti to priežasčių, todėl iš karto pereisiu prie rekomendacijos.

Atsižvelgiant į tikslinę auditoriją ir integruotą dalyko ir kalbos mokymo galimybę, šią knygą rekomenduočiau įtraukti į vidurinės mokyklos literatūros dalyko programą. Lieka tik nuspręsti, kurioje klasėje ši knyga būtų labiausiai įvertinta. Kadangi knygoje pateikiama nemažai istorinės medžiagos, ji nėra lengvai sukramtomas skaitalas su dideliais paveiksliukais, tam geriausiai tiktų 8-9 mokyklos klasės. Kadangi dauguma devintokų dar būna ir būna gimnazistai, kuriems reikia susikaupti ties akademiniais dalykais, ši knygą jų klasėje ir būtų vertingiausia. Taigi, kokią literatūrą skaito mūsų devintokai? Ugdymo plėtotės centro rekomenduojama literatūra 9-10 klasei iš lietuvių autorių skaityti siūlo Žemaitę, Nyka Niliūną, Binkį, Baranauską, Erlicką, Gavelį, Jonyną, Kunčiną, Čiurlionį, Landsbergį, Vaižgantą, o tarp užsienio autorių rekomenduoja  tokias knygas kaip Burges "Heroiną", Flaubert "Ponia Bovari", Hugo "Paryžiaus katedra", Kawabata "Sniegynų šalis", Lagerliof "Sakmė apie Gesta Berlingą", Vaildo "Doriano Grėjaus portretas".  Žinote, jeigu  mūsų ugdymo specialistų nuomone mūsų paaugliai gali skaityti ir suprasti (sic!) "Doriano Grėjaus portretą" (ar lordas Henris buvo homoseksualus?), "Ponią Bovari" (ar yra vietos santuokinei neištikimybei mūsų visuomenėje?), Hugo (ar galite išvardinti romų tautybės asmenų patiriamos diskriminacijos pavyzdžius?), Erlicką ir Gavelį, tai šitie paaugliai puikiai gali skaityti ir Justiną Žilinską.

Tačiau ši knyga peržengia mokyklos sienas ir tiesiogine ta žodžio prasme išveda skaitytojus į gatves. Knygoje pateikiami žemėlapiai su trumpais maršrutais yra puikus instrumentas, kurį gali naudoti tiek pedagogai, tiek tėvai. Nepaisant to, kad ilgus metus skaitančių šią knygą vaikų tėvai gyvena ir dirba Vilniuje, vis dėlto manau, kad Vilniaus gerai jie nepažįsta (šiais metais Knygų mugėje Vilniui buvo skirta 11 knygų, ir jas perka kaip karštas bandeles, tokias, žinote, su cukrumi ir cinamonu), ir ši knyga jiems taipogi bus papildomas informacijos ir naujų atradimų šaltinis. Tačiau jeigu ši knyga nužengs iš knygų lentynos ir įžengs į klases ar namų mokymą, reiktų papildomų metodikos užduočių, ir čia būtų užduotis Autoriui jas paruošti arba perleisti šį darbą kompetentingiems pedagogams. Dabar labai populiaru daryti tokias užduotis lankytinose vietose Anglijoje, ne viena bažnyčia savo internetiniame tinklapyje talpina užduotis vaikams (atitinkamai šiuo klausimu viltingai žvelgiu į leidyklos "Aukso žuvys" tinklalapį). Tos užduotys nėra sudėtingos, tarkime, jose klausia kiek kartų bažnyčios vitražuose pavaizduota rožė arba kuo vardu buvo asmuo, kurio marmurinis antkapis yra tokioje ir tokioje koplyčioje.

Tačiau mano akis priekabi. Knyga, paremta istoriniais faktais, įpareigoja su tais faktais elgtis atsargiai. Skyriuje "Šakutė Vilniuje" aprašomas Barboros Radvilaitės sutrikimas, o ką gi su ta šakute daryti. Nesumojusi, kam tas daiktas-šakutė reikalinga, Barbora Radvilaitė pradėjo ja šukuotis. Čia knygos Autorius, matomai, taip susižavėjo šia idėja, kad numojo ranka į istorinius faktus. Žinote, iš karto prisiminiau, kad kartais tėvai, netekę kantrybės laukti, kol jų atžala įveiks knygą, pasiūlo pažiūrėti filmą. O dažniausiai režisieriai tokiuose filmuose taip prirežisuoja, kad nors verk. Taigi, kas atsitiko?

"-Šukos, sakai?!- Barbora net įraudo.-Tą aš ir pati buvau sugalvojusi! Vos Karalius Zigmantas man įteikė šitą daiktą, tuoj pat puoliau rodyti, kaip jis man patinka ir...šukuotis! Ar žinote, kaip jis į mane pasižiūrėjo?! O žinote, kaip į mane pasižiūrėjo jo motina, toji ragana Bona?! Ar žinote?! Ar suprantate, kaip aš pasirodžiau?! Kaip mužikė!  Kaip paskutinė mužikė...Panele Švenčiausioji, kokia gėda, kokia begalinė gėda!!!- ir ji gailiai raudodama sukniubo ant stalelio."

Pirmiausia, manęs neįtikina tas faktas, kad Radvilų Barbora verktų savo tarnaičių akivaizdoje. Antra, šakutė nė iš tolo neprimena šukų, nes dar XVII a. (Barbora Radvilaitė gyveno XVI a.) turėjo tik du dantis, tuo geriausia įsitikinti apsilankius Valdovų rūmuose ir apžiūrėjus renesanso epochai skirtą ekspoziciją, o dori katalikai iš viso vengė imti tokias šakutes į rankas, nes du jos dantys priminė velnio ragus. Trečia, tuoj pat pulti šukuotis plaukus yra neįmanoma, nes renesanso epochos moteris palaidais plaukais nevaikščiojo: jų plaukus laikė specialūs tinkleliai, dažnai siuvinėti perlais. Kartais tie tinkleliai būdavo aptraukiami medžiaga, ir moters plaukų net nesimatydavo (išskyrus šiek tiek kaktos ir pakaušio srityje, bet tai jau buvo gana nekuklu) arba jos dėvėdavo beretes, pas mus "čepčikais" vadintas. Kad labiau įsivaizduotumėte, apie ką aš kalbu, pažiūrėkime keletą pavyzdžių.

Wikipedia Commons. Jogailaičių šeima. Lukas Kranachas Jaunesnysis. 

Wikipedia Commons. Numanomas Bonos Sforcos portretas 1517 m. 

Wikipedia Commons. Lenkų karališkojo dvaro dailininkas. Barbora Radvilaitė apie 1550 m. 

Wikipedia Commons. Elžbieta Tiudor apie 1546 m. Nežinomas dailininkas.

Wikipedia Commons. Džeine Simur, Anglijos karalienė. Hansas Holbeinas Jaunesnysis, 1536 m. 

Wikipedia Commons. Izabelė d'Este. Ticianas, apie 1534-1536 m. 

Ir taip toliau, ir panašiai. Nagi, pabandykite pasišukuoti. Tiesa, negalima ir Autoriaus labai kaltinti, kad nesidomi moterų šukuosenomis. Nesiginčysiu, dovanojo ar nedovanojo Žygimantas Augustas Barborai šakutę (perlus dovanojo tikrai), bet pats faktas, kad  Bona Sforca į Barborą pažiūrėjo raganos žvilgsniu, yra man nepriimtinas. Čia vertėtų paaiškinti plačiau. Pirma, jeigu Barbora ir būtų kalboje minėjusi Bonos Sforcos vardą viešumoje, atsiliepti apie savo valdovę -Lenkijos karalienę ir Lietuvos didžiąją kunigaikštienę- pagal to meto etiketą ir raštvedybos standartus ji būtų turėjusi panašiai, kaip Radvilos Juodojo žmona rašė savo laiškuose vyrui: "Šviesiausiasis, maloningasis kunigaikšti, pone, pone vyre mano maloningasis, dauggali pone, pone mano maloningasis". Todėl išvadinti viešai (kitas reikalas-mintyse) Boną Sforcą "ragana" yra mažų mažiausiai netaktiška. Antra, tam, kad Bona galėtų pasižiūrėti į Barborą, jos turėjo susitikti akis į akį, o šio susitikimo įvykimu aš labai abejoju- kiek man žinoma, šios dvi moterys niekada nebuvo susitikusios.

Beje, kodėl karalius Zigmantas? Kuom blogas Žygimantas Augustas? Tačiau kas nedirba, tas neklysta, todėl šio atsiliepimo tikslas nėra smulkmeniškai prikaišioti Autoriui istorinius neatitikimus, ypač tokius, kurie liečia dvi kontraversiškiausias mūsų istorijos moteris, nes čia galima kilometrines paklodes prirašyti. Ši knyga yra drąsus bandymas Vilniaus miestą padaryti pagrindiniu veikėju ir todėl gali keliauti į vieną lentyną su A. Tapino "Vilko valanda".

Knyga/Nuotykių apysaka/ fentezi/detektyvas: "Mano Vilnius mano".
Autorius: Justinas Žilinskas.
Išleido: "Aukso žuvys", 2015 m.

Su meile ir, kaip visada susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Čepčikaitė

Savaitgalis Lenkijoje: Poznanės ledo skulptūrų festivalis. Pirmoji diena.

Nemyli mūsų kaimynai lenkai. Net nelabai ir gerbia, sakyčiau. O kaip kitaip galima paaiškinti tą iškalbingą faktą, kad jie slepia nuo mūsų turizmo rinkos tokią svarbią informaciją, kad Poznanėje kasmet vyksta vienas didžiausių Europoje ledo skulptūrų festivalių? Jiems ką, mūsų eurų nereikia, ar reikia tik Suvalkuose? O ir mūsų lietuviški informacinės sklaidos kanalai tyli kaip susimokę. Bet Jūsų begaliniam džiaugsmui yra Kūtvėla, kuri visokią informaciją ir iš po žemių išknisa kai reikia, tai jinai ir parengė reportažą apie Poznanę ir jos festivalį. Aplankyti šį miestą man jau seniai niežtėjo padai, todėl akylai sekiau akcijas autobusų bilietams. Kai Simple Express paleido akcijinius bilietus su 50 proc. nuolaidą į Poznanę, aš jau žinojau, kokiomis datomis man jų reikia, tai tokiomis ir gavau- ne visiems taip pasiseka, nes tos rezervacinės sistemos ima ir nulūžta pačiu nedėkingiausiu metu nuo didelio kiekio akcijas mėgstančių pirkėjų. Vienintelis šios kelionės trūkumas buvo tame, kad reisą vykdyti turėjo Simple Express autobusų linija, kuri komforto atžvilgiu nėra labai gerai pritaikyta tolimoms kelionėms (galutinis šio reiso tikslas buvo Berlynas). Taigi, penktadienį po dienos darbų greitai susipakavau kuprinę savaitgalio kelionei, susitepiau porą sumuštinių, ir 22.30 val. įsikūriau savo vietoje autobuse. Poznanėje atvykimas buvo numatytas  tik kitos dienos 10.40 val. vietos laiku (11.40 val. Lietuvos laiku).

Kūtvėlos kelionių draugas Ursulijus Lepečkojauskas lydi Kūtvėlą į Poznanę.

Laimei, kaimyno šioje kelionėje neturėjau, todėl pavyko sudaryti kelias valandas miego susiraičius ant dviejų sėdimų vietų, nors vis tiek nuo nemigos man siaubingai skėlė galvą ryte. Pasitaikė labai malonūs ir paslaugūs vairuotojai, tik pritrūko rytinės kavos,-Simple Express autobusų linijoje galima nusipirkti tik vandens, todėl tikiuosi, kad ateityje šia kryptimi bus paleistas Lux Express autobusas. Labai pasisekė ir su hosteliu Very Berry Poznanėje, kuris yra tiesiog viešbutis už hostelio kainą, ir dar su karališkais pusryčiais. Kambarį gauti buvo dar anksti, todėl palikau daiktus saugoti ir patraukiau miesto žiūrėti.

"Maro Diena": literatūrinė provokacija ir propaganda apie Kauną ir ne tik.

Štai ir aš perskaičiau antrąją Andriaus Tapino knygą "Maro diena". Ne tik perskaičiau, bet ir pauosčiau. Kai socialiniuose tinkluose kilo diskusija apie spaustuvės dažais kvepiančias knygas, tai ir pauosčiau. Ko tik žmogus nepadarysi, literatūros kritiku būdamas.

"Apie funikulierius bus?"- dalykiškai pasiteiravau Andriaus Tapino dar gerokai prieš knygos pristatymą miestui ir pasauliui.
"Ne,"- kaip kirviu nukirto gerbiamas Autorius.

Net klaviatūrą kava apspjoviau. Tai kaip čia dabar, kaip tai knygoje apie Kauną nebus rašoma apie funikulierius?! Galbūt gerbiamas Autorius buvo paveiktas kokio nors Vilniaus universiteto dominijos alchemikų išradimo? Juk Kaunas be funikulierių tai kaip Antonijus be Kleopatros, Romeo be Džuljetos, Šerlokas Holmsas be daktaro Vatsono! Su kritikais taip nekalbama.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad knygos veiksmas nukelia skaitytojus į 1907 m., o funikulieriai Kaune atsirado tik 1931 m. Tačiau ar negali, pavyzdžiui, Vilniaus legatas Antanas Sidabras į kalną pasikelti kokia nors vietos mechanikų sukonstruota bėgine transporto priemone ir tada žiebti kokiam nors blogiečiui į dantis? Žinoma, gali. O ta bėginė transporto priemonė ir būtų funikulieriaus prototipas. Todėl aš raginu gerbiamą Autorių apsvarstyti šią galimybę. Tuo labiau, kad susitikime su skaitytojais Knygų mugės metu jis prisipažino pirmojoje knygoje padaręs klaidų. Tada skaitytojai galėtų džiaugtis turėdami first edition ir  revised second edition! O kauniečiai šį klausimą galėtų apsvarstyti rerefendume. Taigi, aš pasakiau, o kauniečiai žinokitės.

Tada pradėjau skaityti knygą ir supratau, kad funikulieriaus nebuvimas Kaune nėra vienintelė to miesto problema.

Funikulieriaus nebuvimas knygoje-ne vienintelė miesto bėda.

Šita knyga yra visiška provokacija sustabarėjusiam mąstymui ir absoliuti lietuvių* kultūros propaganda.

Rasta internetuose. Idėjos autorius sunkiai atsekamas.

Toliau bus atskleidžiamas Andriaus Tapino knygos "Maro diena" siužetas, todėl knygos neskaitę ir nenorintys susispoilinti malonumą tegul paskaito kad ir Žemaitės "Sutkus".

"Vėjų valdovas": M. K. Radvilos Našlaitėlio pėdomis. Knygos recenzija.

Knygų apžvalgos šitame dienoraštyje retos, bet pasitaiko. Štai mūsų leidybos padangėje pasirodė nauja kregždė- "Vėjų valdovas". Jos autorius Tomas Staniulis aprašo 2009-2011 m. vykusias keliones laivais sekant prieš maždaug  430 metų tuo pačiu maršrutu keliavusio M.K. Radvilos Našlaitėlio pėdomis. Istorinės rekonstrukcinės kelionės metu lietuvių įgula garsino Lietuvos vardą užjūriuose ir ieškojo naudingo bendradarbiavimo galimybių su užsienio partneriais. Kelionės eigoje buvo bandoma atskleisti ir Radvilos Našlaitėlį kaip politiką, diplomatą, kariškį, literatą, piligrimą, riterį. Jeigu tai būtų tiesiog eilinis istorinis romanas, kokių dabar netrūksta mūsų padangės knygynuose, šios recenzijos nebūtų buvę, tačiau knygoje susipina kelionės, nuotykiai, psichologija, žmonių santykiai, politika, istorija... O su istorija, "tautų motina", aplaidžiai elgtis negalima. Nesakau, kad autorius elgėsi aplaidžiai rašydamas apie istorinius faktus, bet keletas jų išties mane užkabino ir privertė pasigilinti į tam tikrus niuansus.  Tai skaitymas šios knygos man gavosi tokia savotiška piligrimystė po istoriją.

Knygos viršelis.

Antrasis Vilniaus knygų festivalis: kas paprastai nepatenka į bibliotekas?

Šį lietingą savaitgalį Vilniuje galima suderinti kelis malonumus-apsilankyti Valdovų Rūmuose ir pamatyti įstabaus grožio Žygimanto Senojo skrynelę, padovanotą dukrai Jadvygai kaip kraitį, apsilankyti naujai atidarytame Bernardinų sode (plano prašykite TIC prie Katedros) ir intelektualiai pasistimuliuoti Vilniaus knygų festivalyje. Jau nekalbant apie krepšinį, kai net bomžai autobusuose sako, kad "aplošim mes tuos bosnius" bei Tautų mugę ar Europos paveldo dienų renginius. Vilnius-puikus. Festivalio plakatas-nelabai, bet čia, matyt, menas. Kūtvėla meną mėgsta, bet ne visada supranta. 

Vilniaus knygų festivalio plakatas. 

Antrus metus iš eilės rengiamas Vilniaus knygų festivalis kviečia žmones susimąstyti apie tai, ką ir kaip mes skaitome. Festivalio metu prisistato leidyklos, leidžiančios knygas, kurios nesulaukia pakankamo skaitytojų dėmesio. Nenoriu rašyti, kad šios leidyklos leidžia per "rimtas knygas", nes kas tada yra "nerimta" knyga? Man labiau prie širdies terminas "nišinė knyga". Kaip ir pernai, šis festivalis surengtas "Titanike", kuris, atsidarius Bernardinų sodui, bus puikus traukos centras kultūringiems žmonėms- po pasivaikščiojimo gamtoje bus galima aplankyti parodas, o viešojo transporto sustojimas "Dailės akademija" yra tik pliusas. O tai paklausus ar žmonės žino tokį "Titaniką" Vilniuje, visi klausia, tai ką, Dikaprijus periskraustė?

Pagrindinė kritikos strėlė paleidžiama tokio tipo renginiuose yra tai, kad leidėjai, kad ir už centus, bando parduoti sandėliuose užsilaikiusias knygas. Iš tiesų, mačiau keletą kartono dėžių su "Viskas po 5 LT", bet jų kiekis tikrai neužgožė festivalio. Keletas leidyklų pristatė ir naujienas, kurias buvo galima įsigyti be knygyno antkainio. Apžiūrėjau visų leidyklų knygas, keletą rimtai pavarčiau. Nudžiugino, kad yra perleisti Jozefro Franko atsiminimai apie XIX a. Vilnių, I dalis. Ši knyga seniai išgraibstyta, nors bibliotekos ją turi (aš asmeniškai lankausi A. Mickevičiaus bibliotekoje Vilniuje). Joje rašoma, kad, pavyzdžiui, "Turtingiausiuose Vilniaus namuose laikydavo pulką tarnų, daugiausia baudžiauninkų. Juos išlaikyti, tiesą pasakius, nedaug tekainavo, bet jie prastai patarnaudavo, matyt, dėl girtuoklystės. tingumo ar nešvaros, kuria, beje, dažnai girdavosi. Kartą vasarą kunigaikštienė maršalienė Čartoriska nusiskundė jai prie stalo patarnavusio liokajaus dvokiančiomis kojomis; tas kuo naiviausiai atskė: "Ak, jeigu nusiaučiau, būtų dar ne taip !" Na, ir didikų gyvenime ne kas dieną šviečia saulė. O čia-mano šios dienos grobis:

M.K. Radvila Našlaitėlis, kaip ir visi Radvilos, pasižymėjo tuom, kad buvo LDK didikas, ATR valstybės ir karinis veikėjas, o dar ir kartografas. 1613 m. Amsterdame buvo išleistas vienas tiksliausių to meto LDK žemėlapis. O didžiąją savo kelionę į Jeruzalę jis atliko kaip įžado tęsėjimą: "Jei Dievo gerumas grąžins man pirmykštę sveikatą, aplankysiu Šventąjį Viešpaties Karstą". Šios kelionės aprašymas pelnytai vadinamas pirmuoju tarptautiniu lietuvišku bestseleriu. Kritikams iškart pasakau- kai Radvilų klausdavo, kurios tautos (lenkų ar lietuvių) atstovais jie save laiko, jie atsakydavo: "Mes-Radvilos". Daugiau rasite čia: LDK istorija: Bastūno kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio radiniai – bananai, chameleonai ir mumijos.

2009 m. buriuotojų grupė iš Lietuvos sumanė atkartoti šią, prieš maždaug 430 metų vykusią, kelionę ir per trejus metus su pertraukomis apsilankė 60-tyje svarbiausių Viduržemio jūros uostų. Jeigu knyga patiks, parašysiu recenziją.

Be knygų, randančių naujus namus, bus nemažai diskusijų, kurių programą bei festivalio darbo laiką rasite čia: http://www.knygufestivalis.lt

Su meile,

Kūtvėla Skaitantipopierinėknygaitė

Minsko nacionalinė biblioteka

"Ji pastatyta and pelkės ir vis smenga", pasakė kažkuris iš mano internetinių pažįstamų. "Kaip ir visas Minskas", pridūrė kitas. Na tai aš, savaime suprantama, suskubau pamatyti šią biblioteką, kol jinai galutinai neprasmego žemės gelmėse. Juk tai -Minsko simbolis, garsinantis šalį pasaulyje. Šis pastatas buvo pastatytas 2002-2006 m. ir jau tapo vienu iš Minsko simbolių ir yra trečia pasaulyje biblioteka pagal turimų knygų rusų kalba skaičių. Daugiabriaunio brilianto formos pastatas pastatytas ant triaukščio pastato, kuriame sutilpo skaityklos 2,000 asmenų ir fondai su 14 milijonų vienetų skaitomos medžiagos. Ant stogo yra apžvalgos aikštelė. Šis pastatas jau spėjo įeiti į pačių keisčiausių pasaulio pastatų Top-50. Palyginimui, naujoji VU biblioteka Saulėtekyje talpina 670 darbo vietų lankytojams ir 1,8 milijono spausdinių. Nykštukas esame, ką?

Tą dieną biblioteka buvo uždaryta, todėl į ekskursiją nepatekau, o paskui kažkaip ir noras praėjo. Bet kadangi pastatas dar naujas, nespėjo jis dar įdomiomis legendomis apaugti ar nuosavą vaiduoklį įsigyti (kokios nors nelaimingos fondų tvarkytojos nelaimingos meilės aukos dvasia neplevena dar po erdvius koridorius), tai pasidomėjau, kokie buvo kitų lankytojų įspūdžiai.

Nacionalinė Minsko biblioteka: deimantas Lukašenkos karūnoje.

"Vilko valanda": tokio Vilniaus dar neturėjome.

Šiaip recenzuoti knygas yra sunkus darbas, nes jas reikia perskaityti, išanalizuoti, aprašyti, paredaguoti, dar kartą paredaguoti, parinkti iliustracijas, išgerti kibirą kavos (nors tai niekis, palyginus su kūrybinės minties gimdymo kančiomis tas knygas rašant). Štai "Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus" (autorė M. Baužienė) jau bus pusė metų kaip laukia savo eilės ir mano įkvėpimo, nes pasakyti apie ją nėra ką. Nei gero, nei blogo, tiesiog nėra ką, o tai vis dėlto yra blogai. Bet kadangi laikau save kelionių tinklaraštininke, o Vilnių tiesiog dievinu (visų kelionių gėris yra tame, kad gera grįžti namo), todėl imuosi A. Tapino "Vilko valandos" recenzijos. Nebus lenga, nes garbingų recenzentų ne vienas ir ne du, tiesiog visa knyginė jonosfera, stratosfera ir blogosfera sujudo. Du dar yra kartai, kai skaičiau šią knygą, nes iš vieno karto visgi sunku sekti susipynusias veiksmo gijas, bet skaitant antrą kartą daug kas stojasi į savo vietas ir pastebimi niuansai, kuriuos praleidau skaitydama pirmą kartą, ir knyga darosi įdomesnė. Pirmą kartą skaičiau su įdomumu, antrą kartą-su malonumu.

Knygų mugė 2013

Savaitgalis buvo kaip niekad turiningas. Pirmoje dienos pusėje dalyvavau instruktaže gidams atkuriamuose Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose. Mums panorėjus ir statybininkams leidus, pasivaikščiojome po būsimas ekspozicijų erdves, susipažinome su jau atkurtais elementais. Aiškėja būsimų ekskursijų vedimo tvarka. Sekite naujienas mano internetiniame dienoraštyje, nes tikrai rinksiu grupes ekskursijoms. Atidarymo data (pirmasis rūmų atkūrimo etapas): 2013 liepos 6. Sukviesta visa Europa, trauktis nėra kur.  




Labai patogiai nuo Katedros aikštės buvo autobusas į knygų mugę. Kadangi nemokamas, tai norintys net kekėmis kabojo. Akis badė pakelės nustatytos automobiliais, nes tą vieną knygą lietuvis rankoje gi neparsineš, reikia automobilio, juk dar nevaikščiojantį vaiką reikia neštis su savimi...Kadangi strategiškai pinigus buvau išleidusi jau anksčiau, tai ramiai sau vaikščiojau po mugę žinodama, kad tikrai neišlaidausiu.

Žmonių buvo jūra. Iš visų pusių skambėjo pasiūlymas organizatoriams daryti tokį populiarų renginį vasaros metu, nes grūstys ir eilės prie rūbinių buvo siaubingos, jau nekalbant apie kilometrinę eilę prie bilietų kasų.





Kaip minėjau, knygų pirkti šiemet neketinau, juolab kad jau buvau internetu apsipirkusi. Bet mugėje buvo įvairių atrakcijų lankytojams.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras savo stende demonstravo J. Statkevičiaus sukurtus operos "Manon Lesko" kostiumus.

Prie kito stendo lankytojai galėjo pasimatuoti visokių gražių dalykų.

Bukinistų salė buvo surengusi ekspoziciją tema "Gyvenimas 1960-siais".

Tokias ledų taureles aš prisimenu iš savo vaikystės.

Skaitmeninė fotografija nė per pusę nėra tokia darbšti kaip juostinė.

Flopikai....Nostalgie....

Išmanusis peidžeris :-)

Dabar skaitysiu jau trečią knygą apie Pietų Ameriką. "Pietų Amerika 364 dienos" bei "Pietų Amerika" esu pirkusi internetu, susitaupė kažkur po 8 LT nuo knygyno kainos. Autografų gauti knygų mugėje nepavyko, bet juk dar visas gyvenimas prieš akis.



Ar buvote knygų mugėje? Ką šiuo metu skaitote?

Su meile,

Kūtvėla

Įspūdžiai iš "Kartą Pietų Amerikoje" knygos pristatymo ir M. Starkaus knygų apžvalga

Kai atėjau į "Kartą Pietų Amerikoje" pristatymą "Panoramos" prekybos centre, buvo be dvidešimt šešta valanda vakaro (pristatymo pradžia buvo numatyta šeštai valandai) ir jau buvo tik stovimos vietos mažoje sausakimšoje "Pegaso" knygyno erdvėje, nes virš šimto žmonių (daugiausia merginos) laukė su kngyomis rankose. Aš dėl to nė kiek nesutrikau ir įsitaisiau sėdėti ant kilimo. Čia netgi savotiškai faina, visi sėdi ant kėdžių, o tu esi kažkuom išskirtinis. Bet labai paslaugios knygyno darbuotojos bėgiojo ir nešiojo naujų sėdimų variantų, todėl pagarbiai savo sėdimąją perkėliau ant to, ką mano močiutė vadina "pufikas".

Gerbiamas prelegentas Martynas Starkus buvo kiek netikėtai, bet, tikiuosi, maloniai nustebintas susirinkusiųjų gausos. Galimai kiek paveiktas skaitlingos auditorijos dėmesio, atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimus smagiai, įdomiai ir su humoru. Sėkmės pakylėtas, Facebook'o draugams pažadėjo surengti pristatymą ir Kaune (o ir Klaipėda jau bangas kelia). Paskui sėdo dirbti riešu, tai gerai, kad buvau įsitaisiusi netoliese, autografą gavau trečia ar ketvirta, nes eilė driekėsi net iki knygyno durų.

Na, o apie ką gi jis ten rašo, išreikšdamas savo "sielvartą, liūdesį ir nerimą"?

Lonely Planet kelionių gidai

Šiuo metu Lietuvoje galima įsigyti kelių leidyklų kelionių gidų: Lonely Planet, Rough Guide, Eyewitness ar In Your Pocket. Prieš ruošdamasi kelionei aš visada įsigyju tokią knygą-kelionės gidą. Jau keletas metų esu būtent leidyklos Lonely Planet klientė ir šiame straipsnelyje papasakosiu, kodėl.

Mano Lonely Planet kelionės gidų kolekcija.