Kėdainiai 666: šešios konfesijos, šešios tautos ir šešios turgaus aikštės ant Žemaitijos ir Lietuvos ribos.

 

“Nuo kelio link namų eini alėja. Ji tarsi tunelis (tokios čia tankios liepos) leidžiasi net iki tvenkinio greta svirno. Tvenkinys vadinamas Juoduoju, kadangi jo niekuomet nepasiekia saulė. Naktį čia vaikščioti baisu; nesyk žmonės šičia matė juodą kiaulę, kuri kriuksi ir pusnagomis kaukši į takelius, o peržegnota išnyksta.”- Česlovas Milošas “Isos slėnis”.

Kūtvėla lankosi Kėdainiuose.

Mano ištikimiausias gerbiamas Skaitytojas žino, kad niekas manęs taip neužšeškina audringai veiklai, kaip galimybė ką nors gauti nemokamai, arba bent jau labai pigiai. Dėl šios labai vertingos charakterio ypatybės galiu kaltinti tik savo suvalkietiškus genus, kurie pasirodė labai gajūs ir išvešėjo prie geros duonos. Žibalo į ugnį įpylė ir patys „Lietuvos geležinkeliai“, paskelbę beprotišką akciją dienos be automobilio proga- net 90 proc. nuolaidą visiems vietinio susisiekimo bilietams ir tokiu būdu man pavyko pačiupti pigius bilietus iki agurkų sostine tituluojamų Kėdainių.  

Mūsų traukinys į Kėdainius. Na, į Klaipėdą, bet pirma- į Kėdainius!

Och, jau tos kopetėlės...

Nemuno kilpų gražuolis Birštonas: gamtos terapija ir kūnui, ir sielai.

 

Kūtvėla keliauja į Birštoną.

Kai prieš porą savaičių važiavau į Trakus aiškintis ar Trakai pasiruošę konkuruoti dėl turistų su Elektrėnais, daug to paties autobuso keleivių tęsė kelionę į Birštoną. Ir aš jiems to Birštono taip supavydėjau, kad tiesiog naktimis nemiegojau ir štai aš vėl „Kautros“ autobuse, šį kartą ir aš riedu Birštono link!

Ikoniškieji Trakai su tolimojo Krymo šnabždesiu.

 

Kūtvėla atlieka atgailą Trakuose už savo ilgą liežuvį.

Turiu tokį keistą įprotį- nakvoti mėgstu savo lovoje, todėl man patinka vienos dienos kelionės. Trakuose nebuvau labai seniai, o ir kibinų skonį esu pamiršusi. Pats Dievas liepia keliauti į Trakus! Ne aš viena tokia protinga, nes didelis „Kautros“ autobusas šiandien išvažiuoja pilnas. Prieš išvažiuojant iš miesto, mus dar papildomai sustabdo...keleivių kontrolė. Taip taip- ir tarpmiestinius autobusus tikrina keleivių kontrolė. Bauda už važiavimą be bilieto- nejuokinga, gali siekti 80 eurų.

Laukiame vairuotojo.

Trakų autobusų stotis turistus pasitinka visiškai atsinaujinusi. Iš pliusų, tai uždara laukimo salė su informaciniu tablo ir šalia įsikūręs prekybos centras su vaistine ir paštu. Iš minusų, tai mokamas tualetas. Aš principe nesu prieš mokamus tualetus, bet man nepatinka, kad tokie tualetai, kaip Trakų autobusų stotyje, reikalauja 0,50 EUR monetos, ir nėra galimybės atsiskaityti banko kortele. O ir 0,50 EUR nėra labai populiari moneta, sutikite?

Kai Kęstutis įsikūrė Pusiasalio pilyje, Trakai tapo antruoju po Vilniaus LDK politiniu ir administraciniu centru. Lietuvos vizitine kortele tapusi Trakų salos pilis baigta statyti 1409 m. ir tapo Vytauto Didžiojo rezidencija. Trakai augo labai lėtai, nes teritoriją supo vanduo, todėl statyba ar ekonominė veikla buvo labai ribota. Trakų reikšmė sunyko XVII a., kai miestas nukentėjo nuo Maskvos okupacinės kariuomenės. Šiaurės karo metais XVIII a. miestas buvo dar kartą sudegintas. Trakai nuo seno garsėja savo rekreacinėmis galimybėmis – net ir sovietmečiu čia veikė turizmo bazė, kempingas, jachtų klubas, irklavimo bazės. Šiandien mėgstantys aktyvų poilsį gamtoje, ypač ant vandens, Trakuose gali mėgautis įvairiomis pramogomis. Neseniai buvo atnaujintas Varnikų pažintinis takas.

Ar Elektrėnai gali tapti naujaisiais Trakais?

 Kelionės partneris: autobusų firma "Kautra".

“Graži tu savo dangaus mėlyne!”,- rašė Maironis. Esame turtingi keturiais metų laikais. Žygių su Vilniaus universiteto žygeivių klubo nariais metu išmokau mylėti žiemą. Taip taip, tą žiemą, kuri ir šalta, ir šlapia, ir slidi… Elektrėnuose buvau žiemą prie stiprios minusinės temperatūros ir mane labai sužavėjo šaltoje žiemos rankoje sugniaužta gamta. Pasižadėjau pati sau čia būtinai sugrįžti šiltuoju metų laiku, o aš esu žodžio žmogus. Į kelionę išsiruošiu simbolinę Lietuvai dieną- Liepos 6 d. Švenčių metu Vilnius pasidaro nebeįmanomas- uždaromas eismas, keičiasi darbo valandos, susirenka didžiulės minios žmonių, pridėkime dar tviskinančią vidurvasario saulę ir tikrai kyla noras nerti dienai lauk iš sostinės.

Elektrėnų pontoninis tiltas.

Elektrėnai yra puiki kryptis va taip imti ir pabėgti vienai dienai iš sostinės. Kelionė autobusu netrunka nė pusvalandžio, o rekreacijai skirta Elektrėnų infrastruktūra tiesiog ranka pasiekiama. Trispalvę „varlytę“ ryšintis vairuotojas Ramūnas mandagiai pasisveikina ir primena prisisegti saugos diržus, ir nė nespėję mirktelti mes jau Elektrėnuose.

Vilniaus autobusų stotis.

Vėl keliauju fanų autobusu.

Technologinės naujovės pagaliau pasiekė Vilniaus autobusų stotį.

Kūtvėla keliauja į Elektrėnus.

Karališkasis trikampis Merkinėje: gamta, istorija ir gastronomija.

 Kelionės partneris: autobusų firma „Kautra“.

„Merkinės apylinkių gamtoje aptiksime beveik visus kraštovaizdžio variantus. Reljefo skulptūros bei kraštovaizdžio įvairumu Merkinę pranoksta tik Vilniaus apylinkės“. :- Česlovas Kudaba.

Kūtvėla sėdi Šarūno sostas.

Varėnos rajonas birželio 1-2 d. organizavo vasaros sezono atidarymo šventę. Renginių programoje mane labai sudomino nemokama ekskursija Šviesiausiojo jo mylistos pono Mykolo Kazimiero Paco fundacijų pėdsakais Merkinėje. Paskutinį kartą Merkinėje lankiausi 2015 metaisMerkinėje lankiausi 2015metais, bet nuo to laiko Merkinė pagerino savo turizmo infrastruktūrą, o dar ir vasaros sezono atidarymas- tai čia tiesiog pats ponas Dievas liepė man keliauti.

Kitoks Kaunas- visada gera mintis!

Kelionės partneris: autobusų firma "Kautra".  

Kaunas-visada gera mintis! 

Man patinka Kaunas. Čia tiek yra ko pamatyti, kad per vieną dieną niekaip neapsisuksi. Esu aplankiusi pagrindines lankytines vietas: Kristaus Prisikėlimo bažnyčią su apžvalgos aikštele, Velnių muziejų, Čiurlionio muziejų, Žilinsko galeriją, Zoologijos muziejų, Karo muziejų, Pažaislio vienuolyną, esu kėlusis funikulieriais; netgi Raudondvaryje, Kulautuvoje ir Zapyškyje pabuvojau. Todėl šį kartą nusprendžiau skirti dėmesio toms lankytinoms vietoms, apie kurias pirmoje eilėje nebūčiau pagalvojusi. Netgi ne todėl, kad joms trūksta reklamos ar nėra atsiliepimų, bet tiesiog Kaune turistams yra tiek veiklos, kad nors persiplėšk. Ir čia dar be koncertų, teatrų ar miesto renginių!

Skambanti Aukštaitijos širdis Utena: neįprasti muziejai, tautodailės perlai, pasaulį pakeitę išradimai ir gastronomijos aukštumos.

 

Kūtvėla ir Amžinasis turistas.

Kelionės partneris: Utenos turizmo informacijos centras. 

  „Utena man liko geriausias miestas pasauly. Esu, galima sakyti, buvęs visur, bet nei Roma, nei Venecija, nei Londonas, nei Paryžius – niekados negali susilyginti su mano mylima Utena“, - Alfonsas Nyka-Niliūnas.

Lietuviai esame keliaujanti tauta. Mūsų kirčiavimą galima išgirsti nuo Bogotos iki Tokijo. Roma, Venecija, Londonas ir Paryžius mums jau tapę savaitgalio stotelėmis kavos išgerti. O štai, drįstu sakyti, savąjį kraštą dar per mažai esame pažinę ir patyrę, todėl labai apsidžiaugiau Utenos turizmo informacijos centro kvietimu į infoturą po Utenos kraštą. Čia, piliakalnių ir ežerų krašte, mitinėje Nalšios žemėje, ryčiausioje Lietuvos dalyje, mums kas rytą pateka saulė.

Atsinaujinusi Ukmergė: pusdienis mieste, kuris telpa į delną.

 

Kūtvėla lankosi Ukmergėje.

Ukmergėje esu buvusi gūdžiais 2016 Viešpaties metais, kai dar nebuvo magnetuko projekto „Surink Lietuvą“, todėl jau pribrendo reikalas pakartotinei vizitacijai. Laikas negailestingas Kūtvėlai, iš autobusų reisų į Ukmergę renkuosi tokį, kad nereiktų ryte keltis su pirmaisiais ukmergiškiais balandžiais. Iš vakaro irgi labai daug nesiruošiau, nes iš atminties žinau, kad Ukmergėje nei iš bado, nei iš troškulio nenumirsiu, tik šiek tiek grynųjų pinigų įsimečiau į piniginę. Taip jau yra, kad tuose mažesniuose miesteliuose lankytinos vietos nepriima banko kortelių. Autobusas į autobusų stotį (confusing, I know) atvyko likus devynioms minutėms iki ankstesnio reiso, nei mano planuotas, išvykimo, vietų dar yra, tai išvažiuoju pusvalandžiu anksčiau nei planuota.

Bojau! Dienos kelionė traukiniu į Joniškį: originalūs muziejai, skanūs virtieniai ir svetingi žmonės.

Dozė kvailumo ir polinkis į avantiūrizmą- taip šiandien atsakinėjau besistebintiems kas atvedė vilnietę Kūtvėlą į Joniškį. O avantiūrą įgyvendinti padėjo ne kas kitas, o patys „Lietuvos geležinkeliai“, sujungę geležiniu arkliu Joniškį su sostine (net dviem sostinėm, jeigu skaičiuosim ir Rygą).

Ursulijus Lepečkojauskas kaštavoja Joniškio kulinarinį paveldą.

Traukinys iš Vilniaus išvyksta 6.30 val.ryte, todėl iš patalo išsiristi reikėjo jau ketvirtą valandą ryto, ko aš „Lietuvos geležinkeliams“ tikrai nedovanosiu. Planavau atvykti į Vilniaus geležinkelio stotį apie šeštą valandą ryto ir pamaklinėti po renovacijos atidarytą stotį, bet buvau dvidešimt minučių vėliau, todėl iškart puoliau prie jau laukiančio traukinio ir kaip aštuonkojis apsivijau savo vietą. Na, ne visai savo, nes mano teisėta sukeliovė vis emigruodavo, nes jos ir jos draugo bilietai buvo perskelti per vagoną, tai aš įsitaisiau prie lango. Daug naudos nepešiau, nes lauke dar tamsu nors į akį durk.

Šviečia naktį, šviečia dieną: Your Great Escape Elektrėnuose.

Pastaruoju metu man teko rimtai savimi susirūpinti, nes žmonės ėmė mane stabdyti tiesiog gatvėje ir klausinėti, kodėl nebekliauju. Kokia trumpa ta žmogiškoji atmintis! Pandemija nuėjo į antrąjį planą ir žmonės pamiršo, kad dar ne taip seniai ne tai kad į užsienį, bet į gretimą savivaldybę išvažiuoti nebuvo galima. Bet Redakcija visada atsižvelgia į konstruktyvią kritiką ir štai Kūtvėla kyla į pirmąją 2024-ųjų metų komandiruotę ir ne vieną, o su Ursulijumi Lepečkojausku! 

Pontoninis tiltas ant Elektrėnų marių.

Jeigu pakelti užpakalį nuo sofos pasirodė visiškai misija įmanoma net ir spaudžiant sausio minusui, tai atgal užpakalį ant sofos padėti liepė piniginė. Net ir mažiausias pirstelėjimas -tai jau atsiprašau Gerbiamo Skaitytojo- yra dviženklė eurų sumą. Su Vilniaus atlyginimu aš Vienoje jaučiausi visai komfortabiliai, bet žiūrint viešbučių kainas Kaune ar Jonavoje man ten norisi nuvažiuoti ir turizmo korifėjams pamatuoti temperatūrą. Mano informatoriai pranešė (Kūtvėla visur turi savo agentų), kad šiemet Adventuro turizmo parodoje nedalyvaus kaip minimum viena, o gal ir dvi savivaldybės. Sakė- brangu, o naudos mažai. Kur jums bus naudos, jeigu turizmo informacijos centrai ar ne pusę metų savaitgaliais nedirba.  

Ir čia į pasaulinę turizmo sceną įžengia Elektrėnai su savo Your Great Escape. Šiaip jie visada buvo mano kelionių radare, bet pasipylė traukiniai į Rygą, ledo festivaliai Lietuvos dvaruose ir kitos žemiškosios pagundos, atitolinančios mus nuo dvasingo kelio pas savo Kūrėją. Bet beneršiant po Elektrėnų turizmo informacijos centro puslapį akis ėmė ir užkliuvo už „Your Great Escape“, tai kur jau čia paleisi tokią lydeką.

Your Great Escape.

Vienas iš akivaizdžių privalumų yra nebrangus tarpmiestinis susisiekimas autobusu su Elektrėnais. Atsižvelgiant į šviesųjį/tamsųjį paros metą ir Elektrėnų turizmo informacijos centro darbo laiką, renkuosi TOKS Neo liniją. Esu jau anksčiau važiavusi šios markės autobusais, man patiko. Juose yra elektros lizdai, nemokams wi-fi, sėdimos vietos suprojektuotos su didesniais tarpais ir išdėstytos šachmatine tvarka, galima už bilietą atsiskaityti banko kortele. Vilnius-Kryžkalnis-Klaipėda, iki Elektrėnų 40 minučių ir bilietas kainuoja 4,50 EUR.

Jauniausias Vilniaus rajonas Balsiai: gyvenimas tarp mitologijos ir gamtos.

 

Vasara-kelionių metas. Taip galvoja ne tik Kūtvėla, bet ir kokie trys milijonai lietuvių, todėl visos populiarios poilsio vietos užgultos taip, kad obuoliui nėra kur nukristi, o neišnuomoti lieka tik gandralizdžiai, bet Palangos verslininkai ir į juos jau dairosi. Visiškai nesinori užpakaliuotis su minia ir muštis eilėje dėl su sūriu užkepto karbonado, todėl mano akys nukrypo į Vilniaus gyvenamuosius rajonus. Juolab, kad vasarą keliauti yra labai brangu, o gyvenu iš mokytojos atlyginimo.

„Neakivaizdinis Vilnius“ portale išsirenku Balsius. Toks man visai nepažįstamas Vilniaus kampelis, bet pasiekiamas visuomeniniu transportu, o aš dar turiu galiojantį nuolatinį bilietą. Oras bjūra, ant lietaus, bet jeigu Lietuvoje lauksi gero oro, tai niekada niekur nepakeliausi. 

Apie Balsius keliautojams įdomios informacijos internete negausu. Paieškos rezultatai siūlo kelionę į Balio salą (ačiū, ne) ir išmeta kelerių metų senumo straipsnį apie galimai nelegaliai pastatytą kryžių, kuris sukiršino bendruomenę. Balsiai yra vienas jauniausių Vilniaus rajonų, apsuptas brandaus miško ir Neries kilpų, o Verkių regioniniame parke yra ir ežerų. Profesoriaus Norberto Vėliaus iniciatyva čia gatvės pavadintos baltų mitologinių dievybių vardais (tas nepasitenkinimas kryžiumi man jau atrodo logiškas, turbūt kažkam ėmė padai svilti). Balsiuose 1939 m.buvo numatyta statyti karinį oro uostą, nes čia iškrinta mažiausiai kritulių ir rečiausiai būna rūkas. Prisimenu kaip skridome iš Prahos, kuri principe yra dauboje, ir rūkas buvo toks tirštas, kad už oro uosto autobuso lango tik vata matėsi. Mūsų pasiimti atskridęs lėktuvas pusantros valandos suko ratus virš Prahos, ieškodamas kaip nusileisti. Mūsų Balsiai kur kas geresni!

Aš išlipu truputį ne ten, kur reikia, nes Kūtvėla gi lengų kelių neieško ir šiaip yra žinoma avantiūristė, bet jeigu ketinate sekti mano pėdomis, tai geriausia išlipti stotelėje „Balsių mokykla“. Šiuo metu čia stoja Nr. 65, 76 ir 120 autobusai.

Pirmas žvilgsnis į Balsius-labai teigiamas.

Bičių dievas Bubilas.

Kūtvėla ir Bubilas. Tas celofano maišelis yra gili filosofinė mūsų kartos prasmė. 

Balsių stotelė.

Balsių progimnazijos teritorijoje yra įkurtas pažintinis botaninis sodas ir pojūčių skveras. Aplinką puošia įvairios baltiškos dievybės. Baltupių progimnazija buvo pirmoji po Nepriklausomybės pastatyta mokykla Vilniuje. O Balsių pradinė mokykla jau netrukus bus perpildyta, nes Balsiai muša Vilniaus gimstamumo rodiklius.

Varėna: gamtos ir lietaus ritmu.

"Niekis.

Dar suskambės. Matysi – suskambės!

Kada užbaigsiu ją, kada išdegsiu –

Oho, kaip suskambės!

Visam pasauly

Išgirs tą skambesį!

Bet kaip užbaigti?

Lipdau lipdau, o galo vis nėra.

O gal Tėvynę reikia visą laiką

Lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt?

Nes jei sustoji tik – jinai ir miršta.

Taip, kurti visą laiką.

Visą laiką!

Lipdyt ir kurti... "

Eilės skirtos šios kelionės tikslui- įsigyti Varėnos „Surink Lietuvą“ magnetuką. Daug kur Lietuvoje esu buvusi, bet dar prieš magnetukų projektą, todėl tenka arba prašyti draugų atsiųsti tų magnetukų, arba keliauti pačiai dar kartą. Labai nusiviliu Varėnos turizmo informacijos tinklalapiu. Tokio vartotojui nedraugiško dizaino dar reikia paieškoti. Nerandu informacijos apie pačią Varėną, tik apie Varėnos rajoną su jam priskirtomis Merkine ir Liškiava. Palyginu kelionės autobusu ir traukiniu kainas ir matau pasikartojančią tendenciją: šiai dienai keliauti traukiniu Lietuvoje yra 3-4 eurais pigiau nei autobusu. Kelionė į abi puses, tai susidaro nemenkas skirtumas.

Ar mes galim pakalbėt apie tai, kaip LG perspėja ant bėgių naudotis galva?

Diena prasidėjo tikrai geromis naujienomis: Tado Ivanausko zoologijos muziejus pranešė, kad yra nauja didžiosios miegapelės radimvietė Lietuvoje. Aš pagalvojau, kad jeigu nesu smulki ir mėgstu pamiegoti, tai gal ir apie mane reikia ten kam nors pranešti? Būsiu kokia nors Glis Kootvaellus Magnus Lituanica. Aistė klausia, ar noriu tapti muziejaus eksponatu iškamša. Jau tie kauniečiai žmonės tiesūs, kas galvoj-tas ir ant liežuvio. Jau neišeitų iš Aistės politikė.

Vilniuje man išeinant iš namų lyja. Lietus Lietuvoj, va čia tai naujiena. Gerai, kad pasiėmiau lietsargį, nes pila visai nevaikiškai. Nemėgstu tų celofaninių apsiaustų, su kuriais atrodau kaip vaikščiojantis prezervatyvas. Skėtis jau daug lietų matęs, reiktų naujo pasidairyti, o šitą gal pavyks kur sėkmingai „pamiršti“.

Išbandau naują „Lietuvos geležinkelių“ mobiliąją aplikaciją. Nesiseka susikurti slaptažodžio. Pirma prašo naudoti skaičių, tada meta klaidą, nes skaičių naudoti negalima. Mūsų šaunieji developeriai tiek mobiliųjų aplikacijų pridevelopina, kad tik žegnokis, bet naujo vartotojo registracijai turi vis tiek pereiti ugnį, vandenį ir varines triūbas. Pagaliau pavyksta susikurti paskyrą. O kankinausi skaitmeniškai taigi iš to suvalkietiško taupumo, nes naujiems vartotojams perkant antrą bilietą taikoma 20 proc.nuolaida., žinoma, jeigu traukinys išvis atvažiuoja. Ši puiki schema neveikia perkant bilietą pirmyn-atgal, nes atgaliniam bilietui jau automatiškai taikoma 5 proc.nuolaida. Perku bilietą Vilnius-Varėna ir tada e-paštu gaunu nuolaidos kodą tam kitam bilietui. Nuolaidos kodas galioja 14 dienų.

Savaitgaliais Varėnos turizmo informacijos centras šaltuoju metų laiku nedirba. Čia taip oficialiai teigiama. Man kartais atrodo, kad ledynmetis Lietuvos neapleido ir šaltasis metų laikas pas mus tęsiasi ne mažiau kaip devynis mėnesius per metus, jeigu orientuotis pagal turizmo informacijos centrų darbo laikus. Jau ne kartą tiek aš, tiek įvairūs žurnalistai kėlėme šį Lietuvos turizmo skaudulį į paviršių ir visaip baksnojome, bet, kaip pasakytų vienas klasikas, „iš bezdalų virvės nenuvysi“. 

Traukinys senesnio modelio, kurio pirmoji vagono laiptų pakopa kurviškai aukštai, tai jau persiprašau gerbiamo Skaitytojo, bet jeigu kokia keleivė ar keleivis su sijonu, tai matosi visas Rojaus sodas. Bilietas trečios klasės, bet suolai minkšti -aš dar atsimenu vagonus su mediniais suolais. Žmonių nedaug, ryškiai išsisikiria du entuziastingi dviratininkai. Tikram dviratininkui, grybautojui ir Kūtvėlai nėra blogo oro.

Švenčionys. In rubežiaus: gyvenimas ant demarkacinės linijos.

Švinta.

Švintelė. 

Švenčionys. 

Likučiai šventų ąžuolynų, – 

Šventoji pagoniška žemė. 

Šventieji žalčiai, 

Jau sulindę

Kol kas dar uksmingų eglynų tankmėn. 

Ignalinos šventus ežerynus

Rieškučiomis semia ir semia -

Visai nešventi kartais- 

Amžiai 

Ir perpila laiko tėkmėn. - 

Galbūt nešventa buvo Daumanto teisė valdyti

Ir priesaika keršyt klastingam karaliui,

Bet šventas Ginučių piliakalny kraujas.

Ir žalvario sagė šventa.

[„Šventoji Nalšia“, Petras Panavas]

Švenčionys.

Dabar aš Jums papasakosiu, kaip buvo režisuojamas aštraus siužeto blokbasteris „Pabėk iš Švenčionių saulei dar nenusileidus“ pagal geriausias Stiveno Kingo tradicijas. O viskas prasidėjo taip nekaltai, su Gintare Verkių dvaro parko regykloje sniaukrojant karštas spurgytes . „Tai ką rytoj, moterie?“- teiraujuosi purtydama cukraus pudrą nuo paltuko. „Šaudyt į Švenčionis važiuoju,“- sako Gintarė. Šaudyt? O toks taikus padarėlis ji iš pirmo žvilgsnio! Na, manęs dėl, nors ir baletą su kūjokais ant užšąlusio ežero šokt, bet dabar jau ir man į tuos Švenčionis reikia, nes nebuvusi nei karto, o ir magnetuko „Surink Lietuvą“ iš ten neturiu. Tai taip ir prilipau prie Gintarės kaip blogas kvapas (sorry, by the way!), susitarėm kartu važiuoti. Ryte kraujotaką pasipildome kofeinu iš Baltupių Circle K, kuriems linkiu gauti pajamas taip puikiai, kaip jie pildo plaktos grietinėlės indą, ir už pusantros valandos jau vietoje. Gintarė išleidžia mane centre, o pati išvairuoja pramogauti užmiestin.

Žasliai: tarp geležinkelio, Rožinio slėpinių parko ir trijų ežerų.

Norėčiau būti:

...žemės grumstu,

rasos lašu,

trupučiu džiaugsmo,

tavo šypsniu 

"Padaryk mane gerumo ženklu..."

Mes, lietuviai, esame kantri tauta, bet ir mūsų kantrybė turi ribas. Kainoms Lietuvos kurortuose šokant pasiutpolkę, o kelionių agentūroms atšaukinėjant vieną kelionę po kitos, volens nolens, kaip sakydavo  sena žiežula mano lotynų kalbos dėstytoja, žmogus imi ieškoti variantų kaip iškišti nosį iš namų ir tuo pačiu išlaikyti sveiką protą ir išsaugoti protingą biudžetą. Kelionės po Lietuvą kondicionuojamu moderniškuoju traukiniu su daug erdvės kojoms ir nemokamu wi-fi yra mano šios vasaros atradimas. Šito atradimo dėka dabar nuo kojų pirštų iki ausų esu apsidėliojusi tarkuotu agurku ir geriu vandenį lyg "Vilniaus vandenys" man už tai didesnę nei vidutinė algą mokėtų. Bet apie viską iš pradžių.

Kas čia daros? Kas čia daros?- Kaišiadorys!

Lietuviška vasara už lango plieskia visu savo lietaus gražumu, žmonės masiškai eina atostogų ir kainos mūsų turistiniuose taškuose kyla Turkijos kurortų naudai, todėl keliauti ukvatos nedaug. Tačiau namie tik duobę ant sofos išsėdėsi, vienas nuostolis, todėl reikia dairytis, kur čia galima išzvimbti dienai, kad būtų ir įdomu, ir nebrangu. Pasirinkimas šį kartą krenta ant Kaišiadorių, nepabėgs ta Turkija. Apie pačius Kaišiadoris internete informacijos labai mažai, pagrinde reklamuojamas Kaišiadorių rajonas. Mane į Kaišiadoris masina ir "Surink Lietuvą" projekto magnetukas, kurio dar neturiu- nu bet koks geras projektas, ką? Labai nuvilia žinia prie kasos traukinių stotyje Vilniuje, kad buvo panaikinta lojalumo programa ir dabar už bilietą reikia mokėti brangiau. "Lietuvos geležinkeliai" žada naują lojalumo programą jau netrukus, tai tikėsimės, jų pažadai bus realistiškesni, nei Vokietijos kanclerio. Traukinys Vilnius-Kaunas per Kaišiadoris išvyksta laiku ir po 45 min aš jau vietoje. Man visada labai patinka, kai kelionės pradžioje mašinistas pasveikina keleivius ir pristato ekipažą, o kelionės pabaigoje- atsisveikina. Traukinio laiką derinau prie Kaišiadorių  turizmo informacijos centro darbo laiko. Labai šaunu, kad nedideliuose miesteliuose esantys TIC'ai dirba ir savaitgalį, nes dirbančiam turistui paprastą savaitės dieną iš namų išsirauti nepaprasta, o internetu žemėlapiais naudotis tai kaip ledus per popieriuką laižyti. 

Kūtvėla lankosi Kaišiadoryse.

Išeinu iš stoties ir dairausi, kur tas pirmasis turistinės pagalbos punktas. Laimei, netoliese stypso rodyklė su "i" raide ir krypties nuoroda-labai patogu! O ir pinigus Vilniuje be reikalo gryninausi, nes šalia turizmo informacijos centro yra bankomatas. Dar ir pasiseka kaip aklai vištai grūdas, nes turizmo klausimais mane konsultuoja Giedrė Streikauskaitė, 2021 metų kaišiadorietė ir TIC's direktorė. Žinoma, nepamirštu įsigyti ir magnetukų. Turizmo informacijos centre galima gauti Kaišiadorių lankytinų vietų žemėlapį, įsigyti suvenyrų (galima atsiskaityti ir kortele), pasinaudoti WC paslaugomis. 

Kaišiadorys žinomi nuo XVI a. Jų apylinkėse gyveno totorius Chašaidaras, čia gavęs žemių už karinę tarnybą. Laikui bėgant vietovė įgavo jo vardą ir pavadinimas tapo labiau įprasta lietuvio ausiai. Žmonės dar kalba, kad XIX a. tiesti geležinkelio čia atvyko daug rusų, nemokėjusių lietuviškai. Vietiniai gyventojai stebėjosi didelio masto statybomis ir kamantinėjo "Kas čia daros?", o atvykėliai atkartodavo savaip "Kašiadaros", nuo to, neva, ir kilo Kaišiadorių pavadinimas. Jeigu tai tiesa, gal kas žinote, kur Lietuvoje yra galimas "Kašiadaros" miestas-parneris "Ašnisuprantu"? Kad ir kaip ten buvo, geležinkelio dėka Kaišiadoriai susijungė su Kaunu ir Karaliaučiumi, Lietuvos pajūriu ir Latvija. Kaišiadorių geležinkelio stotis 1919 m. liepos 6 d. išleido pirmą Nepriklausomos Lietuvos traukinį- į Radviliškį. 

Daugiabriaunis kristalas: Panevėžio rajonas. Ramygala-Krekenava-Radviliškių kaimas-Bistrampolio dvaras-Upytės dvaras.

Kelionės partneris: Panevėžio plėtros agentūra.

"Nevėžio senvagėmis pasipuošusi gamta, vis dar gyvi tradiciniai amatai, unikalios ir savitos vietos bei čia kuriantys ir dirbantys nuoširdūs žmonės- rajone slypi tiek daug, kad sunku nupasakoti. Todėl kviečiame atvykti ir leistis į atradimų kelionę, pasisemti unikalių patirčių bei geriau pažinti šį kraštą."- štai tokiais žodžiais prasidėjo kvietimas kelionių ekspertams ir žurnalistams į infoturą po Panevėžio rajoną. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau!

Programa labai intrigavo. Dėl visiems žinomų pasaulinių įvykių, mano kelionių geografija buvo susitraukusi nuo Las Balkonas iki Grand Kitchen, todėl šiai dviejų dienų išvykai su nakvyne daiktus dėjausi nuo tokio darbo visiškai atpratusiomis rankomis, o Ursulijų Lepečkojauską išvis buvo vorai savo tinklais apraizgę, vos atradau. Ankstyvų ketvirtadienio rytą "boardinamės" į patogų mikroautobusą ir zvimbiame su vėjeliu į pirmą mūsų šios dienos lankytiną objektą- Ramygalą. 

Kūtvėla irgi susimąsčiusi...

Ramygala-miestas po gandro sparnu. Tai yra vienintelis miestas Panevėžio rajone, istoriniuose šaltiniuose minimas jau nuo XIII a., o nuo XVI a. minimas ir dvaras. Ramygaloje būta parduotuvių, bažnyčia, kalėjimas, o keliai jungė su Kėdainiais, Šeduva, Panevėžiu, Ukmerge, pro čia veda judrus kelias į Kauną. Prie paskutinio fakto prisidėjo patys ramygaliečiai. Sakoma, kad kai buvo nutarta tiesti naują kelią Kaunas-Ryga, ilgai buvo svarstyta, pro kur jis turėtų vesti: Ramygalą ar Krekenavą?Valdininkai iš Kauno atvyko inspektuoti abiejų vietų ir pasirinkti tą, kur judėjimas intensyvesnis. Ramygaliečiai šitą "insaiderską" informaciją iš kažkur gavo, susikooperavo ir visi kas galėjo traukė vežimus, kinkė arklius ir kelias dienas, kol inspektoriai vizitavo, suko ratus aplink Ramygalą. Tokio intensyvaus judėjimo įtikinti inspektoriai ir pasirinko Ramygalą. Ramygala pergyveno net septynis didelius gaisrus. Dabartinė Ramygala yra seniūnijos centras, jos puošmena- neogotikos stiliaus Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Legenda byloja, kad jai buvo nulieti trys varpai: Jonas, Petras ir Kondrotas, bet juos vežant tiltas įlūžo ir Kondrotas paskendo. Likę du varpai jau atsidurę savo vietoje vis sunkiai dūsauja ir prisimena nelaiku žuvusį savo brolį, dėl to jų skambesys iš toli girdimas. Buvo girdimas, kol varpai nebuvo priversti nutilti...Bet čia jau kita legenda. 

Dienos kelionė į Joniškėlį su vaisvynių degustacija ir Pakruojo gėlių festivalis.

Iš dyko buvimo susigalvojau, kad reiktų apžiūrėti tą išgarsintą Pakruojo gėlių festivalį. Panaršiau internete kokias programas siūlo kelionių agentūros. Pakruojo dvare esu lankiusis anksčiau, todėl dabar ieškojau kelionių programos, kuri papildomai siūlytų ką nors naujo ir nematyto. Kaina visose agentūrose buvo panaši, skyrėsi gal apie penkis eurus. Išsirinkau variantą su ekskursija Joniškėlyje ir vaisvynių degustacija. Kelias dienas prieš kelionę gavau informaciją apie man paskirtą vietą autobuse. Išvykimas buvo numatytas labai normaliu laiku 08.00 val. ryto nuo Gerosios Vilties žiedo. Išvykai susikroviau nedidelę kurpinę, pasiėmiau šiek tiek užkandos ir termosą arbatos. Autobusas buvo labai patogus ir iki Kauno atskridome kaip ant sparnų. Kaune įlipo didžioji dalis mūsų grupės keleivių ir gidė. Tada ir išaiškėjo, kad autobuse buvo tik dvi laisvos vietos, o kelios vietos buvo sudubliuotos. Laimei, niekam sėdimos vietos nepritrūko, bet pora porų buvo išskirtos, tai turbūt bus pretezijų agentūrai. O mes riedame į Joniškėlį-nepainioti su Joniškiu!

Pakruojo dvaro parkas. 

Savaitgalis Anyščiuose. Istorija ir gamta legendomis apipintame krašte.

"Anykščiai-tai kalvos ir ežerai, pelkės ir seniausi medžiai, įspūdingiausi Šventosios upės slėniai ir atodangos. Šiame legendomis apipintame krašte patirsite tiek įkvepiančius nuotykius, tiek užburiančią ramybę. Čia susipažinsite su pirmuoju memorialiniu muziejumi Lietuvoje, kur vasarodamas A. Baranauskas sukūrė odę gamtai-"Anykščių šilelį". Užlipsite į aukščiausios Lietuvoje bažnyčios bokštą. Pamatysite akmenį, kurio vardą žino kiekvienas lietuvis. Pasivaikščiosite 300 metrų vingiuojančiu Medžių lajų taku, kur įkvėpsite miško ramybės ir tylos. O gal romantiškai pasivažinėsite traukiniu, visų meiliai vadinamu Siauruku. Anykščiai užburia savo istoriniu ir gamtiniu grožiu, kurį kviečiame pamatyti, išgirsti ir pajausti!"- kviečia Anykščiams skirtos turistinės knygelės įžanga.

Kūtvėla ir Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Anykščių šileliu. 

Anykščius kuom geriausiai man rekomendavo Jos Mylista Raudondvario grafienė ponia Rozalija Tiškevičienė iš Branickių giminės per mano paskutinį apsilankymą Raudondvaryje, o tai jau labai didelė rekomendacija! Tiesą sakant, šį kartą iškeičiau Klaipėdą į Anykščius dėl grynai ekonominių priežasčių: paskaičiavau, kad už vienos išvykos į Klaipėdą kainą galima susiorganizuoti dvi išvykas arčiau namų, jeigu gerai biudžetą susidėlioti. Mano abejones dėl Anykščių galutinai netruko išsklaidyti netikėtai surastas nebrangios nakvynės variantas hostelio tipo kambaryje-aš net nesitikėjau, kad kurortiniame miestelyje galima taip ekonomiškai nakvoti! Teisybės dėlei noriu paminėti, kad kurortai Lietuvoje yra keturi: Birštonas, Druskininkai, Neringa ir Palanga, o Anykščiai turi kurortinės teritorijos statusą, t.y. tokio statuso vietovėje gali nebūti infrastruktūros gydymo reikmėms. Anykščių vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1440 m., 1516 m. jie gavo turgaus teises, 1792 m. suteiktos miesto teisės ir herbas,1899 m. nutiesta siauruko linija, 1926 m.įsteigtos vaisvynių dirbtuvės, 2007 m. patvirtintas kurortinės vietovės statusas, o 2012 m. Anykščiai buvo Lietuvos kultūros sostine. Tai liepiau Ursulijui Lepečkojauskui susidėti krepšį porai dienų ir griežtai prisakiau, kad čia savaitgalio išvyka, o ne evakuacija, todėl tegul pusės savo laužo nesusikrauna, bet argi tas meškius klausys. Taip ir išbildėjome į Anykščius su pilnu čemodanu.

Žiežmariai-Napoleono lobio beieškant. Mažo miestelio didelės galimybės.

Žiežmarius turbūt žino kiekvienas, nes juos kerta judriausias Vilnius-Kaunas kelias Lietuvoje. Čia per valandą sustoja 3-4 tarpmiestiniai autobusai, kurių galutinis kelionės tikslas būna ir tolimiausi šalies kampeliai. Žiežmarius labai patogu aplankyti būtent atvažiavus autobusu, nes paskutiniai reisai išvyksta apie 22.00 val. Aš Žiežmarius esu daugybę kartų pravažiavusi, tai šį kartą nusprendžiau čia išlipti pasivaikščioti. Verta žinoti, kad autobusai į pačius Žiežmarius neužsuka, jie sustoja sustojime prie viaduko, palikdami Žiežmarių centrą 1-2 km šone.

Vilnius-Kaunas kelias, sustojimas Žiežmariuose. Stotelė kažkodėl be pavadinimo, "kam reikia-tas žino". 

Tik išlipau, o Žiežmariai jau renka turistinius taškus- netoli stotelės yra informacinė lenta apie Žiežmarius. Informacija pateikta lietuvių ir anglų kalbomis. Vilniuje, deja, jau būtų apdergta vandalų, o čia, prašom, net tviska. Atskiras ačiū už anglų kalbą-iškart aišku, kad orientuota į užsienio turistus.

Žiežmarių istorija.

Miestelio pavadinimas kildinamas iš kairiojo Strėvos intako Žiežmaros, nors šis intakas miestelio nesieka. Gali būti, kad miestelis dėl kažkokių priežasčių persikėlė toliau nuo vandens. O galbūt jis taip pavadintas dėl gausios kažkada klestėjusios žiežulų ir raganų "žiežmarų" bendruomenės? Sunku pasakyti. Žiežmariai pirmą kartą Kryžiuočių kelių aprašymuose paminėti 1387 m. Kalbama, kad prie Strėvos upelio įvyko Strėvos mūšis 1348 m., nes tai metais Prūsijos magistras apgulė Trakus ir Strėvos pilį (Strawilissen). Aštuonias dienas truko mūsų krašto niokojimas. Algirdas su Kęstučiu pasivijo atsitraukiančius Kryžiuočius ir užvirė mūšis, abi pusės patyrė didelių netekimų. Galiausiai lietuviai buvo privesrti trauktis per užšąlusią upę, ten ledas neatlaikė ir daug karių paskendo. Upė pasiglemžė Algirdo ir Kęstučio brolį, Naugardo ir Pinkso kunigaikštį, Narimantą. Tai buvo skaudi netektis. Manoma, kad Strėvos mūšio metu gyvybės neteko ir dar vienas Gedimino sūnus-Manvydas. Tais pačiais metais Kryžiuočiai sėkmingai puolė Žemaitiją, o netrukus nuo LDK žemių atsiskyrė Smolenksas ir Pskovas; Švedijos karalius nuniokojo be valdovo likusias Narimanto žemes Naugarde., o Lenkijos karalius pasinaudojo proga ir puolė Volynę-vienu žodžiu, kaimynus turėjome tai neduok pone Dieve niekam. Pašlijo Gediminaičių brolių santykiai-be Algirdo žinios Kęstutis derėjosi dėl krikšto. Padėtį pavyko stabilizuoti, bet ši vidaus krizė neliko be pasekmių.

Pyški pyški į Zapyškį. Kelionė laivuku "Vilkija" iš Kauno.

Šie metai bus didelis iššūkis turizmo sektoriui. Nors valstybių sienos palaipsniui ir atsidaro, bet daug lietuviams įprastų krypčių visgi nėra patikimos, o tos sienos, kaip gražiai parodo praktika, gali būti uždaromos labai netikėtai, todėl prognozuojamas vietinio turizmo bumas visame pasaulyje. Šie metai bus puiki proga lietuviams atrasti Lietuvą. Vietinio turizmo statistika Lietuvoje kasmet rodė augimą, tačiau dabartinė situacija daugeliui žmonių yra finansiškai įtempta. Taigi, kaip keliauti Lietuvoje ir nebankrutuoti? Vilniečiams tikrai galiu rekomenduoti dienos išvyką į Nemuno pakrantės miestelius, o aš išbandžiau ir pasiplaukiojimą laivuku "Vilkija" iš Kauno į Zapyškį.

Kūtvėla gaudo kadrą.

Tiesioginio autobuso į Zapyškį iš Vilniaus nėra, todėl yra du būdai iki ten nusigauti: autobusu arba traukiniu keliauti iki Kauno ir ten persėsti į vietinį autobusą, arba autobusu arba traukiniu nuvažiavus iki Kauno ten sėsti į keleivinį laivuką*. Aš iš pradžių ketinau iki Zapyškio važiuoti autobusu, bet tada prisiminiau, kaip su Jos Mylista ponia grafiene Rozalija aptarinėjome keliones Nemunu iki Raudondvario, o visas abejones galutinai išsklaidė kelionės tokiu laivuku kaina. Jeigu neklystu, Kauno rajono savivaldybė subsidijuoja šiuos plaukimus, todėl kainos tokios žemos.

Kauno rajono turizmo informacijos informacija. 

*Galiojančius laivų tvarkaraščius ir kainas tikslinkitės Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro tinklalapyje. Bilietus į laivus rekomenduoju įsigyti iš anksto internetu ten pat.