Piligriminis Šv. Jokūbo kelias Lietuvoje: Kūtvėla išbando Punia-Alytus atkarpą.

Kai per turizmo naujienų parodą "Adventur 2018" tyrinėjau Alytaus stendą, gavau informacijos apie Camino Lituano, t.y. lietuviškąjį Šv. Jokūbo piligrimų kelią. Šv. Jokūbo piligriminis kelias, kuriuo nuo viduramžių eina piligrimai, 1987 m. paskelbtas pirmuoju Europos kultūros keliu. Tuo metu Lietuva buvo už "geležinės uždangos" ir piligrimai negalėjo viešai išreikšti savo religinių įsitikinimų. Tačiau dėka daugelio darbščių žmonių dabar nepriklausomoje Lietuvoje turime keturis lietuviškus Šv. Jokūbo piligriminius kelius, vedančius į Santjago de Kompostelą Ispanijoje: Žemaitijos/Karaliaučiaus, Šiaulių, Kauno ir Vilniaus. Jie visi yra pripažinti tarptautiniu lygiu ir sertifikuoti Europos Tarybos kultūros kelių institute. Be to, vidinis žiedas jungia vienuolika Lietuvoje esančių Šv. Jokūbo bažnyčių. Piligriminiai keliai padeda susipažinti su senąja architektūra, bažnyčiose sukauptomis dailės vertybėmis, muzikiniu ir kulinariniu krašto paveldu. Šv. Jokūbo kelią Lietuvoje globoja Vilniaus arkivyskupas G. Grušas.

Kūtvėla eina Šv. Jokūbo keliu Lietuvoje.

Santjago de Kompostelos katedroje ilsisi Šv. Jokūbo palaikai-prie jų prisiliesti ir keliauja visos Europos piligrimai. Kai kurie nueina dar apie 100 km iki Finisterės, kuri iki Amerikos atradimo buvo laikoma žemės kraštu, ir čia iš jūros pasiima piligrimystės įrodymą-kriauklę. Sakoma, kad tokia kriaukle Šv. Jokūbas pasisemdavo vandens. Jokūbas, dar gerokai prieš tapdamas šventuoju, su broliu Jonu buvo paprasti Galilėjos ežero žvejai, kol vieną gražią dieną juos tapti žmonių sielų žvejais pakvietė Jėzus Kristus. Šventajame Rašte Jokūbas minimas vos kelis kartus, o po Jėzaus mirties išvyko pamokslauti į Iberijos pusiasalį, db. Ispaniją. Pastoracinis darbas ėjosi nekažin kaip, todėl netrukus Jokūbas, vis dar ne šventasis, grįžo į Palestiną. Pakeliui Saragosoje, sakoma, jam apsireiškė Mergelė Marija (šis apsireiškimas laikomas vieninteliu jos apsireiškimu jai dar gyvai esant) ir paprašė pastatyti bažnyčią stulpo, prie kurio buvo nuplaktas Jėzus, garbei. Jokūbas šį prašymą įgyvendino- db. Saragosoje pastatė La Iglesia de la Virgen del Pilar katedrą, o Pilara iki šiol yra labai populiarus moters vardas Ispanijoje. Erodo Agripos įsakymu Jokūbas buvo nužudytas (sakoma-nukirsdintas) ir todėl jis laikomas pirmuoju apaštalu kankiniu. Tada Jokūbo mokiniai pavogė jo kūną iš Jeruzalės ir  jūrininkų nevaldomų laivu be burių ir irklų perplaukė Viduržemio jūrą ir atvyko į Iberiją (kodėl Jokūbo kūną reikėjo išvogti, man išsiaiškinti nepavyko). Čia Jokūbas ir buvo palaidotas. Palaidotas ir 750-čiai metų pamirštas. Tiesą sakant, vietiniams gyventojams ir taip buvo ką veikti, nes beveik 800 metų truko Iberijos pusiasalio atkariavimas iš musulmonų. Ir štai apie 813 m. vienuolis atsiskyrėlis rado apaštalo Jokūbo ir-pasisek tu man taip- dviejų jo mokinių palaikus. Nedidukė koplyčia, kurioje palaikai buvo perlaidoti, tapo vyskupystės centru. Popiežius Aleksandras III Santjago de Kompostelą 1189 m. paskelbė šventu miestu greta Romos ir Jeruzalės, o piligrimams keliaujantys į Santjago de Kompostelą šventaisiais metais (kai Šv. Jokūbo diena, liepos 25, išpuola sekmadienį) užskaitoma skaistykla. Tačiau netruko atitikti taip, kad šiuo keliu teko trepsėti už bausmę nesunkius nusikaltimus padariusiems asmenims ir piligrimystės prestižas smuktelėjo, o piligrimo lazda buvo reikalinga ne tiek ėjimui palengvinti, kiek atsimušti nuo tokių "piligrimų". 1578 m. Santjago de Kompostelą aplankė Jurgis Radvila, vėliau tapęs Vilniaus vyskupu ir kardinolu. Reformacija sudavė stiprų smūgį piligrimystės tradicijoms, o Apšviestajame XVIII a. kelias pradėtas užmiršti. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų realiai piligrimais išliko tik Ispanijos ir Portugalijos gyventojai. Lyg to būtų maža, per suirutes 1518 m. Šv. Jokūbo palaikai dingo ir buvo atrasti tik 1879 m., tada jų autentiškumą patvirtino Popiežiaus bulė. Po beveik šimto metų Camino de Santiago vėl atgimė, Europos Taryba 1987 m. išleido deklaraciją, kuria pakvietė Europos valstybes atgaivinti šį piligriminį maršrutą. Tai veikia, nes piligrimų skaičius kasmet auga ir Šv. Jokūbo keliu per metus eina apie 200,000 piligrimų. Šv. Jokūbo kelias 1993 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Na, iki Ispanijos man dar toli, bet Lietuvoje dvasingai patrepsėti irgi galima. Taigi, kaip tas daroma?

Šių dienų aktualijos: kitokie žmonės. Ar tikrai jie-kitokie?

Pastaruoju metu internetinėje erdvėje vis dažniau pasirodo nepasitenkinimas, kad viešajame gyvenime (Holivudo filmuose, pokalbių šou) ir rinkodaroje (kelionių reklamose, turizmui skatinti skirtuose reklaminiuose video) nėra atspindima rasinė įvairovė; neseniai kliuvo ir gerai žinomam serialui "Draugai" dėl homofobijos, seksizmo ir kitų blogybių. Tiesa, šis serialas niekada nebuvo skirtas giliems filosofiniams apmąstymams ar amžinai gėrio ir blogio kovai, bet tolerancija jau toks dalykas, kad ima ir išlenda netikėčiausiose vietose. Nors man pareiškimas, kad per mažai atstovaujama rasinė įvairovė, jau pats savaime atrodo rasistinis-juk filmų aktoriai, pokalbių šou dalyviai, reklaminių klipų aktoriai turėtų būti atrenkami pagal savo sugebėjimus ir nuopelnus, o ne pagal savo odos spalvą. Ar aš klystu? Maža to, atrodo, kad per mažai dėmesio iš visuomenės gauna ir LGBT bendruomenė bei neįgalūs (fizinį ar protinį neįgalumą turintys) žmonės. Jeigu žiūrėsime grynai iš verslo perspektyvos, juodaodžiai keliautojai (angliškai- African American) kasmet išleidžia kelionėms 40 000,000,000 (t.y. 40 bilijonų) dolerių, o baltosios rasės dominavimas turizmo rinkodaroje neatspindi jų interesų ir poreikių. Savo ruožtu, neįgalieji keliautojai išleidžia apie 13,6 bilijonų dolerių per metus kelionėms ir pramogoms.

United Colors of Benetton. Viena iš gražiausių rasinės įvairovės reklamų.

Internetinėje keliautojų bendruomenėje vis dažniau pasigirsta raginimai sekti ne privilegijuotuosius baltuosius kelionių blogerius, o "kitokius" asmenis ir dalintis jų įrašais socialinėje medijoje, nes baltosios privilegijuotosios klasės atstovai, ypač gimę su stipriais pasais, ir taip keliauja dėka savo prigimtinio statuso (jiems lengviau gauti gerą išsilavinimą, padaryti gerą karjerą), o va kitokios odos spalvos, kitos religijos ar lytinės orientacijos žmonėms tai daryti sunkiau dėl netolerancijos, todėl juos reikia palaikyti. Aš prisipažinsiu, kad seku nedaug blogerių, nes neįmanoma sekti visos milžiniškos blogosferos, o ir seku juos todėl, kad jie gerai rašo-tai yra būtinas kriterijus, kad aš juos skaityčiau. Norėčiau šį reikalavimą perkelti ir ant "kitokių" blogerių pečių ir sekti juos dėl jų talento skrebenti klaviatūra, o ne dėl jų odos spalvos. Deja, kai kurie nuskriaustieji rašo labai prastai, bet užtat apie (dažnai įsivaizduojamą) diskriminaciją rėkia labai garsiai. Dažnai tokie keliautojai buriasi į savo uždaras bendruomenes (tribes, cliques).

Kūtvėla pasisako už lygias galimybes visų rasių, tautų, lyčių, religijų ir mitybos įpročių žmonėms (nors asmeninę pirmenybę teikia laikantiems žiurkėnus). Kūtvėlai būna labai nesmagu, kai kelionių forumuose (TripAdvisor) žmonės teiraujasi, ar kitos odos spalvos žmonėms saugu keliauti po Baltijos šalis. 

Daugiau skaitymo šia tema:

• The Blog Abroad: My Thoughts on the Lack of Color in the Travel Industry
  
• Oneika the Traveller: The Lack of Black in Travel Blogging and Travel Media
• Travel+Leisure: Why the Travel Industry Needs to See in Color
• Conde Nast Traveler: Women Who Travel Podcast: The Travel Industry Needs to Do More for Women of Color
• Luxury Travel Advisor: What it's Like to be a 'Hijabi Travel Blogger' in a Climate of Islamophobia
• MasterCard: The Rising Wave of Muslim Millennial Travelers Shaping a US$100 Billion Market
• DailyMail: Travel industry 'not doing enough for disabled travellers'
• Eye for Travel:Disability & mobility in travel: a market worth navigating

O kaip atrodo Jūsų skaitomų blogų sąrašas? Ar esate patyrę diskriminaciją keliaudami?

Jūsų balta ir privilegijuota Kūtvėla

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": pagaliau atskleista Žemaitės paslaptis.

Polinkį prie literatūros turėjau visą gyvenimą. Jau vaikystėje atsiskleidė mano kaip poetės gabumai ir šviesios atminties senelių tarpe turėjau didelė pasisekimą, tiesa, artimos giminystės dėka jie galėjo būti kiek neobjektyvūs. Vėliau nesunkiai rašiau trumpus romanėlius apie gyvūnus ir scenarijus japoniškai animacijai. Tiesa, visi šie kūriniai tebėra iki šiol nepublikuoti ir kada nors bus pagrindas žymios lietuvių rašytojos Elės Pranaitytės biografijai. Neblogai sekėsi rašyti fan fiction, o nuo susižavėjusių gerbėjų iki šiol patikimai saugo slapyvardis. Vienintelis naudingas dalykas išsineštas iš mokyklos buvo per fizikos pamoką sužinotas gyvsidabrio nukenksminimo metodas-sudaužius termometrą, jį tuoj pat reikia aplieti aliejumi. Tiesa, dabar atsirado elektroniniai termometrai ir kalafiorai geriau apkepa ant sviesto nei ant aliejaus, bet reikia manyti, kad tokios pažangos mūsų fizikos mokytojas neplanavo.

Su Žemaite mano santykiai mokykloje buvo mandagiai vėsūs. Mums pagal programą reikėjo skaityti "Petrą Kurmelį". Tai buvo tie laikai, kai nagrinėjamus kūrinius garsiai skaitydavome klasėje. Visi net kvapą užgniaužę laukdavome tos vietos, kai piršlys pasakys Petrui, kad vesdamas Marcę jis "gaus pinigų kaip įklotų". Kas yra įklotai nepriklausomoje Lietuvoje jau žinojome. Kvatodavomės nuoširdžiai. Dar lietuvių kalbos mokytojai į stalčių įdėjome negyvą pelę (pelė jau buvo negyva, kai ją radome). Antrą kartą mano gyvenime Žemaitė atsirado prieš porą metų, kai pasirodė Andriaus Tapino "Maro diena", kur lietuvių literatūros realizmo šauklė pavaizduota kaip iki dantų apsiginklavusi skarota žvalgų vadė. Kvatojausi nuoširdžiai.

Bet Dievas trejybę myli: mano rankose vėl knyga, ir vėl ta pati Žemaitė, tokia pažįstama iš mokyklos laikų ir tokia neteisingai nesuprasta. Šioje nedidelės apimties (230 psl) knygoje nagrinėjama Žemaitės meilės istorija. Tiesa, ši siužeto linija sumaniai įpinta tarp kitų paskutinių rašytojos gyvenimo metų įvykių, jos aktyvios visuomeninės veiklos, karo baisumų. Autorė Aldona Ruseckaitė parašė drąsią knygą, nes Žemaitė ir meilė, netgi užgniaušta iš knygos puslapių besivaduojanti erotika, iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nesuderinami dalykai. Bijau, kad jaunimas pirma ims skaityti šį romaną, o tik paskui gilintis į Žemaitės kūrinius mokyklinėje programoje, nes jiems bus smalsu, ką parašė ši aistringa moteris. Negaliu patikėti, kad ši knyga išleista jau prieš porą metų, o aš ją pražiopsojau, net ir dabar atkreipiau dėmesį tik jai šmėstelėjus socialiniuose tinkluose.

"Žemaitės paslaptis".

Mano prosenelė, mano šviesios atminties Močiutės mama, buvo Žemaitės amžininkė. Mano močiutė turbūt neskaitė Žemaitės, bet tikrai skaitė "Altorių šešėly". Šią knygą ji skaitė slapta naktį, po kaldra pasišviesdama žibintuvėliu, kaip ji pati mums pasakojo, nes tai buvo baisiai nepadori knyga. Tiesa, pergyventi, kad ją su tokia literatūra užklups jos Žemaitės amžininkė mama labai nevertėjo, nes mano prosenelė nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Mano prosenelė, neabejotinai geras ir doras žmogus, buvo neraštinga. Aš esu ketvirta karta nuo jos, turiu du aukštuosius universitetinius išsilavinimus. Mano močiutė išklausė mokytojų kursus ir tapo mokytoja. Ji turėjo dar vieną brolį ir seserį- broliui liko tėvų ūkelis, o sesuo liko nemokyta, nes išleisti į mokslus neturtingas Šakių "kriaučius" galėjo tik vieną vaiką. Tiesa, buvo viena galimybė- mano močiutės nuostabus charakteris mokėjo patraukti žmones, jai viena vienuolė pasiūlė stoti į vienuolyną, o jau tenais seserų išsilavinimu yra pasirūpinama. Visgi, šiuo pasiūlymu pasinaudoti neprireikė.

Knyga "Žemaitės paslaptis" mane užkabino labai asmeniškai. Šiandieniniam žmogui sunku suprasti Žemaitės patarimus vaikams, kad būtina mokytis ir šviestis. Tačiau jeigu esate mano amžiaus, 30-40 metų ribose, labai gali būti, kad irgi esate ketvirta karta nuo visiškai beršaščių protėvių. Šiandien Lietuvoje mokslas yra privalomas asmenims iki šešiolikos metų, o dar ne taip seniai žmonės liko beraščiais, nes užsimokėti už mokslus neturėjo kuom. Švietimas buvo, yra ir bus visos žmonių civilizacijos variklis, Žemaitė tai puikiai suprato, tik gal nemokėjo taip skambiai pasakyti. Žemaitė rašė apie tai, ką ji pati matė ir patyrė, todėl kai kurios knygos pastraipos net šokiruoja savo realizmu- štai gyveni Vilniuje, reikia nueiti į parodą, o negali, nes... batai suplyšo. Šiandien pas daugelį moterų namuose apsigyvena šimtakojis, o dar ne taip seniai-kas yra tos keturios kartos?- batų pora buvo viena, ir jai suplyšus kildavo didelių nepatogumų. Žemaitė tą kartą į miestą norėjo eiti basa, bet visgi pasidrovėjo-kaip ne kaip, sostinė tai ne kaimas.

Manau, mokykloje pateikti šią knygą bus nelengva dėl temos tabu, bet inteligentiškas žmogus ją turėtų įsigyti savo bibliotekai (kol vaikai maži, ją galima kartu su "Altorių šešėly" laikyti ant viršutinės lentynos, kai vaikai užaugs tiek, kad tą lentyną pasiektų, patys ir neraginami perskaitys).

Mokykloje per literatūros pamokas nagrinėjamos temos nesuprantamos šiandieniniam jaunimui- kaip galime tikėtis, kad, tarkime, šiuolaikiniai hipsteriai įžvelgtų Katrės situacijos bejėgiškumą, kai ją, suaugusią moterį, raudančią tėvai prievarta ištekina? Mes net ir savo rašytojus mokykloje išmokstame matyti kaip angelus-belyčius: Lietuvos rašytojus atnešė gandras, jie niekada nesikeikė, jie niekada nerūkė ir nevartojo svaigalų, jie niekada neužsiiminėjo seksu, jie tik rašė ir dirbo Lietuvai, kol visiškai neromantiškai numirė nuo išsekimo ir ligos. Po tokio frigidiško požiūrio ne tik į lietuvių, bet ir pasaulio literatūrą mokykloje negalima tikėtis, kad vakarykštis dvyliktokas-rytojaus studentas staiga ims ir atras gimtosios kalbos tiesą, meilę, gėrį ir grožį. Pradedu rimtai galvoti apie literatūros kursus suaugusiems.

Sveikinu "Žemaitės paslapties" autorę parašius novatorišką, drąsią, stiprią knygą. Tai nėra seiliuotas meilės romanas (kokius dabar labai populiaru "kepti" pagal vieną šabloną) ar nykus faktų ir skaičių kratinys (kokiais nežinia kodėl tampa žymių asmenų biografijos). Šioje knygoje rašytojos asmenybė suspindi naujomis spalvomis ir atspalviais, priartinama prie šių dienų skaitytojo. Tai neabejotinai gaivaus vėjo gūsis mūsų lituanistikos padangėje. Ačiū.

Aldona Ruseckaitė, "Žemaitės paslaptis", Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015 m.

Elinos Makropulos paslaptis: Kūtvėlos įspūdžiai iš Lituanicono renginio.

1913 m. advokato padėjėjas Vitekas pastebi, kad byla tarp dviejų šeimų trunka jau šimtmetį. Jo viršininkas advokatas atstovauja vienai pusei, viduriniosios klasės atstovams Gregorams, prieš aristokratų Prusų šeimą. Byla jau pasiekusi Aukščiausiąjį teismą ir šiandien laukiama sprendimo. Advokatas grįžta iš nenusisekusio teismo posėdžio lydimas garsios dainininkės Emilijos. Dainininkė pažeria kompromituojančios medžiagos apie bylos dalyvius su tokiu užtikrintumu, kad kyla klausimas, kodėl scenos artistė domisi šia paveldėjimo byla. Iš tiesų, Emiliją labai domina vienas tarp bylos dokumentų esantis ją kompromituojantis laiškas, ir ji siekia jį paimti bet kokiomis priemonėmis. Kai veiksmas įsibėgėja, aplinkybių įsprausta į kampą Emilija prisipažįsta, kad ji gimė Kretoje 1585 m., o jos tėvas sukūrė nemirtingumo eliksyrą. Ir štai jau 300 metų kaip ji, keisdama vardus, vaikšto šia žeme. Laiške, kurio ji ieško, yra gyvybės eliksyro receptas, kurio jai reikia prasitęsti gyvenimą dar trims šimtmečiams. Tai-tik kelios nuotrupos iš apie 1922 m. parašyto Karelo Čapeko kūrinio "Věc Makropulos", dar verčiamo kaip "Makropulos paslaptis" ar "Makropulos Daiktas". Klausimas, kurį nagrinėja ši pjesė, yra toks: kada užtenka gyventi? Ar yra prasmė gyventi, kai tu viską patyrei ir pažinai? Ar yra prasmė gyventi, kai tu nebeturi ką mylėti, nes jie vieną dieną pasensta ir numiršta, o tu-amžinai jauna? Jūsų dėmesiui- San Fransicso operos pastatymo momentai.

Tai- tik vienas iš klausimų, kuriuos gvildeno į net jau dvidešimt aštuntąjį Lituanicono renginį "Iš praeities į ateitį" susirinkę fantastikos žanro mėgėjai ir kūrėjai. Kas yra fantastika? Manau, fantastika yra viskas, kas neegzistuoja realybėje. Štai-stalas. Jį galima paliesti. Jis realus. Štai -žiurkėnas Kristupėlis. Jį galima paliesti. Jis realus. Štai- pirma turistinė all included kelionė į Saturną. Kol kas-tai fantastika. Prisipažinsiu, šio renginio metu mano fantastikos supratimas kiek prasiplėtė netikėta kryptimi: fantastika gali būti baltų dievai, virtę stalo žaidimo kortomis, dar fantastika gali būti virtualus pasivaikščiojimas su specialiais akiniais, atgiję cosplay įkūnyti japoniškos animacijos herojai, ar net Totoro pliušinis žaisliukas. Gal nė nebūčiau ėjusi į šį renginį, jeigu ne Adomas Rutkauskas, vienas iš renginio organizatorių, žurnalistas, Ingress žaliosios frakcijos narys, fotografas ir šiaip geras žmogus. Jis taip reklamavo šį renginį, kad nenueiti tiesiog nebuvo galima, o tai, kad renginys buvo nemokamas, dar stipriai grojo mano suvalkietiškais genais, dėl kurių suaktyvėjimo ne laiku ir ne vietoje aš jau ne kartą skundžiausi. Renginio organizatorių duomenimis, šiandien jie sulaukė 500+ lankytojų. 

Renginys vyko Socialinių mokslų kolegijoje visą šeštadienį. Renginio erdvės buvo suskirstytos pagal veiklos pobūdį, o paskaitoms/pranešimams pakviesti savo srities specialistai. Netgi kavinė dirbo pilnu pajėgumu! Tas buvo labai svarbu, nes pertraukos tarp renginių buvo kaip tik reikiamos trukmės, kad būtų galima pavalgyti ar apžiūrėti pardavimui suneštas gėrybes. Tiesa, veiklų ir parodų galėjo būti daugiau, nes viską apeiti neužėmė labai daug laiko, o paskui liko tik arba valgyti, arba naršyti internete iki kitos paskaitos. Šiaip futuristė iš manęs nekokia, aš gyvenu šia diena, bet kai kurie pranešimai nustebino savo aktualumu ir drąsa. Self-driven public transport buses? Ar jūs rimtai????

Ursulijus Lepečkojauskas nagrinėja renginio programą.

Renginio atidarymas buvo numatytas 11.00 val. Iki Socialinių mokslų kolegijos mudu su Ursulijumi Lepečkojausku atvažiavome labai patogiai autobusu (kol kas dar vairuojamu ne roboto). Prie įėjimo lankytojus žiedavo apyrankėmis (kurių paskirtis escaped me iki to momento, kai paaiškėjo, kad jų numeriai dalyvaus loterijoje, bet žinant mano sėkmę tai tas pats, kas paparčio žiedo ieškoti) ir dalino renginio programas. Viskas nemokamai!

Rūšių draugystė ir solidarumas-labai svarbu bet kuriame amžiuje.

Daugiausiai lankytojų dėmesio sulaukė prekystalis su Totoro pliušiais ir azijietiškais (japoniškais, korėjietiškais) skanumynais (krevečių skonio čipsai fui kaip baisu). Kainos, lyginant su kokia Alibaba, nekonkurencingos, bet moteriška širdis išsileido pamačius tokį gražų Totoro ir ranka pati iš rankinės ištraukė piniginę. Ursulijus Lepečkojauskas irgi džiaugiasi, tik žiurkėnas Kristupėlis pasakė, kad jo šeimininkė tai reto kvailumo moteriškė. 

Powerbank dabar jau nebe aksesuaras, o būtinybė.

Kai telefono gyvybės linija ėmė panašėti į heart stop liniją, parašiau skelbimą: "Jauna fantastikos mėgėja su Samsung susipažintų su powerbanko turėtoju #Lituanicone profesionaliems trumpalaikiams santykiams". Bet grotžymė nebuvo pakankamai populiari pritraukti gudramobilių firmos savininką ar bitcoinų štampuotoją, laimei, toks pažįstamas Gediminas visur dabar su powerbanku vaikšto, tai pabuvo mano telefonui energijos donoru. 

My smile is irresistible. My beauty is killing. My army is ruthless. I am Medeina, Goddess of All Beasts.

Šita kaukė kortų žaidimo "Baltų dievai" kūrėjų stende buvo tikras selfių magnetas. Šiaip stalo žaidimams esu stipriai abejinga, nes dar neaptikau jokio žaidimo, kur galima žaisti vienam (arba su sukalbamu žiurkėnu). Buvo nedidelis stendas su komiksais, bet nusivyliau neradusi jokio knygynėlio ar tiesiog laikinos bibliotekėlės. Būtų gerai, jeigu atsirastų ir fantastinės literatūros pasiūla tokio renginio metu, bent jau su klasikiniu repertuaru: Azimovas, Velsas, Vernas...Galima ir iš antrų rankų. Manau, koks nors dėvėtų knygų knygynas galėtų susidomėti dalyvavimu kitais metais. 

Selfių akimirkos. Kas tik nevaikšto šia žeme.

Ir kaip visos šios paikystės, turbūt paklaus mano gerbiamas Skaitytojas, rišasi su dabartimi, su realybe, ir iš viso, kodėl reikia eiti į tokius renginius, o ne važiuoti grybauti į Varėną? Arba, pavyzdžiui, iškuopti žiurkėnui narvelį? Atsakau. Povilas Poderskis skaitė pranešimą apie drąsų naują pasaulį, kuris ateis nepaisant mūsų norų. Tai žinote, gerbiamas Povilai, galėtų tas naujas pasaulis ir greičiau ateidinėti, jeigu ką. Aš neatsakinėju į tam tikras užklausas socialiniuose tinkluose, jeigu atsakymą galima rasti Google, o tokių bus 95 proc. klausimų. Tarkime, negaišiu savo brangaus laiko dirbdama kaip kelionių agentas rašydama atsakymą kokiam nors Derekui iš Mančesterio į klausimą "How can I get from Manchester to Paris?". Jeigu nesugebi išgūglinti atsakymo į tokį basic question, tai žinai ką, Derekai iš Mančesterio, gal tu geriau sėdėk namie. Tačiau Lietuvos techninė pažanga yra tikra fantastika ir pavyzdys kitoms šalims. Bet štai užvakar tokia viena užklausa išlindo Facebook'e: 

SIM kortelių kaitaliojimo (sado)mazochizmas.

Prisimenu, kaip ITB turizmo naujienų parodoje Berlyne gavau dovanų TravelSIM kortelę. Tai buvo 2013 metais, tai ne taip jau ir seniai. Idėja labai paprasta-viena SIM kortelė, skirta visam pasauliui, su fiksuotais tarifais ir galimybe papildyti sąskaitą internetu. Tiesa, yra vienas niuansas- telefonas turi būti "atrištas" nuo konkretaus paslaugų teikėjo. Bet tuomet tai buvo fantastika. 

Neutrali kelioninė SIM kortelė.

Matomai, 2017 metais kai kurie keliautojai vis dar susiduria su problema, kad jų turimas telefonas atsidūrus kitoje geografijoje ima ir nebeteikia paslaugų. Tuomet reikia ieškoti vietinės SIM kortelės, o tokiose demokratinėse šalyse kaip Baltarusija dar ir pasą pateikti prieš aktyvuojant paslaugą. Tiesa, šiuo klausimu Lietuva irgi priartėjo prie Baltarusijos lygio, nes išankstinio papildymo kortelių savininkai visi be išimties tapo prilyginti kalėjimų sukčiams. Kaip ten sakoma, aptverk miestą X spygliuota tvora-kiekvienas žinos už ką sėdi. Taip ir čia. Grįžtant prie Kijevo klausimo, technologijos jau galėtų ir turėtų peržengti okeanus skirtumų ir protingai prisijungti prie telekomunikacijų tinklo nesukeliant vartotojui galvosopio renkantis iš septynių SIM kortelių pardavėjų ar naujos kortelės suderinamumu su turimu telefono modeliu. Ne apie kriogenines kameras dabar mąstykime, o ravėkime mobiliojo ryšio infrastruktūros piktžoles. Self-driven public transport buses irgi palauks. Taip kad, gerbiami futuristai ir vizijų matytojai, eikite ir dirbkite, o vizijas matydami dar ir žegnotis nepamirškite.

Lituanicono organizatoriams reiškiu nuoširdžią padėką už įdomų renginį ir linkiu sėkmės ruošiantis kitiems metams. Tikėkimės, renginys bus dar didesnis ir įdomesnis, gal netgi vyks dvi dienas Litexpo centre. O aš visgi susirasiu ir išprosysiu tuos savo marškinėlius su Cowboy Bebop paveikslėliu. Ech, ta jaunystė :D

Bet jūs ten organizuodami irgi nepersistenkite: Progress isn't made by early risers. It's made by lazy men trying to find easier ways to do something :-) 

Su meile ir, kaip visada, baisingai susivėlusi Jūsų

Goddess Kootah 

Kelionės dokumentų organizavimo menas ir mokslas.

Kai keliauji, tai svarbu po ranka turėti visus kelionės dokumentus. Jų paruošimas, išrūšiavimas ir supakavimas yra atsakinga prakaitą mušanti užduotis, dažnai lemianti kelionės sklandumą. Mūsų kanceliarinių prekių parduotuvės turi įvairaus asortimento prekių šiam tikslui.

Variantas 1: vokelis. Plastiko vokelis su sagtimi iš pirmo žvilgsnio atrodo idealus pasirinkimas. Jo matmenys tinka į dvi-tris dalis perlenktam bilietui arba viešbučio rezervacijos patvirtinimui. Bėda ta, kad jis nepermatomas ir reikia kuistis visame pluošte popierių ieškant reikiamo dokumento, visada baisu, kad neįsidėtas pasas.

Plastiko vokelis.

Variantas 2: vokelis su kišene. Šis vokelis yra permatomas, todėl matosi visas turinys. Užtrauktukas plastmasinis, bet kartais nuvažiuoja nuo bėgių (ypač jeigu vokelis pilnas). Kišenėlė nei penki, nei dešimt, nes tinka nebent popieriniam autobuso talonėliui įsidėti. Po kurio laiko siūlės pradeda irti ir reikia grietis lipnios juostelės, bet tada estetinis vaizdas labai nekoks.

Plastiko vokelis su kišene.

Variantas 3: medžiaginė delninukė. Šitą naują žaisliuką iš visiems gerai žinomos kiniečių parduotuvės internete man į penktą aukštą pūtuodama užnešė paštininkė. Spalvą išsirinkau pati, man patinka, nesikabinėkit :D.

Vidinės kišenės.

Yra kilpa ant riešo užsimesti. 

Išbandome naują prietaisą.

Naujajame prietaise telpa banknotai (yra užtraukiama kišenė monetoms, tik būtų geriau ją turėti ant prietaiso išorinės pusės), autobuso bilietas (tilptų ir daugiau visokių sulankstytų A4 formato dokumentų), pasas (šitas dėlei iliustracijos, nes paprastai užtenka ID kortelės), vilniečio kortelė, ES sveikatos draudimo kortelė (baigėsi galiojimas, užsakiau naują), mobilusis telefonas, dvi skirtingų bankų kortelės (jeigu viena kuri nesuveiktų), validolis. Dar tilps ir rašiklis bei nedidelis bloknotas, nors mobiliajame telefone galima fiksuoti visą reikalingą informaciją.

O kaip Jūs pakuojate ir organizuojate savo kelionės dokumentus?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Mėgstušmutkytesaitė

Reportažas iš Kauno oro uosto. Karščiausias taškas Lietuvoje: 35 dienos ir laikrodis tiksi!

Pirmas mano skrydis, kaip turbūt ir daugelio mano kartos atstovų, buvo susijęs su Palanga, tik buvau per maža prisiminti, ar tai buvo inbound ar outbound skrydis iš Vilniaus. Gavau vietą prie lango ir labai tuo džiaugiausi, kol tėtė nepaėmė manęs ant kelių-kažkokia moteris, pasak jo, "neturėjo bilietuko". Todėl jį gavo mano vietą! Šios skriaudos nepamiršau iki šiandien. Antras mano skrydis, kurį prisimenu geriau, buvo man jau baigus studijas ir tai buvo AirBaltic reisas į Berlyną. Bilietus pirkau grynaisiais kelionių agentūroje, skrydžio metu žiauriai užkimšo ausis, Tegel oro uoste niekas nekalbėjo angliškai, o pats oro uosto priemiestis buvo toks, kad norėjosi ištrūkti iš oro uosto autobuso, nubėgti atgal į lėktuvą ir reikalauti grįžti namo. Čia kalbu iš kliento patirties, todėl buvo įdomu pasižiūrėti, kaip atrodo reikalai iš oro uosto pusės.

Kai skrydžiai iš Vilniaus persikėlė į Kauną, Kauno oro uostui teko priimti rimtus sprendimus dėl -sakyčiau-ekstremalios situacijos suvaldymo. Ypač nesolidžiai atrodė internetuose apdainuotas plastiko palapinių pakaitalas terminalams- toks vaizdas, kad Kauno oro uostas tapo dideliu šiltnamiu. Pasidairyti po karščiausią tašką Lietuvoje netikėtai pakvietė ponas Nerius Jasinavičius, o visur vedžiojo ir aiškino ponas Olaf Martens.

Betgi, pirmiausia ir svarbiausia, reikia iki to Kauno oro uosto nusigauti.

Ursulijus Lepečkojauskas važiuoja su Olegu. 

Vilniaus "Karas ir taika" arba Kur pirkti sniegą?

Aš dažnai paburbu dėl problemų, susijusių su turizmu Lietuvoje, kartais pabaksnoju pele ir į Valstybino turizmo departamento pusę. Bet! Visada pagirsiu, jeigu pamatysiu mūsų institucijas kuriant ką nors gero ir gražaus. Štai prieš porą dienų sulaukiau kvietimo žiniasklaidai sudalyvauti BBC serialo "Karas ir taika" pristatyme, kurio metu susipažinsime su seriale "vaidinusiomis" Vilniaus vietomis. Tai pasipūčiau kaip pelė ant kruopų kad mane taip vertina ir, žinoma, nuėjau. Tegul nesupyksta BBC, bet vien Vilniuje suskaičiuojama virš dešimt vietų, kur rutuliojasi romano mintis per kameros objektyvą, todėl drąsiai galime -ir turime- tuom garsiai girtis. Maršruto pristatyme Kūtvėlai ir žiniasklaidai dalyvavo Valstybinio turizmo departamento direktorė Jurgita Kazlauskienė, BBC serialo "Karas ir taika" vykdančioji prodiuserė Lietuvoje Lineta Mišeikytė ir gidė Lina Dusevičienė. Maršrutas yra pritaikytas keliauti pėsčiomis, dviračiu ir automobiliu.

Turistinio maršruto Vilniuje pagal BBc serialą "Karas ir taika" pristatymas prasidėjo Umiastovskių rūmuose.

Umiastovskių rūmai Trakų g.

Šis maršrutas pradeda kino turizmą Lietuvoje. Nežiūrint į tai, kad Lietuvoje buvo filmuota tikrai nemažai, šis maršrutas yra pirmasis turistinis maršrutas, skirtas kino turistui ( žinoma, ir ne tik). Kino turizmas kol kas yra nišinė sritis, todėl džiaugiamės, kad teises rodyti šį serialą įsigijo apie 20 šalių, dalis kurių yra mūsų tikslinė turizmo rinka: "Britų visuomeninio transliuotojo BBC kartu su amerikiečių kompanija „The Weinstein Company“ sukurtą serialą jau žiūrėjo Australijos, JAV, JK, Kanados bei Švedijos žiūrovai. Transliavimo teises taip pat įsigijo Estijos, Belgijos, Danijos, Filipinų, Graikijos, Indijos, Islandijos, Izraelio, Kinijos, Latvijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Norvegijos, Pietų Korėjos, Portugalijos, Prancūzijos, Rusijos, Suomijos, Taivano ir Ukrainos televizijos."  Šaltinis: Valstybinis turizmo departamentas. Lietuvoje šis serialas bus parodytas š.m. birželio mėnesį.

Moteris ir šakutė bei kitos linksmos, graudžios ir pamokomos istorijos Justino Žilinsko knygoje "Mano Vilnius mano".

Aš labai mėgstu ką nors suorganizuoti ir man dažnai tai pasiseka padaryti labai sėkmingai, todėl vieną ankstyvą pavasarį aš pakviečiau visus norinčius prisijungti prie ekskursijos po Bernardinų bažnyčios istorinį-architektūrinį ansamblį Vilniaus senamiestyje. Tada asmeniškai ir susipažinau su Justinu Žilinsku (toliau-Autoriumi), kuris padovanojo man savo parašytą knygą "Mano Vilnius mano". Aš buvau ant tiek sukrėsta, kad čia pat pasižadėjau parašyti atsiliepimą, nes man gauti knygą dovanų iš rankų žmogaus, ją parašiusio, yra kažkas tokio iš kosmoso. Aš užaugau namuose, kur žmonės skaitė ir rašė (anot žinomo klasiko, tai iš mūsų šeimos žmonių jau nebus) ir man bet kokia knyga (ar koks popierių ryšulys, ją bent iš tolo primenantis) iki šiol yra kažkas švento. Knygos dovanojimo aktas po visa matančia Dievo akimi šaunamosios angos formoje Bernardinų bažnyčios šventoriuje įvyko 2015 m. kovo 28 d. Beveik metai apsisuko, o pažadas taip ir liko pažadu. Prisipažinsiu nuoširdžiai- aš ne vieną kartą pradėjau rašyti atsiliepimą apie šitą knygą. Atsiversdavau švarų lapą kompiuteryje ir parašydavau kelias eilutes. Žinote, kaip sakoma, kad visos čakros atsidaro? Tai va, po tų kelių eilučių mano čakros ne tik kad nuo manęs užsidarydavo, bet dar ir užsirakindavo ir sunkia skrynia užsibarikaduodavo. Ir tik neseniai besitrinant ką tik nusipirktų knygų viršeliais su kitais Knygų mugės lankytojais mane vis dėlto aplankė nušvitimas (o ir gerbiamas Autorius prirėmė mane prie vieno stendo ir pirštais baksnodamas tarp šonkaulių sakė "Skolininkė, skolininkė") ir aš supratau, kas atsitiko. Manau, kad gerbiamam Autoriui galiu pasakyti tai, ko paprastai vyras neišgirsta savo gyvenime iš moters: aš (beveik) neturiu prie ko prikibti.

Vienas iš knygos "Mano Vilnius mano" privalumų yra jos tikslinė auditorija. Knyga skirta paaugliams, o paauglių pasaulis yra labai savotiškas. Mes kartais paburbame ant šiuolaikinio jaunimo koks jis nerūpestingas, neatidus, maištingas, ne visada su juo randame kalbą, o taip yra todėl, kad paauglio pasaulio centre yra jis pats, jo "aš", o visas pasaulis sukasi aplink jį, todėl teoriškai kalbant kiekvienas paauglys yra potencialus egoistas, tegul nebūna ant pykčio pasakyta. Taip jau yra, ir į tai reikia atsižvelgti. Manau, kad gerbiamų mano Skaitytojų tarpe yra ne vienas, sudaręs santuoką bažnyčioje, ir esu tikra, kad kunigas paminėdavo, kad dabar baigiasi "aš" ir prasideda "mes". Taip tas paauglystės "aš" ryškiausiai juntamas būtent ankstesniais ir viduriniais paauglystės metais, vėliau pasidengia įvairiais kitais gyvenimo sluoksniais ir susilpnėja, kol suradus savo antrąją puselę galutinai išnyksta. Todėl knygos Autoriui labai pasisekė, nes jo knygoje yra idealus sukibimas su tiksline auditorija, kuo dažnai negali pasigirti autoriai, rašantys knygas suaugusiems. Paauglys ne tik perskaitys šią knygą, bet ir išgyvens ją emociškai: "O štai AŠ tai Simo/Aistės vietoje daryčiau taip..." Kad tai nėra tik psichologų pramanas patvirtina tas faktas, kad ši knyga yra įtraukta į Tarptautinės jaunimo bibliotekos "Baltųjų varnų" katalogą, apimantį viso pasaulio vaikų ir jaunimo literatūrą (šiame kataloge knyga priskiriama 12+ metų amžiaus grupei). O tokia sėkmė tik liudija, kad paaugliai visame pasaulyje ne taip jau labai ir skiriasi.

Kitas dalykas, kuris yra pridėtinė vertė šiai knygai, yra jos dalyko ir kalbos integravimo galimybė. Pedagogikoje ir kalbos mokymo metodikoje tai žinoma kaip CLIL- Content and Language Integrated Learning, t.y.  integruotas dalyko ir kalbos mokymas. Vakaruose, kur visi gyveno sočiau, orai buvo geresni, ir šiaip žmonės turėjo daugiau laisvo laiko galvoti, gimė visokios naujamadiškos kalbos mokymo metodikos, kurios dabar varo į neviltį mūsų pedagogus, nes reikia vykdyti programą, o ne "žaisti mokyklą".  CLIL terminas buvo visuotinai priimtas 1994 m., bet nenustebsiu, jeigu ne visi mūsų pedagogai bus apie jį girdėję. Pateiksiu paprastą pavyzdį: istorijos, geografijos ar dailės mokytojas praveda pamoką kartu su anglų/vokiečių/prancūzų/rusų kalbos mokytoju. Mano aptariamos knygos atveju integracija vyktų tarp istorijos dalyko ir lietuvių kalbos bei literatūros dalyko. Ne paslaptis, kad kartais mokyklose dėstomi dalykai tarpusavyje nesutaria (arba nesutaria tuos dalykus dėstantys pedagogai), o nukenčia moksleiviai. CLIL plėtra Lietuvoje, deja deja, labai lėta, bet mano atsiliepimo apie šią knygą užduotis nėra aptarti to priežasčių, todėl iš karto pereisiu prie rekomendacijos.

Atsižvelgiant į tikslinę auditoriją ir integruotą dalyko ir kalbos mokymo galimybę, šią knygą rekomenduočiau įtraukti į vidurinės mokyklos literatūros dalyko programą. Lieka tik nuspręsti, kurioje klasėje ši knyga būtų labiausiai įvertinta. Kadangi knygoje pateikiama nemažai istorinės medžiagos, ji nėra lengvai sukramtomas skaitalas su dideliais paveiksliukais, tam geriausiai tiktų 8-9 mokyklos klasės. Kadangi dauguma devintokų dar būna ir būna gimnazistai, kuriems reikia susikaupti ties akademiniais dalykais, ši knygą jų klasėje ir būtų vertingiausia. Taigi, kokią literatūrą skaito mūsų devintokai? Ugdymo plėtotės centro rekomenduojama literatūra 9-10 klasei iš lietuvių autorių skaityti siūlo Žemaitę, Nyka Niliūną, Binkį, Baranauską, Erlicką, Gavelį, Jonyną, Kunčiną, Čiurlionį, Landsbergį, Vaižgantą, o tarp užsienio autorių rekomenduoja  tokias knygas kaip Burges "Heroiną", Flaubert "Ponia Bovari", Hugo "Paryžiaus katedra", Kawabata "Sniegynų šalis", Lagerliof "Sakmė apie Gesta Berlingą", Vaildo "Doriano Grėjaus portretas".  Žinote, jeigu  mūsų ugdymo specialistų nuomone mūsų paaugliai gali skaityti ir suprasti (sic!) "Doriano Grėjaus portretą" (ar lordas Henris buvo homoseksualus?), "Ponią Bovari" (ar yra vietos santuokinei neištikimybei mūsų visuomenėje?), Hugo (ar galite išvardinti romų tautybės asmenų patiriamos diskriminacijos pavyzdžius?), Erlicką ir Gavelį, tai šitie paaugliai puikiai gali skaityti ir Justiną Žilinską.

Tačiau ši knyga peržengia mokyklos sienas ir tiesiogine ta žodžio prasme išveda skaitytojus į gatves. Knygoje pateikiami žemėlapiai su trumpais maršrutais yra puikus instrumentas, kurį gali naudoti tiek pedagogai, tiek tėvai. Nepaisant to, kad ilgus metus skaitančių šią knygą vaikų tėvai gyvena ir dirba Vilniuje, vis dėlto manau, kad Vilniaus gerai jie nepažįsta (šiais metais Knygų mugėje Vilniui buvo skirta 11 knygų, ir jas perka kaip karštas bandeles, tokias, žinote, su cukrumi ir cinamonu), ir ši knyga jiems taipogi bus papildomas informacijos ir naujų atradimų šaltinis. Tačiau jeigu ši knyga nužengs iš knygų lentynos ir įžengs į klases ar namų mokymą, reiktų papildomų metodikos užduočių, ir čia būtų užduotis Autoriui jas paruošti arba perleisti šį darbą kompetentingiems pedagogams. Dabar labai populiaru daryti tokias užduotis lankytinose vietose Anglijoje, ne viena bažnyčia savo internetiniame tinklapyje talpina užduotis vaikams (atitinkamai šiuo klausimu viltingai žvelgiu į leidyklos "Aukso žuvys" tinklalapį). Tos užduotys nėra sudėtingos, tarkime, jose klausia kiek kartų bažnyčios vitražuose pavaizduota rožė arba kuo vardu buvo asmuo, kurio marmurinis antkapis yra tokioje ir tokioje koplyčioje.

Tačiau mano akis priekabi. Knyga, paremta istoriniais faktais, įpareigoja su tais faktais elgtis atsargiai. Skyriuje "Šakutė Vilniuje" aprašomas Barboros Radvilaitės sutrikimas, o ką gi su ta šakute daryti. Nesumojusi, kam tas daiktas-šakutė reikalinga, Barbora Radvilaitė pradėjo ja šukuotis. Čia knygos Autorius, matomai, taip susižavėjo šia idėja, kad numojo ranka į istorinius faktus. Žinote, iš karto prisiminiau, kad kartais tėvai, netekę kantrybės laukti, kol jų atžala įveiks knygą, pasiūlo pažiūrėti filmą. O dažniausiai režisieriai tokiuose filmuose taip prirežisuoja, kad nors verk. Taigi, kas atsitiko?

"-Šukos, sakai?!- Barbora net įraudo.-Tą aš ir pati buvau sugalvojusi! Vos Karalius Zigmantas man įteikė šitą daiktą, tuoj pat puoliau rodyti, kaip jis man patinka ir...šukuotis! Ar žinote, kaip jis į mane pasižiūrėjo?! O žinote, kaip į mane pasižiūrėjo jo motina, toji ragana Bona?! Ar žinote?! Ar suprantate, kaip aš pasirodžiau?! Kaip mužikė!  Kaip paskutinė mužikė...Panele Švenčiausioji, kokia gėda, kokia begalinė gėda!!!- ir ji gailiai raudodama sukniubo ant stalelio."

Pirmiausia, manęs neįtikina tas faktas, kad Radvilų Barbora verktų savo tarnaičių akivaizdoje. Antra, šakutė nė iš tolo neprimena šukų, nes dar XVII a. (Barbora Radvilaitė gyveno XVI a.) turėjo tik du dantis, tuo geriausia įsitikinti apsilankius Valdovų rūmuose ir apžiūrėjus renesanso epochai skirtą ekspoziciją, o dori katalikai iš viso vengė imti tokias šakutes į rankas, nes du jos dantys priminė velnio ragus. Trečia, tuoj pat pulti šukuotis plaukus yra neįmanoma, nes renesanso epochos moteris palaidais plaukais nevaikščiojo: jų plaukus laikė specialūs tinkleliai, dažnai siuvinėti perlais. Kartais tie tinkleliai būdavo aptraukiami medžiaga, ir moters plaukų net nesimatydavo (išskyrus šiek tiek kaktos ir pakaušio srityje, bet tai jau buvo gana nekuklu) arba jos dėvėdavo beretes, pas mus "čepčikais" vadintas. Kad labiau įsivaizduotumėte, apie ką aš kalbu, pažiūrėkime keletą pavyzdžių.

Wikipedia Commons. Jogailaičių šeima. Lukas Kranachas Jaunesnysis. 

Wikipedia Commons. Numanomas Bonos Sforcos portretas 1517 m. 

Wikipedia Commons. Lenkų karališkojo dvaro dailininkas. Barbora Radvilaitė apie 1550 m. 

Wikipedia Commons. Elžbieta Tiudor apie 1546 m. Nežinomas dailininkas.

Wikipedia Commons. Džeine Simur, Anglijos karalienė. Hansas Holbeinas Jaunesnysis, 1536 m. 

Wikipedia Commons. Izabelė d'Este. Ticianas, apie 1534-1536 m. 

Ir taip toliau, ir panašiai. Nagi, pabandykite pasišukuoti. Tiesa, negalima ir Autoriaus labai kaltinti, kad nesidomi moterų šukuosenomis. Nesiginčysiu, dovanojo ar nedovanojo Žygimantas Augustas Barborai šakutę (perlus dovanojo tikrai), bet pats faktas, kad  Bona Sforca į Barborą pažiūrėjo raganos žvilgsniu, yra man nepriimtinas. Čia vertėtų paaiškinti plačiau. Pirma, jeigu Barbora ir būtų kalboje minėjusi Bonos Sforcos vardą viešumoje, atsiliepti apie savo valdovę -Lenkijos karalienę ir Lietuvos didžiąją kunigaikštienę- pagal to meto etiketą ir raštvedybos standartus ji būtų turėjusi panašiai, kaip Radvilos Juodojo žmona rašė savo laiškuose vyrui: "Šviesiausiasis, maloningasis kunigaikšti, pone, pone vyre mano maloningasis, dauggali pone, pone mano maloningasis". Todėl išvadinti viešai (kitas reikalas-mintyse) Boną Sforcą "ragana" yra mažų mažiausiai netaktiška. Antra, tam, kad Bona galėtų pasižiūrėti į Barborą, jos turėjo susitikti akis į akį, o šio susitikimo įvykimu aš labai abejoju- kiek man žinoma, šios dvi moterys niekada nebuvo susitikusios.

Beje, kodėl karalius Zigmantas? Kuom blogas Žygimantas Augustas? Tačiau kas nedirba, tas neklysta, todėl šio atsiliepimo tikslas nėra smulkmeniškai prikaišioti Autoriui istorinius neatitikimus, ypač tokius, kurie liečia dvi kontraversiškiausias mūsų istorijos moteris, nes čia galima kilometrines paklodes prirašyti. Ši knyga yra drąsus bandymas Vilniaus miestą padaryti pagrindiniu veikėju ir todėl gali keliauti į vieną lentyną su A. Tapino "Vilko valanda".

Knyga/Nuotykių apysaka/ fentezi/detektyvas: "Mano Vilnius mano".
Autorius: Justinas Žilinskas.
Išleido: "Aukso žuvys", 2015 m.

Su meile ir, kaip visada susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Čepčikaitė

Blogų savireklamos savaitė: Kūtvėlos skaitomi blogai.

Aš esu Jūsų mylimiausia kelionių tinklaraštininkė ir šitame tinklaraštyje, irba bloge, aš Jums skelbiu kelionių tiesas, kuriomis Jūs turite tikėti kaip Evangelija. Mano misija šioje Ašarų Pakalnėje yra motyvuoti žmones tyrinėti Platųjį Pasaulį (dėka Ryanair po truputį tampančiu Susitraukusiu Pasauliu), išvėdinti iš savo pasaulėžiūros palėpės per klaidą užsilikusį sovietinį tvaiką, nusimesti lietuviško drovumo kokoną ir pagaliau tapti Žemės piliečiais. Todėl skaitykite mano blogą, dalinkitės nuoroda į jį, ir sekite mano mokymu, nes internetuose visi esame broliais ir seserys. Šio penktadienio pamoksle Jums atskleisiu dvylika savo skaitomų blogų, nes tokį skaičių nurodė dievobaimingasis mūsų Žiurkėnas internetuose, Rokiškis, tebūnie pašlovinti jo žavingi ūsai.

1) Žiurkėnas Rokiškis Rabinovičius. Nors godumas pinigams ir užvaldė jo sielą taip, kad iki šiol neišpildė savo pažado padaryti Vilniaus viešąjį transportą nemokamu, jo keršto klaviatūra nusileidžia pelnytai bausdama nusidėjėlius, ir jo bausmė yra sąžininga, nes jis neskirsto nusikaltėlių į poetus ir bankininkus, ir bausdama aukščiau paminėtoji jo klaviatūra nusileidžia ant visų vienodai. Retai, kaip auksas pelenuose, jo bloge sužiba ir pelnytas pagyrimas. Ir tai čia Jums sakau ne todėl, kad mano teta Jurbarke gyvena.

2) Menkė po lova. Blogas apie buriavimą, gyvenimą ant vandens, ir kitokius siaubus sausumos žiurkėms, nuo kurių padorūs žmonės naktimis košmarus sapnuoja apie tai, kaip juos viršininkas iš atostogų paskutinę minutę atšaukė tuo metu, kai jie viena koja jau jachtoje buvo, o kita koja beviltiškai kadaravo ore. Šito blogo autorius propaguoja baisiai užkrečiamą gyvenimo būdą ir neseniai užkrėtė jauną porą: "Dievas mato, aš to nenorėjau. Tačiau atsitiko tai, kas atsitiko, bet jie iš manęs to tikrai kad nelaukė. Jie - tai Dovydas ir Regina, o aš - tai aš. Panašu, kad šiai jaunai šeimai būsiu sugadinęs jų likusį gyvenimą."-išpažintį atlikdamas rašė blogo autorius.

3) Aušra Maldeikienė. Ponia Maldeikienė rašo iš pirmo žvilgsnio visiškas erezijas, bet kai įsiskaitai giliau, supranti, kad didžiojoje politikos scenoje vyksta cirkas, sukryžmintas su absurdo teatru, o visokius kryžminimus Biblija griežtai draudžia, bet Lietuvoje valstybė ir religija yra atskirtos, todėl svarstydami gėjų santuokos klausimus mūsų politikai ir tariasi su kunigais, ir todėl viskas kryžminasi. Vat apie visokius sveiko proto nesuvokiamus procesus ponia Maldeikienė ir bando papasakoti LR piliečiams, už ką aš ją labai gerbiu.

4) Archata: tinklaraštis apie architektūrą. Mane architektūra domina tiek, kiek ji privalo dominti inteligentišką žmogų. Orientuojuosi istoriniuose laikotarpiuose, žinau bent kelias garsių architektų pavardes, skiriu arkbutaną nuo kontraforso. Tačiau šitame bloge kalbama ir apie šiandienos aktualijas, kai Šėtono legatai daro su kultūros paveldu visokias nesąmones, negrįžtamai sužaloja architektūros vertybes, o paskui tik papeikimais atsiperka. Archatos reportažas apie šių metų Open House renginį pateikia skaičius, kurie byloja apie internetų galią. Baisu ir pagalvoti, jeigu Briuselis ims ir uždraus fotografuoti žymius pastatus, čia bus blogiau nei išvarymas iš Rojaus.

5) Gyvenu gerai. Jau pats blogo pavadinimas yra savaime erezija ir puikybės nuodėmė, nes tikras lietuvis gyvena blogai, jo alga maža, o viršininkas geria jo kraują. Bet blogo autorė metė viską per tvorą ir išvažiavo į Šveicariją, nes susirado ten darbą be protekcijų visokių ir ne bet kokį, o tokį, kokį norėjo jinai tą darbą susirado, o paskui jį metė, nes tas darbas visgi neatitiko jos lūkesčių, ir susirado kitą. Ir gyvena gerai sau, o karvutė Milka fone vaikšto. Reiks kada į svečius nubildėt.

6) Apie keliones Lietuvoje. Aš šitą blogą endorsinu, nes žmonės pasirinko nešti kryžių- keliauti Lietuvoje. Marijos Žemėje turizmas išvystytas tik Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, kažką kibinais ir dumblo procedūromis pritraukti sugeba Trakai, Druskininkai ir Birštonas, ir čia mūsų turizmas užsidengia moliniu juodosios keramikos dubeniu. Lietuvoje nėra vieningos turizmo politikos, visos savivaldybės daro kas ką nori, o nori nedaug kas, nes turizmą vystyti tai čia kaip katiną pešti- daug triukšmo ir mažai vilnos. Todėl Lietuvos turizmas ir laikosi praktiškai tik ant patriotizmo ir keleto čia per klaidą patekusių, oro uostus supainiojusių, užsieniečių.

7) Kažkas naujo ir dar neragauto. Šitą blogą pradėjau skaityti ir sekti nuo jo įrašų apie Santjago kelią. Žmonės eina pėsti ilgiausiu piligirminiu maršrutu ir kai nuo nuovargio atsijungia smegenys, ir įsijungia kojos, kurios tave pūslėtos neša iki artimiausio albergo, kur gal gausi nakvynę, o gal ir ne, tai tada labai greitai žmogus prioritetus gyvenime susidėlioji. Ir katalikai, ir ateistai, ir turistai eina tuo keliu, kur visokių nuotykių patiria. O dabar autorė Dubajuje per Ramadaną, tai čia Jums ne juokas, kai valgyti nori, o negalima, nors tu čia kaip ir ne prie ko, bet solidarizuotis taigi reikia. Užpirkau džiūvėsių, žadu humanitarinę pagalbą pasiųsti, jeigu parašys, kad iš bado jau klaviatūros nenuvaldo.

8) Šilti kraštai. Šilti kraštai yra visada gerai, nes ten nėra sąskaitų už šildymą, šviečia saulė, ir- elementaru, mano mielas Vatsonai- ten visada šilta. Dabar blogo autorė gandrų susilaukė (matyt, koks migruojantis paukštis nuo Bitėnų pasitaikė), tai grįžo į Tėvynę, kur ne taip šilta ir taip dosniai lyja, bet blogo Žydrosios Pakrantės archyvai lieka atviri ieškantiems, nes tiems kas beldžia būna atidaryta. O kadangi brangiausias blogo autorės turtas yra kilnojamas, tai tikiuosi netrukus sulauksime kelionių reportažų iš Lietuvos.

9) Vilnius-Berlynas (Berlyno dienoraštis). Labai solidūs, informatyvūs tekstai apie Berlyną tiems, kam šis miestas įdomus arba tiems, kurie domisi vokišku gyvenimo būdu. Man Berlynas niekada nebus mano miestas. Jis man tinka tik kaip logistikos centras- skrydžiai, traukiniai, susisiekimas su visa Europa ir dar toliau. Kaip šalis, Vokietija man patinka tuom, kad čia euras yra skalsus pinigas, o tokioje Prancūzijoje tai eurai byra kaip smėlis tarp pirštų. O blogo autorė dar neseniai ir knygą parašė. Tai čia puikus pavyzdys, kaip internetinis Žodis tampa spausdintu Kūnu.

10) Dolce Vita by Laura. Man patinka paskaityti įrašus apie keliones, o jie yra kaitaliojami su įrašais ne apie keliones. Visokie ten pafilosofavimai nelabai man prie širdies, man labiau patinka apie kokius Maldyvus pasiskaityti, ir dar blogo autorė vaikšto labai plonu ledu- kaip jai pavyksta visada taip elegantiškai rengtis ir puikiai nuotraukose atsivaizduoti? Tokie vaizdai ypatingia kenkia mano narcistinei asmenybei, todėl manyje sukyla visokie negerumai ir pavydai. Reiks imtis priemonių ir surengti referendumą, kad blogo autorei nebūtų galima nuotraukose rodytis, nes minėti negerumai man trukdo sukaupti maldingas mintis.

11) Gyvenimas palapinėje. Šito blogo pavadinimas verčia mane susigūžti, palįsti po antklode, ir apsimesti nematoma. Aš palapinėje gyvenime gal tris kartus esu nakvojusi ir pasakysiu, kad malonumas čia menkas. Uodai augina mėlynes, bruknes ir voveruškas tam, kad mane prisiviliotų ir suėstų. Kai palapinė pusiau pastatyta, būtinai pradės lyti. Kitapus ežero naktį bus toks triukšmingas vakarėlis, kad visi buožgalviai pėsti išeis ieškotis naujų namų. O plaunant indus po vakarienės būtinai užpuls piktas gulbinas. Aš labai, labai bijau palapinės. O čia blogo autoriai su vaikais keliauja ir manyje kelia baisų pavydą, nes aplankė tokias vietas, apie kurias aš tik seilę varvinu. Tai čia vat turinčiam palapinę duodama, o iš neturinčio atimama.

12) Kelionė su knyga. Dar vienas nišinis blogas. Jį rašo Panevėžio savivaldybės viešosios bibliotekos darbuotojos. Šitame bloge autorės suderino keliones ir knygas (o gal knygas ir keliones), ir išėjo toks nuodėmingai įtraukiantis mišinys, užkrečiantis skaitymu ir plečiantis akiratį. Mūsų laikų terminais kalbant, susprogdinta literatūrinė seksualumo bomba. O kad maža nepasirodytų, įrašai dar ir atitinkamais paveikslėliais ir nuotraukomis iliustruojami.

Žiurkėnas pasakė dvylika blogų, bet nepasakė, kad negalima daugiau, o kadangi galima viskas, kas neuždrausta, tai tęsiu savo skaitomų blogų sąrašą; Žiurkėnas netgi pasakė ten pas save bloge, kad net ir šimtuką blogų galima paminėti. Tai aš Jums įrašo pradžioje nepamelavau, kai sakiau, kad atskleisiu dvylika blogų, galite suskaičiuoti-tiek tikrai yra paminėta.

Žiurkėnas Rokiškis po 100 blogų peržiūros.

13) Geras skaičius geram blogui, kuris vadinasi Buvau Ten. Šito blogo formatas labai panašus į mano: kelionių aprašymai, naudingi patarimai. Retas atvejis, kai nieko nuodėmingo ir nusikalstamo nerasta, todėl iš pradžių net minėti čia nenorėjau, bet paskui pagalvojau, kad čia labai faina bus viename įraše visus gerus blogus turėti, todėl savanaudiškų paskatų vedama jį čia ir įtraukiau.

14) Žygeivis. Šitą blogą aš asmeniškai rekomendavau sekti Poko.lt, nors gal nereikėtų taip viešai girtis, tik va nesusilaikiau. Blogo autorius rašo apie žygius, kas yra savaime siaura niša iš vienos pusės, ir didelė rinka iš kitos pusės, nes dabar į žygius eiti madinga pasidarė. Tik informacijos apie žygiavimą, reikalingą pasiruošimą, visokius žygeiviškus išmislus nėra, todėl šitas blogas šiek tiek užpildo šitą spragą. Blogo autorius turi tikslą: apipėdinti visus Lietuvos nacionalinius ir regioninius parkus. Šitas blogas ateityje virs uola, ant kurios bus parašyta visokių žygeiviškų atsitikimų, o Jūs išeisite į pensiją ir, kai jau nebegalėsite į žygius eiti, jį nuolatos skaitysite ir sakysite "Taip, taip, geri laikai buvo".

15) Juozapas Žygas. Blogo autorius stipriai vėluoja su pasakojimais, nes šiuo metu vėl nežinia kur trankosi. Tačiau jam sekasi surasti gėrį šiame pasaulyje, nes nuolatos susiduria su doriems katalikams privalomu mielaširdingumu, nes keliauti mėgsta tranzuodamas, o iš tokių pakeleivių taisyklės vairuotojams neleidžia pinigų imti (nes čia labai bloga karma būtų tada), ir jam pavyksta to mielaširdingumo gauti. Ir, kaip praktika parodo, katalikiškas mielaširdingumas net ir ne katalikiškose šalyse pakeleivingoje transporto priemonėje pasireiškia.

13) Giedrės blogas. Blogo autorė yra žurnalistė, tikra tikra žurnalistė, o ne tik blogerė, nors aš manau, kad kiekvienas blogeris yra žurnalistas (nors ne kiekvienas žurnalistas yra blogeris), ir jos blogas yra apie pilietinę žurnalistiką. Ji rašo apie reklamines skrajutes pašto dėžutėse, įžūlius dviratininkus, mokslo metų pradžią, psichiatrinę ligoninę ir tuberkuliozę, o paskui ginasi nuo piktų geografijos nacių, kuriems nepatinka, kad Lietuva yra Rytų Europoje.

14) Kapitono Granato vaikai. Tomas ir Rimvydas nusprendė, kad nori plaukti per Atlantą. Ne, ne patys, o laivu. O tinkamą Atlanto kirtimui priemonę susiras taip, kaip senais laikais žmonės duoną užsidirbdavo-eis, sakė, nuo laivo iki laivo ir prašysis priimami, kaip duoneliautojai kokie. Bet tam, kad galėtų spausti kapitono kajutės durų rankeną, dar jiems reikėjo pasimokyti buriuoti. Kaip jiems sekėsi šitą planą chuliganą įgyvendinti skaitykite blogo įrašuose. Kadangi kelionės tikslas pasiektas, manau, blogas dabar yra tiesiog paliktas numirti.

15) Mariukas M. Gana retai atnaujinama foto blogas ir tas retumas yra mano priežasties dėl blogo atnaujinimo retumo paburbėjimo priežastis. Bet aš esu žinoma bumbeklė, tai blogo autorius, tikiuosi, numoja Canono linze į mane ir užsiima kuom nors vertingesniu, nei "Paverkavimai su Kūtvėla" seansai.

16) 100 dienų avantiūra Azijoje. Blogo autorius, kaip nurodo ir blogo pavadinimas, yra tikras avantiūristas, išgarsėjęs tuom, kad apgavo pačius sukčiausius Nigerijos sukčius net du kartus. Ir dar sukūrė Borjomi aplikaciją kelionei į Gruziją susiplanuoti, bet asmeniškai jos dar nesu išbandžiusi, o ir buvusių Gruzijoje atsiliepimai apie kelionę kol kas kontraversiški (pačią kelionę, ne Borjomi aplikaciją). Šitas blogas yra gerai žinomas lietuviškoje blogosferoje.

17) Istorijos įdomybės ir Vitalijaus Michalovskio tinklaraštis. Senas arklys vagos negadina (čia komplimentas), todėl šitie vertingi blogosferos banginiai, ant kurių laikosi rimtos temos, čia įtraukiami tiesiog privaloma tvarka kaip blogosferos chrestomatijos aukso fondas.

18) Mes keliaujam. Šitas blogas po truputį tampa vlogu, t.y. video blogu. Tai yra malonus paįvairinimas didžiąja dalimi nuotraukomis iliustruojamiems blogams, nors video nėra mano mylimiausias medijos kanalas. Visa laimė, kad kvapai nepersiduoda, nes koks nors ten duriano vaisius čia pasklistų, Viešpatie susimilk ir apsaugok.

19) Dvi tos pačios pupų ankšties pupos Enorca ir Emilija rašo tai, ką skaityti jautrioms moterims nerekomenduojama: apie mediciną. Ligos, bakterijos, analizai, visokios baisybės, Viešpatie aukštybėse, bet kaip įdomu, tai apsakyti negaliu. Čia turbūt pas mane kokia literatūrinė perversija, reiktų diagnozę susižinoti. 

20) Kristina Sabaliauskaitė rašo blogą "Rafinerija", bet nuo 2015-08-01 blogų talpinimas blog.lrytas.lt nutraukiamas ir autorių prašoma iki to laiko susirasti naujus namus. Manau, šis iškraustymas ir kylanti literatūrinė karjera kol kas neleidžia šiai autorei atnaujinti blogo turinį, bet tikiuosi, kad tai tik trumpos atostogos nuo internetų. Aš lieku asmeniškai dėkinga už įrašą apie Shunga. Netgi Žiurkėnas nežinojo, kodėl jo bloge žmonės ieško aštuonkojo ir moters anatomijos.

21) Vilniaus universiteto gidas paskutinį kartą buvo atnaujintas taip seniai, kad jį galima laikyti mirusiu blogu. Čia jis įtraukiamas dėl vertingo įrašų archyvo ir tikėjimo, kad Lozoriaus istorija gali pasikartoti ir blogosferoje.

Ko nepaminėjau- akmens užantyje nelaikykite, pykčių ant manęs neturėkite, o verčiau artimo meile ir savo blogo nuoroda čia pas mane žemiau komentaruose pasidalinkite, idant žinia apie Jūsų blogą sklistų po visus internetus kaip to Geležinio Vilko kaukimas, nes tas žavingasis pūkuotukas Žiurkėnas Rabinovičius čia galingą mašiną užsuko. Ir skundus visokius jeigu kas nepatiko tai irgi jam rašykite.

Ir dėkoju visiems, kas mane skaito, ir tenedingsta Jūsų namuose per škvalus internetai. Mano skaitomų blogų sąrašas baigtas, imkite juos ir skaitykite.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi, Jūsų,

Kūtvėla Tinklaraštininkaitė

"Maro Diena": literatūrinė provokacija ir propaganda apie Kauną ir ne tik.

Štai ir aš perskaičiau antrąją Andriaus Tapino knygą "Maro diena". Ne tik perskaičiau, bet ir pauosčiau. Kai socialiniuose tinkluose kilo diskusija apie spaustuvės dažais kvepiančias knygas, tai ir pauosčiau. Ko tik žmogus nepadarysi, literatūros kritiku būdamas.

"Apie funikulierius bus?"- dalykiškai pasiteiravau Andriaus Tapino dar gerokai prieš knygos pristatymą miestui ir pasauliui.
"Ne,"- kaip kirviu nukirto gerbiamas Autorius.

Net klaviatūrą kava apspjoviau. Tai kaip čia dabar, kaip tai knygoje apie Kauną nebus rašoma apie funikulierius?! Galbūt gerbiamas Autorius buvo paveiktas kokio nors Vilniaus universiteto dominijos alchemikų išradimo? Juk Kaunas be funikulierių tai kaip Antonijus be Kleopatros, Romeo be Džuljetos, Šerlokas Holmsas be daktaro Vatsono! Su kritikais taip nekalbama.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad knygos veiksmas nukelia skaitytojus į 1907 m., o funikulieriai Kaune atsirado tik 1931 m. Tačiau ar negali, pavyzdžiui, Vilniaus legatas Antanas Sidabras į kalną pasikelti kokia nors vietos mechanikų sukonstruota bėgine transporto priemone ir tada žiebti kokiam nors blogiečiui į dantis? Žinoma, gali. O ta bėginė transporto priemonė ir būtų funikulieriaus prototipas. Todėl aš raginu gerbiamą Autorių apsvarstyti šią galimybę. Tuo labiau, kad susitikime su skaitytojais Knygų mugės metu jis prisipažino pirmojoje knygoje padaręs klaidų. Tada skaitytojai galėtų džiaugtis turėdami first edition ir  revised second edition! O kauniečiai šį klausimą galėtų apsvarstyti rerefendume. Taigi, aš pasakiau, o kauniečiai žinokitės.

Tada pradėjau skaityti knygą ir supratau, kad funikulieriaus nebuvimas Kaune nėra vienintelė to miesto problema.

Funikulieriaus nebuvimas knygoje-ne vienintelė miesto bėda.

Šita knyga yra visiška provokacija sustabarėjusiam mąstymui ir absoliuti lietuvių* kultūros propaganda.

Rasta internetuose. Idėjos autorius sunkiai atsekamas.

Toliau bus atskleidžiamas Andriaus Tapino knygos "Maro diena" siužetas, todėl knygos neskaitę ir nenorintys susispoilinti malonumą tegul paskaito kad ir Žemaitės "Sutkus".

Pirmasis metų vynas: Božolė Nuvo ir kiti vyno abrakadabra.

Vartodami alkoholį, Jūs rizikuojate savo sveikata, šeimos ir visuomenės gerove.

Pirmą kartą Božolė (pranc. Beaujelois) vyno paragavau prieš kokius tris metus. Tuomet mano pažįstamas dirbo Panevėžyje, Aukštaitijos siaurajame geležinkelyje, geriau žinomame kaip siaurukas. Taigi, šis siaurukas turi tradiciją kasmet organizuoti šventinę ekskursiją pasitikti jauną ir naują metų vyną. Mano minėtasis pažįstamas paorganizavo to vyno (visiškai skaidriai ir legaliai) ir mums, bet kol mes visi degustuojantys susirinkome į vieną krūvą, tai, kaip visada, praėjo ne savaitė ir ne dvi. Ir taip jau atsitiko, kad šiai progai įsigytasis vynas buvo jau švelniai rūgtelėjęs. Dabar neprisimenu, ar išgėrėme mes tą butelį, ar ne, bet kažkodėl manau, kad visgi išgėrėme.

Božolė regionas yra Burgundijoje, Prancūzijoje. Ši vietovė yra netoli nuo Liono miesto, kuris praeityje buvo garsus savo šilkais. Marija Antuanetė savo pirmąją dieną jau beveik stovėdama ant Prancūzijos žemės buvo tam specialiai pastatytame paviljone (papuoštame Jasono ir Medėjos serijos gobelenais, ironiška, ne?) dofinės perdavimo Prancūzijai ceremonijoje dalyvavusių aristokračių akivaizdoje išrengta iki panagių ir perrengta pagal prancūziškas madas, o kojinės jai buvo atgabentos iš Liono manufaktūrų. Liono manufaktūrose sidabru liejo ir suknias Rusijos aristokratėms, bet tokiais kiekiais, kad net labiausiai mados klausimais ištvirkusiems prancūzams iš brangumo perukai šiaušėsi. Tačiau nepaisant tokio garbingo istorinio patronažo moteriškų aksesuarų klausimais, ilgą laiką jaunas vynas nebuvo laikomas ypatingoje pagarboje:

"It was a young, fruity wine sold in barrels and served in carafes in restaurants in Lyon and in specialized bistros in Paris--strictly the cheap places.  In the early 1950s, this vin nouveau never saw the inside of a bottle or traveled overseas.  But at about that same time, by the strange workings of reverse snobbery, the news spread that it was chic to drink this newly born wine."  Šaltinis: Weimax Wines and Spirits. 

Mano įsigytas vynas priklauso Beaujolais Villages apeliacijai,*  kuri apima trisdešimt aštuonis kaimus šiauriniame Božolė regione. Dėl kalvų, kuriose čia auga vynuogės, šis vynas yra laikomas geresniu, nei kiti Božolė regiono vynai, o ir dirva čia palankesnė vynuogėms, nei molinga žemė pietiniame Božolė regione. Božolė vynui daugiausia yra auginama Gamay rūšies vynuogių (šiame vyne turėtų būti juntamas vyšnios arba braškės poskonis), nors leidžiami ir deriniai su kitomis vynuogių rūšimis. Beaujolais Villages vynas sudaro ketvirtį viso Božolė regiono produkcijos. Šis vynas yra skirtas vartoti iš karto, bet tinkamomis sąlygomis jis gali prasilaikyti iki penkių metų. Šaltinis: Beaujolais Villages Wine.

Šiaip nei aš būčiau ėjusi to Božolė pirkti, nei ką, tik kad pasipylė socialiniuose tinkluose vienas per kitą pasakojimai apie šį vyną, tiesiog kaip iš kokio gausybės rago liejosi. Na, pamaniau, reikia ir man paragauti, jeigu jau visi ragauja. ** Tuo pačiu, pagalvojau, pasiimsiu ir dar anksčiau Vyno Dienose ragauto ir man patikusio balto vokiško vyno butelį-tą tai bent žinai, ką perki. Bet kadangi mano skonis yra kažkur tarp keisto ir išrankaus, tai dar gudriai pasiteiravau, kur Vilniuje yra didžiausia Mineralinių Vandenų (dabar- Bottlery) parduotuvė- juk taip daugiau šansų, kad bus, ko ieškau. Man rekomendavo parduotuvę Jasinskio g. Deja, mano norimo vyno ten nebuvo-išpardavė. Tiesa, konsultantų labui reikia pasakyti, kad jie bandė siūlyti "kažką panašaus", bet kai moteris ką tvirtai įsikala į galvą, tai kad ir su kuolu tašyk-neišmuši. Taigi, duotuoju klausimu paskambino į Panoramos skyrių ir paprašė atidėti butelį (ten buvo likę šeši vienetai). Mat, nors Jasinskio g. parduotuvė didesnė, Panoramos skyriaus sandėlys didesnis. Go figure. Tą dieną iškrito pirmasis sniegas, kuris buvo labiau panašus į pirmą krušą su vėju. Tad tokia buvo atmosfera, kai aš Neries krantine ėjau, grumdamasi su stichija, išsvajotojo alkoholio atsiimti, net suprakaitavau- o jeigu vis dėlto išparduos, manęs nesulaukę? Panoramoje net nustebo, kad toks skambutis išvis buvo, ir paėmė mano ieškomą vyną nuo lentynos, prieinamos visiems mirtingiesiems.

Socialiniuose tinkluose apie Božolė vyną atsiliepimai kol kas labai įvairūs. "Šūdvynis"- pasakė vienas internautas, tai jau atsiprašau gerbiamo Skaitytojo, bet laikau savo šventa pareiga visą teisybę sakyti. Nes apie vynus kalbant meluoti yra nuodėmė. Tokia  ne kažką nuomonė apie šių metų Božolė yra kol kas vyraujanti (o gal žmonės tiesiog ne gurmanai, prie tauraus gėrimo nepratę, visko gyvenime pasitaiko?). Bet jeigu tai šūdvynis, tai, žinokite, nepigus šūdvynis.

Tuo pačiu pasiteiravau gerbiamų prelegentų, koks maistas tinka prie šio vyno. Man labai patinka meniu, išvardintas šiame straipsnyje: Fiona Beckett: TOP FOOD MATCHES FOR BEAUJOLAIS (AND OTHER GAMAY). Dar nebuvau ragavusi suši su vynu, todėl šios dienos eksperimentui pasirinkau savo pirkinį suporuoti su suši iš Ozo prekybos centre esančio "Labuki"- mano nuomone, ten vyniojamas geriausias suši visame Vilniuje.

Suši išsinešimui. 

Dailus kaip Kalėdinė eglaitė mano vyno butelaitis. Va, netgi eiles kurti pradėjau. O dar nė neatkimšau.

Skvarbus ir vertinamas Kūtvėlos žvilgsnis į vertinimo objektą iš arčiau.

Taigi, kur mano kamščiatraukis? Voila!

Kvapas. Mano uoslė-labai jautri, todėl kartais tenka nuo to nukentėti arba pastatyti kitus asmenis į nepatogią padėtį ("O, kažkas neseniai šitame kambaryje valgė apelsiną."), bet kiek beuosčiau, nieko nepavyko užuosti. Vienintelis kvapo įvertinimas, kuris atėjo man į galvą, buvo "kvepia kaip geras raudonas vynas".

Spalva. Tamsiai bordo, pereinanti į juodumą, tiršta-nepasiduoda peršviečiama.

Ašaros neatsirado.***

Skonis. Pirmas gurkšnis-beskonis. Gomuryje jaučiasi nedidelis rūgštingumas, bet skonio natos nepagaunu. Apie tai, kad gali jaustis vyšnia, perskaičiau jau po degustacijos, todėl džiaugiuosi savo asmeniniu atradimu, nes man visgi pagaliau pavyko kažkuriuo liežuvio receptoriumi užčiuopti švelnią, labai švelnią, vos vos juntamą vyšnią, bet jau toooookią lengvą, kaip bitės sparnelis. O vyšnių aš šiaip jau labai nemėgstu.

Derinimas su maistu. Tobulas derinys su suši. Prie prėsko, žalia žuvimi įdaryto suši šis vynas su savo rūgštele dera puikiai (tik vyšnia dingsta kaip nebuvusi, bet gal kada nors tvarkydama kambarius rasiu?), kaip ir puikiai nugęsina aštrumą, kurį suši suteikia suteikia wasabi krienai ir ridikas. Bet reiks dar pabandyti paderinti ir su šalta paukštiena, kaip siūlo rekomendacijos. O prie suši-geriau nesugalvosi.

Bendras įvertinimas 5 balų sistemoje: 2 tvirti balai. Man vis dėlto trūksta kvapo ir ryškesnio poskonio.

Kai išgersiu savo Božolė, tai nulupsiu etiketę ir įklijuosiu į specialų sąsiuvinį su pastabomis. Kai kurios etiketės, iš patirties žinau, pamirkusios vandenyje lengvai atsiklijuoja, o kitas gamintojai taip priklijuoja, kad ir švitriniu popieriumi nenutrinsi. Na, bus matyt, to vyno dar liko pakankamai. Ir viskas dėka pono Georges Duboeuf, kurio dėka trečias lapkričio ketvirtadienis kasmet virsta švente. 2014 metų Beaujolais Villages Nouveau  ir  Beajoulais Noveau iš pono Duboeuf vyno sandėlių nugalėjo 400 konkurentų ir pelnė aukso medalį.

Iki kito susiskaitymo, su meile ir kaip visada susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Šilkinėkojinaitė

* apeliacija (appelation) - geografinė nuoroda, nurodanti, kur buvo užauginta vynuogė ir kur buvo pagamintas vynas.

**Ne, jeigu kas nors trenks galvą į sieną, tai aš netrenksiu.

***Dar būna vadinamos "kojelėmis".

Ar Lietuvai reikalingas Valstybinis Turizmo Departamentas?

Pradėsiu nuo to, kad yra vienas svarbus dalykas, kurį Valstybinis Turizmo Departamentas moka daryti gerai- tai pasikviesti į svečius užsienio žurnalistus, kurie grįžę namo pasidalintų savo įspūdžiais su savo skaitytojais ir tokiu būdu pareklamuotų Lietuvą. Kokių šalių žurnalistai jau spėjo mus aplankyti, galite pasiskaityti 15 min. "Pasaulio žurnalistai vienas po kito lanko ir populiarina Lietuvą tarp užsienio turistų". Šalies žinomumo plėtra yra svarbus dalykas, tačiau ar tai nėra ta funkcija, kurią galėtų atlikti, sakykime, kad ir Užsienio reikalų ministerija?

2014 metų liepos 4 d. Valstybinis Turizmo Departamentas prie LR Ūkio ministerijos (toliau- VTD) gavo pranešimą, kad "Go Travel Planet" kelionių organizatorius yra nemokus. 2014 metų lapkričio 14 d. VST sustabdė kito kelionių organizatoriaus- "Fresh Travel" ("Plius Travel") veiklą dėl tos pačios priežasties-nemokumo. Vieni turistai nakvojo oro uoste, kitus -kaip kokie Somalio piratai- įkaitais laikė paėmę turkai viešbučiuose. Draudimo suma šiuo konkrečiu atveju buvo 700.000 LTL, iš kurių jau yra paskaičiuota, kad 600.000 LTL eis padengti skrydžiams, kuriais tautiečiai pargabenti namo. Lieka 100.000 LTL ir krūva pretenzijų- nesunku nuspėti, kaip viskas baigsis. VTD, kaip visada, jokių nerimo signalų nejautė, nors valstybinė institucija, kurios pavadinime yra žodis "turizmas", turi ginti ir saugoti turistų teises, o ne užsiimti nežinia kokia abrakadabra, kaip dabar.

2014 metų rugpjūčio pradžioje aš pati išvykau su viena kelionių agentūra (jos pavadinimo kol kas nepaviešinau, bet neketinu ir slėpti, jeigu kas nors susidomės) į vienos dienos kelionę į pajūrį. Šią kelionę su nelaimėliais tautiečiais šiltuosiuose kraštuose sieja tai, kad tai irgi buvo kuponu pirkta kelionė su nuolaida. Šitoje vietoje pasakysiu, kad jeigu perki kelionę pigiau, tai nereiškia, kad kokybė turi būti blogesnė, nei už pilną kainą, nebent autobusas-grabas ant ratų būtų aiškiai įvardintas kelionės sutartyje; kitu atveju, tikiuosi padoraus aptarnavimo. Kelionės įspūdžiai aprašyti buvo jau anksčiau (nuoroda čia), todėl kreipiausi į VTD, prašydama:

Prašau Valstybinį Turizmo Departamentą imtis reikiamų priemonių:

1. Užtikrinti, kad visi kelionių organizatoriai būtų atsakingi už transporto priemones, kurias siunčia į kelionę. Jos turi atitikti techninius saugumo reikalavimus, higienos reikalavimus, būti europinio komfortabilumo pavyzdžiai, o ne metalo laužas.
2. Patikslinti, ar minėtas „KELIONIŲ AGENTŪROS PAVADINIMAS“ dirba tvarkingai-galbūt seni autobusai yra samdomi dėl to, kad įmonė turi finansinių problemų ir negali sau leisti kokybiškų paslaugų teikimo, įskaitant patyrusį kelionių vadovą/gidą.
3. Patikslinti, ar minėtas kelionių vadovas VARDENIS PAVARDENIS, atstovavęs „KELIONIŲ AGENTŪROS PAVADINIMAS“ šios kelionės metu, yra kompetentingas toliau dirbti šį darbą- juk Valstybinis Turizmo departamentas tvirtina gidų licenzijas.

Kaip matote, mano skundą stipriai įtakojo neseniai vykęs kelionių operatoriaus bankrotas. Skundą pateikiau elektroniniu paštu 2014 metų rugpjūčio 4 d. Kitą dieną gavau atsakymą, kad mano skundo nenagrinės, nes jis nepasirašytas. Ką gi, skundą atsispausdinau, užraičiau autografą, nuskenavau ir nusiunčiau vėl. 2014 metų rugpjūčio 22 d. parašiau paklausimą, kodėl iki šiol nesu gavusi jokio atsakymo, po trijų dienų man atsakingas darbuotojas atrašė, kad daug darbuotojų atostogauja, todėl mano skundo imsis, kai tik daugiau specialistų grįš iš atostogų. 2014 metų rugsėjo 11 d. vėl parašiau paklausimą, ar mano skundo klausimu kas nors iš viso vyksta, ir štai- o stebukle!- 2014 metų rugsėjo 15 d. elektroniniu paštu gavau visą pundą pažymų, ataskaitų, nuskenuotų atsiliepimų, ir t.t. Kelionių agentūra atsakomybės purtosi, gidas meluoja per akis-na, tiek to, tai jų sąžinės reikalas. O autobusas, pasirodo, turi techninės apžiūros dokumentus-jis visiškai tvarkingas.

Štai autobusas, kuriam nei kelionių agentūra, nei VTD priekaištų neturi- jis yra techniškai tvarkingas. Tik va nulėkė du ratai kažkodėl. 

Tačiau mane pritrenkė ir sužavėjo ne tai, kad mūsų gyvybe rizikavusi kelionių agentūra iki šiol sau smagiai keliones pardavinėja, bet paskutinis VTD atstovo, su kuriuo vyko mano susirašinėjimas, komentaras:

 Persiunčiame Jums gautus kelionių organizatoriaus paaiškinimus. Jeigu nesutinkate su paaiškinimais, tuomet reikėtų kreiptis į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą, kuri nagrinėja skundus dėl netinkamos kokybės paslaugų ir turi įstatymais nustatytą teisę taikyti poveikio priemones. Departamentui tokia kompetencija nepriskirta, mes tik išvadas teikianti institucija, kuomet gavus skundą Tarnyba kreipiasi į mus su prašymu pateikti išvadą. 


Išvados, beje, taip ir negavau, tik krūvą popierinių įrodymų, kad skundžiamoji agentūra yra šventesnė už Popiežių. Ar dar lieka Jums klausimų dėl VTD reikalingumo? Man- ne. Ši institucija yra iš esmės neįgali spręsti kokius nors su turizmu susijusius klausimus, o ką veikia jai vadovaujantis Ūkio ministras- man išvis mistika. Visus, su turizmu susijusius klausimus pas mus puikiai sprendžia, kaip pasirodo, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

Kiek biudžetui kainuoja ši abrakadabra ir viešaisiais ryšiais su žurnalistais užsiimanti įstaiga? Nei daug, nei mažai: VTD darbo užmokestis.

Keliaukite, mielieji, juk keliavimas plečia akiratį. Ypač-teisiniuose terminuose.

Su meile,

Kūtvėla