Vilniaus "Karas ir taika" arba Kur pirkti sniegą?

Aš dažnai paburbu dėl problemų, susijusių su turizmu Lietuvoje, kartais pabaksnoju pele ir į Valstybino turizmo departamento pusę. Bet! Visada pagirsiu, jeigu pamatysiu mūsų institucijas kuriant ką nors gero ir gražaus. Štai prieš porą dienų sulaukiau kvietimo žiniasklaidai sudalyvauti BBC serialo "Karas ir taika" pristatyme, kurio metu susipažinsime su seriale "vaidinusiomis" Vilniaus vietomis. Tai pasipūčiau kaip pelė ant kruopų kad mane taip vertina ir, žinoma, nuėjau. Tegul nesupyksta BBC, bet vien Vilniuje suskaičiuojama virš dešimt vietų, kur rutuliojasi romano mintis per kameros objektyvą, todėl drąsiai galime -ir turime- tuom garsiai girtis. Maršruto pristatyme Kūtvėlai ir žiniasklaidai dalyvavo Valstybinio turizmo departamento direktorė Jurgita Kazlauskienė, BBC serialo "Karas ir taika" vykdančioji prodiuserė Lietuvoje Lineta Mišeikytė ir gidė Lina Dusevičienė. Maršrutas yra pritaikytas keliauti pėsčiomis, dviračiu ir automobiliu.

Turistinio maršruto Vilniuje pagal BBc serialą "Karas ir taika" pristatymas prasidėjo Umiastovskių rūmuose.

Umiastovskių rūmai Trakų g.

Šis maršrutas pradeda kino turizmą Lietuvoje. Nežiūrint į tai, kad Lietuvoje buvo filmuota tikrai nemažai, šis maršrutas yra pirmasis turistinis maršrutas, skirtas kino turistui ( žinoma, ir ne tik). Kino turizmas kol kas yra nišinė sritis, todėl džiaugiamės, kad teises rodyti šį serialą įsigijo apie 20 šalių, dalis kurių yra mūsų tikslinė turizmo rinka: "Britų visuomeninio transliuotojo BBC kartu su amerikiečių kompanija „The Weinstein Company“ sukurtą serialą jau žiūrėjo Australijos, JAV, JK, Kanados bei Švedijos žiūrovai. Transliavimo teises taip pat įsigijo Estijos, Belgijos, Danijos, Filipinų, Graikijos, Indijos, Islandijos, Izraelio, Kinijos, Latvijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Norvegijos, Pietų Korėjos, Portugalijos, Prancūzijos, Rusijos, Suomijos, Taivano ir Ukrainos televizijos."  Šaltinis: Valstybinis turizmo departamentas. Lietuvoje šis serialas bus parodytas š.m. birželio mėnesį.

"Maro Diena": literatūrinė provokacija ir propaganda apie Kauną ir ne tik.

Štai ir aš perskaičiau antrąją Andriaus Tapino knygą "Maro diena". Ne tik perskaičiau, bet ir pauosčiau. Kai socialiniuose tinkluose kilo diskusija apie spaustuvės dažais kvepiančias knygas, tai ir pauosčiau. Ko tik žmogus nepadarysi, literatūros kritiku būdamas.

"Apie funikulierius bus?"- dalykiškai pasiteiravau Andriaus Tapino dar gerokai prieš knygos pristatymą miestui ir pasauliui.
"Ne,"- kaip kirviu nukirto gerbiamas Autorius.

Net klaviatūrą kava apspjoviau. Tai kaip čia dabar, kaip tai knygoje apie Kauną nebus rašoma apie funikulierius?! Galbūt gerbiamas Autorius buvo paveiktas kokio nors Vilniaus universiteto dominijos alchemikų išradimo? Juk Kaunas be funikulierių tai kaip Antonijus be Kleopatros, Romeo be Džuljetos, Šerlokas Holmsas be daktaro Vatsono! Su kritikais taip nekalbama.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad knygos veiksmas nukelia skaitytojus į 1907 m., o funikulieriai Kaune atsirado tik 1931 m. Tačiau ar negali, pavyzdžiui, Vilniaus legatas Antanas Sidabras į kalną pasikelti kokia nors vietos mechanikų sukonstruota bėgine transporto priemone ir tada žiebti kokiam nors blogiečiui į dantis? Žinoma, gali. O ta bėginė transporto priemonė ir būtų funikulieriaus prototipas. Todėl aš raginu gerbiamą Autorių apsvarstyti šią galimybę. Tuo labiau, kad susitikime su skaitytojais Knygų mugės metu jis prisipažino pirmojoje knygoje padaręs klaidų. Tada skaitytojai galėtų džiaugtis turėdami first edition ir  revised second edition! O kauniečiai šį klausimą galėtų apsvarstyti rerefendume. Taigi, aš pasakiau, o kauniečiai žinokitės.

Tada pradėjau skaityti knygą ir supratau, kad funikulieriaus nebuvimas Kaune nėra vienintelė to miesto problema.

Funikulieriaus nebuvimas knygoje-ne vienintelė miesto bėda.

Šita knyga yra visiška provokacija sustabarėjusiam mąstymui ir absoliuti lietuvių* kultūros propaganda.

Rasta internetuose. Idėjos autorius sunkiai atsekamas.

Toliau bus atskleidžiamas Andriaus Tapino knygos "Maro diena" siužetas, todėl knygos neskaitę ir nenorintys susispoilinti malonumą tegul paskaito kad ir Žemaitės "Sutkus".

"Vilko valanda": tokio Vilniaus dar neturėjome.

Šiaip recenzuoti knygas yra sunkus darbas, nes jas reikia perskaityti, išanalizuoti, aprašyti, paredaguoti, dar kartą paredaguoti, parinkti iliustracijas, išgerti kibirą kavos (nors tai niekis, palyginus su kūrybinės minties gimdymo kančiomis tas knygas rašant). Štai "Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus" (autorė M. Baužienė) jau bus pusė metų kaip laukia savo eilės ir mano įkvėpimo, nes pasakyti apie ją nėra ką. Nei gero, nei blogo, tiesiog nėra ką, o tai vis dėlto yra blogai. Bet kadangi laikau save kelionių tinklaraštininke, o Vilnių tiesiog dievinu (visų kelionių gėris yra tame, kad gera grįžti namo), todėl imuosi A. Tapino "Vilko valandos" recenzijos. Nebus lenga, nes garbingų recenzentų ne vienas ir ne du, tiesiog visa knyginė jonosfera, stratosfera ir blogosfera sujudo. Du dar yra kartai, kai skaičiau šią knygą, nes iš vieno karto visgi sunku sekti susipynusias veiksmo gijas, bet skaitant antrą kartą daug kas stojasi į savo vietas ir pastebimi niuansai, kuriuos praleidau skaitydama pirmą kartą, ir knyga darosi įdomesnė. Pirmą kartą skaičiau su įdomumu, antrą kartą-su malonumu.

Žygis Markučiuose-Ribiškėse: šiaurės pašvaistė ir gruziniškas vaišingumas

Iškritęs pirmasis sniegas manęs nė kiek nepradžiugino. Nei žiema, nei jos džiaugsmai -jeigu tokių būna- manęs nevilioja. Bet gerai, kad neaptingau ir sekmadienį nelindėjau po kaldra su vilnoniais apatiniais, o išėjau į žygį pėsčiomis. Diena nebuvo labai šalta, gal daugiau drėgna. Kiek pasigailėjau, kad nepasiėmiau šiaurietiškojo vaikščiojimo lazdų, nes po kalvas ropinėti slidžiu sniegu ir šlapiais lapais būtų nepakenkusios dar pora "kojų". Reikia pripažinti, kad, nors tinklaraštis gimė kaip kelionių po Lietuvą aprašymo metodas, pradėjau garbinti svetimus dievus. Juk pasinaudojus akcija, kelionė iki Trakų ar iki Berlyno kainuoja beveik tiek pat....Tad tegul šis foto-reportažas bus kaip nedidelė atgaila.

Apie pačius Markučius ir A. Puškino muziejų jau esu rašiusi čia: http://kootvela.blogspot.com/2012/03/vilniaus-muzieju-paslaptys-puskino.html . Su žygio vadove geografe Nijole Balčiūniene susitinkame 10 autobuso žiede. Man tai labai patogu, nes autobusas tiesioginis. Turėjau ir termosą karštos arbatos.

Vadovė Nijolė pristato Pavilnių regioninio parko schemą.

Vilniaus muziejų paslaptys: A. Puškino literatūrinis muziejus

Kažkaip gudriai yra išnaudojamas lietuviškas pomėgis grybauti.  Žinote, tas azartas, kai eini su kašele po mišką ir dairaisi, kur koks kepurėtasis tupi. Prisirenki tiek, kad nesuvalgysi nei pats, nei giminės nepadės, bet negali palikti grybo, jeigu jau radai. Su laiku šis veiksmas persikėlė į spaudos kioskus ir parduotuves, kur už pirkinius gaunami „grybai“ lipdukai. Dabar prie to prisidėjo ir Vilniaus muziejai.  Prieš kurį laiką gimęs projektas aplankyti Baltijos šalis ir nusifotografuoti prie sąraše esančių ojektų dabar turi ir sumažintą variantą Vilniaus mieste.  Vadinasi jis „Vilniaus muziejų paslaptys“. 

 Turizmo informacijos centre galima pasiimti brošiūrėlę su šio žaidimo muziejais, jų darbo laikais, kainomis ir vieta antspaudui.  Labai gerai, kad kai kurie muziejai žaidimo metu taikys nemokamą lankymą. Tai, ir graži saulėta diena, buvo pagaliau paskutinis spyris man į uodegą įgyvendinti ką seniai norėjau, tik vis dėl tinginystės ir apsileidimo atidėjau, ir apsilankyti Aleksandro Puškino literatūriniame muziejuje Markučiuose. [http://www.vilniausmuziejai.lt/a_puskinas/index.php.htm] 

Bet apie viską nuo priešistorės. Ne kiekvienas žino (o užvakar pašiurpinau amerikoną), kad garsaus poeto Puškino gyslomis teka, kad ir jau nebe grynas, bet negrų kraujas. Atsiprašau, jeigu žodis „negras“ ką nors įžeidė. Dabar lygtais privaloma sakyti  amerikonams „Afroamerikietis“, bet jeigu tamsus žmogus gimė, pvz, Ispanijoje ar Kandoje, tai koks jis Afro ir koks jis Amerikietis? Bet nenukrypkime nuo temos:  Puškino motinos Nadeždos kilmės šaknys-Etiopijoje.  Etiopijos kunigaikščio sūnui Ibrahimui buvo 7 metai, kai jis buvo pagrobtas ir nuvežtas įkaitu į Konstantinopolį, iš kur jį padovanojo rusų carui Petrui Pirmajam.  Caras savo naujajį tarną pavadino karvedžio Hanibalo garbei ir tapo jo krikštatėviu. Šis veiksmas įvyko ne kur kitur, o Vilniaus Šv. Paraskevijos (Piatnicos) cerkvėje. Iš Ibrahimo tapęs Abraomu Hanibalu, jis padarė karinę karjerą ir išėjo į atsargą jau kaip generolas. Vienas iš jo šešerių vaikų vedė ir susilaukė dukters Nadeždos. Nadežda gavo puikų išsilavinimą ir ištekėjo už karininko. Šioje santuokoje ir gimė garsusis rusų poetas Aleksandras Puškinas.  P.S. tokiam poeto ryšiui su Lietuva pažymėti prie minėtosios cerkvės yra atidengtas paminklas. Yra ir memorialinė lenta ant cerkvės sienos, bet kažin ar kas beįskaitys jos išdilusį raštą.  Be to, poetas apie Vilnių daug girdėjo iš Adomo Mickevičiaus, kai tas tremtyje Rusijoje susibičiuliavo su juo.

Markučiai istoriniuose šaltiniuose minimi nuo XIV a., kai jie priklausė didiesiems Lietuvos kunigaikščiams ir įvairioms didikų giminėms. 1867 m. Markučius nupirko generolas inžinierius Aleksejus Melnikovas ir čia pastatydino medinį dviejų aukštų vasarnamį. Jo dukrai ištekant, dvarą su jam priklausiusiais 270 ha žemės  Melnikovas atidavė dukteriai kaip kraitį. Greitai pora išsiskyrė. 1880 m. Sankt Peterburge Varvara susipažino su poeto A. Puškino jaunesniuoju sūnumi Grigorijumi Puškinu. 1899 m. jie persikėlė gyventi į Markučius, kur  atsivežė ir kai kuriuos asmeninius poeto A. Puškino daiktus. Namą, kuris iki to laiko buvo vasarnamis, Puškinai pritaikė gyventi ir žiemą. Grigorijus Puškinas mirė 1905 m., Varvara Puškina – 1935 m. Prieš mirtį ji paliko testamentą, kuriame rašė, kad Markučių sodybos gyvenamasis namas negali būti parduotas ar išnuomotas, kad čia turi būti saugomas didžiojo poeto A. Puškino atminimas ir kad Markučių sodyba visuomet turi tarnauti kultūros ir švietimo tikslams.

Taigi, nuo Žaliojo tilto aš sėdu į 10 maršruto autobusą ir neilgai trukus jis priveža prie muziejaus. Sutaupau žaidimo metu 4 LT už įėjimą. Antspaudą gavau tik pabaigoje, jau apžiūrėjus parodą (lengva nepastebėti laiptų į antrą aukštą). Šiaip ne karvę kainuoja, galima nedejuoti, bet pusė transporto iki muziejaus atsipirko. Viduje filmuoti ir fotografuoti neleidžiama. Žaidimas startavo prieš porą dienų, ir aš esu pirmoji kregždė. Valio! Iš išorės muziejaus pastatas atrodo gana apšepęs ir mažuliukas, bet viduje-stebėtinai daug vietos, daug kambarių, įdomios ekspozicijos. Labiausiai paliko įspūdį keraminės krosnių viršūnės ir medinių baldų drožiniai su šeimos herbu ir inicialais. Liūdnai nuteikė poetui skirto kambario sienų apmušalai- jie atvežti iš Rusijos, iš gimtojo poeto namo, tai baudžiauninkių moterų kruopščiai siuvinėti kryželiu sienų apmušalai; jų rankų sukurtos durų užuolaidos neišliko.

Šalia pastatytos koplyčios yra kapinaitės, kuriose atgulė ne tik žmonės, bet ir jų laikyti gyvūnėliai. 1903-1904 m. pastatyta koplyčia buvo papuošta Varvaros rankdarbiais. Koplyčia taipogi pavadinta Šv. Varvaros vardu. 

Parkas prie muziejaus sutvarkytas, yra suoliukai prisėsti. Sutikau kelias šeimas su mažais vaikais jau bevaikščiojant po parką. Kiek blogiau yra nutolus nuo pagrindinių takų- ten jau matosi pašiukšlinta. Reiktų griežtesnės priežiūros šiukšlintojams ir geriau sutvarkyti mažesnius takiukus. Galbūt dar ne sezonas. 

Kiek didesnis minusas yra suvenyrų nebuvimas. Aišku, tai įtakoja ir muziejaus geografinė padėtis, nedaug lankytojų ir panašiai, bet pastanga turėtų būti. Turiu omenyje ne kokius ten gintarinius pakabukus, bet reprodukcijas, knygas, informacinę medžiagą apie muziejaus rinkinius, atvirutes su to laikotarpio atvaizdais.

Atgal nusprendžiau eiti pėsčia iki centro, nes saulė jau kaitino neblogai ir buvo sausa. Gyventojų kontingentas toks treninginis, namukai mediniais, kai kur net ūkiškai gyvenama-daržas, šiltnamis...Subačiaus apžvalgos aikštelėje sustojau pasižiūrėti miesto panoramos. Netoli Užupio esančiame Tymo turguje kažkada buvo „raudonųjų žibintų“ kvartalas, o dabar klesti ūkininkų turgelis. Nebrangiai nusipirkau dražovių pietums :-)

Tai tiek. Kai aplankysiu kitą muziejų iš žaidimo, pranešiu. Jaučiu, kad greit :-)

Su meile,

Kūtvėla

P.S.S. SU PAVASARIU!!!!