Kas liko už kadro Dubline?

Taigi, laikas buhalterinei suvestinei ir įspūdžių apibendrinimui. Dublinas man pasirodė labai įdomus, saugus, gana švarus miestas. Infrastruktūra turistams labai gera, o istorinis miestas turi ką parodyti. Turistų mieste tikrai labai daug.

Dublino gatvės.

Skrydis su Ryanair trunka apie 3 val 15 min. Dublinas gyvena dviem valandomis  atgal nuo Vilniaus, todėl net ir vėlyvas skrydis yra tam tikras laiko išlošimas.

Pervežimas iš oro uosto galimas visuomeniniu transportu ir pervežamaisiais autobusais darbo metu arba pervežamaisiais autobusais nakties metu, kai nebekursuoja visuomeninis transportas. Naktį išvykimas iš oro uosto būna kas 30 min. Bilietus galima įsigyti internetu arba vietoje susiradus autobusą. Aš naudojausi Aircoach paslaugomis.

Hostelis turi didelį trūkumą- jame priima dideles moksleivių grupes. Pabandykite užmigti, kai trisdešimt hormonų nekontroliuojančių paauglių klykia koridoriuose kiaurą naktį. Todėl neduosiu į jį nuorodos, nes nerekomenduoju jame apsistoti.

Nemokamas ekskursijas  (rekomenduojama gidui palikti arbatpinigių) siūlo ne viena įmonė. Aš buvau su Dublin Free Walking Tour. Mes ėjome į pietinį Dublino rajoną, bet jie siūlo ir nemokamai pažiūrėti šiaurinę miesto dalį. Pietinėje miesto dalyje aplankomi istoriniai ir architektūros paminklai, o šiaurinė miesto dalis pasakoja apie airių nepriklausomybės kovas. Esant norui, galima eiti į abi ekskursijas tą pačią dieną, nes pietinė ekskursija trunka 11.00-14.00 val., o šiaurinė prasideda nuo 15.00 val. Susitikimo vieta abiems ekskursijoms- Dublino Spyglys.

Muziejai Dubline yra nemokami, išskyrus keletą vietų. Aš mėgstu muziejus, todėl nardžiau po juos kaip žuvis vandenyne. Daug laiko neturintiems siūlau užsukti į Nacionalinę galeriją, Archeologijos muziejų ir Taikomosios dailės muziejų. Guiness muziejus yra muziejus apie alų, bet ne apie alaus daryklą, po ją turistai nevedžiojami, bet įdomi paties tokio muziejaus koncepcija.

Kalba yra airių (gėlų) ir anglų.

Valgyti ir gerti Dubline nebus problema. Čia ne jūs alines rasite, o alinės ras jus. Alaus galima paragauti visokeriopais kiekiais. Maistas sotus ir nelabai egzotiškas: mėsa, bulvės, morkos, įvairios sriubos, tešoje kepti pyragai, žuvis su bulvytėmis. Sotu, nors nelabai skanu. Yra tailandietiškų užeigų, McDonaldų, prancūziškų konditerinių.

Miesto visuomeninis transportas yra nerealus gėris. Autobusai važinėja dažnai, bet reikia susistabdyti ranka, įlipama ir išlipama per priekines duris, vidurines duris išlipti atidaro esant perpildytam autobusui. Mokama grynais vairuotojui (monetos, be grąžos) arba specialiose vietose perkami e-bilietai. Aš pirkau nuolatinį turisto bilietą savaitei Leap Visitor Card ir tikrai jį atvažinėjau.

Eismo taisyklės nerašytos, pėstieji niekada nelaukia žalios šviesos, netgi neieško perėjų. Iš pradžių buvo baisu palįsti po autobusu, bet po kelių dienų įgudau pažeidinėti taisykles ne blogiau nei dubliniečiai.

Suvenyrai ne problema, kiekvienas ras ko nori. Pilna tradicinių suvenyrų su Airijos simbolika: raktų pakabukai, puodeliai, sniego gaubliai, magnetukai, virtuvės rakandai...Yra gurmaniškų dovanų: dailios dėžutės su arbata, saldumynai su Guinness alumi, sausainiai prie arbatos.

Išvykos iš Dublino-pagal poreikius. Tikrai yra daug dienos kelionių, geriausia teirautis turizmo informacijos centruose. Turizmas Dubline tikrai didelė industrija, todėl norima išvyka visada bus suorganizuota.

Skrydis Vilnius-Dublinas-Vilnius: 77,00 eur
Pervežimas iš oro uosto naktį: 7,00 eur
Pervežimas į oro uostą dieną: apie 4 eur
Nuolatinis bilietas visuomeniniam transportui 7 dienoms: 40,00 eur
Hostelis, 8 vietų kambarys su pusryčiais: 141 eur
Dienos išvyka į Milžinų kelią: 67 eur
Maistas: 85,00 eur
Mokamos lankytinos vietos: 43 eur
Suvenyrai: 93,00 eur

Viso: 560 eur apvalinant į didėjimo pusę.

Airijos sostinė Dublinas: dienos kelionė į Milžinų kelią Šiaurės Airijoje.

Airija turi tiek daug parodyti turistams, kad neabejotinai teks sugrįžti dar ir dar kartą, o šios kelionės metu įgyvendinau seną svajonę-pamatyti Milžinų kelią, Giant's Causeway. Gerokai iš anksto nusipirkau kelionę internetu iš vietinės agentūros, bet ji tikrai populiari ir išvykstama kasdien, todėl labai iš anksto pirkti nėra būtina. Aš netgi nežinojau visų galimų tokios išvykos variantų, būčiau sutaupiusi 20 eurų su kita firma, kuri netgi daugiau laiko prie objektų būtų davusi. Na, bet ir gudri višta kartais uodegą išsidilgina.

Išvykome apie 6.30 ryto nuo turistų susrinkimo taško prie Molly Malone skuptūros. Netrukus kirtome sieną ir įvažiavome į Šiaurės Airiją, kuri priklauso Britanijos karūnai. Trumpam sustojome degalinėje papildyti kofeino baterijas (tik eurų turintiems mokėti galima bankine kortele, nes čia jau galioja svarai sterlingai) ir štai mes jau prie Dark Hedges, kuriuos išgarsino filmas "Sostų karai". Išgarsino taip, kad turistai eina be perstojo, todėl vietiniai gyventojai išsireikalavo turistus uždrausti, todėl įstatymas dabar draudžia eismą šioje vietoje (išskyrus tam tikras išimtis). Prieš du šimtus metų Stiuartų šeima pasodino apie 150 medžių alėją, kuri taip žavi filmo gerbėjus.

Turistai ir medžiai.

Kūtvėla grožisi senąja alėja.

Kitas mūsų sustojimas buvo prie beždžionių tilto tarp pakrantės uolų, bet dėl didelio vėjo turistams jis buvo uždarytas. Mums leido pasivaikščioti pakrante ir iš tolo į jį pavėpsoti. Aš, žinoma, piktinausi. Perėjau Alionių pelkę, perėjau Skersabalių beždžionių tiltą žiemą, o čia žmonės dreba dėl menko vėjūkščio! Deja, tokia čia tvarka, teko paklusti.

Airijos sostinė Dublinas: kaip po iliuminuotų manuskriptų ir įstabių gyvūnų Kūtvėla pateko už grotų.

Vakar vakare per savo gudrafoną nusipirkau bilietą apžiūrėti Kells knygą-seniausią Airijos iliustruotą rankraštį. Ir labai gerai padariau, nes eilė prie bilietų buvo begalinė. Manoma, kad ši knyga buvo parašyta IX a. Tai-keturios Evangelijos lotynų kalba. Jos nuostabi puošyba traukia smalsuolius iš viso pasaulio. Nuo XVII a. ji saugota nebe Kells vienuolyne, kuris buvo sugriautas po vieno sukilimo, o Dubline ir eksponuojama nuo XIX a. vid. Per metus ją aplanko 500,000 turistų. Kasdien ekspozicijai atverčiamas naujas puslapis!Trinity koledžo suvenyrų parduotuvė buvo viena brangiausių, kokiose man teko smalsauti.

Molly Malone-populiarus turistų surinkimo taškas Dubline.

Trejybės koledžo kieme.

Čia mokėsi Oskaras Vaildas. Ir va kaip baigė...

Ilgoji biblioteka. Sakoma, čia George Lucas buvo įkvėptas "Žvaigždžių karams".

Airijos sostinė Dublinas: alaus ir muziejų duetas tęsiasi.

Nors Guinness reklaminėje brošiūroje sakoma, kad tai puikus būdas dieną užbaigti, nematau priežasčių, kodėl tai negali būti puikus būdas dieną pradėti. Tiesą sakant, aš netgi rekomenduoju dieną pradėti nuo šio lankytino objekto, nes jis labai populiarus ir kai susirenka visi išsimiegoję ir pavalgę viešbučių svečiai autobusuose, tai ten alaus lašui nėra kur nukristi.

Ilgametės tradicijos.

Čia daug alaus tilptų.

Kūtvėla suka į dešinę. She is always right.

Traukiam kuponą.

Neaprašinėsiu čia alaus gaminimo proceso ir visko, ką mačiau, nes tai būtų beprasmiška. Šią daryklą-muziejų būtina aplankyti patiems ir viską pamatysite gyvai geriau, negu čia perskaitysite. Prabuvau ten geras porą valandų, o neskubantys gali čia maklinėti ir pusę dienos.

Airijos sostinė Dublinas: kelias nuo gyvenimo žiedų iki mirties glėbio.

Šiandieną pradėjau Dublino botanikos sode, iki kurio patogiai atvažiavau autobusu nuo savo hostelio. Teko šiek tiek palaukti, kol jie atsidarė. Šis botanikos sodas turi du privalumus: jo lankymas yra nemokamas ir jis yra netoli istorinių Glasnevin kapinių, kurios irgi lankomos nemokamai. Ar girdite muziką? Tai mano suvalkietiški genai iš džiaugsmo dainuoja.

Graži kompozicija.

Čia toks papartis.

Rožių sodas.

Airijos sostinė Dublinas: tęsiame pažintį su miestu, kur alaus upės teka. Antroji diena.

Rytas prasidėjo anksti, nes vakar nedirbo paštas (buvo sekmadienis), todėl prieš pradedėdama šturmuoti muziejus užsukau į centrinį paštą išsiųsti atvirukų namie pasilikusiems. Centrinis Dublino paštas buvo pastatytas 1818 m. ir buvo paskutinis svarbus Jurgio (ar Keturių Jurgių :D) laikų architektūros pavyzdys. Pastatas buvo 1916 m. sukilimo dalyvių štabas ir todėl britų artilerija jį sunaikino. Dabar atstatytame pastate yra šiems įvykiams ir pačiam pastatui skirta paroda. Žinoma, veikia ir pats tikrasis paštas. Manoma, kad Dublino gyventojams šis pastatas yra miesto ikona, turbūt kaip vilniečiams Gedimino pilis (ir artimiausiu metu nežada nugriūti).

Dublino centrinis paštas.

The Spire.

Šioje vietoje, kur styros šis smaigalys, stovėjo Nelsono kolona, pastatyta 1809 m., bet 1966 m. airiai ją susprogdino, po to 2002 m. čia atsirado The Spire. Pavadinimą sunku išversti- strėlė, špilis, smailuma...Kankinasi ir patys Dublino gyventojai, ko tik jie nesugalvoja: the Stiletto in the Ghetto, the Stiffy by the River Liffey, the Pin in the Bin, the Erection at the Intersection... Žinoma, lyginant su mūsų Vilniaus "vambzdžiu", tai šita "erekcija" yra tikras dizaino perlas.

Airijos sostinė Dublinas: pirmoji pažintis su miestu, kur alaus upės teka.

Savaitė Dubline pralėkė nepastebimai. Airijos sostinė turi daug ką parodyti turistams, todėl pavyko tik kartą iš ten iškišti nosį, nes buvau iš anksto nusipirkusi dienos kelionę į Milžinų kelią (Giant's Causeway) Šiaurės Airijoje. Nors Dublinas yra nedidelis ir visiškai apeinamas pėsčiomis, jame tiek daug nemokamų muziejų ir mokamų-deja- alinių, kad turistus net prakaitas išmuša. Skrydis su Ryanair truko 3 val 15 min ir 00:25 vietos laiku (mes Lietuvoje gyvename + 2 val) leidomės Dublino oro uoste. Naktį kas pusvalandį iš ten išvyksta autobusai į miesto centrą (7 eur), dieną kursuoja visuomeninis transportas (2,80 eur). Buvau iš anksto susižiūrėjusi kaip nuvykti iki savo hostelio, nors jų nurodymai buvo kiek netikslūs ir geras penkiolika minučių vidury nakties laužiausi į gretimą supermarketą. Kitą rytą po pusryčių išėjau miesto žiūrėti.

Dublino miestas įsikūrė pilies ir dviejų katedrų kvartaluose, dviejų upių sankirtoje. Upė Poddle (šiandien po žeme) čia įtekėjo į upę Liffey, o jų sankirtoje susiformavo toks juodas ežeras, senąja airių kalba pavadintas Dubh Linn, kitaip- Juodas Tvenkinys. Taigi, iš esmės Dublino miesto pavadinimas ir reiškia Juodas Tvenkinys. Čia  841 m. atplaukę vikingų piratai įkūrė laikiną stovyklą, kurios vietoje išaugo pirmoji pilis, vėliau ėmė kurtis miestas. Olafas tapo pirmuoju Dublino karaliumi 853 m., tačiau jau 902 m. airiai išvijo vikingus ir septyniolika metų gyveno ramiai, kol 919 m. vikingai grįžo ir atsiėmė Dublino kontrolę. Vikingai valdė Dubliną dar du šimtus metų. Jie buvo verslūs žmonės: importavo savo juvelyrinius dirbinius, pardavinėjo airius vergus. Manoma, kad Dublinas buvo vienas didžiausių vergų centrų vikingų imperijoje.

Tačiau 1014 m. Dublino vikingus ir jų sąjungininkus sumušė karalius Brianas Boru prie Klontarfo (Clontarf). Po keturiasdešimties metų Dubliną perėmė airis Leinsteris ir tapo jo valdytoju. Nepaisant suiručių, Dublinas išliko Airijos didžiausiu uostu. Normanai atvyko 1170 m. ir 1171 m. Anglijos karalius Henrikas I prijungė Dubliną prie savo karūnos, tuom atverdamas kelią Bristolio pirkliams-kolonizatoriams. Dublinas tapo Anglijos dalimi ir 1204 m. Anglijos karalius Jonas I (blogietis iš Robino Hudo) liepė pastatyti atitinkamą pilį. Netruko iškilti ir dvi katedros. Kaip dažnai būna viduramžių miestuose, ne kartą Dubliną siaubė gaisrai ir ligų epidemijos. XIV a. maras nustekeno Dubliną ir ekonominė būklė buvo sunki iki pat XVII a., kai miestas vėl pradėjo augti.

Dublino "Aukso amžiumi" vadinamas keturių Jurgių (keturi karaliai tokiu vardu valdė Angliją 1714-1830) laikotarpis, kai buvo pastatyti gražieji pastatai, nutiesti bulvarai, apsodinti skverai. XVIII a. Dubline gyveno ir kūrė garsieji rašytojai ir filosofai, klestėjo teatrai ir muzikinis gyvenimas. Beveik šimtą metų nutykę karai dėl religijos leido plėtotis pramonei ir žemės ūkiui. Dublinas tebebuvo Airijos didžiausias uostas. Miesto gyventojų skaičius augo stipriai, todėl reikėjo tiesti naujas gatves ir statyti naujus namus. Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba- saujelė protestantų elito kontroliavo absoliučią daugumą ekonomikos, o didžioji dauguma katalikų net neturėjo teisės balsuoti, jų ekonominė padėtis buvo sunki, negaudavo darbo, sunkiai pragyvendavo, jiems buvo pastatytos labdaringos ligoninės. Nenuostabu, kad 1789 m. įvyko pirmasis sukilimas prieš Anglijos karūną.

1801 m. Airijos parlamentas buvo paleistas ir šalies valdymas perkeltas į Londoną, taip užkertant kelią Airijos savarankiškumui. XIX a. karalienės Viktorijos laikais buvo bandyta pagerinti katalikų airių gyventojų padėtų (jų Dubline buvo 80 proc.) ir įgyvendinti kai kurie įstatymų pakeitimai. Deja, Didysis Airijos badas nusinešė nesuskaičiuojamą kiekį aukų, bet Londonas praktiškai nei piršto nepajudino badaujantiems padėti. Didelė dalis airių pasirinko kelią į emigraciją. Airijos kova dėl nepriklausomybės nuo Anglijos karūnos tęsėsi dar ilgus metus ir tik 1922 m. Airija (be dalies šiaurėje) tapo nepriklausoma valstybe su sostine Dublinu. 1998 m. buvo pasiektas susitarimas dėl Šiaurės Airijos valdymo.

Dublino gatvės.

Pirmas miesto vaizdas-labai malonus akiai. Dviaukščiai autobusai (7 dienų bilietas kainuoja 40 eur) kursuoja dažnai ir juose yra nemokamas wi-fi, yra dvi tramvajaus linijos. Daugybė vietų pavalgyti įvairiomis kainomis. Pagrindinėje gatvėje yra bent keturi turizmo informacijos centrai.