Miestas ant moters rankų: Jonava. Žygis aplink Jonavą ir keista jo atomazga.

 

Jonavos įkūrėjais laikomi didikai Kosakovskiai. 1750 m. Marijonai Zabielaitei-Kosakovskienei Augustas III suteikė privilegiją „įkurti Jonavos miestelį, leisti jame turgus ir prekymečius, apgyvendinti laisvus įvairių religijų žmones, t.y. krikščionis, totorius, žydus…“. Toks pavadinimas miestui buvo suteiktas pagal mirusio Marijonos vyro Dominyko Kosakovskio tėvo Jono vardą. Miestas formavosi pagrindinių kelių į Vilnių, Kauną, Ukmergę ir Kėdainius sankirtoje. Šis kraštas garsėjo javų ir kitų maisto produktų prekyba, didelėmis mugėmis; Nerimi buvo plukdomi sieliai. Nutiesus Sankt Peterburgo-Varšuvos pašto kelią, miesto reikšmė dar labiau išaugo, o XIX a. atsiradusio geležinkelio dėka prekyba miestelyje dar labiau suintensyvėjo. Pramoninio miesto vaizdą Jonava įgavo sovietmečiu, netoliese iškilus azotinių trąšų gamyklai. Pro miestą eina Kauno- Daugpilio plentas, susikerta geležinkelio linijos ir Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Šiemet Jonavoje sustoja ir tarptautinis traukinys Vilnius-Ryga.

Kūtvėla lankosi Jonavoje.

Jonavos kaip turistinės krypties rimtai nesvarsčiau. Per turizmo parodą Adventur stabtelėjau prie Jonavos stendo, pasiėmiau reklaminės medžiagos. Miestas man pasirodė pakankamai didelis, plius labai reklamavo naują baseiną. Pasidomėjau nakvynės galimybėmis, nes po baseino dardėti traukiniu namo visai nesinorėjo, ir kažkiek nusivyliau pasirinkimu. Dabar, po žygio, galvoju, kad gal ir nelabai verta į tą Jonavą turistams važiuoti...

Atsinaujinusi Ukmergė: pusdienis mieste, kuris telpa į delną.

 

Kūtvėla lankosi Ukmergėje.

Ukmergėje esu buvusi gūdžiais 2016 Viešpaties metais, kai dar nebuvo magnetuko projekto „Surink Lietuvą“, todėl jau pribrendo reikalas pakartotinei vizitacijai. Laikas negailestingas Kūtvėlai, iš autobusų reisų į Ukmergę renkuosi tokį, kad nereiktų ryte keltis su pirmaisiais ukmergiškiais balandžiais. Iš vakaro irgi labai daug nesiruošiau, nes iš atminties žinau, kad Ukmergėje nei iš bado, nei iš troškulio nenumirsiu, tik šiek tiek grynųjų pinigų įsimečiau į piniginę. Taip jau yra, kad tuose mažesniuose miesteliuose lankytinos vietos nepriima banko kortelių. Autobusas į autobusų stotį (confusing, I know) atvyko likus devynioms minutėms iki ankstesnio reiso, nei mano planuotas, išvykimo, vietų dar yra, tai išvažiuoju pusvalandžiu anksčiau nei planuota.

Žasliai: tarp geležinkelio, Rožinio slėpinių parko ir trijų ežerų.

Norėčiau būti:

...žemės grumstu,

rasos lašu,

trupučiu džiaugsmo,

tavo šypsniu 

"Padaryk mane gerumo ženklu..."

Mes, lietuviai, esame kantri tauta, bet ir mūsų kantrybė turi ribas. Kainoms Lietuvos kurortuose šokant pasiutpolkę, o kelionių agentūroms atšaukinėjant vieną kelionę po kitos, volens nolens, kaip sakydavo  sena žiežula mano lotynų kalbos dėstytoja, žmogus imi ieškoti variantų kaip iškišti nosį iš namų ir tuo pačiu išlaikyti sveiką protą ir išsaugoti protingą biudžetą. Kelionės po Lietuvą kondicionuojamu moderniškuoju traukiniu su daug erdvės kojoms ir nemokamu wi-fi yra mano šios vasaros atradimas. Šito atradimo dėka dabar nuo kojų pirštų iki ausų esu apsidėliojusi tarkuotu agurku ir geriu vandenį lyg "Vilniaus vandenys" man už tai didesnę nei vidutinė algą mokėtų. Bet apie viską iš pradžių.

Savaitgalis Anyščiuose. Istorija ir gamta legendomis apipintame krašte.

"Anykščiai-tai kalvos ir ežerai, pelkės ir seniausi medžiai, įspūdingiausi Šventosios upės slėniai ir atodangos. Šiame legendomis apipintame krašte patirsite tiek įkvepiančius nuotykius, tiek užburiančią ramybę. Čia susipažinsite su pirmuoju memorialiniu muziejumi Lietuvoje, kur vasarodamas A. Baranauskas sukūrė odę gamtai-"Anykščių šilelį". Užlipsite į aukščiausios Lietuvoje bažnyčios bokštą. Pamatysite akmenį, kurio vardą žino kiekvienas lietuvis. Pasivaikščiosite 300 metrų vingiuojančiu Medžių lajų taku, kur įkvėpsite miško ramybės ir tylos. O gal romantiškai pasivažinėsite traukiniu, visų meiliai vadinamu Siauruku. Anykščiai užburia savo istoriniu ir gamtiniu grožiu, kurį kviečiame pamatyti, išgirsti ir pajausti!"- kviečia Anykščiams skirtos turistinės knygelės įžanga.

Kūtvėla ir Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Anykščių šileliu. 

Anykščius kuom geriausiai man rekomendavo Jos Mylista Raudondvario grafienė ponia Rozalija Tiškevičienė iš Branickių giminės per mano paskutinį apsilankymą Raudondvaryje, o tai jau labai didelė rekomendacija! Tiesą sakant, šį kartą iškeičiau Klaipėdą į Anykščius dėl grynai ekonominių priežasčių: paskaičiavau, kad už vienos išvykos į Klaipėdą kainą galima susiorganizuoti dvi išvykas arčiau namų, jeigu gerai biudžetą susidėlioti. Mano abejones dėl Anykščių galutinai netruko išsklaidyti netikėtai surastas nebrangios nakvynės variantas hostelio tipo kambaryje-aš net nesitikėjau, kad kurortiniame miestelyje galima taip ekonomiškai nakvoti! Teisybės dėlei noriu paminėti, kad kurortai Lietuvoje yra keturi: Birštonas, Druskininkai, Neringa ir Palanga, o Anykščiai turi kurortinės teritorijos statusą, t.y. tokio statuso vietovėje gali nebūti infrastruktūros gydymo reikmėms. Anykščių vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1440 m., 1516 m. jie gavo turgaus teises, 1792 m. suteiktos miesto teisės ir herbas,1899 m. nutiesta siauruko linija, 1926 m.įsteigtos vaisvynių dirbtuvės, 2007 m. patvirtintas kurortinės vietovės statusas, o 2012 m. Anykščiai buvo Lietuvos kultūros sostine. Tai liepiau Ursulijui Lepečkojauskui susidėti krepšį porai dienų ir griežtai prisakiau, kad čia savaitgalio išvyka, o ne evakuacija, todėl tegul pusės savo laužo nesusikrauna, bet argi tas meškius klausys. Taip ir išbildėjome į Anykščius su pilnu čemodanu.

Skruzdžių liūtas, gaidžių kopa, meškos šikna, vilko galva: dzūkiškas safaris Marcinkonyse.

"Lietuvos geležinkeliai" savo 160-ties metų jubiliejaus proga dovanojo įvairių nemokamų ekskursijų po savo valdas, todėl po turiningos ekskursijos Kybartuose su dideliais lūkesčiais kitą savaitę nubildėjau į Marcinkonis. Į pačią ekskursiją be reikalo sudėjau tiek daug vilčių, o pati kelionė traukiniu namo vos nepasibaigė Anos Kareninos metodu.

Vilnių ir Marcinkonis jungia tris kartus per dieną atvažiuojantis traukinys. Ši jungtis yra labai svarbi, nes ant jos suverti Paneriai, Lentvaris, Senieji Trakai, Rūdiškės, Varėna, Zervynos...Patys Marcinkonys yra Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, todėl čia mielai traukiniu dienai atvažiuoja užsieniečiai turistai iš Vilniaus. Ekskursija Marcinkonyse turėjo prasidėti 13.00 val., todėl į ją iš Vilniaus buvo patogu atvažiuoti 10.20 val reisu, kuris distanciją įveikia per porą valandų. Vilniuje traukinys buvo pilnas, nes gražų, nors ir apniukusį, savaitgalį žmonės paskyrė išvykoms į gamtą-visur kyšojo dviračiai, miegmaišiai, turisto kuprinės, kibirai grybams ir meškerės, ant kurių vis "užkibdavo" nuolat zujančios uniformuotos traukinio palydovės...Traukinys mums buvo paduotas vėl moderniškasis, keleiviai net aikščiojo iš susižavėjimo, o jau savo vietas užėmusios moterys net pavargo atsakinėti į "Ar čia į Marcinkonis?" klausimus kas trisdešimt sekundžių..."Ne, į Mėnulį",-burbtelėjo viena. Ką aš galiu pasakyti-pats caras, visos Rusios patvaldys, viešpats, didysis kunigaikštis ir žemių paveldėtojas, taip patogiai nevažinėjo!

Atvykome į Marcinkonis.

Kadangi tai buvo vienas iš paskutinių šio ciklo renginių, noriu uždaryti temą komentaru, kas buvo negerai. Kūtvėla nėra kokia nors nedėkinga gyvulė ir todėl pirmiausia nori padėkoti "Lietuvos geležinkeliams" už gražią iniciatyvą, bet organizacines skyles reikės lopyti. Man susidarė toks įspūdis, kad visi renginiai buvo suorganziuoti skubos tvarka ir visiškai neatsižvelgiant į protingumo principus, net patys gidai nelabai žinojo, ką jiems reikės daryti. Ekskursijų pradžia buvo nesuderinta su traukinių atvykimais, todėl arba reikėjo atvykti dviem valandom anksčiau ekskursijos pradžios arba penkiolika minučių vėliau ir tikėtis, kad gidas susivoks palaukti artimiausio traukinio. Nebuvo pasiūlyta į ekskursijas atvykti traukiniais nemokamai, turint tik patvirtintą registraciją, toks jausmas, kad visa programa buvo skirta aplinkinių rajonų gyventojams su nuosavais automobiliais. Gidai suprato savo užduotis skirtingai, todėl ekskursijų sudėtis ir kokybė žymiai skyrėsi, iš anksto nebuvo žinoma preliminari programa, neįvardintos planuojamos lankytinos vietos, todėl iš toliau atvykusiems tai kėlė organizacinių ir informacinių nepatogumų. Atskira tema- vietas rezervavę, bet į ekskursijas neatvykę žmonės. Tiesa, atšaukti ekskursijos elektroniniu būdu ir grąžinti nemokamą bilietą taipogi nebuvo galimybės.

Jeigu Kybartuose mūsų ekskursija truko tris su puse valandos ir mes ne tik kad išvaikščiojome visus Kybartus, bet ir palindome po jais į požemius, tai ekskursija Marcinkonyse truko 45min. ir mes nuo stoties perono nenutolome. Šituom aš nenoriu nieko kritikuoti, tiesiog jeigu važiuoji dvi valandas dėl keturiasdešimt penkių minučių, tai truputį laiko atžvilgiu nelogiška, tik tiek, kad ir pačiuose Marcinkonyse yra kuom užsiimti, bet tai reikia žinoti ir iš anksto planuoti, nes kitas traukinys į Vilnių-tik penktą valandą vakaro. Tiesa, renginio organizatoriai nurodė, kad ekskursijos trukmė bus viena valanda, bet man susirašius su jais negalėjo pasakyti, nei kas ves ekskursiją, nei ką mums ten parodys...Beje, Marcinkonyse nėra bankomato, o grynųjų čia gali prireikti, todėl verta jais pasirūpinti prieš kelionę.

Mūsų traukinukas iš Vilniaus.

Ekskursijos metu sužinojome, kad pirmasis Rusijos imperijoje geležinkelis 1853 m. buvo nutiestas tarp Sankt Peterburgo ir Carskoje Selo (27 km), bet tai buvo privatus caro geležinkelis. Valstybinės reikšmės geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva atskirais etapais buvo nutiestas 1853-1862 m.  Daugpilis buvo prijungtas 1860 m., Vilnius buvo prijungtas dviem metais vėliau 1862 m. Tais pat metais prijungta Varšuva, kuri sudarė traukinių jungtį su Viena. Kelionės traukiniais buvo labai brangios, todėl tai sau galėjo leisti tik aristokratai ar kokie turtingi verslininkai, ne veltui į Nicą žiemomis ant prancūziškos saulytės šildytis juos vežęs maršrutas buvo pakrikštytas "Didžiųjų kunigaikščių traukiniu". Krymo karas (1853-1856) buvo sustabdęs geležinkelio plėtrą, bet jam pasibaigus darbai atsinaujino. Šis faktas svarbus, nes jis parodo, kokia technologiškai XIX a.vid. buvo atsilikusi Rusija- didžioji Europos dalis jau keliavo traukiniais, o Rusijos imperijoje tekdavo samdyti vežiką su arkliu; Europoje buvo galingi garlaiviai, o Rusijoje-nuo vėjo kaprizų priklausomi burlaiviai...Karo neįmanoma laimėti tokiomis sąlygomis. Geležinkelio statybos darbai užsiklojo ant kitų to meto reformų, tarkime, baudžiavos panaikinimo, kai jau vyko savotiška žemės reforma. Geležinkeliams tiesti žemė būdavo išperkama arba nusavinama, dėl to vyko keli teismų procesai, kai žemės savininkai bylinėjosi su caro administracija, o buvo ir tokių vietovių, kurios kategoriškai atsisakė jungtis prie geležinkelio. Caras Aleksandras II įsakė statyti geležinkelį valstybės lėšomis 1857 m. sausio 26 d. Geležinkelis turėjo sujungti 1,250 km. Geležinkelio statybos direktoriaus pavaduotoju paskirtas Stanislovas Kerbedis- šis gabus, talentingas, inovatoriškas inžinierius caro administracijos buvo apdovanotas septyniais ordinais, jo garbei nukalti du medaliai; pirmas pastovus tiltas per Vyslą Varšuvoje pastatytas pagal jo projektą ir pavadintas jo garbei (karo metais susprogdintas, dabar atstatytas kitu pavadinimu ).

Trijų žvaigždžių Mickūnai.

Mickūnai man seniai kirbėjo mintyje, o po sėkmingos išvykos į Panerius ir Baltąją Vokę Vilniaus visuomeniniu transportu, nutariau pilnai išnaudoti nuolatinį mėnesio bilietą ir apžiūrėti toliau nuo centro esančias vietoves (jeigu kam įdomu, sekantis Kūtvėlos turistinis taikinys-Naujoji Vilnia). Mickūnuose aš turėjau labai konkretų interesą, apie kurį bus vėliau.

Kas tie Mickūnai? XVII-XVIII a. Mickūnuose minimas Vilniaus vyskupijos kapitulos dvaras, o koplyčia davė pradžią gyvenvietei. Po 1795 m. Mickūnus valdė privatūs asmenys, 1802 m. Mickūnuose gimė gydytojas, rašytojas, etnografas, bajoras Stanislovas Moravskis. Jis buvo vienintelis karaliaus Stanislovo Augusto šambeliono Apolinaro Moravskio ir Marijos Semeškaitės sūnus. Vilniuje Stanislovas Moravskis pelnė "Gražiojo Moravskio" pravardę, nes, sakoma, buvo damų numylėtinis. Nors buvo slaptos studentų draugijos narys, asmeninės pažintys jį apsaugojo nuo suėmimo, bet jo bendražygiai buvo tardyti, įkalinti, ištremti. Sakoma, Stanislovą Moravskį labai persekiojo kaltės jausmas, kad jam pavyko išsisukti. Santykiai su tėvais nebuvo idealūs, po motinos mirties jis netrukus išvyko į Sankt Peterburgą ir į Lietuvą grįžo tik po tėvo, su kuriuo nesutarė, mirties. Jis apsigyveno Ustronėje ir ėmėsi literatūrinio darbo, o man būtų įdomu pavartyti jo "Keleri mano jaunystės metai Vilniuje". Stanislovas Moravskis mirė 1853 m., palaidotas Nemajūnuose. Kitas iškilus asmuo, turėjęs nuosavybės Mickūnuose, buvo Vilniaus universiteto profesorius, gydytojas Augustas Liudvikas Bekiu. Jis kartu su gydytoju Jozefu Franku 1808 m. įkūrė Vakcinacijos institutą kovoti su raupų plitimu-tai buvo pirmasis tokio pobūdžio institutas Rusijos imperijoje ir vienas pirmųjų Senajame Pasaulyje. Tai buvo labdaringa įstaiga ir Vilniaus bei Vilniaus apylinkių gyventojai buvo skiepijami nemokamai. Rusijos caro administracija institutą po 1831 m. sukilimo uždarė, bet jis vėl atnaujino veiklą 1886 m. Raupai (šiandien laikomi sėkmingai išnaikintais) buvo infekcinė liga, nuo kurios mirdavo trečdalis ligonių. Profesorius Bekiu buvo atsakingas ir už Vilniaus išvalymą po Napoleono atsitraukimo ir tai buvo labai konkretus valymas: trisdešimt tūkstančių kareivių lavonų reikėjo surinkti ir palaidoti sklype už miesto įtvirtinimų. Taipogi, caras Aleksandras I davė tikslius įsakymus dėl kritusių arklių bei mieste likusių sužeistųjų kareivių padėties. Už savo pastangas profesorius Bekiu buvo apdovanotas medaliu- tai bene vienintelis atvejis istorijoje, kai apdovanojamas gydytojas, palaidojęs tiek daug žmonių (medikų jumoras). Pats profesorius Bekiu mirė nuo žaibo, kuris nutrenkė jį pro langą bute viename iš Vilniaus kiemelių,-sakoma, tai buvo Dievo pirštas, nes profesorius, esą, bendradarbiavo su Rusijos caro administracija persekiojant slaptoms draugijoms priklaususius studentus. Bent taip manė poetas Adomas Mickevičius, šį siužetą aprašęs vienoje savo knygų ir už tai mirtinai susipykęs su profesoriaus posūniu, irgi poetu, Julijumi Slovackiu. Dabar abudu poetai guli amžinatilsio Krokuvos Vavelyje-mirtis yra tikrasis "svieto lygintojas". XIX a. Mickūnuose pastatyta mūrinė bažnyčia, 1871-1915 m. paverta stačiatikių cerkve. Mickūnuose 1905 m.apsilankė Feliksas Dzeržinskis ir organizavo mitingą prieš Rusijos valdžią. Kraštas buvo okuptuotas Lenkijos po Pirmojo pasaulinio karo, bet 1939 m. grąžintas Lietuvai. Sovietmečiu Mickūnai oficialiai tapo miesteliu, čia buvo Felikso Dzeržinskio vardo kolūkio centrinė gyvenvietė. Mickūnų herbas patvirtintas 2013 m.: mėlyname skyde banguoja stilizuotos M formos sidabrinė juosta ir trys auksinės septynkampės žvaigždės. Trys žvaigždės simbolizuoja čia gyvenusius tris žymius Vilniaus universiteto auklėtinius, to meto šviesuolius, daug nuveikusius šalies kultūros labui.

Čia teka Vilnia.

Maloniai nustebau, kad pro Mickūnus teka Vilnia. Taip taisyklingai reiktų vadinti mūsų Vilnelę! Vaizdingos jos vietos yra Belmonto kriokliai ir Pūčkorių atodanga. Į Mickūnus iš Baltupių atvažiavau su dviem persėdimais: pirmiausia iki Žaliojo tilto, tada 6G autobusu iki Naujosios Vilnios žiedo ir iš ten retai kursuojančiu 67 autobusu iki Mickūnų.

Tylusis Panerių memorialas ir tuščiasis Baltosios Vokės dvaras.

Prieš kelias dienas saulėtą popietę grožėjausi Vilniaus senamiesčiu ir gurkšnojau aperolio kokteilį terasoje turbūt mažiausiai tam tinkamoje vietoje-kavinėje priešais Vilniaus geto aukų aikštę ir jos paminklą su lankytojų paliktais akmenukais, o man už nugaros buvo paminklas Cemachui Šabadaui-Daktarui Aiskaudai. Vilniaus žydų kvartalas, geto pavadinimą gavęs baisiais nacių okupacijos metais, šiandien pilnas privačių apartamentų, kavinių, butikų, bet žydiškieji jo ženklai laiko ir žmogaus pastangomis beveik ištrinti. Šiuo metu vyksta iniciatyva Stiklo kvartale įkurdinti penkis sieninės tapybos piešinius, vaizduojančius kadaise ten nufotografuotus žydus-trys tokie paveikslai jau yra. Taigi, sėdėjau aš buvusiame Vilniaus žydų kvartale, kur vaikščiojo didysis išminčius Gaonas, kur stovėjo reikšminga visai Europai Didžioji sinagoga, kur buvo įkurtas JIVO institutas, kur mokėsi Žakas Lipšicas ir Chaimas Sutinas, kur geto sąlygomis veikė teatras, kur buvo sukaupta turtinga Strašūno bibliotekos kolekcija-taigi, aš sėdėjau, gurkšnojau kokteilį, visa savo esybe suvokiau, kur aš esu, ir tada prisiminiau, kad Paneriuose taigi dar nebuvau buvusi.

Holokausto tragedijos vietos yra "tamsusis turizmas", bet jis irgi yra svarbus. Sunku pasakyti, kiek yra holokausto aukų kapų Lietuvoje, minima apie 250 tokių vietų. Dabar gamta yra padariusi savo ir neretai, jeigu nėra aiškių kelio nuorodų ar jeigu jos nėra įtrauktos į įvairius registrus, tokios vietos lieka neprieinamos miško glūdumoje. Kita vertus, nemažai masinių kapaviečių yra netoli miestelių-stovint prie tokio holokausto memorialo, galima girdėti skambant miestelio bažnyčios varpus ar lojant ūkininko šunis. Panerių memoriala iš Vilniaus galima pasiekti traukiniu (kelionės trukmė-vos aštuonios minutės) arba Vilniaus visuomeniniu transportu autobusais Nr. 8, 20, 51 ir 62 (stotelė "Aukštieji Paneriai) bei 15-20 min pėsčiomis. Yra apie ką pagalvoti einant tas minutes, nes 1941 m. iš Panerių kelio atgal nebuvo.

Iš Baltupių iki Aukštųjų Panerių važiavau su dviem persėdimais, užtrukau apie valandą laiko. Savaitgaliais visuomeninis transportas į Vilniaus užkaborius ir taip retai užsuka. Verta turėti vandens buteliuką ir užkandžių, nes laukti sekančio autobuso gali tekti nuo pusvalandžio iki, jeigu labai nepasiseks, valandos laiko. Tiesa, vanduo pravers labiau, nes ši išvyka apetitą atmuš ilgam.

Aukštieji Paneriai.

Buvau maloniai nustebinta, kad į tolimesnius Vilniaus kampelius važiuoja kondicionuojamieji moderniškieji autobusai su elektroniniais stotelių ekranais salonuose, todėl atvažiavau labai patogiai. Kiek nerimavau, ar pavyks susiorientuoti, ar bus kelio nuorodos, ar neteks brautis per neįžengiamas girias...Bet nerimavau be reikalo.

Kelio nuoroda prie pat Aukštųjų Panerių stotelės.

Viadukas virš geležinkelio. Juo reikia eiti į kitą pusę.

Panerių geležinkelio stotis.

Nuoroda į Panerių memorialą kitapus geležinkelio viaduko, netoli nuo Panerių geležinkelio stoties.

Agrastų gatvė, vedanti prie Panerių memorialo. 

Panerių memorialo prieigos.

Paneriai buvo mėgstama vilniečių vasarvietė, 1939 m. turėjusi kurorto statusą. Lietuva 1939 m. atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą, bet, kaip sakoma, "Vilnius mūsų, o mes- rusų",- Raudonoji armija ėmė šeimininkauti Lietuvoje. Aukštuosiuose Paneriuose sovietams buvo statomos kuro saugyklos ir amunicijos sandėliai. Čia vokiečių okupantai iš pradžių laikė ir žudė karo belaisvius, o nuo 1941 m. liepos pradėjo masiškai naikinti civilius gyventojus. Manoma, kad iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyveno apie 220,000 žydų. Po karo Paneriuose dirbusi sovietų Ypatingoji medicinos komisija ištyrė vietą: ekspertų išvados, liudininkų parodymai ir matematiniai skaičiavimai leido manyti, kad Paneriuose buvo nužudyta daugiau kaip 100,000 žmonių (apie skaičius dar pakalbėsime). Didžiausią aukų skaičių sudarė žydai, tačiau šalia jų atgulė romai, katalikų kunigai ir vienuolės, sovietai belaisviai, Vietinės rinktinės kariai, lenkai, lietuviai, inteligentai... Nuo 1948 m. teritorija buvo pamažu tvarkoma kaip atminimo vieta. Prisipažinsiu, nesitikėjau, kad Panerių memorialo teritorija tokia didelė. Miškinga graži vietovė labai tyli, ramybę sudrumsčia autobusu lenkiškais numeriais atvažiavusi vokiškai kalbanti turistų grupė, kuri prie memorialo ima ilgesingai dainuoti man nežinoma kalba.

Įžengiu į Raudų mišką.

Kelionė į Jordaniją. Pirmoji diena: Amanas, Džerašas.

Šiais metais pagaliau man pavyko įgyvendinti seną savo svajonę apsilankyti Jordanijoje. Trečias kartas visgi nemelavo! Trumpas kelionės reziumė būtų "Jordanija mažai, bet užtat patogiai". Mano sprendimas patikėti kelionės logistiką kelionių agentūrai buvo apspręstas prastai išvystyta turistine infrastruktūra Jordanijoje, bet šis įspūdis po kelionės pasikoregavo į gerąją pusę. Labai daug lietuvių, lenkų ir rusų dabar naudojasi pigiais skrydžiais į šią egzotišką šalį ir Jordanija kiekvienam turi ką pasiūlyti: vieni keliavo savarankiškai ir daug bendravo su vietiniais gyventojais, kiti keliavo organizuotai ir turėjo mažiau logistikos galvosūkių, treti keliavo piligrimų keliu su kunigu...Mūsų tiesioginis skrydis iš Vilniaus į Amaną vėlavo apie dvi valandas, už ką gavome po juokingus penkių eurų vertės kuponus kavinei ir ten nusiaubėme kibinų padėklą, paskui jau nusileidę Amano oro uoste labai ilgai tvarkėme pasienio formalumus. Kadangi šiuos rūpesčius buvau palikusi agentūrai, tai apie Jordanijos vizų išdavimo tvarką nieko negaliu pasakyti. Žinau tik tiek, kad mes gavome grupinę vizą nemokamai, nes tuo rūpinosi mūsų kelionių agentūros partneriai Jordanijoje. Daugiau visokių smulkmenų pateiksiu paskutiniame temos apie Jordaniją įraše "Kas liko už kadro Jordanijoje?".

Ursulijus Lepečkojauskas nekantrauja pradėti kelionę.

Mūsų pasus surinkęs Muhamedas dingo kaip į vandenį dykumos smėlį daugiau kaip valandai, todėl mes užstrigome bagažo skyriuje, nes be pasų mūsų neišleido iš oro uosto. Jau nebe juokais kilo mintis steigti beduinišką stovyklą, susikurti laužą, virtis nervus raminančią ramunėlių arbatą ir pragyvenimui užsidirbti dainuojant lietuvių liaudies sutartines. Kai Muhamedas pagaliau pasirodė, jis mūsų pasais norėjo apdalinti svetimą grupę. Laimei, mūsų grupės vyrai greitai nuėmė išsiblaškėlį Muhamedą iš klaidingo kelio ir, apstoję iš abiejų pusių, švelniai, bet griežtai paėmę už parankių palydėjo pas mus. Išėjus iš oro uosto mūsų laukė VIP autobusas su vairuotoju ir rusakalbe gide, kuri lydėjo mus visos kelionės metu. VIP autobusas buvo labai erdvus, su dviem sėdynėmis dešinėje eilėje ir viena sėdyne kairėje eilėje, todėl man teko didelis džiaugsmas sėdėti iškart už vairuotojo ir matyti geriausius vaizdus! Šioks toks minusas buvo mažai vietos kojoms ir vairuotojo pomėgis atsidaryti langą, su tuom man teko kovoti visos kelionės metu. Mes stipriai vėlavome į viešbutį vakarienės, bet maistas buvo paliktas restorane uždengtas švediško stalo principu ir alkani nelikome, nors kai kurie patiekalai buvo kiek atšalę. Pirma pažintis su jordanietiška tvarka nebuvo sklandi.

Ursulijus Lepečkojauskas nekantrauja atvykti į viešbutį.

Dvi retų ir senų spausdinių parodos Vilniuje: Lietuvos istorija kaip ant delno!

Šiandien aplankiau dvi retiems spausdiniams skirtas parodas.

Pirmoji paroda vadinasi "Įvairenybės apie Vilniaus vyskupiją" ir veikia Vrublevskių bibliotekos vestibiulyje. Tiksliau, tai yra Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, todėl skaitytojams reikalingi nario pažymėjimai, kurie nesuderinti su LIBIS sistema, todėl čia negalioja kitos tarpabonementinės bibliotekos skaitytojo pažymėjimas. Tačiau Vilniaus vyskupijai skirta paroda yra bibliotekos vestibiulyje, į kurį įėjimas laisvas. Romos katalikų bažnyčia ir Vilniaus vyskupija šiemet mini kelias svarbias sukaktis, viena jų- garbingas 630-ties metų Vilniaus vyskupijos jubiliejus. Šia proga Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fonduose esantys dokumentai yra pristatomi visuomenei nedidelėje parodoje. Vilniaus vyskupiją įkūrė popiežius Urbonas VI savo 1388 m. kovo 12 d. bule. Vilniaus vyskupija buvo pavesta Gniezno bažnytinei provincijai ir apėmė Vilniaus, Trakų, Vitebsko, Polocko, Minsko, Naugarduko, Mstislavlio, Smolensko ir dalis Brastos vaivadijų-manoma, tai buvo didžiausia vyskupija Europoje. Nuo to laiko Vilniaus vyskupija matė daug šilto ir šalto- Brastos uniją, Rusijos caro administracijos priespaudą, du Pasaulinius karus, sovietų terorą...Turtingi Vrublevskių bibliotekos fondai atskleidžia unikalią ne tik Vilniaus vyskupystės, bet ir visos Lietuvos istoriją.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.

Šią biblioteką įkūrė žymus Vilniaus advokatas, visuomenininkas ir bibliofilas Tadas Stanislovas Vrublevskis (1858-1925). Jis buvo ir aistringas kolecionierius, domėjosi daile, medaliais, monetomis, senais rankraščiais. Savo asmeninę biblioteką jis praturtino supirkęs kitų asmenų bibliotekas- grafo Juzefo Pliaterio, Juzefo Cechanovičiaus...Rinkiniuose buvo ir nemažai masonų ložės literatūros. Advokato Vrublevskio asmeninę biblioteką 1912 m. sudarė apie 65,000 knygų, 1,000 žemėlapių, apie 5,000 rankraščių ir autografų. Šis lobis buvo saugomas jo bute Universiteto gatvėje (namas nr. 9). Tuomet 1913 m. ši asmeninė biblioteka buvo perduota Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių (advokato tėvų) viešosios bibliotekos draugijai. Tačiau Tadas Vrublevskis neapsiribojo vien bibliotekos perdavimu visuomenei, jis skyrė lėšų ir pačios bibliotekos pastato statyboms, bet šiuos planus sužlugė Pirmasis pasaulinis karas. Laimei, jo metu bibliotekos fondai nenukentėjo. Po karo Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių viešosios bibliotekos draugija buvo reorganizuota į draugiją mokslui remti, jos buveine buvo įtvirtintas Vilnius ir buvo uždrausta rinkinius išvežti iš miesto. Po Tado Vrublevskio mirties minėtoji Draugija toliau kuravo biblioteklos reikalus ir nupirko Tiškevičių rūmus (Žygimantų g. nr. 1), juos renovavo ir pritaikė bibliotekai. Lankytojai čia galėjo ne tik skaityti knygas, bet ir apsilankyti muziejuje, turinčiame Vilniaus ikonografijos ir Masonikos padalinius, buvo įrengtas Fundatoriaus atminimo kambarys. Bibliotekos fondai labai nukentėjo per 1939 metų sovietų okupaciją, kai dalis medžiagos, įskaitant masoniką, buvo išgabenta į Rusiją, 1941 m. įkurta Lietuvos TSR mokslų akademijos centrinė biblioteka. Jos fondai nuolat augo, nors kai kurių tarpukario Lietuvos ir Vilniaus krašto institucijų rinkinių nesuspėta perimti, nemaža dalis buvo sunaikinta. Tačiau buvo ir gerų naujienų-grįžo dar 1915 m. caro administracijos išsivežti rankraščiai, 1956 m. perduotas Vilniaus kapitulos archyvas, rastas Arkikatedros remonto metu. Po Nepriklausomybės atgavimo biblioteka pertvarkya, nuo 2009 m. vėl vadinasi Vrublevskių vardu.

Vilnius-Europos G taškas. Ar tai yra taškas Vilniaus reputacijai?

Jau nemažai politikų ir kunigų pasisakė dėl skandalingosios Vilniaus reklamos, tai noriu ir aš savo numonę išsakyti. "Go Vilnius" netrukus ketina pradėti reklaminę kampaniją Berlyne ir Londone, orientuotą į 18-35 metų jaunuolius. Šios reklamos tikslas yra reklamuoti Vilnių kaip neatrastą Europos lobį. Idėjos autoriai yra "The Atomic Garden" studentai Jurgis Ramanauskas ir Skaistė Kaurynaitė. Šios reklaminės kampanijos pradžia pratiškai sutampa su Popiežiaus vizitu Lietuvoje, kai bus minimas Vilnius kaip Gailestingumo miestas. Visuomenėje jau pasigirdo siūlymų nukelti šios reklaminės kampanijos pradžią ar netgi ją nutraukti.

Vilnius, Europos G-taškas.

Kokia mano nuomonė? Deja, ši reklaminė kampanija yra siaubingai nevykusi. Su tokiomis, neva, "drąsiomis" idėjomis mes nenusimesime "pigus alus, gražios mergos" šleifo, netgi atvirkščiai, mes išgarsėsime kaip "gražus alus, pigios mergos" šalis. Labai gaila, kad šios reklaminės kampanijos kūrėjai patikėjo, kad bet kokia reklama yra gera reklama ir prisidėjo prie moters sudaiktinimo, pavertimo pigia preke. Deja, tokios yra mūsų laikų realijos-kai nori parduoti prekę, reikia ją reklamuoti ta moters vieta, kuri yra jai tarp bambos ir kelių.

Šios reklaminės kampanijos kūrėjai netruko susilaukti gynėjų iš Vilniaus valdžios, siūlančios pažiūrėti į situaciją su jumoru ir perkeltine prasme, neva, Vilnius visiškai nereklamuojamas kaip sekso turizmo kryptis. Šios reklaminės kampanijos tinklalapyje bus siūloma atsakyti į kelis klausimus ir gauti personalizuotą Vilniaus maršrutą. Reikia tikėtis, kad tie klausimai nebus iš intymaus gyvenimo sferos. Mane, kaip moterį, žeidžia principinis tokios reklaminės kampanijos taikymas ir aš, gerbdama save ir ilgą bei skausmingą feminizmo istoriją, tokio tinklalapio neatsiversčiau.

Tuo metu, kai visame pasaulyje plus dydžio moterys pradeda eiti madų savaitės podiumu, kūdikius žindančios mamos įsidrąsina reikalauti teisės maitinti vaikučius viešose vietose, nepilnametės nuotakos siekia išmokti rašto ir išbristi iš skurdo, o prekyba žmonėmis prostitucijai išlieka pelningiausiu nusikaltimu po ginklų ir narkotikų prekybos, Vilnius trenkia šlapiu dvokiančiu skuduru per veidą visoms šviesioms moterims, nes kitos temos, kaip moters tarpukojis, mūsų proto korifėjai Lietuvos sostinei reklaminei kampanijai nesurado.

Maniau, dugnas seniai pasiektas. "Go Vilnius" dugną pramušė ir ėmė kasti. Liūdna.

Ar jums irgi liūdna?

Kūtvėla

Kūtvėla keliauja į Augustavą su Lietuvos Geležinkeliais, kurie, anksčiau ar vėliau, namo parveža.

Vėsiems orams nenoriai traukiantis iš Lietuvos, Kūtvėlos gerbėjai patarė jai pirmiausia apsilankyti Lietuvos jūrų muziejuje Smiltynėje, o kelionę į Augustavą atidėti šiltesniam sezonui. Tai buvo idealiausias variantas išbandyti naująjį traukinių maršrutą iš Lietuvos į Lenkiją ir padėti paukščiuką prie dar vienos kelionių krypties. Iš tokių įdomesnių turistinių krypčių, traukiniai Lenkijos pusėje stoja Suvalkuose  prieš Augustavą ir Balstogėje po jo.  Lietuvos Geležinkelių tinklalapis kol kas atsisako bendradarbiauti tradiciniu būdu, todėl bilietus Vilnius-Kaunas-Augustavas-Kaunas-Vilnius teko pirkti atskirai. Kadangi sulaukiau nemažai klausimų dėl šios kelionės detalių, tai iš karto čia pasakysiu, kad pati kelionė traukiniais kainavo 26,20 eur.+ bankinio pavedimo mokesčiai, bendrai traukinyje laiką praleidau taip: Vilnius-Kaunas-Augustavas 3 h 59 min +28 min tarp persėdimų ir Augustavas-Kaunas-Vilnius 4 h 38 min +8 min tarp persėdimų; buvo traukinių vėlavimų. Grįžimas namo paskutinėje kelionės atkarpoje buvo ilgesnis, nes vykau paskutiniu traukiniu Kaunas-Vilnius ir jis stojo visose tarpinėse stotelėse. Ar ši kelionė buvo verta tokių laiko ir finansinių sąnaudų? Ne.

Kelionės pradžia.

Traukinys iš Vilniaus į Kauną išvyko punktualiai 07:30 val ir atvyko šiek tiek vėluodamas apie 08:50 val. Čia manau verta paminėti, kad net Lietuvos Geležinkelių tinklalapyje skelbiama, jog dėl karščio ir kelio darbų traukiniai gali vėluoti, todėl reikia pasilikti saugų laiko tarpą tarp persėdimų. Moderniškasis Vilnius-Kaunas traukinys turi elektros rozetes, nemokamą wi-fi, galima įsigyti karštų gėrimų, yra tualetas, o ir vietos kojoms yra tikrai daug. Lenkijos traukinys Kaunas-Balstogė per Suvalkus ir Augustavą iš išvardintų dalykų gali pasigirti tik tualetu. Kol traukinys riedėjo į Kauną, turėjau galimybę papusryčiauti. Žinojau, kad lenkiškasis traukinys bus nepritikytas ilgoms kelionėms, todėl buvau susikrovusi krepšelį maisto atsargų.

Naujas Kūtvėlos žaisliukas: Seat Guru ir sėdimos skrydžio vietos rekomendacijos.

Pradėjau ruoštis į kelionei Violetinį Miestą (taip vadinami Atėnai, senoji Jonija, nes graikiškai "ion" reiškia violetinę spalvą) ir susizgrimbau, kad jau pats laikas užsiregistruoti į skrydį. Skrendu, žinoma, su Ryanair (dėl savo aptarnavimo lygio dar žinomu kaip "Ryanair the Cattle Air" arba "skraidantis gyvulinis vagonas"), renkuosi, vėlgi žinoma, nemokamą sėdėjimo vietą (už skrydį jau ir taip 109 eurai suploti, tai kaip sąžinės reikia neturėti dar ir už sėdimą vietą pinigus lupti?) ir gaunu 33 eilę. Ir man tai kažkodėl nepatinka...Ne, ne todėl, kad mūsų tautosakoje skaičius trisdešimt trys reiškia trydą, tai jau atsiprašau gerbiamo Skaitytojo, bet todėl, kad man atrodo šią vietą būsiant visiškoje lėktuvo uodegoje. Puiki proga išbandyti naują žaisliuką: Seat Guru. Ši gudri priemonė man visą teisybę apie lėktuvą ne blogiau už Delfų orakulą pasakys.

Taigi, pirmas žingsnis: reikia susirasti skrydžio numerį ant įlaipinimo kortelės (arba, kas jau lietuviškai nebemoka, "bordingpaso"), jame esančią skrydžio informaciją suvesti į reikiamus langelius taip, kaip parodyta, ir spausti "Find Seat Map".

Skrydžio informacijos suvedimas.

Toliau, dėl kažkokių man nežinomų priežasčių, ta patį reikės pakartoti kitame puslapyje: galbūt sistema norsi įsitikinti, kad du kartus informaciją pasitikrinęs keleivis suves teisingus skaičius? Jeigu nežinote savo skrydžio numerio arba tingite kuistis ir ieškoti savo skrydžio bilietų, reikia spausti "I don't know my flight number" ir ten pagal iš kur skrendama, į kur skrendama bei datą kada skrendama sistema pati suras tinkamus variantus, tada reikės tik pasirinkti tą skrydį, kuris vyks nusipirktu laiku. Na, bet čia jeigu atmintis gera, man atrodo paparasčiau tą skrydžio bilietą ar įlaipinimo kortelę apžiūrėti iš visų pusių. Taigi, pakartotinai suvedame duomenis ir spaudžiame "Go". Štai dabar turi atsirasti skrydžio informacija, o norint sužinoti sėdynių išdėstymą reikia spausti "View Map". Nudžiugau, kad mane į Graikiją skraidins Boeing firmos lėktuvas, juose aš visada labai patogiai jaučiuosi, nes skrenda jie kaip per sviestą ir leidžiasi kaip ant pūkų.

Pakartotinas skrydžio informacijos suvedimas.

Atsidariusiame lėktuvo plane aiškiai išskiriamos dvi erdvės: 51 pagerinta vieta ir 138 ekonominės klasės vietos. Dabar reikia ieškoti mano 33 eilės: o gal ji visgi ne paskutinė?

Savo eilės paieška.

Deja, 33 eilė yra paskutinė šiame lėktuve, o už jos-tualetai. Man paskirta vieta prie praėjimo ("aisle seat"), ją pažymėjau žvaigždute. Šone matomi keleivių komentarai, kurie gali padėti išsirinkti gerą sėdimą vietą, jeigu esate išrankus keleivis.

Savo sėdimos vietos nustatymas.

Jeigu mėgstate pats pasirinkti (turbūt, mokamą?) sėdimą vietą lėktuve, tai pelės rodykle pakibus virš sėdimos vietos pasirodo toks langelis su detalesne informacija. Man buvo dvi naujienos: gera ir bloga. Gera naujiena buvo ta, kad tualetas labai netoli, o bloga naujiena buvo ta, kad juo naudosis visi kas netingės, yra netgi tokia kategorija žmonių, kuriems būtinai ten prireikia vos pilotas išjungia saugos diržų ženklą. Bet aktualu buvo sužinoti, kad virš šios eilės nėra lentynos bagažui pasidėti. Kadangi skrendu ekonomine klase ir be pirmenybinio įlaipinimo (my Mom didn't raise a fool!), tai vienas mano bagažo vienetas iš dviejų leistinų (t.y. viena nedidelė kuprinė) bus nemokamai paimtas prie įlaipinimo vartų ir man reikės jį atsiimti nuo bagažo karuselės jau nusileidus Atėnuose. Antrasis leistinas bagažo vienetas bus maža rankinė, kuri tilps po sėdyne. Tiesą sakant, neprisimenu, kad man kada nors būtų ko nors prireikę iš tos prikimštos kuprinės ant lentynos, o mažasis rankinukas visada keliauja prie manęs, nes ten būna piniginė ir Ursulijus Lepečkojauskas (apie Atėnų kišenvagius žinome, todėl rankinuke vešimės užtaisytus pelėkautus).

Papildoma detali informacija.

Lėktuvo salono plane kai kurios vietos pažymėtos specialiais ženklais. Mano atveju visa 33 eilė yra rožinė. Greta plano yra spalvų šifro raktas, o jame rožinė spalva įvardinta kaip "bloga vieta".

Spalvų kaleidoskopas.

Mano nuomone, ši sėdėjimo vieta tikrai yra prasta dėl kelių priežasčių. Visų pirma, nėra bagažo lentynos. Šiuo atveju neturiu antro bagažo vieneto lėktuvo salone, todėl gal ir nelabai aktualu, bet žiemos metu skrendant nebūtų kur paltuko pasidėti, tektų prašytis pas kaimynus į jų lentynas, o to aš labai nemėgstu. Kita priežastis- beprotiškas šaltis. Esu ne kartą skridusi lėktuvo uodegoje ir ten arba siaubingai kondicionuoja, arba vyksta kažkoks globalinis atšalimas, nes būtinai reikia megztinio ilgomis rankovėmis,- turėkite tai omenyje, jeigu skrisite lėktuvo uodegoje. Turiu įtarimą, kad šio skrydžio registracija tik prasidėjusi (nemokamas vietas dalina gana ribotą laiką) ir man išmetė tokią prastą vietą dėl to, kad galėtų pasiūlyti ją pakeisti primokant papildomai, o kainos, priklausomai nuo skrydžio, Ryanair lėktuvuose vienam žmogui svyruoja apie 5 eurus, 7 eurus, 13 eurų...Aš truputį įsižeidžiau dėl tos 33 eilės, todėl išdidžiai joje atsėdėsiu. Tiesą sakant, už tokią kainą, kaip Ryanair skraidina Europoje, aš ir atstovėti visą skrydį galiu.

Yra ir pliusų. Sakoma, kad aviakatastrofos metu daugiausia šansų išgyventi (69-78 proc. tikimybė) turi būtent sėdintys lėktuvo uodegoje, tiesa, tai būtų vidurinės sėdėjimo vietos. Bye bye, first class passengers, taip sakant. Tačiau esu tikra, kad drebinti kinkomis Ryanair lėktuvuose nėra prasmės, nes ar kada esate girdėję apie sudužusį Ryanair lėktuvą? Taip, jų skrydžiai nukreipiami, atidedami, atšaukiami (žiūrau į jus, Prancūzijos streikų niekadėjai), bet jie nekrenta. Štai š.m. balandį Telegraph publikavo reportažą The airlines that have never had a single plane crash: nuo 1985 m. skrendantys Ryanair lėktuvai yra tame saugiame sąraše.Yra žinomas tik vienas sunkus nusileidimas Romoje 2008 m., kai į lėktuvą trenkėsi būrys paukščių. Kitas pliusas- nereikės laukti, kol pajudės prieš mane sėdintys keleiviai atidarius duris Atėnuose, nes išlipsiu pirma! Tai yra neabejotinas privalumas, jeigu reiktų pereiti pasų patikrą, kur nutįsta beprotiškos eilės.

Dar pasidomėjau Boeing lėktuvais (aš sakau "Bojingas" ir "Rajanėras", ir ką jūs man?): 1916 m. šią įmonę JAV įkūrė William Boeing (1881-1956). Deja, jis mirė nuo širdies smūgio metai prieš pirmąjį sėkmingą komercinį Boeing 707 skrydį. Beje, Boeing įmonė kūrė raketas devynioms JAV "Apollo" programoms į Mėnulį, viena iš jų pakėlė Neil Armstrong į jo istorinę kelionę. Trumpas filmukas apie Boeing 737 Next Generation sukonstravimą. Kai pasižiūrai, tai kaip ir nieko sunkaus nėra, galima tą Boeing lėktuvą ir namų sąlygomis susidėti.

 

Na, o kur Jūsų kitas skrydis ir ką gero/blogo apie Jūsų sėdimą vietą pasakė Seat Guru? O gal šiaip turite kokios įdomios informacijos apie sėdimas vietas lėktuve?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų,

Kūtvėla Bojingaitė

Kaip nenudegti kelionėje, bet ne nuo saulės, o nuo kelionių agentūros?

Prasidėjo kalendorinis šiltasis metų laikas (sakau "kalendorinis", nes už lango praktiškai cepelinų spalvos dangus ir net balandžio 24 d., o kažkokia vasario 65 d.) ir jau pradėjo derėti turistų skundai dėl sugadintų atostogų. Šio straipsnio "herojus" yra 5 žvaigždutės Turkijoje: traktoriai paplūdimyje ir „kalėjimo dieta“ (2018), bet panašaus turinio "raudų siena" atsiranda reguliariai: Atostogas Turkijoje apkartino viešbutis: „Gražu tik nuotraukose, bet realybėje panašu į arklides“ (2017), Vietoje tobulų atostogų – nemalonios žinios ir pažeminimas Turkijoje (2016), Atsargiai! „Tez Tour“ garantuoja tik sugadintas atostogas (2005)...Taigi, ką reiktų daryti, kad atostogos pasisektų?

PAPILDYTA: Po atostogų Egipte – oro uoste 8-metės laukianti greitoji medicinos pagalba (2018)

Katinas Tel Avive. Iš kelionių archyvo.

Mano nuomone, Lietuvoje keliones parduodantys kelionių operatoriai/organizatoriai ir kelionių agentūros yra konvejeriai, ant kurių turistai yra tik smulkūs varžteliai. Keliones pirko, perka ir pirks, todėl prarasti kelis nepatenkintus zyzlius nėra kažkokia didelė netektis, dėl kurios turizmo paslaugas teikiančios firmos turėtų susirūpinti. Ypač tai reikia suvokti renkantis tokias populiarias kryptis kaip Turkija ar Egiptas, dabar prie jų galima pridėti ir tokias vis augančias kryptis kaip Bulgarija, Izraelis, Ispanijos kurortai. Turistas, deja, yra tik lašas vandenyne, o įrodyti savo teisybę ir gauti kompensaciją už sugadintas atostogas yra labai sunku, nes tenka eiti kryžiaus kelius ir minti nepaslankių valstybinių organizacijų slenksčius. Noriu duoti Jums vieną patarimą: už savo atostogas atsakingas esate Jūs pats.

"Pagrindinis dalykas – išsiaiškinti, kas yra tikrasis kelionės organizatorius, nes turistai dažnai painioja dvi sąvokas – kelionių agentūrą ir kelionių organizatorių. Kelionių agentūros dažniausiai yra tarpininkės, kurios tik parduoda jau parengtas keliones. Taigi labai svarbu išsiaiškinti, kas yra tikrasis kelionių organizatorius, nes nuo jo viskas ir priklausys."-Kaip išsirinkti kelionę atostogoms, kad vėliau netektų gailėtis. 

Prieš pasirašydami kelionės sutartį būtinai padarykite namų darbus. Visų pirma, kruopščiai išsirinkite atostogų šalį. Tarkime, tai bus ta pati Turkija. Tačiau Turkija yra didelė, "keliauti į Turkiją" yra tas pats, kas sakyti, kad vykstate "atostogauti į Europą". Taigi, sekantis etapas yra išsirinkti kurortą pagal pageidavimus. Alanija, Kemeras, Bodrumas, Antalija, Sidė... Šiek tiek informacios radau Makaliaus portale Populiariausi Turkijos kurortai: kurį pasirinkti? Svarbu teisingai pasirinkti kurortą, kad susiviliojus pigia kelione porai tylos ir ramybės panorusių pensininkų neatsipeikėti naktinio gyvenimo rojuje su diskoteka iki ryto, o pašėlti norintiems studijų draugams neatsirasti pensininkų miestelyje, kur visi eina miegoti "su vištomis". Daugiau informacijos apie kurorto ypatumus turėtų suteikti agentūroje, kurioje ketinate pirkti kelionę. Žinoma, atidžiai nagrinėkite viešbučių pasiūlymus. Šiai užduočiai teks sudeginti daug laiko, bet tai padaryti būtina. Pirmiausia skaitykite viešbučio aprašymą ir turizmo įmonei užduokite labai konkrečius klausimus, nepamirškite perskaityti kitų turistų paliktus viešbučio įvertinimus bent trijuose internetiniuose portaluose, tokiuose kaip TripAdvisor, Booking ar Agoda. Nepatingėkite pagūglinti pasakojimų apie dažniausiai pasitaikančias viešbučių problemas, kad galėtumėte konkrečiai užklausti dėl jų savo viešbučio atstovų, tarkime, ar "vaizdas į jūrą" ir yra vaizdas į jūrą, o ne kažkas toli mėlynai blizga tarp palmių, kurias matote iš kambario? Jūs nustebsite, bet nemažai viešbučių būtent tai ir reklamuoja kaip vaizdą į jūrą, ir jūs jokiam teismui neįrodyite, kad tos jūros nematėte. Kitas svarbus dalykas norintiems pasimėgauti jūros teikiamais malonumais yra realus atstumas nuo viešbučio iki paplūdimio, ar paplūdimys yra privatus viešbučio paplūdimys ar juo dalinasi keli viešbučiai ir dar pusė miesto ateina, ar nereikia kirsti judrios gatvės, ar būtina nuomotis gultus...Nemaloniausia staigmena būtų vietoje šilkinio smėliuko rasti grubų žvyrą, bet kai kuriose šalyse tai ir yra paplūdimys. 

Nemažai keliautojų nudega nepasidomėję kada prasideda turizmo sezonas. Net jeigu kelionės aprašyme žadama atkelti vartus į Rojų, nesezono metu kai kurios paslaugos gali būti neteikiamos, o už jų neteikimą pinigai nebus grąžinami. Turistinio sezono pradžia Turkijoje tradiciškai laikoma balandžio pabaiga-gegužė ir viskas pradeda rimti rugsėjo-spalio mėnesiais. Patarčiau susirašyti asmeniškai su viešbučiu, kuriame planuojate ilsėtis, ir užklausti dėl sezono pradžios, remonto darbų ir pan. Ginčo atveju bent jau turėsite rašytinį įrodymą, kad sutartis nevykdoma. Pasidomėkite, kas įskaičiuota į kelionės kainą. Tai aktualu užsakant maitinimo planą. Čia vėl padės atsiliepimų skaitymas internetiniuose portaluose, ypač jeigu bus įkelta realių nuotraukų, kurios skirsis nuo reklaminio katalogo nuotraukų. Turistai dažnai parašo jeigu būna ilgos eilės restorane, jeigu būna vienodas meniu, jeigu nebūna vaisių, jeigu kas nors apsinuodija maistu. Patarčiau rinktis viešbutį, kurio meniu būtų ir europietiškos, lietuviams įprastos, virtuvės patiekalų, kad dėl egzotikos neprasėdėtumėte visų atostogų ant "porcelianinio sosto". Tai ypač aktualu keliaujant su vaikais. Būtinai prašykite detalios išklotinės ar išaiškinimo kas yra tokie burtažodžiai kaip "kontinentiniai pusryčiai", "a la carte"...

Dažnai nepatyrusius turistus nuvilia viešbučio vieta. Tai, kad jis yra Alanijoje, gali būti tas pats, kas pasakyti, kad viešbutis yra Vilniuje. Tik štai nuvažiavus į tą Vilniaus viešbutį pamatai, kad jis yra kokiose Grigiškėse ir iki lankytinų objektų ar artimiausios maisto parduotuvės reikės važiuoti su trimis persėdimais, o gal pro to viešbučio teritoriją net nekursuoja joks visuomeninis transportas, todėl teks mokėti už brangų taksi. Patariu įsivesti siūlomo viešbučio adresą į Google Maps ir pažiūrėti atidžiau. Labai daug tikrai pigių kelionių paketų "skrydis+pervežimas+viešbutis" siūlomi būtent į tolimiausiuose kampeliuose įsikūrusius viešbučius, kurie yra savarankiško keliautojo logistikos košmaras. 

Kokias papildomas paslaugas dar reiktų įsigyti? Tai gali būti pervežimas iki oro uosto, papildomas maitinimas (vakarienės), internetas (taip, jis labai daug kur mokamas ir labai brangiai), arbatinukas kambaryje, seifas (dažnai būna mokamas), oro kondicionierius (gali būti mokamas), kelionės draudimas, paplūdimio gultai, šaldytuvas...Ar tai įskaičiuota į akcijinės kelionės kainą ar ne? Jeigu ne, gal verta imti brangesnį viešbutį be jokių tokių priemokų? Dažnas turistų pelėkautas yra mini-baras, kuriame gėrimai ir užkandžiai kainuoja tris kartus brangiau nei supermarkete. Jeigu kambaryje būna padėta kavos/arbatos ir šokoladukas prie arbatinuko ("welcome pack"), būtinai klauskite registratūroje kiek tai kainuoja, nes dažnai būna pirmas arbatos pakelis nemokamas, o jeigu kambarinė papildo ką sunaudojote kitą dieną ir vėl sunaudojate, tai jau skaičiuoja į kambario sąskaitą.

Jeigu nenorite vien tik kepintis ant saulės, o norite ir kultūros pažinti, galima užsakyti įvairias ekskursijas. Standartiškai turistai teigia, kad pirkti iš vietos agentūrų yra žymiai pigiau negu iš turizmo paslaugų firmos, per kurią perkate kelionę. Turizmo paslaugų firmos gi tvirtina, kad jų ekskursijos saugesnės ir jie turi visas licencijas. Čia vėl reiktų skaityti turistų atsiliepimus, klausti kelionių forumuose ir socialiniuose tinkluose, prašyti nuotraukų iš ekskursijų, rinktis įmones su gerais turistų vertinimais. Patarčiau sumokėti brangiau, bet gauti kokybę: naują autobusą, profesionalų gidą...Aš asmeniškai nesirinkčiau į rusakalbius orientuotos ekskursijos, nes rusakalbių turistų yra daug ir vėlgi su laiku ima veikti tas pats konvejerio principas. Žinoma, jeigu rusų kalba yra vienintelė užsienio kalba kurią mokate, kitos ekskursijos galite ir negauti. Kartais apie rusakalbį gidą sužinoma tik įlipus į autobusą, nes nemažai turizmo firmų Turkijoje ar Egipte laiko savaime suprantama, kad šia kalba turistai iš Lietuvos susikalba, o lietuvius ar anglakalbius gidus samdyti jiems yra tiesiog prabanga. 

Paskutinis patarimas: būkite protingi. Dviejų savaičių atostogos su "ultra all included" 5* viešbutyje ant jūros kranto negali kainuoti grašius. Nesakau, kad nebūna paskutinės minutės pasiūlymų ar gerų išankstinio pirkimo sąlygų, bet tai bus 30 proc. pigiau negu prasta kaina, o ne 30 proc.įprastos kainos! Geri viešbučiai yra paklausūs, juos užsako turtingi žmonės, kurie perka kokybę ir ramią galvą, todėl biudžetinėms pelėms, kurios skaičiuoja trupinius, ten vietos nebūna. Tokie viešbučiai net nesiūlo nuolaidų ar išpardavimų, nes juos vis tiek užsako pilna kaina! Ir Jums galva ant pečių uždėta ne tam, kad lietus į kaklą neprilytų, todėl iniciatyvos dėl savo atostogų imtis turite būtent Jūs, o ne Novaturas, Tezturas, Topturas, Pravalturas...

Kūtvėla nėra niekaip susijusi su nei viena straipsnyje paminėta turizmo paslaugas teikiančia įmone. Šis straipsnis nėra užsakomasis ir atspindi mano asmeninę nuomonę. 

Nagi, pasidalinkite savo atostogų košmarais :-)

Jūsų Kūtvėla

Tarptautinė turizmo naujienų paroda Berlyne "ITB Berlin 2018".

Į tarptautinę turizmo naujienų parodą Berlyne nuvykti mane paskatino du dalykai. Visų pirma, gavau nemokamą akreditaciją kaip kelionių blogerė. Jos teko kiek palaukti, bet susitvarkius formalumus kilo rimtas klausimas: tai visigi vykti ar nevykti į Berlyną? Nusprendžiau vis dėlto nuvykti dėl antro dalyko-pagaliau įsitikinti, koks didelis yra pasaulis, nusiteikti nustoti šmirinėti po savo regioną ir imti siekti tolimesnes kryptis. Tarkime, ši paroda man būtų paskatinimas pataupyti eurus ir vietoje smėlio skulptūrų festivalio Jelgavoje, tulpių žydėjimo šventės Burbiškyje ar stintapūkio Palangoje nuvykti kur nors toliau ir sudėtingiau, kad ir į kokius Balkanus. Be to, šioje turizmo naujienų parodoje tikėjausi gauti detalesnės informacijos apie savo jau šiemet suplanuotas keliones.

Lietuvos stendas ITB Berlin 2018 renginyje.

Taigi, apsisprendžiau vykti į Berlyną. Palyginau skrydžių ir autobusų bilietų kainas ir nustebau, kad vos porą valandų trunkantis skrydis ir keliolika valandų trunkantis pervežimas autobusu kainuoja tiek pat- apie 80 eurų į abi puses. Tiesa, skrydžių paieškos programos atsisakė bendradarbiauti ir skristi tiesiogiai iš Vilniaus man reikalingomis dienomis; AirBaltic siūlė keliauti Vilnius-Ryga-Berlynas arba pridėti papildomą nakvynę Berlyne ir tada skristi tiesiogiai. Manęs netenkino nei vienas variantas, kelionės data artėjo ir net nepalankūs skrydžiai brango. Tada ėmė ir įvyko stebuklas: vieną vakarą žaidžiu aš su Go Euro (tai plaforma, rodanti galimus skrydžius, autobusus ir traukinius iš taško A į tašką B, siūlau nemokamai registruotis per mano nuorodą Bonusway ir naudojantis Go Euro informacija perkant bilietus susigrąžinti šiek tiek išleistų pinigų) ir dėliojuosi beprotiškus maršrutus. Kadangi vis tiek grįžtu savaitgalį, tai kodėl gi neišbandžius kokio nors traukinio iš Berlyno iki Gdansko ir tada neparskridus į Vilnių už 10 eurų iš Gdansko? Mano tėtė yra sakęs, kad aš ir griovy galiu miegoti, kad tik daugiau pasaulio pamatyčiau. Matyt, tai suprato ir Visata, nes pasiuntė man iki tol neegzistavusį Ryanair skrydį Vilnius-Berlynas už 25 eurus. Aš jau pasiekiau tokį avantiūrizmo lygį, kad griebiu gerus pasiūlymus kai tik jie atsiranda ir visiškai nepergyvenu, kaipgi reikės iš to Berlyno namo parsikepurnėti. Bet stebuklai tęsiasi ir po dviejų dienų Visata man vėl siunčia iki tol neegzistavusį Ryanair skrydį Berlynas-Ryga (nes, nu, tiesioginis skrydis namo jau būtų per daug gerai) už 27 eurus. Tada sulaukusi Valentino dienos akcijos nusiperku man palankiausiu laiku iš Rygos į Vilnių važiuojančio autobuso (šį karta pasitaikė Lux Express reisas) bilietą už nepilnus 9 eurus. Rezervuoju hostelį Berlyne ir imu vienvietį kambarį, nes noriu tylos ir ramybės.

Trumpas kainų reziume:

• skrydžiai su Ryanair Vilnius-Berlynas ir Berlynas-Ryga: apie 50-55 eurai, įskaičiuotas 1 mažas rankinis bagažas pasiimti su savimi ir 1 mažas rankinis bagažas nemokamai priduodamas į bagažą prie vartų. 
• autobusas Ryga-Vilnius: nepilnai 9 eurai, akcija.
• nakvynė Berlyne, vienvietis kambarys hostelyje, be pusryčių, 102 eurai su patalyne ir rankšluosčiais, 3 naktys.

Transporto, maisto, lankytinų vietų ir suvenyrų kainų čia neminėsiu, nes jos svyruoja labai individualiai. Berlyno transporto kainas galima pasitikslinti čia. Berlyne puikiai veikia visuomeninis transportas; traukiniai, autobusai ir tramvajai kursuoja kas 5-15 minučių, priklausomai nuo reiso. 

Na, o kaipgi pati turizmo naujienų paroda, garsioji "ITB Berlin"? Prisipažinsiu, likau nusivylusi. Jai buvau suplanavusi dvi dienas, bet užteko vienos. Visų pirma, tos turistinės informacijos, kurios tikėjausi, negavau, nes kai kurios kryptys neturi parengusios net elementariausių turistinių žemėlapių.  Tarkime, tokie Suvalkai. Juokitės juokitės, o ar žinote, kad Suvalkų kapinėse yra kenotafas (o gal ir kapas?) to vienintelio lenko, žuvusio Niujorke per 9/11? Visų antra, buvo labai daug kičo ir turizmo naujienų paroda vietomis priminė Kaziuko mugės beskonybę. Nepatekau ir į Blogger Speed Dating renginį, kur kelionių blogeriai ir įmonės tariasi dėl bendradarbiavimo: tiesiog mano kuklus kampelis internete yra...na...labai kuklus :-) Vėlgi, savęs pardavinėti agresyviai irgi nesiėmiau-jeigu susiplanuosiu kur konkrečiai kelionę, tada ieškosiu jai partnerių. Gaila, kad šiemet teks atsisakyti Klaipėdos, nes nepavyksta rasti partnerių numatytai programai įgyvendinti (man ten reikia bent trijų nakvynių). Taigi, bendrai paėmus, "ITB Berlin" nepateisino mano lūkesčių, todėl kitą viešnagės Berlyne dieną paskyriau pasibastymui po miestą, kas gerokai kirto per mano biudžetą, bet, kaip sakoma, karste stalčiukų nėra, su savimi nepasiimsi.

Vilkaviškis ir Paežerių dvaro ledo skulptūrų festivalis.

Ką pamatyti Vilkaviškyje? Yra šis bei tas, bet tokio turizmo klausimu apleisto miestelio dar turbūt nemačiau. Nors Vilkaviškio turizmo informacijos centre radau kalnus turistinės makulatūros, tenais nebuvo normalaus Vilkaviškio žemėlapio su jame normaliai ir suprantamai turistui nurodytomis lankytinomis vietomis, apie turistui draugišką TIC tinklalapį jau nė svajoti nedrįstu. Pasirodo, kultūros klausimais Vilkaviškis tituluojamas "Lietuvos Černobyliu"! Taigi, teko improvizuoti, tik dabar šiek tiek baiminuosi, kad pradėsiu naktimis švytėti.

Vilkaviškis. Gatvės menas.

Vilkaviškis- jotvingių gyvenamos žemės. Gyvenvietė pradėjo kurtis XVI a. pr. Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Bona Sforca 1545 m. paskyrė dalį miško žydų sinagogos reikmėms; joje buvo saugoma viena seniausių Torų Lietuvoje. Magdeburgo teises Vilkaviškis gavo 1660 m. iš Jono Kazimiero Vazos, o Vilkaviškio herbas Lelija primena didikų Pacų herbą-jie buvo miestelio savivaldos iniciatoriai. Miestelis labai nukentėjo Napoleono karo, Pirmojo pasaulino karo ir Antrojo pasaulinio karo metais.

Viena iš Vilkaviškio įžymybių-Vilkaviškio dvaras. Šis dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1773 m. Tuo metu jis priklausė Mykolui Oginskiui, Vilkaviškio seniūnui ir LDK etmonui. Tačiau šį dvarą išgarsino ne kas kitas, o Napoleonas, keturias dienas apsistojęs Suvalkijoje. Manoma, tai buvo gausiausiai kada nors Lietuvos istorijoje vienoje vietoje sutelkta kariuomenė. Napoleonas panaikino baudžiavą Suvalkijoje, todėl šis kraštas ateityje netruko išgarsėti šviesiais žmonėmis. Dabar dvaras yra privatizuotas, jame gyvena žmonės. Atrodo, šis pastatas neįtrauktas į kultūros paveldo registrą. Visgi, frontonas su kolonomis restauruotas dailiai. Ar Napoleonas 1812 m. tikrai buvo apsistojęs Vilkaviškio dvare? Yra tuo tikinčių. Kita vertus, gerb. Benjaminas Mašalaitis tuo abejoja: Napoleono bendražygių memuaruose nurodomas visiškai kitas medinio dvaro kompleksas, kurio nebėra jau bene 150 metų, o pasakų rimtiems žmonėms sekti gal ir nereikėtų.

Vilkaviškio dvaro fasadas.

Vilkaviškio dvaras.

Šių dienų aktualijos: kitokie žmonės. Ar tikrai jie-kitokie?

Pastaruoju metu internetinėje erdvėje vis dažniau pasirodo nepasitenkinimas, kad viešajame gyvenime (Holivudo filmuose, pokalbių šou) ir rinkodaroje (kelionių reklamose, turizmui skatinti skirtuose reklaminiuose video) nėra atspindima rasinė įvairovė; neseniai kliuvo ir gerai žinomam serialui "Draugai" dėl homofobijos, seksizmo ir kitų blogybių. Tiesa, šis serialas niekada nebuvo skirtas giliems filosofiniams apmąstymams ar amžinai gėrio ir blogio kovai, bet tolerancija jau toks dalykas, kad ima ir išlenda netikėčiausiose vietose. Nors man pareiškimas, kad per mažai atstovaujama rasinė įvairovė, jau pats savaime atrodo rasistinis-juk filmų aktoriai, pokalbių šou dalyviai, reklaminių klipų aktoriai turėtų būti atrenkami pagal savo sugebėjimus ir nuopelnus, o ne pagal savo odos spalvą. Ar aš klystu? Maža to, atrodo, kad per mažai dėmesio iš visuomenės gauna ir LGBT bendruomenė bei neįgalūs (fizinį ar protinį neįgalumą turintys) žmonės. Jeigu žiūrėsime grynai iš verslo perspektyvos, juodaodžiai keliautojai (angliškai- African American) kasmet išleidžia kelionėms 40 000,000,000 (t.y. 40 bilijonų) dolerių, o baltosios rasės dominavimas turizmo rinkodaroje neatspindi jų interesų ir poreikių. Savo ruožtu, neįgalieji keliautojai išleidžia apie 13,6 bilijonų dolerių per metus kelionėms ir pramogoms.

United Colors of Benetton. Viena iš gražiausių rasinės įvairovės reklamų.

Internetinėje keliautojų bendruomenėje vis dažniau pasigirsta raginimai sekti ne privilegijuotuosius baltuosius kelionių blogerius, o "kitokius" asmenis ir dalintis jų įrašais socialinėje medijoje, nes baltosios privilegijuotosios klasės atstovai, ypač gimę su stipriais pasais, ir taip keliauja dėka savo prigimtinio statuso (jiems lengviau gauti gerą išsilavinimą, padaryti gerą karjerą), o va kitokios odos spalvos, kitos religijos ar lytinės orientacijos žmonėms tai daryti sunkiau dėl netolerancijos, todėl juos reikia palaikyti. Aš prisipažinsiu, kad seku nedaug blogerių, nes neįmanoma sekti visos milžiniškos blogosferos, o ir seku juos todėl, kad jie gerai rašo-tai yra būtinas kriterijus, kad aš juos skaityčiau. Norėčiau šį reikalavimą perkelti ir ant "kitokių" blogerių pečių ir sekti juos dėl jų talento skrebenti klaviatūra, o ne dėl jų odos spalvos. Deja, kai kurie nuskriaustieji rašo labai prastai, bet užtat apie (dažnai įsivaizduojamą) diskriminaciją rėkia labai garsiai. Dažnai tokie keliautojai buriasi į savo uždaras bendruomenes (tribes, cliques).

Kūtvėla pasisako už lygias galimybes visų rasių, tautų, lyčių, religijų ir mitybos įpročių žmonėms (nors asmeninę pirmenybę teikia laikantiems žiurkėnus). Kūtvėlai būna labai nesmagu, kai kelionių forumuose (TripAdvisor) žmonės teiraujasi, ar kitos odos spalvos žmonėms saugu keliauti po Baltijos šalis. 

Daugiau skaitymo šia tema:

• The Blog Abroad: My Thoughts on the Lack of Color in the Travel Industry
  
• Oneika the Traveller: The Lack of Black in Travel Blogging and Travel Media
• Travel+Leisure: Why the Travel Industry Needs to See in Color
• Conde Nast Traveler: Women Who Travel Podcast: The Travel Industry Needs to Do More for Women of Color
• Luxury Travel Advisor: What it's Like to be a 'Hijabi Travel Blogger' in a Climate of Islamophobia
• MasterCard: The Rising Wave of Muslim Millennial Travelers Shaping a US$100 Billion Market
• DailyMail: Travel industry 'not doing enough for disabled travellers'
• Eye for Travel:Disability & mobility in travel: a market worth navigating

O kaip atrodo Jūsų skaitomų blogų sąrašas? Ar esate patyrę diskriminaciją keliaudami?

Jūsų balta ir privilegijuota Kūtvėla

Baimė valgyti vienai: faktas ar prasimanymas?

Maistas- neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, tik vieni valgo, kad gyventų, o kiti gyvena, kad valgytų. Ypač svarbus maistas būna kelionėse, kur reikia ne tik "pakrauti baterijas" per skrandį, bet norisi ir susipažinti su vietine kulinarine tradicija. Tačiau daug žmonių, ypač moterų, bijo...valgyti vienos. Ši fobija turi mokslinį pavadinimą: solomangeraphobia, jis minimas nuo 1998 m.

Reikia patarimo? Gūglė visada padės!

"A Beginner's Guide to Eating Out Alone", "Do you go out to eat alone? Is it weird to do this?", "Is it normal to eat out alone? Do restaurant staff think it weird?", "How to eat alone without feeling awkward", "Hate Solo Dining?", "What Makes People Who Eat Alone Stronger"...Tai-tik kelios antraštės iš 269 milijonų (!!!) Google paieškoje apie fobiją, kuri kankina ne vieną dailiosios lyties atstovę, o pavalgymui mieste jos ruošiasi kaip į karinį šturmą. Taigi, kokių žingsnių turi imtis moteris, kad valgydama viena neatrodytų pasigailėjimo vertas padaras? Štai keletas patarimų:

• Restoraną pasirinkite iš anksto. Jus jau ir taip vargina fobija valgyti vienam, todėl nereikia pridėti beprasmio slankiojimo gatvėmis ieškant dailiai atrodančios vietos pavalgyti. Be to, jau žinosite meniu ir nevargsite abejodama-nemažai patiekalų pagal savo dydį ir kainą būna skirti dviems asmenims.
• Pradėkite nuo mažesnio iššūkio. Pirmiausia išbandykite pusryčiauti ar pietauti viena, o tada jau drįskite ir pavakarieniauti. 
• Rinkitės kavines, o ne restoranus. Kavinėse dažniau valgo pavieniai asmenys ir jūs nebūsite akis badanti išimtis.
• Venkite piko valandos. Tuo metu būna sunku gauti mažesnį staliuką, padavėjai noriau aptarnauja du asmenis dėl didesnių arbatpinigių, piko metu aptarnavimas gali būti skubus ir nemandagus.
• Kovokite už gerą staliuką. Jeigu nepatinka siūlomas mažas staliukas prie tualeto, reikalaukite kito, o jeigu jo nėra laisvo-laukite arba eikite valgyti kitur. Prašykite staliuko prie lango, kad galėtumėte stebėti praeivius ir negalvoti apie savo situaciją. 
• Užsirašykite į gurmanišką ekskursiją su degustacija. Taip būsite su grupe ir nebadausite. 
• Neškitės knygą ar planšetę. Kol aptarnaus, galite skaityti ir atsiriboti nuo smerkiančių ar gailesčio kupinų žvilgsnių*, nes visi kiti restorane esantys žmonės ir padavėjai tik ir pletkina apie tai, kad jūs neturite draugų arba kad jūsų pasimatymo antroji pusė ką tik pasiplovė. 

Kūtvėla pietauja viena Palerme, Sicilija. Alyvuogės salotose-su kauliukais, kad juos kur.

Aš dažniausiai keliauju viena, bet man asmeniškai tokia "problema" vienai pavalgyti nekyla, nors pasitaikė atvejų, kai žmonės prie gretimų staliukų kvietė mane prisėsti prie jų. O ką jūs manote apie šį reiškinį?

Jūsų Kūtvėla

* Vietoje knygos skaitymo dar sėkmingai galima iš vytelių pinti krepšį, megzti vilnonę kojinę ar karpyti snaiges iš popieriaus, nes absoliučiai niekam nerūpi, kad jūs valgote viena.

Žurnalistas Christopher Elliot terminą "solomangeraphobia" paminėjo savo 1998 m. straipsnyje.

Kūtvėla vėl keliauja į Gardiną arba Įkaitų išlaisvinimo drama!

Kelionė į Gardiną buvo gimimo dienos dovana mano sesei ir man. Pasidairiusios po siūlomus variantus, programas, kainas, ir planuojamus išvykimo laikus, apsisprendėme keliauti su "Grūda". Su jais buvau Gotlande ir kelionėje buvo tam tikrų minusų, bet visgi nusipirkome jų kelionę į Gardiną. Pirkome internetu, užpildėme reikiamus popierius elektroniniu paštu-visai patogu. Pagrindinis rūpestis buvo apdrausti mamą (visiems turistams privaloma draustis keliaujant į Baltarusiją), nes reikėjo asmeniškai vykti į draudimo agentūrą- asmenys virš 65 m. internetu nedraudžiami. Išvykimo laikas pasirodė labai neblogas- 06.00 val. šeštadienio rytą. Į kelionę išsiruošėme aš, mano mama ir mano sesė. Šeimos vyrai (tėtė, švogeris, žiurkėnas Kristupėlis, šuva Kimas) ir sesės katinas liko namie.

Šiek tiek buvo nesklandumų su sėdimomis vietomis autobuse, nes autobusinis turistas būna kaip Švč. Trejybė:jis turi tris sėdimąsias vietas. Pirmoji vieta yra sutartyje, kurią turistas pasirašo su kelionių agentūra, antroji vieta, patikslinta, yra jam atsiunčiama pora dienų iki kelionės, o trečioji vieta yra ta, kurią jis gauna autobuse pagal gido turimą sąrašą, nes į kelionę išvykstantis autobusas kardinaliai skiriasi nuo numatyto kelionės sutartyje. Retais atvejais būna ir ketvirta vieta, nes bent 2-3 žmonės keliauja "ne savo vietose". Laimei, stovėti neprireikė, o šalia manęs buvo laisva vieta.

Viskas klostėsi daugiau mažiau sklandžiai iki sustojimo į WC netoli Merkinės, kai nusprendžiau gidei pasakyti, kad mes planuojame Gardine atsiskirti ir vaikščioti savarankiškai. Trumpai tariant, "Grūda" visą autobusą turistų paėmė įkaitais! Sukėliau tikrą revoliuciją, nes pradėjau įkaitų išlaisvinimo operaciją. Kodėl mus paėmė įkaitais gidė nepaaiškino, todėl pasakoju kaip supratau. Tam, kad nusipirktume iš "Grūdos" bevizio režimo leidimą (5 eur žmogui), pačiai agentūrai reikia pirkti bent dvi turistines paslaugas Gardine, kad tą leidimą Gardino kelionių agentūra jiems parduotų. Problema, kaip supratau, buvo ta, kad "Grūda" jau užmokėjo už apžvalginės ekskursijos gidą ir Religijos muziejaus bilietus, o dabar tikėjosi susirinkti tą sumą iš mūsų. Todėl už neinančius į ekskursiją turėtų sumokėti einantys arba neinantys į ekskursiją turi vis tiek susimokėti ir tada gali neiti. Aš atsisakiau mokėti už paslaugą, kurios neimu, ir cypiantiems "Kodėl mes turime mokėti už jus?" aiškinau, kad tikrai  neturi mokėti už mane, nes tos paslaugos negausiu. Pora žmonių stebėjosi, nes jų turimame kelionės aprašyme Religijos muziejus neįtrauktas. Gidė stresavo ir aiškino, kad ji turi savo programą, kurią ir vykdys, o kad mūsų programos skiriasi (mano turimoje programoje, gautoje perkant internetu, kaip mokami objektai buvo paminėti Senoji pilis, Naujoji pilis ir Sinagoga, bet kai gavome bevizio režimo leidimą (tą, po 5 eur), jie ten nebuvo įtraukti, kaip ir "Grūdos" programoje nebuvo įtrauktas Religijos muziejus) tai yra mūsų problemos. Mano aiškinimas, kad mes ir taip eisime į bent tris muziejus, netiko, o bendravome su gide rėkdamos viena ant kitos per pusę autobuso. Mano mama išsigando, kad reikia eiti su visais, kitaip iš keršto gali palikti mus Gardine. Turėjome apie tris valandas pagalvoti, nes Baltarusijos pasieniečiai mano, kad bet koks autobusas su lietuviais turistais importuoja demokratiją ir turi būti kratomas. Pildėme ir tas absurdiškas migracines korteles.

Trumpai ilgai tariant, aš pasisakiau darysianti kaip esu susiplanavusi, o mama su sese-kaip jos nori, suaugusios moterys gali pačios spręsti. Aš skausmingai reaguoju į reketą, šantažą ir neteisybę, o šios trejybės per pusvalandį gavau sočiai ir kelionės nuotaika buvo sugadinta. Čia iš karto noriu pasakyti, kad tokia įkaitų paėmimo drama susiklostė, nes nebuvo komunikacijos iš "Grūdos" pusės, kad jų kelionės programa yra PRIVALOMA vykdyti. Todėl jeigu ketinate su šia agentūra keliauti ir galvojate, kad bus kaip normaliose kelionėse, kur galima atsiskirti nuo grupės ir savarankiškai vaikščioti arba neiti į tam tikrus mokamus objektus, tai šiuo atveju galite stipriai nusivilti. Tiesa, gidė pripažino, kad jėga priversti mūsų negali eiti su visais, bet buvo labai nelaiminga mus paleidusi. Negaliu pasakyti, kaip baigėsi rinkliava už Gardino gidą ir Religijos muziejų likusiai grupei. Kodėl mokant po 5 eurus už bevizio režimo leidimą negalima Gardino tyrinėti savarankiškai-man liko mistika. Už ką tie pinigai? Beje, yra galimybė nusipirkti bevizio režimo leidimą iš Bezviz tinklalapio, kaina vienam žmogui 12 eurų, kaina krenta iki 10 eurų žmogui už 20 ir daugiau turistų grupę.

Kur čia įtrauktas Religijos muziejus ir kur parašyta, kad programą vykdyti privaloma?

Taigi, Gardine mes atsiskyrėme ir pirmiausia nuėjome į Senąją pilį. Ji svarbi tuom, kad kažkada ją statė Vytautas Didysis. Šiandien ji tikrai nebeprimena tų laikų, o ekspozicija-labai savotiška. Apie Gardiną išsamiai aš esu rašiusi savo ankstesniame reportaže, todėl nesikartosiu. Čia šiandien yra krašto muziejus, jame galima pamatyti įvairių archeologinių radinių, gyvūnų iškamšų, herbariumo kolekciją, tautinės buities rakandų ir tautinių drabužių, netgi Antrojo pasaulinio karo ekspoziciją. Man patiko iš šiaudų pinti cerkvės ikonostaso vartai, ir Stepono Batoro karūna ir skeptras. Trumpai tariant, iš Senosios pilies liko tik pavadinimas. Bilieto kaina: 4,50 BYN (1 eur- 2 BYN), būna nuolaidų. Pilies prieigose yra WC, muziejaus lankytojams nemokamas, kitiems- 0,50 BYN.

Gardinas ne veltui pavadintas Gardinu, t.y. "gorodit"- Miestas Saugotojas. Sunku būtų paimti.

Ar tikrai turizmas = terorizmas?

Iš pradžių turizmas buvo gerai. Eurostat duomenimis, 2014 m. Europoje veikė 2,3 mln su turizmu susijusių įmonių, jos samdė 12,3 mln darbuotojų,- ši statistika yra iš 2017 m. balandžio mėn. duomenų, bet Eurostat ketina atnaujinti savo statistinę informaciją 2017 m. gruodį, todėl šiuo metu naujausi visuomenei prieinami duomenys yra iš 2014-2015 m. Tas pats pranešimas sako, kad 2015 m. daugiausia turistų iš užsienio sulaukė Ispanija, joje suskaičiuoti 270 mln turistų nakvynių, kas sudarė 21,3 proc. visos ES (28 narių) statistikos. Toliau seka Italija (193 mln nakvynių), Prancūzija (130 mln nakvynių), Jungtinė Karalystė (118 mln nakvynių). Tarp mažiausiai turistų iš užsienio sulaukusių šalių yra Liuksemburgas ir Latvija. Bet jeigu vertintume pagal turizmo tankumą/intensyvumą, t.y. kiek turistų iš užsienio ir vietinių gyventojų nakvynių tenka šaliai pagal jos turimą gyventojų populiaciją, 2015 m. tarp 28 ES narių populiariausiomis buvo Malta, Kroatija, Kipras, alpių regionai Austrijoje, Islandija ir Juodkalnija. Turizmui sukurta infrastruktūra prisideda prie vietovės plėtros, sukuria darbus, padeda kovoti su industrijos ir kaimo vietovių nykimu, tvarus turizmas padeda apsaugoti kutūrines ir gamtines vertybes. Bendra tendencija yra tokia, kad 1 iš 11 žmonių turi darbą turizmo dėka, o turizmas išlieka didžiausiu dardaviu pasaulyje.

Valstybinio turizmo departamento paskelbtoje 2014-2020 m. Lietuvos turizmo rinkodaros strategijos ataskaitoje (Word formato failas) rašoma: 2014 m.  Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacijos statistiniai duomenys rodo, kad turizmas netiesiogiai sukuria apie 9 proc. pasaulio bendrojo vidaus produkto, viena iš 11 darbo vietų sukuriama turizmo dėka. Turizmo eksportas sudaro 6 proc. viso pasaulio eksporto bei 29 proc. pasaulio paslaugų eksporto. Tarp svarbiausių pasaulyje eksporto sudėtinių dalių turizmas užima ketvirtą vietą po kuro, chemijos produkcijos ir maisto prekių. Bendros eksporto pajamos iš tarptautinio turizmo 2014 m. sudarė 1,1 trilijoną eurų. Šalių pajamos iš tarptautinio turizmo sudarė 937 mlrd. eurų (augimas 3,7 proc.), o 166 mlrd. eurų uždirbo keleivių pervežimo kompanijos. Strategijoje "Europa 2020" numatyta, kad Europa turi išlikti turistų lankomiausiu žemynu, kur vertinama regionų svarba ir įvairovė. 2014 m. 51,4 proc. visų užsienio turistinių kelionių pasaulyje teko Europai – ji išlieka lydere.

Tačiau pastarosiomis dienomis pasitaikė išpuolių prieš turistus vietivėse, kurios turizmo dėka tapo victims of its own success. World Travel Market straipsnyje A new challenge “overtourism” mini, kad pirmoji grotžymė #overtourism pasirodė 2012 m. balandį. Pastarosiomis dienomis ši grotžymė mirga marga spaudoje apie išpuolius prieš turistus. Pavyzdžiui, "Katalonų kraštutinių kairiųjų partijos „Liaudies vienybės kandidatūra“ (CUP) jaunimo sparnas „Arran“ paviešino vaizdo įrašą, kuriame nariai niokoja turistų dviračius. Be to, „Arran“ prisiėmė atsakomybę už tai, kad supjaustė vieno autobuso padangas, o ant jo priekinio stiklo dažais išpurškė žodžius: „Turizmas žudo kaimynystę.“ Autobusui padaryta žala siekia 1842 eurus." - praneša Barselonos gyventojams turistai galutinai įgriso. Kuom buvo iššauktas toks vandalizmas, vaizdžiai iliustruoja video Bye Bye Barcelona (55 min, ispanų kalba, subtitrai anglų kalba). 

Tailande nuo turistų uždaromi kai kurie paplūdimiai. Venecija neapsisprendžia dė kruizinių laivų priėmimo. Maljorkoje sukilo nuomos kainos. Net tokios brangios vietos kaip Edinburgas išsigando prarasti savo senojo miesto dvasią aplinkui steigiantis naujiems viešbučiams, restoranams, parduotuvėms: "Edinburgh has seen visitor numbers soar by more than half a million in the past five years to 3.85 million. Visitor spending has also soared over the same period, from £1.01 billion to £1.31 billion." Tačiau šie pinigai nusėda ne ten, iš kur išeina, ir tai tampa problema: turistams vilioti skiriami pinigai iš miesto biudžeto, t.y. mokesčių mokėtojų pinigai, o pajamas iš turistų pasiima viešbučiai, privačių butų savininkai, greito maisto restoranai, ir pan. o jų sumokami mokesčiai palyginus su investicijomis iš biudžeto tuos turistus pritraukti-labai maži. Ypatingai kenksminga turistų kategorija yra vienadieniai turistai, kurie atvažiuoja, perka greitą maistą vietoje vietinės virtuvės degustavimo, neperka jokių suvenyrų, palieka kalnus šiukšlių ir išvažiuoja.

Lietuva toli gražu nekenčia nuo turistų ordų, nors kartais kruizinių laivų ekskursijos ir užkemša Kuršių neriją. Manau, kad esame puiki alternatyva perimti bent dalį turistų perviršiaus iš kitų Europos krypčių. O kaip Jums atrodo?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla