Vilkaviškis ir Paežerių dvaro ledo skulptūrų festivalis.

Ką pamatyti Vilkaviškyje? Yra šis bei tas, bet tokio turizmo klausimu apleisto miestelio dar turbūt nemačiau. Nors Vilkaviškio turizmo informacijos centre radau kalnus turistinės makulatūros, tenais nebuvo normalaus Vilkaviškio žemėlapio su jame normaliai ir suprantamai turistui nurodytomis lankytinomis vietomis, apie turistui draugišką TIC tinklalapį jau nė svajoti nedrįstu. Pasirodo, kultūros klausimais Vilkaviškis tituluojamas "Lietuvos Černobyliu"! Taigi, teko improvizuoti, tik dabar šiek tiek baiminuosi, kad pradėsiu naktimis švytėti.

Vilkaviškis. Gatvės menas.

Vilkaviškis- jotvingių gyvenamos žemės. Gyvenvietė pradėjo kurtis XVI a. pr. Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Bona Sforca 1545 m. paskyrė dalį miško žydų sinagogos reikmėms; joje buvo saugoma viena seniausių Torų Lietuvoje. Magdeburgo teises Vilkaviškis gavo 1660 m. iš Jono Kazimiero Vazos, o Vilkaviškio herbas Lelija primena didikų Pacų herbą-jie buvo miestelio savivaldos iniciatoriai. Miestelis labai nukentėjo Napoleono karo, Pirmojo pasaulino karo ir Antrojo pasaulinio karo metais.

Viena iš Vilkaviškio įžymybių-Vilkaviškio dvaras. Šis dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1773 m. Tuo metu jis priklausė Mykolui Oginskiui, Vilkaviškio seniūnui ir LDK etmonui. Tačiau šį dvarą išgarsino ne kas kitas, o Napoleonas, keturias dienas apsistojęs Suvalkijoje. Manoma, tai buvo gausiausiai kada nors Lietuvos istorijoje vienoje vietoje sutelkta kariuomenė. Napoleonas panaikino baudžiavą Suvalkijoje, todėl šis kraštas ateityje netruko išgarsėti šviesiais žmonėmis. Dabar dvaras yra privatizuotas, jame gyvena žmonės. Atrodo, šis pastatas neįtrauktas į kultūros paveldo registrą. Visgi, frontonas su kolonomis restauruotas dailiai. Ar Napoleonas 1812 m. tikrai buvo apsistojęs Vilkaviškio dvare? Yra tuo tikinčių. Kita vertus, gerb. Benjaminas Mašalaitis tuo abejoja: Napoleono bendražygių memuaruose nurodomas visiškai kitas medinio dvaro kompleksas, kurio nebėra jau bene 150 metų, o pasakų rimtiems žmonėms sekti gal ir nereikėtų.

Vilkaviškio dvaro fasadas.

Vilkaviškio dvaras.

Netoli Vilkaviškio dvaro yra neseniai restauruota viešoji bilioteka. Jos pastate 1918 m. veikė "Žiburio" gimnazija, ją lankė lietuvių, žydų, rusų, vokiečių vaikai. Čia mokėsi ir Salomėja Nėris.

Vilkaviškio biblioteka.

Stalinizmo aukoms atminti.

1894 m. buvo pastatyta stačiatikių cerkvė, ją 1922 m. (nelikus stačiatikių bendruomenės) perėmė katalikai, 1944 m. čia žmonės meldėsi netekę Vilkaviškio katedros.

Buvusi Vilkaviškio cerkvė.

Pirmoji bažnyčia Vilkaviškyje Prienų seniūno didiko Stepono Paco iniciatyva pastatyta 1620 m., vėliau perstatyta 1870-1881 m., o 1926 m. ji tapo Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Katedra. Per Antrąjį pasaulinį karą vos apgriautą Katedra buvo nugriauta sovietų valdžios iniciatyva. Senasis projektas neišliko, todėl atstatymui teko kliautis senomis nuotraukomis ir žmonių prisiminimais. Katedra atstatyta 1991-1998 m., o 2003 m. Lenkijoje, Kraševskių varpų liejykloje, buvo nulieti nauji varpai.

Doc. J. Palaima. Vilkaviškio Katedra. 

"Aš esu Pradžia ir Pabaiga".

Fasado fragmentas.

Vilkaviškio Katedra.

 Nužudytiems kunigams atminti.

Dabartinė J. Basanavičiaus aikštė XIX-XX a. buvo miesto turgus, aplink kurį stovėjo gausiausio miestiečių sluoksnio-žydų- namai, parduotuvės, šventyklos; netoli buvo viena seniausių ir gražiausių medinių sinagogų Lietuvoje. Kaip jau minėjau, miško sinagogos reikmėms skyrė Bona Sforca, o tai liudija šią bendruomenę Vilkaviškyje gyvenus jau XVI a. Deja, pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis pafrončio miestelis sudegė, neišliko ir sinagoga. Sakoma, kad žydai valdė visą Vilkaviškio prekybą ir pramonę, jų rankose buvo keli stambūs fabrikai ir spirito gamykla. Vilkaviškis davė pasauliui ir garsių menininkų-štai kad ir Sonia Gaskell, Olandijos baleto mokyklos įkūrėja, 1904 m. gimusi Vilkaviškyje. Deja, 1941 m. apie 3000 (kitur-3400, 3500) žydų buvo sušaudyti.Visgi, Vilkaviškio rajone yra žinoma apie 170 asmenų, kurie gelbėjo žydus, pačiame Vilkaviškyje jų irgi buvo kelios dešimtys; buvo sukurtas tarsi žydų slėpimo tinklas. Sovietiniais metais žydai buvo tremiami į Rešiotų lagerį. 2016 m. buvo išleista A. Žilinsko knyga "Dingusios tautos pėdsakais". Yra sukurtas tinklalapis: Jewish Vilkaviskis.

Vilkaviškio J. Basanavičiaus aikštė neseniai buvo rekonstruota panaudojant ES lėšas iš programos "Miestų kompleksinė plėtra". Paminklas J. Basanavičiui pastatytas 1996 m.

J. Basanavičius. Aut. A. Žukauskas, V. Balčiūnas, V. Stankevičius. Net 39 tonas sveriantis akmuo atveštas iš Ukrainos.

Žinoma, koks gi Vilkaviškis be savojo vilko ir kiškio? Legenda pasakoja, kad seniai seniai žmonės iškirto miškus, kuriuose veisėsi kiškiai, todėl vilkams teko pjauti žmonių avis, o žmonės ėmė vilkus už tai medžioti. Vienas vilkas supyko ir išėjo klajoti po pasaulį, gerų žmonių ieškoti. Sakoma, kad beklajodamas jis ir išpranašavo Gediminui Vilniaus įkūrimą, o paskui tęsė savo klajones, galiausiai rado gerų žmonių ir įkūrė Vilkaviškį.

Kodėl, sakysite, šis vilkas nepasiliko Vilniuje? Ar Gediminas nebuvo geras žmogus? Gediminas istorikų bene sutartinai vadinamas pirmuoju tikru mūsų monarchu, valdovu su valstybiniu požiūriu į savo imperiją. Gediminas, sakoma, buvo pasižadėjęs priimti Romos katalikų krikštą, bet paskui apsigalvojo, nes, galimai, pabijojo savo pagonių ir stačiatikių valdinių sukilimo. Kaip ten viskas tiksliai buvo dabar jau niekas nebepasakys, bet Gediminas turbūt padėjo pagrindus moralės filosofijai Lietuvoje: "Kunigaikštis Gediminas, atsisakydamas krikšto, nujautė krikščioniško pasaulio galįs būti apkaltintas, nes pakeitė savo nuomonę dėl krikšto ir netesėjo duoto pažado. Galimos atsakomybės jis išvengė labai paprastai, suversdamas kaltę vienuoliui raštininkui Bertoldui ("jei brolis Bertoldas tai parašė, tai tegu ant jo galvos ir krinta"). Gali atrodyti, jog toks lenvabūdiškas Gedimino poelgis nesuderinamas su jo, kunigaikščio, statusu ir reikalauja ypatingo paaiškinimo, kuris pateisintų, mūsų akimis, nesąžiningą elgseną. Tačiau Gediminas iš tiesų neturėjo sąžinės". Šaltinis: D. Pociūtė "Sąžinės atsiradimas Lietuvoje", VDA; atskiras dėkui Donatui už šito istorinio perlo nurodymą.

Taigi, turbūt Gediminas ir Vilkaviškio vilkas turėjo kokių tai moralinių vertybių skirtumų ir nutarė pasukti skirtingais keliais. 

Aut. R. D. Dulinskas, 2011 m.

Vilkaviškio kiškis, 2012 m.

Meilės tiltas Vilkaviškyje vargu ar bus ta vieta, kur norėsiu kabinti savo nerūdijančios meilės spyną,-jis kažkoks suvargęs ir labai graudžiai atrodo. Šiuo tiltu į db. biblioteką (tada-gimnaziją) yra vaikščiojusi Salomėja Nėris. Jeigu ne tos kelios spynelės, tai nė nebūčiau supratusi, kad šis tiltas skirtas Amūrui.

Meilės tiltas Vilkaviškyje.

Tikra meilė nerūdija.

Geriausiai išlikusioje senamiesčio dalyje yra buvęs valstybinio spirito monopolio sandėlys, kuriame šiandien veikia "Norfa". Šis Vilkaviškio XIX a. pab. pastatas su tipišku "plytų stiliaus" fasadu galėtų sudominti industrinio turizmo mėgėjus.

Buvęs spirito monopolis.

Vartai.

Vilkaviškio apskirtyje dvarų tinklas buvo bene tirščiausias Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą-čia buvo apie 80 dvarų ir palivarkų. Šiandien šį kraštą garsina prieš kelis metus atkurtas Paežerių dvaras, kuriame šiemet buvo surengtas ledo skulptūrų festivalis "Pasaka". Iki Paežerių dvaro iš Vilkaviškio galima nueiti pėsčiomis per maždaug gerą valandą laiko arba atvažiuoti vietiniu autobusu per septynias minutes. Autobusai kursuoja kas 20-30 minučių, kaina 0,45 eur.

Vilkaviškio autobusų stotis.

Svarbu nepražiopsoti GPS navigacijos ir laiku išlipti.

Klasicistinio stiliaus rūmus ("Mažasis Paryžius")1795-1799 m. pasistatė LDK didikas Simonas Zabiela, o juos suprojektavo architektas Martynas Knakfusas, tuo metu Paežeriuose gyvenęs bijodamas carizmo represijų, nes buvo slaptosios draugijos narys ir 1794 m. sukilimo dalyvis. XIX a. šiuos rūmus paveldėjo Zigmantas Gauronskis su žmona Natalija (mergautine pavarde-Oginskytė, ji buvo garsiojo Mykolo Kleopo Oginskio anūkė). Jie rūmus labai išpuošė olandų tapytojų darbais ir Liudviko XVI stiliaus baldais, nors nuolatos čia ir negyveno, dažniausiai atvažiuodavo vasaroti. Prieš Antrąjį pasaulinį karą šių rūmų savininkas buvo Vasario 16-sios Akto signataras J. Vailokaitis, kai jis pasitraukė į Vakarus čia veikė žemės ūkio mokykla. Antrojo pasaulinio karo metais rūmuose apsistojo Vokietijos generalinis komisaras Lietuvoje Adrianas fon Rentelnas. Sakoma, kad šie rūmai dar iš tolo patraukė komisaro dėmesį savo puikiomis kolonomis, ir jis būtinai nutarė čia apsigyventi. Matyt, vietinis Suvalkijos oras išgirtu vietos gyventojų taupumu taip paveikė gerbiamą komisarą, kad atsitraukdamas nuo Raudonosios armijos jis rūmus nuoširdžiai apiplėšė ir išsigabeno viską, ką galėjo, įskaitant ir rūmuose buvusius laiptus, kuriuos-deja- teko sukūrenti. Pokario metais pirmajame rūmų aukšte buvo vištidė, o buvęs mišraus-peizažinio tipo parkas tapo paprasčiausia ganykla. Laimei, netukus dvarą perėmę melioratoriai nesunaikino visko iki pagrindų, o netgi kažkiek sutvarkė ir išsaugojo. Dvaro interjeras atkurtas, galima sakyti, nuo nulio 2016 m. Parke auga senas ąžuolas-pasakojama, kad jis pasodintas tik įkūrus dvarą ir jo amžius siekia 400 metų. Dabar galima apžiūrėti atkurtus centrinių rūmų interjerus ir apsilankyti oficinoje esančiame krašto muziejuje, kur tarp begalės įdomių eksponatų galima pamatyti "buržuiką", prie kurios šildėsi Salomėja Nėris, Vinco Kudirkos smuiką bei Jono Basanavičiaus skrybėlę ir kojines. Šiaip gal ir nebūčiau užsukusi į krašto muziejų, bet kai sužinojau, kad ten yra Basanavičiaus kojinės, neatsispyriau pagundai pasižiūrėti!

Sveiki atvykę į ledo skulptūrų festivalį. Mūsų žiemos-žalia žalia kur dairais. 

Muzikantų balkonėlis.

Originali išlikusi detalė.

Kambarių anfilada.

XIX a. interjeras.

Vyrų biliardinės ir rimtų pokalbių salės lubos.

Gražiosios rūmų kolonos.

Krašto muziejus ir belvederio bokštas.

Sakoma, kad šį bokštą dvarininkas Gauronskis pastatė savo žmonai, nes jis buvo naujos kartos dvarininkas ir rimtai užsiėmė dvaro pramonės plėtra, todėl retai matėsi su žmona. Iš belvederio ponia Gauronskienė galėjo stebėti ūkio reikaluose paskendusį vyrą ir gerti kavą. Sunku pasakyti, ar skvarbus ponios žvilgsnis iš taip aukštai pastebėjo užsimezgusį meilės romaną tarp jos vyro ir vienos iš dvaro merginų...Taip dvare atsirado Baltoji Ponia, kuri čia vaidenasi. Kas nutiko, kas ta Baltoji Ponia? Klauskite gidės per ekskursiją!

Tik atėjusi į dvarą tapau skandalo liudininke: prie bilietų patikros kažkokia moteriškė šūkavo: "Aferistai! Grąžinkite pinigus!" Pasistengiau kuom greičiau pasišalinti iš įvykio vietos, kad ir mane aferiste neišvadintų, nors ką čia slėpti, Kūtvėla mėgsta veltis į visokias avantiūras ir sąžinės turi ne daugiau nei Gediminas. Nors į konfliktą neįsigilinau, netrukus supratau tos triukšmingos ponios pasipiktinimą: visų pirma, renginio programa buvo klaidinanti, nes žadėjo visokių įdomybių jau nuo 12.00 val penktadienį, tuo tarpu didžiosios ledo skulptūros dar net nebuvo padarytos, o bilieto kaina -tokia pati kaip ir visomis dienomis. Labai blogai buvo, kad iš teritorijos tą pačią dieną (atvykau 14.00 val.) nebuvo galima išeiti ir sugrįžti, nes dienos metu nelabai buvo ką veikti, o maitinimosi vietai skirta kiemo celofaninė palapinė šilumos nelaikė. Man lieka paslaptis, kodėl lankytojus reikėjo imti įkaitais, nebent festivalio organizatoriai bijojo, kad bus susirinkę tik vietiniai gyventojai ir visi eis arbatos namo gerti. Žmonės, kurie atvažiavo su mažais vaikais ir termosus paliko automobiliuose, irgi liko nepatenkinti.

Kai važiavau iš Vilniaus, pro autobuso langą palaipsniui sniego mažėjo ir žalios žolės daugėjo, todėl mano ledo skulptūrų festivalių ekipiruotė iš vilninių kojinių, žygio batų ir ilgų apatinių-baisiakelnių atrodė kažkoks nesusipratimas, bet pasibuvus Paežerių dvaro lankytojų gete-excuse the pun- šilta tikrai nebuvo. Kadangi didžiosios ledo skulptūros dar tebebuvo daromos, akis paganyti nelabai buvo į ką. Tiesa, vėliau mačiau jau padarytų didžiųjų ledo skulptūrų nuotraukas internete ir turiu prisipažinti, kad, mano nuomone, meniniu lygiu jos tikrai nusileido tą patį savaitgalį vykusiam Pakruojo dvaro renginiui.

Penktadienio saulutė ledui buvo negailestinga.

Paežerių dvaro ąžuolas.

Ledo liūtas.

Ursulijus Lepečkojauskas ruošiasi kibti į darbus.

Eskizas tik pradėtas vaduoti iš ledo.

Vienas toks ledo kubas sveria 125 kg.

Sutemus įsižiebė apšvietimai.

Darbas vyksta visu tempu. 

Mažosios ledo skulptūros.

Kuklus baltas apšvietimas.

Šviesų žaismas.

Mažosios ledo skulptūros.

Paežerių dvaro rūmai.

Prasideda lazerių šou.

Teko pasilypėti ant suoliuko, nes scena buvo labai žemai.

Ugnies šou.

Renginio atidarymas.

Visokių efektų buvo.

Čiurlionio "Karalių pasaka" dar neišvaduota iš ledo.

Šviesos instaliacija ant Paežerių dvaro centrinių rūmų fasado.

Ar važiuočiau kitais metais? Sunku pasakyti. Organizatoriai neišvengė tokių elementarių pirmokų "kliurkų", kad tikrai apmaudu, nes tokių festivalių Europoje daug ir patirties pasisemti yra iš ko: ugnies pasirodymui scena buvo per žemai ir toliau stovėję žmonės nieko nematė, didžiosios ledo skulptūros festivalio metu dar tebebuvo daromos, nebuvo galima laisvai išeiti iš festivalio zonos ir sugrįžti su tuo pačiu bilietu. Komentaruose socialiniuose tinkluose žmonės piktinosi dideliais kamščiais įvažiuojant ir išvažiuojant bei programoje numatytu laiku renginius įvykus kur kas anksčiau. Jeigu šio festivalio sumanytojai save pozicionuoja kaip "pirmąjį tarptautinį tokio lygio renginį Lietuvoje", tai ir pasiruošti reiktų atitinkamai! Bendras įvertinimas: 6/10.

Ar buvote Paežerių dvaro ledo skulptūrų festivalyje? Ar esate buvę šiame dvare ne festivalio metu?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Ledaunykaitė