Apžvalginės ekskursijos po miestą autobusu: TAIP ar NE?

"Apžvalginės ekskursijos po miestą autobusu- taip ar ne?"- šį klausimą uždaviau savo tinklaraščio Facebook paskyroje ir vienbalsiai atsakėte- TAIP.

Kūtvėla išbando Big Bus autobusą Londone.

Kokie tokios turistinės pramogos privalumai?

1) Patogumas: Autobusas priveža prie toliau nuo centro esančių miesto vietų. Tai patogu tiems, kurie nenori vaikščioti ilgus atstumus arba negali vaikščioti dėl sveikatos būklės. Tai yra aktualu keliaujantiems su vaikais ar vyresnio amžiaus asmenimis.

Big Bus autobusas Londone.

2) Greita miesto apžvalga: ekskursija autobusu leidžia per trumpą laiką pamatyti daugelį miesto lankytinų vietų ir svarbių objektų. Dažnai gidas (arba audiogidas) pateikia įdomią informaciją apie kiekvieną sustojimą, o tai padeda geriau suprasti miesto istoriją ir kultūrą. Tokios ekskursijos aktualios kruiziniais laivais atvykstantiems turistams, turintiems tik keletą valandų iki laivo išplaukimo, ar keliautojams, kuriuos labai spaudžia laikas. Taipogi, tokios ekskursijos padeda sunkiau erdvėje besiorientuojantiems asmenims suvokti miesto mastelį ir atstumus tarp lankytinų objektų.

Informacija autobuso stotelėje.

3) Įperkama: Palyginti su privačiomis ekskursijomis, autobusu vykdomos apžvalginės ekskursijos dažnai būna pigesnės ir todėl prieinamesnės plačiam turistų ratui. Dažnai perkant tokias ekskursijas iš anksto arba internetu būna gerų kainos pasiūlymų, įvairių akcijų.

Kūtvėla keliauja nesezono metu. 

4) Puikus pasirinkimas įvairių grupių poreikiams: Tokios apžvalginės ekskursijos tinka tiek vienišiems keliautojams, tiek šeimoms ar draugų grupėms, nes autobusas sutalpina visus norinčius ir leidžia pasimėgauti kelione kartu. Dažnai tokie autobusai turi specialią vietą, pritaikytą neįgaliojo asmens vežimėliui.

Vieta neįgaliojo keliautojo vežimėliui Big Bus autobuse.

5) Klimato sąlygos: Apžvalginės ekskursijos autobusu gali būti patogios tiek žiemą, tiek vasarą, nes jos suteikia galimybę išvengti prastų oro sąlygų, tokių, kaip lietus ir sniegas ar alinantis karštis.

Atviras denis Big Bus autobuse.

6) Lankstumas: Kai kurios ekskursijos autobusu siūlo galimybę pasirinkti įvairius maršrutus arba išlipti norimose vietose ir taip susikurti individualų ekskursijos planą. Nusipirkus vieną bilietą, galima persėsti į 2-3 skirtingų maršrutų autobusus per visą bilieto galiojimo laiką. Kartais taip galima pakeisti visuomeninio transporto poreikį.

7) Gido paslaugos: Daugelis tokias ekskursijas organizuojančių įmonių turi patyrusius gidus, kurie suteikia papildomos informacijos, duoda naudingų patarimų.

Nors dauguma apklaustųjų pasisakė už apžvalgines ekskursijas autobusu, negalima, objektyvumo dėlei, nepaminėti ir tokios pramogos trūkumų.

Londono vaizdai nuo Big Bus autobuso denio. 

1) Apribotas lankytinų vietų pasirinkimas: Nors tokia ekskursija leidžia pamatyti daugelį miesto vietų, ne visos jos bus pasiekiamos tiesiai iš autobuso, nes autobusas tiesiog neturės galimybės sustoti “prie durų”.

Žiema Londone. Kaip jums tai patinka?

2) Mažiau asmeniškumo: Jeigu autobusu keliauja didelė grupė, gidas negali skirti laiko kiekvienam dalyviui.

Londonas ruošiasi Valentino dienai. 

3) Laiko apribojimai: Ekskursijose paprastai yra nustatyti laikai kiekvienam sustojimui, todėl gali būti sunku pabūti tam tikrose vietose tiek, kiek norėtumėte. Tokiu atveju reiktų išlipti iš autobuso, aplankyti tą įdomią vietą, ir tada laukti sekančio autobuso. Tokie autobusai kursuoja intervalais 15-30 min., bet kartais intervalas būna ir 60 min.

Londonas nuo Bib Bus autobuso denio.

4)  Patogumo trūkumas dėl kitų keleivių: Daug žmonių vienu metu gali sumažinti komfortą autobuse, ypač jei jis pilnas. Tai gali būti nepatogu, jeigu jums nepatinka keliauti su didelėmis grupėmis ar jei norite ramybės, nes žmonės mėgsta garsiai dalintis įspūdžiais. Dar gali būti, kad į pilnai užsėstą autobusą tiesiog nebus galimybės įlipti. Ši rizika ypač didelė prie labai populiarių lankytinų objektų.

5) Priklausomybė nuo oro sąlygų: Esant nesezonui arba blogoms oro sąlygoms, autobusai gali tiesiog nekursuoti.

6) Palyginti su ekskursija pėsčiomis, mažiau unikalių detalių: Autobusas negali sustoti mažose gatvelėse ar vietose, kuriose būtų galima atrasti kažką naujo. Tai gali būti nuobodu tiems, kurie nori išsamiau tyrinėti miestą aplenkiant turistų apgultus lankytinus objektus.

7) Triukšmas ir kamščiai: Miestuose, kuriuose yra daug eismo, autobusu gali būti sunku judėti greitai ir patogiai. Eismo kamščiai gali užlaikyti autobusą, o jame nebus tualeto.

8) Kaina: Nors turai autobusu gali būti pigesni už privačias ekskursijas ar savarankiškai susidėliotą kelionės maršrutą, jie nėra “pigiau grybo”. Rekomenduotina skaityti atsiliepimus prieš perkant apžvalginę ekskursiją autobusu.

9) Nenumatytos aplinkybės: Aplinkybės, kurių nebuvo kelionės planavimo metu, gali rimtai atsiliepti patyrimui. Autobuso sustojimas gali būti perkeltas, maršrutas gali būti pakeistas dėl streiko, ir pan.

Londone suskaičiavau bene penkias skirtingas įmones, kurios vežioja turistus apžvalginiais autobusais, o kur dar visokie specializuoti turai- Hario Poterio filmavimo vietos, naktinis turas po iliuminuotą Londoną, ir pan. Gali susisukti galva kaip tam žvirbliui, kuris nuo tvoros įkrito į kibirą su vandeniu.

Garsioji Trafalgaro aikštė Londone. 

Mano skrydis iš Vilniaus į Londoną (per Lutono oro uostą) buvo labai ankstyvas ir įregistravimas į nakvynės vietą dar nebuvo galimas. Turėjau langą tarp 9.30 ir 15.00 val. Be to, oras buvo žvarbokas ir vietomis lynojo. Buvau nemigusi dar iš vakaro, todėl tik išlipus iš trijų valandų skrydžio visiškai nesinorėjo pakartoti Heraklio žygdarbių, o tiesiog norėjosi pasilepinti, taip kad toks turas autobusu pasirodė pati geriausia mintis. Dėkoju Big Bus įmonei už galimybę pasivažinėti po Londoną jų apžvalginiu autobusu.

Londono akimirka. 

Man patiko:

• Dažnai išdėstytos autobuso stotelės. Viena stotelė, man artimiausia, buvo nukelta, bet kita stotelė buvo už kelių minučių pėsčiomis.

• Detalus maršruto žemėlapis ir nemokamos ausinės klausytis audiogido.

• Galimybė nulipti pasišildyti į dengtą autobuso vidų ir vėl užlipti pasidairyti po miestą iš aukšto.

• Paslaugos populiarumas. Nors oras, kaip ir minėjau, buvo prastas, turistų buvo nemažai.

PRO TIP: rekomenduoju atsisiųsti mobiliąją aplikaciją, kurioje nurodytos visos stotelės, yra žemėlapiai, kelionę galima sekti realiu laiku ir kurioje pateikiama visa aktuali informacija. Mobiliąją aplikaciją rasite App Store ir Google Play. 

Londonas nuo Big Bus autobuso denio.

Man nepatiko:

• Nemažai laiko skiriama važiuoti tiesiog konkrečiu rajonu, o ne sustoti prie konkretaus lankytino objekto. Kita vertus, taip galima pamatyti nemažai skirtingos miesto architektūros.

• Dėl uždaryto eismo prie Parlamento, tą dieną turistinio autobuso maršrutas buvo nukreiptas.

• Audiogido pasakojimas vietomis įtraukė, neva, istorinių herojų įrašytus komentarus ar vieną kitą keistą britišką anekdotą. Man labiau patinka rimtesni, labiau istoriniai pasakojimai. Bet čia jau ieškau musių ant asfalto.

Daugiau informacijos ir bilietai: Big Bus Tours

Jūsų Kūtvėla

Nemuno kilpų gražuolis Birštonas: gamtos terapija ir kūnui, ir sielai.

 

Kūtvėla keliauja į Birštoną.

Kai prieš porą savaičių važiavau į Trakus aiškintis ar Trakai pasiruošę konkuruoti dėl turistų su Elektrėnais, daug to paties autobuso keleivių tęsė kelionę į Birštoną. Ir aš jiems to Birštono taip supavydėjau, kad tiesiog naktimis nemiegojau ir štai aš vėl „Kautros“ autobuse, šį kartą ir aš riedu Birštono link!

Ikoniškieji Trakai su tolimojo Krymo šnabždesiu.

 

Kūtvėla atlieka atgailą Trakuose už savo ilgą liežuvį.

Turiu tokį keistą įprotį- nakvoti mėgstu savo lovoje, todėl man patinka vienos dienos kelionės. Trakuose nebuvau labai seniai, o ir kibinų skonį esu pamiršusi. Pats Dievas liepia keliauti į Trakus! Ne aš viena tokia protinga, nes didelis „Kautros“ autobusas šiandien išvažiuoja pilnas. Prieš išvažiuojant iš miesto, mus dar papildomai sustabdo...keleivių kontrolė. Taip taip- ir tarpmiestinius autobusus tikrina keleivių kontrolė. Bauda už važiavimą be bilieto- nejuokinga, gali siekti 80 eurų.

Laukiame vairuotojo.

Trakų autobusų stotis turistus pasitinka visiškai atsinaujinusi. Iš pliusų, tai uždara laukimo salė su informaciniu tablo ir šalia įsikūręs prekybos centras su vaistine ir paštu. Iš minusų, tai mokamas tualetas. Aš principe nesu prieš mokamus tualetus, bet man nepatinka, kad tokie tualetai, kaip Trakų autobusų stotyje, reikalauja 0,50 EUR monetos, ir nėra galimybės atsiskaityti banko kortele. O ir 0,50 EUR nėra labai populiari moneta, sutikite?

Kai Kęstutis įsikūrė Pusiasalio pilyje, Trakai tapo antruoju po Vilniaus LDK politiniu ir administraciniu centru. Lietuvos vizitine kortele tapusi Trakų salos pilis baigta statyti 1409 m. ir tapo Vytauto Didžiojo rezidencija. Trakai augo labai lėtai, nes teritoriją supo vanduo, todėl statyba ar ekonominė veikla buvo labai ribota. Trakų reikšmė sunyko XVII a., kai miestas nukentėjo nuo Maskvos okupacinės kariuomenės. Šiaurės karo metais XVIII a. miestas buvo dar kartą sudegintas. Trakai nuo seno garsėja savo rekreacinėmis galimybėmis – net ir sovietmečiu čia veikė turizmo bazė, kempingas, jachtų klubas, irklavimo bazės. Šiandien mėgstantys aktyvų poilsį gamtoje, ypač ant vandens, Trakuose gali mėgautis įvairiomis pramogomis. Neseniai buvo atnaujintas Varnikų pažintinis takas.

Ar Elektrėnai gali tapti naujaisiais Trakais?

 Kelionės partneris: autobusų firma "Kautra".

“Graži tu savo dangaus mėlyne!”,- rašė Maironis. Esame turtingi keturiais metų laikais. Žygių su Vilniaus universiteto žygeivių klubo nariais metu išmokau mylėti žiemą. Taip taip, tą žiemą, kuri ir šalta, ir šlapia, ir slidi… Elektrėnuose buvau žiemą prie stiprios minusinės temperatūros ir mane labai sužavėjo šaltoje žiemos rankoje sugniaužta gamta. Pasižadėjau pati sau čia būtinai sugrįžti šiltuoju metų laiku, o aš esu žodžio žmogus. Į kelionę išsiruošiu simbolinę Lietuvai dieną- Liepos 6 d. Švenčių metu Vilnius pasidaro nebeįmanomas- uždaromas eismas, keičiasi darbo valandos, susirenka didžiulės minios žmonių, pridėkime dar tviskinančią vidurvasario saulę ir tikrai kyla noras nerti dienai lauk iš sostinės.

Elektrėnų pontoninis tiltas.

Elektrėnai yra puiki kryptis va taip imti ir pabėgti vienai dienai iš sostinės. Kelionė autobusu netrunka nė pusvalandžio, o rekreacijai skirta Elektrėnų infrastruktūra tiesiog ranka pasiekiama. Trispalvę „varlytę“ ryšintis vairuotojas Ramūnas mandagiai pasisveikina ir primena prisisegti saugos diržus, ir nė nespėję mirktelti mes jau Elektrėnuose.

Vilniaus autobusų stotis.

Vėl keliauju fanų autobusu.

Technologinės naujovės pagaliau pasiekė Vilniaus autobusų stotį.

Kūtvėla keliauja į Elektrėnus.

Karališkasis trikampis Merkinėje: gamta, istorija ir gastronomija.

 Kelionės partneris: autobusų firma „Kautra“.

„Merkinės apylinkių gamtoje aptiksime beveik visus kraštovaizdžio variantus. Reljefo skulptūros bei kraštovaizdžio įvairumu Merkinę pranoksta tik Vilniaus apylinkės“. :- Česlovas Kudaba.

Kūtvėla sėdi Šarūno sostas.

Varėnos rajonas birželio 1-2 d. organizavo vasaros sezono atidarymo šventę. Renginių programoje mane labai sudomino nemokama ekskursija Šviesiausiojo jo mylistos pono Mykolo Kazimiero Paco fundacijų pėdsakais Merkinėje. Paskutinį kartą Merkinėje lankiausi 2015 metaisMerkinėje lankiausi 2015metais, bet nuo to laiko Merkinė pagerino savo turizmo infrastruktūrą, o dar ir vasaros sezono atidarymas- tai čia tiesiog pats ponas Dievas liepė man keliauti.

Kitoks Kaunas- visada gera mintis!

Kelionės partneris: autobusų firma "Kautra".  

Kaunas-visada gera mintis! 

Man patinka Kaunas. Čia tiek yra ko pamatyti, kad per vieną dieną niekaip neapsisuksi. Esu aplankiusi pagrindines lankytines vietas: Kristaus Prisikėlimo bažnyčią su apžvalgos aikštele, Velnių muziejų, Čiurlionio muziejų, Žilinsko galeriją, Zoologijos muziejų, Karo muziejų, Pažaislio vienuolyną, esu kėlusis funikulieriais; netgi Raudondvaryje, Kulautuvoje ir Zapyškyje pabuvojau. Todėl šį kartą nusprendžiau skirti dėmesio toms lankytinoms vietoms, apie kurias pirmoje eilėje nebūčiau pagalvojusi. Netgi ne todėl, kad joms trūksta reklamos ar nėra atsiliepimų, bet tiesiog Kaune turistams yra tiek veiklos, kad nors persiplėšk. Ir čia dar be koncertų, teatrų ar miesto renginių!

Atsinaujinusi Ukmergė: pusdienis mieste, kuris telpa į delną.

 

Kūtvėla lankosi Ukmergėje.

Ukmergėje esu buvusi gūdžiais 2016 Viešpaties metais, kai dar nebuvo magnetuko projekto „Surink Lietuvą“, todėl jau pribrendo reikalas pakartotinei vizitacijai. Laikas negailestingas Kūtvėlai, iš autobusų reisų į Ukmergę renkuosi tokį, kad nereiktų ryte keltis su pirmaisiais ukmergiškiais balandžiais. Iš vakaro irgi labai daug nesiruošiau, nes iš atminties žinau, kad Ukmergėje nei iš bado, nei iš troškulio nenumirsiu, tik šiek tiek grynųjų pinigų įsimečiau į piniginę. Taip jau yra, kad tuose mažesniuose miesteliuose lankytinos vietos nepriima banko kortelių. Autobusas į autobusų stotį (confusing, I know) atvyko likus devynioms minutėms iki ankstesnio reiso, nei mano planuotas, išvykimo, vietų dar yra, tai išvažiuoju pusvalandžiu anksčiau nei planuota.

Kur susitinka lietuviškas šokoladas ir latviškas ledas. Šiauliai- Jelgava, ledo skulptūrų festivalis.

 

Yra toks nedidelis pasienio miestelis Latvijoje, kur kasmet susitinka giminės, draugai ir pažįstami- Jelgava (buv. Mintauja). Čia į kasmetinį ledo skulptūrų festivalį suvažiuoja visa Lietuva. Nors į Jelgavą dabar jau galima nuvažiuoti iš Vilniaus tiesiogiai traukiniu, pasvėrus visus už ir prieš nusprendžiau, kad optimaliausias variantas bus parsiduoti kokiais nors kelionių agentūrai. Pasirinkimas-nors vežimu vešk. Kelionės pasiūlymą sudaro dvi dalys: programa iki Jelgavos ir programa Jelgavoje. Turistai gali rinktis teatralizuotą ekskursiją Jaunpilyje, pažintinę ekskursiją Rygoje, degustaciją sūrių, sulos, česnakų ar grybų ūkyje Latvijoje, Biržų alaus kelią, mano programoje buvo pasiūlymas važiuoti per Šiaulius aplankant „Rūtos“ šokolado gamyklą.

Jelgavos ledo skulptūrų festivalio laureatas.

Šeštadienio rytas paškudnas, lynoja. Iki 2G autobuso brendu per suplaktą su smėliu sniegą kaip ta eilėraščio ragana-nepalikdama pėdų. Iš po nosies nuvažiuoja vienas autobusas, laimei-sekantis už keturių minučių, kitaip jau vėluočiau atvykti į išvykimo vietą prie Spaudos rūmų. Autobusas vėžlina, surenka visus raudonus šviesoforus, todėl prie mūsų turistinio autobuso puolu lyg ten būčiau pamačiusi vartus į Rojų. Grupė pasitaikė labai punktuali, todėl išvykstame laiku. Važiuoti reikės, deja, bet per Kauną, nes pusė grupės įlips tenai. Sustojimą į tualetus tenka vos ne išsireikalauti, nes kažkodėl išvykę laiku jau vėluojame, bet, turbūt, gamtoje kitaip ir nebūna. Šitam šventam reikalui stojame nedidelėje degalinėje, o paskui jau tik Kryžkalnyje, kur pasiseka eilėje prie infrastruktūros išsirikiuoti prieš privažiuojant kitam turistiniam autobusui. Įdomumo dėlei- mūsų grupėje buvo 48 turistai.

Megaturas firmos autobusas pasirodė be galo komfortabilus. Daug erdvės kojoms, patogios atsilenkiančios sėdynės, vairuotojas pasirūpino netgi prailgintoju su rozetėmis pasikrauti telefonams, o gidė priminė prisisegti saugos diržus. Pasaulis mažas, nes sutinku keliautoją, kuri mane prisimena iš kelionės į Gotlando salą. Kelias neprailgsta, nes jį trumpina gidės pasakojimas ir jos vykdomos fiskalinės operacijos, nes reikia surinkti pinigus už Šokolado muziejų Šiauliuose ir organizuotus pietus.

Prieš kurį laiką klausiau Jūsų, ar verta eiti į Šokolado muziejaus programą. Mums siūlyta ekskursija po muziejų ir edukacija, kurios metu galima pasidaryti savo šokoladinių saldainių, paskui pietų metas ir laisvas laikas apsipirkti firminėje parduotuvėje. Ekskursija su edukacija vienam žmogui kainuoja 25 EUR. Man asmeniškai tai pasirodė per brangu, bet lemiantis faktorius buvo tas, kad apie šią pramogą nėra jokių atsiliepimų. Dabar kainos visur labai sukilusios, žmonės ieško geriausio vertės ir kokybės santykio, todėl aš pasišykštėjau ir nusprendžiau tiesiog turėti daugiau laisvo laiko Šiauliuose. Mano šios dienos tikslas visgi buvo Jelgava. Kiek šnekėjau su žmonėmis po pietų, įspūdžiai labai skirtingi-vieniems patiko, kitiems-nelabai. Firminėje parduotuvėje eilė ilgiausia, dirba tik viena kasa, tai pardavėja po devintu prakaitu, nenuostabu, kad nelabai mandagi. Pagundai įsigyti šokoladinių saldainių neatsispiriu ir aš.

Šviečia naktį, šviečia dieną: Your Great Escape Elektrėnuose.

Pastaruoju metu man teko rimtai savimi susirūpinti, nes žmonės ėmė mane stabdyti tiesiog gatvėje ir klausinėti, kodėl nebekliauju. Kokia trumpa ta žmogiškoji atmintis! Pandemija nuėjo į antrąjį planą ir žmonės pamiršo, kad dar ne taip seniai ne tai kad į užsienį, bet į gretimą savivaldybę išvažiuoti nebuvo galima. Bet Redakcija visada atsižvelgia į konstruktyvią kritiką ir štai Kūtvėla kyla į pirmąją 2024-ųjų metų komandiruotę ir ne vieną, o su Ursulijumi Lepečkojausku! 

Pontoninis tiltas ant Elektrėnų marių.

Jeigu pakelti užpakalį nuo sofos pasirodė visiškai misija įmanoma net ir spaudžiant sausio minusui, tai atgal užpakalį ant sofos padėti liepė piniginė. Net ir mažiausias pirstelėjimas -tai jau atsiprašau Gerbiamo Skaitytojo- yra dviženklė eurų sumą. Su Vilniaus atlyginimu aš Vienoje jaučiausi visai komfortabiliai, bet žiūrint viešbučių kainas Kaune ar Jonavoje man ten norisi nuvažiuoti ir turizmo korifėjams pamatuoti temperatūrą. Mano informatoriai pranešė (Kūtvėla visur turi savo agentų), kad šiemet Adventuro turizmo parodoje nedalyvaus kaip minimum viena, o gal ir dvi savivaldybės. Sakė- brangu, o naudos mažai. Kur jums bus naudos, jeigu turizmo informacijos centrai ar ne pusę metų savaitgaliais nedirba.  

Ir čia į pasaulinę turizmo sceną įžengia Elektrėnai su savo Your Great Escape. Šiaip jie visada buvo mano kelionių radare, bet pasipylė traukiniai į Rygą, ledo festivaliai Lietuvos dvaruose ir kitos žemiškosios pagundos, atitolinančios mus nuo dvasingo kelio pas savo Kūrėją. Bet beneršiant po Elektrėnų turizmo informacijos centro puslapį akis ėmė ir užkliuvo už „Your Great Escape“, tai kur jau čia paleisi tokią lydeką.

Your Great Escape.

Vienas iš akivaizdžių privalumų yra nebrangus tarpmiestinis susisiekimas autobusu su Elektrėnais. Atsižvelgiant į šviesųjį/tamsųjį paros metą ir Elektrėnų turizmo informacijos centro darbo laiką, renkuosi TOKS Neo liniją. Esu jau anksčiau važiavusi šios markės autobusais, man patiko. Juose yra elektros lizdai, nemokams wi-fi, sėdimos vietos suprojektuotos su didesniais tarpais ir išdėstytos šachmatine tvarka, galima už bilietą atsiskaityti banko kortele. Vilnius-Kryžkalnis-Klaipėda, iki Elektrėnų 40 minučių ir bilietas kainuoja 4,50 EUR.

Švenčionys. In rubežiaus: gyvenimas ant demarkacinės linijos.

Švinta.

Švintelė. 

Švenčionys. 

Likučiai šventų ąžuolynų, – 

Šventoji pagoniška žemė. 

Šventieji žalčiai, 

Jau sulindę

Kol kas dar uksmingų eglynų tankmėn. 

Ignalinos šventus ežerynus

Rieškučiomis semia ir semia -

Visai nešventi kartais- 

Amžiai 

Ir perpila laiko tėkmėn. - 

Galbūt nešventa buvo Daumanto teisė valdyti

Ir priesaika keršyt klastingam karaliui,

Bet šventas Ginučių piliakalny kraujas.

Ir žalvario sagė šventa.

[„Šventoji Nalšia“, Petras Panavas]

Švenčionys.

Dabar aš Jums papasakosiu, kaip buvo režisuojamas aštraus siužeto blokbasteris „Pabėk iš Švenčionių saulei dar nenusileidus“ pagal geriausias Stiveno Kingo tradicijas. O viskas prasidėjo taip nekaltai, su Gintare Verkių dvaro parko regykloje sniaukrojant karštas spurgytes . „Tai ką rytoj, moterie?“- teiraujuosi purtydama cukraus pudrą nuo paltuko. „Šaudyt į Švenčionis važiuoju,“- sako Gintarė. Šaudyt? O toks taikus padarėlis ji iš pirmo žvilgsnio! Na, manęs dėl, nors ir baletą su kūjokais ant užšąlusio ežero šokt, bet dabar jau ir man į tuos Švenčionis reikia, nes nebuvusi nei karto, o ir magnetuko „Surink Lietuvą“ iš ten neturiu. Tai taip ir prilipau prie Gintarės kaip blogas kvapas (sorry, by the way!), susitarėm kartu važiuoti. Ryte kraujotaką pasipildome kofeinu iš Baltupių Circle K, kuriems linkiu gauti pajamas taip puikiai, kaip jie pildo plaktos grietinėlės indą, ir už pusantros valandos jau vietoje. Gintarė išleidžia mane centre, o pati išvairuoja pramogauti užmiestin.

Dienos kelionė į Joniškėlį su vaisvynių degustacija ir Pakruojo gėlių festivalis.

Iš dyko buvimo susigalvojau, kad reiktų apžiūrėti tą išgarsintą Pakruojo gėlių festivalį. Panaršiau internete kokias programas siūlo kelionių agentūros. Pakruojo dvare esu lankiusis anksčiau, todėl dabar ieškojau kelionių programos, kuri papildomai siūlytų ką nors naujo ir nematyto. Kaina visose agentūrose buvo panaši, skyrėsi gal apie penkis eurus. Išsirinkau variantą su ekskursija Joniškėlyje ir vaisvynių degustacija. Kelias dienas prieš kelionę gavau informaciją apie man paskirtą vietą autobuse. Išvykimas buvo numatytas labai normaliu laiku 08.00 val. ryto nuo Gerosios Vilties žiedo. Išvykai susikroviau nedidelę kurpinę, pasiėmiau šiek tiek užkandos ir termosą arbatos. Autobusas buvo labai patogus ir iki Kauno atskridome kaip ant sparnų. Kaune įlipo didžioji dalis mūsų grupės keleivių ir gidė. Tada ir išaiškėjo, kad autobuse buvo tik dvi laisvos vietos, o kelios vietos buvo sudubliuotos. Laimei, niekam sėdimos vietos nepritrūko, bet pora porų buvo išskirtos, tai turbūt bus pretezijų agentūrai. O mes riedame į Joniškėlį-nepainioti su Joniškiu!

Pakruojo dvaro parkas. 

Savaitgalis Anyščiuose. Istorija ir gamta legendomis apipintame krašte.

"Anykščiai-tai kalvos ir ežerai, pelkės ir seniausi medžiai, įspūdingiausi Šventosios upės slėniai ir atodangos. Šiame legendomis apipintame krašte patirsite tiek įkvepiančius nuotykius, tiek užburiančią ramybę. Čia susipažinsite su pirmuoju memorialiniu muziejumi Lietuvoje, kur vasarodamas A. Baranauskas sukūrė odę gamtai-"Anykščių šilelį". Užlipsite į aukščiausios Lietuvoje bažnyčios bokštą. Pamatysite akmenį, kurio vardą žino kiekvienas lietuvis. Pasivaikščiosite 300 metrų vingiuojančiu Medžių lajų taku, kur įkvėpsite miško ramybės ir tylos. O gal romantiškai pasivažinėsite traukiniu, visų meiliai vadinamu Siauruku. Anykščiai užburia savo istoriniu ir gamtiniu grožiu, kurį kviečiame pamatyti, išgirsti ir pajausti!"- kviečia Anykščiams skirtos turistinės knygelės įžanga.

Kūtvėla ir Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Anykščių šileliu. 

Anykščius kuom geriausiai man rekomendavo Jos Mylista Raudondvario grafienė ponia Rozalija Tiškevičienė iš Branickių giminės per mano paskutinį apsilankymą Raudondvaryje, o tai jau labai didelė rekomendacija! Tiesą sakant, šį kartą iškeičiau Klaipėdą į Anykščius dėl grynai ekonominių priežasčių: paskaičiavau, kad už vienos išvykos į Klaipėdą kainą galima susiorganizuoti dvi išvykas arčiau namų, jeigu gerai biudžetą susidėlioti. Mano abejones dėl Anykščių galutinai netruko išsklaidyti netikėtai surastas nebrangios nakvynės variantas hostelio tipo kambaryje-aš net nesitikėjau, kad kurortiniame miestelyje galima taip ekonomiškai nakvoti! Teisybės dėlei noriu paminėti, kad kurortai Lietuvoje yra keturi: Birštonas, Druskininkai, Neringa ir Palanga, o Anykščiai turi kurortinės teritorijos statusą, t.y. tokio statuso vietovėje gali nebūti infrastruktūros gydymo reikmėms. Anykščių vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1440 m., 1516 m. jie gavo turgaus teises, 1792 m. suteiktos miesto teisės ir herbas,1899 m. nutiesta siauruko linija, 1926 m.įsteigtos vaisvynių dirbtuvės, 2007 m. patvirtintas kurortinės vietovės statusas, o 2012 m. Anykščiai buvo Lietuvos kultūros sostine. Tai liepiau Ursulijui Lepečkojauskui susidėti krepšį porai dienų ir griežtai prisakiau, kad čia savaitgalio išvyka, o ne evakuacija, todėl tegul pusės savo laužo nesusikrauna, bet argi tas meškius klausys. Taip ir išbildėjome į Anykščius su pilnu čemodanu.

Žiežmariai-Napoleono lobio beieškant. Mažo miestelio didelės galimybės.

Žiežmarius turbūt žino kiekvienas, nes juos kerta judriausias Vilnius-Kaunas kelias Lietuvoje. Čia per valandą sustoja 3-4 tarpmiestiniai autobusai, kurių galutinis kelionės tikslas būna ir tolimiausi šalies kampeliai. Žiežmarius labai patogu aplankyti būtent atvažiavus autobusu, nes paskutiniai reisai išvyksta apie 22.00 val. Aš Žiežmarius esu daugybę kartų pravažiavusi, tai šį kartą nusprendžiau čia išlipti pasivaikščioti. Verta žinoti, kad autobusai į pačius Žiežmarius neužsuka, jie sustoja sustojime prie viaduko, palikdami Žiežmarių centrą 1-2 km šone.

Vilnius-Kaunas kelias, sustojimas Žiežmariuose. Stotelė kažkodėl be pavadinimo, "kam reikia-tas žino". 

Tik išlipau, o Žiežmariai jau renka turistinius taškus- netoli stotelės yra informacinė lenta apie Žiežmarius. Informacija pateikta lietuvių ir anglų kalbomis. Vilniuje, deja, jau būtų apdergta vandalų, o čia, prašom, net tviska. Atskiras ačiū už anglų kalbą-iškart aišku, kad orientuota į užsienio turistus.

Žiežmarių istorija.

Miestelio pavadinimas kildinamas iš kairiojo Strėvos intako Žiežmaros, nors šis intakas miestelio nesieka. Gali būti, kad miestelis dėl kažkokių priežasčių persikėlė toliau nuo vandens. O galbūt jis taip pavadintas dėl gausios kažkada klestėjusios žiežulų ir raganų "žiežmarų" bendruomenės? Sunku pasakyti. Žiežmariai pirmą kartą Kryžiuočių kelių aprašymuose paminėti 1387 m. Kalbama, kad prie Strėvos upelio įvyko Strėvos mūšis 1348 m., nes tai metais Prūsijos magistras apgulė Trakus ir Strėvos pilį (Strawilissen). Aštuonias dienas truko mūsų krašto niokojimas. Algirdas su Kęstučiu pasivijo atsitraukiančius Kryžiuočius ir užvirė mūšis, abi pusės patyrė didelių netekimų. Galiausiai lietuviai buvo privesrti trauktis per užšąlusią upę, ten ledas neatlaikė ir daug karių paskendo. Upė pasiglemžė Algirdo ir Kęstučio brolį, Naugardo ir Pinkso kunigaikštį, Narimantą. Tai buvo skaudi netektis. Manoma, kad Strėvos mūšio metu gyvybės neteko ir dar vienas Gedimino sūnus-Manvydas. Tais pačiais metais Kryžiuočiai sėkmingai puolė Žemaitiją, o netrukus nuo LDK žemių atsiskyrė Smolenksas ir Pskovas; Švedijos karalius nuniokojo be valdovo likusias Narimanto žemes Naugarde., o Lenkijos karalius pasinaudojo proga ir puolė Volynę-vienu žodžiu, kaimynus turėjome tai neduok pone Dieve niekam. Pašlijo Gediminaičių brolių santykiai-be Algirdo žinios Kęstutis derėjosi dėl krikšto. Padėtį pavyko stabilizuoti, bet ši vidaus krizė neliko be pasekmių.

Pyški pyški į Zapyškį. Kelionė laivuku "Vilkija" iš Kauno.

Šie metai bus didelis iššūkis turizmo sektoriui. Nors valstybių sienos palaipsniui ir atsidaro, bet daug lietuviams įprastų krypčių visgi nėra patikimos, o tos sienos, kaip gražiai parodo praktika, gali būti uždaromos labai netikėtai, todėl prognozuojamas vietinio turizmo bumas visame pasaulyje. Šie metai bus puiki proga lietuviams atrasti Lietuvą. Vietinio turizmo statistika Lietuvoje kasmet rodė augimą, tačiau dabartinė situacija daugeliui žmonių yra finansiškai įtempta. Taigi, kaip keliauti Lietuvoje ir nebankrutuoti? Vilniečiams tikrai galiu rekomenduoti dienos išvyką į Nemuno pakrantės miestelius, o aš išbandžiau ir pasiplaukiojimą laivuku "Vilkija" iš Kauno į Zapyškį.

Kūtvėla gaudo kadrą.

Tiesioginio autobuso į Zapyškį iš Vilniaus nėra, todėl yra du būdai iki ten nusigauti: autobusu arba traukiniu keliauti iki Kauno ir ten persėsti į vietinį autobusą, arba autobusu arba traukiniu nuvažiavus iki Kauno ten sėsti į keleivinį laivuką*. Aš iš pradžių ketinau iki Zapyškio važiuoti autobusu, bet tada prisiminiau, kaip su Jos Mylista ponia grafiene Rozalija aptarinėjome keliones Nemunu iki Raudondvario, o visas abejones galutinai išsklaidė kelionės tokiu laivuku kaina. Jeigu neklystu, Kauno rajono savivaldybė subsidijuoja šiuos plaukimus, todėl kainos tokios žemos.

Kauno rajono turizmo informacijos informacija. 

*Galiojančius laivų tvarkaraščius ir kainas tikslinkitės Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro tinklalapyje. Bilietus į laivus rekomenduoju įsigyti iš anksto internetu ten pat.

Zarasų krašto lobiai ir legendos. Stelmužė-Kamariškės-Antazavė-Dusetos-Antalieptė.

Zarasų krašto muziejus jau yra surengęs ne vieną turiningą ekskursiją savo krašto istorijai ir paveldui pažinti. Šį kartą zarasiškiai ir miesto svečiai buvo pakviesti į ekskursiją po įvairias rajone išsibarsčiusias Zarasų krašto paveldo vietas. Ekskursija buvo nemokama, tai kaip čia nepasinaudosi tokia galimybe? Aš juk nevairuoju, o be nuosavo automobilio su rajonais pažindintis belieka tik organizuotos ekskursijos būdu arba per YouTube. Atvažiavau iš Vilniaus reisiniu autobusu (pilna bilieto kaina apie 11,00 eur) ekskursijos išvakarėse. Kelionė truko apie tris valandas, tame tarpe valandą laiko išvažinėjome iš Vilniaus. Zarasuose mane nuo stoties nuėmė mano geras pažįstamas Kęstas ir palydėjo iki nakvynės vietos. Šį kartą vėl apsistojau "Guesthouse Zarasai" svečių namuose. Nakvynė kambaryje be patogumų kainavo 8,00 eur. Ieškant nakvynės, kaina man visada yra svarbus faktorius, todėl visada dairausi, kur pigiau. Kambarys buvo dvivietis, bet gyvenau viena. Svečiai gali naudotis bendra virtuve, koridoriaus gale yra bendri patogumai. Viskas švaru ir tvarkinga, rekomenduoju čia apsistoti, jeigu reikia vietos pernakvoti Zarasuose.

Zarasų krašto istorija.

Ryte stipriai lynojo. Apie 9.00 val. ryto prie Zarasų turizmo informacijos centro ėmė rinktis ekskursijos dalyviai. Mums buvo užsakytas trisdešimties vietų autobusas, bet vos ne išvakarėse paaiškėjo, kad kažkaip autobusų firma duos didesnį autobusą. Zarasiškių garbei reikia pasakyti, kad visi trisdešimt ir susirinko, nei vienas nedėjo į kojas dėl lietaus. Laisvas dešimt vietų neplanuotai užėmė savarankiškai atvažiavęs ekipažas iš Vilniaus. Autobusas buvo labai patogus, praktiškai kaip naujas. Prieš ekskursiją visi norintys galėjo nueiti į tualetus, o juk visi mes žinome, kad laimingiausias turistas yra pavalgęs ir pasysinęs turistas.

Mūsų ekskursijos autobusas.

Pirmiausia užsukome į Zarasų ežero salą, kur gidas papasakojo apie naujausius archeologinius atradimus. Dabar saloje įrengta vandens pramogų erdvė. Kai paskutinį kartą lankiausi Daugpilyje, mums parodė Daugpilio vandens pramogų erdvę, kurią vietos administracijai teko sukurti, nes daugpiliškiai važiuodavo į Zarasus ir čia palikdavo savo eurus. Neseniai spauda rašė, kad planuojama pastatyti rimtą viešbutį prie ežero. Nežinau, kaip čia bus, nes gidas papasakojo apie vandeningus ir šaltiniuotus Zarasus, o su vandeniu grumtis tai ne juokai.

Malonūs atradimai Daugpilyje tęsiasi. Daugpilio rajono pasiūlymai turistams: nuo tanko iki alpakos.

Reportažo partneriai Daugpilio turizmo informacijos centras ir autobusų firma Ecolines.

Ryte po pusryčių mus vėl padalino į dvi grupes pagal kalbas. Mano rusų/anglų kalbos grupė rytą pradėjo nuo legendarinio latviško gėrimo "šmakovkos", o mūsų nuodėmę užmaliavojo, jeigu taip galima sakyti, kita mūsų grupė sinagogoje. Paskui apsikeitėme vietomis, juk už gerą reikia atlyginti, ar ne?

Kūtvėla (dešinėje) ir ožys Filia. JuRita zoosodas.

Ar žinote, kas Latgaloje yra tyras kaip šaltinio vanduo ir stiprus kaip tvirtas žemdirbio rankos paspaudimas? Ogi "šmakovka"- ne stipresnė kaip 45' naminė degtinė! "Šmakovkos" muziejus pristato šio tradicinio Latgalos alkoholinio gėrimo gamybos tradicijas. Šiam muziejui įrengti latviai panaudojo dalinę Europos sąjungos paramą. Norintys gali ir įsigyti šio produkto. Nenoriu atimti iš gido duonos, todėl visas technologines ir ideologines vingrybes paliksiu jam išaiškinti per ekskursiją. Yra nedidelė degustacija. Redakcija pasisako už saikingą alkoholio vartojimą.

Darbo priemonė.

"Granionyj stakan".

Laiko mašina.

Ursulijus Lepečkojauskas tikrina laiko mašiną.

Vienu iš šios kelionės pliusų buvo galimybė apsilankyti Daugpilio sinagogoje. Čia galima pasiklausyti gido pasakojimo apie Daugpilio žydų gyvenimą, apsilankyti sinagogoje, pamatyti judaizme naudojamus liturginius reikmenis. Apsilankymą reikia derinti iš anksto, kontaktus nurodo Daugpilio turizmo informacijos centro puslapis (Daugpilio ir Latgalos žydų muziejus ir sinagoga), šio reportažo rašymo metu atsiskaitymas už ekskursiją yra savanoriška auka (dydis nenurodomas). Yra galimybė įsigyti knygelių apie žymius šio krašto žydų kilmės asmenis. Mums ekskursiją vedė gerb. Josifas Ročko. Jis paaiškino, kad sinagoga pavadinta "Kadiš"- tai yra malda, skaitoma artimiausio velioniui giminaičio per gedulingą minėjimą. Sinagogoje yra vyrų ir moterų dalys. Moterų dalys sinagogose sukurtos ne veltui, ir čia anaiptol ne jokie antifeminizmai ar diskriminacijos. Tiesiog, kai Dievas tvėrė pasaulį, jis sutvėrė sutvėrimą, ryškesnį už saulę, gaivesnį už vėją, švelnesnį už pūką- Moterį. Ir vyrams, besimeldžiantiems kartu su tokiu sutvėrimu vienoje patalpoje, sunku sukaupti mintis ir visą dėmesį skirti maldai. Na, sakė mums mūsų gidas, dar moterys baisiai plepa. Va kas neplepa, tai rankraštis, kuriam perrašyti reikia metų laiko, visai kaip vaiką pagimdyti, toks rankraštis su liturginiu tekstu gimsta kaip žmogus, tarnauja žmonėms ir kai susidėvi, jis laidojamas kaip žmogus per specialią ceremoniją, todėl, trūkstant minimalaus vyrų skaičiaus sinagogoje pradėti pamaldoms, toks rankraštis užskaitomas kaip vienas trūkstamas vyras.

Menora ant sinagogos vartų.

Daugpilis- Latvijos turizmo magnetas. Netikėti malonūs atradimai Latvijoje.

Reportažo partneriai Daugpilio turizmo informacijos centras ir autobusų firma Ecolines.

Kai matai baltus arklius, reikia keisti gyvenimo būdą.

Daugpilio turizmo informacijos centras organizavo dviejų dienų tarptautinę turizmo profesionalų kontaktų biržą ir savo turizmo galimybių pristatymą. Šis reportažas skirtas trumpai akcentuoti paties Daugpilio lankytinas vietas ir detaliau papasakoti apie naujai aplankytą Daugpilio rajoną. Taip yra, nes prieš kelis metus Daugpilyje praleidau dvi dienas ir viską detaliau jau aprašiau, todėl nenoriu kartotis. Mano ankstesnius reportažus rasite čia: Savaitgaliais lankome kaimynus. Daugpilis, pirmoji diena: Daugpilio tvirtovė, Latgalos zoosodas, Zino inovacijų centras, Emma meno kambarys.   Savaitgaliais lankome kaimynus: Daugpilis, antroji diena: istorinis miesto centras, bažnyčių kalva, šratų fabrikas, krašto muziejus, "šmakovkos" muziejus. Keliaujame traukiniu į Daugpilį: ką pamatyti per 7 valandas?: vienos dienos išvyka į Daugpilį traukiniu.

Nors į Daugpilį ir kursuoja traukinys iš Vilniaus, jo reisai numatyti tik savaitgaliais ir todėl į Daugpilį atvažiavau Ecolines autobusų firmos autobusu. Jis kiek vėlavo atvykti į Vilnių, bet į Daugpilį atvykome laiku. Man patinka važiuoti šiais autobusais, nes jie tikrai labai patogūs, ir aš taip sakau ne todėl, kad gavau nemokamą bilietą-jie tikrai labai patogūs. Autobuse yra tualetas, galima įsigyti gėrimų ir užkandžių, visą kelią lydi autobuso stiuardesė, yra nemokamas wi-fi, pasižiūrai du filmus-ir tu jau vietoje!

Mūsų autobusas į Daugpilį.

Su daina ir darbas lengvai einasi.

Daugpilyje mūsų delegacija buvo apgyvendinta "Hotel Latgola" viešbutyje. Aš čia gyvenau ir praeitą kartą, kai svečiavausi Daugpilyje. Viešbutis yra miesto centre, netoli autobusų stoties, šalia yra tramvajaus sustojimas ir keletas prekybos centrų, pašto skyrius, turizmo informacijos centras. Nemokamas wi-fi viešbutyje buvo labai lėtas, bet užtat savas mobilus ryšys dirbo kaip bitutė. Pusryčiai gana monotiniški, bet bado šmėklą nuo durų atginti galima: košė, dešrelės, kiaušinienė, virti kiaušiniai, duona, kumpis,sūris, daržovės, jogurtas, vaisiai... Jeigu man pačiai reiktų rinktis kur gyventi, tai rinkčiausiu šį viešbutį, nes man jis jau pažįstamas.

Ką pamatyti Kybartuose? Caro traukinio parkingas, Europos Sąjungos siena, pabėgęs Prezidentas ir sirpstantys mangai.

Lietuvos Geležinkeliai mini garbingą 160-ties metų jubiliejų ir šia proga parengė daug visokių ekskursijų po savo valdas. Žinoma, nemokami bilietai tuoj buvo išgraibyti, man pavyko pačiupti du: į Kybartus ir į Marcinkonis. Kybartais mane sudomino prieš kelias savaites Vilniuje Turizmo gatvėje gautas Kybartų bendruomenės parengtas lankstukas apie Kybartų lankytinas vietas, o ypač-neseniai sutvarkyti senieji rūsiai, kur šiaip be susitarimo nepateksi. Bet šiandien gavau žymiai daugiau, negu tikėjausi, o Kybartai man atsiskleidė kaip stiprus turistų traukos taškas. Kybartus ne kartą geru žodžiu minėjo mano šviesios atminties Senelis, iš tų kraštų kilęs Leonardas Pranaitis.

Betgi apie viską nuo pradžios.

Vilnius sostine laikomas nuo 1323 metų, bet jo organizuotas susisiekimas su kitais Lietuvos miestais taip ir liko įstrigęs Gedimino valdymo epochoje. Vežėjai skundžiasi, kad nėra keleivių, keleiviai skundžiasi, kad tvarkaraščiai neįmanomi, taip ir sukasi uždaras pragaro ratas. Ekskursija Kybartuose buvo numatyta 12.00 val. Peržiūrėjau visus įmanomus ir neįmanomus organizuoto susisiekimo variantus iš Vilniaus ir optimaliausias sprendimas pasirodė reisinis autobusas į Kauną 06.20-07.50 ir traukinys į Kybartus 08.15-09.41. Žinoma, kelionė buvo savo sąskaita, bet užtat ekskursija-nemokama, tai kaip suvalkietė, galima sakyti, išėjau tas ant to:-) Šiek tiek nerimavau, ar pavyks laiku Kaune persėsti, aš labai nemėgstu tokių trumpų laiko tarpų.

Dar išvakarėse susipakavau maisto atsargų, nes kelionėje svarbiausia yra badu nenumirti. Kas ten žino tuos Kybartus, ar bus ten kur duonos kriaukšlę gauti? Žadėjau įrašyti YouTube video apie maistą kelionėms, susipirkau iliustracijų ir viską per savaitgalį surijau, bet minties nepamiršau, būtinai tokį video įrašysiu. Prašau pažiūrėti kitus mano video ir prenumeruotis. Kuprinę vienos dienos išvykoms irgi turiu gerą, neseniai vietiniame kuistuke radau. Žinoma, nepamirštas buvo ir Ursulijus Lepečkojauskas! Ryte teko keltis labai anksti ir pirmuoju autobusu per Baltupius atvažiavau į Vilniaus autobusų stotį. Labai gerai padariau, kad bilietą pirkau internetu išvakarėse, nes dirbo tik viena bilietų kasa, o eilė buvo kilometrinė. Autobuso vairuotojas buvo nepatenkintas keleiviais, kurie pirko iš jo bilietus ir neturėjo lygios sumos, nes buvo užlaikomas dėl grąžos atidavimo-rytais 10 eurų kupiūra vairuotojų geriau nepiktinti. Reisą vykdė TOKS autobusų firma, į kelionę buvo išleistas senolis paklypęs dviaukštis autobusas, aš tokių labai nemėgstu, bet pėsčia gi neisi. Žmonių nelabai daug, galutinis taškas, berods, Skuodas, bet aš išlipu Kaune ir dar spėju pasiimti kavos išsinešimui, nes oras labai drungnas, ant lietaus. Greitu žingsniu įveikiu atstumą tarp Kauno autobusų stoties ir traukinių stoties, užsikabaroju į Kybartų krypties platformą ir ten net atsilošiu iš netikėtumo. Ant bilieto parašyta 3 klasė, jau nusiteikiau į Kybartus dardėti caro laikų traukiniu su mediniais suolais (netgi savotiškai simboliška būtų), o čia stovi moderniškoji raudonoji automotrisė! Nežinantiems-tai vieno vagono mažas traukinukas, talpinantis apie 90 keleivių. Aš du kartus pasitikrinau, ar čia tikrai į Kybartus toks moderniškas traukinys paskirtas. Negėda būtų ir pačiam carui taip keliauti!

Kybartuose (paskutinė stotelė) išlipo gal dešimt žmonių. Išlipau ir aš, galima sakyti, stačiai Kybartų stoties viršininkui į glėbį. Mat, dėl kažkokių organizacinių nesklandumų, programa keitėsi kelis kartus ir buvo iki galo nesuderinta, ar šiuo reisu vyks ar nevyks grupė keleivių. Na, žymią keliautoją ir blogerę Kūtvėlą, būna, pasitinka su gėlėmis, duona ir druska, bet kad sutiktų pats stoties viršininkas-tai pirmą kartą! Esu labai dėkinga ponui Sauliui Baikščiui už man paskirtą laiką ir aprodytus Kybartus, nes tas dvi valandas iki ekskursijos ir pravaikščiojome kartu po miestelį.

Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Kybartuose. 

Automotrisės salonas.

Kybartų geležinkelio stotis.

Kybartų geležinkelio stotis, galima sakyti, yra miestelis, kuris niekada nemiega, kaip koks Niujorkas ar Las Vegas (jeigu rašau Niujorkas, tai gal ir Lasvegasas?), nes čia privalomai sustoja sunkvežimiai, krovininiai traukiniai ir keleiviniai traukiniai į Kaliningradą. Kybartuose vyksta pasienio ir muitinės patikra, perkabinamas šilovežis- rusiškas šilovežis prikabinamas ir tempia traukinį apie 1 km iki kitos patikros-šį kartą jau Rusijos Federacijos teritorijoje, lietuviškas šilovežis tempia keleivinį traukinį iki Lietuvos sienos ir keičiamas į baltarusišką, jeigu kertama Lietuvos-Baltarusijos siena.

Trijų žvaigždžių Mickūnai.

Mickūnai man seniai kirbėjo mintyje, o po sėkmingos išvykos į Panerius ir Baltąją Vokę Vilniaus visuomeniniu transportu, nutariau pilnai išnaudoti nuolatinį mėnesio bilietą ir apžiūrėti toliau nuo centro esančias vietoves (jeigu kam įdomu, sekantis Kūtvėlos turistinis taikinys-Naujoji Vilnia). Mickūnuose aš turėjau labai konkretų interesą, apie kurį bus vėliau.

Kas tie Mickūnai? XVII-XVIII a. Mickūnuose minimas Vilniaus vyskupijos kapitulos dvaras, o koplyčia davė pradžią gyvenvietei. Po 1795 m. Mickūnus valdė privatūs asmenys, 1802 m. Mickūnuose gimė gydytojas, rašytojas, etnografas, bajoras Stanislovas Moravskis. Jis buvo vienintelis karaliaus Stanislovo Augusto šambeliono Apolinaro Moravskio ir Marijos Semeškaitės sūnus. Vilniuje Stanislovas Moravskis pelnė "Gražiojo Moravskio" pravardę, nes, sakoma, buvo damų numylėtinis. Nors buvo slaptos studentų draugijos narys, asmeninės pažintys jį apsaugojo nuo suėmimo, bet jo bendražygiai buvo tardyti, įkalinti, ištremti. Sakoma, Stanislovą Moravskį labai persekiojo kaltės jausmas, kad jam pavyko išsisukti. Santykiai su tėvais nebuvo idealūs, po motinos mirties jis netrukus išvyko į Sankt Peterburgą ir į Lietuvą grįžo tik po tėvo, su kuriuo nesutarė, mirties. Jis apsigyveno Ustronėje ir ėmėsi literatūrinio darbo, o man būtų įdomu pavartyti jo "Keleri mano jaunystės metai Vilniuje". Stanislovas Moravskis mirė 1853 m., palaidotas Nemajūnuose. Kitas iškilus asmuo, turėjęs nuosavybės Mickūnuose, buvo Vilniaus universiteto profesorius, gydytojas Augustas Liudvikas Bekiu. Jis kartu su gydytoju Jozefu Franku 1808 m. įkūrė Vakcinacijos institutą kovoti su raupų plitimu-tai buvo pirmasis tokio pobūdžio institutas Rusijos imperijoje ir vienas pirmųjų Senajame Pasaulyje. Tai buvo labdaringa įstaiga ir Vilniaus bei Vilniaus apylinkių gyventojai buvo skiepijami nemokamai. Rusijos caro administracija institutą po 1831 m. sukilimo uždarė, bet jis vėl atnaujino veiklą 1886 m. Raupai (šiandien laikomi sėkmingai išnaikintais) buvo infekcinė liga, nuo kurios mirdavo trečdalis ligonių. Profesorius Bekiu buvo atsakingas ir už Vilniaus išvalymą po Napoleono atsitraukimo ir tai buvo labai konkretus valymas: trisdešimt tūkstančių kareivių lavonų reikėjo surinkti ir palaidoti sklype už miesto įtvirtinimų. Taipogi, caras Aleksandras I davė tikslius įsakymus dėl kritusių arklių bei mieste likusių sužeistųjų kareivių padėties. Už savo pastangas profesorius Bekiu buvo apdovanotas medaliu- tai bene vienintelis atvejis istorijoje, kai apdovanojamas gydytojas, palaidojęs tiek daug žmonių (medikų jumoras). Pats profesorius Bekiu mirė nuo žaibo, kuris nutrenkė jį pro langą bute viename iš Vilniaus kiemelių,-sakoma, tai buvo Dievo pirštas, nes profesorius, esą, bendradarbiavo su Rusijos caro administracija persekiojant slaptoms draugijoms priklaususius studentus. Bent taip manė poetas Adomas Mickevičius, šį siužetą aprašęs vienoje savo knygų ir už tai mirtinai susipykęs su profesoriaus posūniu, irgi poetu, Julijumi Slovackiu. Dabar abudu poetai guli amžinatilsio Krokuvos Vavelyje-mirtis yra tikrasis "svieto lygintojas". XIX a. Mickūnuose pastatyta mūrinė bažnyčia, 1871-1915 m. paverta stačiatikių cerkve. Mickūnuose 1905 m.apsilankė Feliksas Dzeržinskis ir organizavo mitingą prieš Rusijos valdžią. Kraštas buvo okuptuotas Lenkijos po Pirmojo pasaulinio karo, bet 1939 m. grąžintas Lietuvai. Sovietmečiu Mickūnai oficialiai tapo miesteliu, čia buvo Felikso Dzeržinskio vardo kolūkio centrinė gyvenvietė. Mickūnų herbas patvirtintas 2013 m.: mėlyname skyde banguoja stilizuotos M formos sidabrinė juosta ir trys auksinės septynkampės žvaigždės. Trys žvaigždės simbolizuoja čia gyvenusius tris žymius Vilniaus universiteto auklėtinius, to meto šviesuolius, daug nuveikusius šalies kultūros labui.

Čia teka Vilnia.

Maloniai nustebau, kad pro Mickūnus teka Vilnia. Taip taisyklingai reiktų vadinti mūsų Vilnelę! Vaizdingos jos vietos yra Belmonto kriokliai ir Pūčkorių atodanga. Į Mickūnus iš Baltupių atvažiavau su dviem persėdimais: pirmiausia iki Žaliojo tilto, tada 6G autobusu iki Naujosios Vilnios žiedo ir iš ten retai kursuojančiu 67 autobusu iki Mickūnų.

Tylusis Panerių memorialas ir tuščiasis Baltosios Vokės dvaras.

Prieš kelias dienas saulėtą popietę grožėjausi Vilniaus senamiesčiu ir gurkšnojau aperolio kokteilį terasoje turbūt mažiausiai tam tinkamoje vietoje-kavinėje priešais Vilniaus geto aukų aikštę ir jos paminklą su lankytojų paliktais akmenukais, o man už nugaros buvo paminklas Cemachui Šabadaui-Daktarui Aiskaudai. Vilniaus žydų kvartalas, geto pavadinimą gavęs baisiais nacių okupacijos metais, šiandien pilnas privačių apartamentų, kavinių, butikų, bet žydiškieji jo ženklai laiko ir žmogaus pastangomis beveik ištrinti. Šiuo metu vyksta iniciatyva Stiklo kvartale įkurdinti penkis sieninės tapybos piešinius, vaizduojančius kadaise ten nufotografuotus žydus-trys tokie paveikslai jau yra. Taigi, sėdėjau aš buvusiame Vilniaus žydų kvartale, kur vaikščiojo didysis išminčius Gaonas, kur stovėjo reikšminga visai Europai Didžioji sinagoga, kur buvo įkurtas JIVO institutas, kur mokėsi Žakas Lipšicas ir Chaimas Sutinas, kur geto sąlygomis veikė teatras, kur buvo sukaupta turtinga Strašūno bibliotekos kolekcija-taigi, aš sėdėjau, gurkšnojau kokteilį, visa savo esybe suvokiau, kur aš esu, ir tada prisiminiau, kad Paneriuose taigi dar nebuvau buvusi.

Holokausto tragedijos vietos yra "tamsusis turizmas", bet jis irgi yra svarbus. Sunku pasakyti, kiek yra holokausto aukų kapų Lietuvoje, minima apie 250 tokių vietų. Dabar gamta yra padariusi savo ir neretai, jeigu nėra aiškių kelio nuorodų ar jeigu jos nėra įtrauktos į įvairius registrus, tokios vietos lieka neprieinamos miško glūdumoje. Kita vertus, nemažai masinių kapaviečių yra netoli miestelių-stovint prie tokio holokausto memorialo, galima girdėti skambant miestelio bažnyčios varpus ar lojant ūkininko šunis. Panerių memoriala iš Vilniaus galima pasiekti traukiniu (kelionės trukmė-vos aštuonios minutės) arba Vilniaus visuomeniniu transportu autobusais Nr. 8, 20, 51 ir 62 (stotelė "Aukštieji Paneriai) bei 15-20 min pėsčiomis. Yra apie ką pagalvoti einant tas minutes, nes 1941 m. iš Panerių kelio atgal nebuvo.

Iš Baltupių iki Aukštųjų Panerių važiavau su dviem persėdimais, užtrukau apie valandą laiko. Savaitgaliais visuomeninis transportas į Vilniaus užkaborius ir taip retai užsuka. Verta turėti vandens buteliuką ir užkandžių, nes laukti sekančio autobuso gali tekti nuo pusvalandžio iki, jeigu labai nepasiseks, valandos laiko. Tiesa, vanduo pravers labiau, nes ši išvyka apetitą atmuš ilgam.

Aukštieji Paneriai.

Buvau maloniai nustebinta, kad į tolimesnius Vilniaus kampelius važiuoja kondicionuojamieji moderniškieji autobusai su elektroniniais stotelių ekranais salonuose, todėl atvažiavau labai patogiai. Kiek nerimavau, ar pavyks susiorientuoti, ar bus kelio nuorodos, ar neteks brautis per neįžengiamas girias...Bet nerimavau be reikalo.

Kelio nuoroda prie pat Aukštųjų Panerių stotelės.

Viadukas virš geležinkelio. Juo reikia eiti į kitą pusę.

Panerių geležinkelio stotis.

Nuoroda į Panerių memorialą kitapus geležinkelio viaduko, netoli nuo Panerių geležinkelio stoties.

Agrastų gatvė, vedanti prie Panerių memorialo. 

Panerių memorialo prieigos.

Paneriai buvo mėgstama vilniečių vasarvietė, 1939 m. turėjusi kurorto statusą. Lietuva 1939 m. atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą, bet, kaip sakoma, "Vilnius mūsų, o mes- rusų",- Raudonoji armija ėmė šeimininkauti Lietuvoje. Aukštuosiuose Paneriuose sovietams buvo statomos kuro saugyklos ir amunicijos sandėliai. Čia vokiečių okupantai iš pradžių laikė ir žudė karo belaisvius, o nuo 1941 m. liepos pradėjo masiškai naikinti civilius gyventojus. Manoma, kad iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyveno apie 220,000 žydų. Po karo Paneriuose dirbusi sovietų Ypatingoji medicinos komisija ištyrė vietą: ekspertų išvados, liudininkų parodymai ir matematiniai skaičiavimai leido manyti, kad Paneriuose buvo nužudyta daugiau kaip 100,000 žmonių (apie skaičius dar pakalbėsime). Didžiausią aukų skaičių sudarė žydai, tačiau šalia jų atgulė romai, katalikų kunigai ir vienuolės, sovietai belaisviai, Vietinės rinktinės kariai, lenkai, lietuviai, inteligentai... Nuo 1948 m. teritorija buvo pamažu tvarkoma kaip atminimo vieta. Prisipažinsiu, nesitikėjau, kad Panerių memorialo teritorija tokia didelė. Miškinga graži vietovė labai tyli, ramybę sudrumsčia autobusu lenkiškais numeriais atvažiavusi vokiškai kalbanti turistų grupė, kuri prie memorialo ima ilgesingai dainuoti man nežinoma kalba.

Įžengiu į Raudų mišką.