Mane galima sutikti:

Šilėnų pažintinis takas Neries regioniniame parke, Anykščiai.

2020 m. rugpjūčio 17 d., pirmadienis

Dienos kelionė į Joniškėlį su vaisvynių degustacija ir Pakruojo gėlių festivalis.

Iš dyko buvimo susigalvojau, kad reiktų apžiūrėti tą išgarsintą Pakruojo gėlių festivalį. Panaršiau internete kokias programas siūlo kelionių agentūros. Pakruojo dvare esu lankiusis anksčiau, todėl dabar ieškojau kelionių programos, kuri papildomai siūlytų ką nors naujo ir nematyto. Kaina visose agentūrose buvo panaši, skyrėsi gal apie penkis eurus. Išsirinkau variantą su ekskursija Joniškėlyje ir vaisvynių degustacija. Kelias dienas prieš kelionę gavau informaciją apie man paskirtą vietą autobuse. Išvykimas buvo numatytas labai normaliu laiku 08.00 val. ryto nuo Gerosios Vilties žiedo. Išvykai susikroviau nedidelę kurpinę, pasiėmiau šiek tiek užkandos ir termosą arbatos. Autobusas buvo labai patogus ir iki Kauno atskridome kaip ant sparnų. Kaune įlipo didžioji dalis mūsų grupės keleivių ir gidė. Tada ir išaiškėjo, kad autobuse buvo tik dvi laisvos vietos, o kelios vietos buvo sudubliuotos. Laimei, niekam sėdimos vietos nepritrūko, bet pora porų buvo išskirtos, tai turbūt bus pretezijų agentūrai. O mes riedame į Joniškėlį-nepainioti su Joniškiu!



20200815_183416
Pakruojo dvaro parkas. 



20200815_114847
Vynuogės auga ir Lietuvoje.

20200815_114622
Degustacijų palapinė.

20200815_130318
Kūtvėla degustuoja lietuviškus vynus.
Šv. Vincento vynuogyne Joniškėlyje daromas daugiau nei trisdešimties rūšių vynas. Šiuo menu ir amatu užsiima ne kartą laurus apdovanojimuose skynęs Algirdas Lungis. Mes paragavome penkių rūšių vynų. Ši degustacija man paliko labai sumišusius jausmus. Renginys truko dvi valandas. Mūsų didelė grupė vos tilpo susėsti, o kai susėdome, tai paaiškėjo, kad trūksta taurių tiems, kas gers tik vandenį. Šeimininkas puolė skaičiuoti taures. Na, juk tai organizuota ekskursija, neužkritome kaip šlapias sniegas ant galvos, tai ar nebuvo galima tomis taurėmis deramai iš anksto pasirūpinti? Prie vyno buvo padėta šiek tiek baltos (sakyta, kad naminės) duonos ir sausainiukų. Nors degustuojamo vyno kiekiu taurėje skųstis negaliu, bet pats visas procesas paliko silpną įspūdį. Renginys truko valandą laiko, o kitą valandą laiko norintys įsigyti vyno po kelis žmones ėjo į vyndario parduotuvę. Taip, valandą laiko truko apsipirkimas. Aš neįsigijau nieko, nes man tiesiog nelabai patiko pats renginys, o ir šiaip, tokio vyno galima nusipirkti ir Vilniuje. Mūsų grupėje buvo labai skirtingų nuomonių dėl šios degustacijos.
20200815_130839
Mūsų autobusas.

Toliau mūsų laukė ekskursija po Joniškėlį su gidu, Joniškėlio entuziastu Viktoru Stanislovaičiu. Drįstu teigti, kad ši ekskursija buvo visos kelionės vinis. Joniškėlio Aistros parke, papuoštame tautodailininko Vytauto Bakūno darbais, mes pradedame pažintį su "gražiausiu Lietuvos, Europos ir pasaulio miestu, kuris yra pati geriausia pasaulio vieta, o visos kitos vietos yra, geriausiu atveju, antroje vietoje". Parke galima prisėsti ant didžiausio Aukštaitijos suolo-slibino su trimis galvomis ar išravėti paminklą šaltibarščiams. Čia plevėsuoja ir Joniškėlio miesto vėliava.

20200815_140128
Joniškėlio vėliava.

20200815_140226
Paminklas šaltibarščiams.

20200815_140237
Tikri burokai!

20200815_140248
Mūsų grupė.
Tikroji priežastis, kodėl iš visos Lietuvos ir iš už jos ribų čia plūsta turistai, o tiksliau-turistės, yra stebuklingasis Joniškėlio akmuo su dvigubu kryžiumi. Šis akmuo 100 proc. padeda ištekėti. Reikia konkrečiai žinoti, kokio vyro nori, tada per pilnatį išsirengti nuogai, apkabinti akmenį ir mažiausiai vieną minutę galvoti apie savo svajonių vyrą. Gidas davė garantiją, kad netrukus (po 33 dienų ir 3 valandų) išsvajotasis jaunikis atjos baltu žirgu, atvažiuos baltu mersedesu arba ateis apsiavęs baltais kedais. Šį sakralinį ritualą pastebėję vyrai vairuotojai padaro daug avarijų, todėl vietiniai gyventojai šioje vietoje ėmė prekiauti antkapiniais paminklais.

20200815_140834
Joniškėlio akmuo ir Ikaras.

20200815_140902
Kūtvėla domisi sakraliniais ritualais ištekėjimui.

20200815_140910
Lauksime rezultatų!

Kitas mūsų sustojimas-prie Joniškėlio kapinių. Anksti dar mums ten, tai sustojame tik ekskursijai. Čia yra didikų Karpių koplyčia. Šalia jos yra senas, apleistas, bet savo laikui labai prabangus antkapis. Legenda pasakoja, kad vienas iš didikų Karpių pasakė sūnui, kad jeigu šiam gims sūnus, jis paveldės didelius turtus, o jeigu duktė-turtas teks giminėms Tiškevičiams. Gimė mergaitė, ir turto užsigodęs tėvas sukeitę ją su vietinio kalvio naujagimiu sūnumi. Tokiu būdu jis paveldėjo giminės turtus. Tačiau žmonės prisimena, kad didikas Karpis buvo labai geras kalvio dukrai, mylėjo ją, sakoma, labiau negu savo sūnų. Tas prabangus antkapis ir yra skirtas Palmyrai Holmovai (Holm), kuri dėl tėvo ambicijų amžino atilsio neatgulė gretimoje koplyčioje. Nuo XIX a.vid. dėl čia plitusios choleros didikai Karpiai nebeleido laidoti šiose kapinėse. Didikai Karpiai (dėl Carpio) save kildino iš Ispanijos ir Italijos didikų. Manoma, kad į mūsų kraštus jie atvyko su Bona Sforca. XVIII ir XIX a. jie buvo vieni turtingiausių mūsų krašto didikų, garsėję ekscentriškumu ir ekstravagancija. Vienas Karpis savo žmonos Johanos vardu liepė krikštyti visas apylinkių mergaites, todėl vietovė buvo pavadinta Johaniškėliu, iš šio pavadinimo ir kilo dabartinis Joniškėlio vardas.

20200815_141633
Karpių koplyčia.

20200815_142041
Spėjamos Karpaitės kapas.

20200815_142240
Kapas šalia koplyčios.

20200815_142432
Masoniškas antkapis su česnakais. 
Prie Joniškėlio kapinių yra tarybinių karių kapai ir nepriklausomybės kovų kapai. Po 1918 m. paskelbtos Nepriklausomybės Joniškėlis tapo valsčiaus centru, jam priklausė teritorija nuo Pakruojo iki Pabiržės. Kai Lietuvą okupavo bolševikai ir Lietuvoje buvo paskelbta mobilizacija, tai Joniškėlio vyrai slaptu potvarkiu nuo jos atleidžiami, nes jiems buvo patikėtas slaptas pasipriešinimo darbas. Už to meto tarptautinę valiutą-kiaušinius, lašinius ir alų-buvo perkami ginklai. Kad bolševikai nesusiprastų, ginklai į Joniškėlį buvo vežami karste, kurį lydi raudanti našlė. Vietos klebonas kartais imdavo ir priaugdavo svorio, nes po sutana apsikaišydavo granatomis. Bolševikams uždraudus būriuotis be priežasties, Joniškėlyje groja vestuvių maršai. Tiek laidotuvės, tiek vestuvės, tiek panašūs renginiai buvo gerai surežisuoti spektakliai priešo akims dumti. Ir štai-Joniškėlio mirties batalionas išvaiko bolševikus nuo Biržų iki Šiaulių, o laisvoji teritorija paskelbiama Joniškėlio respublika. Ji gyvuos tik metus žemėlapyje, bet visą gyvenimą- patriotų širdyse. Joniškėlio batalionas yra didžiausias Lietuvos teritorijoje veikęs reguliarus partizanų dalinys, sukurtas žmonių iniciatyva. Dar gidas papasakojo, kaip gero alaus dėka siaurukas gali tapti rašvuotu traukiniu!

20200815_142734
Paminklas J. Stapulioniui. 
20200815_141453
Paminklas tarybiniams kariams.
Po sakralinio akmens ir kapinių jau nenuostabu, kad sustojame prie bažnyčios. Jau turėjote susiprasti, kad reikalai Joniškėlyje truputį tokie makabriški. Kita vertus, mes po vaisvynių degustacijos irgi nelabai blaivūs. Joniškėlio Švč. Trejybės bažnyčia yra karsto formos. Jeigu to karsto nepavyks įžvelgti iš pirmo žvilgsnio, paragaukite vietinio alaus ir bažnyčios-karsto dangtis pats ims kilnotis. Didikas Ignotas Karpis fundavo šios bažnyčios statybą, bandydamas apvalyti sąžinę nuo brolžudystės. Popiežius šią nuodėmę atleido mainais į tokios bažnyčios statybą, kad pro savo miegamojo langus ryte ir vakare didikas ją matytų ir prisimintų savo kaltę. Tai yra labai įdomi legenda, o patys faktai sako, kad didikai Karpiai nusprendė pastatyti bažnyčią su vienuolynu ir pasikviesti vienuolius bazilijonus. Statyboms pasirinktas laikas buvo sudėtingas, nes užsitęsė nederlius, kyla badas. Didikai pasamdė visus parapijos vyrus, kurie ir pastatė bažnyčią-tai yra vienintelė bažnyčia Lietuvoje, pastatyta parapijiečių rankomis. Vienuoliai, visgi, ėmė reikalauti daugiau pinigų ir valdų, todėl bažnyčia perėjo parapijai. Sakoma, kad nostalgiškų italų kilmės Karpių pageidavimu ši bažnyčia pastatyta pagal identišką bažnyčią Italijoje, bet jos dar niekas nėra suradęs, todėl joniškėliečiai žada atradusiam tą bažnyčią padovanoti keturis keptus paršiukus ir keturias vietinio alaus statines.

Ignotas Karpis (1780-1809) vertas atskiro paminėjimo. Jis dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime, studijavo Vilniaus universitete, daug keliavo, susipažino su pažangiausiomis filosofinėmis idėjomis. Jo dėka Joniškėlyje atsirado mokykla ir ligoninė. Mokykloje dirbo pedagogai, skirti Vilniaus universiteto, o gydymas ligoninėje buvo nemokamas. Kai Ignotas Karpis sunegalavo, jam gydyti buvo pasamdytas garsus italų profesorius Pesolis. Prireikė operacijos, bet ji baigėsi nesėkmingai ir didikas mirė. Jo testamentas yra unikalus to meto dokumentas, nes juo iš baudžiavos buvo paleisti apie septyni tūkstančiai baudžiauninkų. Šį dokumentą patvirtino Rusijos caras Aleksandras I. Ignotas Karpis nesukūrė šeimos, todėl pagrindiniu paveldėtoju tapo pusbrolis Eustachijus Karolis Karpis, lėšų buvo skirta žemės ūkio mokyklai, Vilniaus universitetui. Joniškėlyje dirbo Adolfas Abichtas, atradęs mineralinio vandens "Vytautas" gydomąsias savybes ir Birštone atsirado gydyklos.

20200815_144511
Joniškėlio bažnyčia.

20200815_144901
Joniškėlio bažnyčia.
Joniškėlio vardas neatsiejamas nuo Petkevičių šeimos. Čia 1865 m. pradėjo dirbti daktaras Jonas Leonas Petkevičius, iš kilmės bajoras. Jo pirmagimė duktė Gabrielė (Petkevičaitė-Bitė) padėjo Joniškėliui tapti kultūros, lietuvybės, valstybingumo centru. Jų namuose lankėsi visas XIX a. pab. tautinio atgimimo elitas. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė kūrybiškai bendradarbiavo su keturis metus Joniškėlyje gyvenusia ir Petkevičių ekonome dirbusia Julija Beniuševičiūte Žymantiene-Žemaite. Joniškėlyje knygnešių karalius Jurgis Bielinis leido vienintelį spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metais Lietuvos teritorijoje spausdintą laikraštį "Baltasis erelis". Galima sakyti, kad 1918 m.vasario įvykiai buvo užprogramuoti Joniškėlyje. Daktaras Petkevičius tvirtino, kad bažnyčios durys turi būti visada atidarytos, o ligoninės niekada neuždarytos, jis gydė nemokamai. Daktaras Petkevičius buvo  toks geras specialistas, kad žmonės ėmė tvirtinti, jog ligoniui nereikia nė vaistų, užtenka, kad daktaras Petkevičius šalia pastovės. Žmonės pas šį šventojo aureole apgaubtą žmogų ėjo pėsčiomis iš Šiaulių, Kauno, Klaipėdos, Vilniaus, Rygos...Tai nepatiko Rusijos caro administracijai, nes daktaras prieš perkėlimą į Joniškėlį buvo sulaikytas dėl pagalbos sukilėliams, o Joniškėlyje jo namuose rinkosi lietuvybės puoselėtojai.

20200815_145538
Memorialinė lenta ant ligoninės.
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo vyriausias vaikas šeimoje. Ji anksti liko be motinos, kuri mirė užsikrėtusi nuo slaugomo ligonio cholera. Bajoraitė mokėsi Mintaujoje, gavo namų mokytojos diplomą. Tačiau į matematiką likusiai gabiai merginai duris į universitetą užtrenkė pats tėvas, toks pažangus žmogus. Tiesiog mes kalbame apie laikus, kai moteris kaip pilietė ir asmenybė visuomenei neegzistavo. Tėvo valia gabi matematikė grįžo į Joniškėlį tvarkytis ūkyje, atstoti broliams motiną, padėti ligoninėje, daraktorauti, platinti lietuvišką spaudą. Gabrielė negalėjo neklausyti tėvo, nors labai išgyveno dėl susiklosčiusios situacijos. Tačiau ji lavinosi kiek galėjo: baigė felčerių, sodininkystės ir bitininkystės kursus. Ji labai mylėjo bites, užveisė didelį bityną, rašytojos slapyvardžiu pasirinko Bitę. Ji rinko lėšas neturtingiems mokiniams remti, o tie paramos reikalingieji buvo tokios žvaigždės kaip Jonas Biliūnas, Kipras Petrauskas, Vincas Kudirka, Juozas Zikaras... Povilas Višinskis ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį "Amerika pirtyje", kuris buvo parodytas Palangoje, tuo metu ne Rusijos imperijos sudėtyje, kur lietuviškos kultūros draudimas negaliojo. Šiuos titaniškus darbus Gabrielė vykdė būdama labai trapios sveikatos, nes dėl asketiško gyvenimo būdo Mintaujoje susirgo strėnų tuberkulioze, jai ėmė krypti stuburas. Tėvas daktaras pražiūrėjo nuosavos dukters ligą, o kai susigriebė, liko tik laužti stuburą-to daryti niekas nesirįžo. Gabrielė taip ir liko nediduke, 142 cm ūgio, moterėle su kuprele. Jos kūrybinis palikimas nėra labai didelis, nes kūrybai laiko nelabai ir buvo. Labai įdomūs jos surinkti liaudies medicinos receptai rodo, kokioje apverktinoje higienos ir medicinos padėtyje buvo nemokyta liaudis, kuri akių ligas gydėsi, tai jau atsiprašau gerbiamo Skaitytojo, žvirblių išmatomis. Ir čia Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimą įžengė feminizmas: ji dalyvavo 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime, parašė veiklos programą naujai įkurtai Lietuvos moterų sąjungai, kurios tikslas buvo siekti moterims lygių politinių teisių su vyrais. Dar po dviejų metų ji pirmininkavo pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime ir netgi pati iškėlė savo kandidatūrą pirmininkauti, tuom sulaužydama numatyą tvarką, kad ši garbė turėtų tekti kunigui. Dar po metų ji su Žemaite dalyvavo jau Visos Rusijos Moterų suvažiavime ir skaitė pranešimą apie moterų teises, jų patiriamas skriaudas. Toliau sekė tarptautiniai moterų suvažiavimai Stokholme ir Ženevoje, kur buvo diskutuojama apie moterų balsavimo teisę. Aktyvi visuomenės veikėja 1920 m. buvo išrinkta į Lietuvos Steigiamąjį Seimą ir kaip vyriausia amžiumi narė pirmininkavo pirmajame posėdyje. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ji buvo antras vyriausias amžiumi asmuo, bet vyresnis už ją asmuo tiesiog nemokėjo lietuviškai. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės iniciatyva į Lietuvos Konstitucijos projektą buvo įtrauktas straipsnis dėl vyrų ir moterų lygiateisiškumo. Ji kartu su Felicija Bortkevičiene 1926 m. kandidatavo į Lietuvos prezidentus.

O mūsų autobusas jau stoja prie Karpių dvaro. Čia yra vienas didžiausių dvarų kompleksų Lietuvoje, išlikę apie trisdešimt iš penkiasdešimties pastatų. Čia buvo pagrindinis Karpių dvaras, jų centras. Didikai čia statėsi XVIII ir XIX a., tik įnoringiems didikams buvo sunku įtikti. Tarp šios giminės narių būta ekstravagantiškų ekscentrikų. Štai paskutinis dvaro valdytojas Benediktas Karpis kolekcionavo veislines olandiškas karves ir jaučius, rengė jų paradus, o per Pirmąjį pasaulinį karą sumokėjo visą milijoną aukso rublių už tai, kad jo karvės būtų saugiai evakuotos į Ukrainą. Yra žinomi to meto finansai, karvė kainavo tris rublius, Karpio karvė kainavo 40-80 rublių, o štai evakuacija-visą milijoną. Auksinės karvės! Dvaro parkas buvo dviejų dalių-angliškasis ir prancūziškasis. Čia buvo daug tiltų, pavėsinių, gėlynų, skulptūrų... Parkas mena ir liūdną Benedikto Karpio meilės istoriją su nekilminga mergina, kuri dingo paslaptingomis aplinkybėmis, o jos vaiduoklis ir šiandien bėgioja po buvusius dvaro rūmus. Dvaro kompleksas ir parkas po truputį prikeliami naujam gyvenimui.

20200815_152613
Karpių rūmai. 

20200815_152738
Karpių dvaras.

20200815_153051
Karpių dvaro parkas.

Atsisveikiname su Joniškėliu ir mūsų charizmatiškuoju gidu Viktoru, nes mūsų dar laukia gėlių festivalis Pakruojo dvare. Vietovė minima jau nuo XVI a. Čia valdas turėjo kelios didikų giminės, nuo 1780 m. iki 1940 m.dvarą valdė baronai fon Ropai. Manoma, kad vienu metu jų valdos sudarė 30, 000 ha. Pakruojo dvarą kaip kraitį 1780 m. baronui Vilhelmui fon Ropui atnešė jo nuotaka, grafaitė Miunsteraitė. Komplekso pastatai statyti klasicizmo stiliuje, kurį mėgo fon Ropai. Nors karų ir žmogaus niokotas, Pakruojo dvaras su dvidešimt šešiais išlikusiais pastatais yra laikomas didžiausiu išlikusiu dvaro ansambliu Lietuvoje. Čia rengiami įvairūs festivaliai, į kuriuos suvažiuoja turistai iš visos Lietuvos ir ne tik. Dvaro teritorijoje vyksta ekskursijos ir edukacijos, galima susipažinti su kulinariniu paveldu ar dvariško gyvenimo būdu, turistams teikiamos nakvynės ir maitinimo paslaugos. Dėl maitinimo festivalių metu, tai aš rekomenduoju atvykti jau pavalgius, nes dvare būna daug lankytojų ir personalas sunkiai susitvarko su tokiais srautais; mūsų grupės moterys užkandžio laukė valandą laiko. O kaip pats gėlių festivalis, šiemet skirtas Viljamo Šekspyro "Vasarvidžio nakties sapnui"? Nuoširdžiai prisipažinsiu-tikėjausi daugiau. Nuotraukose viskas atrodo įspūdingai, bet realiai daug kičo, vos kelios didelės skulptūros, o viskas aplinkui sukurta generuoti pajamas iš turistų, nes dvaro rūmų lankymas mokamas papildomai, maitinimo įstaigose kainos labai taip sau, suvenyrai irgi nepigūs. Aš nenoriu nieko smerkti, nes aš pati visada tvirtinu, kad turizmas nėra labdara, kiekvienas ras ką nors savo kišenei. Aš leidau sau įsigyti "Surink Lietuvą" magnetuką ir paragauti vietinio alaus. Mes turėjome tris valandas laisvo laiko.

20200815_162706
Gėlių skulptūros Pakruojo dvare.

20200815_162714
Karalių pasaka.

20200815_162805
Gėlių arfa.

20200815_163620
Širdžių pergolos.

20200815_163806
Laivukas nusekusiame ežere.

20200815_165759
Parko dekoracija.

20200815_165914
Man labiausiai patiko ši gėlių skulptūra.

20200815_165946
Kūtvėla lankosi Pakruojo dvare.

20200815_173923
Dvariškos pramogos.

20200815_174208
Tado Blindos rekvizitas.

20200815_174226
Tyla-gera byla, panele Kristina.

20200815_174243
Instrukcija mylistoms.

20200815_175525
Bausmių kampelis.

20200815_182220
Išleiskite! Daugiau taip nedarysiu! 

20200815_185225
Tijūno budri akis viską mato. 

20200815_183229
Pasislėpę tarp gėlių.

20200815_183234
Gėlių festivalis Pakruojo dvare.

20200815_183341
Gera su mylimu žmogumi prigulti pavėsyje. 

20200815_183416
Pakruojo dvaro parkas. 

20200815_183639
Vėžliuko mimika.

20200815_183933
Saulė jau leidžiasi. 

20200815_183942
Diena eina į pabaigą.

20200815_184044
Judame link autobuso. 

20200815_184226
Atsisveikiname su Pakruojo dvaru. 
Autobuse visi susirenkame 19.00 val. Mūsų grupė labai punktuali, todėl išjudame laiku. Vairuotojas labai šaunus, autobusas tiesiog skrenda namo. Vilniuje prie Geležinio Vilko žiedo esame apie 22.30 val., todėl suspėju įšokti į 2G autobusą į Baltupius.

Kelionę organizavo agentūra 700.lt Išlaidos: kelionė 29,00 EUR, mokamiems objektams išleidau 25,00 EUR, maistas kelionės metu 8,00 EUR, suvenyrai 2,00 EUR. Viso: 64,00 EUR.

Esu įvedusi kelionių agentūrų vertinimo sistemą "Ežys".

1 ežys- žemiau plintuso su rizika numirti.
2 ežiai- pavojaus gyvybei nebuvo, bet vis tiek žemiau plintuso.
3 ežiai- pusė velnio, būna ir blogiau.
4 ežiai- vos keletas trūkumų,kurie neįtakoja bendro kelionės įspūdžio.
5 ežiai- labai super kelionė.

Šiai kelionei duodu 4 (keturis) ežius.

O kaip Jums tokia kelionės programa?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Johana Karpaitė

2 komentarai:

Vakaris rašė...

Tas vėžlys tikrai labai fainas :)

Ele Pranaityte rašė...

@Vakaris: gražiausia, kas buvo dvare:-)