Baltijos kelionių burbulas. Silene poilsio kompleksas ir Daugpilio šmakovka.

Šiandien lankomės Daugpilio rajone esančiame "Silene Resort and Spa" poilsio komplekse ir moksliniais-edukaciniais pagrindais lankomės Daugpilio šmakovkos muziejuje. Visam tam turime tik gerą pusdienį, nes manęs laukia kelionė į Vilnių, o mano kolegių-kelionė į Rygą.

Kūtvėla pasineria į malonias svajones.

"Silene Resort and Spa" poilsinė yra įsikūrusi pušyne. Iš pradžių nerimavau dėl uodų, bet su jais ten griežtai susidorojama. Papasakojau savo kolegėms, kad Lietuvoje uodai augina mėlynes ir voveruškas, kad žmones į mišką atviliotų, tai jos labai juokėsi. Netiki, o be reikalo! Šiame poilsio komplekse galima mėgautis įvairiomis spa procedūromis, vandens pramogomis, aktyvaus laisvalaikio pramogomis, restoranas garsėja gera virtuve. Yra šmakovkos laboratorija-edukacinė erdvė su šmakovkos degustacijomis. Kas ta šmakovka? Tai yra latviškas samagonas, kuris turi keturiasdešimt laipsnių stiprumo. Šeimininkai džiaugiasi, kad šiemet latviai atranda Latviją-dėl suprantamų priežasčių, visi dabar keliauja savo šalyse.

Baltijos kelionių burbulas. Ką įdomaus siūlo Latvija? Dauguvos kilpos, Slutiškių sentikių sodyba, Pliaterių palikimas Kraslavoje ir Agluonos bazilika.

Antros dienos Daugpilyje rytas apsiniaukęs, bet nors nelyja. Šiandien numatyta labai turininga programa, kurią aš pati užsiprašiau-būtinai šį kartą bent akies krašteliu noriu pamatyti Kraslavą ir Agluoną. Dar yra laiko iki išvykimo, tai pabimbinėju aplink viešbutį.

Daugpilio gimtadienis.

Daugpilio įkūrimo metais laikomi 1275 m., kai Livonijos ordinas dabartinio Daugpilio apylinkėse pasistatė pirmąją pilį. Naujoji pilis arčiau dabartinio Daugpilio buvo pastatyta 1577 m., kai Rusijos caras Ivanas Žiaurusis nusiaubė kraštą ir sunaikino senąją pilį. Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stepono Batoro valdymo metais (šios žemės kaip Livonija buvo istorinės LDK ir vėliau ATR dalis) pilis nebeteko strateginės reikšmės ir valdovas liepė imtis fortifikacijų statybos, Didžiojo Šiaurės karo metais planai atstatyti pilį galutinai žlugo, o laikui bėgant jos likučiai sunyko. Garsioji Daugpilio tvirtovė, kurioje šiandien galima apsilankyti, buvo pradėta statyti 1810 m. Rusijos caro Aleksandro I nurodymu, baiminantis Napoleono atėjimo, bet statybos darbai realiai užsitęsė iki pat 1878 m.

Daugpilyje galima pasivažinėti tramvajumi. 

Latvijos gamta nepatyrusiam žvilgsniui nuo Lietuvos gamtos nesiskiria, tačiau juntasi, kad kraštas rečiau apgyvendintas nei pas mus. Gamtos parkas "Daugavas loki", t.y. Dauguvos upės kilpos, driekiasi nuo Naujenes iki Kraslavos. Šios kilpos laikomos seniausiu geologiniu susiformavimu Latvijoje ir nuo 2011 m. yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo laukimo sąrašą, nors oficialiai dar UNESCO vietovės statuso neturi. Dauguvos upė buvo reikšminga šio krašto gyventojams kaip maisto, vandens ir transporto šaltinis, palei ją statėsi pilys ir kūrėsi gyvenvietės. Vienu metu šis gamtos objektas puikavosi ant latviško dešimties latų banknoto. Mes sustojame prie Vasargelisku apžvalgos bokšto, nuo kurio galima pasigrožėti Dauguvos kilpomis.

Mums dabar nepakeliui, bet man smalsu būtų kada nors ateityje užsukti į netoliese nuo Vasargelisku apžvalgos bokšto esantį Dinaburgo pilies pažintinį taką būtent ten, kur ir stovėjo ta pirmoji Livonijos ordino pilis. Tai jeigu kas keliausite automobiliu ir turite laisvės sau programą pasikoreguoti, galite ir į šį taką užsukti.

Baltijos kelionių burbulas. Ką įdomaus siūlo Daugpilis? Istorinė Daugpilio tvirtovė, Latgalos zoosodas, Daugpilio keramikos centras ir nuotykių parkas "Tarzans".

"Ten turbūt medum patepta?'-stebisi mano draugai ir pažįstami, kai aš kasmet išsiruošiu į tą Latvijos miestą, kuris paprastai geros turistinės reputacijos neturi. Tačiau Daugpilyje noriai lankosi turistai iš Lietuvos, ten esame svarbi atvykstamojo turizmo kryptis, todėl turizmo specialistai mūsų noriai laukia, nuolat ką nors naujo sugalvoja, nemažai turistinės informacijos yra išleista lietuvių kalba. Šis reportažas parengtas bendradarbiaujant su Daugpilio turizmo informacijos centru, kurio specialistų pakviesta atvykau į beveik trijų dienų pažintinę kelionę po Daugpilį ir jo apylinkes. Šiemet Daugpiliui sukanka 745-eri metai, bet pasaulinė sveikatos situacija nukėlė šventes saugesniam laikui. Labai daug kur išstatyta dezinfekcijos priemonių, lankytojų prašoma laikytis saugaus atstumo.

Kūtvėla nuotykių parko "Tarzans" tinklo kambaryje.

Malonūs atradimai Daugpilyje tęsiasi. Daugpilio rajono pasiūlymai turistams: nuo tanko iki alpakos.

Reportažo partneriai Daugpilio turizmo informacijos centras ir autobusų firma Ecolines.

Ryte po pusryčių mus vėl padalino į dvi grupes pagal kalbas. Mano rusų/anglų kalbos grupė rytą pradėjo nuo legendarinio latviško gėrimo "šmakovkos", o mūsų nuodėmę užmaliavojo, jeigu taip galima sakyti, kita mūsų grupė sinagogoje. Paskui apsikeitėme vietomis, juk už gerą reikia atlyginti, ar ne?

Kūtvėla (dešinėje) ir ožys Filia. JuRita zoosodas.

Ar žinote, kas Latgaloje yra tyras kaip šaltinio vanduo ir stiprus kaip tvirtas žemdirbio rankos paspaudimas? Ogi "šmakovka"- ne stipresnė kaip 45' naminė degtinė! "Šmakovkos" muziejus pristato šio tradicinio Latgalos alkoholinio gėrimo gamybos tradicijas. Šiam muziejui įrengti latviai panaudojo dalinę Europos sąjungos paramą. Norintys gali ir įsigyti šio produkto. Nenoriu atimti iš gido duonos, todėl visas technologines ir ideologines vingrybes paliksiu jam išaiškinti per ekskursiją. Yra nedidelė degustacija. Redakcija pasisako už saikingą alkoholio vartojimą.

Darbo priemonė.

"Granionyj stakan".

Laiko mašina.

Ursulijus Lepečkojauskas tikrina laiko mašiną.

Vienu iš šios kelionės pliusų buvo galimybė apsilankyti Daugpilio sinagogoje. Čia galima pasiklausyti gido pasakojimo apie Daugpilio žydų gyvenimą, apsilankyti sinagogoje, pamatyti judaizme naudojamus liturginius reikmenis. Apsilankymą reikia derinti iš anksto, kontaktus nurodo Daugpilio turizmo informacijos centro puslapis (Daugpilio ir Latgalos žydų muziejus ir sinagoga), šio reportažo rašymo metu atsiskaitymas už ekskursiją yra savanoriška auka (dydis nenurodomas). Yra galimybė įsigyti knygelių apie žymius šio krašto žydų kilmės asmenis. Mums ekskursiją vedė gerb. Josifas Ročko. Jis paaiškino, kad sinagoga pavadinta "Kadiš"- tai yra malda, skaitoma artimiausio velioniui giminaičio per gedulingą minėjimą. Sinagogoje yra vyrų ir moterų dalys. Moterų dalys sinagogose sukurtos ne veltui, ir čia anaiptol ne jokie antifeminizmai ar diskriminacijos. Tiesiog, kai Dievas tvėrė pasaulį, jis sutvėrė sutvėrimą, ryškesnį už saulę, gaivesnį už vėją, švelnesnį už pūką- Moterį. Ir vyrams, besimeldžiantiems kartu su tokiu sutvėrimu vienoje patalpoje, sunku sukaupti mintis ir visą dėmesį skirti maldai. Na, sakė mums mūsų gidas, dar moterys baisiai plepa. Va kas neplepa, tai rankraštis, kuriam perrašyti reikia metų laiko, visai kaip vaiką pagimdyti, toks rankraštis su liturginiu tekstu gimsta kaip žmogus, tarnauja žmonėms ir kai susidėvi, jis laidojamas kaip žmogus per specialią ceremoniją, todėl, trūkstant minimalaus vyrų skaičiaus sinagogoje pradėti pamaldoms, toks rankraštis užskaitomas kaip vienas trūkstamas vyras.

Menora ant sinagogos vartų.

Daugpilis- Latvijos turizmo magnetas. Netikėti malonūs atradimai Latvijoje.

Reportažo partneriai Daugpilio turizmo informacijos centras ir autobusų firma Ecolines.

Kai matai baltus arklius, reikia keisti gyvenimo būdą.

Daugpilio turizmo informacijos centras organizavo dviejų dienų tarptautinę turizmo profesionalų kontaktų biržą ir savo turizmo galimybių pristatymą. Šis reportažas skirtas trumpai akcentuoti paties Daugpilio lankytinas vietas ir detaliau papasakoti apie naujai aplankytą Daugpilio rajoną. Taip yra, nes prieš kelis metus Daugpilyje praleidau dvi dienas ir viską detaliau jau aprašiau, todėl nenoriu kartotis. Mano ankstesnius reportažus rasite čia: Savaitgaliais lankome kaimynus. Daugpilis, pirmoji diena: Daugpilio tvirtovė, Latgalos zoosodas, Zino inovacijų centras, Emma meno kambarys.   Savaitgaliais lankome kaimynus: Daugpilis, antroji diena: istorinis miesto centras, bažnyčių kalva, šratų fabrikas, krašto muziejus, "šmakovkos" muziejus. Keliaujame traukiniu į Daugpilį: ką pamatyti per 7 valandas?: vienos dienos išvyka į Daugpilį traukiniu.

Nors į Daugpilį ir kursuoja traukinys iš Vilniaus, jo reisai numatyti tik savaitgaliais ir todėl į Daugpilį atvažiavau Ecolines autobusų firmos autobusu. Jis kiek vėlavo atvykti į Vilnių, bet į Daugpilį atvykome laiku. Man patinka važiuoti šiais autobusais, nes jie tikrai labai patogūs, ir aš taip sakau ne todėl, kad gavau nemokamą bilietą-jie tikrai labai patogūs. Autobuse yra tualetas, galima įsigyti gėrimų ir užkandžių, visą kelią lydi autobuso stiuardesė, yra nemokamas wi-fi, pasižiūrai du filmus-ir tu jau vietoje!

Mūsų autobusas į Daugpilį.

Su daina ir darbas lengvai einasi.

Daugpilyje mūsų delegacija buvo apgyvendinta "Hotel Latgola" viešbutyje. Aš čia gyvenau ir praeitą kartą, kai svečiavausi Daugpilyje. Viešbutis yra miesto centre, netoli autobusų stoties, šalia yra tramvajaus sustojimas ir keletas prekybos centrų, pašto skyrius, turizmo informacijos centras. Nemokamas wi-fi viešbutyje buvo labai lėtas, bet užtat savas mobilus ryšys dirbo kaip bitutė. Pusryčiai gana monotiniški, bet bado šmėklą nuo durų atginti galima: košė, dešrelės, kiaušinienė, virti kiaušiniai, duona, kumpis,sūris, daržovės, jogurtas, vaisiai... Jeigu man pačiai reiktų rinktis kur gyventi, tai rinkčiausiu šį viešbutį, nes man jis jau pažįstamas.

Baltų kelias į kuršių paveldą: Liepoja-Embutė-Skrunda-Saldus.

Ryte po pusryčių (kai pusryčiams gauni silkės, tai žinai, kad esi Skandinavijoje) dar turėjau laiko trumpai apsižvalgyti Liepojoje. Pirmas įspūdis labai geras, bet reiktų sugrįžti čia ilgesniam laikui. Viešbutyje pasiėmiau lankstinuką su miesto žemėlapiu ir pažintiniu maršrutu lietuvių kalba. Latviai yra nuostabūs, nes visa informacinė medžiaga lankytinose vietose buvo parengta lietuviškai ir tai nebuvo tik mūsų VIPinei grupei-visuose turizmo informacijos centruose yra informacijos lietuviškai.

Liepoja, dar vadinama "Vėjų miestu", yra trečias didžiausias Latvijos miestas. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Liepoja paminėta 1253 m. sutartyje tarp Kuršo vyskupo ir Livonijos Ordino magistro kaip gyvenvietė "villa Liva", o iki XVI a.pab. vadinta Lyva. Prie uosto vokiečiai įkūrė savo gyvenvietę Libau, kuri XVII a. pradėta vadinti Liepoja. Čia ėjo senasis kelias iš Marienburgo į Rygą, bet gyvenvietė buvo neįtvirtinta ir arti karingų lietuvių, todėl gyventojų negausėjo ir vietovė neklestėjo. Paskutinysis Livonijos Ordino magistras ir pirmasis Kuršo hercogas Gotardas Ketleris XVI a. vietovę perleido Prūsijai. Per penkiasdešimt Prūsijos valdymo metų Liepoja pirmą kartą suklestėjo, bet netrukus buvo grąžinta į Kuršo hercogystę. Miesto teises Liepoja gavo XVII a. ir tuomet vėl ėmė vystytis. Augti miestui labai trukdė XVII ir XVIII a. karai, gaisrai, maro epidemijos, bet XVIII a. visgi pavyko pertvarkyti uostą ir pradėti priimti didelius laivus. Vystėsi ne tik prekyba, bet ir amatai. Po Tado Kosciuškos sukilimo vietos dvarininkai pasiprašė prijungiami prie Rusijos imperijos, inicijavo atsiskyrimą nuo Lenkijos ir tapo Rusijos Kuršo gubernija. Liepoja XIX a. tapo tikru pramonės centru, labai reikšminga buvo naujoji geležinkelio linija, 1899 m. Liepojoje ėmė kursuoti pirmasis Baltijos šalyse elektrinis tramvajus. Vienas iš miestą garsinančių turistinių objektų-garsusis Karosta kalėjimas (sakoma, labiausiai vaiduoklių apsėsta vieta pasaulyje). Liepojoje įsikūrė Rusijos laivyno bazė. Iš Liepojos uosto XX a.pr. emigrantai iš Rusijos imperijos išvyko į JAV, nes buvo tiesioginis susisiekimas garlaiviais su Niujorku. Tarpukaryje Liepoja buvo Latvijos sostinė, čia dirbo Latvijos laikinoji vyriausybė. Liepojoje mokėsi ne vienas Lietuvos šviesuolis: Jonas Biliūnas, Balys Dvarionas, Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Antanas Vienuolis... Sovietmečiu nemaža Liepojos gyventojų dalis buvo ištremta į Sibirą, Liepojoje įrengtas karinis uostas lėmė miesto uždarymą.

Kažkodėl man priminė Eilatą Izraelyje. Jau, matyt, nuo "Karvučių" haliucinacijos prasidėjo.

Labai gražus viešbutis su kepyklėle.

Viešbučio holas.

Šiltuoju metų laiku čia gera prisėsti.

Vidury betono džiunglių-senovinis medinukas.

Čia vis dar žydi rožės. 

Baltų kelias į kuršių paveldą: Bijotai-Rucava-Papė-Grobinia.

Štai ir grįžau iš dviejų dienų kelionės po Kuržemės kraštą Latvijoje, kur pažintinio turo metu buvo pristatomas Interreg Latvija-Lietuva projektas "Baltų kelias", o konkrečiau-kuršių paveldas. Tai buvo organizuota žurnalistinė kelionė, į kurią mane pakvietė Kuržemės planavimo regiono atstovai. Informacija, kurią pateiksiu savo pasakojime, dalinai bus paimta iš šio projekto leidinių.

Baltai yra indoeuropiečiai, bet šiuo metu jie kalba tik lietuviškai ir latviškai. Baltų gentys, kurios gyveno db. Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Kaliningrado srities žemėse, ne visos išliko istorijos eigoje, ne visoms buvo lemta sukurti valstybes, todėl, kad ir kaip liūdna būtų, užkariautos baltų gentys tapo svetimų valstybių dalimi. Šiandien kviečiama keliauti kuršių, žiemgalių, sėlių takais vėl atrandant senąjį baltiškąjį "užtaisą" iš jų gyvenimo būdo, papročių, gamtamaldinės tradicijos, kulinarijos, amatų...Tai-iššūkis, nes Lietuvos teritorijoje Romos katalikų bažnyčia labai aršiai kovojo su pagonybe ir be gailesčio trynė senąją civilizaciją, o štai protestantams latviams šiuo klausimu labiau pasisekė. Šiuo metu yra parengta medžiagos 2145 kilometrams: apie 790 km kuršių, apie 620 km žiemgalių ir apie 735 km sėlių žemių yra įtraukta į pažintinį maršrutą. Turiu iš karto pasakyti, kad maršrutui objektai buvo atrenkami pagal tam tikrus kriterijus, įskaitant jų pritaikymą turizmui-stovėjimo aikšteles, tualetus, informacijos centrus, vertingus archeologinius radinius, publikacijas spaudoje ir pan., todėl visiškai lankymui nepritaikyti objektai, kad ir unikalūs vienai ar kitai baltų genčiai, galėjo neatsirasti maršruto žemėlapyje.

Lankomės etnografiniame ūkyje Kuržemėje.

Kas gi tie kuršiai? Ši gentis gyveno šiaurės vakarų Lietuvoje, db. Klaipėdos ir Palangos apylinkėse, į vakarus nuo Kuržemės iki Ventos žiočių Baltijos jūroje. Kuržemės (Kuršos) pavadinimo kilmė nėra žinoma, manoma, kad taip vadintas "skurdus, krūmeliais apaugęs kraštas" arba "vieta, esanti kairėje". Kuršiai vertėsi gyvulininkyste, žemdirbyste, žvejyba. Kuršių maisto racioną sudarė rugiai, kviečiai, miežiai, avižos, pupos, ropės, įvairių galvijų mėsa, naminiai paukščiai; kuršiai laikė bites ir turėjo daug medaus, o vaškas buvo paklausi eksporto prekė, nes to meto Europos bažnyčių žvakių vaškas dažniausiai buvo iš baltiškų teritorijų. Medžioklės metu maisto atsargas papildydavo sumedžioti stumbrai, elniai, stirnos, bebrai. Kuršiai statė gerus laivus, buvo narsūs kariai ir prekybininkai. Skandinavų sagose jie minimi ir kaip plėšikai- db. Danijos bažnyčiose buvo prašoma Dievo apsaugoti nuo kuršių. Įprastai kuršiai kurdavosi aukštesnėse vietovėse netoli vandens, pvz. ant kalvų dviejų upių santakoje. Gyvenvietes apsaugodavo dirbtiniais pylimais ir grioviais. Kuršių bajorai sugebėjo išsiderėti iš Livonijos Ordino privilegijų ir žemių mainais už tarnybą (šiandien, turbūt, sakytume-"už kolaboraciją su okupantais"). Sakoma, kuršiai buvo turtingiausia baltų gentis. Jie paskutiniai iš pagonių priėmė krikščionybę. Na, ir pabaigai, uždarykime klausima dėl "baltų vikingų". Kai kurie rimti istorikai labai raukosi, kai kuršiai pavadinami "Baltijos vikingais", nes, esą, su vikingais kuršiai nesigiminiuoja. Tačiau kuršių kontekste "vikingas", "vikingavimas" reiškia naujų žemių atradimą, kolonijų kūrimą, avantiūriška gyvenimo būdą. Po nesėkmingų kovų su Ordinu (galutinai kuršiai buvo nukariauti 1267 m.), dalis nepavergtų kuršių asimiliavosi su žemaičiais, žiemgaliais ir lyviais ir kaip atskira etninė grupė kuršiai nebeminimi nuo XVI a. pab. Net ir šiandieninėje Latvijoje, kur mes lankėmės, kai kur kuršių paveldas yra negrynas, su prūsų kultūros priemaiša.

Jelgavos smėlio skulptūrų festivalis "Žvėrių karalystė" ir laivo užgrobimas.

Kelionės partneris: autobusų įmonė Ecolines.

Į kasmetinį Jelgavos smėlio skulptūrų festivalį šiemet išsiruošiau paskubomis. Laikas bėga kaip smėlis tarp pirštų, kelionė veja kelionę, todėl tik kelios dienos prieš festivalį susirūpinau važiuoti ar ne. Peržiūrėjau kelis kelionių agentūrų pasiūlymus, bet nei vienu nesisigundžiau. Tada sumaniau pakartoti savarankišką pernai metų išvyką į Jelgavą autobusu ir traukiniu. Susisiekimas su Lietuvos- Latvijos pasienio miesteliu Jelgava iš Vilniaus yra sudėtingas, nes nuo valstybės sienos tenka važiuoti nereikalingą valandos laiko atstumą iki Rygos, ten persėsti į traukinį arba mikroautobusą ir vėl valandą laiko važiuoti atgal, nes pasienyje nėra galimybės persėsti. Vasarą dar įmanoma per dieną susisukti, bet žiemą, ledo skulptūrų festivalio metu, jau tenka nakvoti Jelgavoje, nes ledo skulptūrų grožis atsiskleidžia sutemus, kai jos apšviečiamos. Ecolines autobusas po kelionės traukiniu į Augustavą man pasirodė kaip pasaka: patogios sėdynės su daug erdvės kojoms, nemokamas wi-fi, elektros rozetė, tualetas, planšetas su muzika ir filmais. Šio reiso autobusas buvo ilgos distancijos, todėl buvo ir autobuso palydovė, kuri rūpinosi keleiviais ir dokumentais. Kai autobuse būna palydovė, tuomet veikia ir mokamas bufetas, galima įsigyti užkandžių ir gėrimų. Jeigu nesate keliavę su Ecolines, tai tikrai rekomenduoju išbandyti ir užsiregistruoti jų lojalumo programoje, kaupti lojalumo taškus ir keliauti pigiau. Autobuse ir papusryčiavau-turėjau indelį salotų iš prekybos centro ir iš autobuso palydovės nusipirkau kavos.

Ecolines autobusus pažinsite iš geltonos spalvos. 

Iš Vilniaus išvykome 07:30 val. ir Rygoje buvome apie 11:30 val. Nors iš gretimos platformos išvyksta mikroautobusai į Jelgavą, šansų čia pat persėsti į Jelgavos briedžio logotipu papuoštą mikroautobusą nėra, nes jie kiekvienas talpina vos šešiolika keleivių ir bilietai tirpsta kaip sniegas gegužės saulėje. Bilietų nebuvo į sekančius du reisus, tai laimė, kad išvykimai į Jelgavą iš Rygos vyksta kas 10-15 min. Savo bilietą į Jelgavą pirkau Rygos autobusų stotyje esančiame bilietų automate ir mokėjau kreditine kortele. Įsėdimai į autobusus vykdomi pagal ant bilieto nurodytą vietą, todėl autobusų vairuotojai šūkčioja latviškai "Vienas...du...trys..." iki kol sulipa visi keleiviai. Tada, jeigu yra galimybė, priima keletą asmenų stovėti. Traukinys į Jelgavą yra pigesnis už autobusą, bet stoja toliau nuo centro ir jo grafikas yra retesnis. O šį kartą atvykimas į Jelgavos autobusų, o ne traukinių stotį turėjo netikėtą privalumą, nes tik išlipusią iš mikroautobuso mane pasitiko pažįstama liaudies muzika, o aikštėje priešais prekybos centrą liaudies kolektyvas iš Lietuvos šoko kepurinę.

Lietuvių liaudies šokiai.

Jelgavos ledo skulptūrų festivalis "Svajonės". Ar yra vaistas nuo ledo skulptūrų festivalių?

Geriau už ledo skulptūras gali būti tik ledo skulptūros! Kai Aistei pasakiau, kad šiais metais važiuosiu į net (tik?) tris ledo skulptūrų festivalius (du Lietuvoje ir vieną Latvijoje), ji iš karto nustatė diagnozę: "Tu galvą persišaldei". Tačiau ledo skulptūrose yra kažkokia nenusakoma trauka, jos kaip kokios sirenos traukia kiekvienais metais vėl ir vėl važiuoti jų žiūrėti. Pirmasis mano aplankytas Jelgavos ledo skulptūrų festivalis buvo 2014 m., kai jis paskutinį kartą buvo rengiamas kitoje vietoje, tada buvo pliusinė temperatūra ir teko braidyti po purvą, o tirpstančios skulptūros tiško tiesiog akyse (Pakruojo dvaras-Jelgava-Jelgavos ledo skulptūrų festivalis). Tačiau minios žmonių, suplūdusios pažiūrėti ledo skulptūrų, mane labai suintrigavo, o be to, mes net neišbuvome iki žadėtųjų fejerverkų, nes kelionių agentūra-kaip visada-primakliavojo su programa. Taigi, dar kitais metais atvažiavau savarankiškai ir jau su nakvyne, kurią derinau prieš gerą pusmetį iki kelionės, nes tada Jelgavoje nelabai buvo kur apsistoti (Jelgavos ledo skulptūrų festivalis 2015). Man taip patiko, kad dar kitais metais suorganizavau kelionę į Jelgavos ledo skulptūrų festivalį savo mamai ir dviems jos kolegėms. Deja, trečias kartas melavo net neraudonuodamas ir festivalis išsigimė, nes nebuvo imtąsi priemonių suvaldyti žmonių srautams (nors ir buvo prognozuota 4,000 lankytojų); realiai buvo gaila išleistų pinigų nakvynei ir kelionei (Trečias kartas nemeluoja: Jelgavos ledo skulptūrų festivalio fiasko). Dar kitais metais kelionę į Jelgavos ledo skulptūrų festivalį gavau dovanų, tuom pačiu gavau ir progą įsitikinti, kad šio festivalio organizatoriai nepasimokė iš pernai metų klaidų,- mūsų autobuse buvo žmonių, kurie stovėjo valandą laiko prie bilietų kasos, todėl išgirtųjų ledo skulptūrų taip ir nepamatė, nes jau reikėjo važiuoti namo; net Kūtvėla pametė moterišką kuklumą ir visur lindo be eilės (Vienos dienos kelionė į Biržus ir Jelgavos ledo skulptūrų festivalį). Šiemet užsidegiau azartu palyginti Lietuvos ir Latvijos ledo skulptūrų renginius, todėl vėl užlipau ant savo mėgstamo grėblio-ledo skulptūrų festivalio Jelgavoje.

Šiais metais Jelgavos ledo skulptūrų festivalio organizatoriai tikrai padarė išvadas ir padidino festivalio teritoriją, perskėlė visą festivalio zoną į keletą įėjimų/išėjimų, net ir bilietų kasos buvo išmėtytos po visą miestelį. Aš apsidraudžiau ir važiavau penktadienį, todėl žmonių srautas buvo labai normalus, o man bus įdomu paskaityti įspūdžius iš savaitgalio keliautojų. Tai, ką pamačiau šiame Jelgavos ledo skulptūrų festivalyje, atpirko visas ankstesnes nuoskaudas ir dar davė džiaugsmo avansu kitiems metams, nes vėl būtinai važiuosiu!

Kūtvėlos favoritas.

Keliaujame traukiniu į Daugpilį: ką pamatyti per 7 valandas?

Pastarosiomis dienomis bandau suvaldyti komunikacijos krizę, nes mūsų žurnalistai apsilankė Daugpilyje ir nustatė, kad čia yra brangi provincija, kurios gatvės primena Kalugą ar Riazanę (čia turbūt ne komplimentas?) ir nėra padorios nakvynės, o populiariausia prekė tarp lietuvių turistų yra, žinoma, alkoholis. Kaip turbūt žinote, "Lietuvos Geležinkeliai" pagaliau paleido ilgai lauktą traukinį Vilnius- Daugpilis, kuris Lietuvos sostinę su antru pagal dydį Latvijos miestu sujungia per maždaug 2 h 30 min. Tiesa, "Lietuvos Geležinkeliai" sugebėjo tvarkaraštį* sukalti taip kreivai, kad blogiau dar paieškoti reikia: traukinys kursuoja tik šeštadieniais ir sekmadieniais, išvykimas iš Vilniaus 05.42 val (kai dar nevažinėja visuomeninis transportas!) ir 11.45 val, atitinkamai atvykimas į Daupilį 08.29 val ir 14.36 val. Iš Daugpilio į Vilnių traukinys išvyksta 08.57 val ir 15.41 val, atitinkamai grįždamas į Vilnių 11.39 val ir 18.24 val. Taigi, iš esmės į Daugpilį galima nuvažiuoti vienai dienai (septynioms valandoms)  traukiniu, nors patogiausia būti pasilikti vienai nakčiai.

EDITED 2020 sausis: yra reisas Daugpilis-Vilnius 19.44- 22.01! Nebėra 15.41 val. reiso.

*Vilnius-Daugpilis-Vilnius traukinio tvarkaraščiai čia pateikiami teisingi šio reportažo rašymo metu, bet "Lietuvos Geležinkeliai" dar gali ateiti į protą ir juos pakoreguoti. Visus realaus laiko tvarkaraščius ir galiojančias kainas rasite "Lietuvos Geležinkelių" tinklalapyje.

Daugpilis, Latvija.

Tarkime, visgi nusprendėte investuoti** tuos dešimt eurų į taksi, kad spėtume į 05.42 val reisą ir atvykote į Daugpilį punktualiai 08.29 val savaitgalį. Sveikinu-iki muziejų atidarymo liko dar bent pora valandų. Gerai, jeigu nelyja ir nesninga.

**Perkant atgalinį traukinio bilietą (t.y. bilietą pirmyn ir atgal tuo pačiu metu) arba turint "Lietuvos Geležinkelių" lojalumo kortelę, galima gauti nedidelę nuolaidą bilietui. Būtinai pasidomėkite prieš pirkdami!


Laimei, nėra to blogo, kas nepavirstų airišku alumi, nes netoli traukinių stoties (7 min pėsčiomis, sako Gūglė Mapsas), o tiksliau-autobusų stoties pastate Viestura gatvėje 10, yra airiškas pubas, kuris dirba 24/7. Kartais labai anksti ryte, kad atgrasintų stoties kontingentą, prie durų imamas 5 eur mokestis, kuris įskaičiuojamas į užsakymo kainą, bet Vilniaus traukinio atvykimo metu ši politika jau neturėtų galioti. Čia galima sušilti, pavalgyti, pažintį su Daugpiliu pradėti nuo gero alaus, o Redakcija primena, kad alkoholio vartojimas kenkia Jūsų ir visuomenės gerovei. Daugiau informacijos: Irish Dublin Pub. Šis pubas dalyvauja Daugpilio meniu programoje, kuri siūlo paragauti įvairių specialiai sukurtų patiekalų, susijusių su šio miesto istorija. Dublin Irish Pub siūlo rinktis is vegetariškų salotų (įeina ingredientas iš kanapių), karšto vištienos patiekalo ir deserto su Rygos balzamu: Daugpilio meniu: Dublin Irish Pub.

"Pirmasis mažojo Marko šedevras", skirtas pagerbti garsų dailininką Marką Rothko.

Pasistiprinus galima apsilankyti Daugpilio turizmo informacijos centre, kuris nesunkiai pasiekiamas pėsčiomis nuo autobusų stoties ir traukinių stoties. Ne sezono metu, t.y. iki balandžio mėnesio, Rygos g. 22 A esantis turizmo informacijos centras sekmadieniais nedirba, o šeštadieniais dirba 10.00-18.00 val, bet pačioje Daugpilio tvirtovėje esantis Daugpilio tvirtovės informacinis centras dirba ir savaitgaliais abi dienas nuo 10.00 val.

Kiti pusryčių pasiūlymai: "Vesma" Rygos g. 49; "Ezitis migla" Rygos g. 30, "Dinaburger" Viestura g.58, "Luna" Mihoelsa g. 68, "Vita" Rygos g. 22A.

Savaitgaliais lankome kaimynus: Kūtvėla keliauja į Daugpilį. Antroji diena.

Šiandien su turistine programa startavome apie 10.00 val. iš mano viešbučio kai mane pasitiko gidė Inesa ir visą pusdienį mudu su Ursulijumi buvome atiduoti į jos globą. Pirmiausia su Inesa pasivaikščiojome po Daugpilio istorinį centrą. Būtent po istorinį centrą, o ne senamiestį, nes čia architektūra būdinga XIX a. Caras įsakė mieste statyti iš plytų (žinomi 22 profiliuotų plytų tipai) ir elektrifikuoti, kad miestas būtų puošnus ir turtingas. Istoriniame centre išskiriama 80 kultūriškai ir istoriškai žymių pastatų. Turistai iš Rusijos dažnai sako, kad miestas panašus į Peterburgą.

Daugpilio atsakymas Vatikanui.

Kūtvėla lietaus nebijo. 

Savaitgaliais lankome kaimynus: Kūtvėla keliauja į Daugpilį. Pirmoji diena.

Jeigu reiktų išvardinti turistiniais tikslais aplankytas Latvijos vietas, dauguma žmonių pirmiausiai paminėtų Rygą su gražiu senamiesčiu ir įdomiais muziejais, Ventspilį su sutvarkytais paplūdimiais ir atrakcijomis vaikams, Rundalės pilį su nuostabiu sodu, galbūt ir Jelgavą su ledo ir smėlio skulptūromis. O štai Daugpilis vargu ar bus atsidūręs turistų radare, nors svečių iš Lietuvos trūkumu jis tikrai negali skųstis. Pasinaudojusi galimybe partneriauti su autobusų firma Ecolines ir Daugpilio TIC, praleidau dvi dienas antrame pagal dydį Latvijos mieste ir likau labai patenkinta savo kelione.

Daugpilis yra ne, kaip galima pagalvoti, "miestas su daug pilių", o tik kuklus "pilis prie Dauguvos upės" kažkada buvusioje etninėje sėlių žemėje (sėliai asimiliavosi su latgaliais). Čia gyvena latvių, rusų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, lietuvių, žydų ir kitų tautybių žmonės. Šiame krašte vaikai auga poliglotais, nes reikia bent kiek įvaldyti latvių, latgalių, rusų, anglų, netgi vokiečių kalbas. Miesto ištakos siekia senus laikus, kai žmonės iš Gotlando vandens keliu siekė dabartinių Rusijos ir Graikijos teritorijas. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Daugpilis paminėtas 1275 m., kai Livonijos ordino nariai, vadovaujami magistro Ernsto fon Ratzeburgo, pastatė tuometinę Dunaburgo tvirtovę. Ši vietovė tapo žinomu prekybos centru. Po Livonijos ordino panaikinimo 1561 m. vietovė perėjo Lenkijos karūnai (negaliu sakyti Abiejų Tautų Respublikai, nes Liublino unija buvo tik 1569 m.) ir gavo herbą, tačiau 1577 m. kraštą nusiaubė Ivanas Žiaurusis, kuris pastatė naują tvirtovę jau kitoje vietoje. Steponas Batoras suteikė Magdeburgo teises 1582 m. Pasibaigus Šiaurės karui 1721 m. vietovė perėjo carinei Rusijai. Tada buvo vykdomas Peterburgas-Varšuva kelio projektas, vystėsi pramonė ir prekyba, todėl žymiai išaugo gyventojų skaičius, buvo pastatyta nauja, jau trečia, tvirtovė. Caras Aleksandras III nusprendė miestą pervadinti Dvinsku 1893 m., o 1920 m. jis tapo Daugpiliu. Daugiau kaip 70 proc. Daugpilio pastatų nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, o koks likimas ištiko žydų tautybės žmones- mums žinoma iš istorijos. Išsivadavęs iš sovietų valdžios, Daugpilis šiandien yra istoriškai daugiakultūris miestas, gerbiantis įvairias tradicijas.

Sveiki atvykę į Daugpilį!

Pasirinkau Ecolines autobusą su planuojamu išvykimu iš Vilniaus penktadienį 17.30 val., kuris Daugpilyje būtų apie 20.30 val. Pastaruoju metu tenka pripažinti, kad visi tarptautiniai autobusai kiek vėluoja, bet čia turbūt įtakos turi kelio remonto darbai ir sugrįžęs rudens eismas. Keliavau maršrutu Kaunas-Rezekne per Vilnių, Uteną, Zarasus ir Daugpilį, o Rezekne buvo numatytas persėdimas keleiviams, vykstantiems į Maskvą. Aš išlipau anksčiau-Daugpilyje.

Romantiška dienos kelionė į Latviją: nemirtingos smėlio skulptūros Jelgavoje ir nuodėmingos Rygos pagundos.

Į Jelgavos smėlio skulptūrų festivalį planavau važiuoti birželio mėnesį, bet planus pakoregavo autoįvykis, kuriame nukentėjau, todėl labai apsidžiaugiau Facebook'e pamačiusi, kad Jelgava savo smėlio skulptūras laikys iki vasaros pabaigos. Kaip mat pradėjau dairytis akcijinių autobuso bilietų į Rygą, šį kartą vėl važiavau su Lux Express, nors jie ir atsisakė kompensuoti mano išlaidas bilietui, kurio nepanaudojau dėl avarijos. Šį kartą kelionė į abi puses buvo panaši į pervežimą šaldytuve dėl baisaus šalčio salone, kelionėje pirmyn nebuvo ausinių, o autobusas atgal vėlavo atvykti į išvykimo vietą 15 min. Dar kelionėje pirmyn už manęs sėdėjo pagyvenusi pora, kuri riejosi tarpusavyje visas keturias valandas. Tai iš autobuso Rygoje net neišlipau, o tiesiog evakavausi. Į Jelgavą bilietą gavau nesunkiai, kitas reisas buvo už 10 min. Išvažiavome pilnu net ne mikroautobusu, o tikru mikrobu pagal dydį. Jelgavoje iš karto nuėjau pavalgyti ir kol kimšau karbonadą savo mėgstamame bistro "Silva" dar ir lietus nulijo. Nors smėlio skulptūras mačiau šmėstelint dar pro autobuso langą, šiek tiek drebėjau dėl to lietaus,-visai be reikalo, kaip paskui pasirodė. Jelgavoje vyko kokia tai vaikų dviračių šventė, tai reikėjo dairytis, kad koks pyplys man pėdos nepervažiuotų. Smėlio skulptūros buvo kaip naujos, o ir lankytojų sulaukė nemažai. Daug buvo lietuvių šeimų su vaikais. Žinoma, buvome ir mes su Ursulijumi ir Dzintare Lepečkojauskais- tai buvo jų medaus mėnesio kelionė į žmonos gimtinę, o Dzintarė nusprendė priimti vyro pavardę.

1,000 tonų smėlio ir 17 profesionalių skulptorių- tokia šių metų statistika. Menininkai šiemet kūrė teatro tematika.

"Vieniša lėlė", Karlis Ile, Latvija, užimta 2 vieta. Ar mes -ne marionetės likimo rankose?

Too many tourists spoiling your photos? #GOVILNIUS!

Naujausia Vilniui skirta rinkodaros kampanija gali patikti, gali nepatikti, bet faktas tas, kad ji nepalieka abejingų. Reklaminį klipą kūrė "Socialus marketingas", o jo atstovas Arijus Žakas savo paskyroje Facebook'e patikslino, kad sprendimas skirtas Latvijos rinkai ir latvių reakcijos buvo "žiauriai pozityvios". Sprendimas grindžiamas mėnesiui uždaromu Vilniaus oro uostu ir dėl to sumažėsiančiais turistų srautais-nes kam gi patinka grumdytis minioje? Paskatinti reklamos, latviai nukreipiami į informacinį puslapį Go Vilnius, kuriame yra nustatinėjama kiekvieno apsilankymo trukmė ir kokia informacija domina potencialų turistą. Kol kas 60 proc. Latvijos naršytojų informaciniame puslapyje praleidžia pusantros minutės.

Papildomos informacijos ir atsakingų asmenų komentarus galima rasti čia: „Go Vilnius“ reklama: gyvybingą Rygą iškeiskite į tuščią Vilnių. Man asmeniškai įdomu, kaip bus pamatuota kiek Latvijos turistų atvyko šios reklamos dėka ir kiek jie paliko mums savo eurų su gražiąja Milda. Šiuo metu absoliučių išlaidūnų titulą pelno Japonijos turistai su 454,4 EUR už savo viešnagę pas mus, kuri trunka vos 1,5 nakvynės.

Beje, nuolaidos kodas autobusams Ryga-Vilnius ir Vinius-Ryga galioja ne tik latviams, paso perkant bilietą pateikti nereikia :-) #travel_hack :-) 

Laipni lūdzam Lietuvā!

Vienos dienos kelionė į Biržus ir Jelgavos ledo skulptūrų festivalį.

Šiemet į Jelgavos ledo skulptūrų festivalį vykti neplanavau, nes jau pernai jis išsigimė. Tačiau viena akimi sekiau einamuosius kelionių įvykius ir pamačiau, kad Makalius organizuoja kelionę į šiemetinį festivalį, bet kažkodėl savaite anksčiau nei reikia. Pabarškinau klaviatūra į klaidą ir štai- gavau dovanų šią kelionę! O kadangi dovanotai kelionei niekas į programą nežiūri, tai ir sutikau. Juolab kad Jelgava kaip miestelis yra mano mylimas ir godojmas, o jie dar turi ir žaislų žiurkėnams zooprekėse, ko mūsų KIKA niekada nepasirūpina, todėl Kristoforą Mikalojų Radvilą-Žiurkėną (Kristupėlį) pamaloninti galėjau. Kelios dienos iki kelionės gavau programą su išvykimo laiku ir vieta. Išvykome 06.00 val. (rytiniai išvykimai yra RESIDENT EVIL), bet jau pirmuoju autobusu iš Baltupių galėjau atvažiuoti, tai nereikėjo taksi kviestis. Tada sekė dar vienas neišvengiamas blogis- 1,5 val. kelionė į Kauną paimti kitų turistų, tai buvo beviltiškai iššvaistytos mano nepakartojamo gyvenimo akimirkos. Po trumpo sustojimo Statoile prie Panevėžio, kur savo eurais pamaitinome besotį jo mokamo WC aparatą, mūsų šaunusis vairuotojas Raimundas suko vairą į Biržus. Mūsų gidas Deividas surinko eurus už mokamus ojektus ("Žaldoko alų" gavome dovanų! LIKE LIKE LIKE) ir pradėjome dirbti turistais.

Ursulijus Lepečkojauskas irgi buvo šitoje kelionėje. 

Kūtvėla keliauja į Rygos kalėdinę mugę Ursulijui Lepečkojauskui žmonos ieškoti.

Pasisodino mane ant sofos Ursulijus Lepečkojauskas ir kaip toje liaudies pasakoje pasakė rimtu snukučiu veidu: "Motin, atėjo man metas vesti. Surask man žmoną. Žiūrėk, kad būtų geros veislės, graži, sveika, apvalių formų, ūkiška, su geru kraičiu, rankdarbius mokėtų daryti, kad būtų taupi, dievobaiminga, gerų manierų ir skaniai gamintų". Aš tik rankomis skėstelėjau. "Kurgi, Ursulijau, aš tau tokią žmoną rasiu? Pagailėk manęs, senos moteriškės, nevaikyk už devynių jūrų, devynių kalnų, piršliais pas carą Sultaną." Bet Ursulijus taip užsispyrė, kad teko man, senai moteriškei, pasukti galvą ir prisiminiau, kad šiemet visi labai giria Rygos kalėdinę mugę, ir taip giria, kad reiktų patikrinti, ar nemeluoja, o be to, į muges suvažiuoja įvairių žmonių iš svečių šalių ir tikrai bus piršlių ir piršlienių, kurie žinos gerų nuotakų. Tai kaip ir reikalas buvo išspręstas. Liko tik transporto klausimas, kur galingas roges iki Rygos gauti, trejetų arklių kinkytas kad nuotakos labiau dabotų, ir čia Gintarė pasisiūlė į kompaniją. Nors ne rogėmis sliuogėme iki Rygos, o žaliu automobiliu riedėjome, kuris kelionės pabaigoje tapo nenusakomo purvinumo spalvos, vis tiek kelionė labai pasisekė. Namų saugoti palikau savo naują draugą Kristoforą Mikalojų Radvilą Žiurkėną (kolei mažas-tai Kristupėlis).

Kad Gintarei geriau vairuotųsi, dar blynų ryte iškepiau, ir jau tada- į Rygą! Oras visi keturi metų laikai pasitaikė, kelias nuo Panevėžio iki Rygos tai tikrai nuo caro Sultano laikų, lopas ant lopo, siaurybė ankštybė, laimė kartas nuo karto Satoilas pastatytas. Mūsuose dabar jau tokia mada iš Vakarų atėjusi, kad Statoile tualetas mokamas 0,50 eurocentų, bet gauni čekutį tai sumai apsipirkti. Danų autobusas su moksleiviais tai pilvu pro tuos barjerus šliaužė, o sako Vakarai, Skandinavija- tai aukšta elgesio kultūra. Aukšti, matomai, buvo tik barjerai Statoilo tualete šį kartą.

Ursulijus Lepečkojauskas viltingai žvelgia Latvijos sostinės link.

Rygoje buvome apie pusiaudienį. Pasistatėme automobilį prie Centraltirgus cepelinų angarų. Automobilio stovėjimas Rygoje brangiai mokamas, bet kai mes tokios ekspertės, tai pasistatėme kur buvo vietos. Gintarė sumokėjo 10 eurų su centais nuo 12.20 iki kitos dienos 07.00. Tiek ilgai būti neketinome, bet tos technologijos tai tikrai gyvenimo nepalengvina. Kita vertus, kai keliauja istorikė ir filologė, tai ir technologijos nepadeda. Nusipirkome visuomeninio transporto bilietus (5 eurai/ 24 val.) ir leidomės vykdyti mano sudarytą pažintinę programą.Visų pirma tramvajumi nuriedėjome iki Rotermann kvartalo. Reklama mane subalamūtino.

It is to be a diverse block in the most active part of the large city. Everyday processes will allow you to feel as if you were taking a walk and to breathe freely, because after all, everything will be close to you – your family, your job and your entertainment. You’ll enjoy unhurried meals and nearby restaurants. You will be able to take short walks to enjoy timely exhibitions in the Old City which is right nearby at the end of the street. You’ll be able to meet people and live and work without wasting time on the road. You’ll be able to be together with everything that is important to you.

Prireikė GPS navigacijos (pas Gintarę internetai veikia Baltijos šalyse), kad surastume tą malonumų oazę griūvančio Rygos rajono širdyje.

Rotermann kvartalas Rygoje.

Jeigu jie ir toliau vystys idėją tokiais tempais kaip čia užfiksuota, ta šio kvartalo laukia tokia pat sėkmė ir šlovė kaip Vilniaus nacionalinio stadiono.

Keletas mažiau akis badančių namų Rotermann kvartalo paribyje. 

Kadangi žiūrėti nebuvo į ką, ir nebus dar ilgus metus, nukeliavome iki kito kelionės taško- Radisson Blu viešbutyje esančio panoraminio baro. Planavau pažiūrėti Rygos panoramą nuo "Stalino kumščio", bet nesezono metu ten esanti panoramos aikštelė nedirba. Viešbučio bare buvo pilna turistų, prieš gėrimus pasitiesusių miesto žemėlapius ir vedžiojančių po juos pirštais. Vaizdinga panorama atsiskleidžia netgi iš-pardon- damų kambarėlio. Gurkšnojome gėrimus su fantastiškais Rygos vaizdais ir mėgavomės gyvenimu.

Dienos kelionė į Rygą: gal dar ne viskas prarasta?

Šiemet Mindaugą karūnavau Rygoje (kaip supratau iš lietuvių kalbos paplitimo Latvijos sostinėje, tokia pat geniali mintis vienu metu šovė ne vienai dešimčiai mūsų tautiečių). Gerokai iš anksto pavyko pagauti akciją Lux Express autobuso bilietams (nepilnai 10 EUR į abi puses), todėl pasidėliojau tokią programą, kad būčiau Rygoje apie 11.00 val. ryte ir išvažiuočiau iš jos 17.00 val. reisu, kuris į Vilnių atvyksta apie 21.00 val. Tai buvo labai protingas planas, nes netikėtai išėjau sesės katino priežiūros atostogų. Pagrindinis šios kelionės tikslas buvo apsilankyti Nacionaliniame Latvijos meno muziejuje ir pamatyti, kaip jis atrodo po lietuvių architektų atliktos restauracijos. Jau kiek vėliau sužinojau apie į Rygos zoologijos sodą atvežamus Humoldto pingvinus, kuriuos užsidegiau pamatyti. Ir dar naktimis miegoti neleisdavo mintis, kad Art Nouveau rajone vienoje laiptinėje taip ir nepažiūrėjau aukštyn. Pora minučių su Google Maps su Rygos viešojo transporto tvarkaraščiais ir štai viskas sounds like a plan. Rygoje orų prognozė žadėjo iki +21'C šilumą, stiprų lietų visą dieną ir netgi krušą. Sinoptikai, kaip visada, apsiriko, gerai, kad tik pėdkelnes buvau užsitempusi, o ne žiemines baisiakelnes. Netgi Ursulijų Lepečkojauską namie palikau.

Nedaug trūko, kad iš to sounds like a plan būtų likę sounds like grįžtam į lovą ir miegam bent iki aštuonių, jeigu katinas nesibalados. Pirkdama bilietus nepasigilinau į Vilniaus visuomeninio transporto darbo laiką rytais per valstybines šventes, todėl tikimybė pirmąja reikiama transporto priemone atvažiuoti į stotį (jeigu ta priemonė nevėluos, kas Vilniuje net ankstyvą rytą esant tuščioms gatvėms yra neįmanoma) buvo rizika ten atsirasti 6.24 val, kai autobusas išvyksta 6.30 val.  Baisiai ne kažką.

Kviečiu taksi. Atsiliepia greitai ir pradžiugina, kad Perkūnkiemyje jie artimiausiu metu mašinų neturės. Gal už valandos, gal. O jau 5.20! Virpančia ranka renku kitą numerį, mintyse jau dėliojuosi, kokiu kampu kertant galima pasiekti taksi automobilių pilnesnį rajoną...Užsakymą priėmė. Gaunu žinutę- rastas automobilis, 8 min. Tai buvo labai, labai ilgos aštuonios minutės. Vairuotojas net nusistebėjo, kad šiame rajone taksi gali būti tik už valandos. Įdomiausia, kad atvažiavo taksi iš tos firmos, kurios numeriu pirmą kartą ir skambinau. Gal ten dispečerė apsimiegojusi dar?

Ryga pasitiko saule ir tokia šiluma, kad nors, anot mūsų gerai žinomo klasiko, su pelėm ir kurmiais ją girk. Ir jokios krušos tą dieną, žinoma, nebuvo. Autobusų stotyje esančiame turizmo informacijos centre susižinojau kas mane domino ir spaudos kioske įsigijau elektroninį taloną su dienos bilietu visuomeniniam transportui. Man patiko, kad ant Rygos miesto žemėlapio nurodyti autobusų, troleibusų ir tramvajų numeriai su sustojimais, todėl nereikia sukti sau galvos kaip iki kur nuvažiuoti. Šitu aspektu mums Vilniuje dar reikia tobulėti.

Trečias kartas nemeluoja: Jelgavos ledo skulptūrų festivalio fiasko.

Kai perskaičiau, kad šiemetiniame Jelgavos ledo skulptūrų festivalyje laukiama 40,000 žmonių, supratau, kad uodegą į eketę įmerkiau kaip reikiant. Šiais metais jau trečią kartą iš eilės važiavau pasigrožėti iš ledo sukurtomis skulptūromis, o kartu su manimi važiavo mama ir dvi jos draugės,- joms visoms tai buvo pirmoji pažintis su šiuo festivaliu. Turbūt ir paskutinė. Nors skulptūroms buvo paruošta apie 70 tonų ledo, kurio storis siekė 22 cm, o paties festivalio biudžetas siekė 300,000 EUR, žiemos magija išsisklaidė sulig pirmaisiais mūsų žvilgsniais į "Pasaulio stebuklų" temos konkursinius darbus.

Šiemet organizatoriai, mano manymu, padarė dvi grubias klaidas. Visų pirma, gelbėdami skulptūras nuo kritulių jie uždengė jas tentais, kuriuose susidarė antroji klaida- nevaldoma žmonių grūstis. Skulptūros po tentais buvo sunkiai prieinamos, žmonės grūdosi nevaldomai, fotografuotis norintys paralyžiuodavo bet kokį judesį, ir taip aptirpusios skulptūros tirpo po karštu kvėpavimu. Renginio neištraukė net fejerverkai, kurie buvo tikrai nuostabūs, bet truko vos kelias minutes. Išvada peršasi viena: festivalis nupopsėjo. Ledo skulptūros šiemet irgi nepaliko beveik jokio įspūdžio. Labai apmaudu, nes kelionė, į kurią buvo sudėta tiek vilčių, taip nuvylė. Teks ieškotis naujos kelionių krypties žiemą.

"Haiku", Marina Erkovich (Rusija), Danas Aleksa (Lietuva).

"Haiku".

"Galimybė skristi", Agnese Rudzite-Kirillova (Rusija), Mariia Mazunina (Rusija).

Rygos šviesų festivalis-pavyzdys, kaip nereikia organizuoti renginių.

Ryga man seniai nebepatinka. Nepaisant strateginės oro uosto padėties ir bendro turistinio žinomumo, šis miestas man asmeniškai yra negražus, nušiuręs, pilnas skurdo kišenių ir neverslumo. Vienintelis dalykas, kuriuo Ryga dar gali tikėtis privilioti turistų, yra renginiai, nes tokio atstumiančio senamiesčio dar reikia paieškoti. Tiksliau, Ryga buvo toks miestas, nes po šių metų "Staro Riga" festivalio daug žmonių Latvijos sostinę dar ilgai apeis ratu.

Viskas prasidėjo palyginus neblogai- mano mėgstama autobusų įmonė Lux Express paskelbė bilietų išpardavimą iš pusę kainos. Kadangi "Staro Riga" šviesų festivalis surinko net kelis autobusus turistų iš lietuviškų kelionių agentūrų, tai teikė vilties, kad renginys vertas dėmesio. Labai trukdė kelionę planuotis informacijos anglų kalba stoka, nes organizatorių tinklalapis yra tik latvių kalba. Susirašiau su Rygos turizmo informacijos centru, kuris padėjo man gauti-pagaliau!- renginio žemėlapį. Renginio žemėlapis man buvo svarbus, nes reikėjo tiksliai žinoti būsimų iliuminacijų vietas. Žemėlapis buvo...latvių kalba. Dabar, jau po visko, man kilo mintis, kad renginio organizatoriai nesiėmė priemonių jam reklamuoti už Latvijos ribų dėl to, kad iš anksto žinojo būsimą fiasko.

Iš Lietuvos išvažiavau lyjant, bet Rygos oro prognozė nuteikė optimistiškai. Reisą vykdė jau minėtos įmonės Lux Express autobusas (ne jo mažesnysis kuklesnis keistasis pusbrolis Simple Express, su kuriuo netrukus riedėsiu į Poznanę), todėl sėdynės buvo labai patogios, galima buvo nemokamai gauti kavos ar arbatos visos kelionės metu, veikė nemokamas bevielis internetas, o kelionė nejučia prabėgo žiūrint filmus asmeniniuose kompiuteriuose (ausines galima įsigyti iš vairuotojų).

Naujasis Kūtvėlos kelionių partneris- Ursulijus Lepečkojauskas, gimimo vieta-Kinija. Face of Lifjūeinija souvenir market.

Rygoje nakvynę iš pradžių buvau užsisakiusi viešbutyje, vienviečiame kambaryje su pusryčiais už €25, bet paskui pakeičiau į kuklesnį užsakymą hostelyje, moterų kambaryje, už €8. Nesigailiu- Ryga, tokia, kokia ji buvo šį kartą, neverta didesnių išlaidų. Hostelis Seagull Gareth yra netoli stoties ir nuo jo visai čia pat senamiestis, todėl renginiui jį ir pasirinkau. Hostelis kaip hostelis, kažkokių ypatingų pretenzijų neturiu- gavau kavos, buvo bevielis internetas, švari patalynė. Tiesa, mano deimantų ir naftos saugojimo kamera buvo sulūžusi, bet čia pat ją sutvarkė. Mano kambariokės parėjo tik apie šeštą valandą ryto, nusiavė batus, išbėrė iš kišenių monetas ant grindų, ir smigo miegoti. Dar virtuvėje buvo toks neaiškus tipas, kuris pasakojo, kad gyvename vieną kartą ir reikia viską išbandyti. Jeigu gaučiau po deimantą kiekvieną kartą, kai tokią nesąmonę man pasako vyras hostelyje, tai būčiau milijonierė, o žiurkėnas Cepelinas sysintų į aukso drožles vietoje medžio pjuvenų.

Dienos kelionė į Latviją: Dobelės alyvos ir Jelgavos smėlio skulptūrų festivalis.

Dobelės alyvų sodas seniai mane viliojo apsilankyti, bet susisiekimas su ta Latvijos dalimi iš Vilniaus yra komplikuotas, nebent turite automobilį. Išeitis buvo viena- susidėti su kokia nors agentūra. Raukiausi ilgai, nes kelionių agentūrų Lietuvoje darbas su autobusinėmis kelionėmis labai dažnai yra žemiau plintuso pagal kokybę, o Valstybinis turizmo departamentas negali įtakoti nieko, net kad kelionės kokybė būtų užtikrinta; turiu raštišką atsakymą dėl vieno mano skundo, vis drąsinuosi, kad reiktų paviešinti. Na, bet arba rizikuoji ir pamatai Dobelės alyvas, arba nerizikuoji ir negeri latviško alaus. Taip sutapo, tomis dienomis vyko ir Jelgavos smėlio skulptūrų festivalis, todėl kelionių agentūros sukruto rinkti grupes. Variantus per Pakruojį, Rundalę, ar Pokainių mišką atmečiau, nes ten jau esu buvusi, ir pasirinkau kol kas savo reputacijos nesugadinusią firmą (kas kelionės pabaigoje pasikeitė). Išvykome 5.30 val. ryte nuo Forum Palace. Kadangi-retas atvejis- nereikėjo važiuoti į Kauną paimti turistų, riedėjome tiesiai per Panevėžį, kur įlipo mūsų gidė, o Latvijos sieną kirtome apie 10.00 val. ryto. Autobusas buvo matęs geresnių dienų, sušalome kaip reikalas, klostėmės ką suradę, kol pagaliau išsikovojome, kad išjungtų tą baisų šaltį. Dviaukščiame autobuse buvo nesureguliuota šildymo/vėsinimo sistema, neveikė televizorius ir radijas, ir bendras autobuso vaizdas buvo gerokai padėvėtas.

Latvijos pasienis pasitinka naujais keliais. Tokia maloni staigmena, kad net nufotografavau. 

Pirmas sustojimas buvo Tervetėje. Tai buvo visiškai beviltiškas vienos valandos iššvaistymas. Sunkiai suprantu, kaip pažiūrėjimas į piliakalnį per ūkininko tvorą ir naujai pastatytos medinės pilies apžiūra iš lauko praturtino mane žiniomis apie žiemgalių kultūrą. Visiškai netalentingas buvo šių objektų įtraukimas į ir taip įtemptą dienos programą.