Baltų kelias į kuršių paveldą: Bijotai-Rucava-Papė-Grobinia.

Štai ir grįžau iš dviejų dienų kelionės po Kuržemės kraštą Latvijoje, kur pažintinio turo metu buvo pristatomas Interreg Latvija-Lietuva projektas "Baltų kelias", o konkrečiau-kuršių paveldas. Tai buvo organizuota žurnalistinė kelionė, į kurią mane pakvietė Kuržemės planavimo regiono atstovai. Informacija, kurią pateiksiu savo pasakojime, dalinai bus paimta iš šio projekto leidinių.

Baltai yra indoeuropiečiai, bet šiuo metu jie kalba tik lietuviškai ir latviškai. Baltų gentys, kurios gyveno db. Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Kaliningrado srities žemėse, ne visos išliko istorijos eigoje, ne visoms buvo lemta sukurti valstybes, todėl, kad ir kaip liūdna būtų, užkariautos baltų gentys tapo svetimų valstybių dalimi. Šiandien kviečiama keliauti kuršių, žiemgalių, sėlių takais vėl atrandant senąjį baltiškąjį "užtaisą" iš jų gyvenimo būdo, papročių, gamtamaldinės tradicijos, kulinarijos, amatų...Tai-iššūkis, nes Lietuvos teritorijoje Romos katalikų bažnyčia labai aršiai kovojo su pagonybe ir be gailesčio trynė senąją civilizaciją, o štai protestantams latviams šiuo klausimu labiau pasisekė. Šiuo metu yra parengta medžiagos 2145 kilometrams: apie 790 km kuršių, apie 620 km žiemgalių ir apie 735 km sėlių žemių yra įtraukta į pažintinį maršrutą. Turiu iš karto pasakyti, kad maršrutui objektai buvo atrenkami pagal tam tikrus kriterijus, įskaitant jų pritaikymą turizmui-stovėjimo aikšteles, tualetus, informacijos centrus, vertingus archeologinius radinius, publikacijas spaudoje ir pan., todėl visiškai lankymui nepritaikyti objektai, kad ir unikalūs vienai ar kitai baltų genčiai, galėjo neatsirasti maršruto žemėlapyje.

Lankomės etnografiniame ūkyje Kuržemėje.

Kas gi tie kuršiai? Ši gentis gyveno šiaurės vakarų Lietuvoje, db. Klaipėdos ir Palangos apylinkėse, į vakarus nuo Kuržemės iki Ventos žiočių Baltijos jūroje. Kuržemės (Kuršos) pavadinimo kilmė nėra žinoma, manoma, kad taip vadintas "skurdus, krūmeliais apaugęs kraštas" arba "vieta, esanti kairėje". Kuršiai vertėsi gyvulininkyste, žemdirbyste, žvejyba. Kuršių maisto racioną sudarė rugiai, kviečiai, miežiai, avižos, pupos, ropės, įvairių galvijų mėsa, naminiai paukščiai; kuršiai laikė bites ir turėjo daug medaus, o vaškas buvo paklausi eksporto prekė, nes to meto Europos bažnyčių žvakių vaškas dažniausiai buvo iš baltiškų teritorijų. Medžioklės metu maisto atsargas papildydavo sumedžioti stumbrai, elniai, stirnos, bebrai. Kuršiai statė gerus laivus, buvo narsūs kariai ir prekybininkai. Skandinavų sagose jie minimi ir kaip plėšikai- db. Danijos bažnyčiose buvo prašoma Dievo apsaugoti nuo kuršių. Įprastai kuršiai kurdavosi aukštesnėse vietovėse netoli vandens, pvz. ant kalvų dviejų upių santakoje. Gyvenvietes apsaugodavo dirbtiniais pylimais ir grioviais. Kuršių bajorai sugebėjo išsiderėti iš Livonijos Ordino privilegijų ir žemių mainais už tarnybą (šiandien, turbūt, sakytume-"už kolaboraciją su okupantais"). Sakoma, kuršiai buvo turtingiausia baltų gentis. Jie paskutiniai iš pagonių priėmė krikščionybę. Na, ir pabaigai, uždarykime klausima dėl "baltų vikingų". Kai kurie rimti istorikai labai raukosi, kai kuršiai pavadinami "Baltijos vikingais", nes, esą, su vikingais kuršiai nesigiminiuoja. Tačiau kuršių kontekste "vikingas", "vikingavimas" reiškia naujų žemių atradimą, kolonijų kūrimą, avantiūriška gyvenimo būdą. Po nesėkmingų kovų su Ordinu (galutinai kuršiai buvo nukariauti 1267 m.), dalis nepavergtų kuršių asimiliavosi su žemaičiais, žiemgaliais ir lyviais ir kaip atskira etninė grupė kuršiai nebeminimi nuo XVI a. pab. Net ir šiandieninėje Latvijoje, kur mes lankėmės, kai kur kuršių paveldas yra negrynas, su prūsų kultūros priemaiša.




Kelionę Vilniuje pradėjome tradiciškai-pusvalandį laukdami vėluojančių, "nes rugsėjo pradžioje būna kamščių", tada sukome į Kauną, o paskui-į Bijotus, kur prisijungė paskutiniai keliautojai ir buvo numatyta kavos pertraukėlė. Kelionės išvakarėse Bijotus man Google Maps sunkiai rado, o kai rado, tai parodė, kad ten yra Dionizo Poškos baubliai, bet netikėjau, kad ir mes ten apsilankysime. Net nutirpau iš laimės, kai mūsų autobusas įsuko į Dionizo Poškos baublių muziejaus kiemą. Čia galima įsigyti "Surink Lietuvą" Šilalės magnetuką!

Baublys.

Senieji žemaičiai pasakoja, kad kadaise ąžuolų viršūnėmis buvo galima nueiti nuo Skaudvilės iki Šilalės. Pasakojama, kad vienas ąžuolas buvo ypatingas galiūnas, jo ertmėse įkalinti didžiausi vėjai imdavo baubti, ieškodami išėjimo, tai vietiniai gyventojai ir sakydavo, kad ąžuolas baubia-taip ir gimė Baublys. Apie ištręšusiu vidumi baubiantį medį išgirdo vietos bajoras Dionizas Poška, kuris buvo visokių senovės įdomybių mylėtojas. Jis 1812 m. paprašė medį nukirsti ir atgabenti į Bijotus. Nors pagonybė jau buvo seniai užgniaužta, politkorektiškais sumetimais į ąžuolo apžiūrą buvo pakviestas vyskupas J.A.Giedraitis. Abudu su Dionizu Poška jiedu suskaitė net 740 matomų rievių. Iš ąžuolo kamieno buvo padarytas namukas, kuriame D. Poška įrengė senienų muziejėlį. Netrukus garsas apie neįprastą Baublį ėmė skilsti po apylinkes, neva, čia muziejuje sukaupta daug brangenybių, todėl vietos dvarininkai ėmė važiuoti į svečius tų brangenybių apžiūrėti, bet rasdavę tik visokius keistus etnografinius rakandėlius ar gamtos kūrinius ir kalbėdavę, kad tas Dionizas Poška, švelniai kalbant, nelabai protingas. Muziejėlis visgi buvo ne kartą išgrobstytas įvairių karų, suiručių, okupacijų metais. Dabar lankytojus du didieji baubliai pasitinka po apsauginiais stiklo gaubtais.

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi baubliu.

Data ant baublio-1812 metai.

Dionizas myli Uršulę.

Žinutė mėgstantiems skolintis be leidimo.

Užgaišome čia nemažai, nes niekaip negalėjome nuo tų baublių atsiplėšti, o ir muziejininkės mūsų nepaleido taip greitai. Mus lydėjusi latvė iš Kuržemės planavimo regiono tik akis išpūtusi dairėsi, ko tie lietuviai taip aplink tą keistą medį tupinėja, juk kaip ir tik kavos atsigerti sustojome.

Rucavoje, jau Latvijos pusėje, mūsų laukė etnografinio ūkio "Zvanitaji" šeimininkės. Čia mes susipažinome su Rucavos krašto gyventojų buitimi, tekstile, kulinarija. Tautiniais rūbais pasipuošusi šeimininkė pasitiko mus su daina (intonacija nuostabiai panaši į mūsų sutartines), pakvietė prie stalo pasivaišinti vietiniais gardumynais ir papasakojo apie šio krašto gyventojų kuršių tradicinius raštus, apžiūrėjome rankų darbo pirštines. Labai įdomu, kad čia moterys sijonus pasidarydavo audinius aplink liemenį apsisukdamos, o drabužiams sutvirtinti segėsi sages per alkūnę. Tai gražiai matosi šeimininkės nuotraukose. Šią edukaciją turistai gali užsisakyti iš anksto. Kontaktai: Sandra Aigare, +37126814051, sandra.rtkc@inbox.lv  „Zvanītāji“, Rucava, Rucavos kraštas
 GPS: 56.161521 21.161599

Tautiniais drabužiais pasipuošusi šeimininkė Sandra Aigare.

Mūsų laukia vaišės.

Kuršiški gardėsiai.

Naminė duona su kastiniu (baltu sviestu) ir medumi.

Silkė su virtomis bulvėmis.

Sagės šiais laikais būna ir pririšamos.

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi kuršiškais pirštinių raštais.

Labai įdomu, kad čia likęs etnografinis paportys dovanoti pirštines karsto nešėjams-sakoma, kad blogas ženklas liestis prie karsto plikomis rankomis.

Kitas mūsų sustojimas buvo lietuvių pamėgtame Papės Kuonių kaime, kur apžiūrėjome etnografinį žvejų kaimą. Čia yra nedidelis kempingas, taipogi galima apsistoti kaimo turizmo sodyboje. Tai, kad šis kraštas nėra visiškas užkampis su paplūdimiu rodo naujutėlaitis, dar dažais kvepiantis turizmo informacijos centras. Saugoma teritorija pasižymi etnografinio stiliaus sodybomis-vienkiemiais, kur kaimynas nei per toli, nei per arti, o teritorija už Papės gamtos parko saugomos ribos "papuošta" šiuolaikinės statybos namais. Čia dar gyva tradicija vienkiemius pavadinti šeimininko vardu. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Papės Kuonių kaime buvo dvidešimt aštuonios valstiečių ir žvejų sodybos. Žemė, jūra ir darbas leido vietiniams žmonėms pragyventi, bet sovietmečiu čia buvo uždara pasienio zona, darbo nebeliko, žvejyba buvo uždrausta, pastatai ėmė nykti, juos nebrangiai supirkinėjo lietuviai kaip atostogų būstus. Šiandien išlikusios šešiolika istorinių sodybų, bet ne visose gyvenama nuolatos. Čia išsamiau aprašyta Papė, nes mes turėjome neilgą sustojimą ir ne viską apžiūrėjome: Latvija. Pape – laukinės gamtos išsiilgusiems. O kur konkrečiai apsistoti Papės Kuonių kaime, sužinosite pas Mikjani Farm.

Etnografinė sodyba.

Etnografinis katinas.

Nendrėmis dengtas stogas.

Iš sienos kyšančių rąstų galai apsaugoti apkaustais nuo lietaus.

Raštuota langinė.

Įvairūs rakandai. Ta kepurė-netgi labai etnografinė.

Lietuvio sodyba ir Papėje atpažįstama.

Etnografinė sodyba.

Kopoje įrengtas sandėliukas.

Neseniai atrestauruota sodyba.

Apsauga nuo kiaunių.

Žirgeliai ant stogo.

Namo sienos iš nendrių.

Etnografinis muziejus.

Muziejaus komplekso pastatas.

Turizmo informacijos centras.

Turizmo informacijos punktas!

Žvejybos reikmenys.

Muzikos instrumentai.

Muzikos instrumentai. 

Debesys, kurie kaupėsi visą dieną, pagaliau nusprendė atsiųsti mums lietaus pačioje nepalankiausioje vietoje-atvirose ganyklose. Nors buvome iš anksto įspėti, kad reikės apsirengti kaip į žygį, bet kai lyja-tai lyja. Tiesa, mes, lietuviai, lietaus nebijome, juk Lietuva-tai lietaus žemė, ar ne? Tai ir sukame į Papės gamtos parko teritoriją, kur ganosi laukiniai arkliai ir taurai. Seniai seniai arkliai ir taurai buvo įprasti gyvūnai Europos landšafte, jie prisidėjo prie gamtos įvairovės ir pievų formavimosi, nes, trumpai tariant, jie ten viską gerai nugraužia. Specialus parkas šiems gyvūnams Papėje įkurtas 1999 m. Čia galima iš saugaus atstumo pamatyti taurus ir laukinius arklius, o stumbrai, sakoma, išėjo iš saugomos teritorijos į Latvijos miškų platybes ir atgal į aptvarą negrįžo, gyvena sau laisvėje kaip ponai. Arkliai kartais įbrenda į ežerą, bet į kitą krantą nelabai plaukia, o jeigu retai išeina iš teritorijos, tai reindžeriai juos sugaudo. Taurai dažnai sukuria ganyklas laukiniams arkliams, nes pirmieji nugraužia aukštą žolę, o žiemą maitinasi išlikusia nenugraužta žole ir net ir medžių žieve. Taurų šeimoms vadovauja vyresnioji patelė, čia reindžerių meiliai vadinama "močiute". Taurai turi kolektyvinę atmintį, t.y. viena patelė prisimena kur gerai atsigerti, kita patelė prisimena kur gausu maisto, ir t.t. Papės gamtos parko gyvūnai yra reintrodukuoti, nes paskutinis tauras mūsų areale Lenkijoje mirė 1627 m. Laukiniai arkliai irgi žinomi nuo žilos senovės, bet paskutinis mirė Rusijoje 1887 m. Reintrodukuoti arklius sumanė lenkas profesorius Vitelani 1936 m. ir ėmėsi eksperimentų, taip sukurdamas Konik Polski. Laukiniai arkliai maitinasi žole, medžių žieve ir krūmais. Jeigu taurai turi matriarchatą, tai laukiniai arkliai gyvena haremais- eržilas turi kelias pateles su prieaugliu. Laukiniai arkliai išguja iš bandos kumeles, kurių giminystė su eržilu per artima poruotis, jos suformuoja atskiras grupes, haremų neturintys eržilai irgi laikosi atskiromis grupėmis. Daugiau informacijos apie Papės gamtos parką ir apsilankymą rasite čia: Rucavos ir Nycos kraštas
GPS: 56.19268, 21.08332 Ints Mednis, World Wildlife Fond project manager , 
+371  29224331, imednis@pdf.lv www.pdf-pape.lv

Taurų banda.

Įspūdingi ragai, ar ne?

Laukiniai arkliai.

Šlamščia sau laimingi.

Atrodo, lietus kaupiasi...

Laukiniai arkliai.

"Lijo lijo lietus, per karaliaus pietus"- lietus tai nurimsta, tai vėl prapliumpa, bet mes gi dirbti važiuojame, ne atostogauti. Ir štai mes Grobinioje, kur mūsų laukia vikingų paveldas ir karšta sriuba ant laužo. Kai pila lietus, tai tokia programa neypatingai žavi, ypač kai nosis jau bėga kaip Ventos upė, bet susiimame ir narsiai einame link Grobinios pilies griuvėsių. Grobinia kuršių kalba reiškia "skroblų miškas". Šiose apylinkėse kadaise buvo kronikose minima Jūrpilė (Seeburg),- nuo VII iki IX a. čia gyveno gana didelė vikingų kolonija, kai kartu su kuršiais gyveno 300-500 skandinavų-manoma, kad vikingai pirma už Skandinavijos ribų įsikūrė Latvijoje, o tik vėliau paplito kitur Europoje. Grobinios architektūrinis ansamblis yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą temoje apie vikingų laikų vietas šiaurės Europoje. Archeologiniai radiniai iš Grobinios kasinėjimų yra saugomi Liepojos, Rygos ir Sankt Peterburgo muziejuose. 1253 m. Livonijos Ordinas čia pasistatė pilį saugoti keliams iš Livonijos į Prūsiją. Ši pilis ne kartą buvo perstatyta, o sunaikinta XVIII a. Griuvėsiai yra konservuoti ir pritaikyti lankymui. Šalia yra turizmo informacijos centro kioskelis su kavine (dirba sezono metu). Deja, lietus mums sutrukdė aplankyti piliakalnį, ant kurio stovėjo kuršiška pilis Jūrpilė-Seeburg. Dar pasakojama, kad Grobinioje 1559 m. buvo nubausta pirmoji Latvijos ragana. Kasmet paskutinį gegužės šeštadienį Grobinioje vyksta gyvosios istorijos festivalis. Dar siūlomas naktinis pasiplaukiojimas valtimi-teatralizuota patirtis (misterija) naktį, atkuriant vikingų gyvenvietės realijas su kovomis, verkiančiomis žmonomis ir pan. Visa reikalinga informacija čia: Aktyvaus turizmo centras „Kuršių vikingų stovykla“ yra Grobinioje. Raimonds Reinis, +371 26490324, travel@grobinasturisms.lv  Pīlādžu gatvė 3, Grobinia, Grobinios kraštas GPS: 56.53406, 21.15124 www.grobinasvikingi.lv

Livonijos Ordino pilies griuvėsiai.

Senamiesčio akcentas.

Romantiški pilies griuvėsiai.

Galingi čia buvo mūrai.

Kylame į apžvalgos aikštelę.

Vikingų valtys.

Šlapios nuo lietaus vikingų valtys.

Mūsų būryje kyla maištas, nes ne visi nori plaukioti šlapia valtimi ir dar lyjant, ir tie žmonės nuo šiol bus istorijos kronikose žinomi kaip "sausašikniai". Bet Kūtvėla žino, kad žmogaus oda vandens nepraleidžia, o rūbai išdžius kada nors ateityje, todėl drąsiai kepurnėjasi į šlapią valtį, kur papildo negausias "šlapiašiknių" gretas.

Grobinios miestelis.

Vejamės grobį.

Raguotas vikingas-geros fantazijos vaisius.

Tikro vikingo vertas tualetas.

Šiupininė ant laužo.

Galima išbandyti taiklumą.

Po vakarienės važiavome nakvoti į Liepoją, kuri yra vos už kokių 10 km nuo Grobinios. Nakvojome Liva Hotel 3+*. Tai yra didžiausias ir žinomiausias Liepojos viešbutis. Įkurdino mus tiesiog karališkai po vieną kambaryje, tai nereikėjo nerimauti dėl knarkiančio kaimyno. Netoliese dar dirbo vietinė "Maxima", tai švarias ten palikome saldainių lentynas.

Liva Hotel Liepojoje.

Dvigulė lova man kaip tik, juk aš keliauju su Ursulijumi Lepečkojausku.

Tradicinė vonios foto patvirtina, kad klozetas yra. Kai kurie viešbučiai rezervacijos sistemose tai nurodo kaip "privalumą".

Mini baras. Kambaryje nebuvo arbatinuko, bet pirmame aukšte yra kavos pardavimo aparatas.

Labai krikščioniškos kainos.

Pirmoji diena buvo ilga ir šlapia, todėl pirmu taikymu moviau į karštą dušą, iškimšau sudrėkusius batus tualetiniu popieriumi drėgmei ištraukti, susiveikiau viešbučio restorane karštos arbatos kovoti prieš bėgančią nosį ir šmurkštelėjau po kaldra.

Bus tęsinys.

Jūsų Kūtvėla.