Viena: imperija, kurioje niekada nenusileidžia saulė. Antroji diena.

Antras rytas hostelyje jau kiek geresnis, nors pirmą naktį naujoje vietoje visada miegu blogai. Padeda tai, kad artimiausia aplinka kažkiek pažįstama, nėra tokio pirmos dienos streso. Su kambariokėmis irgi pasisekė, visos iki vidurnakčio savo gulte, netriukšmingos ir nekonfliktiškos, nors kažkuri knarkia. Pusryčiai gausūs ir sotūs, oras šviečiasi puikus.

Kūtvėla lankosi Vienoje.

Malonūs atradimai Daugpilyje tęsiasi. Daugpilio rajono pasiūlymai turistams: nuo tanko iki alpakos.

Reportažo partneriai Daugpilio turizmo informacijos centras ir autobusų firma Ecolines.

Ryte po pusryčių mus vėl padalino į dvi grupes pagal kalbas. Mano rusų/anglų kalbos grupė rytą pradėjo nuo legendarinio latviško gėrimo "šmakovkos", o mūsų nuodėmę užmaliavojo, jeigu taip galima sakyti, kita mūsų grupė sinagogoje. Paskui apsikeitėme vietomis, juk už gerą reikia atlyginti, ar ne?

Kūtvėla (dešinėje) ir ožys Filia. JuRita zoosodas.

Ar žinote, kas Latgaloje yra tyras kaip šaltinio vanduo ir stiprus kaip tvirtas žemdirbio rankos paspaudimas? Ogi "šmakovka"- ne stipresnė kaip 45' naminė degtinė! "Šmakovkos" muziejus pristato šio tradicinio Latgalos alkoholinio gėrimo gamybos tradicijas. Šiam muziejui įrengti latviai panaudojo dalinę Europos sąjungos paramą. Norintys gali ir įsigyti šio produkto. Nenoriu atimti iš gido duonos, todėl visas technologines ir ideologines vingrybes paliksiu jam išaiškinti per ekskursiją. Yra nedidelė degustacija. Redakcija pasisako už saikingą alkoholio vartojimą.

Darbo priemonė.

"Granionyj stakan".

Laiko mašina.

Ursulijus Lepečkojauskas tikrina laiko mašiną.

Vienu iš šios kelionės pliusų buvo galimybė apsilankyti Daugpilio sinagogoje. Čia galima pasiklausyti gido pasakojimo apie Daugpilio žydų gyvenimą, apsilankyti sinagogoje, pamatyti judaizme naudojamus liturginius reikmenis. Apsilankymą reikia derinti iš anksto, kontaktus nurodo Daugpilio turizmo informacijos centro puslapis (Daugpilio ir Latgalos žydų muziejus ir sinagoga), šio reportažo rašymo metu atsiskaitymas už ekskursiją yra savanoriška auka (dydis nenurodomas). Yra galimybė įsigyti knygelių apie žymius šio krašto žydų kilmės asmenis. Mums ekskursiją vedė gerb. Josifas Ročko. Jis paaiškino, kad sinagoga pavadinta "Kadiš"- tai yra malda, skaitoma artimiausio velioniui giminaičio per gedulingą minėjimą. Sinagogoje yra vyrų ir moterų dalys. Moterų dalys sinagogose sukurtos ne veltui, ir čia anaiptol ne jokie antifeminizmai ar diskriminacijos. Tiesiog, kai Dievas tvėrė pasaulį, jis sutvėrė sutvėrimą, ryškesnį už saulę, gaivesnį už vėją, švelnesnį už pūką- Moterį. Ir vyrams, besimeldžiantiems kartu su tokiu sutvėrimu vienoje patalpoje, sunku sukaupti mintis ir visą dėmesį skirti maldai. Na, sakė mums mūsų gidas, dar moterys baisiai plepa. Va kas neplepa, tai rankraštis, kuriam perrašyti reikia metų laiko, visai kaip vaiką pagimdyti, toks rankraštis su liturginiu tekstu gimsta kaip žmogus, tarnauja žmonėms ir kai susidėvi, jis laidojamas kaip žmogus per specialią ceremoniją, todėl, trūkstant minimalaus vyrų skaičiaus sinagogoje pradėti pamaldoms, toks rankraštis užskaitomas kaip vienas trūkstamas vyras.

Menora ant sinagogos vartų.

Daugpilis- Latvijos turizmo magnetas. Netikėti malonūs atradimai Latvijoje.

Reportažo partneriai Daugpilio turizmo informacijos centras ir autobusų firma Ecolines.

Kai matai baltus arklius, reikia keisti gyvenimo būdą.

Daugpilio turizmo informacijos centras organizavo dviejų dienų tarptautinę turizmo profesionalų kontaktų biržą ir savo turizmo galimybių pristatymą. Šis reportažas skirtas trumpai akcentuoti paties Daugpilio lankytinas vietas ir detaliau papasakoti apie naujai aplankytą Daugpilio rajoną. Taip yra, nes prieš kelis metus Daugpilyje praleidau dvi dienas ir viską detaliau jau aprašiau, todėl nenoriu kartotis. Mano ankstesnius reportažus rasite čia: Savaitgaliais lankome kaimynus. Daugpilis, pirmoji diena: Daugpilio tvirtovė, Latgalos zoosodas, Zino inovacijų centras, Emma meno kambarys.   Savaitgaliais lankome kaimynus: Daugpilis, antroji diena: istorinis miesto centras, bažnyčių kalva, šratų fabrikas, krašto muziejus, "šmakovkos" muziejus. Keliaujame traukiniu į Daugpilį: ką pamatyti per 7 valandas?: vienos dienos išvyka į Daugpilį traukiniu.

Nors į Daugpilį ir kursuoja traukinys iš Vilniaus, jo reisai numatyti tik savaitgaliais ir todėl į Daugpilį atvažiavau Ecolines autobusų firmos autobusu. Jis kiek vėlavo atvykti į Vilnių, bet į Daugpilį atvykome laiku. Man patinka važiuoti šiais autobusais, nes jie tikrai labai patogūs, ir aš taip sakau ne todėl, kad gavau nemokamą bilietą-jie tikrai labai patogūs. Autobuse yra tualetas, galima įsigyti gėrimų ir užkandžių, visą kelią lydi autobuso stiuardesė, yra nemokamas wi-fi, pasižiūrai du filmus-ir tu jau vietoje!

Mūsų autobusas į Daugpilį.

Su daina ir darbas lengvai einasi.

Daugpilyje mūsų delegacija buvo apgyvendinta "Hotel Latgola" viešbutyje. Aš čia gyvenau ir praeitą kartą, kai svečiavausi Daugpilyje. Viešbutis yra miesto centre, netoli autobusų stoties, šalia yra tramvajaus sustojimas ir keletas prekybos centrų, pašto skyrius, turizmo informacijos centras. Nemokamas wi-fi viešbutyje buvo labai lėtas, bet užtat savas mobilus ryšys dirbo kaip bitutė. Pusryčiai gana monotiniški, bet bado šmėklą nuo durų atginti galima: košė, dešrelės, kiaušinienė, virti kiaušiniai, duona, kumpis,sūris, daržovės, jogurtas, vaisiai... Jeigu man pačiai reiktų rinktis kur gyventi, tai rinkčiausiu šį viešbutį, nes man jis jau pažįstamas.

Baltų kelias į kuršių paveldą: Bijotai-Rucava-Papė-Grobinia.

Štai ir grįžau iš dviejų dienų kelionės po Kuržemės kraštą Latvijoje, kur pažintinio turo metu buvo pristatomas Interreg Latvija-Lietuva projektas "Baltų kelias", o konkrečiau-kuršių paveldas. Tai buvo organizuota žurnalistinė kelionė, į kurią mane pakvietė Kuržemės planavimo regiono atstovai. Informacija, kurią pateiksiu savo pasakojime, dalinai bus paimta iš šio projekto leidinių.

Baltai yra indoeuropiečiai, bet šiuo metu jie kalba tik lietuviškai ir latviškai. Baltų gentys, kurios gyveno db. Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Kaliningrado srities žemėse, ne visos išliko istorijos eigoje, ne visoms buvo lemta sukurti valstybes, todėl, kad ir kaip liūdna būtų, užkariautos baltų gentys tapo svetimų valstybių dalimi. Šiandien kviečiama keliauti kuršių, žiemgalių, sėlių takais vėl atrandant senąjį baltiškąjį "užtaisą" iš jų gyvenimo būdo, papročių, gamtamaldinės tradicijos, kulinarijos, amatų...Tai-iššūkis, nes Lietuvos teritorijoje Romos katalikų bažnyčia labai aršiai kovojo su pagonybe ir be gailesčio trynė senąją civilizaciją, o štai protestantams latviams šiuo klausimu labiau pasisekė. Šiuo metu yra parengta medžiagos 2145 kilometrams: apie 790 km kuršių, apie 620 km žiemgalių ir apie 735 km sėlių žemių yra įtraukta į pažintinį maršrutą. Turiu iš karto pasakyti, kad maršrutui objektai buvo atrenkami pagal tam tikrus kriterijus, įskaitant jų pritaikymą turizmui-stovėjimo aikšteles, tualetus, informacijos centrus, vertingus archeologinius radinius, publikacijas spaudoje ir pan., todėl visiškai lankymui nepritaikyti objektai, kad ir unikalūs vienai ar kitai baltų genčiai, galėjo neatsirasti maršruto žemėlapyje.

Lankomės etnografiniame ūkyje Kuržemėje.

Kas gi tie kuršiai? Ši gentis gyveno šiaurės vakarų Lietuvoje, db. Klaipėdos ir Palangos apylinkėse, į vakarus nuo Kuržemės iki Ventos žiočių Baltijos jūroje. Kuržemės (Kuršos) pavadinimo kilmė nėra žinoma, manoma, kad taip vadintas "skurdus, krūmeliais apaugęs kraštas" arba "vieta, esanti kairėje". Kuršiai vertėsi gyvulininkyste, žemdirbyste, žvejyba. Kuršių maisto racioną sudarė rugiai, kviečiai, miežiai, avižos, pupos, ropės, įvairių galvijų mėsa, naminiai paukščiai; kuršiai laikė bites ir turėjo daug medaus, o vaškas buvo paklausi eksporto prekė, nes to meto Europos bažnyčių žvakių vaškas dažniausiai buvo iš baltiškų teritorijų. Medžioklės metu maisto atsargas papildydavo sumedžioti stumbrai, elniai, stirnos, bebrai. Kuršiai statė gerus laivus, buvo narsūs kariai ir prekybininkai. Skandinavų sagose jie minimi ir kaip plėšikai- db. Danijos bažnyčiose buvo prašoma Dievo apsaugoti nuo kuršių. Įprastai kuršiai kurdavosi aukštesnėse vietovėse netoli vandens, pvz. ant kalvų dviejų upių santakoje. Gyvenvietes apsaugodavo dirbtiniais pylimais ir grioviais. Kuršių bajorai sugebėjo išsiderėti iš Livonijos Ordino privilegijų ir žemių mainais už tarnybą (šiandien, turbūt, sakytume-"už kolaboraciją su okupantais"). Sakoma, kuršiai buvo turtingiausia baltų gentis. Jie paskutiniai iš pagonių priėmė krikščionybę. Na, ir pabaigai, uždarykime klausima dėl "baltų vikingų". Kai kurie rimti istorikai labai raukosi, kai kuršiai pavadinami "Baltijos vikingais", nes, esą, su vikingais kuršiai nesigiminiuoja. Tačiau kuršių kontekste "vikingas", "vikingavimas" reiškia naujų žemių atradimą, kolonijų kūrimą, avantiūriška gyvenimo būdą. Po nesėkmingų kovų su Ordinu (galutinai kuršiai buvo nukariauti 1267 m.), dalis nepavergtų kuršių asimiliavosi su žemaičiais, žiemgaliais ir lyviais ir kaip atskira etninė grupė kuršiai nebeminimi nuo XVI a. pab. Net ir šiandieninėje Latvijoje, kur mes lankėmės, kai kur kuršių paveldas yra negrynas, su prūsų kultūros priemaiša.

Trijų žvaigždžių Mickūnai.

Mickūnai man seniai kirbėjo mintyje, o po sėkmingos išvykos į Panerius ir Baltąją Vokę Vilniaus visuomeniniu transportu, nutariau pilnai išnaudoti nuolatinį mėnesio bilietą ir apžiūrėti toliau nuo centro esančias vietoves (jeigu kam įdomu, sekantis Kūtvėlos turistinis taikinys-Naujoji Vilnia). Mickūnuose aš turėjau labai konkretų interesą, apie kurį bus vėliau.

Kas tie Mickūnai? XVII-XVIII a. Mickūnuose minimas Vilniaus vyskupijos kapitulos dvaras, o koplyčia davė pradžią gyvenvietei. Po 1795 m. Mickūnus valdė privatūs asmenys, 1802 m. Mickūnuose gimė gydytojas, rašytojas, etnografas, bajoras Stanislovas Moravskis. Jis buvo vienintelis karaliaus Stanislovo Augusto šambeliono Apolinaro Moravskio ir Marijos Semeškaitės sūnus. Vilniuje Stanislovas Moravskis pelnė "Gražiojo Moravskio" pravardę, nes, sakoma, buvo damų numylėtinis. Nors buvo slaptos studentų draugijos narys, asmeninės pažintys jį apsaugojo nuo suėmimo, bet jo bendražygiai buvo tardyti, įkalinti, ištremti. Sakoma, Stanislovą Moravskį labai persekiojo kaltės jausmas, kad jam pavyko išsisukti. Santykiai su tėvais nebuvo idealūs, po motinos mirties jis netrukus išvyko į Sankt Peterburgą ir į Lietuvą grįžo tik po tėvo, su kuriuo nesutarė, mirties. Jis apsigyveno Ustronėje ir ėmėsi literatūrinio darbo, o man būtų įdomu pavartyti jo "Keleri mano jaunystės metai Vilniuje". Stanislovas Moravskis mirė 1853 m., palaidotas Nemajūnuose. Kitas iškilus asmuo, turėjęs nuosavybės Mickūnuose, buvo Vilniaus universiteto profesorius, gydytojas Augustas Liudvikas Bekiu. Jis kartu su gydytoju Jozefu Franku 1808 m. įkūrė Vakcinacijos institutą kovoti su raupų plitimu-tai buvo pirmasis tokio pobūdžio institutas Rusijos imperijoje ir vienas pirmųjų Senajame Pasaulyje. Tai buvo labdaringa įstaiga ir Vilniaus bei Vilniaus apylinkių gyventojai buvo skiepijami nemokamai. Rusijos caro administracija institutą po 1831 m. sukilimo uždarė, bet jis vėl atnaujino veiklą 1886 m. Raupai (šiandien laikomi sėkmingai išnaikintais) buvo infekcinė liga, nuo kurios mirdavo trečdalis ligonių. Profesorius Bekiu buvo atsakingas ir už Vilniaus išvalymą po Napoleono atsitraukimo ir tai buvo labai konkretus valymas: trisdešimt tūkstančių kareivių lavonų reikėjo surinkti ir palaidoti sklype už miesto įtvirtinimų. Taipogi, caras Aleksandras I davė tikslius įsakymus dėl kritusių arklių bei mieste likusių sužeistųjų kareivių padėties. Už savo pastangas profesorius Bekiu buvo apdovanotas medaliu- tai bene vienintelis atvejis istorijoje, kai apdovanojamas gydytojas, palaidojęs tiek daug žmonių (medikų jumoras). Pats profesorius Bekiu mirė nuo žaibo, kuris nutrenkė jį pro langą bute viename iš Vilniaus kiemelių,-sakoma, tai buvo Dievo pirštas, nes profesorius, esą, bendradarbiavo su Rusijos caro administracija persekiojant slaptoms draugijoms priklaususius studentus. Bent taip manė poetas Adomas Mickevičius, šį siužetą aprašęs vienoje savo knygų ir už tai mirtinai susipykęs su profesoriaus posūniu, irgi poetu, Julijumi Slovackiu. Dabar abudu poetai guli amžinatilsio Krokuvos Vavelyje-mirtis yra tikrasis "svieto lygintojas". XIX a. Mickūnuose pastatyta mūrinė bažnyčia, 1871-1915 m. paverta stačiatikių cerkve. Mickūnuose 1905 m.apsilankė Feliksas Dzeržinskis ir organizavo mitingą prieš Rusijos valdžią. Kraštas buvo okuptuotas Lenkijos po Pirmojo pasaulinio karo, bet 1939 m. grąžintas Lietuvai. Sovietmečiu Mickūnai oficialiai tapo miesteliu, čia buvo Felikso Dzeržinskio vardo kolūkio centrinė gyvenvietė. Mickūnų herbas patvirtintas 2013 m.: mėlyname skyde banguoja stilizuotos M formos sidabrinė juosta ir trys auksinės septynkampės žvaigždės. Trys žvaigždės simbolizuoja čia gyvenusius tris žymius Vilniaus universiteto auklėtinius, to meto šviesuolius, daug nuveikusius šalies kultūros labui.

Čia teka Vilnia.

Maloniai nustebau, kad pro Mickūnus teka Vilnia. Taip taisyklingai reiktų vadinti mūsų Vilnelę! Vaizdingos jos vietos yra Belmonto kriokliai ir Pūčkorių atodanga. Į Mickūnus iš Baltupių atvažiavau su dviem persėdimais: pirmiausia iki Žaliojo tilto, tada 6G autobusu iki Naujosios Vilnios žiedo ir iš ten retai kursuojančiu 67 autobusu iki Mickūnų.

Dienos kelionė į Klaipėdą ir Lietuvos jūrų muziejaus akvariumo lankymas. Lietuva ir "Titanikas"?-Ryšys egzistuoja!

Mano susidėliota Klaipėdos pažintinė programa buvo tokia plati, kad uostamiestyje ketinau praleisti tris dienas. Labai norėjau sutikti pirmąjį 2018 metų kruizinį laivą (šiemet tai "Astoria", plaukianti po Portugalijos vėliava), bet susirašinėjimas su šio laivo viešųjų ryšių atstovais nieko nepešė, tik spengiančią tylą eteryje. Šią kelionę planavausi būtent balandžio mėnesiui ir netrukus reikėjo apsispręsti galutinai, nes gegužė visa jau užkimšta išvykomis, birželis rezervuotas gidavimo akreditacijai ir kelionei į Alytų, kur ketinui eiti Camino Lituano keliu, o ir kiti mėnesiai pamažu "apauga" naujomis kelionių kryptimis. O čia netikėtai mano akys nukrypo dar ir į Augustavą, nes dienos kelionė į Suvalkus pateisino mano lūkesčius, ir tada kilo grynai buitinis finansinis klausimas dėl kelionės krypties, nes traukinio bilietas į abi puses iš Vilniaus į Klaipėdą (tiesiogiai) ir Augustavą (su persėdimu Kaune) kainavo beveik tiek pat. Čia man protingai patarė mano Kūtvėlos Facebook paskyros sekėjai: vėsų pavasarį geriau leisti laiką uždarame Klaipėdos akvariume, o šiltą vasarą geriau leisti atvirame Augustave. Beliko apsispręsti iš esmės: ar man vis dėlto reikalinga nakvynė Klaipėdoje? Čia savo žodį tarė biudžetas, kuris yra toks, koks yra: ne, nereikalinga. Viskas labai paprasta: nakvynė biudžetiniame no frills sektoriuje reiškia papildomas išlaidas vakarienei ir pusryčiams, o nakvynė labiau high end sektoriuje iš esmės ir reiškia... brangesnę nakvynę. Jūs nepatikėsite, kaip brangu yra nakvoti Klaipėdoje! Mano paskaičiavimais, naktis Klaipėdoje man kainuotų papildomai nuo 30 eurų. Išbraukus nakvynę iš kelionės plano, liko surasti tokį traukinio ar autobuso grafiką, kuris darbo dieną duotų man daugiausiai laiko Klaipėdoje, bet būtų proto ir biudžeto ribose. Kodėl darbo dieną? Visų pirma, dažnai savaitgalio maršrutai iš Vilniaus turi pakankamai vėlyvus išvykimus; visų antra, nenorėjau būti sutrypta organizuotų nusikalstamų vaikų grupių, kokių tikrai nepavyks išvengti savaitgalį. Po ilgų knaisiojimųsi po traukinių ir tarpmiestinių autobusų grafikų džiungles išsirinkau TOKS NEO reisą Vilnius-Klaipėda-Vilnius, kuris mane pristatytų į Klaipėdą 09:50 val ryte ir namo išvežtų 17:45 val vakare. Rinkausi būtent NEO liniją dėl to, kad šiame autobuse būna WC, kuriuo-dabar pusė Lietuvos autobusinių agentūrinių keleivių griebsis už širdies-keleiviams naudotis leidžiama, o man po pernai patirtos avarijos ir dubens kaulų operacijos (aš pusę metų nevaikščiojau) į WC reikia dažniau negu anksčiau. Šios vienos dienos išvykos planas buvo apsilankyti atnaujintame Lietuvos jūrų muziejaus akvariume ir pasivaikščioti po pačią Smiltynę bei Kopgalį pagal turistinį lankstuką iš šių metų Adventuro parodos. O kadangi buvo penktadienis ir dar trylikta diena, tai išvyka žadėjo būti nenuobodi ir nedaug trūko, kad ilgai ir kruopščiai planuota kelionė į Klaipėdą būtų neįvykusi.

Rūšių draugystė.

Savaitgaliais lankome kaimynus: Kūtvėla keliauja į Daugpilį. Pirmoji diena.

Jeigu reiktų išvardinti turistiniais tikslais aplankytas Latvijos vietas, dauguma žmonių pirmiausiai paminėtų Rygą su gražiu senamiesčiu ir įdomiais muziejais, Ventspilį su sutvarkytais paplūdimiais ir atrakcijomis vaikams, Rundalės pilį su nuostabiu sodu, galbūt ir Jelgavą su ledo ir smėlio skulptūromis. O štai Daugpilis vargu ar bus atsidūręs turistų radare, nors svečių iš Lietuvos trūkumu jis tikrai negali skųstis. Pasinaudojusi galimybe partneriauti su autobusų firma Ecolines ir Daugpilio TIC, praleidau dvi dienas antrame pagal dydį Latvijos mieste ir likau labai patenkinta savo kelione.

Daugpilis yra ne, kaip galima pagalvoti, "miestas su daug pilių", o tik kuklus "pilis prie Dauguvos upės" kažkada buvusioje etninėje sėlių žemėje (sėliai asimiliavosi su latgaliais). Čia gyvena latvių, rusų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, lietuvių, žydų ir kitų tautybių žmonės. Šiame krašte vaikai auga poliglotais, nes reikia bent kiek įvaldyti latvių, latgalių, rusų, anglų, netgi vokiečių kalbas. Miesto ištakos siekia senus laikus, kai žmonės iš Gotlando vandens keliu siekė dabartinių Rusijos ir Graikijos teritorijas. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Daugpilis paminėtas 1275 m., kai Livonijos ordino nariai, vadovaujami magistro Ernsto fon Ratzeburgo, pastatė tuometinę Dunaburgo tvirtovę. Ši vietovė tapo žinomu prekybos centru. Po Livonijos ordino panaikinimo 1561 m. vietovė perėjo Lenkijos karūnai (negaliu sakyti Abiejų Tautų Respublikai, nes Liublino unija buvo tik 1569 m.) ir gavo herbą, tačiau 1577 m. kraštą nusiaubė Ivanas Žiaurusis, kuris pastatė naują tvirtovę jau kitoje vietoje. Steponas Batoras suteikė Magdeburgo teises 1582 m. Pasibaigus Šiaurės karui 1721 m. vietovė perėjo carinei Rusijai. Tada buvo vykdomas Peterburgas-Varšuva kelio projektas, vystėsi pramonė ir prekyba, todėl žymiai išaugo gyventojų skaičius, buvo pastatyta nauja, jau trečia, tvirtovė. Caras Aleksandras III nusprendė miestą pervadinti Dvinsku 1893 m., o 1920 m. jis tapo Daugpiliu. Daugiau kaip 70 proc. Daugpilio pastatų nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, o koks likimas ištiko žydų tautybės žmones- mums žinoma iš istorijos. Išsivadavęs iš sovietų valdžios, Daugpilis šiandien yra istoriškai daugiakultūris miestas, gerbiantis įvairias tradicijas.

Sveiki atvykę į Daugpilį!

Pasirinkau Ecolines autobusą su planuojamu išvykimu iš Vilniaus penktadienį 17.30 val., kuris Daugpilyje būtų apie 20.30 val. Pastaruoju metu tenka pripažinti, kad visi tarptautiniai autobusai kiek vėluoja, bet čia turbūt įtakos turi kelio remonto darbai ir sugrįžęs rudens eismas. Keliavau maršrutu Kaunas-Rezekne per Vilnių, Uteną, Zarasus ir Daugpilį, o Rezekne buvo numatytas persėdimas keleiviams, vykstantiems į Maskvą. Aš išlipau anksčiau-Daugpilyje.

Kūtvėla vėl eksperimentuoja. Gal kam reikia mažo mielo dinozauro?

Tuo metu, kai Daenerys auklėja savo drakonus, o skaisčios Vilniaus mergelės bėga nuo Bastėjos bazilisko net sijonus pasikaišiusios, Kūtvėla susirado iš Varšuvos Koperniko mokslo muziejaus parsineštą dinozauro kiaušinį ir nutarė pagal instrukcijas jį išperinti. Dinozauro jauniklis užaugs iki pilno dydžio per 5-8 dienas. Tiranozauras Rex, sakoma, svėrė apie penkias tonas. Dėl visa ko parašysiu Stevenui Spielbergui ir paklausiu, ar yra laisvas aptvaras Juros periodo parke.


Pirmoji diena: dinozauro kiaušinis užmerkiamas į vandenį. Noriu sekti progresą, todėl indą suradau permatomą- žiurkėno Kristupėlio smėlio indelį. Kiaušinio smaigalyje buvo skylė, pro kurią vanduo pateko ir į kiaušinio vidų. Norite spėti, kokios veislės dinozauras dabar plaukioja vaisiaus vandenyse?

Kūtvėla ruošiasi tapti dino-mama.

Antroji diena. Ryškėja trūkiai kiaušinyje, bet dinozauriuko dar nesimato. Padėtis stabili ir stebima.

Trečioji diena. Kiaušinis skyla, gyvybė eina į pasaulį. Nekantriai laukiam toliau.

Trečioji perinimo para.

Ketvirtoji ir penktoji dienos. Kiaušinio skilimas padidėjo, bet visgi prireikė "Cezario pjūvio" lukštui, kad mažylis ateitų į šį pasaulį. Kūtvėla ir jauniklis jaučiasi gerai. Einu į dekretą.

Kūtvėla išperėjo dinozaurą.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų,

Kūtvėla Mamaitė

Bandelėmis kvepianti kelionė į nuodėmingą Klaipėdos šviesų festivalį.

Vakar vakare grįžau iš Klaipėdos ir iškart puoliau bučiuoti lapkytes Jo Mielybei Kristupėliui, kurio per tas dvi dienas baisiausiai pasiilgau-tik užrakinau duris išvažiuodama ir iš karto jau ir pasiilgau. Kol Jo Žiurkėniška Malonybė dabar teikiasi miegoti, skubu papasakoti apie kelionę į Lietuvos pajūrį. Išsiruošėme į kelionę dvi moterys (viena labai dora, kita-nelabai) ir du niekšai telefonai su GPS navigacijomis, kurias programuoja turbūt girtas barsukas, nes kitaip tų žemėlapių nurodymų paaiškinti nesugebėčiau. Išvažiavome iš Vilniaus dėl darbo aplinkybių palyginti vėlai vakare ir Klaipėdoje buvome apie pusę pirmos nakties. Apsistojome, kaip visada, Klaipeda Hostel, kur turėjome rezervavę dvivietį kambarį. Buvo dar minčių pavalgyti, bet iš nuovargio akys jau pačios merkėsi ir linko kojos, tai kritome į lovas. Tada Gintarė nusprendė, kad kažkur "bandelėm kvepia". Maniau, kad nuo juoko šonai suplyš. Kitą rytą pradėjome ne nuo bandelių, o nuo sotaus karšto mėsiško patiekalo kitapus gatvės esančio autobusų stoties pasažo kavinėje. Šlamščiu aš tą savo karbonadą, vadinasi, o Gintarė veizėja į gudrafoną, ir tada sako-keltas plauks valandą. O pas mus delfinai suplanuoti 12.00 val! Tai jau dabar po 11.00 val... Nurijau aš tą karbonadą paskubomis, sėdamės į automobilį, Gintarė miesto nežino tai aš už šturmaną, nu ir atveža mus tas dolbanūtas GPS prie Naujosios perkėlos ten kur jos fizinis adresas registruotas ir ten tikrai keltai nekelia. Laimei, buvau iš hostelio spausdintą miesto žemėlapį prigriebusi, tai pirštu vedžiodama po jį atnavigavau kur reikia ratais kvadratais. O ten mums kelią pastoja tokie barjerai ir bilietų kasos. Išpuolu kūlvirsčia iš automobilio, Gintarė laiko vairą įsikibusi ir koja ant greičio pedalo-jau nusiteikėme, kad į suplanuotą keltą pavėlavome-ir bėgu informacijos klaustis. "Ar į delfinariumą iš čia?"- verksmingu balsu teiraujuosi. "Čia, čia",- nuramina gera teta ir parduoda bilietą į keltą. Spaudžiame jau tada kaip kelias nupieštas, uosto darbuotojai tik rankomis moja kas ir kaip, užvažiuojame paskutinės į keltą. Tą pat minutę kyla tiltas ir išplaukiame! Spėjome į mums reikiamą keltą, negalime patikėti!!! Išlendame iš mašinos, žiūrome- kitas krantas matosi. Plaukiame gal 5 minutes kokias, tikrai ne valandą, kyla man klausimų kur ta nedora moteris tvarkaraščius žiūrėjo, nu bet...sakykime, "bandelėm kvepia". Bet nuotykiai neapleido mūsų visos viešnagės Lietuvos pajūryje metu.

Ursulijus Lepečkojauskas (dešinėje) ir Amberis Vyšniakojauskas nekantriai laukia kelionės pas delfinus. 

Kelionė į Minską: svečiuose pas mūsų bulves mėgstančius kaimynus. Penktoji ir šeštoji dienos.

Šiandien lijo, bet nuo to, kad sėdėsiu hostelyje oras gi nepagerės, tai apsirengiau šilčiau ir išėjau vykdyti šios dienos planą. O tas planas buvo susirasti knygoje-gide rastą Senosios baltarusių kultūros muziejų, dar kartą atidžiau apžiūrėti Šv. Petro ir Povilo cerkvę, tada pasikrauti turistinės medžiagos vieninteliame visame mieste esančiame Turizmo informacijos centre ir aplankyti zoologijos sodą.

Jeigu Jūs turite viso gyvenimo priešą, kuriam norite atsikeršyti ir atsikeršyti žiauriai, tai parekomenduokite jam aplankyti Senosios baltarusių kultūros muziejų, esantį Minske, Surganovo g.1/2. Aš asmeniškai garantuoju, kad a) jis jo neras b) jeigu ras, tai bus aprėktas mokslų daktaro su klaikiu megztiniu. Pats muziejus be galo įdomus, pradedant Sapiegų šeimos antkapiu ir baigiant tautiniais rūbais su įstabiai siuvinėtomis prijuostėmis, aprėkimas lankymas nemokamas.

Su cerkve reikalai sekėsi geriau, batiuška šį kartą nesibarė, visas norimas ikonas apžiūrėjau. Turizmo informacijos centre irgi sekėsi gerai, grobį ėmiau glėbiais, todėl dabar galiu kitus keliautojus paremti Minsko žemėlapiu. Deficitinis dalykas mūsų krašte! Ten pat išsiaiškinau, kaip geriausia nuvažiuoti iki zoologijos sodo (5 EUR zoologijos sodas+ dinozaurų parkas). Šiaip nemėgstu lankytis tokiose vietose, nes nesu tikra kaip ten rūpinamasi gyvūnais, bet iš kitos pusės pasižiūrėti reikėjo. Tai kas liečia gyvūnų dalį, tai vaizdas ten liūdnas. Mano recenziją net Trip Advisor atmetė, matyt, kartelinis ten reikalas su neigiamais komentarais.

Iš pirmo žvilgsnio kaip ir neblogai.

Zoologijos sodas įkurtas 1984 m. Nuo to laiko turbūt ir neremontuotas.

Šitie žvėreliai visą laiką kaip užsukti zujo pirmyn atgal. Tai nenormalu :-(

Kūtvėla kviečia paremti benamius gyvūnus.

Antra savaitė treniruojuosi bėgti rugsėjo mėnesį rengiamame Minsko pusmaratonyje. Kadangi gyvenime esu bėgusi tik pasivyti nuvažiuojantį autobusą, pasirinkau 5 km distanciją. Man asmeniškai tai yra didelis iššūkis.

Visų pirma, tai didelis iššūkis prie tokių nesąmonių nepratusiam kūnui. Per tas dvi savaites mano kūnas pradėjo formuotis į kažkokį naują derinį. Krūvis kol kas nedidelis, vis dar ieškau savos metodikos kaip neapsivemti ir nenualpti per bėgimą. Juk, galų gale, turėsiu atstovauti savo gimtajam miestui. Kol kas daugiausiai esu nubėgusi 2 km ir kol kas malonumo nejaučiu jokio-tik darbas, apsiliejus prakaitu ir sukandus dantis, mintyse tempui palaikyti niūniuojant "Happy Birthday". Dabar turiu išsikeltą tikslą- garbingai nutursenti tuos 5 km Baltarusijos sostinėje- ir jo siekiu.

Kitas didelis iššūkis yra dvasinė klausimo pusė. Į šį bėgimą jau investavau pakankamai pinigų, o dar nusimato pasidengti transporto ir nakvynės išlaidas, susiplanuoti pažintinę programą. Tame tarpe paraleliai pažindinuosi ir su maratonų tikslais. Vienas jų- labdara. Surinktos lėšos iš sponsorių, mecenatų ar dalyvių įnašų dažnai keliauja labdaros tikslams.

Atrodo, pasaulis didelis ir jame užtektų vietos visiems. Bet vis tiek kertame miškus tam, kad pastatytume parduotuves, naikiname parkus tam, kad pastatytume daugiabučius, nuodijame upes teršalais ir kanalizacija...ir taip tęsis tol, kol žmogus supras, kad pinigų negalima valgyti. Šį rytą perskaičiau apie tai, kad Kaišiadoryse vaikai išbadė kačiukams akis. Lyg maža to, kad tie kačiukai buvo pasmerkti augti benamiais ir rasti mirtį jeigu ne šiukšlių konteineryje, tai po automobilio ratais, jiems dar reikėjo ir regėjimo šviesą atimti. Kokiu tikslu? Ką galvoja tų vaikų tėvai? Šlykštu ir galvoti. Policija tokių nusikaltėlių negaudo, pilasi tik komentarų lavina po straipsniu tradiciškai linkinti tiems vaikams vėžio, aklumo, luošumo ir kitų Dievo bausmių susilaukti.

Tel Avivo katinas, Izraelis. Asociatyvinė nuotrauka iš kelionės archyvo.

Noriu paprašyti Jūsų padėti man savo bėgimo dėka prisidėti prie labdaringų idėjos tikslų ir surinkti kad ir nedidelę pinigų sumą paremti benamių gyvūnų prieglaudai. Tokių yra ne viena, ir joms visoms reikia paramos. Noriu nuo liepos 1 d. iki grįžimo iš Minsko rugsėjo 7 d. surinkti bent 150 EUR sumą paremti tiems, kuriems paramos labiausiai reikia. Šią sumą įsipareigoju skirti padengti konkretaus benamio gyvūno gydymo išlaidas savo nuožiūra- skaudžių istorijų tiek daug, kad ir išdalinus visoms po kelis eurus, skolos veterinarams liks didelės, todėl nusprendžiau šią sumą skirti vienam atvejui paremti. Kokiam- bus matyti rugsėjo mėnesį.

Jeigu Jūs:

• esate neabejingas benamiams gyvūnams
• su malonumu skaitote mano tinklaraštį
• naudojatės mano tinklaraštyje rastais patarimais
• tikite tuo, ką Kūtvėla daro

ar tiesiog

•  esate geras Žmogus

tuomet paaukoti galite per mano tinklaraščio dešinėje pusėje esanti PayPal Donate mygtuką. Užtruksite vos kelias minutes, bet kažkam atitolinsite kelionę ten, kur link mes visi po truputį einame.
Jeigu aukojimas PayPal būdu Jums atrodo sudėtingas ar nepatikimas- užsukite į veterinarijos gydyklą arčiausiai savo namų ir pasiteiraukite, ar galite kaip nors paremti ten gydomus benamiukus.
 
Ačiū už Jūsų gerumą.

Su meile ir, kaip visada susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla 

Kūtvėlos Kvailionės Kroatijoje: visokie rimti ir nerimti atsitikimai prie Adrijos jūros. Ketvirta dalis.

Jau kiek laiko prabėgo kelionėje į Kroatiją, o mes-vis dar Slovėnijoje. Bindzinėjame tokiame mažame Pirano miestelyje. Tai toks mažas, istorinis, senovine architektūra garsėjantis miestelis. Tiesą sakant, jis mums visiems pasirodė toks mažytis ir nereikšmingas, kad visiškai be reikalo įtrauktas į mūsų programą. O ir užsibuvome čia ilgiau negu reikia, bet ne savo noru.

Piranas, Slovėnija.

Jaučiasi itališka įtaka.

Kelionių gurmanams: Nacionalinis saugomų teritorijų lankytojų centras Antakalnyje.

Jungtinių tautų organizacijos Generalinė asamblėja birželio 5 d. yra paskelbusi pasauline aplinkos apsaugos diena. Savo gėdai turiu pasakyti, kad nors informacijos apie planuojamus renginius visoje Lietuvoje internetuose tikrai netrūko (o Kaune net į zoologijos sodą nemokamai leido), susigriebiau tik paskutinę akimirką. Iš dalies dėl to kalta Pasaulinė viktorina, vykusi išvakarėse ir gerokai patampiusi nervus. Tai sekmadienį greitai nubėgau į Antakalnyje įsikūrusį Nacionalinį saugomų teritorijų lankytojų centrą, kuris yra įsikūręs viename iš Sapiegų rūmų komplekso pastatų, statytame XIX a. pab. ir dabar naujai suremontuotas. Visi darbai buvo vykdomi pagal projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas“ ES struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto lėšomis.

Nacionalinis saugomų teritorijų lankytojų centras. Antakalnio g. 25, Vilnius.

Iš pradžių Nacionalinio saugomų teritorijų lankytojų centro ekspozicija palieka organizuoto chaoso įspūdį. Informacijos ir eksponatų gausa gali kiek trikdyti, nes neaišku, į kurią pusę pulti viską apžiūrinėti, todėl patariu čia užsukti ilgesniam laikui. Ergonomikos specialistams patiks kaip išnaudota erdvė. Sieninės spintos glaudžia tekstus ir nuotraukas,  o pačios sienos irgi pasakoja apie mūsų gamtos ir kultūros turtus.

Voverytė ar veidrodėlis?

Tikrai taip!

Kas yra kas saugomose teritorijose.

Kita ekspozicijos dalis yra vaizdinė, kviečianti prisėsti prie ekrano ir pažiūrėti trumpą filmuką apie kiekvieną saugomą teritoriją. Taip tikrai galima pamatyti mūsų šalies kontrastus ir užsikrėsti noru pakeliauti!

Vidurdienis. Tikra kamerinė aplinka, nes lankytojų kol kas tik keletas. Daugelis jų čia lankosi pirmą kartą.

Vaizdo ekranas pasakoja apie Vištytį.

Pažiūrėjus vaizdų, galima pabandyti ir prisiliesti prie kai kurių mūsų gamtos ir kultūros paveldo eksponatų. Kiekvienai saugojamai teritorijai skirtoje nišoje galima rasti jai būdingą daiktą.

Karūnos būna ir tokios.

Spalvotos mūsų verbos. Šitos tai po stiklu. Trapios gi.

Gulbės kiaušinis.

"Vai žydėkit linai, prie šaltinio gilaus, mėlynai mėlynai, kaip akelės brangaus..."

Labiausiai man patiko panardinti ranką į Anykščių krašto kvarcinį smėlį. Nesusilaikiau! Šalia yra klaustuko formos stalas su dar daugiau įdomybių dalykų, prie kurių yra numerėlis. Paspaudus norimą numerėlį, dideliame ekrane pasileidžia trumpas filmas apie tą daiktą. Man labai įsiminė pasakojimas apie šerno iltis, netgi jaučiuosi nedidelė šio klausimo ekspertė ir galėčiau su liniuote išmatavus šerno iltis pasakyti kiek jam metų. Tik vat kad ne ilties ilgį matuoti reikia nustatant šerno amžių, pasirodo. Sudominau? Pažiūrėkite tą video įrašą. Dar patiko, kaip tarmiškai kalbanti močiutė papasakojo apie pelyną. Irgi pasižiūrėkite.

Koks gyvūnas puošia Kūtvėlą? Atsakymą rasite Nacionaliniame saugomų teritorijų lankytojų centre.

Kalbant apie filmus, yra nedidelė kino salė, kur galima pasižiūrėti įvairių filmų. Žinoma, naujausio Džeimso Bondo čia nerasite, bet M. Jancevičiaus sukurtą dokumentinį filmą "Gandrai visada grįžta namo" pamatysite. Norintiems pasiklausyti paukščių balsų yra specialus "kabinetas". Patogiai prisėsti ir pavartyti įvairią literatūrą kviečia jaukus darbo kampelis su minkštomis pagalvėlėmis, kur galėsite susiplanuoti kelionę po saugomas teritorijas. Žinoma, yra rūbinė, tualetai, konferencijų salė.

Noriu priminti, kad jau kuris laikas turime savanoriškus saugomų teritorijų lankytojų bilietus. Nusprendžiau būti susipratusi lankytoja ir įsigijau metinį bilietą (20 EUR). Bilietas kuklus, todėl įsilaminavau pakeliui namo, taip geriau apsaugosiu jį nuo susitrynimo.

Kūtvėla remia saugomas Lietuvos teritorijas.

Skaitykla turi daug įvairios medžiagos, pradedant kelionių žurnalais baigiant "Elektroniko nuotykiais". Nuo šiandien ją papildys ir mano padovanota knygelė apie piligrimų kelius Lietuvoje.

Kūtvėla grįžta su dovana.

Rekomenduoju pavartyti.

Man džiugu, kad Antakalnis pildosi turistiniais objektais. Esu rašiusi apie Antakalnio turistines galimybes, ir labai džiaugiuosi, kad lankytinų objektų sąrašą papildo šis lankytojų centras.

Apibendrinant, kokie yra pliusai:
+ labai tinka į draugiškų vaikams lankytinų vietų kategoriją
+ labai gerai pralaukti lietų arba pūgą
+ labai gerai reprezentuoja Lietuvos kraštą svečiams iš užsienio
+ labai išmaniai pateikta medžiaga, turistas yra užimamas ir įtraukiamas
+ patogus susisiekimas visuomeniniu transportu

Keletas trūkumų, kuriuos ateityje galbūt pavyks ištaisyti:
- nedirba sekmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis (šiandien buvo išimtis)
- neturi suvenyrų stendo ir/ar knygynėlio (biudžetinė įstaiga negali vykdyti komercinės veiklos)
- reklamos trūkumas (Vilniaus TIC nėra skrajučių ar kitokios informacijos)
- nėra naujienlaiškio prenumeratos (tačiau palikome savo kontaktus darbuotojai)
- darbuotojai galėtų dėvėti kokį nors akcentą, išskiriantį juos iš lankytojų tarpo

Pagrindinis šio Nacionalinio saugomų teritorijų lankytojų centro tikslas yra po vienu stogu pasakoti apie visas Lietuvos saugomas teritorijas ir tokiu būdu tapti pirmąja instancija ruošiantis kelionei. Nacionalinis saugomų teritorijų lankytojų centras yra įsikūręs Antakalnio g. 25, Vilnius. Pirmą kartą gali būti painu rasti, bet prie Antakalnio gatvės yra kelio nuoroda. Artimiausios viešojo transporto stotelės yra "Leono Sapiegos" ir eiti į priekį arba "Petro Vileišio" ir eiti atgal. Yra viena vieta turistiniam autobusui. Darbo laiką galite pasitikrinti NACIONALINIS LANKYTOJŲ CENTRAS – VARTAI Į SAUGOMAS TERITORIJAS tinklalapyje. Noriu pabrėžti, kad paties centro lankymas yra nemokamas, mokamos yra tik ekskursijos pagal išankstinį užrašymą. Taigi, kviečiu visus apsilankyti ir pasidalinti savo įspūdžiais socialiniuose tinkluose naudojant grotžymę #VietinisTurizmas.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Sapiegaitė- Antakalnaitė

Neplanuotos žiemos atostogos Izraelyje. Penktoji diena.

Šiandien dieną praleidau tiesiog puikiai. Delfinų rifas su relaksacijos baseinais yra neabejotinai Eilato brangenybė. Ypač kai diena apsiniaukusi ir vėjuota, bet čia tik tarp kitko. Įėjimas mokamas, bet jų internetiniame tinklalapyje pirkdami gausite nedidelę nuolaidą. Kaip jau minėjau viename iš ankstesnių reportažų, apsilankymą baseinuose reikia rezervuoti, nes vienu metu ten pliuškentis gali iki 20 asmenų. Pasirinkau programą už 165 NIS, į kurią įskaičiuoti ir pusryčiai. Mano suvalkietiški genai visą naktį šoko tango, o ryte tik išgėrusi arbatos išskubėjau relaksuotis. Kiek pro šalį, nes pusryčiai čia duodami po relaksacijos, nes su pilnu skrandžiu kas į baseinus eina? Tik Kūtvėla, niekas daugiau.

Rytas delfinų rife Eilate.

Taip ir kviečia prigulti.

Delfinų karalystė.

Katukas.

Mano programa truko 10.00-12.00 val. Tikrai labai apsimoka imti programą už 165 NIS, nes vien tik įėjimas į delfinų rifą kainuoja 65 NIS, o čia dar gauni 2 val. relaksacijos, priklauso nemokama neribojama kava, arbata, apelsinų sultys, vynas (baltas ir raudonas), sausainukai. Paskui-sotūs pusryčiai, ir gali būti komplekse iki uždarymo, kol pati delfinu pavirsi.

Neplanuotos žiemos atostogos Izraelyje. Trečioji diena.

Šiandien buvo viena visiškai be reikalingai iššvaistyta diena. Šeštadienį buvau suplanavusi išvyką į Timna parką, dar žinomą kaip karaliaus Saliamono kasyklos. Bet mano hostelio registratūros ponia niekaip manęs negalėjo niekam parduoti- tokie turai vyksta esant bent dviems žmonėms, ir per dvi paras, kurias jau praleidau Eilate, tas antras žmogus taip ir neatsirado. Man susidarė toks vaizdas, kad į Timna parką veža dvi agentūros, jos turi vieną džipą ir niekaip jo nepasidalija. Paskutinis lašas buvo kiekvieną dieną pasakojama nauja informacija- supratau, kad jie arba laukia didelės grupės, arba nedirba iš viso. Mano paskutinė viltis buvo turizmo informacijos centras, kuris šabo dieną, žinoma, ilsėjosi. Juk čia kurortas! Po šios kelionės man susidarė įspūdis, kad Eilate prekeiviai neapgaudinėja, bet apgaudinėja, t.y. jie parduos tau tai, ko nori, bet tik didesnį, t.y. brangesnį. Taip ir su lankytinomis vietomis-kuo labiau reklamuoja, tuo labiau tikėtinas nusivylimas.

Pirmasis šios dienos nusivylimas buvo Koralinis rezervatas (Coral Reef Reserve). Reklama suokia saldžiai, kad Eilato koralinis rifas yra gerai žinomas visame pasaulyje. Jis yra išsidėstęs paraleliai Eilato įlankai apie 1200 metrų. Tai yra šiauriausias koralinis rifas pasaulyje ir vienintelis toks Izraelyje. Ši ekosistema yra sudėtinga ir subtili, visiškai priklausoma nuo ekologijos balanso. Įėjimo mokestis 35 NIS. Kai atvažiavau turistams tikrai patogiu autobusu Nr. 15 iki Koralinio rezervato, man praėjo visas noras ten apsilankyti. Vietovė, kaip jau įprasta čia, priminė šabakštyną, o į dialogą įsileidęs apšepęs apsaugininkas ir bilietų pardavėjas neatrodė labai svetingi. Pažiūrėjau pro tvoros plyšiuką- jūra kaip jūra, paplūdimys kaip paplūdimys, koralus tai kaip ir mačiau povandeninėje observatorijoje...Taip ir numojau ranka.

Eilato žemėlapyje buvau aptikusi iki tol nežinotą ornitologinį centrą. Sulaukiau autobuso, išlipau prie Ice Mall (prekybos centras su ledo aikštele, kaip mūsų Akropolis), pasistiprinau McDonalde (Dieve, kaip aš pasiilgau Madrido ir jo kepinių rytais), ir tada patraukiau to ornitologinio centro ieškoti. Oficialiai jis vadinasi International Birding and Research Center in Eilat, kuris buvo įkurtas pagelbėti per Eilatą dukart metuose migruojantiems paukščiams. Projektas, giriasi reklaminė proklamacija, laimėjo ne vieną apdovanojimą. Parke yra keli pažintiniai takai ir regyklos, čia galima pastebėti daug paukščių ir šiaip laukinių gyvūnų. Dirba visus metus, lankymas nemokamas.

Datulių plantacija.

Žemėlapyje tas ornitologinis centras yra nupieštas ten, kur pasibaigia datulių plantacijos. Tik, kaip paaiškėjo, dailininkas buvo nekoks...

Dienos išvyka į Merkinę: čia pokyliuose šokdavo gražiausios Europos moterys.

Paskutinėje Adventur parodoje prisirinkau nemažai informacinių lanktinukų apie lankytinas Lietuvos vietas. Tada buvo kritiškas vertybių perkainojimas rūšiuojant juos į TAIP arba PERDIRBIMUI krūveles. TAIP krūvelėje atsidūrė ne taip jau ir daug lankstinukų, todėl labai tikėtina per šį turizmo sezoną juos visus iškeliauti. Vienas lankstinukas buvo apie Merkinę (dabar iš jo liko tik suglažmytas ir tušinuku pribraukytas gniužulas). Merkinė man pasirodė visai įmanoma kryptis, tuo labiau, kad garsėja gražiomis apylinkėmis ir dabar jau turi apžvalgos bokštą (kas yra mano silpnybė). Iš pradžių galvojau važiuoti traukiniu iki Kauno, kur prisijungčiau prie kolegės blogerės Aistės iš Keliauk.info ekipažo, bet paskui netikėtai susidarė ekipažas ir iš Vilniaus, todėl Kauno ekipažas liko be šturmano Kūtvėlos. Manau, jie tai gana neskausmingai pergyveno, ir abu ekipažai sutarė susitikti prie Merkinės Gegužės 1-sios ryte.

Kūtvėla grožisi Nemuno ir Merkio santaka nuo Merkinės piliakalnio.

Merkinė buvo vienas svarbiausių miestų Lietuvoje XVI a.- XVII a. pr., nes Merkinėje buvo valdovų mėgstamas medžioklės dvaras; čia susikirto svarbūs prekybos keliai. Čia buvo katalikų ir stačiatikių bažnyčios, sinagogos, du vienuolynai; magistratas posėdžiavo rotušėje. Būtent Merkinėje Jogaila 1387 m. suteikė Magdeburgo teises Vilniui. Pati Merkinė Magdeburgo teises pakartotinai gavo iš Žygimanto Augusto 1569 m., kartu buvo patvirtintas ir herbas su vienaragiu. 1648 m. Merkinėje mirė Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza. Miesto klestėjimo laikai baigėsi pražūtingo Tvano laikotarpiu XVII a. vid. 1794 m. miestą sudegino rusų armija per Kosčiuškos sukilimą. Paskui mūsų valstybė buvo galutinai padalinta 1795 m. Miestą 1882 m. nusiaubė gaisras, 1885 m. buvo nugriauti miesto sienos likučiai, o 1888 m. ant buvusios rotušės pamatų iškilo stačiatikių cerkvė. 1935 m. Merkinėje pirmą kartą mūsų šalyje buvo surengta "Senovės diena". Informacijos šaltinis: lanktinukas "Merkinė", Dzūkijos nacionalinis parkas ir Čepkelių gamtinis rezervatas.

Paskutinis Rojaus pasispardymas. Tylusis miestas Mdina.

Į Mdiną važiavau su šventa misija. Kai lankėmės Maltoje pirmą kartą 2009 m., Mdinoje pirkome filigrano auskarus. Vakar turėjau progą apžiūrėti Valetos juvelyrų siūlomus papuošalus, bet niekas akin nekrito, todėl nusprendžiau bandyti laimę Mdinoje. Be to, Mdina tada paliko man labai gerą įspūdį. Tačiau šios kelionės metu supratau, kad Mdinai ir Rabatui reikia bent dviejų dienų, norint aplankyti visas čia esančias turistines atrakcijas. Atradau kai ką naujo, į ką neatkreipėme dėmesio praeitoje kelionėje.

Kėliausi ir pusryčiavau anksti, nes diena nusimatė intensyvi. Iš mano viešbučio St. Paul's Bay rajone iki Mdinos geriausia nuvažiuoti X3 autobusu, kuris veža iki oro uosto, bet čia su sąlyga, kad autobusas sustos tavęs paimti-jeigu jis pilnas, nė nesulėtins greičio. Jau turbūt pastebėjote, kad ši pasakojimų serija pavadinta "Paskutinis Rojaus pasispardymas". Kai įdienojus atvyko turistiniai autobusai, ir visa ta kliksinti fotoaparatais orda pajudėjo Mdinos link, man pakirto kojas iš siaubo. Iki dantų ginkluota ir apsvaigusi žudyti Suleimano Didžiojo armija yra niekas, absoliutus nulis, palyginus su šituo siaubu. Čia ir supratau, kad atsargiai, Rojus užsidaro. Dar liūdniau, kad autoritetingas kelionių knygų leidėjas Lonely Planet įtraukė Maltą (Valetą) į būtinų aplankyti 2015 metais krypčių sąrašą. Beje, Lietuva irgi įtraukta. O auskarų visgi neradau. Jų, žinoma, buvo, bet ne tokių, kuriuos norėčiau nešioti. Bet pati Mdina vis tiek yra gėris.

Miesto vardas keitėsi ne kartą, bet geriausiai jį apibūdina viduramžiais naudotas "Citta Notabile". Nuo XII a. Mdinoje gyveno ispanų, siciliečių, normanų kilmingos šeimos, o dar anksčiau čia buvo romėniškas miestas Melita. Mdinos architektūra yra arabiško stiliaus, nes arabai ją valdė 871-1091 m. iki normanų atėjimo. Mdina buvo miestas-tvirtovė, todėl šiandien turistus pirmiausia ir pasitinka jos gynybinės sienos. Miestas yra nukentėjęs nuo žemės drebėjimo XVII a., po kurio jame atsirado naujos barokinės architektūros statinių. Šiandien čia uždraustas automobilių eismas (išskyrus kelias išimtis) pelnė miestui Tyliojo pravardę. Visas kompleksas atrodo taip: ant aukšto kalno, apsuptas gynybine siena, stovi miestas, kurio dominuojantis katedros kupolas matomas iš tolo. Ta dalis, kuri yra apsupta gynybine siena, vadinasi Mdina, o ta dalis, kuris neapsupta gynybinės sienos, vadinasi Rabat. Iš tiesų, galima pasiklysti, nes Rabat yra labai daug Maltoje. Tai yra arabiškas žodis, reiškiantis "priemiestis" ( o "Mdina"- "miestas").

Mdinos vartai su liūtais.

Gynybinis griovys vakar, rekreacinė zona šiandien. 

Liūtų vartai.

Undergroundinis Kyoto stiliaus sodas Holland parke Londone.

Holland parko rajonas Londone vilioja pavėpsoti į elegantiškus namus ir prabangias parduotuves. Čia taip pat yra 22 ha dydžio parkas, laikomas vienu iš pačių romantiškiausių parkų vakariniame Londone. Sakoma, kad 2010-2011 m. parke užveisė kiaulių, kurių užduotis yra pamažu savo knyslėmis atkovoti parko teritoriją iš dilgėlių ir kitokių piktžolių. Na, kriuksių aš nemačiau, nes mano planas buvo visame milžiniškame plote susimedžioti nelabai kam žinomą japoniško stiliaus sodą. Apie jį aš pirmą kartą išgirdau Facebook socialiniame tinkle, kai žmonės planavosi kelionę į Londoną ir klausinėjo, ką galima gražaus pamatyti nemokamai. O kadani Japonija yra aplamai Kūtvėlos Achilo kulnas, sausgyslė ir raumuo*, tai šis parkas buvo antru numeriu-po Highgate kapinių- privalomai įtrauktas į kelionės planą. Vienas jo privalumų yra buvimas open 30 min. until dusk, kas gegužės mėnesį gali būti ir aštunta valanda vakaro. Undergroundinis jis yra todėl, kad apie jį žino tik saujelė išrinktųjų ir privilegijuotųjų, jo nėra Lonely Planet knygoje apie Britaniją. Tiesiog juodoji skylė. Kol iki jo atėjau, dar spėjau perkuisti visus pakeliui rastus antrų rankų knygynėlius ir pavarvinti seilę prie prabangių namų, kurių miegamieji tikrai ne spintos dydžio. Dauguma namų, tiesa, apšepę ir tušti, laukia savojo šeicho.

Kūtvėla Kyoto sode, Londonas. 

Kelionės pabaiga su trenksmu: saulėtekis Masados tvirtovėje, gyvūnijos pasaulis Ein Gedi gamtos rezervate ir pasiplūduriavimas Negyvojoje jūroje.

Būti kelionių tinklaraštininke yra gerai, nes retkarčiais gyvenimas ima ir patrupina ko nors įdomaus. Hostelyje Jeruzalėje dažnai apsistoja kelionių tinklaraštininkai, o administracija juos palepina viena kita ekskursija. Šią "Masada sunrise tour" ekskursiją buvau iš anksto įtraukusi į savo planus, bet taip jau man pasisekė, kad ją man ji buvo suteikta nemokamai mainais už papasakojimą čia jums, ką aš mielai padarysiu. Primenu, kad šio hostelio organizuojamas ekskursijas gali užsisakyti ir jame neapsistoję turistai. Na, o man susitaupė apie 200 LTL. Ši ekskursija gera tuom, kad prasideda 4:00 ryto (priklausomai nuo sezono). Aišku, reikia anksti keltis (arba išvis negulti), bet man tai buvo labai geras laiko išnaudojimas, nes tai buvo mano paskutinė naktis Izraelyje ir išsiregistruoti turėjau iki vidurdienio, o mano skrydis buvo tik apie 21.00 vakaro. Iš pradžių kiek nerimavau, ar tarp planuojamo grįžimo iš ekskursijos apie 13.30 ir atvykimo į oro uostą bus likę pakankamai laiko, bet visai be reikalo-laiko buvo daugiau negu pakankamai. Hostelio darbuotojai man 16:00 užsakė šerutą (bendro naudojimo mikroautobusą) iki Ben Guriono oro uosto. Vakare ekskursijai reikiamus daiktus susidėjau į mažą kuprinę, visus likusius daiktus supakavau į didelę kuprinę, kurią palikau hostelio saugojimo kambaryje. Pusę keturių ryto jau gėriau kavą ir laukiau savo bendrakeleivių. Nedaug mūsų susirinko, nemigos kamuojančių, buvome aštuoniese. Ši ekskursija buvo labai plačiai pagirta internetuose kaip one of the highlights of travel in Israel.

Taip teka saulė virš Šventosios Žemės.