Kelionė į Minską: svečiuose pas mūsų bulves mėgstančius kaimynus. Penktoji ir šeštoji dienos.

Šiandien lijo, bet nuo to, kad sėdėsiu hostelyje oras gi nepagerės, tai apsirengiau šilčiau ir išėjau vykdyti šios dienos planą. O tas planas buvo susirasti knygoje-gide rastą Senosios baltarusių kultūros muziejų, dar kartą atidžiau apžiūrėti Šv. Petro ir Povilo cerkvę, tada pasikrauti turistinės medžiagos vieninteliame visame mieste esančiame Turizmo informacijos centre ir aplankyti zoologijos sodą.

Jeigu Jūs turite viso gyvenimo priešą, kuriam norite atsikeršyti ir atsikeršyti žiauriai, tai parekomenduokite jam aplankyti Senosios baltarusių kultūros muziejų, esantį Minske, Surganovo g.1/2. Aš asmeniškai garantuoju, kad a) jis jo neras b) jeigu ras, tai bus aprėktas mokslų daktaro su klaikiu megztiniu. Pats muziejus be galo įdomus, pradedant Sapiegų šeimos antkapiu ir baigiant tautiniais rūbais su įstabiai siuvinėtomis prijuostėmis, aprėkimas lankymas nemokamas.

Su cerkve reikalai sekėsi geriau, batiuška šį kartą nesibarė, visas norimas ikonas apžiūrėjau. Turizmo informacijos centre irgi sekėsi gerai, grobį ėmiau glėbiais, todėl dabar galiu kitus keliautojus paremti Minsko žemėlapiu. Deficitinis dalykas mūsų krašte! Ten pat išsiaiškinau, kaip geriausia nuvažiuoti iki zoologijos sodo (5 EUR zoologijos sodas+ dinozaurų parkas). Šiaip nemėgstu lankytis tokiose vietose, nes nesu tikra kaip ten rūpinamasi gyvūnais, bet iš kitos pusės pasižiūrėti reikėjo. Tai kas liečia gyvūnų dalį, tai vaizdas ten liūdnas. Mano recenziją net Trip Advisor atmetė, matyt, kartelinis ten reikalas su neigiamais komentarais.

Iš pirmo žvilgsnio kaip ir neblogai.

Zoologijos sodas įkurtas 1984 m. Nuo to laiko turbūt ir neremontuotas.

Šitie žvėreliai visą laiką kaip užsukti zujo pirmyn atgal. Tai nenormalu :-(

Lapės voljeras.

Šitie bent dviese.

Paukščių voljeras.

Šitie paukščiai tai man labai patiko.

Kupranugariai.

Jūrų ežiai akvariume.

Vorai irgi laikomi mažuose akvariumuose.

Albinosas. Baisi šlykštynė.

Varlė-blynas.

Plėšrūnų skyrelyje. Žvėris, kas galėtų paneigti.

O štai Egzotariumas iš tiesų wow. Taip turėtų būti pertvarkytas visas zoologijos sodas, kad gyvūnai oriai būtų laikomi. Egzotariume yra sukurtas paviljonas su Pietų Amerikos elementais.

Kai kurios žuvys ten žmogaus dydžio.

Labai triukšmingos papūgos.

Ursulijus Lepečkojauskas jaučiasi kaip Hondūre kokiam.

Vėžliukai šildosi.

Kontrastui- zebrų aptvaras.

Jungtinis zoologijos sodo ir dinozaurų parko bilietas leidžia aplankyti abudu objektus. Dinozaurų parke pristatomi įvairūs dinozaurų robotai, kurie reaguoja į prisiartinimą ir pradeda judėti ir skleisti garsus. Toks Jurassic Park.

Šitas man pasirodė labai mielas.

O šitas neatrodo labai draugiškas.

Suoliukas labai įdomiai sugalvotas.

Tiranozauras Rex.

Gyvūnėlių prašome nemaitinti. Beje, sklinda gandai, kad Reksas buvo vegetaras. Šmeižtai gal?

Oras negerėjo, todėl grįžau į hostelį patinginiauti, bet kambario kaimynė Tatjana išsitempė mane į prekybos centrą. Ji norėjo grąžinti nekokybišką sausą šampūną (IMHO, durnas išradimas, bet juk ne pas visus tokios kudlos, kaip mano), bet bijojo, kad ją aprėks (vėl). Tai ėjau kaip pastiprinimo komanda, nes aš ten iš mūsų dviejų gyvenančių kambaryje drąsiausia buvau. Vakarietiška dvasia matyt skleidėsi iš manęs gerai. Pakeitė jai tą šampūną be didelių kalbų, nes brokas buvo akivaizdus. Tada ėjome žiūrėti megztinių. Tatjana gyvenime blaškosi tarp Talino ir Sankt Peterburgo, bet niekur toliau nėra buvusi, į Ukrainą baisiai bijo. Užstrigo ji Minske atvažiavusi dėl dantų problemų, o oras netikėtai atšalo. Prireikė megztinio, bet tai norimo modelio nėra, tai kaina netinka...O kainos ten už megztinį taip 45-50 EUR. Tai paaiškina tas ilgas eiles baltarusiškų mašinų Lietuvos pasienyje. Taip nieko ir nenupirkome. Šiaip prekybos centruose prekių pilna, bet kainos didelės ir žmonių praktiškai nėra.

Kitą rytą tiesiog važinėjausi visuomeniniu transportu ir išlipdavau kur pamatydavau ką įdomesnio. Kai ką buvau pastebėjusi dar anksčiau, bet dabar labai sekėsi, nes transportas lyg mano mintis skaitydamas važiavo.

Minsko kontrastai. Cerkvių gyvenamuosiuose rajonuose tikrai daug.

Plakatas skirtas mūsų sparnuotiems kaimynams.

Mūsų kaimynai iš Raudonosios knygos.

Makulatūros surinkimo punktas.

Visų Šventų cerkvė. Dar nebaigta statyti.

Baltarusijos cerkvių nuotraukų paroda.

Reiktų ir mums prieš Naujuosius metus plakatų pasigaminti.

Arkangelas Mykolas, Baltarusijos dangiškasis globėjas, nusmeigia slibiną.

Platūs bulvarai Minske.

Ursulijus Lepečkojauskas daro kavos pertraukėlę.

Apranga ir kultūra-dalykai suderinami.

Naujoji ir senoji miesto dalys.

Ašarų sala.

Vakare su Ursulijumi nuėjome į teatrą (4 EUR). Žiūrėjome Azerbaidžano baleto pasirodymą. Šoko jie daugiau rankomis nei kojomis ir uoliai voliojosi ant grindų. Pastatymas vadinosi "Meilė ir mirtis". Ten pagrindinis blogietis, kuris atrodė kaip Dartas Veideris, iš pagrindinio herojaus pagrindinę meilę pavogė. Man pasirodė, kad ją nužudė avimis persirengę ir į vestuves prasmukę pagrindinio blogiečio kareiviai, bet pasirodo ne, ją pagrobė, kaip man paaiškino moterys per pertrauką. Tada pagrindinis blogietis gundė ją brangenybėmis, bet ji jam neatsidavė, ir jis ją, choreografine prasme, pasmaugė, o pagrindinis herojus savo meilės atminimui pasodino gėlę. Kalbant apie gėles, jų gavo tik pagrindinis herojus ir pagrindinis blogietis. Pagrindinis herojus savo gėles atidavė pagrindinei savo meilei, ir mes visi plodami laukėme, kada pagrindinis blogietis padarys tą patį, bet jis laikėsi savo gėlių įsikibęs iki paskutinės uždangos.

Ursulijus Lepečkojauskas lydi Kūtvėlą į teatrą.

Kelionė namo kitą dieną nepasižymėjo niekuo ypatingu. Tipiški pasienio formalumai buvo atlikti pakankamai greitai ir saulėtą rugsėjo dienos pavakarę jau buvau Vilniuje. Liko tik suskaičiuoti kelionės išlaidas ir surasti vietą suvenyrams. Beje, baltarusių suvenyrai tikrai gražūs.

Kas toliau? Vienos kelionės pabaiga yra kitos kelionės pradžia.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Pasaulioužkeliautojaitė