Savaitgalis Anyščiuose. Istorija ir gamta legendomis apipintame krašte.

"Anykščiai-tai kalvos ir ežerai, pelkės ir seniausi medžiai, įspūdingiausi Šventosios upės slėniai ir atodangos. Šiame legendomis apipintame krašte patirsite tiek įkvepiančius nuotykius, tiek užburiančią ramybę. Čia susipažinsite su pirmuoju memorialiniu muziejumi Lietuvoje, kur vasarodamas A. Baranauskas sukūrė odę gamtai-"Anykščių šilelį". Užlipsite į aukščiausios Lietuvoje bažnyčios bokštą. Pamatysite akmenį, kurio vardą žino kiekvienas lietuvis. Pasivaikščiosite 300 metrų vingiuojančiu Medžių lajų taku, kur įkvėpsite miško ramybės ir tylos. O gal romantiškai pasivažinėsite traukiniu, visų meiliai vadinamu Siauruku. Anykščiai užburia savo istoriniu ir gamtiniu grožiu, kurį kviečiame pamatyti, išgirsti ir pajausti!"- kviečia Anykščiams skirtos turistinės knygelės įžanga.

Kūtvėla ir Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Anykščių šileliu. 

Anykščius kuom geriausiai man rekomendavo Jos Mylista Raudondvario grafienė ponia Rozalija Tiškevičienė iš Branickių giminės per mano paskutinį apsilankymą Raudondvaryje, o tai jau labai didelė rekomendacija! Tiesą sakant, šį kartą iškeičiau Klaipėdą į Anykščius dėl grynai ekonominių priežasčių: paskaičiavau, kad už vienos išvykos į Klaipėdą kainą galima susiorganizuoti dvi išvykas arčiau namų, jeigu gerai biudžetą susidėlioti. Mano abejones dėl Anykščių galutinai netruko išsklaidyti netikėtai surastas nebrangios nakvynės variantas hostelio tipo kambaryje-aš net nesitikėjau, kad kurortiniame miestelyje galima taip ekonomiškai nakvoti! Teisybės dėlei noriu paminėti, kad kurortai Lietuvoje yra keturi: Birštonas, Druskininkai, Neringa ir Palanga, o Anykščiai turi kurortinės teritorijos statusą, t.y. tokio statuso vietovėje gali nebūti infrastruktūros gydymo reikmėms. Anykščių vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1440 m., 1516 m. jie gavo turgaus teises, 1792 m. suteiktos miesto teisės ir herbas,1899 m. nutiesta siauruko linija, 1926 m.įsteigtos vaisvynių dirbtuvės, 2007 m. patvirtintas kurortinės vietovės statusas, o 2012 m. Anykščiai buvo Lietuvos kultūros sostine. Tai liepiau Ursulijui Lepečkojauskui susidėti krepšį porai dienų ir griežtai prisakiau, kad čia savaitgalio išvyka, o ne evakuacija, todėl tegul pusės savo laužo nesusikrauna, bet argi tas meškius klausys. Taip ir išbildėjome į Anykščius su pilnu čemodanu.

Apžvalgos bokštų spindesys ir skurdas.

Lietuvoje kaip grybai po lietaus dygsta mažiau valgomi jų giminaičiai- apžvalgos bokštai, o Lietuvos žmonės meta visus darbus per tvorą, susipakuoja į automobilius vaikus ir uošvius, ir rieda savo Tėvynės atrasti. Tai ir aš, lietuviška Kūtvėla, nepanorau nuo tokio trendo atsilikti, pristūmiau žiurkėno Cepelino narvelį arčiau radiatoriaus ryte*, ir išvažiavau garsiausio Lietuvos apžvalgos bokšto žiūrėti. Kusinau tautą šiam žygdarbiui ilgai, o pelniau tik vieną ekipažą, bet tegul būna svarbiau kokybė, o ne kiekybė. Išvažiavome truputį po 10.00 val. nuo Panoramos prekybos centro ir kažkur už 1,5 val. pasiekėme Anykščių šilelyje esantį Medžių lajų taką. Žmonių ten belenkiek, melejonai, ar nebus čia koks mokytojų sąmokslas Puntukui populiarinti?

Kūtvėla prie Puntuko. O gal- Puntukas prie Kūtvėlos? 1943 m. Dariaus ir Girėno bareljefą iškalė B. Pundzius. 

Sakoma, kad velnias šiuo akmeniu sumanęs ką negero Anykščių bažnyčiai padaryti, bet pragydo gaidžiai, todėl nelabajam teko numesti akmenį ir pulti slėptis, o vėliau  prie šio nedoro darbo jis taip ir nebegrįžo. Archeologai mano, kad Puntukas pas mus atkeliavo be Tamsos Kunigaiščio pagalbos iš Skandinavijos per ledynmetį prieš 20-14 tūkst. metų. Puntuko spėjamas svoris yra net 265 tonos!