Dienos kelionė į Joniškėlį su vaisvynių degustacija ir Pakruojo gėlių festivalis.

Iš dyko buvimo susigalvojau, kad reiktų apžiūrėti tą išgarsintą Pakruojo gėlių festivalį. Panaršiau internete kokias programas siūlo kelionių agentūros. Pakruojo dvare esu lankiusis anksčiau, todėl dabar ieškojau kelionių programos, kuri papildomai siūlytų ką nors naujo ir nematyto. Kaina visose agentūrose buvo panaši, skyrėsi gal apie penkis eurus. Išsirinkau variantą su ekskursija Joniškėlyje ir vaisvynių degustacija. Kelias dienas prieš kelionę gavau informaciją apie man paskirtą vietą autobuse. Išvykimas buvo numatytas labai normaliu laiku 08.00 val. ryto nuo Gerosios Vilties žiedo. Išvykai susikroviau nedidelę kurpinę, pasiėmiau šiek tiek užkandos ir termosą arbatos. Autobusas buvo labai patogus ir iki Kauno atskridome kaip ant sparnų. Kaune įlipo didžioji dalis mūsų grupės keleivių ir gidė. Tada ir išaiškėjo, kad autobuse buvo tik dvi laisvos vietos, o kelios vietos buvo sudubliuotos. Laimei, niekam sėdimos vietos nepritrūko, bet pora porų buvo išskirtos, tai turbūt bus pretezijų agentūrai. O mes riedame į Joniškėlį-nepainioti su Joniškiu!

Pakruojo dvaro parkas. 

Storoji, raudonoji ir mokslingoji Bolonija. Ką pamatyti per dvi dienas?

Emilia-Romagna regione esančioje Bolonijoje iš visų lietuvių turbūt nebuvau buvusi tik aš ir Ursulijus Lepečkojauskas! Taip sakau, nes lietuviškas internetas tiesiog sprogsta nuo kelionių į Boloniją įspūdžių. Supavydėjau iki žalumos ir kaipmat įsigijau skrydžio bilietą. Skrydis buvo iš Kauno, bet argi man tai problema, kai yra Olegas, kuris nuveža ir parveža? Truputį pasitrainiojau po Kauno oro uostą ir jau, žiūrėk, kviečia prie įlaipinimo vartų. Skrydis Kaunas-Bolonija truko truputį virš dviejų valandų.

Bolonijos senamiestis.

Ryanair neskraidina gyvūnų? Tai va jums staigmena. 

Ursulijus Lepečkojauskas gyvenime nėra mokėjęs už skrydį. Ir nemokės!

Italija gyvena viena valanda atgal nuo mūsų. Man tai buvo labai svarbi detalė, nes mano hostelio registratūra dirbo ne visą parą. Bolonijos oro uostas su miesto centru sujungtas specialiu autobusu, bilietą galima iš anksto įsigyti internetu arba iš bilietų automato oro uoste, bet nesu tikra, ar vairuotojas bilietus parduoda autobuse. Reikia paminėti, kad internetu įsigytą oro uosto autobuso bilietą galima nuskanavus QR kodą konvertuoti specialiame bilietų automate į autobuso bilietą, tinkamą naudoti visuomeninio transporto autobuse, nes toks bilietas galioja 75 minutes nuo pažymėjimo pradžios. Jeigu užtenka tik oro uosto autobuso pervežimo, tai QR kodą ant bilieto nuskaitys autobuso vairuotojas specialiu skaitytuvu.

Mano  hostelis buvo už 10 min. pėsčiomis nuo oro uosto autobuso stotelės. Rajonas man pasirodė skurdus ir nejaukus, bet hostelis pasitaikė labai geras. Gyvenau "Dopa Hostel", šešiaviečiame moterų kambaryje su bendrais patogumais koridoriaus gale. Hostelyje yra bendro naudojimo virtuvė, ryte duodami pusryčiai, visada galima gauti nemokamos kavos ir arbatos (netgi pieno buteliukas šaldytuve tam tikslui įstatytas), miegamieji gultai atskirti užuolaidomis, o gultuose yra individuali lempa ir elektros rozetė. Visas hostelis tiesiog švytėte švyti pavyzdine švara. Tikrai rekomenduoju čia apsistoti, čia turbūt geriausias kainos ir kokybės santykis visoje Bolonijoje ieškant biudžetinio kelionės varianto.

Bolonijos turizmo informacijos centras man maloniai suteikė Bologna Welcome Card Plus miesto turistinę kortelę. Bolonijai turėjau tik, deja, vieną su puse dieną, todėl šį kartą nusprendžiau nesilankyti muziejuose. Paprastai man patinka muziejai, bet juk visa Italija yra vienas didelis muziejus, o Bolonijos muziejų aprašymas net jų oficialiuose reklaminiuose portaluose, nuoširdžiai sakant, netrykšta entuziazmu ir visiškai neįkvepia užsukti. Be to, keliavimas žiemą turi kitą minusą-švinta vėlai, bet temsta anksti, todėl ne tiek daug laiko lieka pačiam miestui aplankyti.

Trijų žvaigždžių Mickūnai.

Mickūnai man seniai kirbėjo mintyje, o po sėkmingos išvykos į Panerius ir Baltąją Vokę Vilniaus visuomeniniu transportu, nutariau pilnai išnaudoti nuolatinį mėnesio bilietą ir apžiūrėti toliau nuo centro esančias vietoves (jeigu kam įdomu, sekantis Kūtvėlos turistinis taikinys-Naujoji Vilnia). Mickūnuose aš turėjau labai konkretų interesą, apie kurį bus vėliau.

Kas tie Mickūnai? XVII-XVIII a. Mickūnuose minimas Vilniaus vyskupijos kapitulos dvaras, o koplyčia davė pradžią gyvenvietei. Po 1795 m. Mickūnus valdė privatūs asmenys, 1802 m. Mickūnuose gimė gydytojas, rašytojas, etnografas, bajoras Stanislovas Moravskis. Jis buvo vienintelis karaliaus Stanislovo Augusto šambeliono Apolinaro Moravskio ir Marijos Semeškaitės sūnus. Vilniuje Stanislovas Moravskis pelnė "Gražiojo Moravskio" pravardę, nes, sakoma, buvo damų numylėtinis. Nors buvo slaptos studentų draugijos narys, asmeninės pažintys jį apsaugojo nuo suėmimo, bet jo bendražygiai buvo tardyti, įkalinti, ištremti. Sakoma, Stanislovą Moravskį labai persekiojo kaltės jausmas, kad jam pavyko išsisukti. Santykiai su tėvais nebuvo idealūs, po motinos mirties jis netrukus išvyko į Sankt Peterburgą ir į Lietuvą grįžo tik po tėvo, su kuriuo nesutarė, mirties. Jis apsigyveno Ustronėje ir ėmėsi literatūrinio darbo, o man būtų įdomu pavartyti jo "Keleri mano jaunystės metai Vilniuje". Stanislovas Moravskis mirė 1853 m., palaidotas Nemajūnuose. Kitas iškilus asmuo, turėjęs nuosavybės Mickūnuose, buvo Vilniaus universiteto profesorius, gydytojas Augustas Liudvikas Bekiu. Jis kartu su gydytoju Jozefu Franku 1808 m. įkūrė Vakcinacijos institutą kovoti su raupų plitimu-tai buvo pirmasis tokio pobūdžio institutas Rusijos imperijoje ir vienas pirmųjų Senajame Pasaulyje. Tai buvo labdaringa įstaiga ir Vilniaus bei Vilniaus apylinkių gyventojai buvo skiepijami nemokamai. Rusijos caro administracija institutą po 1831 m. sukilimo uždarė, bet jis vėl atnaujino veiklą 1886 m. Raupai (šiandien laikomi sėkmingai išnaikintais) buvo infekcinė liga, nuo kurios mirdavo trečdalis ligonių. Profesorius Bekiu buvo atsakingas ir už Vilniaus išvalymą po Napoleono atsitraukimo ir tai buvo labai konkretus valymas: trisdešimt tūkstančių kareivių lavonų reikėjo surinkti ir palaidoti sklype už miesto įtvirtinimų. Taipogi, caras Aleksandras I davė tikslius įsakymus dėl kritusių arklių bei mieste likusių sužeistųjų kareivių padėties. Už savo pastangas profesorius Bekiu buvo apdovanotas medaliu- tai bene vienintelis atvejis istorijoje, kai apdovanojamas gydytojas, palaidojęs tiek daug žmonių (medikų jumoras). Pats profesorius Bekiu mirė nuo žaibo, kuris nutrenkė jį pro langą bute viename iš Vilniaus kiemelių,-sakoma, tai buvo Dievo pirštas, nes profesorius, esą, bendradarbiavo su Rusijos caro administracija persekiojant slaptoms draugijoms priklaususius studentus. Bent taip manė poetas Adomas Mickevičius, šį siužetą aprašęs vienoje savo knygų ir už tai mirtinai susipykęs su profesoriaus posūniu, irgi poetu, Julijumi Slovackiu. Dabar abudu poetai guli amžinatilsio Krokuvos Vavelyje-mirtis yra tikrasis "svieto lygintojas". XIX a. Mickūnuose pastatyta mūrinė bažnyčia, 1871-1915 m. paverta stačiatikių cerkve. Mickūnuose 1905 m.apsilankė Feliksas Dzeržinskis ir organizavo mitingą prieš Rusijos valdžią. Kraštas buvo okuptuotas Lenkijos po Pirmojo pasaulinio karo, bet 1939 m. grąžintas Lietuvai. Sovietmečiu Mickūnai oficialiai tapo miesteliu, čia buvo Felikso Dzeržinskio vardo kolūkio centrinė gyvenvietė. Mickūnų herbas patvirtintas 2013 m.: mėlyname skyde banguoja stilizuotos M formos sidabrinė juosta ir trys auksinės septynkampės žvaigždės. Trys žvaigždės simbolizuoja čia gyvenusius tris žymius Vilniaus universiteto auklėtinius, to meto šviesuolius, daug nuveikusius šalies kultūros labui.

Čia teka Vilnia.

Maloniai nustebau, kad pro Mickūnus teka Vilnia. Taip taisyklingai reiktų vadinti mūsų Vilnelę! Vaizdingos jos vietos yra Belmonto kriokliai ir Pūčkorių atodanga. Į Mickūnus iš Baltupių atvažiavau su dviem persėdimais: pirmiausia iki Žaliojo tilto, tada 6G autobusu iki Naujosios Vilnios žiedo ir iš ten retai kursuojančiu 67 autobusu iki Mickūnų.

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": muzikinė rezistencija po kupolu su Jogailaičių karūna.

Būna, kad nušvitimas ištinka tada, kai mažiausiai jo lauki, tarkime,- pūkšteli į vonią ar per kaktą taukšteli obuolys. Manasis nušvitimas atsitiko vidury Vokiečių gatvės, kai mano sijono padalkos pasiraitė nuo kelių iki vidurio šlaunų taip, kad išsigandau, jog su tokia nuogybe manęs joks kunigas į sakralinės muzikos valandas neįleis ir teks man iš savo 38 sijono dydžio peršokti, deja deja, į 40. Bet šiandien ne apie tai, šiandien apie tai, kas studentų himne įvardinama kaip mecenatum caritas.

Sakralinės muzikos valandos Šv. Kazimiero bažnyčioje yra Kristupo festivalio dalis ir šie valandos trukmės koncertai visuomenei yra nemokami (todėl, jeigu norite gauti atsisėsti, turite ateiti bent penkiolika minučių iki koncerto pradžios). Šiuos koncertus visuomenei dovanoja Kazickų šeima, tiksliau- Kazickų šeimos fondas, nes pačių mecenatų, daktaro Jono Petro Kazicko ir jo žmonos Aleksandros, jau nebėra tarp mūsų. Nuo 2015 m. jų šviesiam atminimui Kazickų Šeimos Sakralinės Valandos skamba kiekvienais metais.

Vargonams gaudžiant su niekuo nesupainiojamą Johannes Brahms patyriau deja vu, lyg būčiau grįžusi kelis dešimtmečius atgal į sovietmetį ir koncertų sale paverstoje bažnyčioje klausyčiausi koncerto. Juk, kaip tikino Vilniaus Katedros-koncertų salės-parodų galerijos meninės programos autoriai, jie visada rinkdavosi rimtus kamerinės muzikos kūrinius koncertams buvusiose bažnyčiose. Kas žino, gal Johannes Brahms irgi skambėjo po išniekintų bažnyčių skliautais.

Po Jogailaičių karūna. 

Tos sakralinės muzikos valandos man dabar atrodo muzikinė rezistencija prieš režimą, kuriam apkapotos nuodingos galūnės, bet kurio konvulsijos draskomas kūnas traiško viską, kas pasitaiko jo kelyje. Tačiau ta Jogailaičių karūna ant Šv. Kazimiero bažnyčios kupolo mane veikia raminamai-kol ji ten, vadinasi, viskas yra gerai.

Tegul taip ir lieka.

Ars longa, vita brevis. Apsilankymas ramiausioje Vilniaus bažnyčioje.

Kokia kantri, pagalvoju, kiek ištvėrei! Ir: ar išmuš tavoji valanda? Juk nesi nei computerlandas, nei seimūnų bendrabutis. Sulauksi. Tik kada?-Jurgis Kunčinas. O sulauksime, jeigu duos Dievas ir netrukdys žmonės, greitai.

Šiandien sudalyvavau ekskursijoje po Švč. Mergelės Marijos Ramintojos (Marijos Paguodos, Paguodėjos) bažnyčią Vilniaus senamiestyje, Savičiaus gatvėje. Apie tokią negirdėjote? Nenuostabu. Ji nukišta į tranzitinį Vilniaus senamiesčio kampą, kuris, jeigu jau taip nuoširdžiai, niekada nebuvo labai jau kažkoks prestižinis. Tik šių metų birželio mėnesį ji buvo atšventinta kaip bažnyčia ir dėl savo sudėtingos istorijos yra praktiškai netyrinėta specialistų, todėl viešojoje erdvėje yra daug netikslios informacijos. Iš anksto atsiprašau, jeigu bus netikslumų ir mano pasakojime.

Marijos Ramintojos bažnyčia Vilniaus senamiestyje.

Savičiaus gatvė mane pasitiko į gatvę "išsprogusiais" barų staliukais. Taip sakau ne todėl, kad kartas nuo karto Vilniaus senamiestyje randama nesprogusių karo reliktų, bet todėl, kad nežinojau apie tokią koncentraciją barų ir restoranų šioje gatvėje, nes paprastai ji būna tyli ir nejauki. Bet gyventi šioje gatvėje nenorėčiau-labai daug triukšmo, cigarečių dūmų ir tranzitinio automobilių eismo. O dabar dar ir turistų minios pradėjo voromis traukti.

Piligriminis Šv. Jokūbo kelias Lietuvoje: Kūtvėla išbando Punia-Alytus atkarpą.

Kai per turizmo naujienų parodą "Adventur 2018" tyrinėjau Alytaus stendą, gavau informacijos apie Camino Lituano, t.y. lietuviškąjį Šv. Jokūbo piligrimų kelią. Šv. Jokūbo piligriminis kelias, kuriuo nuo viduramžių eina piligrimai, 1987 m. paskelbtas pirmuoju Europos kultūros keliu. Tuo metu Lietuva buvo už "geležinės uždangos" ir piligrimai negalėjo viešai išreikšti savo religinių įsitikinimų. Tačiau dėka daugelio darbščių žmonių dabar nepriklausomoje Lietuvoje turime keturis lietuviškus Šv. Jokūbo piligriminius kelius, vedančius į Santjago de Kompostelą Ispanijoje: Žemaitijos/Karaliaučiaus, Šiaulių, Kauno ir Vilniaus. Jie visi yra pripažinti tarptautiniu lygiu ir sertifikuoti Europos Tarybos kultūros kelių institute. Be to, vidinis žiedas jungia vienuolika Lietuvoje esančių Šv. Jokūbo bažnyčių. Piligriminiai keliai padeda susipažinti su senąja architektūra, bažnyčiose sukauptomis dailės vertybėmis, muzikiniu ir kulinariniu krašto paveldu. Šv. Jokūbo kelią Lietuvoje globoja Vilniaus arkivyskupas G. Grušas.

Kūtvėla eina Šv. Jokūbo keliu Lietuvoje.

Santjago de Kompostelos katedroje ilsisi Šv. Jokūbo palaikai-prie jų prisiliesti ir keliauja visos Europos piligrimai. Kai kurie nueina dar apie 100 km iki Finisterės, kuri iki Amerikos atradimo buvo laikoma žemės kraštu, ir čia iš jūros pasiima piligrimystės įrodymą-kriauklę. Sakoma, kad tokia kriaukle Šv. Jokūbas pasisemdavo vandens. Jokūbas, dar gerokai prieš tapdamas šventuoju, su broliu Jonu buvo paprasti Galilėjos ežero žvejai, kol vieną gražią dieną juos tapti žmonių sielų žvejais pakvietė Jėzus Kristus. Šventajame Rašte Jokūbas minimas vos kelis kartus, o po Jėzaus mirties išvyko pamokslauti į Iberijos pusiasalį, db. Ispaniją. Pastoracinis darbas ėjosi nekažin kaip, todėl netrukus Jokūbas, vis dar ne šventasis, grįžo į Palestiną. Pakeliui Saragosoje, sakoma, jam apsireiškė Mergelė Marija (šis apsireiškimas laikomas vieninteliu jos apsireiškimu jai dar gyvai esant) ir paprašė pastatyti bažnyčią stulpo, prie kurio buvo nuplaktas Jėzus, garbei. Jokūbas šį prašymą įgyvendino- db. Saragosoje pastatė La Iglesia de la Virgen del Pilar katedrą, o Pilara iki šiol yra labai populiarus moters vardas Ispanijoje. Erodo Agripos įsakymu Jokūbas buvo nužudytas (sakoma-nukirsdintas) ir todėl jis laikomas pirmuoju apaštalu kankiniu. Tada Jokūbo mokiniai pavogė jo kūną iš Jeruzalės ir  jūrininkų nevaldomų laivu be burių ir irklų perplaukė Viduržemio jūrą ir atvyko į Iberiją (kodėl Jokūbo kūną reikėjo išvogti, man išsiaiškinti nepavyko). Čia Jokūbas ir buvo palaidotas. Palaidotas ir 750-čiai metų pamirštas. Tiesą sakant, vietiniams gyventojams ir taip buvo ką veikti, nes beveik 800 metų truko Iberijos pusiasalio atkariavimas iš musulmonų. Ir štai apie 813 m. vienuolis atsiskyrėlis rado apaštalo Jokūbo ir-pasisek tu man taip- dviejų jo mokinių palaikus. Nedidukė koplyčia, kurioje palaikai buvo perlaidoti, tapo vyskupystės centru. Popiežius Aleksandras III Santjago de Kompostelą 1189 m. paskelbė šventu miestu greta Romos ir Jeruzalės, o piligrimams keliaujantys į Santjago de Kompostelą šventaisiais metais (kai Šv. Jokūbo diena, liepos 25, išpuola sekmadienį) užskaitoma skaistykla. Tačiau netruko atitikti taip, kad šiuo keliu teko trepsėti už bausmę nesunkius nusikaltimus padariusiems asmenims ir piligrimystės prestižas smuktelėjo, o piligrimo lazda buvo reikalinga ne tiek ėjimui palengvinti, kiek atsimušti nuo tokių "piligrimų". 1578 m. Santjago de Kompostelą aplankė Jurgis Radvila, vėliau tapęs Vilniaus vyskupu ir kardinolu. Reformacija sudavė stiprų smūgį piligrimystės tradicijoms, o Apšviestajame XVIII a. kelias pradėtas užmiršti. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų realiai piligrimais išliko tik Ispanijos ir Portugalijos gyventojai. Lyg to būtų maža, per suirutes 1518 m. Šv. Jokūbo palaikai dingo ir buvo atrasti tik 1879 m., tada jų autentiškumą patvirtino Popiežiaus bulė. Po beveik šimto metų Camino de Santiago vėl atgimė, Europos Taryba 1987 m. išleido deklaraciją, kuria pakvietė Europos valstybes atgaivinti šį piligriminį maršrutą. Tai veikia, nes piligrimų skaičius kasmet auga ir Šv. Jokūbo keliu per metus eina apie 200,000 piligrimų. Šv. Jokūbo kelias 1993 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Na, iki Ispanijos man dar toli, bet Lietuvoje dvasingai patrepsėti irgi galima. Taigi, kaip tas daroma?

Jelgavos smėlio skulptūrų festivalis "Žvėrių karalystė" ir laivo užgrobimas.

Kelionės partneris: autobusų įmonė Ecolines.

Į kasmetinį Jelgavos smėlio skulptūrų festivalį šiemet išsiruošiau paskubomis. Laikas bėga kaip smėlis tarp pirštų, kelionė veja kelionę, todėl tik kelios dienos prieš festivalį susirūpinau važiuoti ar ne. Peržiūrėjau kelis kelionių agentūrų pasiūlymus, bet nei vienu nesisigundžiau. Tada sumaniau pakartoti savarankišką pernai metų išvyką į Jelgavą autobusu ir traukiniu. Susisiekimas su Lietuvos- Latvijos pasienio miesteliu Jelgava iš Vilniaus yra sudėtingas, nes nuo valstybės sienos tenka važiuoti nereikalingą valandos laiko atstumą iki Rygos, ten persėsti į traukinį arba mikroautobusą ir vėl valandą laiko važiuoti atgal, nes pasienyje nėra galimybės persėsti. Vasarą dar įmanoma per dieną susisukti, bet žiemą, ledo skulptūrų festivalio metu, jau tenka nakvoti Jelgavoje, nes ledo skulptūrų grožis atsiskleidžia sutemus, kai jos apšviečiamos. Ecolines autobusas po kelionės traukiniu į Augustavą man pasirodė kaip pasaka: patogios sėdynės su daug erdvės kojoms, nemokamas wi-fi, elektros rozetė, tualetas, planšetas su muzika ir filmais. Šio reiso autobusas buvo ilgos distancijos, todėl buvo ir autobuso palydovė, kuri rūpinosi keleiviais ir dokumentais. Kai autobuse būna palydovė, tuomet veikia ir mokamas bufetas, galima įsigyti užkandžių ir gėrimų. Jeigu nesate keliavę su Ecolines, tai tikrai rekomenduoju išbandyti ir užsiregistruoti jų lojalumo programoje, kaupti lojalumo taškus ir keliauti pigiau. Autobuse ir papusryčiavau-turėjau indelį salotų iš prekybos centro ir iš autobuso palydovės nusipirkau kavos.

Ecolines autobusus pažinsite iš geltonos spalvos. 

Iš Vilniaus išvykome 07:30 val. ir Rygoje buvome apie 11:30 val. Nors iš gretimos platformos išvyksta mikroautobusai į Jelgavą, šansų čia pat persėsti į Jelgavos briedžio logotipu papuoštą mikroautobusą nėra, nes jie kiekvienas talpina vos šešiolika keleivių ir bilietai tirpsta kaip sniegas gegužės saulėje. Bilietų nebuvo į sekančius du reisus, tai laimė, kad išvykimai į Jelgavą iš Rygos vyksta kas 10-15 min. Savo bilietą į Jelgavą pirkau Rygos autobusų stotyje esančiame bilietų automate ir mokėjau kreditine kortele. Įsėdimai į autobusus vykdomi pagal ant bilieto nurodytą vietą, todėl autobusų vairuotojai šūkčioja latviškai "Vienas...du...trys..." iki kol sulipa visi keleiviai. Tada, jeigu yra galimybė, priima keletą asmenų stovėti. Traukinys į Jelgavą yra pigesnis už autobusą, bet stoja toliau nuo centro ir jo grafikas yra retesnis. O šį kartą atvykimas į Jelgavos autobusų, o ne traukinių stotį turėjo netikėtą privalumą, nes tik išlipusią iš mikroautobuso mane pasitiko pažįstama liaudies muzika, o aikštėje priešais prekybos centrą liaudies kolektyvas iš Lietuvos šoko kepurinę.

Lietuvių liaudies šokiai.

Imkite į mane ir ateikite-Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Studijų laikais (2000-2004 m.) man teko tik tvirtai visomis keturiomis įsikabinus į durų rankeną porą kartų praverti sunkiasvores M. Mažvydo bibliotekos duris, o priėjimą prie skaityklų saugojo piktas dėdė su uniforma, leidęs prasinešti tik tušinuką ir bloknotą plastikiniame permatomame maišelyje. Sprendžiant iš visko, knygos tada buvo labiausiai kėsinamąsi nugvelbti nacionalinė vertybė, ir net sąžiningi piliečiai, tokie kaip Vilniaus arkivyskupas, priešais to pikto dėdės su uniforma žvilgsnį susimąstydavo dėl savo sąžinės tyrumo. Šiandien tai-tolimas nemalonus prisiminimas. Mažvydo biblioteka dalyvaus kitą savaitgalį vykstančiame Open House Vilnius renginyje, todėl čia ir užsukau pirmiausia. Dabar man nebereikės laukti eilėje atviros architektūros renginio metu, nes nemokamos ekskursijos M.Mažvydo bibliotekoje rengiamos dažnai. Kviečiu pasmalsauti!

Lietuvos nacionalinė biblioteka.

Nuo 1387 m. Lietuvos krikšto, LDK Romos katalikų bažnyčia buvo priskirta Gniezno vyskupijai. Mažai tikėtina, kad vartoti lietuvių kalbą bažnyčiose iš Gniezno būtų nurodyta. Juk net to meto svarbūs valstybės dokumentai rašyti lotynų, kanceliarine baltarusių, bažnytine slavų kalbomis, korespondencija su Ordinu buvo vokiška, dėl valdovų personalinių unijų su Lenkija kelią į mūsų visuomenę atkakliai skynėsi lenkų kalba... Jeigu bažnytinėse apeigose greta lotynų kalbos ir buvo leista vartoti gimtąją, t.y. lietuvių kalbą, trūko ja mokančių dvasininkų, o pagrindine aukštąją mokykla dvasininkams iš Lietuvos buvo Krokuvos universitetas. Vilniaus regionas XVI a. buvo vis dar stipriai lietuviškas, priešingai, nei tvirtina dažnai cituojami šaltiniai, kad, neva, čia viskas buvo sulenkinta vos ne nuo akmens amžiaus.

Skaitau Lietuvą-skaitau pasaulį. Vilniaus knygų mugės grobis!

"Didieji knygų atlaidai", "Metiniai knygų atlaidai", "Piligriminė kelionė"...Taip Vilniuje kasmet rengiamą knygų mugę imta vadinti nuo maždaug 2011-2012 m. Net jeigu tai ir buvo leptelta pašiepiant, šiandien Vilniaus knygų mugės kitaip ir nebepavadinsi, nes į ją suplaukia žmonės iš visos Lietuvos ir vaikšto su knygų sąrašais rankose, lyg su kokiu Katekizmu, ir bando atsilaikyti prieš pagundą nusipirkti knygų, kurių nėra sąraše. Jeigu šis renginys truktų ne keturias dienas, o visą savaitę, drąsiai galėtume jį įrašyti į UNESCO nematerialiojo pasaulio paveldo sąrašą.

O aš norėčiau pakalbėti apie asmeninės bibliotekos suformavimą. Bibliotekos visais laikais buvo kelią rodantis švyturys ir išminties šaltinis. Iš istorinių šaltinių žinome, kad Ona Vytautienė gavo dovanų kelias knygas apie šv. Daratos gyvenimą ir jomis nuoširdžiai džiaugėsi, kaip, istorikų manymu, nebūtų galėjusi džiaugtis skaityti nemokantis žmogus. Onos Vytautienės knygos bus vienas iš pirmųjų knygų paminėjimų Lietuvos istorijoje, leidžiančių svarstyti jeigu ne apie dvaro bibliotekos, tai bent apie asmeninės valdovų bibliotekos susiformavimą. Yra taipogi žinoma, kad Jogaila su Jadvyga naujai formuojamam Vilniaus Katedros lobynui yra dovanoję vertybių, kurių tarpe buvo Jokūbo Vorangiečio "Legenda Aurea",-knyga apie šventųjų gyvenimus, manoma, parinkta būtent Jadvygos nurodymu. Kol kas mažai plačiajai visuomenei pristatomas turbūt vienas unikaliausių Lietuvos istorijoje veikalų-Vaišvilko iniciatyva vienuolyne Laurušave sukurtas evangelijos nuorašas, kuris yra laikomas pirmąją iš LDK teritorijos kilusia ir išlikusia knyga, datuojama 1329 m.; šiandien jos skaitmeninė kopija saugoma Vilniaus Vrublevskių bibliotekoje. Aleksandras Jogailaitis, valdęs XV-XVI a. sandūroje, laikomas pimuoju mūsų valdovu, mokėjusiu skaityti ir rašyti, o jo žmonai Elenai Ivanovnai Riurikaitei iš Maskvos pasiuntinys atvežė trylikos knygų (tuomet-kodeksų) rinkinį, pirktą Lietuvos Brastoje ir saugotą Vilniaus bernardinų vienuolyne. Žygimanto Augusto biblioteka, davusi pradžią Vilniaus universiteto bibliotekai, verta atskiro straipsnių ciklo. Ne apie tokias aukštas materijas kalbant, Bistrampolio dvare gyvenęs ir jos biblioteka naudojęsis Henrikas Senkevičius ten parašė bene garsiausią savo kūrinį "Tvanas".

Norėčiau pasakyti, kad esu Nepriklausomybės vaikas, bet turbūt nepavyks-gimiau 1981 m., taigi buvau vaikas, ėjęs į Nepriklausomybę: fragmentiškai prisimenu stovėjusi Baltijos kelyje ir fragmentiškai prisimenu Sausio 13-sios įvykius. Įdomumo dėlei pasižiūrėjau, kas įvyko SSRS mano gimimo metais, tai 1981 m. SSRS įvykdė dvidešimt vieną branduolinį bandymą. Užaugau skaitydama Aleksandrą Diuma, Žiulį Verną, Tomą Main Ridą, Emilį Zola, "Drąsiųjų kelių" serijas. Kartą viename Valterio Skoto romane radau žodį "kekšė", kurio reikšmės ėjau pasiklausti pas mamą. Mama pasakė, kad nežino. Pas mokytojus ir inteligentus senelius (senelio tėvas buvo paskutinysis Kudirkos Naumiesčio burmistras) susipažinau su tremtinių atsiminimais ir lietuvių literatūros klasika.

Dabartinė mano biblioteka paremta dviem principais: perku tik tas knygas, kurias skaitysiu pakartotinai, ir tas knygas, kurios man reikalingos darbui. Kartais perku knygas, kurias tiesiog reikia turėti dėl jų visažmogiškos vertės. Neseniai peržiūrėju savo asmeninės bibliotekos katalogą ir su siaubu supratau, kad man reikės testamentu jas palikti Lietuvai, nes paprastam mirtingajam mano surinktos vertingos knygos bus neįdomios ir iškeliaus į knygų laužą, o Lietuva galės iš mano bibliotekos fondų sukurti kažką panašaus į Britų muziejų, tik knygoms. Šiemet į knygų atlaidus irgi žygiavau su sąrašu knygų, kurios turėjo papildyti mano biblioteką, o dėl kai kurių knygų buvau pasiryžusi ir kraują pralieti.

Kūtvėlos knygų grobis.

Jelgavos ledo skulptūrų festivalis "Svajonės". Ar yra vaistas nuo ledo skulptūrų festivalių?

Geriau už ledo skulptūras gali būti tik ledo skulptūros! Kai Aistei pasakiau, kad šiais metais važiuosiu į net (tik?) tris ledo skulptūrų festivalius (du Lietuvoje ir vieną Latvijoje), ji iš karto nustatė diagnozę: "Tu galvą persišaldei". Tačiau ledo skulptūrose yra kažkokia nenusakoma trauka, jos kaip kokios sirenos traukia kiekvienais metais vėl ir vėl važiuoti jų žiūrėti. Pirmasis mano aplankytas Jelgavos ledo skulptūrų festivalis buvo 2014 m., kai jis paskutinį kartą buvo rengiamas kitoje vietoje, tada buvo pliusinė temperatūra ir teko braidyti po purvą, o tirpstančios skulptūros tiško tiesiog akyse (Pakruojo dvaras-Jelgava-Jelgavos ledo skulptūrų festivalis). Tačiau minios žmonių, suplūdusios pažiūrėti ledo skulptūrų, mane labai suintrigavo, o be to, mes net neišbuvome iki žadėtųjų fejerverkų, nes kelionių agentūra-kaip visada-primakliavojo su programa. Taigi, dar kitais metais atvažiavau savarankiškai ir jau su nakvyne, kurią derinau prieš gerą pusmetį iki kelionės, nes tada Jelgavoje nelabai buvo kur apsistoti (Jelgavos ledo skulptūrų festivalis 2015). Man taip patiko, kad dar kitais metais suorganizavau kelionę į Jelgavos ledo skulptūrų festivalį savo mamai ir dviems jos kolegėms. Deja, trečias kartas melavo net neraudonuodamas ir festivalis išsigimė, nes nebuvo imtąsi priemonių suvaldyti žmonių srautams (nors ir buvo prognozuota 4,000 lankytojų); realiai buvo gaila išleistų pinigų nakvynei ir kelionei (Trečias kartas nemeluoja: Jelgavos ledo skulptūrų festivalio fiasko). Dar kitais metais kelionę į Jelgavos ledo skulptūrų festivalį gavau dovanų, tuom pačiu gavau ir progą įsitikinti, kad šio festivalio organizatoriai nepasimokė iš pernai metų klaidų,- mūsų autobuse buvo žmonių, kurie stovėjo valandą laiko prie bilietų kasos, todėl išgirtųjų ledo skulptūrų taip ir nepamatė, nes jau reikėjo važiuoti namo; net Kūtvėla pametė moterišką kuklumą ir visur lindo be eilės (Vienos dienos kelionė į Biržus ir Jelgavos ledo skulptūrų festivalį). Šiemet užsidegiau azartu palyginti Lietuvos ir Latvijos ledo skulptūrų renginius, todėl vėl užlipau ant savo mėgstamo grėblio-ledo skulptūrų festivalio Jelgavoje.

Šiais metais Jelgavos ledo skulptūrų festivalio organizatoriai tikrai padarė išvadas ir padidino festivalio teritoriją, perskėlė visą festivalio zoną į keletą įėjimų/išėjimų, net ir bilietų kasos buvo išmėtytos po visą miestelį. Aš apsidraudžiau ir važiavau penktadienį, todėl žmonių srautas buvo labai normalus, o man bus įdomu paskaityti įspūdžius iš savaitgalio keliautojų. Tai, ką pamačiau šiame Jelgavos ledo skulptūrų festivalyje, atpirko visas ankstesnes nuoskaudas ir dar davė džiaugsmo avansu kitiems metams, nes vėl būtinai važiuosiu!

Kūtvėlos favoritas.

Pakruojo ledo skulptūrų festivalis "Ledo karalystė". Patarimai ledo skulptūrų festivalių lankytojams.

Logistika lėmė nakvoti Vilkaviškyje pas Danutę ir Vladimirą, o tada draugiškai vienu ekipažu nuriedėjome iki Pakruojo, pakeliui užsukdami prie Sudargo piliakalnių ir sustodami papietauti Radviliškyje. Sudargo piliakalnių kompleksas mane seniai traukė aplankyti- didybė ir grožis neapsakomi!

Sudargo piliakalniai.

Sudargo piliakalniai (Žydkapiai).

Sudargo piliakalniai.

Nemunas.

Kūtvėla lanko Sudargo piliakalnius.

Pakruojo miestelyje yra 2* svečių namai "Kruoja". Jie nėra įtraukti į populiarias nakvynės rezervacijos sistemas, todėl reikia skambinti telefonu arba rašyti elektroninius laiškus. Nakvynė vienviečiame kambaryje su privačiu vonios kambariu kainuoja 18 eur (be pusryčių). Kambarys nedidelis, tvarkingas, yra rankšluosčiai ir higienos priemonės; pirmame aukšte yra šaldytuvas, mikrobangų krosnelė ir virdulys; veikia nemokamas wi-fi. Nuo svečių namų netoli yra Pakruojo autobusų stotis, o iki Pakruojo dvaro ir ledo skulptūrų festivalio galima nueiti asfaltuotu taku pėstiesiems ir dviratininkams per 30 min. Rekomenduoju. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad festivalio proga nebus pabranginta nakvynė, tai dar sausio pradžioje rezervavausi, nes logistika lėmė nakvoti Pakruojyje.

Šiais metais keliauk kitaip. Adventur 2018 įspūdžiai.

Šį savaitgalį nuėmiau gausų kasmetinį tušinukų, užrašų knygelių ir kalendoriukų derlių, t.y. lankiausi kasmetiniuose turizmo atlaiduose- kelionių ir laisvalaikio naujienų parodoje Adventur 2018. Nors ėjau labai tikslingai su mane dominančių aplankyti vietų sąrašu, vis tiek parsinešiau visą šūsnį papildomos reklaminės medžiagos ir į šių metų kelionių tvarkaraštį įtraukiau porą naujų krypčių. Na, kaip sakoma, nori Dievą prajuokinti-papasakok savo planus, ar ne?

Šių metų tema-kitoks keliavimas.

Kiek prisimenu, šiemet buvo pirmas kartas, kai buvo galima įsiamžinti ant raudonojo kilimo. Labai vykusi idėja!

Kūtvėla ir Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Adventur 2018 turizmo parodoje. 

Lietuvos salė buvo inovatyviausia ir jaukiausia iš visų keturių salių. Čia parodos dalyviai svečius pasitiko atnaujintais stendais ir informatyviais žemėlapiais, vaišino vietiniais gardėsiais; tarp parodos dalyvių jautėsi konkurencija dėl turistų dėmesio. Tiesa, sekmadienį antroje dienos pusėje kai kurie stendai pradėjo tuštėti ir užsidarinėti gerokai iki oficialios turizmo parodos pabaigos, ypač tas pasakytina apie užsienio šalių atstovus (bet juos galima suprasti, todėl skaitykite toliau).

Dirbame iš namų: bijokite blogio, o ne dulkių.

Maždaug prieš metus mane pasveikino elektroninis laiškas iš įmonės, kuri administravo mano nuomojamo ofiso pastatą: prieš Kalėdas pasikeitė pastato savininkas, todėl nuomos sutartys iš karto nutraukiamos. Reikėjo staigiai apsispręsti: likti savo ofise ir tartis dėl naujų nuomos sąlygų su naujuoju šeimininku ar dirbti iš namų? Apsispręsti padėjo klientų apklausa- tik du iš jų nusprendė nebetęsti bendradarbiavimo, nes dirbo netoliese nuo mano nuomoto ofiso ir po darbo nenorėjo trenktis į kitą miesto galą pas mane į namus. Laimei, mano veikla-individualios anglų kalbos pamokos- gera tuo, kad nauji klientai greitai užima atlaisvintas vietas, ypač jeigu tai yra 17.30-19.00 val., o su automobiliu galima atvažiuoti iš bet kur. Žinoma, esant pageidavimui, galiu atvykti ir į kliento patalpas.

Dirbame iš namų.

Darbas namie būna dviejų rūšių: 1) kai dirbama kompiuteriu/telefonu/video fiziškai nepriimant interesantų ir 2) kai dirbama su žmonėmis, kurie ateina į namus. Aš dirbu su žmonėmis face to face, todėl atsirado keletas naujų prievolių, kurių nebuvo nuomojamame ofise. Tiesa, jos buvo, tik tada jos buvo ne mano rūpestis.

Švaros palaikymas. Kai kalbama apie elementarią švarą ant stalo ir po stalu, koridoriuje ir tose gyvenamosios aplinkos zonose, kur siekia kliento akis, švarinimasis yra tikrai reikalingas. Juk nenorime, kad kliento šlepetės priliptų prie grindų, ar ne? Tam užtenka kelis kartus savaitėje prasieiti su šlapiu skuduru ir grindų siurbliu, šiuos veiksmus įtraukiant į darbo kalendorių arba jiems paskiriant laisvesnius vakarus. Padidintas dėmesys skiriamas WC zonai, kuri šveičiama uoliau, užtikrinamos pakankamos higienos priemonių atsargos, o vonios zonoje išskiriamas atskiras rankšluostis ir muilas klientams. "Bijokite blogio, o ne dulkių"- man patarė viena klientė ir nuo to laiko švaros palaikymo lygis mano bute šiek tiek krito :-)

Tvarkos palaikymas. Tikrai nebūtina visame gyvenamajame plote išskirti atskirą kambarį ofisui, nors jeigu tokia galimybė yra, tai tiesiog puiku. Kitu atveju užtenka sutvarkyti kampelį gyvenamajame kambaryje (žinau žmonių, kurie klientus priima virtuvėje): stalas, kėdės, būtinos darbui priemonės. Klientų atėjimas į namus kiek styguoja mano veiksmus jų nebuvimo metu, nes skalbti ir ant gyvatuko vonioje džiauti triusikėlius geriau tada, kai nėra šansų, kad klientui reikės užeiti į vonią (nors nematau, kodėl reiktų gėdintis švarių triusikėlių, juk jie švarūs, ar ne?). Tas pats pasakytina ir apie karbonado čirškinimą tik atėjus klientui, nebent maitinimas įtrauktas į paslaugos kainą.

Naminiai gyvūnai yra gerai, bet ne visi klientai juos myli, o iš mandagumo dažnai apsimeta sužavėti jūsų Pifu, Murkliu ar kuom ten vardu tas jūsų keturkojis (mažiausiai pretenzijų sulauks avkariumas). Kai kurie žmonės dar turi ir alergiją gyvūnams. Geriausia gyvūno buvimą patalpoje paslaugos teikimo metu aptarti iš anksto, nes klientas ateina gauti paslaugos, o ne pažiopsoti į zoologijos sodą. Prisipažinsiu, mano žiurkėnas dalyvauja ugdymo procese iš savo narvelio, nes tiesiog nehumaniška jį laikyti atskirtą nuo pasaulio kiaurą parą, bet užtat narvelis valomas tris kartus per savaitę.

Investicijos į infrastruktūrą gali būti reikšmingos, bet jos su laiku atsiperka. Reikia išaiškinti klientui, kur yra artimiausia visuomeninio transporto stotelė arba kur patogiau palikti automobilį. Gali būti, kad teks įsigyti daugiafunkcinį aparatą spausdinimui, kopijavimui ir skenavimui. Dar reikės kompiuterio su interneto ryšiu, mobilaus telefono. Gera mintis nupirkti naują porą šlepečių klientams, jeigu reikės nusiauti batus. Arba duokite jiems bachilus :-)

Svetingumo kampelis priklauso nuo to, kiek savo mėgstamos arbatos atsineša klientas kiek vietos darbo zonoje jam galite skirti. Visada pasiūlau klientui kavos arba arbatos, kartais jie pageidauja tiesiog vandens. Bet kuriuo atveju tai galima greitai suorganizuoti iš virtuvės nepretenduojant į Michelin standartus, o tik rūpestingiau parinkus indus (gera mintis turėti kelis puodelius vien tik klientams).

Darbo drausmė yra nemažas iššūkis, nes tarpus tarp interesantų užpildyti grąsina Feisbukas, Delfis, patalynės keitimas, bulvių skutimas, spintos tvarkymas kai tuo tarpu jų vietoje turėtų būti pasiruošimas veiklai, susijusiai su klientų poreikiais. Čia jau teks išsiugdyti vidinę Merę Popins ir imtis savidisciplinos.

Asmeninės erdvės praradimas dažnai gąsdina žmones, todėl jie mieliau sutinka mokėti nepigią nuomą už beveidį ofisą. Jie drovisi savo nudrengtų tapetų, nušlepsėto kilimo, netvarkingai išrikiuotų knygų lyg jų klientai gyventų sterilioje aplinkoje be baldų. Tiesa, vienas klientas nesutiko perkelti bendradarbiavimo į mano butą, nes bijojo prarasti savo asmeninę erdvę. Tai irgi galima suprasti.

Saugumas yra prioritetinis dalykas, todėl geriausia namuose priimti patikrintus klientus su rekomendacijomis, nes niekada nežinai koks psichas ar potencialus vagis gali ateiti. Šiuo atveju didelio pikto šuns buvimas namie yra ne trūkumas :-)

Užsisėdėjimas namie yra turbūt tas baubas, kurio namų ofisus turintys žmonės bijo labiausiai, nes gręsia savaitėmis neiškišti nosies iš namų, nebent tik iki parduotuvės ir šiukšlių konteinerio, kur tikrai nesusipažinsi su savo būsimu vyru. Rekomenduočiau profilaktiškai susiplanuoti kartą ar du per savaitę kur nors išeiti- į biblioteką, į knygos pristatymą, į koncertą, prie eglutės...Visas miestas pilnas nemokamų renginių, tik spėk eiti.

Man patinka, kad ne aš einu į darbą, o darbas ateina pas mane. Dirbdama namie galiu sau leisti rytais miegoti valanda ilgiau ir nesu tokia priekabi aprangai, nors treningais irgi nesipuošiu (čia toks biškį minusas, nes per išpardavimus negalima nusipirkti ko nors faino "apsigerbti į darbą" stiliaus). Tarpus tarp klientų užpildau nueidama į parduotuvę, atsiimdama pašto siuntinį, išsiurbdama kilimą, parašydama straipsnį, perskaitydama kelis puslapius naujos knygos. Tokius darbelius irgi galima planuoti ir įsirašyti į darbo knygą. Ofise tokius ilgus langus tekdavo kaišyti geriant arbatą su pončkomis ir naršant internete, nes tiek daug laiko, kad parvažiuoti namo pietų ar pan. visgi nebūdavo, todėl naudingo ir eurus generuojančio/nenaudingo ir eurus negeneruojančio laiko santykis buvo labai prastas. Jau nekalbu apie tai, kad man dabar per mėnesį susitaupo buvusios būtinosios išlaidos, pavyzdžiui, 120 eur ofiso nuomos/1 mėn + 30 eur nuolatinis transporto bilietas/1 mėn+ 5 eur dienos pietums/20 dienų.

Ar dirbate namuose? Kokie privalumai/trūkumai?

Jūsų Kūtvėla

Elinos Makropulos paslaptis: Kūtvėlos įspūdžiai iš Lituanicono renginio.

1913 m. advokato padėjėjas Vitekas pastebi, kad byla tarp dviejų šeimų trunka jau šimtmetį. Jo viršininkas advokatas atstovauja vienai pusei, viduriniosios klasės atstovams Gregorams, prieš aristokratų Prusų šeimą. Byla jau pasiekusi Aukščiausiąjį teismą ir šiandien laukiama sprendimo. Advokatas grįžta iš nenusisekusio teismo posėdžio lydimas garsios dainininkės Emilijos. Dainininkė pažeria kompromituojančios medžiagos apie bylos dalyvius su tokiu užtikrintumu, kad kyla klausimas, kodėl scenos artistė domisi šia paveldėjimo byla. Iš tiesų, Emiliją labai domina vienas tarp bylos dokumentų esantis ją kompromituojantis laiškas, ir ji siekia jį paimti bet kokiomis priemonėmis. Kai veiksmas įsibėgėja, aplinkybių įsprausta į kampą Emilija prisipažįsta, kad ji gimė Kretoje 1585 m., o jos tėvas sukūrė nemirtingumo eliksyrą. Ir štai jau 300 metų kaip ji, keisdama vardus, vaikšto šia žeme. Laiške, kurio ji ieško, yra gyvybės eliksyro receptas, kurio jai reikia prasitęsti gyvenimą dar trims šimtmečiams. Tai-tik kelios nuotrupos iš apie 1922 m. parašyto Karelo Čapeko kūrinio "Věc Makropulos", dar verčiamo kaip "Makropulos paslaptis" ar "Makropulos Daiktas". Klausimas, kurį nagrinėja ši pjesė, yra toks: kada užtenka gyventi? Ar yra prasmė gyventi, kai tu viską patyrei ir pažinai? Ar yra prasmė gyventi, kai tu nebeturi ką mylėti, nes jie vieną dieną pasensta ir numiršta, o tu-amžinai jauna? Jūsų dėmesiui- San Fransicso operos pastatymo momentai.

Tai- tik vienas iš klausimų, kuriuos gvildeno į net jau dvidešimt aštuntąjį Lituanicono renginį "Iš praeities į ateitį" susirinkę fantastikos žanro mėgėjai ir kūrėjai. Kas yra fantastika? Manau, fantastika yra viskas, kas neegzistuoja realybėje. Štai-stalas. Jį galima paliesti. Jis realus. Štai -žiurkėnas Kristupėlis. Jį galima paliesti. Jis realus. Štai- pirma turistinė all included kelionė į Saturną. Kol kas-tai fantastika. Prisipažinsiu, šio renginio metu mano fantastikos supratimas kiek prasiplėtė netikėta kryptimi: fantastika gali būti baltų dievai, virtę stalo žaidimo kortomis, dar fantastika gali būti virtualus pasivaikščiojimas su specialiais akiniais, atgiję cosplay įkūnyti japoniškos animacijos herojai, ar net Totoro pliušinis žaisliukas. Gal nė nebūčiau ėjusi į šį renginį, jeigu ne Adomas Rutkauskas, vienas iš renginio organizatorių, žurnalistas, Ingress žaliosios frakcijos narys, fotografas ir šiaip geras žmogus. Jis taip reklamavo šį renginį, kad nenueiti tiesiog nebuvo galima, o tai, kad renginys buvo nemokamas, dar stipriai grojo mano suvalkietiškais genais, dėl kurių suaktyvėjimo ne laiku ir ne vietoje aš jau ne kartą skundžiausi. Renginio organizatorių duomenimis, šiandien jie sulaukė 500+ lankytojų. 

Renginys vyko Socialinių mokslų kolegijoje visą šeštadienį. Renginio erdvės buvo suskirstytos pagal veiklos pobūdį, o paskaitoms/pranešimams pakviesti savo srities specialistai. Netgi kavinė dirbo pilnu pajėgumu! Tas buvo labai svarbu, nes pertraukos tarp renginių buvo kaip tik reikiamos trukmės, kad būtų galima pavalgyti ar apžiūrėti pardavimui suneštas gėrybes. Tiesa, veiklų ir parodų galėjo būti daugiau, nes viską apeiti neužėmė labai daug laiko, o paskui liko tik arba valgyti, arba naršyti internete iki kitos paskaitos. Šiaip futuristė iš manęs nekokia, aš gyvenu šia diena, bet kai kurie pranešimai nustebino savo aktualumu ir drąsa. Self-driven public transport buses? Ar jūs rimtai????

Ursulijus Lepečkojauskas nagrinėja renginio programą.

Renginio atidarymas buvo numatytas 11.00 val. Iki Socialinių mokslų kolegijos mudu su Ursulijumi Lepečkojausku atvažiavome labai patogiai autobusu (kol kas dar vairuojamu ne roboto). Prie įėjimo lankytojus žiedavo apyrankėmis (kurių paskirtis escaped me iki to momento, kai paaiškėjo, kad jų numeriai dalyvaus loterijoje, bet žinant mano sėkmę tai tas pats, kas paparčio žiedo ieškoti) ir dalino renginio programas. Viskas nemokamai!

Rūšių draugystė ir solidarumas-labai svarbu bet kuriame amžiuje.

Daugiausiai lankytojų dėmesio sulaukė prekystalis su Totoro pliušiais ir azijietiškais (japoniškais, korėjietiškais) skanumynais (krevečių skonio čipsai fui kaip baisu). Kainos, lyginant su kokia Alibaba, nekonkurencingos, bet moteriška širdis išsileido pamačius tokį gražų Totoro ir ranka pati iš rankinės ištraukė piniginę. Ursulijus Lepečkojauskas irgi džiaugiasi, tik žiurkėnas Kristupėlis pasakė, kad jo šeimininkė tai reto kvailumo moteriškė. 

Powerbank dabar jau nebe aksesuaras, o būtinybė.

Kai telefono gyvybės linija ėmė panašėti į heart stop liniją, parašiau skelbimą: "Jauna fantastikos mėgėja su Samsung susipažintų su powerbanko turėtoju #Lituanicone profesionaliems trumpalaikiams santykiams". Bet grotžymė nebuvo pakankamai populiari pritraukti gudramobilių firmos savininką ar bitcoinų štampuotoją, laimei, toks pažįstamas Gediminas visur dabar su powerbanku vaikšto, tai pabuvo mano telefonui energijos donoru. 

My smile is irresistible. My beauty is killing. My army is ruthless. I am Medeina, Goddess of All Beasts.

Šita kaukė kortų žaidimo "Baltų dievai" kūrėjų stende buvo tikras selfių magnetas. Šiaip stalo žaidimams esu stipriai abejinga, nes dar neaptikau jokio žaidimo, kur galima žaisti vienam (arba su sukalbamu žiurkėnu). Buvo nedidelis stendas su komiksais, bet nusivyliau neradusi jokio knygynėlio ar tiesiog laikinos bibliotekėlės. Būtų gerai, jeigu atsirastų ir fantastinės literatūros pasiūla tokio renginio metu, bent jau su klasikiniu repertuaru: Azimovas, Velsas, Vernas...Galima ir iš antrų rankų. Manau, koks nors dėvėtų knygų knygynas galėtų susidomėti dalyvavimu kitais metais. 

Selfių akimirkos. Kas tik nevaikšto šia žeme.

Ir kaip visos šios paikystės, turbūt paklaus mano gerbiamas Skaitytojas, rišasi su dabartimi, su realybe, ir iš viso, kodėl reikia eiti į tokius renginius, o ne važiuoti grybauti į Varėną? Arba, pavyzdžiui, iškuopti žiurkėnui narvelį? Atsakau. Povilas Poderskis skaitė pranešimą apie drąsų naują pasaulį, kuris ateis nepaisant mūsų norų. Tai žinote, gerbiamas Povilai, galėtų tas naujas pasaulis ir greičiau ateidinėti, jeigu ką. Aš neatsakinėju į tam tikras užklausas socialiniuose tinkluose, jeigu atsakymą galima rasti Google, o tokių bus 95 proc. klausimų. Tarkime, negaišiu savo brangaus laiko dirbdama kaip kelionių agentas rašydama atsakymą kokiam nors Derekui iš Mančesterio į klausimą "How can I get from Manchester to Paris?". Jeigu nesugebi išgūglinti atsakymo į tokį basic question, tai žinai ką, Derekai iš Mančesterio, gal tu geriau sėdėk namie. Tačiau Lietuvos techninė pažanga yra tikra fantastika ir pavyzdys kitoms šalims. Bet štai užvakar tokia viena užklausa išlindo Facebook'e: 

SIM kortelių kaitaliojimo (sado)mazochizmas.

Prisimenu, kaip ITB turizmo naujienų parodoje Berlyne gavau dovanų TravelSIM kortelę. Tai buvo 2013 metais, tai ne taip jau ir seniai. Idėja labai paprasta-viena SIM kortelė, skirta visam pasauliui, su fiksuotais tarifais ir galimybe papildyti sąskaitą internetu. Tiesa, yra vienas niuansas- telefonas turi būti "atrištas" nuo konkretaus paslaugų teikėjo. Bet tuomet tai buvo fantastika. 

Neutrali kelioninė SIM kortelė.

Matomai, 2017 metais kai kurie keliautojai vis dar susiduria su problema, kad jų turimas telefonas atsidūrus kitoje geografijoje ima ir nebeteikia paslaugų. Tuomet reikia ieškoti vietinės SIM kortelės, o tokiose demokratinėse šalyse kaip Baltarusija dar ir pasą pateikti prieš aktyvuojant paslaugą. Tiesa, šiuo klausimu Lietuva irgi priartėjo prie Baltarusijos lygio, nes išankstinio papildymo kortelių savininkai visi be išimties tapo prilyginti kalėjimų sukčiams. Kaip ten sakoma, aptverk miestą X spygliuota tvora-kiekvienas žinos už ką sėdi. Taip ir čia. Grįžtant prie Kijevo klausimo, technologijos jau galėtų ir turėtų peržengti okeanus skirtumų ir protingai prisijungti prie telekomunikacijų tinklo nesukeliant vartotojui galvosopio renkantis iš septynių SIM kortelių pardavėjų ar naujos kortelės suderinamumu su turimu telefono modeliu. Ne apie kriogenines kameras dabar mąstykime, o ravėkime mobiliojo ryšio infrastruktūros piktžoles. Self-driven public transport buses irgi palauks. Taip kad, gerbiami futuristai ir vizijų matytojai, eikite ir dirbkite, o vizijas matydami dar ir žegnotis nepamirškite.

Lituanicono organizatoriams reiškiu nuoširdžią padėką už įdomų renginį ir linkiu sėkmės ruošiantis kitiems metams. Tikėkimės, renginys bus dar didesnis ir įdomesnis, gal netgi vyks dvi dienas Litexpo centre. O aš visgi susirasiu ir išprosysiu tuos savo marškinėlius su Cowboy Bebop paveikslėliu. Ech, ta jaunystė :D

Bet jūs ten organizuodami irgi nepersistenkite: Progress isn't made by early risers. It's made by lazy men trying to find easier ways to do something :-) 

Su meile ir, kaip visada, baisingai susivėlusi Jūsų

Goddess Kootah 

Grybų šventė veda į Varėną gamtos ritmu!

Ilgus metus niekaip neprisiruošdavau į kasmetinius grybavimo atlaidus, dar žinomus kaip Grybų šventė Varėnoje, nes tokios valstietiškos pramogos kažkaip netraukė. Paskui keliauti po Lietuvą pasidarė madinga ir kelionių agentūros pradėjo siūlyti dienos keliones, į kurias aš ėmiau žvalgytis, nes nuveža, parveža, pakeliui kokį grybą parodo. Labai patogu! O šiemet į Grybų šventę susiruošiau grynai iš to suvalkietiško skūpumo (nors gimiau ir augau Vilniuje, Šakių genai pramuša netikėtose vietose), nes Lietuvos geležinkeliai pasiūlė tą dieną į Varėną keliauti su 50 proc. nuolaida. Aš, būdama antros kartos pusiau-suvalkietė, netgi patikrinau bilietų kainas kitai dienai: pilna kaina į vieną pusę maršrutu Vilnius-Varėna yra 3,80 eur, o Grybų šventės dieną iš tiesų buvo 2,00 eur, ir dar šventinis traukinys buvo paskirtas su visa koncertine programa. Tai kaip čia nevažiuosi? Nusipirkau bilietus į abi puses internetu. Tada pasidomėjau, ką dar be grybų turistams Varėnoje galima pamatyti ir čia mane pastebėjo ponia Eglė, kuri pakvietė prisijungti prie kviestinių svečių VIP vagone *insert smug face here*.  Šituom dar papildomai pažymima, kad turintys traukinio bilietą gali nemokamai aplankyti Geležinkelio muziejų tą dieną, kurią galioja jų bilietas.

Šventinis traukinys laukia savo keleivių.

Išlydėtuvės Vilniaus geležinkelio stotyje. 

Savaitgaliais lankome kaimynus: Kūtvėla keliauja į Daugpilį. Pirmoji diena.

Jeigu reiktų išvardinti turistiniais tikslais aplankytas Latvijos vietas, dauguma žmonių pirmiausiai paminėtų Rygą su gražiu senamiesčiu ir įdomiais muziejais, Ventspilį su sutvarkytais paplūdimiais ir atrakcijomis vaikams, Rundalės pilį su nuostabiu sodu, galbūt ir Jelgavą su ledo ir smėlio skulptūromis. O štai Daugpilis vargu ar bus atsidūręs turistų radare, nors svečių iš Lietuvos trūkumu jis tikrai negali skųstis. Pasinaudojusi galimybe partneriauti su autobusų firma Ecolines ir Daugpilio TIC, praleidau dvi dienas antrame pagal dydį Latvijos mieste ir likau labai patenkinta savo kelione.

Daugpilis yra ne, kaip galima pagalvoti, "miestas su daug pilių", o tik kuklus "pilis prie Dauguvos upės" kažkada buvusioje etninėje sėlių žemėje (sėliai asimiliavosi su latgaliais). Čia gyvena latvių, rusų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, lietuvių, žydų ir kitų tautybių žmonės. Šiame krašte vaikai auga poliglotais, nes reikia bent kiek įvaldyti latvių, latgalių, rusų, anglų, netgi vokiečių kalbas. Miesto ištakos siekia senus laikus, kai žmonės iš Gotlando vandens keliu siekė dabartinių Rusijos ir Graikijos teritorijas. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Daugpilis paminėtas 1275 m., kai Livonijos ordino nariai, vadovaujami magistro Ernsto fon Ratzeburgo, pastatė tuometinę Dunaburgo tvirtovę. Ši vietovė tapo žinomu prekybos centru. Po Livonijos ordino panaikinimo 1561 m. vietovė perėjo Lenkijos karūnai (negaliu sakyti Abiejų Tautų Respublikai, nes Liublino unija buvo tik 1569 m.) ir gavo herbą, tačiau 1577 m. kraštą nusiaubė Ivanas Žiaurusis, kuris pastatė naują tvirtovę jau kitoje vietoje. Steponas Batoras suteikė Magdeburgo teises 1582 m. Pasibaigus Šiaurės karui 1721 m. vietovė perėjo carinei Rusijai. Tada buvo vykdomas Peterburgas-Varšuva kelio projektas, vystėsi pramonė ir prekyba, todėl žymiai išaugo gyventojų skaičius, buvo pastatyta nauja, jau trečia, tvirtovė. Caras Aleksandras III nusprendė miestą pervadinti Dvinsku 1893 m., o 1920 m. jis tapo Daugpiliu. Daugiau kaip 70 proc. Daugpilio pastatų nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, o koks likimas ištiko žydų tautybės žmones- mums žinoma iš istorijos. Išsivadavęs iš sovietų valdžios, Daugpilis šiandien yra istoriškai daugiakultūris miestas, gerbiantis įvairias tradicijas.

Sveiki atvykę į Daugpilį!

Pasirinkau Ecolines autobusą su planuojamu išvykimu iš Vilniaus penktadienį 17.30 val., kuris Daugpilyje būtų apie 20.30 val. Pastaruoju metu tenka pripažinti, kad visi tarptautiniai autobusai kiek vėluoja, bet čia turbūt įtakos turi kelio remonto darbai ir sugrįžęs rudens eismas. Keliavau maršrutu Kaunas-Rezekne per Vilnių, Uteną, Zarasus ir Daugpilį, o Rezekne buvo numatytas persėdimas keleiviams, vykstantiems į Maskvą. Aš išlipau anksčiau-Daugpilyje.

Du lemtingi Tomo pavėlavimai: apie buvimo reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku svarbą.

Apaštalas Tomas nebuvo tas žmogus, kuris verčia draugus prie bažnyčios jo laukti ir vėluoti į Mišias, bet punktualumu jis irgi nepasižymėjo. Pirmą kartą jis sugebėjo pavėluoti į prisikėlusio Kristaus pasirodymą mokiniams ir nepatikėjo, kai kiti mokiniai tvirtino matę Kristų gyvą. „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ - tvirtai pasakė Tomas, o šituos jo žodžius užrašė Jonas (Evangelija pagal Joną 20, 25). Tokia galimybė atsirado maždaug po savaitės, kai Kristus vėl aplankė savo mokinius.  Tomui Jėzus tarė taip: "Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis". Tai girdėjo ir vėl į savo Evangeliją (20,27) užrašė Jonas, štai žmogus, kuris tikrai visada buvo laiku ir vietoje. Ši Biblijos scena įkvėpė ne vieną dailininką. Tomo provokacijos dėka Jėzus ištarė vieną garsiausių savo frazių: "Palaiminti tie, kurie tiki nematę".

Caravaggio [Public domain], via Wikimedia Commons, 1601-1602. 

Bet tos palaimos, matyt, buvo mažai, nes antras Tomo pavėlavimas buvo ne mažiau apmaudus- jis pražiopsojo Mergelės Marijos ėmimą dangun. Žina apie Dievo Motinos mirtį sukvietė Kristaus mokinius prie jos kūno, bet Tomas tuo metu misionieriavo Indijoje ir kelias buvo toks tolimas, kad jis tiesiog nesuspėjo laiku atvykti. Kai jis labai sielvartaudamas dėl velavimo atvyko trys dienos po Marijos laidotuvių, kiti apaštlai jo pasigailėjo ir atidarė Marijos karstą, kad Tomas galėtų pagerbti jos relikvijas- Dievo Motinos karste jie vietoje kūno rado tik jos šarvojimo drabužius (kitur- gėlių) ir labai nustebo. Apokrifiniai raštai mini, kad pats Jėzus nužengęs iš dangaus ir pasivadinęs motiną pas save tardamas: "Eikš, gražiausiasis perle". Kad ir kaip ten buvo, kadangiTomas nesuskubo laiku išlydėti Mergelės Marijos į paskutiniąją kelionę, tai jis ir atsisakė tikėti jos nužengimu dangun. Netekusi kantrybės, Marija numetė jam savo diržą iš dangaus kaip ženklą, kad ji tikrai ten. Ši Biblijos scena populiaresnė Rytų krikščionybėje nei pas mus ir negali pasigirti tokia dailės darbų gausa, kokia girtis gali pats Marijos dangun ėmimo siužetas.

Bastiano Mainardi [Public domain], via Wikimedia Commons, XVI a. 

Mergelės Marijos diržas yra vertinga relikvija ir šiuo metu saugoma Vatopaidi vienuolyno bažnyčioje ant Ato kalno Graikijoje. Deja, moterims lankytis šiame vienuolyne draudžiama (nors yra žinomi keli atvejai, kai vyrais persirengusioms moterims pavyko ten prasmukti).

Manoma, kad Tomas buvo vienas iš dvynių šeimoje, nes jo tikrasis vardas yra "Tomas Dvynys", bet šiandien mes jį geriau žinome kaip Tomą Netikintįjį (arba Nevierną Tamošių). Jis minimas visose keturiose Evangelijose, o jo uždavinys yra užduoti, iš pirmo žvilgsnio, kvailus ir nepatogius klausimus, nes kiti apaštlai nedrįsta to padaryti bijodami apsikvailinti- bet Kristus atsako į tuos klausimus šiandien jau legenda tapusiomis frazėmis. Tomas apaštalavo toli už Romos imperijos ribų (minėtoje Indijoje) ir dėl to beveik nieko nežinoma apie jo kankinystę; manoma, kad jis buvo perdurtas ietimi ir mirė nuo kraujo netekimo.

Peter Paul Rubens [Public domain or Public domain], via Wikimedia Commons, 1636-1638.

Iki 1969 m. Šv. Tomas buvo minimas gruodžio 21 d., bet tada data buvo pakeista, kad nesutaptų su Adventu, į liepos 3 d. Šv. Tomas yra architektų globėjas.

Geros Jums Žolinės.

Jūsų Kūtvėla

Romantiška dienos kelionė į Latviją: nemirtingos smėlio skulptūros Jelgavoje ir nuodėmingos Rygos pagundos.

Į Jelgavos smėlio skulptūrų festivalį planavau važiuoti birželio mėnesį, bet planus pakoregavo autoįvykis, kuriame nukentėjau, todėl labai apsidžiaugiau Facebook'e pamačiusi, kad Jelgava savo smėlio skulptūras laikys iki vasaros pabaigos. Kaip mat pradėjau dairytis akcijinių autobuso bilietų į Rygą, šį kartą vėl važiavau su Lux Express, nors jie ir atsisakė kompensuoti mano išlaidas bilietui, kurio nepanaudojau dėl avarijos. Šį kartą kelionė į abi puses buvo panaši į pervežimą šaldytuve dėl baisaus šalčio salone, kelionėje pirmyn nebuvo ausinių, o autobusas atgal vėlavo atvykti į išvykimo vietą 15 min. Dar kelionėje pirmyn už manęs sėdėjo pagyvenusi pora, kuri riejosi tarpusavyje visas keturias valandas. Tai iš autobuso Rygoje net neišlipau, o tiesiog evakavausi. Į Jelgavą bilietą gavau nesunkiai, kitas reisas buvo už 10 min. Išvažiavome pilnu net ne mikroautobusu, o tikru mikrobu pagal dydį. Jelgavoje iš karto nuėjau pavalgyti ir kol kimšau karbonadą savo mėgstamame bistro "Silva" dar ir lietus nulijo. Nors smėlio skulptūras mačiau šmėstelint dar pro autobuso langą, šiek tiek drebėjau dėl to lietaus,-visai be reikalo, kaip paskui pasirodė. Jelgavoje vyko kokia tai vaikų dviračių šventė, tai reikėjo dairytis, kad koks pyplys man pėdos nepervažiuotų. Smėlio skulptūros buvo kaip naujos, o ir lankytojų sulaukė nemažai. Daug buvo lietuvių šeimų su vaikais. Žinoma, buvome ir mes su Ursulijumi ir Dzintare Lepečkojauskais- tai buvo jų medaus mėnesio kelionė į žmonos gimtinę, o Dzintarė nusprendė priimti vyro pavardę.

1,000 tonų smėlio ir 17 profesionalių skulptorių- tokia šių metų statistika. Menininkai šiemet kūrė teatro tematika.

"Vieniša lėlė", Karlis Ile, Latvija, užimta 2 vieta. Ar mes -ne marionetės likimo rankose?

Blogapagas Galapaguose: pasileisk plaukus ir šėlk!

Šį savaitgalį mūsų klaikiai pretenzingų blogerių komanda iš Lietuvos blogosferos elito vyko į skubų iškvietimą Zarasuose, kur vyko muzikos ir laisvalaikio festivalis Galapagai.

Kūtvėla goes Galapagai.

Aš pirmą kartą buvau tokiame festivalyje, nes savo metu į tokią bakchanaliją manęs mama būtų neišleidusi ir, tiesą sakant, būtų gerai padariusi, nes festivalio veiksmas visiškai nurovė stogą! Ruošdamasi festivaliui iškračiau rūbų spintą, nes gide merginoms apie tobulą atmosferą buvo nurodytos stiliaus gairės ir festivalio merginų fetišu buvo paskelbtas vienaragis. Šituom pažymima, kad vienintelis festivalio vienaragis buvo ant manęs, ir man kyla klausimas, kodėl festivalio organizatoriai nereinforsino dresskodo?

Į festivalius vykstant reikia pasipuošti. 

Į festivalį visi trylika (sic!) interneto erdvės pažibų važiavome kartu specialiai suorganizuotu blogeramobiliu. Išvykome iš Vilniaus šiek tiek po 10.00 val. ir Zarasuose buvome apie 13.00 val. Ten mus maloniai pasitiko festivalio organizatoriai, viską aprodė, tada liepė pasileisti plaukus ir turėti gerą laiką (na, kas dėl plaukų, tai man problemų paprastai nekyla). Renginio grotžymę socialinei medijai #blogapagai pasiūliau aš ir tuom didžiuojuosi, nes sudurtinis žodis su taisyklingai parinkta jungiamąja balse sužavėjo pačią ponią Loretą Vaicekauskienę, prieš kurios šešėlį dreba VLKK.

O prieš mano šešėlį dreba kelionių agentūros. Blogeramobilis en route to Galapagai.

Festivalio dalyviai nakvojo palapinių miestelyje, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip pabėgėlių stovykla. Ir kaip tokioje gausybėje palapinių naktį be mėnesienos rasti savąją? Challenge accepted. Žinoma, visada galima prašytis į svetimą palapinę, dėl ko būtų daug nesantuokinio sekso, kas, atsižvelgiant į apverktiną demografinę šalies padėtį, visai svarstytinas dalykas. Festivalio rengėjams reiktų pagalvoti apie galimybę įsteigti atskiras zonas norintiems prisišaukti gandrus. Ne veltui mano akyse tą vakarą vyko tiek bernvakarių!

Geras ežeras, geras oras, gera muzika, geras maistas. Gerai gyventi gera. 

Užskaitau. Šitas žmogus žino, ko nori. 

Tuo pačiu, gal kas žinot koks etiketas prašant leidimo užeiti į svetimą palapinę? Pasibelst į žolę?

Too many tourists spoiling your photos? #GOVILNIUS!

Naujausia Vilniui skirta rinkodaros kampanija gali patikti, gali nepatikti, bet faktas tas, kad ji nepalieka abejingų. Reklaminį klipą kūrė "Socialus marketingas", o jo atstovas Arijus Žakas savo paskyroje Facebook'e patikslino, kad sprendimas skirtas Latvijos rinkai ir latvių reakcijos buvo "žiauriai pozityvios". Sprendimas grindžiamas mėnesiui uždaromu Vilniaus oro uostu ir dėl to sumažėsiančiais turistų srautais-nes kam gi patinka grumdytis minioje? Paskatinti reklamos, latviai nukreipiami į informacinį puslapį Go Vilnius, kuriame yra nustatinėjama kiekvieno apsilankymo trukmė ir kokia informacija domina potencialų turistą. Kol kas 60 proc. Latvijos naršytojų informaciniame puslapyje praleidžia pusantros minutės.

Papildomos informacijos ir atsakingų asmenų komentarus galima rasti čia: „Go Vilnius“ reklama: gyvybingą Rygą iškeiskite į tuščią Vilnių. Man asmeniškai įdomu, kaip bus pamatuota kiek Latvijos turistų atvyko šios reklamos dėka ir kiek jie paliko mums savo eurų su gražiąja Milda. Šiuo metu absoliučių išlaidūnų titulą pelno Japonijos turistai su 454,4 EUR už savo viešnagę pas mus, kuri trunka vos 1,5 nakvynės.

Beje, nuolaidos kodas autobusams Ryga-Vilnius ir Vinius-Ryga galioja ne tik latviams, paso perkant bilietą pateikti nereikia :-) #travel_hack :-) 

Laipni lūdzam Lietuvā!