Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Pakruojo dvaras-Jelgava-Jelgavos ledo skulptūrų festivalis.

Tuesday, February 11, 2014

Lietuvoje yra tiek daug gražių vietų, kad medžiagos vienos dienos kelionėms užteks iki žilos pensijos. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo apie 4.000 dvarų, bet šiandien, įskaitant griuvėsius, yra apie 800. Sunkiai jie stojasi ant kojų, tiksliau, ant pamatų. O ir atstačius tuos dvarus reikia gi juos išlaikyti, kas gali garantuoti stabilius turistų srautus? Dvarų nykimas prasidėjo dar gerokai prieš Antrąjį pasaulinį karą, būtent po paskutiniojo ATR padalijimo, kai nusavinti dvarai buvo atiduodami lojaliems Rusijos didikams ir žemvaldžiams. Dalis jų, laimei, buvo geri filantropai ir ūkiški žmonės, neleido savo naujai nuosavybei sugriūti. Sovietmečiu dvaruose steigėsi įvairios kolūkio kontoros, kas irgi padėjo išsaugoti pastatus bent iš išorės.

Į vienos dienos kelionę išsiruošiau su kelionių agentūra. Nusprendžiau patingėti, nieko pati neorganizuoti, programa man tiko, kaina buvo nedidelė.

Klasicizmo stiliaus Pakruojo dvaras yra vienas didžiausių ir vertingiausių dvarų kompleksų Lietuvoje. Dvaras ne kartą keitė savininkus, kol grafų Miunsterių palikuonė 1786 m. ištekėjo už barono Vilhelmo fon Ropo ir dvaras, kaip kraitis, tapo Ropų giminės nuosavybe. Save Ropai kildina iš senos giminės, susijusios kraujo ryšiais su Rygos įkūrėju vyskupu Adalbertu. Dvare buvo užveistas didelis angliško stiliaus parkas. Šiuo metu patys rūmai nėra lankytojams rodomi, bet kadaise juose buvo sukaupta didelė ir vertinga meno dirbinių kolekcija, šiandien joje buvusių darbų pėdsakai atsekami iki Vokietijoje ir Italijoje turimų kolekcijų, devyniolika paveikslų yra Kauno M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, vienas paveikslas ir kelios skulptūros pateko į Šiaulių "Aušros" muziejų. Ropų laikais dvaras klestėjo kaip gyvulininkystės ūkis, veikė kredito draugija, ligoninė ir akušerinis skyrius. Deja, 1922 m. po žemės reformos Ropams liko nedaug žemės, nors jie ir tada nenuleido rankų. Antrojo pasaulinio karo metais Ropų palikuonis pasitraukė į Vakarus ir apie tolimesnį jo likimą nėra žinoma. Sovietmečiu čia veikė žemės ūkio technikumas. Šiuo metu Pakruojo dvaras yra restauruojamas, pritaikomas turizmo reikmėms, teikia įvairias paslaugas: konferencijos, SPA, viešbutis, jodinėjimas...Daugiau informacijos rasite apsilankę Pakruojo dvaro internetinėje svetainėje.

Mus pasitiko malūnininkas Levukas, kuris parodė mums viešbutį, malūną, pavaišino alumi, papasakojo visokių įdomybių. Išties, labai rekomenduoju užsisakyti Levuko ekskursiją, praplėsite savo erudiciją (akiračio tai ne, nes, pasak Levuko, akiračio plėtra priklauso nuo rakto skylutės dydžio) iki tokio lygio, kokio neįsivaizdavote.

P1270909
Pakruojo dvaro planas.




P1270911
Buvo stadala, dabar-viešbutis. 

P1270912
Jaukumėlis neišpasakytas. 

P1270917
Labai fotogeniška lempa, nusprendė moterys. 

P1270918
Vintažinis interjeras.
Viešbutis paliko labai gerą įspūdį. Mums leido pasmalsauti po kambarius, o ir patogumais pasinaudoti, nes autobuse buvo 50 asmenybių, tai dvivietis traktieriaus patogumas tokio anšlago neatlaikė. Man labai patiko tas staliukas, kurį matote nuotraukoje, padengtas keraminėmis plytelėmis-glosčiau ir niekaip atsiglostyt negalėjau. Malūne taip pat, būna, jaunavedžius įkurdina, tai greta lizdą turintys gandrai atlekia ant stogo patikrinti kaip jaunavedžiams sekasi.

P1270919
Užšąlusi vandens galybė. 

P1270920
Kalvaratas. Tokios sūpynės, tik ant ledo. 

P1270922
Statiniams naudotas dolomitas. 

P1270924
Konferencijų salės dekoracijos. 

P1270927
Žiemos glėbyje. 

P1270928
Medžiai atsispindi lede. Ledas tvirtas, žmonės vaikšto, nors Kūtvėla tai bijotų. 

P1270932
Jaunavedžių tradicija-prirakini spynelę prie tilto ir meti raktelius į vandenį.
Pastebėjome porą žvejų, klausėmė Levuko, kokią žuvį jie čia gaudo. Ką dar žvejosi, jeigu ne raktelius nuo spynelės, atsakė Levukas. O statistika tokia, kad moterys bene dešimt metų gyvena ilgiau už savo vyrus. Levuko žmona, pasirodo, jam net užrašą ant kapo sugalvojusi: "Ilsėkis ramybėje, kol aš ateisiu". Tada, škias, ramybė baigsis :-)

Toliau tęsėme ekskursiją į malūną. Pirmieji vėjo malūnai pradėti statyti Baltijos pajūryje dar XIV a., o daugiausiai malūnų buvo pastatyta vidurio Lietuvoje. Levukas papasakojo apie malūno struktūrą, kodėl jame reikalingos keturios durys, kada reikia surakinti malūno sparnus, kodėl be gero gizelio malūno savininkui būdavo sunku išsiversti, kaip atsirado posakis "Kaip maišu trenktas" ir kaip sužinoti, ar malūne gyvena velnias. Pakalbėjo ir apie valcuotus miltus-apie tokius esu knygose skaičiusi, iš tokių kepinius kepdavo piršliams pamaloninti, tai jau aukščiausios rušies miltai turėjo būti. Malūnai taip pat turėjo ženklų kalbą: kada malūninikas dirba, kada ilsisi, kada apylinkėse gedulas, o kada šventė. Levukas taipogi papasakojo apie Levenhuką ir jo išrastą teleskopą, kurio pagalba buvo nustatyta, kad mielės yra gyvos, todėl jas plikyti verdančiu vandeniu negalima. Juk, sakė Levukas, daugintis visada maloniau kambario temperatūroje. Moterys raudome ir droviai akis žemyn delbėme, ką tas ponas malūnininkas čia kalba.
-
P1270940
Malūnas Pakruojo dvare. 

P1270947
Degustacija. 

P1270959
Galinga puta. 

P1270964
Malūnas iš kitos pusės. 

P1270966
Kūtvėla prie Pakruojo malūno. 

P1270977
Kūtvėla Meilės vartuose.

P1270979
Meilės vartų ornamentas.
Jeigu kuri pro Meilės vartus pereis tris kartus, tai per pusę metų ištekės, sakė Pakruojo dvaro gidas.* Kūtvėla sugebėjo pereiti 4,5 karto, tai per tą žioplumą ir toliau liks sena pana ant rugienų šiaudų. Jau minėjau, kad dvare buvo užveistas parkas. Jame labai įdomiai buvo pasodinti medžiai, taip vadinamais "lizdais"-po kelis vienoje vietoje. Manoma, kad tai yra šeimos simbolis.

P1270982
Medžių lizdas. 

P1270987
Pakruojo dvaro rūmai. 

P1270990
Meilės sala. Ne vienas Ropų giminės atstovas savo išrinktajai piršosi būtent čia. 

P1270991
Pakruojo dvaro kurmių kalneliai. 

P1280001
Pakruojo dvaro rūmai ir žiemos sodas.
Žinau iš įvairių skaitymų, kad grafai Tiškevičiai savo žiemos soduose užsiaugindavo bananų, o Radvilų soduose buvo apelsinų, citrinų, figų ir granatų (Šaltinis: Kulinarinė kelionė laiku. LMKA). Štai netaip jau toli nuo mūsų esančios Myro pilies parke stiklu dengtose oranžerijose egzotiški augalai augo vazonuose ir kubiluose, o vasarą būdavo išnešami į lauką. Minima net 400 rūšių, jų tarpe buvo citrusai, figos, kiparisai, raudonmedis, lauro medis, itališkas riešutmedis (Šaltinis : Myro pilis. Magnus Ducatus Lithuaniae projektas). Žinant mūsų geografinio regiono klimato sąlygas (dabar už lango Baltupiuose man sninga) tai tikrai nuostabu. Gal ir gali būti, kad ir Ropų šeima mėgavosi šviežiais egzotiškais vaisiais?


P1280002
Kiti dvaro pastatai. 
P1280019
Bausmė prasilošusiems kortomis. Nė pasakot nenoriu. 
Šiemet Pakruojo dvaras dalyvavo ruošiantis istorinei kelionei keturkinkėmis pašto karietomis Sankt Peterburgas-Kaunas-Varšuva ir išlydėjo keturkinkį žemaitukų traukiamą diližaną į Rundalės pilį. Senuose Ropų giminės dokumentuose rasti pasakojimai apie puotas, kuriose dalyvavo ir svečiai iš Latvijos. Juk atstumas-tik 50 km. Daugiau apie istorinio pašto kelio atkartojimą skaitykite Keturkinkiu diližanu – istoriniu maršrutu Pakruojo dvaras-Rundalės pilis. Dar čia būna organizuojami paršelių bėgimo čempionatai, tik dabar liūdnos naujienos užslinkusios ant skeltanagių padangės.

Pietums gavome skanių barščių ir kepsnio "Varnos akis", kurio, deja, man nepavyko normaliai suvirškinti. O jau tie Latvijos keliai...Jie ten duobes duobėmis lopo. Rygos vairuotojai Panevėžio kaip išganymo laukia. Šiaip ne taip atsipurtėme iki Jelgavos, bet nemažai pavėlavę, nes niekaip iš Pakruojo dvaro vaišingumo negalėjome ištrūkti, vienu metu ten buvo sustoję net keturi autobusai, o moterys buvo apgulusios alaus pardavimo punktą keliomis eilėmis. Jelgavoje mus pasitiko gidas. Gaila, kad dėl vėlavimo mūsų pažintis su ketvirtu pagal dydį Latvijos miestu buvo epizodinė. Apsukome ratą aplink miestą autobusu, šiek tiek susipažinome su istorinėmis miesto vietomis. Kai kurios miesto vietos labai nudrengtos, bet vietinė valdžia rimtai susiėmusi jas sutvarkyti ir skatinti turizmą.

1906 m. pastatyta neo-gotikinė Mergelės Marijos katedra sudegė Antrojo pasaulinio karo metais ir buvo atstatyta 1992 m. Ypatingai vertingu laikomas Paskutinės vakarienės siužetas virš pagrindinio įėjimo. 1996 m.a.a. Jonas Paulius II suteikė šiai bažnyčiai katedros statusą.

P1280021
Mergelės Marijos katedra Jelgavoje. 

P1280025
Paskutinės vakarienės siužetas. 
P1280028
Mergelės Marijos katedros fasado detalė.

P1280034
Vienas iš altorių. 
Stačiatikybė šiuos kraštus pasiekė su Kuršo barono nuotaka ir našle Ana Ioanovna**, Rusijos caraite. Pirmoji Šv. Simeono ir šv. Onos cerkvė buvo suprojektuota garsiojo architekto Rastrelli, tačiau laikas ir istorija mums jos neišsaugojo. Dabartinė cerkvė suprojektuota N. Čiagino 1890-1892 m., kuris tuo istoriniu metu jis buvo pagrindinis mūsų krašto architektas. Finansiškai šios cerkvės darbus parėmė caras Aleksandras III. Stipriai nukentėjusi Antrojo pasaulinio karo metais bei per sovietmetį, cerkvė sugrąžinta stačiatikiams Latvijai atgavus nepriklausomybę, 1993-2003 m. buvo restauruota. Šiuo metu varpinėje kabo devyni varpai, didžiausias sveria 830 kg.

P1280038
Cerkvės architektūros fragmentas.

P1280040
Cerkvė Jelgavoje. 

P1280041
Dangaus ir kupolų simbiozė. 

P1280043
Labai daili cerkvė. 
Latvijos žemės ūkio universitetas dabar įsikūręs buvusiuose rūmuose, kurių didybę šiandien mena baisiai nušiurusi pastato išorė (dažų užteko pusei fasado, paskui stojo krizė), vienas kambarys-muziejus (kuriame kaulus laužosi lietuvių turistų grupės) ir mauzoliejus su kadaise Rusiją iš imperatorienės patalo valdžiusio barono sarkofagu. 1737 m. Kuršo baronas Bironas užsakė architektui Rastrelli pastatyti šiuos rūmus. Šis architektas įsiamžino pastatęs tokius architektūrinius šedevrus kaip Rundalės rūmai, Peterhofo rūmai ir Žiemos rūmai. 1919 m. šie rūmai buvo sudeginti. Atstatyti rūmai vėl paskendo liepsnose Antrojo pasaulinio karo metais. Vėl atstatytuose rūmuose šiandien įsikūręs universitetas, bet buvę šeimininkai vis dar čia- 30 palaikų sarkofaguose kriptoje nedideliame laidotuvių tematikai skirtame muziejuje laukia tos akimirkos, kai stos prieš savo Kūrėją, kasdien virš jų kaukšint studenčių aukštakulniams. Sarkofagai ne kartą buvo plėšiami ieškant brangenybių. Du kartus juos atidarius moksliniais sumetimais, rūmuose įsiplieskė gaisras-sutapimas? Trečią kartą jie buvo atidaryti palikuonių pageidavimu, bet nieko blogo nenutiko. Parkas rie rūmų buvo užveistas 1817 m. Daugiau apie lankytinas vietas Žiemgaloje galite pasiskaityti Latvia: Best Enjoyed Slowly tinklalapyje.

P1280051
Jelgavos rūmai.
P1280053
Jelgavos rūmų kieme laisvai tilptų Rundalės rūmai.

P1280055
A.a. Ernstas Johanas Bironas. 

P1280056
Sakrofagai kriptoje. 
Kelionės į Jelgavą vinis buvo gausiai išreklamuotas ledo skulptūrų festivalis, kurio metu apsitaškėme kelnes purvinu vandeniu ir atsigrumdėme minioje, vėpsodami į akyse tirpstančias ir į grindinį tyškančias ledo skulptūras- estų išreklamuotas meteoro krateris su žaliu vandeniu Saremo saloje nublanksta prieš latvių sugebėjimą prastumti tokio lygio renginį kaip kasmetinį tarptautinį festivalį. Eilės į šitą renginį buvo baisios, visa laimė, kad buvau savo bilietą internetu nusipirkusi iš anksto. Ir net visas euras susitaupė. Apšviestos ledo statulos buvo gana įspūdingos. O dar tas trapumo jausmas kai kokia skulptūros ranka atsiskiria nuo kūno ir tykšta į ledo šipulius.

P1280077
Nicola Wood "Evening Adam". Adomas ir Ieva bučiuojasi. 

P1280082
Agnese Rudzite-Kirillova "Symbiosis". Žmogaus ir aplinkos sąveika. 

P1280090
Aped Mani "Eat me". Paslaptis ir smalsumas, juntamas Alisos Stebuvklų šalyje. 

P1280092
Keičiam spalvą.

P1280093
Vėl keičiam spalvą. 
P1280134
Steve Armance ir David Diatta "Wonder knight".

P1280135
Keičiam spalvą.

P1280099
Aleksey Verbistskiy ir Igor Zelmanovich "Dream come true". 

P1280100
Keičiam spalvą.

P1280101
Vėl keičiam spalvą. 

P1280102
Ir dar kartą keičiam spalvą. 

P1280105
Kūtvėla ir žuvis. 

Elija2
Mano kelionės draugė Jelena mane nufotografavo. 


Elija1
Nors į pažinčių skiltį dėk. 
Grįžtant autobuse sublogavau. Pats autobusas tai buvo labai patogus, labai patiko gidė ir pati programa buvo verta dėmesio. Tik neaišku, ar pietumis sublogavau dėl paties patiekalo, ar tiesiog mane taip tragiškai užsupo Latvijos keliuose. Bet šiek tiek pasistengus viskas susitvarkė, namo parėjau pakvėpuodama grynu oru, pamiegojau sekmadienį, ir dabar vėl esu nuotykiams pasirengusi. Į Pakruojo dvarą būtinai sugrįšime jau orams atšilus ir keliams pasausus.

Kelionės skaičiai: išvykimas 6.00, grįžimas 24.00, kelionės kaina 90 LTL + 80 LTL asmeninėms išlaidoms.

Ar patys lankėtės kokiuose nors Lietuvos dvaruose?

Su meile,

Kūtvėla Ledaunyčia-Malūnaitė

* Garantija neduodama.
** Ana Ioanovna yra verta dėmesio asmenybė. Pasižymėjo aistra medžioklei ir visi langai turėdavo būti atidaryti, o kambaryje privalėjo būti užtaisytas šautuvas. Priimdama audiencijas, būdavo, tik čiupt už šautuvo ir kad pils pro langą į kokią varną... Neabejoju, kad audiencijos dalyviams valdovė palikdavo neišdildomą įspūdį.

0 comments:

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...