Kelionė po Utenos kraštą: gražiausios vietos ir skaniausi sustojimai.

Kelionės partneris: Utenos verslo ir turizmo agentūra. 

Į Utenos kraštą visada grįžtu su malonumu- čia man gera būti. Tad ir šįkart mūsų draugiška kelionių žurnalistų kompanija išsiruošė pamatyti Utenos krašto naujienų bei paragauti šios derlingos žemės skonių. Nors diena pasitaikė tikrai lietuviška- su cepelino spalvos dangumi ir nesibaigiančiu lietumi - po nedidelių nuotykių pasiekėme Užpalius.

Čia, į Šventosios upės slėnį, prieš dešimt tūkstančių metų paskui elnių kaimenes atėjo mūsų pirmieji protėviai, kurių paskutinį atodūsį mena senieji pilkapynai. Viduramžiais, kai reikėjo atremti Livonijos ordino antpuolius, buvo pastatyta Užpalių pilis. Pilies seniai nebėra, bet lig šiandien išlikęs Kaniūkų pavadinimas mena mūsų gynėjus leičius su žirgais. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Užpaliai paminėti Mindaugo sutartyje su Livonijos ordinu 1261 m. Vytautas Didysis čia paskyrė Kristiną Astiką, Radvilų giminės pradininką. Gedimino valdymo metais čia ėjo svarbus prekybinis kelias. Pilies reikšmė sumenko XVI a., kai smuko Livonijos ordino galybė, ir pradėjo kurtis miestelis. Čia buvo seniūnija, teismas, kariuomenės sutelkimo vieta, taipogi ėjo vienas iš pagrindinių LDK kelių iš Vilniaus į Rygą, o XVIII a. Užpaliai gavo ir miesto teises. 

Kūtvėla lankosi Utenos krašte.

Caro metais uždraudus lietuvišką spaudą, Užpalių ir apylinkių žmonės organizavosi slaptas mokyklas, mokymo dažniausiai imdavosi liaudies švietimui atsidėjusios panelės arba šie tiek skaitymą ir raštą išmanantys vyresni žmonės. Caras 1892 m. įvedė baudas ir už tokių mokyklų steigimą, laikymą ar mokymą jose be vyriausybės leidimo nusikaltusieji buvo baudžiami piniginėmis baudomis iki 300 rublių arba areštu iki trijų mėnesių. Nors atrodytų, kad kraštas čia nuošalus nuo didžiųjų miestų, 1905 m. revoliucijos atgarsiai buvo pasiekę ir Užpalius, čia laisvamaniškai nusiteikę vietos gyventojai nuėję ir į valsčiaus raštinę ir paštą išmėtė ir sumindžiojo caro portretus. Maža to, paskui jie nužygiavo iki valstybinės degtinės parduotuvės, užrakintas duris išlaužė, iš sandėlio nešė dėžes su degtinės buteliais ir sudaužė.

Pirmojo pasaulinio karo metais užėję vokiečiai įvedė savo tvarką. Viską tvarkė trys vokiečių žandarai: kiek sunešti pieno, kaušinių, sviesto, vilnų... Buvo ir grybų prievolė. Imdavę visokius - ir gerus, ir šungrybius. Sakydavę žmonės, kad tai rusų belaisviams. Gyventojai tokių naujųjų šeimininkų vengė, nesidrovėdavo ir apgauti. Užpalėnas Feliksas Gureckas taip atsiminė: „Vokiečių laikais buvo didelės rekvizicijos. Atidavus nustatytą kiekį, dažnai vėl buvo uždedami priedai, jei vokiečiai pamatydavo, kad ūkininkas dar ką nors turi. Žmonėms tada teko viską slėpti. Slėpdavo arklius. Juos laikydavo miškeliuose, slėpdavo javus gryčioje iškastose duobėse: į jas įstatydavo kokią skrynią, supildavo grūdus ir vėl užplūkdavo aslą, kad ir žymės nebūtų. Slėpdavo kiaules, tvartuose įtaisę dvigubas sienas, penėjo jas rūsiuose ar šiaudų stirtose." Ne ką "linksmiau" gyveno užpalėnai ir Antrojo pasaulinio karo metais. 

Sovietinio teroro metais "liaudies priešais" tapo mokytojai, gydytojai, tarnautojai, pasiturintys ūkininkai, buvę nepriklausomos Lietuvos visuomenės veikėjai arba kažkam asmeniškai neįtikę žmonės. Sovietų vyriausybė nustatydavo tremtinų žmonių normą, todėl buvo sudaromi du sąrašai: pagrindinis ir rezervinis. Neįvykdę plano, trėmimų organizatoriai griebdavosi rezervinio sąrašo. O jau netrukus vėl užėję vokiečiai ėmė vestis arklius, tad gyventojai juos stropiai slėpė, tai tie, vaikščiodami po kiemus, imdavę imituoti arklių žvengimą, tikėdamiesi, kad paslėpti arkliai atsilieps Saugodamiesi atėjūnų, žmonės ardavo ir kitus ūkio darbus dirbdavo sutemus. Vokiečiai darbams stengėsi išsiųsti nepatikimus, priešiškai okupacinės valdžios atžvilgiu nusiteikusius ar pyliavų neatidavusius žmones. Bandydami užgniaužti partizaninį judėjimą, iš okupuotų Rusijos, Baltarusijos ir kitų respublikų vokiečiai pradėjo atkelti tų kraštų gyventojus, todėl daug rusų, baltarusių buvo atvežta ir į Užpalių kraštą. Po karo jie grįžo namo, tačiau nieko iš namų neberadę vėl grįžo į Lietuvą. Šaltinis: Užpalių seniūnijos ir bendruomenės svetainė.

 "Miestus augina prekyba,"- tvirtina Užpalių herbas ir mūsų gidas Giedrius Indrašius. Jis mums labai įdomiai papasakojo apie Užpalių strateginę reikšmę mūsų krašto istorijoje. Žemėlapyje matome, kad Užpaliai buvo LDK Kapčiamiestis- įtvirtinta teritorija, skyrusi istorinę Lietuvą nuo kitų žemių. Krašto vardas kildinamas, manoma, iš senovinio indoeuropiečių žodžio, reiškiančio ant ledo užbėgusį ir sušalusį vandenį. Netoliese tekantis Krokulės šaltinis yra senoji alkavietė. Krokulės vanduo garsėja gydomosiomis savybėmis, sakoma, atlikus ritualą ir nusiprausus atjaunėjama visa dešimčia metų! Aš iškart pareikalavau ten važiuoti, bet į mano teisėtus lūkesčius nebuvo atliepta, todėl turėsite dabar kentėti mane seną, o kalti bus užpalėnai. Žymus šio krašto žmogus Kazys Pakštas yra pasakęs, kad svarbiausia krašto apsaugos ministerija yra švietimo ministerija. Beje, jis siūlė kurti atsarginę Lietuvą ne Madagaskare, kaip dažnai manoma, o Angoloje arba Britų Hondūre - dabartiniame Belize.

Užpalių dvare klausomės Užpalių istorijos. 

Mindaugo valdytos žemės. Kaip patys matote- Užpaliai tikrai buvo mūsų dienų Kapčiamiestis su poligonu.

Gražioji dvarininkė įnešė šarmo į mūsų ekskursiją.

Karališkasis Užpalių dvaras Utenos rajone mena XIV a. pab., ir galingiausias Lietuvos didikų gimines: Astikus, Radvilas, Oginskius, Sapiegas. Sapiegų valdymo metais buvo suformuotas dabartinis sodybos vaizdas. Deja, neilgai trukus, po 1831 m. sukilimo, dvaras buvo konfiskuotas carinės Rusijos naudai, čia veikė cerkvė atkeltiems rusų tautybės asmenims, rusų pradinė mokykla, valsčiaus valdyba, mokyklos bendrabutis… Šiandien buvusio dvaro teritorijoje išlikę trys svarbūs objektai: klasicizmo stiliaus dvaro administratoriaus namas, Sapiegų pastatytas vandens malūnas ir akmenų mūro pastatas, čia "kamenyčia" vadinamas- buvusios arklidės ir ekonomo namas. Apie tai mums pasakojo daugeliui mums jau pažįstama Utenos dvarininkė Bolcevičienė (gidė Jūratė Brasiūnienė), nepasididžiavusi ir Užpalių dvarą aplankyti. 

Teatralizuotas pasitikimas Užpalių dvare. 

"Kamenyčią" naujam gyvenimui prikėlė žinoma Užpalių žirgininkė Viktorija Jovarienė. Čia įrengta "Šimto abrūsų menė", viršaičio kabinetas, "Kamara mergelams" bei senovinė mokyklos klasė. Siūlomos edukacijos metu galima išmokti kepti autentiškas mielines bandeles dvaro krosnyje, susipažinti su Viktorijos Jovarienės sukauptu gyvenimo kraičiu, pajusti tikrąją dvaro atmosferą per liaudiškus žaidimus ir bendravimą.

Buvusios dvaro arklidės, dabar- "Kamenyčia". 

Aš, kaip piršlių žvangučius dar išgirsti besitikinti panelė, labai viską konspektavau, ką Utenos kultūros centro darbuotoja Birutė Minutkienė pasakojo apie šį labai delikatų klausimą. Nes argi aš ne mergina, argi aš nevainikuota?! Kraitis, pasirodo, buvo išskirtinai moteriškas dalykas ir dėl jo nebuvo deramasi, o štai dėl pasogos buvo deramasi. Kraitį sudarė gausiai šeimai aprėdyti reikalingi audiniai, patalynė, abrūsai ir pan., o pasoga jau buvo pinigai. Kraičio skrynios dangtis plokščias dėl to, kad būtų patogu ant skrynios per vestuves užsėsti ir gauti išpirką. 

Kūtvėla domisi kraičio klausimu. 

Kraičio skrynia. 

Labai atmosferinis kampelis.

Akys raibsta nuo siuvinėjimo grožio.

Piršlys melagis, būna papasakoja, kad jaunikis tai vyras iš stuomens ir iš liemens, pirkia dešromis remta, sūriais dengta, o realybėje- Uberio vairuotojas ir nuomojamas vieno kambario butas Fabijoniškėse.

Abrūsų raštai - kaip žvaigždynai...

Nu ir kaip taip staklėse apmesti, kad tokį grožį išausti? 

Man labai patiko šis siuvinėjimas. 

Atkurta mokyklos klasė. 

O jau tie abrūsai, abrūsai... Mūsų promotės dažnai beraštės būdavo, jokių didelių mokslų nėjusios, o kaip raštus užmesdavo -joks kompiuteris taip nepadarytų! Apie naktigonės tradicijas klausomės jau pakviesti prie stalo "kovas su lakamstvėla" pasigardžiuoti. Ne, čia ne rašybos klaida, šiuose kraštuose žmonės dar nepamiršo gimtosios tarmės ir kartais sukeičia balsius. Ragaujame dar šiltas mielines bandeles, vienos su lašinukais, kitos -su aviečių uogiene. Kemšu už abiejų žandų, nes juk bandelės -tai dvi! Kolega Ramūnas iš "Nesėdėk namuose", duok Dieve jam sveikatos, man kumšteli į šoną ir sako, kad ponia Birutė iškalba net mane į pavėsį padėsianti. Aš vos nepaspringau "lakamstvėla" iš to pasipiktinimo! Peršnekėt manęs gerb. Birutė tai gal ir neperšnekėjo, bet iškalbos srityje konkurenciją jaučiau stiprią, nes pasigirti užpalėnai tikrai turi kuom.

Šiltos mielinės bandelės- mums vėlyvi pusryčiai. 

Vaišes mums patiekia labai elegantiškuose servizuose. Šildomės žolelių arbata.

Užpalių dvaro "Kamenyčioje" be arklio- nė žingsnio. 

Popierines užuolaidėles karpė Odeta Bražėnienė, kurios galeriją lankėme praeitos kelionės metu ir likome sužavėti. 

Daugiau informacijos: Užpalių dvaras.

Nesinori kilti nuo vaišių stalo, tas pasakiškas šviežiai iškeptų bandelių kvapas niekaip nenori mūsų paleisti, bet mūsų laukia tolimesnė pažintis su Utenos kraštu. Nors ir lyja, sukame prie Šeimyniškių kaime esančios atodangos. Vietovės pavadinimas kildinamas nuo žodžio "šeimynykščiai"- t. y. nelaisvi parvesti žmonės, kurie netoli karališkojo dvaro buvo apgyvendinti. Šeimyniškių atodanga ir konglomerato uola yra saugomas geologinis gamtos paveldo objektas.

Konglomerato uola.

Lietingos žurnalistinės darbo sąlygos.

Informacinis stendas prie Šeimyniškių konglomerato uolos.

Žurnalistas ir uola, dydis uolos mąsteliui nustatyti.

Daugiau informacijos: Šeimyniškių atodanga ir konglomerato uola.

Utenos kraštas nemiega ant konglomerato lauro lapų ir kuria naujus turistinius produktus. Užpalių ir Vyžuonų bendruomenės parengė audiogido programelę ir lankstinuką "Išmanūs ir tvarūs žygiai Užpalių-Vyžuonų takais". Abi sesniūnijas jungia Šventosios upė ir bendra istorija. Šis maršrutas skirtas susipažinti su Radvilų giminės istorija šiame krašte, atsarginės Lietuvos autoriaus Kazio Pakšto "Dausuva", Baltų kelio sėlių genties atkarpa, Lietuvos Nepriklausomybę ginusių partizanų atmintimi...

Padėkavojame mūsų gidui ir štai mes jau Vyžuonose. Čia mus pasitinka gamtininkas ir muzikantas, „Golden Parazyth“ lyderis Giedrius Širka ir vedasi į šilą. Vyžuonų šilo pažintinis gamtos takas yra 7 km ilgio. Viename interviu jis yra pasakęs, kad „jei būčiau paukštis, būčiau kėkštas“. Kėkšto negirdėjau, bet naujos rūšies zylę ir musinukę "pagavau" į savo skaitmeninę paukščių kolekciją mobiliojoje programėlėje Merlin. Tikiuosi, ji manęs neapgavo, nes teko girdėti pasakojimą, kaip ši programėlė traktoriaus riaumojimą priskyrė...gandrui. Mūsų negąsdina lietus- argi lietuviui baisus prakiuręs dangus? - ir apsukame garbės ratą paskui mus vedantį Giedrių. 

Lietus pila ne pagal prognozę, bet ar žmogaus oda vandens nepraleidžia. 

Pažintinio tako schema.

Čia verta avėti miškui skirtą avalynę. 

Gidas mus saugiai parveda į vietinės mokyklos pastatą, kur mūsų laukia kava ir sveiki desertai iš Utenoje esančios „This is coffee“ kavinės. Naujoji savininkė barista Nomeda ir jos sesuo Akvilė mus supažindino su geros kavos paslaptimis ir pavaišino maskarponės desertais. Tuo metu mažasis uteniškis itin rimtai tyrinėjo iš sostinės atvykusias tetas. 

Daugiau informacijos: Vyžuonų šilo gamtos takas. 

Nesaldūs, kruopščiai pagaminti desertai. 

Čia man buvo geriausia edukacija. Organizatorių pagauta akimirka :-) 

Daugiau informacijos: This is Coffee. 

Pietaujame jau pačioje Utenoje. Mus svetingai priima "Pakrantės terasa" ir jos šeimininkas Kęstutis Stankevičius. Sriubos klausimu skilome į dvi stovyklas: vieni (jų tarpe ir aš) susigundėme baravykų sriuba, kiti panoro paragauti "Medžiotojų" sriubos su žvėriena. Savo gėdai turiu pripažinti, kad sriuba buvo tokia soti, kad aš pilnos porcijos neįveikiau. Paskui mūsų laukė staigmena- ragavome aukštaitiškus blynus su dažiniais, pagamintus iš Brigitos Mosiejauskės ekologiško ūkio miltų- ar atspėsite, koks gi buvo šių blynų įdaras? Apie tokius blynus aš tik knygose iki šiol buvau skaičiusi, o dabar ir paragavau! Šis patiekalas yra nuolatinė pozicija meniu, kurį susidomėję vartome. Puslapiuose randame pasirinkimų visiems skoniams: bulviniai blynai su lašiša, cepelinai, žuvis tešloje (Fish and Chips), Kijevo kotletas, keptas upėtakis, jautienos išpjovos kepsnys… Desertui mums patiekia lietinių blynų su varške, pagardintų uogomis. O kaipgi kitaip- kokia Aukštaitija be blynų?

Didesnei grupei galima privačiai atsiskirti nuo bendros salės. 

Baravykų sriuba.

Mus visus maloniai nustebinę blynai su dažiniu.

Desertui mus vaišina blyneliais su varške ir uogomis.

Daugiau informacijos:"Pakrantės terasa". 

Nuo vaišėmis lūžtančio stalo kylame labai nenoromis, bet mūsų jau laukia ornitologė, pelėdų bičiulė Ingrida Lagunavičienė. "Vienas mano tikslų – priminti žmonėms, kad pelėdžiukų gelbėti nereikia. Net jei jie atrodo iškritę iš lizdo, dažniausiai taip jie tiesiog mokosi gyventi savarankiškai. Pelėdos – paukščiai, kurie rūpinasi savo jaunikliais ir niekada jų iš inkilo ar lizdo nemeta. Bet kartais, kiek prakutę, bet dar neskraidantys pelėdžiukai patys netyčiomis iškrenta iš lizdo. Nereikia pulti jų gelbėti. Jie turi labai aštrius nagus, kuriais įsikibę medžio kamienu patys užsiropščia atgal į lizdą. Bet jie niekada to nedarys prie žmonių." -  interviu sakė mus pasitikusi ornitologė portalui Miestas žmogui .Maloniai nustebau sužinojusi, kad galima skambinti bendruoju pagalbos numeriu 112 jeigu rastas sužeistas, sergantis ar nusikamavęs laukinis paukštis. 

Pamatėme labai retą pelėdą.

Pelėdos skrandžio darbo rezultatai. 

Daugiau informacijos: VšĮ "Paslaugos gamtai". 

Šiandien mūsų laukia ir „Aukštaitijos vartais“ tituluojamas Tauragnas. Čia Vaida ir Aleksandras Vaitiekėnai renovuotoje senojoje (1935 metų statybos) mokykloje įrengė kompleksą „Hillas“. Man patiko, kad šis kompleksas pritaikytas neįgaliems asmenims. Mums buvo parūpęs nakvynės klausimas Utenos krašte, tai šiame komplekse gali apsinakvoti grupės iki 23 asmenų ar pavieniai keliautojai. Konferencijų centras turi 80 vietų ir 20 vietų sales. Man, kaip savarankiškai keliautojai, pratusiai miegoti ir šilkuose ir ant šieno, labai patiko kaip čia įrengti kambariai. 

Vienas iš didesnių bendrų miegamųjų kambarių.

Bendro naudojimo virtuvė.

Čia gali apsistoti šeima. 

Jaukiai įrengtas privatus kambarys. 

Daugiau informacijos: Kompleksas "Hillas". 

Giliausią Lietuvos ežerą Tauragną tyrinėjame iš laivo "Tauragnas". Mūsų kapitonas Kostas Danilevičius tvirta ranka veda laivą, kol Utenos kraštotyros muziejaus rinkinių vyriausioji kuratorė Bronislava Juknevičienė ir muziejaus padalinio Tauragnuose darbuotoja Toma Skubiejė pažindina mus su šio krašto ypatumais. Verta atskiru žodžiu paminėti šio krašto šviesuolę žolininkę Eugeniją Šimkūnaitę, kurios garbei Tauragnuose yra pasodintas vyšnių sodas. Tai jeigu ponia Birutė Užpalių dvaro "Kamenyčioje" mane tik išgąsdino sveika konkurencijos dvasia iškalbos srityje, tai prieš ponią Bronislavą aš niekeno neniuksoma į šoną pati nusiimu karūną! 

Esame prie giliausio Lietuvos ežero. 

Mūsų laukia pasiplaukiojimas pramoginiu laivuku.

Prieplauka prie Tauragno ežero. 

Tauragno ežeras.

"Apie akmenis žinoma daug padavimų ir sakmių. Viena iš jų pasakoja, kad senovėje gyvenęs žmogus, vardu Mokas. Turėjęs jis žmoną ir sūnų. Darbšti buvo Moko šeima, dirbusi už visą giminę. Tačiau nusivylęs žmonių tingumu, Mokas nusiminęs ir pats nustojęs dirbti. Žmonės ėmė ant jo pykti, tad teko Mokui keltis kitur. Kartu su žmona ir sūnumi jis iškeliavo šiaurės link. Tačiau kelią pastojo Tauragno ežeras, kurį reikėjo perplaukti. Mokas pamokė žmoną ir sūnų plaukiant nesigręžioti ir nežiūrėti atgal. Sūnus paklausęs, o Mokienė nepaklausiusi ir nuskendusi. Verkęs Mokas, išlipęs ant kranto ir stovėjęs tol, kol suakmenėjęs. Ir dabar jis toje vietoje tebestovi. O Tauragno dugne liko Mokienė – didelis akmuo, į kurį žvejai dažnai tinklus suplėšo."- šaltinis Tauragnų seniūnija . 

Taurapilio piliakalnis.

Tauragno ežeras- plika akimi neaprepiamas...

Plaukiant pro Taurapilio piliakalnį, pasiklausome legendos apie Tauragnų atsiradimą. Seniai seniai, kitoje ežero pusėje, pagonių kunigaikštis su žyniu prisėdo atsikvėpti. Žynys ėmė groti, o muzikos pasiklausyti atėjo taurai. Žvėrys, nežinojo, kad žynys jų kalbą supranta, tai ėmė šnekėtis tarpusavyje kaip gerai būtų, kad kunigaikštis kitoje ežero pusėje pastatytų pilį ir kraštą nuo priešų gintų. Žynys perdavė kunigaikščiui žvėrių pageidavimą, o šis taip ir padarė- taip ir atsirado "Tauragnai", nes reikėjo "taurus ginti". Vėliau, kraštą apkrikštijus, ant Taurapilio piliakalnio buvo pastatyta bažnyčia, bet ji dabar esanti kalno viduje. Kartą per metus, Joninių naktį, galima ją pamatyti, bet tik vos sekundei, o jeigu pasiseks-tai ir išgirsti jos varpų skambesį. Kita legenda pasakoja, kad vieną vakarą čia užklydęs kunigaikštis Rigimantas su palyda. Naktį, karžygiams sumigus, kanklininkas ėmęs taip gražiai kankliuoti, kad iš girių atbėgę raguoti taurai sužavėti prigulė paklausyti. Paskui, norėdami klausytis puikios muzikos ir kitą naktį, parodė kanklininkui patogų urvą įsikurti su visa kariuomene, kuri urve pastatė šventyklą dievams ir pilį, ją taurų garbei pavadino Taurapiliu, o ežerą - Tauragnu. O pačiame Tauragno ežere, tvirtino gerb. Bronislava, yra slibino guolis. Sakoma, Tauragną ir kitus ežerus slibinas išmušęs neva tai galva, o neva tai uodega, besigindamas nuo karių.

Ant ugnies kunkuliuoja žuvienė. 

Lydeka su cibuliais, patroškinta grietinėlėje. 

Žuvienė prie Tauragnų ežero- tikra atgaiva keliautojui į dienos pabaigą.

Prieš kelionę namo pasistipriname ant laužo virta žuviene. Kapitonas Kostas šiandien ją verda iš lyno, lydekos, kuojos ir ešerio. Šiai sriubai labai svarbu būtent šviežia žuvis, o jeigu sriuboje yra lydeka, tai ją (dėl sausumo) žvejai "beržiniu pagaliu" vadina. O man labai patiko lydeka su svogūnais grietinėlės padaže-receptą atkakliai išsikamantinėjau ir labai nekantrauju namie pabandyti atkurti, tik reikės pasistengti šviežios lydekos gauti. Šie patiekalai iš šviežios žuvies mums visiems taip patiko, kad nė kelionės organizatorių mandagios užuominos, kad gal sveteliams laikas namo, juk kelelis tolimas, o ir saulelė jau laidon, negelbėjo- visi norėjo dar kažką pasiklausti, dar vieną šaukštą žuvienės pasemti…

Daugiau informacijos apie Tauragnus: Utenos kraštotyros muziejus.

Daugiau informacijos apie pramoginį plaukimą laivu "Tauragnas":  Plaukimas pramoginiu laivu Tauragno ežere arba Daunorių krašto bendruomenė "Ažu Tauragną".

Labai džiaugiuosi galėdama pažinti Lietuvą su turizmo profesionalų pagalba, o tuo pačiu ir gerb. Skaitytojui papasakoti, įspūdžiais pasidalinti, o kai ką, jeigu reikės, ir pirštu parodyti. Šiame istorijos vėjų nugairintame krašte iki šiol gyvena darbštūs žmonės, žemė neša savo sunkiai užaugintą vaisių ant stalo, ir net nežinia dar kokias paslaptis slepia tamsūs Tauragno ežero vandenys... Kviečiu ir jus pažinti šį gražų ir svetingą Lietuvos lopinėlį.

Kiti mano pasakojimai iš Utenos krašto:

Skambanti Aukštaitijos širdis Utena: neįprasti muziejai, tautodailės perlai, pasaulį pakeitę išradimai ir gastronomijos aukštumos.

Kūtvėla keliauja į laimingų žmonių miestą Uteną . 

Ar lankėtės Utenoje, Utenos krašte? Kokie įspūdžiai?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Tauragnaitė