Skambanti Aukštaitijos širdis Utena: neįprasti muziejai, tautodailės perlai, pasaulį pakeitę išradimai ir gastronomijos aukštumos.

 

Kūtvėla ir Amžinasis turistas.

Kelionės partneris: Utenos turizmo informacijos centras. 

  „Utena man liko geriausias miestas pasauly. Esu, galima sakyti, buvęs visur, bet nei Roma, nei Venecija, nei Londonas, nei Paryžius – niekados negali susilyginti su mano mylima Utena“, - Alfonsas Nyka-Niliūnas.

Lietuviai esame keliaujanti tauta. Mūsų kirčiavimą galima išgirsti nuo Bogotos iki Tokijo. Roma, Venecija, Londonas ir Paryžius mums jau tapę savaitgalio stotelėmis kavos išgerti. O štai, drįstu sakyti, savąjį kraštą dar per mažai esame pažinę ir patyrę, todėl labai apsidžiaugiau Utenos turizmo informacijos centro kvietimu į infoturą po Utenos kraštą. Čia, piliakalnių ir ežerų krašte, mitinėje Nalšios žemėje, ryčiausioje Lietuvos dalyje, mums kas rytą pateka saulė.

Mūsų autobusas iš Vilniaus išjuda 6.45 val. Malonu didelėje žingeidžių žurnalistų ir gidų grupėje matyti pažįstamus veidus. Kelias į Uteną dabar remontuojamas, todėl atvykstame su deramu pavėlavimu.

Jau minėjau, kad rytais iš čia pateka saulė. Apie dangaus kūnų judėjimą, perkertamą Mėnulį ir užstojamą Saulę, geriausiai konsultuoja Pačkėnuose įsikūrusi Ragana. Paprastai raganavimu garsėjančių moterų būdavo vengiama, į jas kreipdavosi tik rimtai bėdai prispaudus, o ir gyvendavo jos izoliuotos nuo bendruomenės. O čia prašom- miestelio viduryje Ragana ne tik kad gyvena, bet ir muziejų įsirengė. Mane nustebino tokia Pačkėnų gyventojų tolerancija!

Mus pasitinka Pačkėnų Ragana.

Vienintelis Lietuvoje Raganų muziejus įsikūrė 2018 m. liepos 13 d. Pačkėnų laisvalaikio centro patalpose. Muziejų savo apsilankymu yra pagerbusi ir Jos Raganiška Ekscelencija, Vyriausioji Lietuvos ragana Vilija Lobačiovienė. Raganų nereikia bijoti, jas reikia pažinti.

Raganų muziejus Pačkėnuose.

Kūtvėla lankosi Raganų muziejuje Pačkėnuose.

Raganų muziejus Pačkėnuose.

Raganų ir Velnių vestuvinių nuotraukų galerija.

Laumės juostų audimas.

Orų prognozė pagal Raganą Šuliją. Šiandien- sausa šluota.  

Raganų muziejus Pačkėnuose.

„Patrauk virvelę ir durys atsidarys,“- sako Pačkėnų Ragana ir pakviečia mus žengti į savo valdas. Po ekskursijos ragaujame raganiškų pusryčių- perlinės košės ir čirvinių blynų. Ragana dar širdingai kviečia mus užsilaikyti VIP svečių teisėmis- juk šiąnakt Valpurgijos naktis! Argi gali būti geresnė proga iš arti pamatyti kas vyksta už šiaip paprastam žmogui uždarytų ir dar šluota užkištų durų? Tačiau mūsų pažintinė programa su Utenos kraštu tik prasideda, todėl turime keliauti toliau.

Kūtvėla balnojasi šluotą.

Achievement unlocked! 

Draugė pamatė šitą foto ir pasakė: "Tai daug ką paaiškina". Ką ji turėjo omenyje?

Suaugusiam asmeniui muziejaus lankymas kainuoja 3 EUR. Taikomos nuolaidos. Darbo laikas I - V 10.00-17.00 (pertrauka 13.00-14.00).* Daugiau informacijos: Raganų muziejus Pačkėnuose (FB paskyra). 

*Informacija teisinga įrašo publikavimo metu, vėliau gali keistis.

Odetos Bražėnienės galerija Vaikutėnuose atidaryta tik prieš kelis mėnesius. Žinoma tautodailininkė ir sertifikuota amatų meistrė ilgus metus dirbo namuose, bet su laiku ten pasidarė per ankšta. Juk kaupėsi vertingos dirbinių kolekcijos (vien karpyto margučio konkursui darbus siuntė 120 autorių!), o ir pačiai menininkei kurti didelės apimties dirbinius reikėjo erdvės. Galerijoje bus rengiamos ne tik parodos, bet vedamos ir edukacijos.

Tradiciniai lietuviški margučiai.

Ukrainietiški margučiai.

Karpyti margučiai.

Nu toks išdykęs margutis. 

Kristus kėlės!

Ponia Odeta kaip tik ir kviečia mus susėsti prie edukacijai paruoštų stalų. Aš kukliai prisėdu tolimajame kampe. Mūsų grupėje netrūksta entuziastų, kurie pasiruošę darbu įrodyti savo tinkamumą infoturams, o aš daugiau esu prie moralinio palaikymo. Bet kur čia nusėdėsi, jeigu šitoje galerijoje jaučiuosi visiškai savo stichijoje: čia yra ir margučių, ir karpinių, ir lino raižinių...Viską norisi pamatyti, nuotraukose užfiksuoti.

Ponia Odeta papasakoja mums apie sukauptą margučių kolekciją. Aš nustebinta, kad margučių tradicija yra žinoma ne tik Lietuvoje ir Ukrainoje, bet ir tolimose, egzotiškose šalyse. Dalis tų tradicijų tesėjai- lietuviai emigrantai. Yra ir kita medalio pusė- užsienio lietuviai atvyksta vasaroti į Lietuvą ir užjūriuose gimusiems savo vaikams nori parodyti lietuviškas tradicijas. O kokių tik margučių čia nėra! Aš net susigėdau, kad savuosius primityviai marginu tik svogūnų lukštais, kai kiti žmonės kuria tiesiog meno dirbinius- apneria vašęliu ar dažo šilko medžiagomis.

Dabar ponia Odeta kviečia paimti popieriaus lapą ir žirkles. „Tik neįsidurk,“- sako man, duok Dieve jam sveikatos, kolega Ramūnas iš Nesėdėk Namuose. Ponios Odetos vadovaujami lankstome popierių (jeigu kas manote, kad čia nėr kas veikt, tai turiu Jums naujienų) ir karpome popierines užuolaidėles. Mūsų moterys namų buitį jomis puošė iš biednumo, kaime nebūdavo atliekamo pinigėlio jokioms šilkinėms draperijoms ar kitokioms poniškoms fanaberijoms.

Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė yra išleidusi knygą „Karpinių pamokos“. Pasak, autorės, „Tai yra 256 puslapių knyga – rimtas karpinių vadovėlis. Visa medžiaga padalyta į 40 pamokų, yra žiupsnelis teorijos, aptarta pasaulio ir Lietuvos karpinių istorija. Trijuose dideliuose skyriuose, padalytuose į tas 40 pamokų, aptariamos karpinių technikos, tradiciniai karpiniai, karpinių panaudojimas… Visi tekstai pateikti lietuvių ir anglų kalbomis. Knyga skirta dvikalbei auditorijai, kadangi jos ypač laukė, prašė lituanistinės mokyklėlės, užsienio lietuvių bendruomenės. Knyga gausiai iliustruota.“

Išskleidžiame savo iškarpytas užuolaidėles ir dairomės vieni į kitus. Nė vienos vienodos! O džiaugsmo ir klegesio kiek, kad langai poška. Ši galerija garantuotai bus didelis Utenos ir Utenos rajono turistų traukos centras. Jeigu norėsite apsilankyti ar sudalyvauti edukacijoje, pasidomėkite atvykimo galimybėmis iš anksto, nes ponia Odeta visų pirma yra menininkė, todėl gali būti užimta. Ponia Odeta mus dar apdovanoja be galo gražiais medžiaginiais maišeliais su tradiciniu ornamentu. Apie tokį maišelį aš seniai svajojau! Dabar su juo vaikščiosiu tik ypatingomis progomis ir sekmadieniais į bažnyčią.

Odetos galerijos kontaktai: Odetos Bražėnienės galerija. 

Kūtvėlos karpyta popierinė užuolaidėlė.

Galerija įsikūrusi šiame pastate. 

Toliau vykstame į Utenos dvarą. „Kur, kur?“- paklaus ne vienas uteniškis ir pasikasys barzdą ar kurią kitą vietą, kurią paprastai žmonės kasosi kai galvoja. Ir čia jų kaltės nėra.

Utenos dvaras.

Utenos miesto pradžia buvo senoji Utenos pilis ant Narkūnų piliakalnio. Kai ji buvo sunaikinta Livonijos karų metu ir nebeatstatyta, Utena „migravo“ į naują, patogesnę vietą. Dvaro valdytojus skyrė Lietuvos Didysis Kunigaikštis, jų buvo ištisas didikų žvaigždynas: Glinskiai, Radvilos, Goštautai, Astikai, po ATR padalijimo dvaras tapo privačia nuosavybe, jo savininkais vienu metu buvo Pilsudskių šeima. Paskutinis dvaro valdytojas buvo Aleksandras Balcevičius, vykdęs pro Uteną tiesiamo pašto kelio Sankt Peterburgas-Varšuva ruožo rangos darbus. XIX a. pab. naujasis dvaro savininkas pasistatydino puošnius raudonų plytų dvaro rūmus su baltomis kolonomis ir balkonu, su barokiškomis puošmenomis frontone. Prie įėjimo puikavosi akmeninių vazų kompozicija, į rūmus vedė išlakių medžių alėja, o rūmus juosė sodas. Turėjo būti labai gražu!

Karai buvo negailestingi dvarui, ne mažiau smurtavo ir žmonės. Dvaras šiandien mažai primena originaliuosius, gražiuosius Balcevičių rūmus. Pasisekė nors tiek, kad dvaro rūmai buvo atiduoti švietimo reikmėms. Čia mokėsi istorikas Adolfas Šapoka (1906–1961), rašytojas, žurnalistas Pulgis Andriušis (1907–1970), tapytojas Leonas Katinas (1907–1984), teisininkas, žurnalistas, kraštotyrininkas Bronius Kviklys (1913–1990), gydytoja, žolininkė, etnografė Eugenija Šimkūnaitė (1920–1996), Lietuvos ir JAV diplomatas Vytautas Antanas Dambrava (1920–2016), kalbininkas Kazimieras Gaivenis (1934–2003), krepšininkas Jonas Valančiūnas (g. 1992 m.) ir kiti. Permainingą Utenos dvaro istoriją liudijanti dvaro sodyba įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Dabar čia veikia Utenos švietimo centras ir regioninis atviros prieigos STEAM centras, grąžinę dvarą į Utenos miesto žemėlapį.

Mus pasitinka ponia Teodora, paskutiniojo dvarininko Aleksandro Balcevičiaus našlė. Ji papasakoja mums dvaro istoriją ir guodžiasi, kad būna kartais nori įeiti į savo dvarą, o nepavyksta, lyg dvaras kažkoks kitoks būtų, pasikeitęs į ateitį. Taip ir yra, nes dvare dabar įrengtose laboratorijose moksleiviai gali dirbti su brangia įranga, kurios įsigyti negali sau leisti mokykla, čia mokyklinė programa papildoma praktiniais fizikos, chemijos, astronomijos pažinimo dalykais. Šių laboratorijų tikslas yra ne tiek suteikti mokslinių žinių vaikams, kiek juos sudominti tų žinių siekti ateityje.

Ponia Teodora.

Fizikos laboratorijoje mums parodo tokį mistinį gaublį, kuris pas Pačkėnų Raganą pildo norus. „Kas nesimoko fizikos, gali tikėti burtais,“- gūžčioja pečiais mūsų gidas. Susipažįstame su magneto veiklos principu, pabandome uždegti neįsuktą elektros lemputę (pavyksta!), pažiūrime kokiomis spalvomis šviečia skirtingos dujos. Astronomijos laboratorijoje sekame lietuvių NASA’i sukurto palydovo trajektoriją ir baisimės kosmoso šiukšlių sankaupa virš mūsų gimtosios planetos. „Daugiau šansų būti nutrenktam perkūno, nei gauti per galvą nukritusia šiukšle iš kosmoso“,- mus ramina gidas.

Norus pildantis gaublys, galintis uždegti elektros lemputę.

Lietuvių sukurtas NASA’i palydovas kosmose išskleis saulės burę. „NASA misija ACS3 simbolizuoja naują kosmoso tyrimų etapą. Džiaugiamės, kad palydovo dizaino ir gamybos procesas buvo patikėtas būtent mums“, – teigia „Kongsberg NanoAvionics“ („NanoAvionics“) vadovasŽilvinas Kvedaravičius, ir priduria, kad tai – jau penktasis šiemet kosmosą pasiekęs bendrovės pagamintas palydovas.

  

Nitrogeno dujos dega tokia spalva.

Misija ACS3 turi du tikslus. Pirmas tikslas yra ištestuoti naujus susukamus anglies pluošto stiebus, kurie ateityje galėtų tapti statybine medžiaga konstrukcijoms Mėnulio ar Marso kosminėse bazėse. Antras tikslas yra išbandyti novatorišką erdvėlaivių varomąją sistemą, naudojančią saulės šviesą. Panašiai kaip vėjo burės varo laivus, taip šiuo atveju varomąja jėga tampa Saulės skleidžiama fotonų energija. Kai fotonai susiduria su bure, palydovas įsibėgėja - vadinasi, nebereikia kitų variklių ir papildomo kuro. Taip varomas erdvėlaivis gali keliauti net ilgus atstumus, kol yra saulės šviesos. Va kur ji- ateitis!

Turbūt norite sužinoti, kokio dydžio aparatas atlieka tokius žygdarbius kosmose? Ogi jis yra standartinės mikrobanginės krosnelės dydžio! Drąsiai galime sakyti- Lietuva yra kosminė valstybė.

Kas ten man ausy zvimbia? 

Kupini pasididžiavimo, trepsime į Utenos centrą, kur mūsų laukia pažintis su Amžinuoju turistu, išgirstame apie Utenos žydų bendruomenę.

Amžinasis turistas.

Prieš tris metus netekome garbaus amžiaus sulaukusio Bernardo Louno. Jis gimė Utenoje 1921 m. kaip Beruchas Lacas ir su šeima 1935 m. išvyko iš Utenos į JAV, kur šeima pasikeitė pavardę. Ten Bernardas Lounas mokėsi Jeilio universiteto medicinos fakultete, sukūrė šeimą. Daktaras Bernardas Lounas 1962 m. sukūrė naują anomalaus širdies ritmo korekcijos metodą, pavadintą fibriliacija ir yra laikomas defibriliatoriaus išradėju.

Bernardo Loumo atminimas Utenio aikštėje.

 

1980 m. Ženevoje Bernardas Lounas įkūrė tarptautinį judėjimą „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“, suvienijusį apie 150 tūkst. gydytojų iš 40 šalių. Šiai organizacijai 1985 m. skirta Nobelio taikos premija. Bernardas Lounas parašė daugiau kaip 400 mokslinių straipsnių, už savo veiklą yra pelnęs svarių apdovanojimų, jų tarpe ir 2002 m. įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. 2018 m. jam suteiktas Utenos krašto garbės piliečio titulas. Bernardas Lounas mirė 2021 m. Masačusetse, ypatingą Lietuvai dieną - vasario 16-ąją. Tais metais birželio 7 d. jam būtų sukakę 100 metų.

„Saule, Motule, dangum eidama, neaplenk Žemės mūsų“- prašė Žolių karaliene praminta Eugenija Šimkūnaitė. Mes grožimės piešiniu ant sienos, įamžinusiu garsią kraštietę. Tik gimė ji ne Utenoje, o Novorosijsko mieste Krasnodaro krašte. Jos tėvas vaistininkas buvo kilęs iš kaimo Tauragnų valsčiuje, o motina medicinos sesuo buvo iš Novorosijsko. Šeima 1922 m. grįžo į Lietuvą, kur Tauragnuose tėvas įkūrė vaistinę. Eugenija pasekė tėvo pėdomis ir Vytauto Didžiojo universitete studijavo farmaciją. Eugenija Šimkūnaitė ilgus metus atidavė ne tik medicinai, bet ir vaistinių augalų, liaudies medicinos, kraštotyros tyrimui. Domėjosi archeobotanika, talkindavo archeologams, nustatydama augalų rūšį ir amžių iš kasinėjimų metu rastų gaisravietėse suanglėjusių augalų liekanų. Dažnai skaitė pranešimus visuomenei, sutraukdavo pilnas auditorijas žmonių, kurie po kelias valandas jos nepaleisdavo. Iš jos gyventojai mokėsi sveiko gyvenimo gudrybių, gamtos reiškinių pažinimo, liaudies medicinos išminties. Žmonės prisimena, kad kalbėjo (ir rašė) daktarė labai įtaigiai ir vaizdingai, šmaikščiai. Jos kalba pilna kalbos “perlų”, senovinių žodžių, kuriuos pamiršome, keisdami juos svetimybėmis.

Sieninis piešinys, įamžinantis Eugenijos Šimkūnaitės atminimą.

Eugenija Šimkūnaitė turėjo humoro jausmą, dažnai pati juokdavosi iš savęs, vadindama save “ragana”, mėgdavo vaidinti “pranašautoją”, “raganauti”, burdavo iš surinktų per Jonines žolynų, spėdavo ateitį iš delno, sudarinėdavo horoskopus. Žmonės daktarę meiliai vadindavo “Lietuvos žiniuone”. Galėjo būti turtinga, jei už savo konsultacijas būtų ėmusi pinigus, bet ji laikėsi žolininkų principo: už ligonių gydymą negalima imti atlyginimo, nes sugebėjimas gydyti – tai Dievo dovana.

Amžino atilsio Eugenija Šimkūnaitė atgulė Tauragnuose, šalia tėvų. Pildant jos valią, ant jos kapo Tauragnuose buvo pasodinta vyšnia.

Prieš kelis metus „Aikštės kepyklėlė“ pakeitė savininkus, kai ankstesni savininkai ją nusprendė parduoti ir dabar tai yra Kirmonų šeimos verslas. „Mes norėjom kažką kurti ta krytimi, o čia lyg iš giedro dangaus galimybė atsirado. Dar pagalvojom, kad tiek metų ta kepyklėlė veikė, gaila ją uždaryti, tad galėtume įgyvendinti savo sumanymus“, – pamena Tomas Kirmonas. Kepyklėlė kukli, naujieji savininkai turi kitokius prioritetus nei prabanga trykštantis interjeras: bandelės, sausainiai, spurgos ar kibinai tiesiai iš krosnies keliauja ne tik į lentynas - dalis kepinių pakuojami į maišelius, kurie kabinami lauke prie kepyklėlės durų. Juos nemokamai gali pasiimti žmonės, neišgalintys įsigyti tokių gardėsių.

Legendinės Utenos kardamoninės bandelės. 

Čia būna nemokamų gardėsių sunkiau besiverčiantiems pasivaišinti. 

Mes gardžiuojamės garsiosiomis kardamoninėmis bandelėmis pagal ypatingą šeimos receptą. Jos tokios garsios, kad atėjusiems į kepyklėlę antroje dienos pusėje lieka tik fotografuoti tuščias lentynas, todėl nevėpsokite! Aš neatsispiriu pagundai ir įsigyju labai skanių sausainių.

Sėkmės pasaga Utenoje.

Dauniškio parke dar nesezonas muzikiniam fontanui, bet ežero pakrantė entuziastingai įveiklinama rekreacijai ir pramogoms. Apžiūrime paviljoną, kuriame tikimąsi įsikurs restoranas. Utenoje laukiama ir naujo viešbučio. Dauniškio parke įrengtas mokamas tualetas, taip kad turėkite monetų.

Dauniškio ežero pakrantė.

Pačkėnuose pasikuklinau Raganos paprašyti delne išskaityti, kada ant balto žirgo atjos tas mano išsvajotasis princas, bet Visata, matyt, mano mintis visgi skaito. Sportinio žirginio klubo „Utenos žirgynas“ atstovas pristatė žirgyne teikiamas paslaugas, drąsesnės moterys prašėsi pajodinėti. Norinčių buvo tiek, kad aš tiesiog neprasibroviau. Gal kada kitą kartą!

Utenos žirgyno prisistatymas.

Daugiausia dėmesio sulaukė tai arkliukas. 

Visi žinome, kad laimingiausias turistas būna pavalgęs ir pasysinęs, todėl judame Leliūnų link. Čia mums numatyti degustaciniai pietūs, kurių metu ragausime sausai brandintos jautienos kepsnių, paruoštų kamado grilyje, o paskui lankysimės ekologiniame Kinderio limuzinų ūkyje.

Daržovių iešmeliai ant grilio.

Kai pirmą kartą gavau infoturo programą, tai labai susidomėjau tais ekologiniais limuzinais. Prabangiu limuzinu dar nesu važiavusi, o ekologiniai tai, matyt, kokie elektra varomi, tokie elektrolimuzinai? Gerai, kad susiprotėjau internete pasižiūrėti kas čia per limuzinai, nes jeigu būčiau pasiprašiusi jais pasivažinėti, tai Utenos savivaldybė pastatytų kordoną ir Kūtvėlos nebeįsileistų, kad šita tinklaraštininkė rajone durnumo neplatintų. Pasirodo- limuzinai yra veisliniai galvijai!

Grynaveislių limuzinų ūkis Leliūnuose įkurtas 2013 m. Pavasarį, vasarą ir rudenį galvijai ganosi lauke. Žiemojimo sąlygos sukurtos atsižvelgiant į gyvulių poreikius; žiemą jie šeriami pačių ūkininkų paruoštu šienu ir šienainiu. Galvijai auginami be antibiotikų ir hormonų. Bet kodėl jie vadinami limuzinais? Prancūzijos Lasko urvuose Dordonės regione yra 20,000 metų senumo piešiniai, galimai vaizduojantys limuzinus. Juos prancūzai pradėjo veisti Limožo apylinkėse, kurios savo klimatu nelepino, todėl išvesta tvirta ir sveika veislė, o nuo Limožo ir kilo limuzinų galvijų pavadinimas. Pirmiausia šie galvijai buvo vartojami darbui. Visgi tik XIX a. galima vadinti šios veislės piku, nes 1886 m. įsteigta pirmoji Limuzinų veislės kilmės knyga.

Ekologiniame Kinderio limuzinų ūkyje rengiamos ekskursijos, galima užsisakyti degustacijas. Mėsos įsigyti galima internetu ir siūlau nevėpsoti, nes kai kurios prekės greitai išperkamos. Mūsų moterys teiraujasi, ar galima po pietų bus apsipirkti, tai pats gaspadorius Mindaugas Kinderis tik skėsčioja rankomis. „Pažiūrėsiu, gal bus kas likę, nes labai daug užsakymų,“- žada ūkininkas.

Kepsnių degustacija.

Ragaujame jautienos kepsnius. Jie pagardinti pipirais prieš kepant, bet be druskos. Ir išvis ten su prieskoniais sudėtinga. „O kam prieskoniai? Čia juk gera mėsa!“- sako M. Kinderis.

Vytauto Valiušio keramikos muziejus.

“Palaimintas puodžiaus amatas,“- sveikinamės su keramiku ir Lietuvos puodžių karaliumi Vytautu Valiušiu. Sveikintis toli eiti nereikia, nes mes pietaujame 2000 m. įkurto keramikos muziejaus kieme. Sakoma, kad „Valiušis puodus žiedžia kaip dievas“. Vaikštome paskui be galo charizmatišką muziejaus steigėją visu pulku kaip Jėzus su savo mokintiniais ir nežinome į kurią pusę žiūrėti, nes muziejuje nei daug, nei mažai- apie 5,000 eksponatų. Man asmeniškai keramika yra silpnoji vieta, o ekspozicijos išdėstymas ir eksponatų gausa man tikrai sveikatos nepridėjo. Kitą kartą kai čia atvažiuosiu, būtinai vešiuosi savo draugę Gintarę, kuri turi imunitetą keramikai (įtariu juodąją magiją, ne kitaip) ir maloniai sutiko mušt man per nagus, jeigu norėsiu vėl kokį uzbonėlį įsigyti.

Puodžiaus išmintis.

Vytauto Valiušio keramikos muziejus.

Vytauto Valiušio keramikos muziejus.

Taip jau susiklostė, kad Lietuvoje keramikos gaminiais gyventojus aprūpindavo stiprūs keramikai, puodžiai iš Aukštaitijos ir Žemaitijos, Dzūkijos ir Suvalkijos meistrų darbų labai mažai, nes ir pačių puodžių ten mažiau buvo. Štai mes ir mokomės atskirti žemaičio puodžiaus žiestą ąsotį nuo aukštaičio darbo. Sužinome, kad beržo tošis ant molinio indo yra ne poniška fanaberija, o turi praktišką paskirtį- „surakina“ įskilusį indą. „Kiekviena kaimo babytė buvo keramikė,“- sako V. Valiušis. Ir priduria po pauzės- „Iš biednumo“.

Kūtvėla prie savo mylimų uzbonėlių.

Muziejus įrengtas labai šiuolaikiškai, turi netgi konferencijoms skirtą salę, o muziejaus parduotuvėje galima įsigyti keramikos dirbinių. Muziejaus lankymas mokamas*, bet čia gali užsukti ir pavieniai lankytojai, ir nedidelės šeimos, ir didelės turistų grupės. Už bilietus atsiskaityti ir keramikos dirbinių įsigyti galima tik grynais pinigais, todėl pasirūpinkite jais iš anksto.

*Suaugusiam asmeniui muziejaus lankymas kainuoja 2 EUR. Taikomos nuolaidos. Informacija teisinga įrašo publikavimo dieną, vėliau gali keistis.

Įdomieji buities rakandai.

Vytauto Valiušio keramikos muziejus.

Vytauto Valiušio keramikos muziejus.

Užsienio šalių meistrų darbai.

Prie įėjimo lankytojus pasitinkantis molinukas.

Vytauto Valiušio keramikos muziejaus darbo laikas.

Puodžiaus išmintis. 

Paskutinis infoturo sustojimas yra čia pat, galima sakyti už kampo. Pasigardžiavę jautienos kepsniais, dabar užsukame pažiūrėti iš arčiau į limuzinus. Paūbaujame, kokie gražūs maži veršiukai, bet arti nelendame- motina karvė gali bakstelėti gindama savo mažylį, tai nė jungtinės Šimkūnaitės ir Loumo pajėgos nepadėtų. Limuzinai turi savo hierarchiją ir jeigu pėdina aukštesnio rango galvijas, tai žemesnio rango galvijas turi per penkis metrus pasitraukti. Moterys tuoj pat užgula dar neišparduotus kepsnius, tai kiek užtrunkame, kol praeina finansinės operacijos.

Daugiau informacijos apie produkciją, ekskursijas ir degustacijas: Kinderio limuzinai. 

Limuzinų ūkis.

O jau ir saulytė vakarop. Laikas atsisveikinti su mus kuravusiais Utenos rajono savivaldybės ir Utenos turizmo informacijos centro darbuotojais ir judėti namų link. „Skambėk, Utena, Aukštaitijos širdie!”- linkime atsisveikindami. Pilni įspūdžių grįžtame į Vilnių.

Aš turiu aiškius favoritus iš šios kelionės, bet man įdomi Jūsų nuomonė. Kuri lankytina vieta Jums patiko labiausiai? Pasidalinkite savo nuomone komentaruose ir pažiūrėsime, ar sutapsime. O gal dar ką patartumėte aplankyti Utenoje ir Utenos rajone?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Limuzinaitė

Pirmasis Kūtvėlos apsilankymas Utenoje: Kūtvėla keliauja į laimingų žmonių miestą Uteną.