Savaitgalio pabėgimas į Londoną. Trečioji diena.

 

Ryte išsikrapštau iš migio labai anksti, nes noriu pagaliau nuvažiuoti iki Parlamento ir Big Beno privalomai nuotraukai iš Londono. Kitaip gi nesiskaito, kad buvai Londone. Tada važiuoji iki vieno nuostabiausių muziejų, kokiame tik teko lankytis- Wallace Collection. Tai yra nacionalinis muziejus, kurio kolekciją sudaro pirmų keturių Hertfordo markizų ir Sir Richard Wallace (spėjama, ketvirtojo markizo nesantuokinio sūnaus) sukauptos meno vertybės.

Ikoniškasis Londonas.

Kitos kelionės planuose- Londono apžvalgos ratas. 

Vestminsterio abatija.

Wallace Collection.

Pirmasis Hertfordo markizas buvo Edward Seymour, Lordo Protektoriaus, palikuonis. Jis, to net nežinodamas, pradėjo šią nuostabią kolekciją įsigydamas šešis Canaletto darbus iš dailininko dirbtuvių. Antrasis Hertfordo markizas išsinuomojo dabartinį pastatą savo rezidencijai ir kartu su žmona buvo geri Princo Regento draugai. Trečiasis Hertfordo markizas mėgo ekstravaganciją ir buvo neabejingas olandų tapybos darbams ir Sevro porcelianui. Ketvirtasis Hertfordo markizas užaugo kaip anglas ir prancūzas, nes keli metai po jo gimimo tėvai pasuko skirtingais keliais ir motina mažametį sūnų išsivežė į Paryžių. Anglijoje šis didikas lankėsi retai, daugiausia laiko praleido Prancūzijoje, kur pagarsėjo kaip žymiausias šalies kolekcionierius. Jis teikė pirmenybę jau pripažintų menininkų kūriniams ir pirko aukcionuose, o ne per salonus ar antikvariatus. Markizas pinigų neskaičiavo ir vienas žymiausių kūrinių jo kolekcijoje, „Besijuokiantis kavalierius“, jam atsiėjo šešis kartus nuo spėjamos aukciono kainos, nes didikas aršiai varžėsi su vienu iš savo konkurentų kolekcionierių. Būtent šis didikas yra atsakingas už tai, kokią formą kolekcija įgavo, nes iš 770 kolekcijoje saugomų paveikslų, 600 buvo nupirkti jo užsakymu. Pats to nežinodamas, jis įsigijo baldų, kurie vėliau tyrimų metų buvo nustatyti kaip padirbinti Marijos Antuanetės kambariams Petit Trianone.

Savaitgalio pabėgimas į Londoną. Antroji diena.

 

Ryte keliuosi anksti, kad galėčiau papusryčiauti be eilės. Tada važiuoju į Kenwood House.

Dido Belle ir Elizabeth Murray. 

Dido Elizabeth Belle (1761-1804) gimė Britanijos kolonijose egzotiškose salose. Jos tėvas buvo britų laivyno karininkas, o jos mama buvo vergė. Spėjama, kad gražią vergę karininkas pasiliko sau po sėkmingo ispanų laivo šturmo, suartėjimas greičiausiai nebuvo su abipusiu sutarimu. Tokie vaikai- ne retenybė kolonijose.

Karjeros siekęs karininkas penkiametę mergaitę parsivežė į Angliją (vergės motinos niekas nesiklausė) ir patikėjo auklėti aristokratams giminaičiams Kenwood dvare. Aristokratai giminaičiai jau globojo kitą nepilnametę našlaitę giminaitę, todėl mergaitės augo kaip seserys. Nepaisant spėjamos tėvystės, tėvas Dido taip ir nesuteikė savo pavardės. Dido motinai galiausiai buvo suteikta laisvė ir ji apsigyveno Amerikoje. Laivyno karininkas laiko gyvenime nešvaistė veltui – jis tapo admirolu ir laimingu penkių vaikų tėvu nuo penkių skirtingų moterų, tik nei vienos taip ir nevedė. Savo testamente paminėjo tik du iš savo vaikų.

Kenwood dvaras Londone. 

Dido (toks buvo populiarus vergių vardas) Kenwood dvare pragyveno trisdešimt vienerius metus. Jos socialinė padėtis buvo labai neapibrėžta, nes visgi buvo gimusi teisėtoje vergijoje. Nepaisant šio fakto, globėjai suteikė jai deramą to meto kilmingos mergaitės išsilavinimą. Jos globėju buvo vyriausiasis teisėjas ir jam teko nagrinėti labai delikačią bylą, kurios sprendimu vėliau pasinaudos aboliucionistai. Sprendimas nebuvo idealus- vergija kolonijose buvo legali, bet vergas, pasiekęs Britanijos žemę, techniškai tapdavo laisvas, nes Britanijos salose vergija nebuvo įteisinta. Po savo globėjo mirties Dido paveldėjo nedidelį turtą, ištekėjo, susilaukė vaikų ir gyveno nedideliame name Londone. Ji mirė sulaukusi 43-ejų metų. Jos kapas neišlikęs.

Savaitgalio pabėgimas į Londoną. Pirmoji diena.

 

Londonas yra mano miestas. Keliauju ten ketvirtą kartą, bet tikrai ne paskutinį - jau net kitos kelionės plano apmatai yra. Juk visiems žinoma, kad „When a man is tired of London, he is tired of life, for there is in London all that life can afford.”

Pirmosios Londono akimirkos.

Skrydis iš Vilniaus buvo labai ankstyvas, nekursavo visuomeninis transportas, todėl dar iš vakaro užsisakiau taksi. Rezervacija kainavo papildomus 3 EUR, bet užtat miegojau ramiai. Kaip moko žydų išmintis, jeigu problemą galima išspręsti pinigais, tai ne problema, o išlaidos. Saugumo patikrą greitai praėjau naujajame terminale, kur nosį gana nemaloniai kuteno dar neišsivėdėjęs dažų kvapas, bet skridau iš senojo terminalo, kur tebėra pasienio kontrolė. Padidėjus ne Šengeno zonos keleivių srautui, pasienio patikroje buvo įjungti labai naujoviški e-vartai. Pirmiausia, keleivio prašoma nuskenuoti savo asmens dokumentą, kad sistema patikrintų dokumento tinkamumą ir keleivio galimybes naudotis savitarnos varteliais. Tokiais e-vartais gali naudotis tik biometrinius pasus turintys asmenys. Jei dokumentas tinkamas, varteliai atsidaro ir tada keleivis galės atlikti kitą žingsnį – prieš dar vienus vartelius reikės nuskenuoti pirštus ir žiūrėti į kamerą. Jeigu sutaps pase nurodyti ir realiai esantys biometriniai duomenys, atsidarys antrieji varteliai ir asmuo įžengs į ne Šengeno zoną.

Karolio Didžiojo miestas Achenas: nuo imperijos centro iki provincijos tylos.

 

“Tai kur šį kartą buvai?”

“Achene.”

“Nu nenori, tai ir nesakyk. Tik ar būtina čia keiktis?”

Kūtvėla lankosi Achene.

Karolio Didžiojo kaukolės relikvija vartosi savo gražiajame relikvijoriuje iš sielvarto, kad jo istorinė sostinė dabar susitraukė iki nedidelio miesto Belgijos ir Prancūzijos pasienyje apie kurį nedaug kas tebežino. Acheno vardas kildinamas iš senosios vokiečių kalbos žodžio “aach”, reiškiančio upę, šaltinį ar vandenį. Žmonės čia kūrėsi jau Neolito laikotarpyje, pavilioti natūralių šiltųjų mineralinių šaltinių. Keltų kilmės gyventojai prie šitų vandenų garbino medicinos dievą. Architektūros meną išpuoselėję romėnai šią vietovę vadino iš keltų pasiskolintu vardu “Aquisgrannum”- dievo Grano vanduo. Acheno svarba labai išaugo VIII a., valdant Karoliui Didžiajam. Nuo 936 m. iki XVI a. čia buvo karūnuojami to meto Vokietijos valdovai. Miestas ėmė smukti XVI a. , nes išaugus Vokietijos teritorijai, šis miestas-sostinė buvo nepatogioje geografinėje padėtyje ir 1560 m. karūnacijos buvo perkeltos į Frankfurtą prie Maino. Miesto nepapuošė nei konfliktai su Reformacijos judėjimu, nei miesto gaisrai. Ne ką geresnio į Acheno istoriją įrašė Napoleonas, 1801 m. ankesavęs miestą Prancūzijos naudai, nei jo perleidimas Prūsijai po Vienos kongreso. Antrojo Pasaulinio karo metais Achenas labai nukentėjo nuo bombardavimo .

Mano kelionės tikslas buvo tai, kas -laimei- Achene išliko arba buvo po karo atkurta. Labai norėjau pamatyti Acheno katedrą, kurioje buvo karūnuojami karaliai ir imperatoriai, ir katedros lobyną su įspūdingu Karolio Didžiojo relikvijoriumi. Tokią kelionę aš jau buvau numačiusi savo ankstesnės kelionės į Kelną metu, bet tuo kartu jos įgyvendinti nepavyko. Todėl po kelių metų pertraukos vėl skrendu į Kelną.

Paryžius- šventė, kuri visada su tavimi. III dalis.

 

Šiandien buvo labai intensyvi diena. Labai anksti ryte išsiregistravau iš viešbučio. Metro stotyje papildžiau Navigo Pass brangiu bilietu, apimančiu 1-5 zonas. Rekomenduoju turistams pirkti būtent dienos bilietus, o ne atskirus bilietus vienkartiniam važiavimui, nes Paryžiaus visuomeniniame transporte būna sutrikimų, kai nekursuoja transportas kuria nors kryptimi ir reikia ieškoti alternatyvų. Važiuoju iki Gare de Lyon, kur seku ženklus, rodančius bagažo saugyklą. Užeinu. Lietuvoje gyvename kaip Dievo užantyje, nes galime bagažo saugyklomis naudotis nekontroliuojamai, o dar kai kur bagažą saugoti paima darbuotojas. Čia turiu praeiti saugumo patikrą tam, kad įeičiau į spintelių saugyklą. Dar iš anksto nusiėmiau grynųjų pinigų, nes saugykloje nėra priimamos banko kortelės. Informacija pasenusi, korteles priima, bet aš duodu saugyklos darbuotojui grynus pinigus. Jis banknotą pakeičia čia pat esančiame automate ir padeda man apsimokėti už bagažo saugojimą. Para saugojimo laiko mano kuprinei kainuoja 5.50 EUR, bet pati saugykla nedirba visą parą. Užsuku pusryčiams į kepyklėlę. Pasiimu vaisių salotų- kelionės metu labai svarbu valgyti vaisius.

Kūtvėla lankosi Fontainebleu rūmuose.

Žiūrau telefono navigacijoje kaip toliau važiuoti, tai vos vynuoge nepaspringstu. Sutrikęs eismas, remonto darbai, ieškokite alternatyvaus maršruto. Bet yra sekantis reisas, už 7 min., kuris dar siekia Fontainebleu Avon stotį. Švieslentėse netrukus užsidega platforma, iš kurios išvyksta mano traukinys, ir aš neriu traukinio link. Prie laiptų į platformą yra Navigo Pass žymeklis. Man buvo kilęs tas logiškas klausimas, kodėl reikia žymėti bilietus kaskart važiuojant, jeigu bilietas galioja parą laiko? Protingiausias atsakymas, kurį radau, buvo tas, kad taip sekama kokie maršrutai populiarūs, o kokie ne, ir taip koreguojami tvarkaraščiai.

Paryžius- šventė, kuri visada su tavimi. II dalis.

 

Švinta čia vėlai, todėl dar prietemoje esu prie Paryžiaus Dievo Motinos katedros. Man labai patogu važinėtis metro su persėdimais į RER traukinius. Turiu rezervuotą bilietą į Saint Chapelle pasigrožėti vitražais. Grožio mylėtojų šiandien netrūksta, vėl driekiasi eilės. Turiu laisvo laiko, todėl dairausi kas dar Paryžiuje geresnio. Netikėtai prieinu sekantį šios dienos lankytiną objektą- Saint Severin bažnyčią, bet ji dar uždaryta. Užeinu į nebrangią užeigą paragauti lietinių, kuriais garsėja Prancūzija. Kavos neužsisakau, jau minėjau, kad ji man Paryžiuje nepatiko. Lietiniai kaip lietiniai, nieko ypatingo.

Saint Chapelle koplyčia, Paryžius.

Rytas Paryžiuje.

Nebrangus bistro.

Garsiosios Paryžiaus creppes.

Prie Saint Chapelle koplyčia rikiuojasi net keturios eilės: eilė lankytojams be bilietų, eilė lankytojams su bilietais lygiai valandai (X.00), eilė lankytojams su bilietais pusvalandžio laikui (X.30) ir eilė organizuotos didelėms grupėms. Dabar suprantu, kodėl tiek daug skundų internete dėl šio lankytino objekto, nes turistams sunku susigaudyti į kurią eilę jiems rikiuotis. Vienas apsauginis po devintu prakaitu bando padėti bent kokius civilizacijos pagrindus. Aplink vaikšto ginkluoti žandarai, nes Saint Chapelle koplyčia yra dalis komplekso, kuriam priklauso Teisingumo rūmai. Čia ne tik rentgeno aparatu tikrinamas rankinis bagažas (rankinės, kuprinės…), bet ir kiekvienas įeinantis skenuojamas tokiame rentgeno burbule. Kiek pavargstame prie patikros, nes pusei žmonių reikia nusirišti šalikus ir nusivilkti viršutinius rūbus kad nusiimtų rankines. Mat, visi esame prisiskaitę siaubų apie kišenvagius, todėl visi laiko savo vertingus daiktus arčiau kūno. Tiesa, jau nebe triusikėliuose.

Paryžius- šventė, kuri visada su tavimi. I dalis.

Man katastrofiškai negalima leisti naudotis internetais vėlyvais vakarais, nes lengvai pasiduodu pigių skrydžių reklamoms ir tampu jų siūlomų kelionių auka. Pirmą kartą lankiausi Paryžiuje kai buvau studentė ir man kelionę į Paryžių autobusu su „Novaturu“ padovanojo seneliai už gerai išlaikytus egzaminus. Tada dar gyvenome prie lito ir keliauti savarankiškai nebuvo įprasta. Visi keliaudavo su agentūromis, o į savarankiškus keliautojus būdavo žiūrima atsargiai, kaip į laukinius avantiūristus ir neaiškios reputacijos nuotykių ieškotojus, nuo kurių reikia laikytis kuo toliau. Prisimenu, tos pirmos kelionės metu gyvenome viešbutyje Montmartre ir rajonas jau tada garsėjo savo palaidumu, vakarais į gatves išeidavo įdomiai apsirėdžiusios nesunkaus elgesio damos. Litus ir į juos iškeistus eurus, kad nepavogtų, tada moterys nešiojomės pačioje saugiausioje vietoje -triusikėliuose. Antrą kartą Paryžiuje buvau jau prie euro, kai su tuo pačiu „Novaturu“ (čia galėtų būti jų apmokėta reklama) keliavau po Luaros slėnio pilis. Tada mūsų viešbutis buvo tokiame rajone, kad net nesiekė turistinis žemėlapis ir aš pasiklydau. Tą dieną aš atsiskyriau nuo grupės ir vykdžiau savo asmeninę turistinę programą, už ką mane aprėkė mūsų gidė, nors jai buvau iš anksto pasisakiusi, kad kartu su grupe niekur neisiu, nes esu buvusi visose vietose kur jie eis. Teisybės dėlei, kelionės pabaigoje vertinant gidės darbą anketose visas autobusas skyrė jai žemus balus, už ką ji labai pyko. Bet Dievas trejybę myli, todėl aš ir vėl Paryžiuje.

Kūtvėla ir vėl Paryžiuje.

Mūsų greičiausiai Baltijos šalyje auganti ekonomika nepajėgi paleisti naktinius autobusus sostinėje, todėl į oro uostą važiuoju taksi. Skrydį vykdė Wizzair oro linijos. Jų klientų aptarnavimas man labiau patinka už Ryanair, bet Ryanair niekada neprašo matuoti mažo rankinio bagažo, o Wizzair labai dažnai tai daro. Vilniaus oro uoste daliai mūsų keleivių teko grūsti kuprines į nemokamo rankinio bagažo išmatavimus atitinkantį gardelį. Aš praslinkau nepaliesta, nors širdelė drebėjo. Dar vakare išmatavau savo kuprinę su siuvimo „centimetru“ ir ji tikrai leistino dydžio, bet argi su tais biurokratais pakariausi? Niekas nebuvo išsipirkę prioritetinio įlaipinimo, o laukimo eilėje laikas žymiai trumpesnis nei Ryanair. Skrydis buvo labai ankstyvas, bet sėdžiu viena eilėje netoli pustuščio lėktuvo uodegos tualeto, todėl susirangau ir nusnaudžiu, kaip ir draugiškai pasiknarkdamas visas lėktuvas. Leidžiamės liūdnos reputacijos Paryžiaus Beauvois oro uoste, kuris net nėra Paryžiuje. Liūdną reputaciją šiai vietai suteikia šūsnys neigiamų atsiliepimų iš keleivių, kurie nėra matę blogo gyvenimo ir reikalauja aptarnavimo su šampanu, kai turi biudžetą tik limonadui.

Gimtadienio kelionė į Edinburgą. Antroji diena.

 

Daug keliautojų rekomendavo Dean Village, bet aš savo dieną pradedu Foot of The Walk. Pasivaikštau upės promenada, bet daug tam laiko skirti negaliu, nes reikia skubėti į Škotijos parlamentą, kur esu rezervavusi ekskursiją. Labai patogiai pasigaunu autobusą važiuojantį iki pat parlamento pastato. Mūsų ekskursija trunka apie 45 min. Gidas, vardu Craig, papasakoja trumpai Škotijos valstybingumo istoriją ir pavedžioja po labai avangardiškos architektūros pastatą. Viduje fotografuoti negalima, išskyrus parlamento posėdžių salę. Ar verta skirti laiko apsilankyti Škotijos parlamente? Manau, kad istorijos mėgėjams-tikrai taip. Škotijos ir Anglijos istorija kažkuo panaši į mūsų Liublino uniją su Lenkija. Nenorintiems ekskursijos, galima pasmalsauti ir patiems savarankiškai, bet tik ten, kur nereikia leidimo atidaryti durims.

Leith upės promenada.

Leith upės promenada.

Leith upės promenada.

Gimtadienio kelionė į Edinburgą. Pirmoji diena.

 [ Po pranešimo, kad tinklaraštis nebus atnaujinamas, gavau daug palaikymo žinučių. Net nesitikėjau, kad yra tiek daug skaitančių šį tinklaraštį. Palyginimui, jeigu vienas kelionių įrašas čia sulaukdavo 300 peržiūrų, tai jo publikavimas Facebook, su pasidalinimais ir komentarais, perkopė 10,000 skaitytojų auditoriją. Tačiau neseniai teko įsitikinti, kad Facebook platforma labai pažeidžiama, todėl kelionių pasakojimai bus dubliuojami čia, kad išliktų kaip archyvas.]

Aš jau daug metų puoselėju gražią tradiciją- kasmet savo gimtadienio proga pasidovanoti kelionę. Šį kartą garbė mane pasveikinti išpuolė Škotijos sostinei Edinburgui. Norėjau pakeliauti būtent savo gimtadienio mėnesį spalį, bet dėl įtempto darbo tvarkaraščio nebuvo galimybių rinktis patogaus skrydžio laiko, todėl tas mano gimtadieninis skrydis gavosi jau toks, koks gavosi, ir dar iš Kauno. Iš pliusų buvo laiko skirtumas, nes Škotija yra dvi valandos atgal nuo Lietuvos, tai realiai skrendi, bet neskrendi. Paprasta, bet genialu!

Kūtvėla lankosi Edinburge.

Sužinoję, kad spalį keliausiu į Edinburgą, draugai, su kuriais ir priešaik nereikalingi, žadėjo, kad ten bus daug vėjo ir dar daugiau lietaus. Aš, kaip gyvenanti šalyje, kurios pavadinimas kildinamas iš lietaus, tik stebėjausi tokiais nerimtais jų pašnekesiais. Bet mažą lietsargį pasiėmiau (visada jį vežuosi) ir storapadžius sportbačius išpurškiau apsauginiu purškalu. Miesto turizmui ir pasivaikščiojimams senamiesčio grindinio danga rekomenduoju Highland Creek liniją iš Deichmann. Taip apsiginklavus joks Edinburgas nebaisus.

Kėdainiai 666: šešios konfesijos, šešios tautos ir šešios turgaus aikštės ant Žemaitijos ir Lietuvos ribos.

 

“Nuo kelio link namų eini alėja. Ji tarsi tunelis (tokios čia tankios liepos) leidžiasi net iki tvenkinio greta svirno. Tvenkinys vadinamas Juoduoju, kadangi jo niekuomet nepasiekia saulė. Naktį čia vaikščioti baisu; nesyk žmonės šičia matė juodą kiaulę, kuri kriuksi ir pusnagomis kaukši į takelius, o peržegnota išnyksta.”- Česlovas Milošas “Isos slėnis”.

Kūtvėla lankosi Kėdainiuose.

Mano ištikimiausias gerbiamas Skaitytojas žino, kad niekas manęs taip neužšeškina audringai veiklai, kaip galimybė ką nors gauti nemokamai, arba bent jau labai pigiai. Dėl šios labai vertingos charakterio ypatybės galiu kaltinti tik savo suvalkietiškus genus, kurie pasirodė labai gajūs ir išvešėjo prie geros duonos. Žibalo į ugnį įpylė ir patys „Lietuvos geležinkeliai“, paskelbę beprotišką akciją dienos be automobilio proga- net 90 proc. nuolaidą visiems vietinio susisiekimo bilietams ir tokiu būdu man pavyko pačiupti pigius bilietus iki agurkų sostine tituluojamų Kėdainių.  

Mūsų traukinys į Kėdainius. Na, į Klaipėdą, bet pirma- į Kėdainius!

Och, jau tos kopetėlės...

Ikoniškieji Trakai su tolimojo Krymo šnabždesiu.

 

Kūtvėla atlieka atgailą Trakuose už savo ilgą liežuvį.

Turiu tokį keistą įprotį- nakvoti mėgstu savo lovoje, todėl man patinka vienos dienos kelionės. Trakuose nebuvau labai seniai, o ir kibinų skonį esu pamiršusi. Pats Dievas liepia keliauti į Trakus! Ne aš viena tokia protinga, nes didelis „Kautros“ autobusas šiandien išvažiuoja pilnas. Prieš išvažiuojant iš miesto, mus dar papildomai sustabdo...keleivių kontrolė. Taip taip- ir tarpmiestinius autobusus tikrina keleivių kontrolė. Bauda už važiavimą be bilieto- nejuokinga, gali siekti 80 eurų.

Laukiame vairuotojo.

Trakų autobusų stotis turistus pasitinka visiškai atsinaujinusi. Iš pliusų, tai uždara laukimo salė su informaciniu tablo ir šalia įsikūręs prekybos centras su vaistine ir paštu. Iš minusų, tai mokamas tualetas. Aš principe nesu prieš mokamus tualetus, bet man nepatinka, kad tokie tualetai, kaip Trakų autobusų stotyje, reikalauja 0,50 EUR monetos, ir nėra galimybės atsiskaityti banko kortele. O ir 0,50 EUR nėra labai populiari moneta, sutikite?

Kai Kęstutis įsikūrė Pusiasalio pilyje, Trakai tapo antruoju po Vilniaus LDK politiniu ir administraciniu centru. Lietuvos vizitine kortele tapusi Trakų salos pilis baigta statyti 1409 m. ir tapo Vytauto Didžiojo rezidencija. Trakai augo labai lėtai, nes teritoriją supo vanduo, todėl statyba ar ekonominė veikla buvo labai ribota. Trakų reikšmė sunyko XVII a., kai miestas nukentėjo nuo Maskvos okupacinės kariuomenės. Šiaurės karo metais XVIII a. miestas buvo dar kartą sudegintas. Trakai nuo seno garsėja savo rekreacinėmis galimybėmis – net ir sovietmečiu čia veikė turizmo bazė, kempingas, jachtų klubas, irklavimo bazės. Šiandien mėgstantys aktyvų poilsį gamtoje, ypač ant vandens, Trakuose gali mėgautis įvairiomis pramogomis. Neseniai buvo atnaujintas Varnikų pažintinis takas.

Karališkasis trikampis Merkinėje: gamta, istorija ir gastronomija.

 Kelionės partneris: autobusų firma „Kautra“.

„Merkinės apylinkių gamtoje aptiksime beveik visus kraštovaizdžio variantus. Reljefo skulptūros bei kraštovaizdžio įvairumu Merkinę pranoksta tik Vilniaus apylinkės“. :- Česlovas Kudaba.

Kūtvėla sėdi Šarūno sostas.

Varėnos rajonas birželio 1-2 d. organizavo vasaros sezono atidarymo šventę. Renginių programoje mane labai sudomino nemokama ekskursija Šviesiausiojo jo mylistos pono Mykolo Kazimiero Paco fundacijų pėdsakais Merkinėje. Paskutinį kartą Merkinėje lankiausi 2015 metaisMerkinėje lankiausi 2015metais, bet nuo to laiko Merkinė pagerino savo turizmo infrastruktūrą, o dar ir vasaros sezono atidarymas- tai čia tiesiog pats ponas Dievas liepė man keliauti.

Kitoks Kaunas- visada gera mintis!

Kelionės partneris: autobusų firma "Kautra".  

Kaunas-visada gera mintis! 

Man patinka Kaunas. Čia tiek yra ko pamatyti, kad per vieną dieną niekaip neapsisuksi. Esu aplankiusi pagrindines lankytines vietas: Kristaus Prisikėlimo bažnyčią su apžvalgos aikštele, Velnių muziejų, Čiurlionio muziejų, Žilinsko galeriją, Zoologijos muziejų, Karo muziejų, Pažaislio vienuolyną, esu kėlusis funikulieriais; netgi Raudondvaryje, Kulautuvoje ir Zapyškyje pabuvojau. Todėl šį kartą nusprendžiau skirti dėmesio toms lankytinoms vietoms, apie kurias pirmoje eilėje nebūčiau pagalvojusi. Netgi ne todėl, kad joms trūksta reklamos ar nėra atsiliepimų, bet tiesiog Kaune turistams yra tiek veiklos, kad nors persiplėšk. Ir čia dar be koncertų, teatrų ar miesto renginių!

Skambanti Aukštaitijos širdis Utena: neįprasti muziejai, tautodailės perlai, pasaulį pakeitę išradimai ir gastronomijos aukštumos.

 

Kūtvėla ir Amžinasis turistas.

Kelionės partneris: Utenos turizmo informacijos centras. 

  „Utena man liko geriausias miestas pasauly. Esu, galima sakyti, buvęs visur, bet nei Roma, nei Venecija, nei Londonas, nei Paryžius – niekados negali susilyginti su mano mylima Utena“, - Alfonsas Nyka-Niliūnas.

Lietuviai esame keliaujanti tauta. Mūsų kirčiavimą galima išgirsti nuo Bogotos iki Tokijo. Roma, Venecija, Londonas ir Paryžius mums jau tapę savaitgalio stotelėmis kavos išgerti. O štai, drįstu sakyti, savąjį kraštą dar per mažai esame pažinę ir patyrę, todėl labai apsidžiaugiau Utenos turizmo informacijos centro kvietimu į infoturą po Utenos kraštą. Čia, piliakalnių ir ežerų krašte, mitinėje Nalšios žemėje, ryčiausioje Lietuvos dalyje, mums kas rytą pateka saulė.

Slovakijos sostinė Bratislava: nuo romėnų Gerulatos iki Vengrijos karalių karūnavimo vietos. Antroji diena.

Naktis prabėgo gerai. Mano kambario kaimynės ramios, nei viena neknarkia. Anksti išsiruošiu į miestą, nes laukia turininga programa. Pusryčiams senamiestyje dar niekas neatsidarė, čia reikia tik dairytis kad nepalįsti po šiukšliaveže ar prekių pristatymo sunkvežimiu. Galiausiai vakar mano nusižiūrėta kepyklėlė atsidaro, todėl degustuoju vietinę konditerinę garsenybę. Tas malonumas man atsieina tris eurus už slieko dydžio ragelį, tai jaučiuosi tokia biškį ekonomiškai išnaudota. Čia užeina vakar lėktuve matyta lietuvių turistų grupė, kuri irgi nugula prie vitrinos. Persimetame labu rytu. Jie šiandien planuoja važiuoti dienai į Vieną. Žinau, kad daug keliautojų taip daro. Paprašau, kad mane nufotografuotų. Išėjo tokios liūdnos nuotraukos, lygiai kaip mano banko sąskaita po šitų prabangių pusryčių.

Bratislava rožok pusryčiams.

Nuostolio dydis.

Kūtvėla pusryčiauja Bratislavoje.

Slovakijos sostinė Bratislava: nuo romėnų Gerulatos iki Vengrijos karalių karūnavimo vietos. Pirmoji diena.

Apsilankyti Bratislavoje niekada nebuvo mano svajonė, bet nėra geresnio motyvatoriaus už lietuvišką pavydą. Iš socialinių tinklų paskyrų iš Bratislavos į mane žvelgė tai vienas, tai kitas pažįstamas, o aš vis stebėjausi kokiu medum toje Bratislavoje ten visiems patepta. Patyriau nedidelę reputacinę krizę kai sužinojau, kad skrydžiai iš Lietuvos į Bratislavą vyksta jau du metai. Tiesa, iš Kauno, bet negali gi Vilnius susigrobti viską sau.

Bratislavos pilis. 

Ryanair skrydžiai nebrangūs, nes ši aviakompanija tiesiog lyderiauja durniausių skrydžių laikų srityje. Atrodo, kad išvykimas 8.45 val. nėra pasaulinis blogis, bet rekomenduojamam laikui iki skrydžio iš Vilniaus atvykti nėra normalių galimybių. Teko ieškotis nakvynės Kaune. Laimei, viešbučių pasiūla pakankama, kainos kiek didokos, bet juk Kaunas. Po ilgo krapštymosi visgi apsistoju ties Kaunas City viešbučiu Laivės alėjoje. Trys žvaigždutės, bet kiek pervertinta, nes vėlyvam atvykimui ir ankstyvam išvykimui viešbutis neprisitaikęs: kambaryje nėra virdulio, tai vėlai vakare net arbatos neišgersi, o pusryčiai, kurie įskaičiuoti į kainą, tiekiami nuo tam tikros valandos, todėl jų negavau, nebuvo ir pusryčių paketo išsinešimui. Kaip už 52, 00 EUR nakčiai, nerekomenduoju.

Atsinaujinusi Ukmergė: pusdienis mieste, kuris telpa į delną.

 

Kūtvėla lankosi Ukmergėje.

Ukmergėje esu buvusi gūdžiais 2016 Viešpaties metais, kai dar nebuvo magnetuko projekto „Surink Lietuvą“, todėl jau pribrendo reikalas pakartotinei vizitacijai. Laikas negailestingas Kūtvėlai, iš autobusų reisų į Ukmergę renkuosi tokį, kad nereiktų ryte keltis su pirmaisiais ukmergiškiais balandžiais. Iš vakaro irgi labai daug nesiruošiau, nes iš atminties žinau, kad Ukmergėje nei iš bado, nei iš troškulio nenumirsiu, tik šiek tiek grynųjų pinigų įsimečiau į piniginę. Taip jau yra, kad tuose mažesniuose miesteliuose lankytinos vietos nepriima banko kortelių. Autobusas į autobusų stotį (confusing, I know) atvyko likus devynioms minutėms iki ankstesnio reiso, nei mano planuotas, išvykimo, vietų dar yra, tai išvažiuoju pusvalandžiu anksčiau nei planuota.

Viena: imperija, kurioje niekada nenusileidžia saulė. Antroji diena.

Antras rytas hostelyje jau kiek geresnis, nors pirmą naktį naujoje vietoje visada miegu blogai. Padeda tai, kad artimiausia aplinka kažkiek pažįstama, nėra tokio pirmos dienos streso. Su kambariokėmis irgi pasisekė, visos iki vidurnakčio savo gulte, netriukšmingos ir nekonfliktiškos, nors kažkuri knarkia. Pusryčiai gausūs ir sotūs, oras šviečiasi puikus.

Kūtvėla lankosi Vienoje.

Viena: imperija, kurioje niekada nenusileidžia saulė. Pirmoji diena.

Kūtvėla yra rekordininkė- buvau viena iš 8381 keleivių spalio 1 dieną skrendančių iš Vilniaus oro uosto. Sugriežtinus keleivių patikrą nusidriekė ne vieną papiktinusios eilės, todėl aš šaknis prie įlaiptinimo vartų įleidau gerokai iki laipinimo pradžios. Mano skrydis į Vieną visgi buvo pusvalandžiui atidėtas, bet tai dar nieko palyginus su Stambulu, kuris praėjo pasų patikrą ir sėdėjo mažame ne Šengeno zonos gardelyje papildomas dvi valandas, nes jų pasiimti turėjęs atskristi lėktuvas Stambule nekilo dėl oro sąlygų. 

Vienos opera.

Mano rankinis bagažas (minkšta kuprinė) tilpo po sėdyne priešais, tik arba ta eilė siauresnė, arba lėktuvas pasitaikė mažesnis, nes jaučiausi truputį klaustrofobiškai. Kadangi Kūtvėla yra taupi pelė ir biudžetas jai ne tuščias žodis, tai ir skridau atsitiktine tvarka parinktoje vietoje per eilės vidurį prispaudusi kelius prie krūtinės. Bet už 54 eurus skrendant į abi puses tai iš mano pusės jau gėda būtų skųstis! 

Dvi svarbiausios pasaulinės aviacijos kalbos.

Skrydis truko vos pusantros valandos, tai čia kaip autobusu iš Vilniaus iki Kauno nuvažiuoti, tik dar kavos pasiūlo. Vienos oro uostas man padarė didelį įspūdį. Bagažo atsiėmimo salėje elektriniuose tablo matėsi magiški žodžiai: Chichinau, Yerevan, Taipei… Atvykimo salėje kiek paklaidžiojau, kol radau mažutytį Vienos turizmo informacijos stendą ir įsigijau Vienna City Card.

Vienoje yra dvi turistams skirtos miesto kortelės labai panašiu ir dėl to painiu pavadinimu: Vienna City Pass ir Vienna City Card. Apie jų panašumus ir skirtumus dabar jau galiu apsiginti kelionės daktaro disertaciją. Iš esmės, apčiuopiamo sutaupymo perkant kurią nors iš jų, negu mokant už lankytinus objektus atskirai, nėra. Aš pasirinkau Vienna City Card, nes su ja yra galimybė įsigyti ir pervežimą iš oro uosto, o Vienna City Pass kortelės privalumas būtų nebent tik pirmenybinė eilė lankytinose vietose. Nei vienos iš šių kortelių man nepavyko gauti kaip kelionių blogerei nemokamai; deja, bet po C-19 daug kur buvo apkarpyti turizmo reklamos biudžetai ir žurnalistams dabar sunkiau gauti nuolaidų.

Kokie yra Vienna City Pass 72 valandoms privalumai? Visų pirma, neribotas naudojimasis visuomeniniu transportu visoje Vienoje. Labai patogu keliaujantiems su daug persėdimų ar judant po miestą spontaniškai. Taipogi, yra galimybė papildyti šią kortelę pervežimu iš oro uosto, 24 valandų miesto turistiniu hop on/ hop off autobusu arba netgi abiem šiais variantais. Be to, šios kortelės turėtojai gauna nedidelių nuolaidų lankytiniems bilietams daugelyje Vienos muziejų. Tokios kortelės kaina 72 valandoms vien tik naudojant visuomeninį transportą ir nuolaidas muziejams yra 29 eurai, o papildant oro uosto pervežimu bus 51 euras.

O dabar - įdomioji dalis. Ant čekio gražiai išmušta tai, ko nesako oficialūs Vienna City Pass atstovai. Čekis pateikia išklotinę taip: 72 valandų visuomeninio transporto bilietas 17,10 eurų (jis tiek ir kainuoja Vienoje perkant vien tik jį), oro uosto pervežimas į abi puses 22,00 eur (perkant oro uosto pervežimus atskirai, galima sutaupyti daugiau, bet su šia kortele įskaičiuotas bet koks pervežimas iš oro uosto, tai labai suteikia lankstumo keliaujant), ir -dėmesio!- 7 dienų nuolaidų muziejams paketas už 11,90 eurų. Tai reiškia, kad įsigijusi šią kortelę aš iš esmės susimokėjau 11,90 eurų už tai, kad lankytinose vietose mokėčiau 1-3 eurais mažiau, neva turistinė miesto kortelė duoda nuolaidų. Tai puoliau skaičiuoti, ar nepermokėjau. Skubu nuraminti- esu sutaupiusi visus tris eurus už muziejų bilietus su šiuo „nuostabiu“ pasiūlymu!

Švenčionys. In rubežiaus: gyvenimas ant demarkacinės linijos.

Švinta.

Švintelė. 

Švenčionys. 

Likučiai šventų ąžuolynų, – 

Šventoji pagoniška žemė. 

Šventieji žalčiai, 

Jau sulindę

Kol kas dar uksmingų eglynų tankmėn. 

Ignalinos šventus ežerynus

Rieškučiomis semia ir semia -

Visai nešventi kartais- 

Amžiai 

Ir perpila laiko tėkmėn. - 

Galbūt nešventa buvo Daumanto teisė valdyti

Ir priesaika keršyt klastingam karaliui,

Bet šventas Ginučių piliakalny kraujas.

Ir žalvario sagė šventa.

[„Šventoji Nalšia“, Petras Panavas]

Švenčionys.

Dabar aš Jums papasakosiu, kaip buvo režisuojamas aštraus siužeto blokbasteris „Pabėk iš Švenčionių saulei dar nenusileidus“ pagal geriausias Stiveno Kingo tradicijas. O viskas prasidėjo taip nekaltai, su Gintare Verkių dvaro parko regykloje sniaukrojant karštas spurgytes . „Tai ką rytoj, moterie?“- teiraujuosi purtydama cukraus pudrą nuo paltuko. „Šaudyt į Švenčionis važiuoju,“- sako Gintarė. Šaudyt? O toks taikus padarėlis ji iš pirmo žvilgsnio! Na, manęs dėl, nors ir baletą su kūjokais ant užšąlusio ežero šokt, bet dabar jau ir man į tuos Švenčionis reikia, nes nebuvusi nei karto, o ir magnetuko „Surink Lietuvą“ iš ten neturiu. Tai taip ir prilipau prie Gintarės kaip blogas kvapas (sorry, by the way!), susitarėm kartu važiuoti. Ryte kraujotaką pasipildome kofeinu iš Baltupių Circle K, kuriems linkiu gauti pajamas taip puikiai, kaip jie pildo plaktos grietinėlės indą, ir už pusantros valandos jau vietoje. Gintarė išleidžia mane centre, o pati išvairuoja pramogauti užmiestin.