Kėdainiai 666: šešios konfesijos, šešios tautos ir šešios turgaus aikštės ant Žemaitijos ir Lietuvos ribos.

 

“Nuo kelio link namų eini alėja. Ji tarsi tunelis (tokios čia tankios liepos) leidžiasi net iki tvenkinio greta svirno. Tvenkinys vadinamas Juoduoju, kadangi jo niekuomet nepasiekia saulė. Naktį čia vaikščioti baisu; nesyk žmonės šičia matė juodą kiaulę, kuri kriuksi ir pusnagomis kaukši į takelius, o peržegnota išnyksta.”- Česlovas Milošas “Isos slėnis”.

Kūtvėla lankosi Kėdainiuose.

Mano ištikimiausias gerbiamas Skaitytojas žino, kad niekas manęs taip neužšeškina audringai veiklai, kaip galimybė ką nors gauti nemokamai, arba bent jau labai pigiai. Dėl šios labai vertingos charakterio ypatybės galiu kaltinti tik savo suvalkietiškus genus, kurie pasirodė labai gajūs ir išvešėjo prie geros duonos. Žibalo į ugnį įpylė ir patys „Lietuvos geležinkeliai“, paskelbę beprotišką akciją dienos be automobilio proga- net 90 proc. nuolaidą visiems vietinio susisiekimo bilietams ir tokiu būdu man pavyko pačiupti pigius bilietus iki agurkų sostine tituluojamų Kėdainių.  

Mūsų traukinys į Kėdainius. Na, į Klaipėdą, bet pirma- į Kėdainius!

Och, jau tos kopetėlės...

 Į Vilniaus geležinkelio stotį atvažiavau miesto transportu, kuris tą dieną irgi buvo nemokamas. Paguodos maža, nes ir taip turiu nuolatinį bilietą. Stotyje prie bilietų kasų siautė lengvas chaosas, nes buvo žmonių, nežinojusių apie šią akciją, ir negalinčių įsigyti traukinio bilieto šiai dienai, kadangi dauguma reisų buvo šluote iššluoti ir dar drėgnu škurliuku išvalyti. Kiek nukabinau nosį, kai pusvalandis iki išvykimo laiko į peroną atpūškavo seno modelio traukinys, į kurį lipama kopetėlėmis- jau ne mano amžiaus ir statuso moteriškei šitaip kabarotis. Tačiau pati kelionė truko vos pusantros valandos laiko ir visiškai neprailgo plepaus kaimyno dėka. Iš anksto buvau susirašiusi su Kėdainių turizmo informacijos centru, todėl žinojau miesto autobuso grafiką. Labai patogu buvo atvažiavus 9.01 val. iki centro atvažiuoti 9.23 val. autobusu Nr. 1. Bilieto kaina 0,60 EUR, mokama grynais, kaina nepriklauso nuo atstumo.  

 „Vairuotojai neturi galimybės su savimi turėti dideles pinigų sumas grąžai atiduoti, jiems bendrovė negali skirti pinigų tikrinimo aparatų, kuriais nustatytų ar pinigai yra tikri.  Todėl prašome keleivių atsiskaityti už iš vairuotojo perkamus bilietus ne didesniu nei 5 Eur nominalo banknotu arba pagal galimybes iš anksto pasiruošti pinigus bilietui pirkti be grąžos ar kiek įmanoma atsiskaitinėti  stambesnėmis monetomis, kad vairuotojas, galėtų greičiau parduoti bilietus. Tokiu būdu bus sutaupytas autobusu važiuojančių keleivių ir vairuotojų brangus laikas.“- Kėdbusas. Autobuso Nr. 1 grafiką galima rasti čia . Paieškoje veskite iš „Geležinkelio stotis“ į „Centras“. Kitas variantas- iki centro eiti parku, tuomet kelionė užtruks apie 45 min. 

Kėdainių geležinkelio stotis.

Autobuso stotelė Kėdainiuose.

Miesto transporto schema.

Kėdainių savivaldybė.

Paminklas Nepriklausomybei.

Kėdainiai dar miega. Po senamiestį vaikšto tik nesusipratimas iš Vilniaus- mūsų grupelė traukiniautojų. Atidaryta vos viena kita kavinė. Sekmadienis, tai labai pykti nesigauna. Jau tuoj dešimta valanda, viena po kitos atsidaro lankytinos vietos. Gerai, kad turėjau apdairiai pasiėmusi grynųjų pinigų, ypač menkesnėmis kupiūromis, nes Kėdainių lankytinose vietose galima atsiskaityti tik grynaisiais pinigais. Man kažkodėl kirba toks įtarimas, kad didžiausia šešėlinė ekonomika Lietuvoje klesti būtent muziejuose.

Turistinės rodyklės Kėdainiuose. 

 

Mes prisimename.

Įdomi skulptūra.

Viena iš nedaugelio Kėdainių kavinių, kuri jau atidaryta.

Prisiliečiame prie istorijos.

Evangelikai reformatai savo bažnyčią vadino katedra, nes ji buvo svarbiausia visoje Žemaitijoje. Bažnyčia tapo kunigaikščių Radvilų ir garbingų bendruomenės narių šeimos nekropoliu. Kristupas II Radvila šią bažnyčią pradėjo statyti 1631 m., tačiau mirė vos statyboms įpusėjus, jo sūnus Jonušas Radvila statybas užbaigė 1652 m. Bažnyčios interjeras buvo santūrus ir skoningas, be puošnių altorių, šventųjų paveikslų ir katalikų šventovėms būdingų statulų. Didžiausios interjero puošmenos buvo aukšto skliauto centre kabėjęs didelis ažūrinis kaldintas sietynas, manierizmo stiliaus drožinėti ąžuoliniai sienų paneliai, sakykla, kunigų ložė ir kunigaikščių Radvilų sostas. Gerai įsižiūrėjus, sietyno viršuje ir šiandien galima pamatyti Radvilų erelį. Napoleono metais čia buvo arklidės. Įdomu tai, kad Napoleonas arklides buvo įsirengęs ir Vilniuje šv. Onos bažnyčioje. Kažkoks prancūziškas fetišas įrengti arklides bažnyčiose? Didžiausių nuostolių atnešė sovietmetis. Bažnyčia buvo paversta grūdų sandėliu ir vaikų sporto mokykla. Unikalaus darbo sakykla, kunigų ložė, Radvilų sostas, paneliai ir suolai sulaužyti, mauzoliejuje esantys sarkofagai buvo suniokoti, kunigaikščių ir garbingų miestiečių palaikai išniekinti. Kunigaikščių Radvilų mauzoliejus ir sarkofagai buvo restauruoti 1994 – 2001 m. ir 2019 – 2020 m.

Radvilų nekropolis Kėdainiuose.

Radvilų kripta.

Amžinatilsis.

Radvilų giminės sarkofagai.

Puošnūs medžio drožiniai.

Radvilų kandeliabras.

Mauzoliejuje užtrunku neilgai, nes vaikų sarkofagai mane labai slegia. Jau dairausi, kur čia 

reikalingiausia turistinė infrastruktūra.

Turbūt labiausiai girgždančios durys Lietuvoje.

Ne Rtitz Carlton ir be kandeliabrų, bet tvarkinga.

Labai patogi lokacija.

Kėdainių „vizitine kortele“ laikoma Didžiosios Rinkos aikštė su paminklu Radviloms. Paminklą sudaro masyvi LDK iždą simbolizuojanti skrynia, virš jos iškilęs LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos biustas. 1655 m. Tvanas buvo siaubingas: iš vienos pusės plūdo Maskvos caro, o iš kitos – Švedijos karaliaus armijos. Jonušas Radvila su ištikimais kariais nusprendė iš Vilniaus trauktis į savo giminės valdomus Kėdainius, atsitraukdamas sudegino Žaliąjį tiltą per Nerį, bet pasiėmė valstybės iždą. 1655 m. jo iniciatyva pasirašyta sutartis su švedais.

Laiminga turistė Kėdainiuose.

                               ,,Skrynia“ 2006 m., aut. A. Bosas, bronza, granitas. 

O ten skrynioje gal koks pinigėlis užsilikęs?

Švedija siekė įsitvirtinti prie Baltijos jūros ir padaryti ją vidiniu Švedijos ežeru, neleisti ten įsigalėti Maskvai. Švedai vos per kelis mėnesius užėmė beveik visą Lenkiją, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Kazimieras Vaza pabėgo palikęs Lietuvą likimo valiai, o dalis lietuvių, artėjant maskvėnams prie sostinės Vilniaus, pareiškė norą derėtis su švedais dėl pasidavimo jų globon. LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada, kunigaikštis Jonušas Radvila ir jo aplinka, nesulaukdami pagalbos iš žlungančios Lenkijos švedams pasidavė be kovos ir pareiškė ištikimybę jų karaliui.

Laiške vienam lenkų vaivadai J.Radvila rašė: „Verkdami dėl netenkamos laisvės, iš dviejų blogumų turime pasirinkti mažesnįjį. Kadangi savų paprastų gelbėjimosi priemonių nepakanka, saugodamiesi Maskvos tironijos, kaip iš visų blogių paties blogiausio, sekdami Vilniaus vyskupo patarimą, parašėme laišką, prašydami švedų paramos“. Radvilų Kėdainių rūmuose susirinko per tūkstantis Lietuvos bajorų, daugiausia iš Žemaitijos, kurie visos LDK vardu iškilmingai pasirašė Kėdainių unijos dokumentus. Iškilmingų kalbų metu tokios gausybės žmonių neišlaikė ir netikėtai įlūžo senos antro aukšto lubos, susirinkusieji nupuolė žemyn. Niekas nežuvo, kai kas lengvai susižeidė, bet tai buvo palaikyta blogu ženklu.

Kėdainių unijos dėka Žemaitija ir Šiaurės Lietuva liko neužimtos maskvėnų, neypatingai siautėjo ir švedai, bet Jonušas II Radvila Lenkijoje buvo paskelbtas išdaviku, ATR Seimas nusavino jo valdas. Jonušas II Radvila mirė Tikocyno pilyje Lenkijoje, jo balzamuotas kūnas po kelių metų buvo išvežtas į sesers Kotrynos Radvilaitės- Hlebavičienės valdas Selce ir ten paslėptas. Sesers rūpesčiu Jonušas II Radvila atgulė Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios kriptoje dvidešimt vieneri metai po mirties.

Kėdainių rotušė.

Rotušės kiemelyje dūmoja Donelaitis.

Rotušės kiemelyje.

Kėdainių rotušės istorija.

Prie Nevėžio „priparkuota“ atkurta vytinė. Tai yra tik Lietuvai būdingas upinis, plokščiadugnis, burinis laivas, skirtas gabenti prekėms. Vytinės plukdė prekes nuo Gardino iki Karaliaučiaus. Vidutinio dydžio vytinėje būdavo penkiolikos asmenų įgula. Medieną, javus, linus iki Karaliaučiaus nuplukdžiusios vytinės grįždavo pasikrovusios prabangos medžiagomis. Yra žinomos ir vienkartinės vytinės, kurios galutiniame uoste būdavo išardomos malkoms arba medienai.

Tiltas per Nevėžį.

Čia- Žemaitija.

Kairėje pusėje- Žemaitija, dešinėje pusėje- Lietuva.

Vytinė.

Čia - Lietuva. Na, Aukštaitija. 

 „Isa juoda, gili, vangiai tekanti, apaugusi tankiais karklynais; pro vandens lelijų lapus vietomis vos matosi jos paviršius; upė vinguriuoja per pievas, o abiejuose nuolaidžiuose jos šlaituose plyti laukai su derlingomis žemėmis. Slėnis yra palaiminga vieta dėl reto mūsų krašto juodžemio, vešlių sodų, o gal ir dėl nuošalumo, kuris niekuomet neslėgė čionykščių gyventojų. Kaimeliai šičia turtingesni nei kitur, sutūpę arba ties vieninteliu vieškeliu palei upę, arba aukščiau viršum jos, terasose, ir pavakare žvalgosi vienas į kitą langų šviesuliais per daubą, kuri kaip rezonuojanti dėžė atkartoja plaktuko dūžius, šunų lojimą ir žmonių balsus, – gal todėl slėnis taip garsėja savo senomis dainomis, kurias čia dainuoja atskirais balsais, niekada unisonu, visuomet stengdamiesi nurungti varžovus iš priešais esančio kaimo – gražiau, iš lėto užgesinti posmą.“- Česlovas Milošas “Isos slėnis”. 

 “Ich bin Keidaner“, – taip save pristatydavo Kėdainių žydai. Juos globojo didikai, žydai priklausė dvaro, o ne miesto jurisdikcijai, gyveno pasiturimai. Senosios Rinkos aikštėje yra istorinis sinagogų kompleksas, kuriame dabar įsikūręs Daugiakultūrinis centras. Čia XV a. buvo pirmoji turgaus aikštė, taip jai ir prigijo Senosios Rinkos pavadinimas. Šios aikštės prieigose XVII a. kūrėsi žydai. Kitose miesto gatvėse žydai nuomotis namų bei juose gyventi teisės neturėjo. Didžioji vasarinė ir Mažoji žieminė sinagogos yra vienas iš trijų sinagogų kompleksų Lietuvoje – kiti du, mano žiniomis, yra Joniškyje ir Kalvarijoje. Didžiąją sinagogą žydai pradėjo statyti 1784 m. vietoje sudegusios medinės sinagogos. Jos statybas finansavo pasiturintis bendruomenės narys Abraomas Romas ir po trijų metų sinagoga buvo pastatyta. Vidaus įrengimas užtruko kelis dešimtmečius, bet šventovė, pasak Kėdainių žydų, buvo puošniausia visoje Lietuvoje. Mažoji sinagoga iškilo 1837 m., kai išaugusiai bendruomenei melstis Didžiojoje sinagogoje tapo ankšta. Bendruomenė garsėjo Talmudo studijomis.

Kėdainių sinagogų kompleksas.

Kėdainių sinagogų kompleksas.

 

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Kėdainiuose gyveno apie aštuoni tūkstančiai gyventojų, iš jų apie du su puse tūkstančio buvo žydai. Ši bendruomenė buvo stipriai nukentėjusi dar Pirmojo pasaulinio karo metais, kai carinės Rusijos valdžia žydams davė dvi dienas susirinkti vienoje vietoje ir deportavo kaip potencialius vokiečių sajungininkus; dar 1844 m. caras panaikino Kėdainių kahalą. Žydai sugrįžo stojus Nepriklausomai Lietuvai, bet savo užimtus namus turėjo atsikovoti. Jie grįžo iš buvusios carinės imperijos platybių į karo nustekentą kraštą, ir dėl sunkios ekonominės situacijos jiems teko prisiminti agurkų auginimo verslą. Agurkauti buvo pelninga taip, kad 1920 m. Kėdainių milicijos viršininkas raportavo Vidaus reikalų ministrui, kad Kėdainiuose nebeliko nei vieno milicininko -visi išėjo pas žydus agurkų laistyti, nes ten trigubai daugiau moka… Žydai reintegravosi į Kėdainius: dalyvavo nepriklausomybės kovose, kūrė verslus ir organizacijas, Kėdainių gaisrininkų savanorių brigada buvo sudaryta vien iš žydų.

Holokausto metu iš viso buvo nužudyta ne mažiau kaip 4 tūkst. Kėdainių žydų. Jų klyksmus Kėdainiuose bandyta slopinti traktorių burzgimu. Vieni, nepakėlę riksmų, išvažiuodavo, kiti pasinaudodavo proga – vienas vyras grįžo... su kruvinu maišeliu išmuštų dantų. Net ir po kelerių metų žmonės ieškojo aukso – žemė išrausta, buvo matyti žmonių kūnų. Toks barbariškas elgesys buvo įmanomas, nes, istorikų teigimu, kitose valstybėse naciai prie kiekvieno miestelio duobėse žmonių nežudė, o kažkur išveždavo, bet Lietuvoje nepaisė nieko. Yra užfiksuota Kėdainių rabino kalba, kad tai, kas vyksta, yra Dievo bausmė, kad negalima nieko padaryti ir pasipriešinti, bet kraujo šauksmas ir kerštas amžinai liks.- Šaltinis. 

Prisimename ir tuos, kurie rizikavo gyvybe gelbėdami žydus.

 

Sovietmečiu sinagogos buvo paverstos sandėliais. Dabar čia galima susipažinti su Kėdainių žydų istorija, apžiūrėti įvairias parodas. Šiandien apžiūriu kitą savotiškai tragišką parodą- „Apgiedokime Prūsijos žūtį“.  

Parodos akimirka.

Parodos akimirka.

Atkurta Kėdainių sinagoga.

Palinkėjimas namams.

Ich bin keidaner.

Ich bin keidaner.

Žiūriu- Kėdainių informacijos centro durys pravertos. Tai, sakau, užeisiu ir patikrinsiu, ko jos pravertos- vėdinasi, ar gal katinas koks įsisuko į podėlį, iškados padarys. Tuo pačiu ir Kėdainių magnetuką iš „Surink Lietuvą“ kolekcijos įsigyju ir užlopau didelį plyšį Lietuvos žemėlapyje. O čia traukiniautojų laukia ir staigmena- nemokama ekskursija po Kėdainius! Šią dovaną mums suteikė Kėdainių informacijos centro darbuotojai, palaikydami „Lietuvos geležinkelių“ akciją. Dar kartą apeinu Kėdainius, bet dabar jau su gide, ir miestas prisistato kitu kampu.

Škotų namams būdingi tokie lauko balkonėliai.

Kėdainių spalvos.

Statistika sako, kad žmogus per savo gyvenimą miegodamas praryja septynis vorus. 

Džiazo gatvė.

Senieji žydų namai.

Ekskursiją baigiame Kėdainių krašto muziejuje. Man paliko įspūdį, kaip apipavidalintas Česlovo Milošo atsiminimas ir interaktyvūs įvairių kėdainiečių pasakojimai apie Kėdainius. Čia nepamirštas ir mūsų kryždirbystės paveldas, kuris man visada šildo širdį. Kolektyviai paaikčiojame iš nuostabos prie šiaudinių batų. Žinote tą dainelę: „Šiaudų batai, šakaliniai ratai?“ Tai va- šiaudų batai realiai egzistuoja! Manoma, kad šis apavas gelbėdavęs kaip papildomas apsauginis apavas giliomis žiemomis. 

Interaktyvi Kėdainių istorija. Labai patiko! 

Turtingos įkapės. 

Dairausi, ar nekabo Prezidento Brazausko portretas kur...

Labai įdomus eksponatas.

Kryždirbystė- mūsų nematerialusis UNESCO paveldas.

Šiaudų batai, šakaliniai padai! 

Jonas Žemaitis- Vytautas.

Kėdainiai dar vadinami „Šešių konfesijų miestu“. Nuo XVI a. vid. Kėdainiai buvo vienas pirmųjų reformacijos židinių Lietuvoje. Čia susikūrė liuteronų ir reformatų bendruomenės, kurį laiką veikė ir arijonai. XVII a. Kėdainiuose įtakingiausia buvo evangelikų reformatų religinė bendruomenė. Valdant protestantiškosios Radvilų giminės Biržų-Dubingių šakos kunigaikščiams Kristupui ir Jonušui Radviloms, Kėdainiai XVII a. tapo svarbiausiu šios konfesijos centru lietuviškose LDK žemėse. Būdami reformatai, Radvilos savo valdose vadovavosi principu: ,,kieno valdžia, to ir religija“, todėl pirmiausia protegavo reformatų bažnyčią.

XVI–XIX a. daugelis Lietuvos gyventojų save laikė lenkais, kalbėjo lenkiškai, nors pagal kilmę buvo lietuviai. Istorikai tai aiškina tuo, kad šalia Nevėžio, skiriančio Aukštaitiją nuo Žemaitijos, buvo apgyvendinami bajorai, gynę Lietuvą nuo vokiečių ordinų įsiveržimų. Per tam tikrą laiką bajorai ir raštuose, ir buityje ėmė vartoti lenkų kalbą. Kėdainių katalikų bažnyčiose pamaldos iki pat 1929 m. buvo laikomos lenkų kalba.  Netoli Kėdainių, Šetenių kaime ant Nevėžio upės kranto, 1911 m. birželio 30 d. gimė Česlovas Milošas – poetas, romanistas, eseistas, Nobelio premijos laureatas. 

1648 m. Jonušas Radvila vedė stačiatikę Moldovijos kunigaikštytę Mariją Lupu. Naujoje miesto dalyje šalia cerkvės, didiko nurodymu, įsikūrė nedidelis stačiatikių vienuolynas, kurie ilgainiui sunyko. Po trečiojo ATR padalijimo Kėdainiuose buvo įkurdintas rusų kariuomenės dalinys ir cerkvė vėl tapo reikalinga, senąjį cerkvės pastatą restauravo. Caro įsakymu įkurta parapija, paskirtas nuolatinis dvasininkas. Tuometinis Kėdainių savininkas grafas M. Čapskis dovanojo stačiatikiams mūrinį pastatą, kuris buvo perstatytas į Kristaus Atsimainymo cerkvę, vietinių stačiatikių mieste beveik nebuvo, o stačiatikių parapijos bendruomenę sudarė keliasdešimt artilerijos pulko kariškių. Žymi su Kėdainių kraštu glaudžiai susijusi rusų tautybės asmenybė – Piotras Stolypinas, Rusijos vidaus reikalų ministras ir ministras pirmininkas. Jis žiemą gyvendavo Kaune, o visą vasarą su šeima praleisdavo savo dvare Kalnaberžėje (7 km nuo Kėdainių).

Kėdainių cerkvė.

Apie žydų gyvenimą ir jų tragediją jau pasakojau, bet atskiro paminėjimo verta dar viena sinagoga, esanti Smilgos gatvėje. Minint Vilniaus Gaono Elijahu metines ant šios sinagogos sienos buvo prikalta lenta Vilniaus Gaonui atminti: 1727 metais Abraomas Kacenelenbogenas studijuoti Talmudo į Kėdainius pakvietė septynmetį Elijahu ben Solomoną Zalmaną, būsimąjį Vilniaus Gaoną.

Čia mokėsi Vilniaus Gaonas.

,,Nuolankiai kreipėsi į mane šaunūs mano miesto Janušavos miesčionys, svetimos tautos žmonės, sukviesti įvairiais a.a. kunigaikščio, mano vyro, laiškais, kurie dabar naujai statosi ir kuriasi šalia Kėdainių miesto prieš mano kėdainiškį dvarą ir dvaro laiukuose, Janušava vadinamuose, prašydami mane, kad aš nuo įvairių mokesčių apdrausčiau juos savo privilegija." - 1643 m. Onos Kiškaitės-Radvilienės privilegija Kėdainių liuteronams. Vokiečiai minimi XVII a. pr. dokumentuose, bendruomenė sustiprėjo XIX a., ją garsino pirkliai, amatininkai, gydytojai ir vaistininkai. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, daug vokiečių tautybės liuteronų išvyko į tėvynę, likusieji jų pėdomis pasiekė karo pabaigoje. XVII a.vid. Kėdainiuose gyveno garsus medicinos ir filosofijos daktaras Adomas Freitagas. Jis buvo asmeninis Jonušo Radvilos gydytojas, dėstė matematiką reformatų gimnazijoje, prižiūrėjo Biržų pilies atstatymo darbus. Išgarsėjo visoje Europoje, parašęs knygą apie karinius įtvirtinimus ,,Architectura militaris nova et aucta“, kuri buvo pakartotinai išspausdinta vokiečių ir prancūzų kalbomis net septynis kartus.

“Isos slėnis ypatingas tuo, jog čia yra daug velnių, daugiau negu bet kur kitur. Galbūt sutrūniję gluosniai, malūnai, pakrančių brūzgynai labai tinka būtybėms, kurios pasirodo žmonėms tik tada, kai pačios to nori. Mačiusieji sako, jog velnias yra nedidelis, devynmečio vaikiščio ūgio, dėvi žalią frakelį, krakmolytą nėrinių krūtinę; plaukai supinti į kaselę, mūvi baltomis kojinėmis ir aukštakulniais bateliais – jais stengiasi paslėpti kanopas, kurių gėdinasi. Bet šiuos pasakojimus derėtų vertinti atsargiai. Labai galimas daiktas, kad velniai, žinodami apie prietaringą žmonių stebėjimąsi vokiečiais – prekybos, išradimų ir mokslo vyrais, stengiasi išrodyti kuo rimtesni, rengiasi kaip Imanuelis Kantas iš Karaliaučiaus. Ne veltui kitas piktosios dvasios pavadinimas, paplitęs prie Isos – „vokietukas“ – rodo, kad velnias yra progreso šalininkas. Vis dėlto sunku patikėti, kad jie taip rengtųsi kasdien. Antai mėgstamiausia kipšų pramoga – šokiai jaujose, tuščiose pašiūrėse, kur mina linus, daržinėse, stovinčiose atokiau nuo trobesių: kaipgi jie su frakais galėtų dūkti, kelti dulkių ir spalių tumulus, pamiršę savo padorią išvaizdą? Ir jei jiems jau suteiktas tam tikras nemirtingumas, kodėl jie būtinai turėtų vilkėti tik aštuonioliktojo amžiaus apdarus?”- Česlovas Milošas “Isos slėnis”.

Atminimo lenta Adomui Freitagui Torūniečiui.

Ir, žinoma, kokie Kėdainiai be škotų? Yra kelios versijos, aiškinančios škotų atvykimą į Lietuvą: jie bėgo iš Didžiosios Britanijos nuo anglų persekiojimų, o gal jie kėlėsi į Europos pakraščius ieškodami rinkų, o jeigu ne rinkų, tai -,,pažadėtosios žemės“ – utopinės Antilijos. Kėdainiuose škotai ėmė kurtis XVII a. pr. , gavę Kristupo II Radvilos 1627 m. privilegiją. Škotai dažnai užėmė aukštas pareigas magistrate, bažnyčioje, dvare: jie buvo burmistrais, magistrato nariais, evangelikų reformatų bažnyčios vyresniaisiais. Ši bendruomenė praturtino miestą mūrine architektūra. Reformatų bažnyčioje pamaldos vykdavo lenkų ir škotų kalbomis. Tačiau XVIII a. pr. po karo, bado bei maro epidemijos škotai ėmė trauktis iš Kėdainių. Jų išvykimą paspartino ir katalikų įsigalėjimas Kėdainiuose. Taip jau susiklostė, kad žymiausių Kėdainių škotų palikimas šiandien yra kulinarinis – „Grėjaus namas“ ir „Beneto karčema“.

 „Grėjaus namas“ buvo šaukštas deguto medaus statinėje. Jau buvo pietų metas, o ir išreklamuotųjų agurkų ledų norėjosi paragauti. Deja, šiame išgirtame viešbutyje-restorane man pasitaikė labai nemandagi ir nekultūringa padavėja. Prie Radvilų tokia būtų rykščių turgaus aikštėje gavusi. Taip jau yra, kai įstaiga bando „išvažiuoti“ ant reputacijos, o ne paslaugų kokybės. Atsistojau ir išėjau, o jums net užeit nerekomenduoju. Mano neigiamą patirtį patvirtina ir nemažai kitų nepatenkintų žmonių atsiliepimų internete.  

"Grėjaus namas".

Kiemelis prie "Grėjaus namo". 

 Užtat „Beneto karčema“ verta aukščiausio įvertinimo. Aptarnavimas greitas ir paslaugus, maistas skanus, kainos labai padorios. O štai ir legendariniai Kėdainių blynai!

"Benedeto karčemos" malonumas. Rekomenduoju!

Šie gardumynai nėra labai senas patiekalas, jam apie pusšimtį metų, o jų kilmė siejama su Ukraina. Į tuometinę chemijos gamyklą atėjo dirbti į Kėdainius persikėlusi ukrainietė Jekaterina Stravinskienė, kuri dirbo tuometinėje milicijoje ir sargavo fabriko teritorijoje. Paskui jai pasisekė įsidarbinti ceche fasuotoja. Fabrike būdavo ir įvairių švenčių, jų metu tekdavo ir pačiai pagaspadinauti, ir kitų gaspadinių valgių paragauti. Pirmuosius savo blynus ji kepė ne su malta, o su smulkiai pjaustyta mėsa, o ypatingo skonio suteikia į tarkius dedamas česnakas ir svogūnas. Vėliau, dėl taupumo, Kėdainių valgyklose mėsą jau imta malti. Ukrainoje šiuos blynus pradėjo kepti, kai Jekaterina receptu pasidalino su seserimi, kuri dirbo valgykloje, tik juos ten vadina „dyruny“ (ukrainietiškai – „tarkuoti“)“.

Pensininkė Zina Urbienė prisiminė, kad Kėdainių blynams pavadinimas buvo suteiktas 1973 metais. Kaip tik tais metais ji baigė Vilniuje kooperacijos technikumą ir buvo atsiųsta į Kėdainius atlikinėti praktiką. Tuometinė Kėdainių visuomeninio maitinimo įmonė „Nevėžis“ restorane rengė naujų patiekalų degustacijas ir pristatymus. Ten buvo pristatytas įvairių patiekalų ir gėrimų asortimentas degustacijai.

Tuo metu periodiškai vykdavo tokie renginiai, kur virėjos siekdavo pripažinimo ir aukštesnės kategorijos,o už tai joms būdavo pakeliama alga. Kėdainių blynams pavadinimą suteikė tuometinė Kėdainių visuomeninio maitinimo gamybos vedėja Gailutė Laukevičienė. Komisijos paklausta, kodėl būtent Kėdainių blynai, atsakė dėl to, kad bulvinius paprastus blynus lietuviai jau turi, žemaičių taip pat, kitokių patiekalų iš bulvių irgi yra... O šitie blynai, kadangi Kėdainiuose atsirado, tai taip juos ir pavadino. Taigi, tokį pavadinimą garsiesiems blynams suteikė būtent tame renginyje, kur buvo degustuojami patiekalai. - Šaltinis. 

Labai graži Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčia. Ją ir varpinę nuo 1766 m. pastatė karmelitai. Caro įsakymu 1832 m. panaikinti dvidešimt keturi vienuolynai, jų tarpe- ir Kėdainių karmelitų. Pats skaudžiausias bažnyčios gyvavimui buvo sovietmetis, kai bažnyčia buvo uždaryta ir perduota elektros aparatūrą gaminančiai gamyklai, o didelė dalis bažnyčios vertybių buvo išvežta į Ateizmo muziejų Vilniuje. Po Nepriklausomybės atgavimo bažnyčia grąžinta tikintiesiems, bet ilgai užtruko restauravimo ir remonto darbai. Didžiajame altoriuje galima pamatyti XVIII a. sakralinę vertybę- Kūdikėlį Jėzų ant rankų laikančio Šv. Juozapo paveikslą, dengtą metaliniu aptaisu. Peržegnoju nosį ir aš.  

Gražioji Kėdainių bažnyčia.

Liaudies architektūros stiliaus bažnyčia Kėdainiuose.

Labai gražus vidaus interjeras.

Centrinis altorius.

Kėdainių senamiestis.

Gatvės ekspozicija.

Kėdainių senamiestis.

Laikas jau gręžtis traukinių stoties link.  

Knypavos Rinkos aikštės fontanas.

Gatvės menas Kėdainiuose.

Labai pavargęs tiltas.

Data ant pastato- 1900 m.

Kėdainių krašto kovotojams užLietuvos Nepriklausomybė 1919-1923 m. atminti.

"Netrokštu nieko, tik Tavęs Tėvyne, nenoriu nieko, man Tavęs gana. Gana žvaigždžių, gana dangaus mėlynės. Tu man šventa, Tėvyne Lietuva." Fundatoriai: Lietuvos kariuomenės kūrėjas majoras Jonas Bagdanavičius, Vaclova Kačinskaitė- Bagdanavičienė, Aldona ir Vincas Kačinskai.

Subtiliam literatūriniam skoniui.

 

Pavartau, grynai iš mokslinių sumetimų.

Ši vertinga literatūra yra šitokiame namelyje. Tik jokių būdu neikite jos likviduoti. Nu, supratote.

Kelias vingiuoja per dar vieną Kėdainių vietą, irgi nemažai vargo iškentėjusią. Jeigu ne Antrasis pasaulinis karas, šiandien Kėdainiuose turėtume turbūt gražiausią Lietuvos dvarą.  

 Pirmasis Kėdainių savininkas buvo Radvila Astikaitis, kuris apie XV a. vid. pasistatė dvarą. XVII a. vid. kunigaikštis Jonušas Radvila, norėdamas Kėdainius padaryti Biržų kunigaikštystės sostine, pradėjo statyti puošnius rezidencinius dvaro rūmus. 1655-1658 m. neužbaigtus dvaro rūmus niokojo Jonušui Radvilai priešiškai nusiteikusių didikų kariuomenių daliniai. Nuniokotus rūmus 1664–1668 m. ėmėsi atstatyti Kėdainių savininkas Boguslavas Radvila. Ar jis juos atstatė, žinių nėra. 1704 m. dvaro rūmus ir ūkinius trobesius apiplėšė ir susprogdino švedų kariuomenės dalinys. Kai 1811 m. Kėdainiai atiteko vokiečių kilmės lenkui grafui Pranciškui Čapskiui, šis įkūrė dvaro sodybą. Dabartinį vaizdą senasis miesto parkas įgavo 1845 m., kai Kėdainių savininku tapo grafas Marijonas Hutten Čapskis. Jis iš pagrindų rekonstravo sodybą, sumūrijo trijų aukštų rūmus. Praplatinęs Dotnuvėlę, įrengė tvenkinius, supylė salas, pastatė tiltelius ir užveisė parką. Po 1863 m. sukilimo dvaras iš Čapskio buvo konfiskuotas ir Kėdainių dvaro savininku tampa vokiečių tautybės Rusijos armijos generolas Eduardas Francas Totlebenas. M. Čapskį už paramą 1863 metų sukilimui Lietuvoje carinė valdžia jau buvo ištrėmusi į Sibirą, tačiau E. Totlebenas už dvarą esą jam vis tiek kilniaširdiškai sumokėjo. Įspūdingas dvaras priminė tvirtovę: keturių aukštų virtuvės bokštas turėjo akmeninę mansardą su šaudymo angomis ir pilies kuorų imitacijomis, o greta esančio tvenkinio viduryje iš riedulių sumūryta didelė arka priminė romantiškus griuvėsius. Iki šių dienų išlikusiu minaretu E. Totlebenas siekė netradiciškai įamžinti 1854–1855 metų Rusijos ir Turkijos karo atminimą – mat tose kovose teko jam pačiam dalyvauti. Grafas E. Totlebenas mirė 1884 m. Vokietijoje, toliau Kėdainių rūmus valdė jo žmona Victorina, vokiečių barono dukra. Ji 1900 m. pastatė pirmąją Kėdainių ligoninę. Victorina ir Eduardas Totlebenai susilaukė net aštuonių vaikų : septynių dukrų ir vienintelio sūnaus Nikolajaus. Grafienė žiemas su vaikais leisdavo Sankt Peterburge, o pavasarį sugrįždavo į Kėdainius ir pasilikdavo iki rudens. Mirus Victorinai Totleben dvaras perėjo vienintelio sūnaus Nikolajaus žinion. Jo seserų vyrai buvo grafai ir bajorai iš kilmingų Livonijos bei Kuršo šeimų, nuolad atykdavę pasisvečiuoti Kėdainių dvaran. Totlebenai dvarą valdė iki Pirmojo pasaulinio karo. Pirmas pasaulinis karas ir po jo atkurta Lietuvos nepriklausomybė skaudžiai kirto visai Rusijos aristokratijai. Prieš karą Totlebenai evakuavosi, o 1918 m. neteko ir didžiosios dalies turto, beveik visas Kėdainių dvaras buvo išparduotas, jo pašonėje įkurtas žirgynas. Tarpukariu rūmuose veikė mokytojų seminarija, melioratorių mokykla…
Didingieji grafo Eduardo Totlebeno dvaro rūmai Kėdainius puošė iki 1944 m. liepos 30 dienos – tol, kol traukdamasi Vokietijos nacių kariuomenė juos susprogdino.

Rekomenduoju gerbiamam Skaitytojui atkreipti dėmesį į dvi Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro išleistas knygas. “Sibiriečio atsiminimai” yra vertimas iš lenkų kalbos. Tai 1863–1864 m. sukilimo dalyvio, išgyvenusio Sibiro katorgą, dvarininko ir grafo Edvardo Huteno-Čapskio atsiminimai. Kilęs iš senos Pomeranijos giminės Huten-Čapskių, Edvardas Čapskis valdė Kalnaberžės, Vyžuonų ir Vyžuonėlių dvarus, patyrė pasmerktojo mirčiai, Sibiro katorgininko, tremtinio iki gyvos galvos dalią, turto konfiskavimą. Tačiau jam buvo lemta išvysti netikėtą šviesą, kai aštuonerių metų nelaisvė Sibire pasiliko už nugaros, leidus nuteistajam sugrįžti pirmiausiai į Liepoją, po metų – į tėviškę, parašyti ir palikti naujoms kartoms sudėtingą praeitį liudijančius atsiminimus. Kita knyga- “Jokūbo Geištoro atsiminimai 1857–1865”. Jokūbas Geištoras mokėsi Kėdainiuose, studijavo Vilniaus bajorų institute. Ignacograde, Surviliškio valsčiuje, senelio paveldėtame dvare visas jėgas paskyrė ne tik žemės ūkiui, bet ir kultūrai, Ignacograde įrengė biblioteką, pirmasis Kėdainių krašte įsteigė viešą skaityklą. Prasidėjus Aleksandro II žemės reformai, jis dalyvavo jos parengime Lietuvoje, vienas pirmųjų baudžiavą pakeitė činšu, įvedė daugialaukę žemdirbystę, kėlė žemės našumą, atnaujino inventorių, statė naujus pastatus. Rėmė Motiejaus Valančiaus blaivybės judėjimą. Aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime, už tai irgi ištremtas į Sibirą. Didžiulę šešių dalių epopėją, aprėpiančią svarbiausius gyvenimo įvykius nuo vaikystės iki senatvės, jis pradėjo rašyti 1866 m. tremtyje Usolėje ir pildė iki paskutinių dienų.  

Pamedituoju dvaro rožyne. Ruduo, o rožės žydi! Perbraukiu per sprogstančią rožę ir sauja lieka pilna žiedlapių. Juos atidžiai susidedu į kosmetinę- bus man prisiminimas iš Kėdainių. Gražus parkas, čia gera pasivaikščioti. Tolumoje šviesteli minareto bokštas. Nors istorikai tvirtina, kad minaretą grafas Totlebenas pastatė atminti Rusijos- Turkijos karui, yra šnibždančių, neva grafas šį paminklą pastatęs savo mylimajai turkei. Kas jau dabar pasakys, kur teisybė?

Ne kryždirbystė, bet irgi gražu.

Kėdainių dvaro sodas.

Rudeninės rožės.

Kėdainių minaretas.

Kėdainių minaretas.

Parke yra viešasis WC, bet labai apleistas.

Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos! 

Laukti traukinio lieka pusvalandis. Grįžtu garsiuoju Vilnius-Ryga traukiniu ir ne bet kaip, o pirmąja klase. Stebėtinai daug laisvų vietų, bet turbūt įtakos turėjo tai, kad nuolaida buvo taikoma tik vietinio susisiekimo traukinių bilietams. O gal žmonės „ant karštųjų“ prisipirkę pigių bilietų apsigalvojo keliauti ir numojo ranka į tuos kelis eurus? Reikia paminėti, kad „Lietuvos geležinkelių“ bilietų grąžinimas yra labai sudėtingas- 90 proc. sumokėtos sumos grąžinama likus ne mažiau kaip 24 val. iki numatyto reiso, 70 proc. sumos- likus ne mažiau kaip 4 val. iki numatyto reiso, o likus mažiau nei 4 val. iki numatyto reiso išvykimo pinigai nebegrąžinami.

Kelionės išlaidos:

• traukinio bilietas Vilnius- Kėdainiai- Vilnius: 2, 57 EUR

• magnetukai: 4, 00 EUR

• agurkų čatnis: 6, 00 EUR

• pietūs: 13,70 EUR

• muziejai: 9, 00 EUR

• smulkios išlaidos: 3,00 EUR

Viso: apie 40, 00 EUR

Ar esate buvę Kėdainiuose? Kokie įspūdžiai?

Labai ačiū dar kartą Kėdainių turizmo informacijos centro darbuotojai Editai už ekskursiją ir operatyvią pagalbą ruošiantis šiai kelionei!

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Agurkaitė