Savaitgalis Anyščiuose. Istorija ir gamta legendomis apipintame krašte.

"Anykščiai-tai kalvos ir ežerai, pelkės ir seniausi medžiai, įspūdingiausi Šventosios upės slėniai ir atodangos. Šiame legendomis apipintame krašte patirsite tiek įkvepiančius nuotykius, tiek užburiančią ramybę. Čia susipažinsite su pirmuoju memorialiniu muziejumi Lietuvoje, kur vasarodamas A. Baranauskas sukūrė odę gamtai-"Anykščių šilelį". Užlipsite į aukščiausios Lietuvoje bažnyčios bokštą. Pamatysite akmenį, kurio vardą žino kiekvienas lietuvis. Pasivaikščiosite 300 metrų vingiuojančiu Medžių lajų taku, kur įkvėpsite miško ramybės ir tylos. O gal romantiškai pasivažinėsite traukiniu, visų meiliai vadinamu Siauruku. Anykščiai užburia savo istoriniu ir gamtiniu grožiu, kurį kviečiame pamatyti, išgirsti ir pajausti!"- kviečia Anykščiams skirtos turistinės knygelės įžanga.

Kūtvėla ir Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Anykščių šileliu. 

Anykščius kuom geriausiai man rekomendavo Jos Mylista Raudondvario grafienė ponia Rozalija Tiškevičienė iš Branickių giminės per mano paskutinį apsilankymą Raudondvaryje, o tai jau labai didelė rekomendacija! Tiesą sakant, šį kartą iškeičiau Klaipėdą į Anykščius dėl grynai ekonominių priežasčių: paskaičiavau, kad už vienos išvykos į Klaipėdą kainą galima susiorganizuoti dvi išvykas arčiau namų, jeigu gerai biudžetą susidėlioti. Mano abejones dėl Anykščių galutinai netruko išsklaidyti netikėtai surastas nebrangios nakvynės variantas hostelio tipo kambaryje-aš net nesitikėjau, kad kurortiniame miestelyje galima taip ekonomiškai nakvoti! Teisybės dėlei noriu paminėti, kad kurortai Lietuvoje yra keturi: Birštonas, Druskininkai, Neringa ir Palanga, o Anykščiai turi kurortinės teritorijos statusą, t.y. tokio statuso vietovėje gali nebūti infrastruktūros gydymo reikmėms. Anykščių vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1440 m., 1516 m. jie gavo turgaus teises, 1792 m. suteiktos miesto teisės ir herbas,1899 m. nutiesta siauruko linija, 1926 m.įsteigtos vaisvynių dirbtuvės, 2007 m. patvirtintas kurortinės vietovės statusas, o 2012 m. Anykščiai buvo Lietuvos kultūros sostine. Tai liepiau Ursulijui Lepečkojauskui susidėti krepšį porai dienų ir griežtai prisakiau, kad čia savaitgalio išvyka, o ne evakuacija, todėl tegul pusės savo laužo nesusikrauna, bet argi tas meškius klausys. Taip ir išbildėjome į Anykščius su pilnu čemodanu.

Baltijos kelionių burbulas. Ką įdomaus siūlo Latvija? Dauguvos kilpos, Slutiškių sentikių sodyba, Pliaterių palikimas Kraslavoje ir Agluonos bazilika.

Antros dienos Daugpilyje rytas apsiniaukęs, bet nors nelyja. Šiandien numatyta labai turininga programa, kurią aš pati užsiprašiau-būtinai šį kartą bent akies krašteliu noriu pamatyti Kraslavą ir Agluoną. Dar yra laiko iki išvykimo, tai pabimbinėju aplink viešbutį.

Daugpilio gimtadienis.

Daugpilio įkūrimo metais laikomi 1275 m., kai Livonijos ordinas dabartinio Daugpilio apylinkėse pasistatė pirmąją pilį. Naujoji pilis arčiau dabartinio Daugpilio buvo pastatyta 1577 m., kai Rusijos caras Ivanas Žiaurusis nusiaubė kraštą ir sunaikino senąją pilį. Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stepono Batoro valdymo metais (šios žemės kaip Livonija buvo istorinės LDK ir vėliau ATR dalis) pilis nebeteko strateginės reikšmės ir valdovas liepė imtis fortifikacijų statybos, Didžiojo Šiaurės karo metais planai atstatyti pilį galutinai žlugo, o laikui bėgant jos likučiai sunyko. Garsioji Daugpilio tvirtovė, kurioje šiandien galima apsilankyti, buvo pradėta statyti 1810 m. Rusijos caro Aleksandro I nurodymu, baiminantis Napoleono atėjimo, bet statybos darbai realiai užsitęsė iki pat 1878 m.

Daugpilyje galima pasivažinėti tramvajumi. 

Latvijos gamta nepatyrusiam žvilgsniui nuo Lietuvos gamtos nesiskiria, tačiau juntasi, kad kraštas rečiau apgyvendintas nei pas mus. Gamtos parkas "Daugavas loki", t.y. Dauguvos upės kilpos, driekiasi nuo Naujenes iki Kraslavos. Šios kilpos laikomos seniausiu geologiniu susiformavimu Latvijoje ir nuo 2011 m. yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo laukimo sąrašą, nors oficialiai dar UNESCO vietovės statuso neturi. Dauguvos upė buvo reikšminga šio krašto gyventojams kaip maisto, vandens ir transporto šaltinis, palei ją statėsi pilys ir kūrėsi gyvenvietės. Vienu metu šis gamtos objektas puikavosi ant latviško dešimties latų banknoto. Mes sustojame prie Vasargelisku apžvalgos bokšto, nuo kurio galima pasigrožėti Dauguvos kilpomis.

Mums dabar nepakeliui, bet man smalsu būtų kada nors ateityje užsukti į netoliese nuo Vasargelisku apžvalgos bokšto esantį Dinaburgo pilies pažintinį taką būtent ten, kur ir stovėjo ta pirmoji Livonijos ordino pilis. Tai jeigu kas keliausite automobiliu ir turite laisvės sau programą pasikoreguoti, galite ir į šį taką užsukti.

Pyški pyški į Zapyškį. Kelionė laivuku "Vilkija" iš Kauno.

Šie metai bus didelis iššūkis turizmo sektoriui. Nors valstybių sienos palaipsniui ir atsidaro, bet daug lietuviams įprastų krypčių visgi nėra patikimos, o tos sienos, kaip gražiai parodo praktika, gali būti uždaromos labai netikėtai, todėl prognozuojamas vietinio turizmo bumas visame pasaulyje. Šie metai bus puiki proga lietuviams atrasti Lietuvą. Vietinio turizmo statistika Lietuvoje kasmet rodė augimą, tačiau dabartinė situacija daugeliui žmonių yra finansiškai įtempta. Taigi, kaip keliauti Lietuvoje ir nebankrutuoti? Vilniečiams tikrai galiu rekomenduoti dienos išvyką į Nemuno pakrantės miestelius, o aš išbandžiau ir pasiplaukiojimą laivuku "Vilkija" iš Kauno į Zapyškį.

Kūtvėla gaudo kadrą.

Tiesioginio autobuso į Zapyškį iš Vilniaus nėra, todėl yra du būdai iki ten nusigauti: autobusu arba traukiniu keliauti iki Kauno ir ten persėsti į vietinį autobusą, arba autobusu arba traukiniu nuvažiavus iki Kauno ten sėsti į keleivinį laivuką*. Aš iš pradžių ketinau iki Zapyškio važiuoti autobusu, bet tada prisiminiau, kaip su Jos Mylista ponia grafiene Rozalija aptarinėjome keliones Nemunu iki Raudondvario, o visas abejones galutinai išsklaidė kelionės tokiu laivuku kaina. Jeigu neklystu, Kauno rajono savivaldybė subsidijuoja šiuos plaukimus, todėl kainos tokios žemos.

Kauno rajono turizmo informacijos informacija. 

*Galiojančius laivų tvarkaraščius ir kainas tikslinkitės Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro tinklalapyje. Bilietus į laivus rekomenduoju įsigyti iš anksto internetu ten pat.

Pasaulio mozaikų sostinė Ravena. Dienos kelionė iš Bolonijos.

Bolonija yra didelis geležinkelio mazgas ir tikra dovana dienos išvykų mėgėjams. Visiškai nesudėtingai galima traukiniu nupūškuoti iki istorija kvėpuojančių Parmos, Modenos, Faenzos (rekomenduojama fajanso porceliano mylėtojams), Feraros, Riminio, Florencijos, Venecijos, Veronos, Padujos, Mantujos, netgi..San Marino! Aš iš viso šito meniu išsirinkau pasaulio mozaikų sostine tituluojamą Raveną, kuri yra vos 1 val. ir 10 min. kelio traukiniu nuo Bolonijos.

Įstabaus grožio kupolas.

Pakeliui į geležinkelio stotį.

Man patinka tokia architektūra.

Bilietas į Raveną.

Bilietus į Italijos traukinius galima įsigyti trimis būdais: bilietų kasoje, bilietų automate ir internetu. Bilieto iš konduktoriaus nusipirkti negalima, nes...jų traukiniuose dažniausiai net nebūna. Jūs turite įsigyti bilietą iš anksto ir pažymėti jį specialiame aparate perone, tada bilietas galioja keturias valandas nuo pažymėjimo. Jeigu turite internetu įsigytą bilietą, jį galite atsispausdinti ar turėti telefone (Trenitalia tam turi specialią mobiliąją aplikaciją), jo niekur žymeti nebūtina, bet jis galioja tik tam konkrečiam traukiniui, kuriam buvo pirktas arba keturias valandas po jo. Jeigu konduktoriui bilieto neparodysite ar parodysite nepažymėtą, gausite tokią didelę baudą, kad net suaugę vyrai apsiraudos. Popierinius bilietus būtina žymėti, nes jie galioja kelionėms bet kurią dieną, todėl turite konkrečiai kelionės dieną ir pasižymėti. Aš iš karto perku atgalinį bilietą-lygiai tokį patį popierinį bilietą, kurį reikės pasižymėti prieš išvykstant iš Ravenos*.

*Čia pateikiama informacija gali būti netiksli. Prieš kelionę rekomenduoju patiems atidžiai susipažinti su Italijos traukinių bilietų pirkimo sąlygomis.

Baltų kelias į kuršių paveldą: Liepoja-Embutė-Skrunda-Saldus.

Ryte po pusryčių (kai pusryčiams gauni silkės, tai žinai, kad esi Skandinavijoje) dar turėjau laiko trumpai apsižvalgyti Liepojoje. Pirmas įspūdis labai geras, bet reiktų sugrįžti čia ilgesniam laikui. Viešbutyje pasiėmiau lankstinuką su miesto žemėlapiu ir pažintiniu maršrutu lietuvių kalba. Latviai yra nuostabūs, nes visa informacinė medžiaga lankytinose vietose buvo parengta lietuviškai ir tai nebuvo tik mūsų VIPinei grupei-visuose turizmo informacijos centruose yra informacijos lietuviškai.

Liepoja, dar vadinama "Vėjų miestu", yra trečias didžiausias Latvijos miestas. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Liepoja paminėta 1253 m. sutartyje tarp Kuršo vyskupo ir Livonijos Ordino magistro kaip gyvenvietė "villa Liva", o iki XVI a.pab. vadinta Lyva. Prie uosto vokiečiai įkūrė savo gyvenvietę Libau, kuri XVII a. pradėta vadinti Liepoja. Čia ėjo senasis kelias iš Marienburgo į Rygą, bet gyvenvietė buvo neįtvirtinta ir arti karingų lietuvių, todėl gyventojų negausėjo ir vietovė neklestėjo. Paskutinysis Livonijos Ordino magistras ir pirmasis Kuršo hercogas Gotardas Ketleris XVI a. vietovę perleido Prūsijai. Per penkiasdešimt Prūsijos valdymo metų Liepoja pirmą kartą suklestėjo, bet netrukus buvo grąžinta į Kuršo hercogystę. Miesto teises Liepoja gavo XVII a. ir tuomet vėl ėmė vystytis. Augti miestui labai trukdė XVII ir XVIII a. karai, gaisrai, maro epidemijos, bet XVIII a. visgi pavyko pertvarkyti uostą ir pradėti priimti didelius laivus. Vystėsi ne tik prekyba, bet ir amatai. Po Tado Kosciuškos sukilimo vietos dvarininkai pasiprašė prijungiami prie Rusijos imperijos, inicijavo atsiskyrimą nuo Lenkijos ir tapo Rusijos Kuršo gubernija. Liepoja XIX a. tapo tikru pramonės centru, labai reikšminga buvo naujoji geležinkelio linija, 1899 m. Liepojoje ėmė kursuoti pirmasis Baltijos šalyse elektrinis tramvajus. Vienas iš miestą garsinančių turistinių objektų-garsusis Karosta kalėjimas (sakoma, labiausiai vaiduoklių apsėsta vieta pasaulyje). Liepojoje įsikūrė Rusijos laivyno bazė. Iš Liepojos uosto XX a.pr. emigrantai iš Rusijos imperijos išvyko į JAV, nes buvo tiesioginis susisiekimas garlaiviais su Niujorku. Tarpukaryje Liepoja buvo Latvijos sostinė, čia dirbo Latvijos laikinoji vyriausybė. Liepojoje mokėsi ne vienas Lietuvos šviesuolis: Jonas Biliūnas, Balys Dvarionas, Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Antanas Vienuolis... Sovietmečiu nemaža Liepojos gyventojų dalis buvo ištremta į Sibirą, Liepojoje įrengtas karinis uostas lėmė miesto uždarymą.

Kažkodėl man priminė Eilatą Izraelyje. Jau, matyt, nuo "Karvučių" haliucinacijos prasidėjo.

Labai gražus viešbutis su kepyklėle.

Viešbučio holas.

Šiltuoju metų laiku čia gera prisėsti.

Vidury betono džiunglių-senovinis medinukas.

Čia vis dar žydi rožės. 

Baltų kelias į kuršių paveldą: Bijotai-Rucava-Papė-Grobinia.

Štai ir grįžau iš dviejų dienų kelionės po Kuržemės kraštą Latvijoje, kur pažintinio turo metu buvo pristatomas Interreg Latvija-Lietuva projektas "Baltų kelias", o konkrečiau-kuršių paveldas. Tai buvo organizuota žurnalistinė kelionė, į kurią mane pakvietė Kuržemės planavimo regiono atstovai. Informacija, kurią pateiksiu savo pasakojime, dalinai bus paimta iš šio projekto leidinių.

Baltai yra indoeuropiečiai, bet šiuo metu jie kalba tik lietuviškai ir latviškai. Baltų gentys, kurios gyveno db. Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Kaliningrado srities žemėse, ne visos išliko istorijos eigoje, ne visoms buvo lemta sukurti valstybes, todėl, kad ir kaip liūdna būtų, užkariautos baltų gentys tapo svetimų valstybių dalimi. Šiandien kviečiama keliauti kuršių, žiemgalių, sėlių takais vėl atrandant senąjį baltiškąjį "užtaisą" iš jų gyvenimo būdo, papročių, gamtamaldinės tradicijos, kulinarijos, amatų...Tai-iššūkis, nes Lietuvos teritorijoje Romos katalikų bažnyčia labai aršiai kovojo su pagonybe ir be gailesčio trynė senąją civilizaciją, o štai protestantams latviams šiuo klausimu labiau pasisekė. Šiuo metu yra parengta medžiagos 2145 kilometrams: apie 790 km kuršių, apie 620 km žiemgalių ir apie 735 km sėlių žemių yra įtraukta į pažintinį maršrutą. Turiu iš karto pasakyti, kad maršrutui objektai buvo atrenkami pagal tam tikrus kriterijus, įskaitant jų pritaikymą turizmui-stovėjimo aikšteles, tualetus, informacijos centrus, vertingus archeologinius radinius, publikacijas spaudoje ir pan., todėl visiškai lankymui nepritaikyti objektai, kad ir unikalūs vienai ar kitai baltų genčiai, galėjo neatsirasti maršruto žemėlapyje.

Lankomės etnografiniame ūkyje Kuržemėje.

Kas gi tie kuršiai? Ši gentis gyveno šiaurės vakarų Lietuvoje, db. Klaipėdos ir Palangos apylinkėse, į vakarus nuo Kuržemės iki Ventos žiočių Baltijos jūroje. Kuržemės (Kuršos) pavadinimo kilmė nėra žinoma, manoma, kad taip vadintas "skurdus, krūmeliais apaugęs kraštas" arba "vieta, esanti kairėje". Kuršiai vertėsi gyvulininkyste, žemdirbyste, žvejyba. Kuršių maisto racioną sudarė rugiai, kviečiai, miežiai, avižos, pupos, ropės, įvairių galvijų mėsa, naminiai paukščiai; kuršiai laikė bites ir turėjo daug medaus, o vaškas buvo paklausi eksporto prekė, nes to meto Europos bažnyčių žvakių vaškas dažniausiai buvo iš baltiškų teritorijų. Medžioklės metu maisto atsargas papildydavo sumedžioti stumbrai, elniai, stirnos, bebrai. Kuršiai statė gerus laivus, buvo narsūs kariai ir prekybininkai. Skandinavų sagose jie minimi ir kaip plėšikai- db. Danijos bažnyčiose buvo prašoma Dievo apsaugoti nuo kuršių. Įprastai kuršiai kurdavosi aukštesnėse vietovėse netoli vandens, pvz. ant kalvų dviejų upių santakoje. Gyvenvietes apsaugodavo dirbtiniais pylimais ir grioviais. Kuršių bajorai sugebėjo išsiderėti iš Livonijos Ordino privilegijų ir žemių mainais už tarnybą (šiandien, turbūt, sakytume-"už kolaboraciją su okupantais"). Sakoma, kuršiai buvo turtingiausia baltų gentis. Jie paskutiniai iš pagonių priėmė krikščionybę. Na, ir pabaigai, uždarykime klausima dėl "baltų vikingų". Kai kurie rimti istorikai labai raukosi, kai kuršiai pavadinami "Baltijos vikingais", nes, esą, su vikingais kuršiai nesigiminiuoja. Tačiau kuršių kontekste "vikingas", "vikingavimas" reiškia naujų žemių atradimą, kolonijų kūrimą, avantiūriška gyvenimo būdą. Po nesėkmingų kovų su Ordinu (galutinai kuršiai buvo nukariauti 1267 m.), dalis nepavergtų kuršių asimiliavosi su žemaičiais, žiemgaliais ir lyviais ir kaip atskira etninė grupė kuršiai nebeminimi nuo XVI a. pab. Net ir šiandieninėje Latvijoje, kur mes lankėmės, kai kur kuršių paveldas yra negrynas, su prūsų kultūros priemaiša.

Kelionė į Helsinkį. Pirmoji diena: Helsinkis.

Helsinkis man buvo tokia "fata morgana"-miestas kažkur kaip ir nelabai toli, bet kažkodėl labai sudėtingai pasiekiamas. Kelis metus iš eilės žavėjausi jo šviesų festivalio nuotraukomis ir šiemet galutinai apsisprendžiau ten nuvykti. Sudėtingiausias buvo transporto klausimas, nes bet koks variantas (skrydis ar autobusas+keltas) buvo brangus. Mane nuliūdino oficialaus Helsinkio turizmo atstovo atsakymas, kad su kelionių tinklaraštininkais iš Lietuvos jie nebendradarbiauja-tai reiškė, kad visas šios kelionės biudžetas gulė ant mano piniginės. Viską kartu sudėjus, nusprendžiau Helsinkyje išleisti kaip įmanoma mažiau pinigų, toks "katino Leopoldo kerštas". Sunku nebuvo, nes po paskutinio mano apsipirkimo per išpardavimus Helsinkiui liko vos 60 eurų laisvų pinigų (atskaičius skrydį, nakvynę ir miesto transportą). Skrydį susidėliojau per SkyScanner programėlę dar prieš pusmetį ir pasirinkau skristi AirBaltic oro linijomis su persėdimu Rygoje, nes tiesioginis skrydis kitomis oro linijomis buvo žymiai brangesnis (išlepino mane Ryanairas). Persėdimas tarp abiejų skrydžių buvo apie 20-25 minutės, patys skrydžiai truko vos valandą kiekvienas. Rygos oro uostas mažutytis, jau skrydžio metu pasakoma prie kurių vartų reikia eiti persėdimui. Mane nustebino patys AirBaltic lėktuvai-mažyčiai, siauručiai, vietos rankiniam bagažui praktiškai nerasta, oro uostuose jiems skirti kukliausi kampeliai biudžetiniuose terminaluose.

Helsinkio katedra ir paminklas Rusijos carui Aleksandrui II.

Kelionė į Jordaniją. Ketvirtoji diena: Petra ir Wadi Rum dykuma.

Šiandien lankėmės Petroje, dalyvavome jordanietiško maisto gaminimo pamokoje, ir nakvojome dykumoje pas beduinus. Tame tarpe buvome liudininkai didžiausio per šešiasdešimt metų potvynio, kurio aukomis tapo trylika žmonių, o du Jordanijos ministrai atsistatydino.

Ryte mūsų grupė turėjo keturių valandų trukmės ekskursiją su mus lydinčia gide, bet aš pasirinkau savarankiškai vaikščioti po Petrą. Tiesiog yra tokių vietų pasaulyje, kurias noriu tyrinėti savarankiškai, savo tempu, be ilgų nereikalingų gido pliurpalų, iš kurių nė trečdalio neprisiminsiu, tuo labiau mūsų grupės atveju dar ir rusų kalba. Vaikščiojau po Petrą apie keturias valandas, bet nepavyko nueiti iki įžymiojo Vienuolyno (per toli vienos dienos išvykai) ir pamatyti Iždinės iš viršaus (beduinų reketas užkniso juodai). Petra man labai, labai nepatiko: pilna asilų ir arklių mėšlo, baisus dvokas ir karštis, tarškantys prekeiviai su visokiais šūdniekiais, kainos kosminės...Gerai, kad mes anksti atėjome, nes įdienojus atvyko didelės kruizinių laivų grupės, kurios ten viską galutinai užkimšo. Infrastruktūros klausimu mane sukrėtė ant kiekvieno kampo įrengtos šėtros su kavinėmis, suvenyrų stendais, tualetais...B8dama Petroje supratau, kodėl mūsų Kernavė kratosi turistų. Žinoma, Petros teritorija milžiniška ir būtina inftrastruktūra patenkinti baziniams lankytojų poreikiams, bet labai jaučiasi, kad čia ne sakrali istorinė vieta (išliko tik uolose išskaptuoti kapai, kaip ne kaip), o auksinė melžiama turistinė karvė. Rekomenduoju lankytis Petroje jai vos atsidarius, kai žmonių dar labai mažai.

Petroje kiekvienas ras savo kelią.

Pirmas žingsnis Petroje.

Vakar čia vaikščiojome po žvaigždėmis.

Kūtvėla keliauja į malonų miestą Marijampolę arba Cukrumi nubarstytas lietuviškasis Majamis.

Reportažo partneris: Marijampolės turizmo informacijos centras.

Nenoriu girtis, ale šį savaitgalį svečiavausi Marijampolėje. Žemėlapiai nesutaria dėl geografinės šio miesto padėties: Suvalkijoje ar Sūduvoje yra toji Marijampolė? Geografinės priklausomybės nustatymo metodika yra labai paprasta- jeigu gimei Marijampolėje, tai esi tikras sūduvis, o jeigu "atsivilkai" iš kitur, t.y. persikėlei čia gyventi, tai esi suvalkietis. Genialu!

Paminklas Tautai ir kalbai, Marijampolė.

Į Marijampolę laikinai "atsivilkti" ketinau jau seniai, ir štai pagaliau prisiruošiau! Apie Marijampolę buvau girdėjusi tik tiek, kad tai labai gražiai tvarkomas miestas ir kad Marijampolės savivaldybė geriausiai Lietuvoje įsisavina ES lėšas, bet jų neiššvaisto visokioms biezabrazijoms, o protingai investuoja į miesto gerbūvį, kad čia būtų gera marijampoliečiams ir miesto svečiams. Marijampolės miesto pradžia yra Kvietiškio dvaras, kurį 1717 m. pastatė Prienų seniūnas grafas Morkus Antanas Butleris ir jo žmona Pranciška Ščiukaitė Butlerienė. Vieta, reikia manyti, buvo iš tiesų graži, nes dvaro pavadinimas greičiausiai kildinamas iš lenkiško žodžio "kvietkas", t.y. gėlė. Tuo laikotarpiu prie dvarų kūrėsi miesteliai, todėl netoli Kvietiškio dvaro išaugo miestelis Starapolė, šiandieninės Marijampolės pradininkas  (pirmas Starapolės paminėjimas datuojamas 1732/1736 m., iki tol vietovė žinota kaip Pašešupio kaimas). Pats Marijampolės pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1750 m., o sovietinės okupacijos metais 1955-1989 m. miestas buvo vadinamas Kapsuku. Šiandien Marijampolė didžiuojasi susigrąžinusi istorinį pavadinimą ir nedaro jam gėdos. Taigi, dėl ko verta "vilktis" į Marijampolę?

Piligriminis Šv. Jokūbo kelias Lietuvoje: Kūtvėla išbando Punia-Alytus atkarpą.

Kai per turizmo naujienų parodą "Adventur 2018" tyrinėjau Alytaus stendą, gavau informacijos apie Camino Lituano, t.y. lietuviškąjį Šv. Jokūbo piligrimų kelią. Šv. Jokūbo piligriminis kelias, kuriuo nuo viduramžių eina piligrimai, 1987 m. paskelbtas pirmuoju Europos kultūros keliu. Tuo metu Lietuva buvo už "geležinės uždangos" ir piligrimai negalėjo viešai išreikšti savo religinių įsitikinimų. Tačiau dėka daugelio darbščių žmonių dabar nepriklausomoje Lietuvoje turime keturis lietuviškus Šv. Jokūbo piligriminius kelius, vedančius į Santjago de Kompostelą Ispanijoje: Žemaitijos/Karaliaučiaus, Šiaulių, Kauno ir Vilniaus. Jie visi yra pripažinti tarptautiniu lygiu ir sertifikuoti Europos Tarybos kultūros kelių institute. Be to, vidinis žiedas jungia vienuolika Lietuvoje esančių Šv. Jokūbo bažnyčių. Piligriminiai keliai padeda susipažinti su senąja architektūra, bažnyčiose sukauptomis dailės vertybėmis, muzikiniu ir kulinariniu krašto paveldu. Šv. Jokūbo kelią Lietuvoje globoja Vilniaus arkivyskupas G. Grušas.

Kūtvėla eina Šv. Jokūbo keliu Lietuvoje.

Santjago de Kompostelos katedroje ilsisi Šv. Jokūbo palaikai-prie jų prisiliesti ir keliauja visos Europos piligrimai. Kai kurie nueina dar apie 100 km iki Finisterės, kuri iki Amerikos atradimo buvo laikoma žemės kraštu, ir čia iš jūros pasiima piligrimystės įrodymą-kriauklę. Sakoma, kad tokia kriaukle Šv. Jokūbas pasisemdavo vandens. Jokūbas, dar gerokai prieš tapdamas šventuoju, su broliu Jonu buvo paprasti Galilėjos ežero žvejai, kol vieną gražią dieną juos tapti žmonių sielų žvejais pakvietė Jėzus Kristus. Šventajame Rašte Jokūbas minimas vos kelis kartus, o po Jėzaus mirties išvyko pamokslauti į Iberijos pusiasalį, db. Ispaniją. Pastoracinis darbas ėjosi nekažin kaip, todėl netrukus Jokūbas, vis dar ne šventasis, grįžo į Palestiną. Pakeliui Saragosoje, sakoma, jam apsireiškė Mergelė Marija (šis apsireiškimas laikomas vieninteliu jos apsireiškimu jai dar gyvai esant) ir paprašė pastatyti bažnyčią stulpo, prie kurio buvo nuplaktas Jėzus, garbei. Jokūbas šį prašymą įgyvendino- db. Saragosoje pastatė La Iglesia de la Virgen del Pilar katedrą, o Pilara iki šiol yra labai populiarus moters vardas Ispanijoje. Erodo Agripos įsakymu Jokūbas buvo nužudytas (sakoma-nukirsdintas) ir todėl jis laikomas pirmuoju apaštalu kankiniu. Tada Jokūbo mokiniai pavogė jo kūną iš Jeruzalės ir  jūrininkų nevaldomų laivu be burių ir irklų perplaukė Viduržemio jūrą ir atvyko į Iberiją (kodėl Jokūbo kūną reikėjo išvogti, man išsiaiškinti nepavyko). Čia Jokūbas ir buvo palaidotas. Palaidotas ir 750-čiai metų pamirštas. Tiesą sakant, vietiniams gyventojams ir taip buvo ką veikti, nes beveik 800 metų truko Iberijos pusiasalio atkariavimas iš musulmonų. Ir štai apie 813 m. vienuolis atsiskyrėlis rado apaštalo Jokūbo ir-pasisek tu man taip- dviejų jo mokinių palaikus. Nedidukė koplyčia, kurioje palaikai buvo perlaidoti, tapo vyskupystės centru. Popiežius Aleksandras III Santjago de Kompostelą 1189 m. paskelbė šventu miestu greta Romos ir Jeruzalės, o piligrimams keliaujantys į Santjago de Kompostelą šventaisiais metais (kai Šv. Jokūbo diena, liepos 25, išpuola sekmadienį) užskaitoma skaistykla. Tačiau netruko atitikti taip, kad šiuo keliu teko trepsėti už bausmę nesunkius nusikaltimus padariusiems asmenims ir piligrimystės prestižas smuktelėjo, o piligrimo lazda buvo reikalinga ne tiek ėjimui palengvinti, kiek atsimušti nuo tokių "piligrimų". 1578 m. Santjago de Kompostelą aplankė Jurgis Radvila, vėliau tapęs Vilniaus vyskupu ir kardinolu. Reformacija sudavė stiprų smūgį piligrimystės tradicijoms, o Apšviestajame XVIII a. kelias pradėtas užmiršti. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų realiai piligrimais išliko tik Ispanijos ir Portugalijos gyventojai. Lyg to būtų maža, per suirutes 1518 m. Šv. Jokūbo palaikai dingo ir buvo atrasti tik 1879 m., tada jų autentiškumą patvirtino Popiežiaus bulė. Po beveik šimto metų Camino de Santiago vėl atgimė, Europos Taryba 1987 m. išleido deklaraciją, kuria pakvietė Europos valstybes atgaivinti šį piligriminį maršrutą. Tai veikia, nes piligrimų skaičius kasmet auga ir Šv. Jokūbo keliu per metus eina apie 200,000 piligrimų. Šv. Jokūbo kelias 1993 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Na, iki Ispanijos man dar toli, bet Lietuvoje dvasingai patrepsėti irgi galima. Taigi, kaip tas daroma?

Jelgavos smėlio skulptūrų festivalis "Žvėrių karalystė" ir laivo užgrobimas.

Kelionės partneris: autobusų įmonė Ecolines.

Į kasmetinį Jelgavos smėlio skulptūrų festivalį šiemet išsiruošiau paskubomis. Laikas bėga kaip smėlis tarp pirštų, kelionė veja kelionę, todėl tik kelios dienos prieš festivalį susirūpinau važiuoti ar ne. Peržiūrėjau kelis kelionių agentūrų pasiūlymus, bet nei vienu nesisigundžiau. Tada sumaniau pakartoti savarankišką pernai metų išvyką į Jelgavą autobusu ir traukiniu. Susisiekimas su Lietuvos- Latvijos pasienio miesteliu Jelgava iš Vilniaus yra sudėtingas, nes nuo valstybės sienos tenka važiuoti nereikalingą valandos laiko atstumą iki Rygos, ten persėsti į traukinį arba mikroautobusą ir vėl valandą laiko važiuoti atgal, nes pasienyje nėra galimybės persėsti. Vasarą dar įmanoma per dieną susisukti, bet žiemą, ledo skulptūrų festivalio metu, jau tenka nakvoti Jelgavoje, nes ledo skulptūrų grožis atsiskleidžia sutemus, kai jos apšviečiamos. Ecolines autobusas po kelionės traukiniu į Augustavą man pasirodė kaip pasaka: patogios sėdynės su daug erdvės kojoms, nemokamas wi-fi, elektros rozetė, tualetas, planšetas su muzika ir filmais. Šio reiso autobusas buvo ilgos distancijos, todėl buvo ir autobuso palydovė, kuri rūpinosi keleiviais ir dokumentais. Kai autobuse būna palydovė, tuomet veikia ir mokamas bufetas, galima įsigyti užkandžių ir gėrimų. Jeigu nesate keliavę su Ecolines, tai tikrai rekomenduoju išbandyti ir užsiregistruoti jų lojalumo programoje, kaupti lojalumo taškus ir keliauti pigiau. Autobuse ir papusryčiavau-turėjau indelį salotų iš prekybos centro ir iš autobuso palydovės nusipirkau kavos.

Ecolines autobusus pažinsite iš geltonos spalvos. 

Iš Vilniaus išvykome 07:30 val. ir Rygoje buvome apie 11:30 val. Nors iš gretimos platformos išvyksta mikroautobusai į Jelgavą, šansų čia pat persėsti į Jelgavos briedžio logotipu papuoštą mikroautobusą nėra, nes jie kiekvienas talpina vos šešiolika keleivių ir bilietai tirpsta kaip sniegas gegužės saulėje. Bilietų nebuvo į sekančius du reisus, tai laimė, kad išvykimai į Jelgavą iš Rygos vyksta kas 10-15 min. Savo bilietą į Jelgavą pirkau Rygos autobusų stotyje esančiame bilietų automate ir mokėjau kreditine kortele. Įsėdimai į autobusus vykdomi pagal ant bilieto nurodytą vietą, todėl autobusų vairuotojai šūkčioja latviškai "Vienas...du...trys..." iki kol sulipa visi keleiviai. Tada, jeigu yra galimybė, priima keletą asmenų stovėti. Traukinys į Jelgavą yra pigesnis už autobusą, bet stoja toliau nuo centro ir jo grafikas yra retesnis. O šį kartą atvykimas į Jelgavos autobusų, o ne traukinių stotį turėjo netikėtą privalumą, nes tik išlipusią iš mikroautobuso mane pasitiko pažįstama liaudies muzika, o aikštėje priešais prekybos centrą liaudies kolektyvas iš Lietuvos šoko kepurinę.

Lietuvių liaudies šokiai.

Trumpas dangun ėmimo momentas: skrydis oro balionu virš Vilniaus.

Prieš kurį laiką su manimi susisiekė labai maloni ponia iš portalo Laisvalaikio Dovanos ir pasiūlė man...dovaną! Tai buvo kvietimas išbandyti kurią nors paslaugą/pramogą ir pasidalinti įspūdžiais su Kūtvėlos tinklaraščio skaitytojais. O kadangi Kūtvėla labai mėgsta dovanas, tai dabar ir skaitote reportažą apie skrydį oro balionu! Lietuva, sakoma, pirmauja pasaulyje pagal oro balionų skaičių, tenkantį vienam šalies gyventojui.

Ursulijus Lepečkojauskas skrenda oro balionu.

Portale dovanas patogu filtruoti pagal gyvenamąją vietą, todėl pasirinkau Vilnių, o jame galima pasinaudoti net 591 šio dovanų portalo pasiūlymu! Kiek pasvarsčiusi, dėl etikos priežasčių atmečiau pasiūlymus su gyvūnais (pvz. fotosesija su žirgu), nes manau, kad gyvūnai neturėtų būti naudojami žmonių pramogoms. Šituom aš jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad šiame dovanų portale siūlomos paslaugos/pramogos su gyvūnais yra kokios nors neetiškos, tai yra mano asmeninis apsisprendimas. Netrukus dėl logistikos sunkumų teko atmesti ir intriguojantį pasiūlymą romantiškai vakarienei ir ekskursijai Norviliškių pilyje, nes iki jos nekursuoja tarpmiestinis susisiekimas autobusais, o aš nevairuoju. Ilgai svarsčiau SPA ritualo "Alyvų žiedai" pasiūlymą, į kurį įeina masažuojamasis kūno šveitimasi-įvyniojimas, veido masažas ir kaukė. Už lango dar buvo nenutirpęs sniegas ir todėl tos alyvos labai viliojo. Galiausiai, pasekiau Cezario pavyzdžiu, treptelėjau koja ir pasakiau sau alea iacta est-renkuosi tai, ką visada svajojau padaryti, bet iš baimės drebinau kinkas: noriu skristi oro balionu! Pasiūlymas skamba taip: "Siūlome išvysti Vilniaus panoramą kitu kampu! Skrydžio metu lėtai sklęsite virš senamiesčio bokštų ir grožėsitės nuostabiaisiais Lietuvos sostinės vaizdais. O galbūt norite ištrūkti iš miesto? Tuomet rinkitės skrydį oro balionu virš Trakų pilies ir žadą atimančio Trakų ežeryno. Ore Jus lydės jau daugiau nei dešimtmetį Lietuvos padanges skrodžianti „Hot Air Lines“ oreivių komanda, kuri garantuos puikius įspūdžius! Po skrydžio Jūsų lauks smagios oreivių krikštynos bei skrydžio diplomai, kurie primins šį nuostabų nuotykį! Pasiūlymą sudaro: pasiruošimas skrydžiui; skrydis oro balionu virš Vilniaus arba Trakų; oreivių krikštynos ir skrydžio diplomai; specialus aviacinis draudimas."

Dovanų kuponas netrukus atsirado mano elektroniniame pašte. Skrydžiui oro balionu reikėjo registruotis paslaugos teikėjo Hot Air Lines tinklalapyje užpildant nesudėtingą formą, pasirenkant skrydžio miestą ir laiką (rinkausi Vilnių ir savaitgalius). Kiek dvejojau tarp bilieto tipo "Pavienis" ar "VIP", nes ant mano kupono to nebuvo parašyta (arba nelabai raštinga esu ir nepamačiau), o paslaugos teikėjo tinklalapyje neparašyta, kuo šitie du bilietų tipai skiriasi. Pasirinkau "Pavienis", čia kaip skrendant su Ryanair yra "Priority" ir "Economy" klasės, bet nuo to, kad "Priority" klasės keleiviai įlipa pirmiau, juk lėktuvas anksčiau nepakyla, ar ne? Gavau patvirtinimą į elektroninį paštą, kad registracija atlikta sėkmingai ir dabar reikia laukti skambučio. Trauktis nebėra kur! Mamai nesakiau.

Skambučio sulaukiau greitai, vos po trijų savaičių. Planuojamas skrydis buvo...poryt! Reikėjo skubiai atsiversti kalendorių ir keisti planus. Tiesa, tai skamba baisiau negu buvo iš tikrųjų, nes rytinis skrydis buvo vykdomas intervale 6.30-10.00 val. ryto, todėl visa diena lieka prieš akis. Patvirtinau skrydžio datą, o galutinį patvirtinimą ir piloto kontaktus gavau dieną prieš skrydį: visada yra tikimybė, kad skrydis neįvyks dėl pasikeitusių oro sąlygų. Man buvo labai patogu atvykti iki pakilimo vietos prie Baltojo tilto pirmuoju rytiniu autobusu iš Baltupių. Susirinkimo laikas buvo 6.30 val. ryto, todėl žaisminga kaip žebenkštis nuliuoksėjau prie į Baltojo tilto pievutę įvažiavusio automobilio su priekaba, iš kurios netrukus tvirti vyrukai išstūmė oro baliono krepšį. Tada pamačiau, kad aplink šešiavietį oro baliono krepšį mūsų žaismingų kaip žebenkštys stovi kokie dvylika. Na, pamaniau, muštis-tai muštis.

Atviros architektūros savaitgalis Open House Vilnius 2018: nuodėmė sėdėti namie!

Neįtikėtinai šiltą balandžio savaitgalį Vilnius buvo pilnas patogia avalyne avinčių žmonių, uoliai rankose gniaužančių mėlynas Open House Vilnius knygeles su lipdukais, nes lankytojams duris atvėrė net šešiasdešimt du pastatai, paprastai labai ribotai prieinami arba visiškai neprieinami paprastam žmogui. Nors iš pradžių planavau lankytis tik tuose pastatuose, kurie nereikalavo išankstinės registracijos, į mano norimų aplankyti pastatų sąrašą pateko LR generalinė prokuratūra ir į jos ekskursiją jau teko registruotis (kaip sakoma, nori Dievą prajuokinti-papasakok jam savo planus). Žinoma, visada galima bandyti ten patekti ir be išankstinės registracijos, tarkime, išgrobstant ką nors stambiu mastu, tai netgi būtų added bonus, nes po to sektų privati ekskursija Lukiškėse. Kažkiek susiorientuoti lankymui atvertų pastatų žvaigždyne man padėjo kolega blogeris ir skaitmeninis klajoklis Augustinas Žemaitis savo blogo įraše Open House Vilnius 2018 – kur verta eiti. Nusipirkau trijų dienų terminuotą visuomeninio transporto bilietą (8 eur), su kuriuo visą savaitgalį galėjau važinėtis po Vilnių ir varstyti visas atviras duris.

Taigi, savo Open House Vilnius 2018 reikalą pradėjau ten, kur nemažai žmonių savo reikalus baigia- Lietuvos respublikos generalinėje prokuratūroje (LR prokuratūrų administraciniame pastate).

LR generalinė prokuratūra. K.Lupeikis, 2008 m.

Kadangi į šią ekskursiją reikėjo iš anksto registruotis internetu, tai pusvalandis iki registracijos pradžios jau nekantriai skrebenau nagais į ID kortelę. Penkiolika minučių iki registracijos pradžios užlūžo organizatorių serveriai ir Facebook'e iškilo "raudų siena". Dešimt minučių po registracijos pradžios serveriai atsigavo, o pusvalandis po registracijos pradžios į populiariausius pastatus užsiregistruoti jau nebebuvo galima-neliko vietų, o norinčių eilės buvo iki kitų metų; Lukiškės užsipildė per šešias minutes. Tiesa, mane į LR generalinę prokuratūrą sistema sugebėjo užregistruoti du kartus, taip atimdama iš kažko kito galimybę dalyvauti ekskursijoje-laimei, kelis į registraciją nepatekusius žmones visgi priėmė vietoje (kas tada kelia klausimą dėl išankstinės registracijos būtinumo, kurios metu, bent jau teoriškai, lankytojus reiktų patikrinti ar ne psichai kokie).

Imkite į mane ir ateikite-Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Studijų laikais (2000-2004 m.) man teko tik tvirtai visomis keturiomis įsikabinus į durų rankeną porą kartų praverti sunkiasvores M. Mažvydo bibliotekos duris, o priėjimą prie skaityklų saugojo piktas dėdė su uniforma, leidęs prasinešti tik tušinuką ir bloknotą plastikiniame permatomame maišelyje. Sprendžiant iš visko, knygos tada buvo labiausiai kėsinamąsi nugvelbti nacionalinė vertybė, ir net sąžiningi piliečiai, tokie kaip Vilniaus arkivyskupas, priešais to pikto dėdės su uniforma žvilgsnį susimąstydavo dėl savo sąžinės tyrumo. Šiandien tai-tolimas nemalonus prisiminimas. Mažvydo biblioteka dalyvaus kitą savaitgalį vykstančiame Open House Vilnius renginyje, todėl čia ir užsukau pirmiausia. Dabar man nebereikės laukti eilėje atviros architektūros renginio metu, nes nemokamos ekskursijos M.Mažvydo bibliotekoje rengiamos dažnai. Kviečiu pasmalsauti!

Lietuvos nacionalinė biblioteka.

Nuo 1387 m. Lietuvos krikšto, LDK Romos katalikų bažnyčia buvo priskirta Gniezno vyskupijai. Mažai tikėtina, kad vartoti lietuvių kalbą bažnyčiose iš Gniezno būtų nurodyta. Juk net to meto svarbūs valstybės dokumentai rašyti lotynų, kanceliarine baltarusių, bažnytine slavų kalbomis, korespondencija su Ordinu buvo vokiška, dėl valdovų personalinių unijų su Lenkija kelią į mūsų visuomenę atkakliai skynėsi lenkų kalba... Jeigu bažnytinėse apeigose greta lotynų kalbos ir buvo leista vartoti gimtąją, t.y. lietuvių kalbą, trūko ja mokančių dvasininkų, o pagrindine aukštąją mokykla dvasininkams iš Lietuvos buvo Krokuvos universitetas. Vilniaus regionas XVI a. buvo vis dar stipriai lietuviškas, priešingai, nei tvirtina dažnai cituojami šaltiniai, kad, neva, čia viskas buvo sulenkinta vos ne nuo akmens amžiaus.

Apie ką paslaptingai tyli Kernavės piliakalniai? Dienos kelionė į pirmąją LDK sostinę.

Kernavės archeologinė vietovė dar vadinama Lietuvos Troja, Lietuvos Pompėja...Šios vietovės reljefą suformavo paskutinis ledynmetis (prasidėjęs prieš 2,6 mln metų ir pasibaigęs, įvairiais skaičiavimais, prieš 10,000-15,000 metų), o čia apsigyvenęs žmogus patobulino šį gamtos kūrinį pagal savo poreikius. Kernavės pavadinimas, kaip ir dažnas reiškinys Lietuvoje, turi du paaiškinmus: faktinį ir legendinį. Manoma, kad vietovės pavadinimas yra hidroniminės kilmės, t.y. pagal artimiausią vandens telkinį, o Kernavė tokius turi netu du, nes Pajautos slėnyje teka Kernavės ir Kernavėlės upeliai. Legendinė pavadinimo kilmė siejama su Romos didiko Palemono anūku Kerniumi. Žinomas istorikas Mečislovas Jučas taip aiškina :" Bychovco kronikos legendinėje dalyje lietuvių kilmės iš romėnų pradininkas yra ne imperatoriaus Nerono giminaitis Palemonas, atvykęs į Lietuvą 18 m. po Kristaus, o Romos kunigaikštis Apolonas, dėl Atilos persekiojimų palikęs savo kraštą 401 m. ir atvykęs Lietuvon [...] bei pasivadinęs Palemonu." Taigi, sakoma, šio Apolono-Palemono sūnus Kunas įkūrė Kauną, o jo anūkas Kernius- Kernavę. Kadangi mūsų krašto didikai mėgdavo pasididžiuoti legendiniais protėviais iš Romos, sakoma, kad iš Kerniui priskiriamo Kitauro herbo giminės kilo didikai Alšėniškiai, Giedraičiai.

Apie Kernavę gerbiamas Skaitytojas turbūt bus jau ne kartą ir ne du skaitęs internetuose, bet tai greičiausiai bus ne taip trūkstami šios vietovės kelionės aprašymai, kuriuos galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, o karčios (nors teisingos) kritikos negailintys straipsniai. Vienas tokių straipsnių Kodėl Kernavė, pirmoji Lietuvos sostinė – gyvas paveldas, tokioje varganoje padėtyje? (2017 m. balandis) kėlė klausimus dėl išskirtinių kelio ženklų nebuvimo, turistams nepritaikytos autobuso stotelės, prasto visuomeninio susisiekimo su Vilniumi, minimaliu turistinių paslaugų skaičiumi pačioje Kernavėje, turizmo informacijos centro nebuvimo...Dažnai kaltinamas sezoniškumas, nes sezonas Kernavėje tradiciškai prasideda gegužę ir trunka iki rugsėjo. Tačiau, kaip sako tie patys mūsų didikų protėviai lotynai, "praemonitus praemunitus", t.y. "kas įspėtas, tas apginkluotas". Taigi, apsiginkluojame ir- į Kernavę!

Kernavės archeologinė vietovė. © Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija.

Iš Vilniaus į Kernavę patogu atvykti autobusu iš Vilniaus autobusų stoties. Patariu pradėti kelionę būtent iš autobusų stoties, o ne lūkuriuoti vienoje iš tarpmiestinio susisiekimo stotelių Vilniuje, nes kartais į reisą išleidžiamas mažylis mikroautobusas ir gali nelikti sėdimų vietų. Bilietas į Kernavę perkamas iš vairuotojo, Vilniaus autobusų stoties kasose ir internetu jis neparduodamas. Ateikite kiek anksčiau ir užsiimkite eilę prie autobuso platformos. Pilna bilieto kaina Vilnius-Kernavė yra 2,90 eur, atgal grįžti kainuos panašiai. Autobuso grafikus rasite čia: Autobusų bilietai. Atkreipkite dėmesį, kai kai kurie reisai yra tiesioginiai, o kai kurie-su persėdimu.

Pakruojo ledo skulptūrų festivalis "Ledo karalystė". Patarimai ledo skulptūrų festivalių lankytojams.

Logistika lėmė nakvoti Vilkaviškyje pas Danutę ir Vladimirą, o tada draugiškai vienu ekipažu nuriedėjome iki Pakruojo, pakeliui užsukdami prie Sudargo piliakalnių ir sustodami papietauti Radviliškyje. Sudargo piliakalnių kompleksas mane seniai traukė aplankyti- didybė ir grožis neapsakomi!

Sudargo piliakalniai.

Sudargo piliakalniai (Žydkapiai).

Sudargo piliakalniai.

Nemunas.

Kūtvėla lanko Sudargo piliakalnius.

Pakruojo miestelyje yra 2* svečių namai "Kruoja". Jie nėra įtraukti į populiarias nakvynės rezervacijos sistemas, todėl reikia skambinti telefonu arba rašyti elektroninius laiškus. Nakvynė vienviečiame kambaryje su privačiu vonios kambariu kainuoja 18 eur (be pusryčių). Kambarys nedidelis, tvarkingas, yra rankšluosčiai ir higienos priemonės; pirmame aukšte yra šaldytuvas, mikrobangų krosnelė ir virdulys; veikia nemokamas wi-fi. Nuo svečių namų netoli yra Pakruojo autobusų stotis, o iki Pakruojo dvaro ir ledo skulptūrų festivalio galima nueiti asfaltuotu taku pėstiesiems ir dviratininkams per 30 min. Rekomenduoju. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad festivalio proga nebus pabranginta nakvynė, tai dar sausio pradžioje rezervavausi, nes logistika lėmė nakvoti Pakruojyje.

Vilkaviškis ir Paežerių dvaro ledo skulptūrų festivalis.

Ką pamatyti Vilkaviškyje? Yra šis bei tas, bet tokio turizmo klausimu apleisto miestelio dar turbūt nemačiau. Nors Vilkaviškio turizmo informacijos centre radau kalnus turistinės makulatūros, tenais nebuvo normalaus Vilkaviškio žemėlapio su jame normaliai ir suprantamai turistui nurodytomis lankytinomis vietomis, apie turistui draugišką TIC tinklalapį jau nė svajoti nedrįstu. Pasirodo, kultūros klausimais Vilkaviškis tituluojamas "Lietuvos Černobyliu"! Taigi, teko improvizuoti, tik dabar šiek tiek baiminuosi, kad pradėsiu naktimis švytėti.

Vilkaviškis. Gatvės menas.

Vilkaviškis- jotvingių gyvenamos žemės. Gyvenvietė pradėjo kurtis XVI a. pr. Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Bona Sforca 1545 m. paskyrė dalį miško žydų sinagogos reikmėms; joje buvo saugoma viena seniausių Torų Lietuvoje. Magdeburgo teises Vilkaviškis gavo 1660 m. iš Jono Kazimiero Vazos, o Vilkaviškio herbas Lelija primena didikų Pacų herbą-jie buvo miestelio savivaldos iniciatoriai. Miestelis labai nukentėjo Napoleono karo, Pirmojo pasaulino karo ir Antrojo pasaulinio karo metais.

Viena iš Vilkaviškio įžymybių-Vilkaviškio dvaras. Šis dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1773 m. Tuo metu jis priklausė Mykolui Oginskiui, Vilkaviškio seniūnui ir LDK etmonui. Tačiau šį dvarą išgarsino ne kas kitas, o Napoleonas, keturias dienas apsistojęs Suvalkijoje. Manoma, tai buvo gausiausiai kada nors Lietuvos istorijoje vienoje vietoje sutelkta kariuomenė. Napoleonas panaikino baudžiavą Suvalkijoje, todėl šis kraštas ateityje netruko išgarsėti šviesiais žmonėmis. Dabar dvaras yra privatizuotas, jame gyvena žmonės. Atrodo, šis pastatas neįtrauktas į kultūros paveldo registrą. Visgi, frontonas su kolonomis restauruotas dailiai. Ar Napoleonas 1812 m. tikrai buvo apsistojęs Vilkaviškio dvare? Yra tuo tikinčių. Kita vertus, gerb. Benjaminas Mašalaitis tuo abejoja: Napoleono bendražygių memuaruose nurodomas visiškai kitas medinio dvaro kompleksas, kurio nebėra jau bene 150 metų, o pasakų rimtiems žmonėms sekti gal ir nereikėtų.

Vilkaviškio dvaro fasadas.

Vilkaviškio dvaras.

Airijos sostinė Dublinas: kaip po iliuminuotų manuskriptų ir įstabių gyvūnų Kūtvėla pateko už grotų.

Vakar vakare per savo gudrafoną nusipirkau bilietą apžiūrėti Kells knygą-seniausią Airijos iliustruotą rankraštį. Ir labai gerai padariau, nes eilė prie bilietų buvo begalinė. Manoma, kad ši knyga buvo parašyta IX a. Tai-keturios Evangelijos lotynų kalba. Jos nuostabi puošyba traukia smalsuolius iš viso pasaulio. Nuo XVII a. ji saugota nebe Kells vienuolyne, kuris buvo sugriautas po vieno sukilimo, o Dubline ir eksponuojama nuo XIX a. vid. Per metus ją aplanko 500,000 turistų. Kasdien ekspozicijai atverčiamas naujas puslapis!Trinity koledžo suvenyrų parduotuvė buvo viena brangiausių, kokiose man teko smalsauti.

Molly Malone-populiarus turistų surinkimo taškas Dubline.

Trejybės koledžo kieme.

Čia mokėsi Oskaras Vaildas. Ir va kaip baigė...

Ilgoji biblioteka. Sakoma, čia George Lucas buvo įkvėptas "Žvaigždžių karams".

Grybų šventė veda į Varėną gamtos ritmu!

Ilgus metus niekaip neprisiruošdavau į kasmetinius grybavimo atlaidus, dar žinomus kaip Grybų šventė Varėnoje, nes tokios valstietiškos pramogos kažkaip netraukė. Paskui keliauti po Lietuvą pasidarė madinga ir kelionių agentūros pradėjo siūlyti dienos keliones, į kurias aš ėmiau žvalgytis, nes nuveža, parveža, pakeliui kokį grybą parodo. Labai patogu! O šiemet į Grybų šventę susiruošiau grynai iš to suvalkietiško skūpumo (nors gimiau ir augau Vilniuje, Šakių genai pramuša netikėtose vietose), nes Lietuvos geležinkeliai pasiūlė tą dieną į Varėną keliauti su 50 proc. nuolaida. Aš, būdama antros kartos pusiau-suvalkietė, netgi patikrinau bilietų kainas kitai dienai: pilna kaina į vieną pusę maršrutu Vilnius-Varėna yra 3,80 eur, o Grybų šventės dieną iš tiesų buvo 2,00 eur, ir dar šventinis traukinys buvo paskirtas su visa koncertine programa. Tai kaip čia nevažiuosi? Nusipirkau bilietus į abi puses internetu. Tada pasidomėjau, ką dar be grybų turistams Varėnoje galima pamatyti ir čia mane pastebėjo ponia Eglė, kuri pakvietė prisijungti prie kviestinių svečių VIP vagone *insert smug face here*.  Šituom dar papildomai pažymima, kad turintys traukinio bilietą gali nemokamai aplankyti Geležinkelio muziejų tą dieną, kurią galioja jų bilietas.

Šventinis traukinys laukia savo keleivių.

Išlydėtuvės Vilniaus geležinkelio stotyje. 

Įdomioji Vilniaus kiemelių anatomija.

Šiandien Vilniaus architektai susiduria su kitokiais iššūkiais nei architektai XV, XVI, XVII ar net ir XVIII a. architektai. Vilniuje nėra išlikusio nei vieno nepažeistos anatomijos kiemelio, todėl teks rekonstruoti skolinantis trūkstamus elementus iš kitur. Jeigu šiandien mūsų miestų architektūrą įtakoja blogas meninis skonis ir absoliutus atsakingas pareigas užimančių asmenų nesigaudymas istorijoje, tai anksčiau architektams galvas skaudėjo dėl miesto higienos, pastatų savininkų hierarchijos ir tranzitinio eismo ribojimo.

Bernardinų gatvė turi išlaikiusi savo belangiškumą. Toks gatvės aklinumas pirmiausia saugojo miestiečius nuo smarvės ir bakterijų. Miestas iki XVIII a. buvo valomas du kartus per metus, prieš Kalėdas ir Velykas, XVIII-XIX a. kuopimas padažnėjo iki karto per metų ketvirtį. Iki XIX a. gatvėse tekėjo nutekamieji grioveliai, į kuriuos gyventojai pildavo nesudeginamas šiukšles, tame tarpe-ir naktinių puodų turinį. Prie vartų į namus buvo tilteliai, kad gyventojai nesušlaptų kojų nuotekomis, o XIX a. atsirado dengti kolektoriai. Dalis pastatų šioje gatvėje priklausė Kapitulai, todėl gatvės aklinumas skyrė Dievo žmones nuo paprastų mirtingųjų. Taipogi, man teko girdėti, kad storas mūras bent kažkiek ribojo triukšmą, kurį keldavo per bruką dardėdavę pirklių vežimai naktį: dieną jiems į miestą įvažiuoti buvo draudžiama, jie stovyklavo miesto prieigose ir tik miestui nuėjus ilsėtis galėjo įvažiuoti.

Bernardinų gatvės aklinumas.

Seniau namų fasadai buvo ištapyti freskomis, virš amatininkų užeigų kabojo jų amatarą reklamuojanti iškaba, o kilmingų šeimų namus rodė virš centrinių vartų buvęs šeimos herbas. Jų ir šiandien galima surasti senamiestyje, tik reikia geriau dairytis. Vienas geriausiai išlikusių-Kajetono Nagurskio herbas Universiteto/Šv. Jono gatvių sankirtoje. Vartuose būdavo langelis, pro kurį vartininkas, namų tarnas ar pats šeimininkas pažiūrėdavo į svečią ir įeisdavo (arba ne). Į kiemelį patekęs svečias pamatydavo galerijas, kuriomis vaikščiojo gyventojai ir kvėpavo grynu oru. Minima, kad net iki XIX a. tokiuose kiemeliuose buvo laikomos malkos, kudakavo vištos, kriuksėjo paršiukas ir galvas kėlė viena ar kita daržovė.

Kajetono Nagurskio herbas.

Medines galerijas gražiai atkūrė Adomo Mickevičiaus muziejus savo kiemelyje, o mūrines galerijas turi tik kokie trys kiemeliai Vilniuje, vienas jų yra Alumnato kiemelis Universiteto gatvėje. Kažkada buvusios atviros arkados vėlesniai amžiais buvo užmūrytos, pritaikant pastatą butams. Mickevičiaus muziejaus kiemelis turi išsaugojęs gervę, kuria sunkūs kroviniai buvo keliami į viršutinius aukštus, ir nišą, kurioje buvo to namo gyventojų šventojo globėjo paveikslas (daug tokių nišų šiandien yra negaiestingai užmūrytos).

A. Mickevičiaus muziejaus kiemelyje galima pamatyti medines galerijas, gervę ir nišą šventojo paveikslui.

Galerijos iš arčiau.

Alumnato kiemelio galerijos. 

Galbūt patys to nežinodami, vilniečiai ir vėlesniais laikais atkuria senąsias istorines tradicijas. Sidabryno Marija Pilies gatvės kiemelyje atsirado, kai po Antrojo pasaulinio karo šie pastatai buvo perduoti įvairioms menininkų organizacijoms. Dievo Motinos skulptūrą prie Vilnelės rado vienas antikvaras, sutvarkė reikiamus leidimus ir įkėlė į nišą (kadaise joje galbūt buvo kėlimo mechanizmas-gervė, skirtas prekėms į antrą ar trečią aukštą užkelti).

Sidabryno Marijos kiemelis.

Sidabryno Marija po Antrojo pasaulinio karo atsirado, manoma, dalinai išlikusioje gervėje.

Barzdaskučių kirpyklos iškaba netoli Bastėjos, Anno Domini 2010.

O kokių įdomių miesto anatomijos istorijų Jūs žinote?

Su meile ir, kaip visada susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Anatomaitė