Kernavės archeologinė vietovė dar vadinama Lietuvos Troja, Lietuvos Pompėja...Šios vietovės reljefą suformavo paskutinis ledynmetis (prasidėjęs prieš 2,6 mln metų ir pasibaigęs, įvairiais skaičiavimais, prieš 10,000-15,000 metų), o čia apsigyvenęs žmogus patobulino šį gamtos kūrinį pagal savo poreikius. Kernavės pavadinimas, kaip ir dažnas reiškinys Lietuvoje, turi du paaiškinmus: faktinį ir legendinį. Manoma, kad vietovės pavadinimas yra hidroniminės kilmės, t.y. pagal artimiausią vandens telkinį, o Kernavė tokius turi netu du, nes Pajautos slėnyje teka Kernavės ir Kernavėlės upeliai. Legendinė pavadinimo kilmė siejama su Romos didiko Palemono anūku Kerniumi. Žinomas istorikas Mečislovas Jučas taip aiškina :"
." Taigi, sakoma, šio Apolono-Palemono sūnus Kunas įkūrė Kauną, o jo anūkas Kernius- Kernavę. Kadangi mūsų krašto didikai mėgdavo pasididžiuoti legendiniais protėviais iš Romos, sakoma, kad iš Kerniui priskiriamo Kitauro herbo giminės kilo didikai Alšėniškiai, Giedraičiai.
Apie Kernavę gerbiamas Skaitytojas turbūt bus jau ne kartą ir ne du skaitęs internetuose, bet tai greičiausiai bus ne taip trūkstami šios vietovės kelionės aprašymai, kuriuos galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, o karčios (nors teisingos) kritikos negailintys straipsniai. Vienas tokių straipsnių
Kodėl Kernavė, pirmoji Lietuvos sostinė – gyvas paveldas, tokioje varganoje padėtyje? (2017 m. balandis) kėlė klausimus dėl išskirtinių kelio ženklų nebuvimo, turistams nepritaikytos autobuso stotelės, prasto visuomeninio susisiekimo su Vilniumi, minimaliu turistinių paslaugų skaičiumi pačioje Kernavėje, turizmo informacijos centro nebuvimo...Dažnai kaltinamas sezoniškumas, nes sezonas Kernavėje tradiciškai prasideda gegužę ir trunka iki rugsėjo. Tačiau, kaip sako tie patys mūsų didikų protėviai lotynai, "praemonitus praemunitus", t.y. "kas įspėtas, tas apginkluotas". Taigi, apsiginkluojame ir- į Kernavę!
|
Kernavės archeologinė vietovė. © Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija. |
Iš Vilniaus į Kernavę patogu atvykti autobusu iš Vilniaus autobusų stoties. Patariu pradėti kelionę būtent iš autobusų stoties, o ne lūkuriuoti vienoje iš tarpmiestinio susisiekimo stotelių Vilniuje, nes kartais į reisą išleidžiamas mažylis mikroautobusas ir gali nelikti sėdimų vietų. Bilietas į Kernavę perkamas iš vairuotojo, Vilniaus autobusų stoties kasose ir internetu jis neparduodamas. Ateikite kiek anksčiau ir užsiimkite eilę prie autobuso platformos. Pilna bilieto kaina Vilnius-Kernavė yra 2,90 eur, atgal grįžti kainuos panašiai. Autobuso grafikus rasite čia:
Autobusų bilietai. Atkreipkite dėmesį, kai kai kurie reisai yra tiesioginiai, o kai kurie-su persėdimu.
|
Kernavės kryžius- Kernavės autobusų stotelė. |
Norintys aplankyti Kernavės piliakalnius ir muziejų turi išlipti Kernavėje prie šio pakelės kryžiaus, o norintys grįžti į Vilnių- laukia kitoje gatvės pusėje. Jokių oficialių stotelės ženklų ar iškabintų grafikų čia nėra. Tačiau autobusai tikrai visada sustoja! Iš patirties pasakysiu, kad Kernavė šiuo atžvilgiu nėra koks nors išskirtinumas Lietuvoje, nes, deja, neturime vieningos turizmo politikos, kelio ženklinimui yra biurokratinių kliūčių, transportas pavaldus Susisiekimo ministerijai, o turizmas- Ūkio ministerijai. Taigi, kaip sako liaudies išmintis, kai auklės kelios, tai vaikas be galvos lieka. Visgi, Valstybinis Turizmo Departamentas
bus pertvarkomas:
"Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos nebeliks, o šalies turizmo rinkodaros, produkto vystymo ir analizės funkcijas perims sukurta nauja Lietuvos turizmo skatinimo agentūra „Lithuania Travel“ („Keliauk Lietuvoje“)." Ūkio ministras Virginijus Sinkevičius išsakė savo nuomonę apie tai, kad „Turizmui turime išnaudoti visus keturis metų laikus ir siekti, kad turistai viešnagės metu aplankytų ne tik didžiuosius miestus, bet ir regionus. Taigi agentūroje būtina stiprinti analitikų, turizmo produktų ekspertų ir turinio specialistų pajėgumus. Šie darbuotojai sukurtų patrauklių maršrutų, kad kuo daugiau užsieniečių ir šalies gyventojų keliautų po visą Lietuvą – ir ne tik vasarą, o ir kitais metų laikais“. Aš labai tikiuosi, kad tai nebus pavėjui paleisti tušti žodžiai.
Šiandien prie Kernavės kryžiaus nėra rodyklės į piliakalnių pusę, bet iki jų galima nueiti Kerniaus gatve. Ji buvo sutvarkyta panaudojant Europos Sąjungos fondus. Šio projekto metu buvo sutvarkyta gatvės danga, pastatyti suoliukai, įrengtos šiukšliadėžės, atsirado nauji želdiniai. Projektas parengtas dar prieš Lietuvai pereinant prie euro ir jam įgyvendinti buvo numatyta 1.008.100 LT, jų tarpe 517.800 LT-iš ES fondų, 317.600-iš valstybės biudžeto, 147.800-iš Širvintų rajono biudžeto, dar 24.800 LT užskaitoma įnašu natūra.
|
Kerniaus gatvė. |
|
Kerniaus gatvė ir nepamainoma jos parduotuvė. |
|
Kernavės seniūnijos stendas. Jis yra kiek toliau nuo Kernavės kryžiaus, jau einant Kerniaus gatve. |
|
Kernavės WC taip pat yra Kerniaus gatvėje. |
|
Ką daryti turistui pirmadieniais ir antradieniais? Susilaikymas-dorybė! |
|
Kernavės bažnyčia. |
Kernavėje ilgus metus buvo valdovo dvaras (valdė vietininkai), yra žinomi iš Kernavės rašyti Vytauto laiškai. Žygimantas Augustas suteikė Magdeburgo teises Kernavei 1571 m., jas 1792 m. patvirtino paskutinysis Abiejų Tautų Respublikos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis, kuris suteikė Kernavei herbą-tai riteris, su kardu ir skydu stovintis prie sugriautų miesto vartų. Tačiau ATR padalijimai, karai, epidemijos neleido Kernavei išaugti į didelį miestą, 1920-1939 m. vos už 1 km ėjo demarkacinė linija. Vytauto valdymo metais Kernavėje buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, 1420 m. Jai buvo suteiktas šv. Mikalojaus vardas. Sudegusi Tvano metais, kelis kartus perstatyta ši bažnyčia 1933-1935 m. buvo perkelta į Krivonis Kiašiadorių rajone-tai dabartinė Krivonių šv. Antano Paduviečio bažnyčia. Naujoji neogotikinė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia buvo pastatyta apie 1910 -1920 m.
|
Ukrainietiško granito Kernavės Mozė. Skulpt. Antanas Kmieliauskas, 2000 m. Idėjos iniciatorius-monsinjoras Česlovas Krivaitis. |
|
Atmintinos datos. |
|
Atminimo lenta ant bažnyčios. |
|
Kernavės bažnyčia. |
|
Žvilgsnis vidun. |
Bažnyčios šventoriuje palaidotas kunigas, rašytojas, kraštotyrininkas, tautosakos rinkėjas, memuaristas, "Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiaus" kavalierius (apdovanotas po mirties už žydų gelbėjimą) Nikodemas Švogžlys-Milžinas.
|
Nikodemo Švogžlio-Milžino kapas Kernavėje. |
|
Geležinis Vilkas, atsuktas į Vilnių. "Mes be Vilniaus nenurimsim!". Pirmasis Geležinis Vilkas čia atsirado to paties Nikodemo Švogžlio-Milžino iniciatyva. Tiesa, tuomet Vilkas buvo ne geležinis, o medinis. Geležinis Vilkas atsirado monsinjoro Česlovo Krivaičio iniciatyva 1920-1932 m. |
Monsinjoro Česlovo Krivaičio iniciatyva 1987 m. Kernavėje atsirado unikalios ne tik Lietuvos, bet ir Europos mastu Kalvarijos, kurias dailininkė sesuo J. Grišiūtė sukūrė mozaikos technika. Šioms mozaikoms sesuo panaudojo Kernavės žemės lauko akmenis, kuriuos suskaldė ir suderino pagal spalvas. Bažnyčios šventoriaus sienoje esančias mozaikines Kalvarijas galima ir šiandien pamatyti. Kitas monsinjoro Česlovo Krivaičio inicijuotas projektas- 1990 m. Nepriklausomybės proga sukurtas kryžius.
|
Nepriklausomybės kryžius Kernavėje. |
|
"Jūs-mano rankos." |
Kernavėje ir šiandien gyvena vienuolės. Kas jos, tos "
Kernavės seserys?" Tai- Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacija. Pagal šios kongregacijos taisykles, į vienuoles čia priimamos tik merginos, t.y. moterys (reiktų suprasti, -ištekėjusios?) ar našlės seserimis tapti negali. Diakonėmis šios seserys vadinasi orientuodamosios į ansktyvosios krikščionybės tradiciją, kai diakonės padėdavo kunigams švietimo ar labdaros veiklose. Ši kongregacija įkurta 1957 m. Tai-sunkūs metai Lietuvai, nes bažnyčios veikla buvo labai apribota, o ne vienas kunigas buvo ištemtas į Amžinojo Įšalo žemes ar įkalintas. Šios kongregacijos tikslas buvo dirbti krikščionišką darbą suvaržytoje Katalikų Bažnyčioje būnant arti žmonių, pirmieji žingsniai žengti Vilniuje, šv. Mikalojaus bažnyčioje. Seserų veiklą palaimino iš tremties grįžęs Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis, šiandien-Palaimintasis, o seserų veikla rūpintis patikėta jau minėtam monsinjorui Česlovui Krivaičiui. Konspiracijos sumetimais šios vienuolijos Konstitucija buvo "paankstinta" iki 1944 m. Seserys davė amžinuosius skaistybės, neturti ir paklusnumo įžadus, bet specialaus vienuoliško rūbo neturėjo-nenorėjo/nenorėjo skirtis nuo kitų žmonių. Žinoma, represinis aparatas nesnaudė, netrukus prasidėjo seserų tardymai, gąsdinimai...Seserų veikla buvo tam tikrų aspektu įšaldyta ar ne dešimtmečiui, bijota skaudesnių pasekmių. Nuo 1979 m. seserys vėl suaktyvėjo, jas palaikė ir Kernavėn klebonauti paskirtas monsinjoras Česlovas Krivaitis. Šiandien seserys tebegyvena Kernavėje.
|
Kernavės seserų namai. |
Kernavės seserų namų kiemą puošia Vytauto Didžiojo paminklas, 2003 m. sukurtas Antano Kmieliausko pagal monsinjoro Česlovo Krivaičio sumanymą. Šis paminklas turėjo atsirasti prie dabartinės Kernavės bažnyčios, bet subruzdo paveldosaugininkai, teko įsikišti net ir Prezidentūrai. Šiuo metu paminklas Vytauti Didžiajam, pirmosios Kernavės bažnyčios fundatoriui, pastatytas pas Kernavės seseris arba, kaip rašo mūsų nuostabioji žiniasklaida, "patvoryje".
|
Lietuvos formų tvenkinukas. |
|
"Kelkite, kelkite, kelkite." |
|
Senosios bažnyčios vieta. |
XIX a. vėlyvojo klasicizmo stiliaus koplyčia-mauzoliejus glaudžia Romerių ir Puzinų giminių palaikus. Čia palaidotas koplyčios fundatorius grafas Stanislovas Romeris (m.1876 ) ir Trakų pavieto dvarininkų maršalka ir Stanislovo Augusto Poniatovskio sekretorius Stanislovas Puzina. Iš viso koplyčioje yra kelios kriptos su šių giminių atstovų palaikais. Šios didikų giminės buvo susigiminiavusios vedybų keliu. Šią koplyčią-mauzoliejų žmonos atminimui 1856 m. pastatė gafas Stanislovas Romeris. Pirmojo pasaulinio karo metais koplyčia buvo apleista, išplėšta, nyko be priežiūros. Labai prastos būklės koplyčia buvo suremontuota 1959-1961 m.
|
Romerių ir Puzinų mauzoliejus. |
|
Romerių herbas. |
Romerių giminė kildinama iš Saksonijos vokiečių, kurių tolimas protėvis buvo Kalavijuočių ordino narys. Kai ordinas buvo supasaulietintas, jis vedė ir tuometiniame Kurše pradėjo Romerių giminę. Jo palikuonis generolas Motiejus Romeris apie 1630 m. persikėlė į Lietuvą, čia įsigijo valdų Trakų, Vilniaus, Kauno, Ukmergės pavietuose. Yra žinoma
bent trylika Romerių giminės kartų, siekiančių ir mūsų dienas. O štai Puzinų giminės kelias į pavardę buvo vingriuotas. Ši giminė siejama su Smolensko dvarininku kunigaikščiu Ivanu Hlazina, kuris be krikšto pavardės "Hlaziničius" turėjo ir pravardę "Puzininas". Kazimiero Jogailaičio laikais šis minėtasis Hlaziničius-Puzininas pabėgo į Maskvą, bet jo žmona ir vaikai pakeliui buvo sulaikyti LDK žemėse. Jau prie Aleksandro Jogailaičio Maskvos kunigaikštis Ivanas III pareikalavo išleisti sulaikytuosius į Maskvą, bet to nebuvo padaryta. Tolimesnis bėglio likimas Maskvoje nežinomas, o iš LDK sulaikytųjų jo šeimos narių kilo garsi Oginskių giminė (jie gavo nuosavybės Uogintuose, nuo kurių "suoginskino" savo pavardę; Uogintai sudegė Antro pasaulinio karo metais). Ivano Hlazinino-Puzinino sūnus Timofėjus pasivadino "Puzina" ir taip pradėjo Puzinų giminę.
|
Senosios kapinės ir vaizdas į piliakalnius. |
|
Kernavės piliakalniai. |
Kernavė buvo 2004 m. įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą pagal du kriterijus:
- ši vietovė išskirtinai liudija
apie gyvenviečių raidą Baltijos regione maždaug 10,000 metų
laikotarpiu ir turi išskirtinių pagoniškų ir krikščioniškų
laidojimo tradicijų sąlyčių įrodymų
- gyvenviečių struktūra
ir įspūdingi piliakalniai yra ypač svarbūs tokio tipo objektų
vystymosi ir jų naudojimo ikikrikščioniškuoju laikotarpiu
pavyzdžiai.
Patį Kernavės rezervatą sudaro 194,4 ha teritorija, o
archeologinės vietovės muziejuje sukaupta apie 23,000 radinių.
Vilniaus universitetas pradėjo archeologinius kasinėjimus 1979 m.
ir jie tebesitęsia iki šiol. Šiuo metu yra ištyrinėta tik apie 2 proc. visų archeologinių
vertybių teritorijos ir apie 1 proc. visos rezervato teritorijos. Netoliese tekanti Neris užtikrino Kernavės gyventojams vandens ir maisto atsargas, buvo susisiekimo ir prekybos kelias. Kernavės miesto raidoje galima atsekti tris etapus: laikiną klajoklių medžiotojų-rankiotojų stovyklavietę, nedidelį sėslų žemdirbių kaimelį ir amatininkų miestą su kunigaikščio pilimi. Kadangi pirmieji gyventojai (IX-VIII a. pr.m.e.) buvo čia paskui elnių bandas atėję klajokliai, sunku atrasti jų archeologinius paminklus, o pirmieji kapai datuojami I a. pr.m.e.viduriu. Viduramžių Kernavė buvo medinis miestas, kuriame gyveno klestinti amatininkų, pirklių ir karių bendruomenė. Pats miestas su gerai įtvirtintais piliakalniais užėmė apie 40 ha teritoriją. Prekybos ryšiai siejo Kernavę su Rusios ir Vakarų Europos miestais, galbūt net ir su Bizantija.
Kernavė buvo savotiškas kompleksas iš keturių
įtvirtinų piliakalnių (ant Aukuro kalno buvo kunigaikščio pilis)
ir vienos spėjamos piliakalnio šventvietė, Pajautos slėnyje buvusio Žemutinio
miesto (apie 20 ha) ir ant viršutinės Neries terasos buvusio
Aukštutinio miesto (apie 15 ha). Tuo metu Kernavė buvo politinis, administracinis ir ekonominis Lietuvos centras, kuriame gyveno, įvairiais paskaičiavimais, 1200-2000 žmonių. Palyginimui, tuo metu garsiojoje "Avinjono nelaisvėje" (1309-1377) gyveno Popiežius, o Avinjone gyveno, įvairiais paskaičiavimais, 4000-6000 žmonių. Taigi, Popiežiaus mieste gyveno perpus mažiau žmonių, nei mūsų Kernavėje!
Gali būti, kad Kernavė buvo viena iš
pagrindinių Mindaugo buveinių, ne kartą mūsų istorikų įvardinta kaip pirmoji LDK sostinė, nors pastaruoju metu tai akcentuojama vis rečiau. Kernavė pirmą kartą rašytiniuose
šaltiniuose paminėta eiliuotoje Livonijos kronikoje 1279 m. kaip "kunigaikščio Traidenio žemė", kurią puolė Kryžiuočių ordinas. Kiek vėliau, 1365 m., Kernavę sudegina nuo Vilniaus atsitraukianti
Kryžiuočių armija. Tašką Kernavės miestui padeda 1390 m.,
pavertę ją legendine Lietuvos Troja: Kernavę, matydami
artėjančią Kryžiuočių agresiją, sudegina patys Kernavės gyventojai.
Tai buvo pilietinio neramumo metai, kai Jogaila su Vytautu varžėsi
dėl valdžios (šis „susitumdymas“ truko apie 11 metų) ir į
Kernavę Kryžiuočius atvedė Vytautas, suruošęs žygį prieš
Jogailą ir Vilniaus pilis. Sunku pasakyti kas atsitiko vietiniams gyventojams, ar jie žuvo
pasitraukdami iš Kernavės, ar paskubomis pasiėmė vertingiausius
daiktus ir sėkmingai pasiekė saugią vietą. Kernavės miestas
slėnyje niekada daugiau nebuvo atstatytas.
|
Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Kernavės piliakalniais. |
|
Netikėtas rakursas. |
|
Mediniai laipteliai. |
Naivu tikėtis Kernavės piliakalnius aplankyti "greituoju būdu", o Kryžiuočius, kurie buvo dažni karo turistai baltų žemėse, galima ir užjausti, nes užkopti į piliakalnį su visais šarvais, kai ant tavęs pilasi strėlių lietus ar liejasi karštas plikinantis skystis, buvo tikrai sunkus darbas. Aš irgi drebančiomis kojomis pasiekiau vieno piliakalnio viršų-nepratusi esu lipti siaurais mediniais laiptais be turėklų. Viskas, galvoju, teks skambinti į Kernavės muziejų ir verkti į telefoną: "Direktorius, nukelkite mane nuo piliakalnio!". Kurmiai gausiai papurenę piliakalnių aikšteles, kai kurie piliakalniai dabar net aukštesni nei dokumentuose nurodyta. Tačiau pameditavau kiek su vaizdu į Pajautos slėnį ir ramiai sau nulipau žemyn. Pajauta buvo Kerniaus duktė, legendinio kunigaikščio Kukovaičio motina, jos garbei pavadintas šis slėnis. Ją mini istorikas Motiejus Stryjkovskis ir pasakoja, kad Kernius savo dukrą Pajautą ištekino už Žvinbūdžio (Kiro). Yra ir kitoks pasakojimas: esą po pagoniškos Vilniaus šventyklos sugriovimo Lizdeina persikėlė į Kernavę, kur šventąją ugnį kurstė jo gražiausia vaidilutė Pajauta, o jos garbei ir pavadintas šis slėnis.
|
Vaizdas į Aukuro kalną, ant kurio stovėjo kunigaikščio pilis. |
|
Aukuro kalnas šiltuoju metų laiku. © Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija. |
|
Pajautos slėnis. |
|
Kernavės piliakalniai. |
|
Aukuro kalnas su nedideliu aukuru. |
|
Kernavės piliakalniai. |
|
Kūtvėla lankosi Kernavėje. |
|
Medgrinda. |
Medgrinda Kernavėje datuojama I a. viduriu ir laikoma seniausiu Lietuvoje žinomu grįstu keliu, bet ši Kernavės medgrinda nebuvo slaptas kelias per pelkę. Tiesa, pats Pajautos slėnis yra pelkėtas, todėl medgrinda buvo kaip toks savotiškas to laikmečio šaligatvis. Senoji medgrinda buvo suguldyta iš 2,3-2,7 m pločio pušies rąstų. Medgrindos buvo ir gynybinių piliakalnių sistemų dalis, iš tiesų vedusi į slaptus takus pelkėse. Žemaitijoje yra žinimos ir kūlgrindos- tai slapti takai į pelkes iš akmenų (žemaitiškai akmuo yra "kūlis"). Savaime suprantama, tokius slaptus takus žinojo tik vietiniai gyventojai.
Manoma, kad Lietuvoje buvo 27 kūlgrindos ir 7 medgrindos, daugiau kaip pusė jų buvo reikalingos Žemaitijos teritorijoje. Tiesa, kai kurios kūlgrindos taipogi buvo viešojo naudojimo ir tokio pločio, kad du vežimai prasilenktų. Tiek medgrindos, tiek kūlgrindos buvo įrengiamos panašiai: žiemą ant sušalusios pelkės paklojamas reikiamo storio medžio ar akmenų šaligatvis ir laukiama, kol atšilus orams nuskęs ir pasieks pelkės dugną. Poreikiui esant, šis procesas buvo kartojamas kitą žiemą, kol atsirasdavo gyventojų poreikiams tinkantis, slaptas ar nelabai slaptas, kelias.
Dar buvo žemgrindos, t.y. kelių sluoksnių pylimai. Pirmiausia pelkėta vieta buvo padengiama medžių rąstais, tada užklojamas eglių arba pušų šakų sluoksnis, tada užpilama iš šalikelės griovių iškasta žemė ir galiausiai užpilamas stambus šviesus žvyras. Žemgrindos pakraščiuose buvo vandeniui nutekėti skirti grioviai. Šis inžinerinis sprendimas buvo brangus įrenginys, turėjęs leisti prasilenkti vežimams.
Akmenys Pajautos slėnyje žymi seniausią kapinyną Kernavėje, datuojamą I a.pr.m.e. Šiame kapinyne ilsisi mūsų Brūkšniuotosios keramikos kultūros žmonės, Rytų baltų protėviai. Iki šio kapinyno atradimo 1989 m. apie Brūkšniuotosios keramikos kultūros žmonių laidoseną nežinota nieko. Šiame kapinyne sudeginti palaikai laidoti trejopai: paprastoje duobutėjė laidotos moterys, duobėje su tokiu akmenų apvadu (krūsnimi) laidoti vyrai, o urnose laidoti vaikai. Šie akmenys yra simboliški antkapiai, nes kaip senovėje šie kapai buvo pažymėti ir ar iš viso buvo pažymėti-nežinoma.
|
Seniausias Kernavės kapinynas. |
Archeologiniai kasinėjimai kapinynuose turi nemažai įdomių liudijimų, jie gali būti įdomūs paranormalių įvykių tyrinėtojams. Kernavės muziejaus ekspozicijoje yra Kernavės raganos auskarai. Jos kape sudarkytus palaikus atradę archeologai sutriko.
Yra štai toks pasakojimas:
"Vėlyva popietę vyko kasdieniai archeologiniai tyrimai Kernavės viduramžių kapinyne. Tuo metu buvo tiriami keli kapai, atsargiai mentelėmis skutant sluoksnį po sluoksnio. Vienas palaidojimas patraukė visų dėmesį. Neramus jausmas apėmė archeologus, kai prieš juos atsidengė kapas, kuriame buvo sudarkyti moters griaučiai. Galva nukirsta ir apsukta į priešingą pusę, nukirstos rankos gulėjo prie kojų. Ausų srityje gulėjo nuostabūs mažyčiai auskarai su žirgelio motyvais. Tuo metu netikėtai aptemo dangus, pakilo vėjas. Besiartinanti audra nutraukė tyrimus. Kapas buvo uždengtas ir tyrimai atidėti iki rytojaus. Audra įsišėlo, aplink buvę arkliai tapo neramūs, žvengdami stojosi piestu, aplinkinių sodybų šunys be perstojo skalijo, paukščių klegesys kėlė šiurpulius. Visiems tapo aišku, kad vyksta keisti dalykai. Sukosi mintys, kad sutrukdyta kažkieno ramybė..."
|
Neris Kernavėje. |
Čia truputėlį pasiklydau. Norėjau nueiti iki Balto kalno, bet žemėlapį ne taip perskaičiau, todėl užtrukau ilgiau negu reikėjo. Kūtvėla jau tokia yra, jai galima kad ir grabą žemėlapiais iškloti, vis tiek jų skaityti neišmoks, tai jeigu nenorite maklinėti kaip kūtvėlos po Pajautos slėnį, tai iki Balto kalno vedas tas kelias, kuris yra asfaltuotas, o upė turi būti iš kairės. Balto kalno panorama beveik nepakito nuo Kryžiuočių laikų, čia kirtosi net penki jų maršrutai į Rytų Lietuvos žemes. Yra žinomos ir Kernavės turistiniame žemėlapyje pažymėtos trys brastos, o viena jų-prie Balto kalno.
|
Neris nuo Balto kalno. |
|
Apžvalgos aikštelė ant Balto kalno. |
Lietuva-ne tik lietaus, bet ir legendų kraštas. Pasakojama, kad ėmė ir susikivirčijo kunigaikščiai Skirgaila ir Švitrigaila.
Jų konfliktas galiausiai baigėsi Pabaisko mūšio lauke, o istorikai šį įvykį vadina "antruoju Žalgiriu". Vieno kunigaikščio žmona (kurio-legenda netikslina, bet apie Skirgailos vedybas nėra žinoma, o Švitrigailos žmonos žinomas tik vardas- kunigaikštytė Ona iš Tverės, bet dėl jos apsilankymo Kernavėje aš garbanų neduočiau nukirpti) iš Kernavės per Nerį gabeno savo turtus. Jos žvalgai persikėlė per brastą ir pastebėjo lūkuriuojančius priešo karius. Išsigandusi kunigaikštienė liepė tiesiai prieš brastą kalnuose tuos turtus ir užkasti,- matomai, tai bus kažkur Baltojo kalno teritorijoje. Bet paslėptas lobis visada traukia žmones, naktimis netgi žaltvyksles siunčia, kad drąsesnieji imtųsi jo ieškoti. Kol kas tas lobis tebėra nesurastas, bet rezervato teritorija saugoma ir nepatariu čia baladotis su kastuvais vidury nakties. Maža ką, dar gal kokią raganą atkasite, bus paskui bėdos.
|
Pažintinis takas. |
Baltas kalnas patenka į pažintinio-poilsinio tako "Ateik, žmogau, tyla priglausiu" maršrutą, kuris ratu driekiasi 2,6 km. Šį kartą juo nėjau dėl laiko stokos, bet malonu žinoti, kad tokia galimybė yra. Šiek tiek pailsėjau, užkandau Šio Bei To iš namų atsinešto lauknešėlio, pasigėrėjau Neries ir jos apylinkių panorama ir grįžau į Pajautos slėnį. Apsilankiau atkurtoje viduramžių gyvenvietėje, iki kurios teko vėl ropštis į piliakalnį. Šį kartą atstumą įveikiau su trimis pasisėdėjimais ant laiptų ir vėl mintimis užjaučiau vargšus Kryžiuočius. Šiek tiek pasidomėjau- pilna Kryžiuočio riterio šarvuotė galėjo sverti apie 15-25 kg., vien šalmas svėrė apie 2-4 kg. Pabandykite su tokiu antsvoriu į piliakalnį užsiropšti!
|
Kernavės skansenas. |
Kernavė, kaip ir daugelis miestų, gimė pelkėje. Šio likimo neišvengė net ir toks miestas kaip Paryžius, kurio vienas žymiausių kvartalų Marais ir reiškia pelkę. Tačiau sveikatos pelkės dar niekam nepridėjo, išskyrus organinius archeologinius radinius, kuriuos pelkė puikiai užkonservuoja. Kernavės mieste kaupėsi statybinių ir buitinių atliekų sluoksnis, netoli gyvenamųjų namų buvo tvartai, atskira nagrinėjama tema gali būti kur kernaviškiai "pas nykštukus" vaikščiodavo. Žmonės buvo neaukšti, fizinio darbo dėka tvirto sudėjimo, bet dėl maisto įvairovės stokos ar nekokybiško paruošimo įvairiai negalavo. Gyveno čia žmonės iki 38-41 metų, moterys gimdydavo 5-6 kartus, bet beveik pusė vaikų nesulaukdavo pilnametystės (apie 15 metų). Turistams 2016 m. buvo atidarytas Kernavės skansenas, t.y. muziejus po atviru dangumi. Jam įkurti buvo pasirinkta vieta, kur senovėje niekada nebuvo gyventa, atkūrimui pasirinkti daugiausia duomenų suteikę pastatai, o trūkstama informacija atkurta remiantis žinomais analogais. Į akis krenta tai, kad mūsų protėviai pažangiai išnaudojo saulės ir vėjo jėgaines :-) Šiais atsinaujinančios energijos šaltiniais maitinamos vaizdo kameros, stebinčios, ar Kryžiuočiai neateina. Šis skansenas sukurtas naudojantis Europos Sąjungos fondų parama.
|
Kernavės skansenas. |
|
Kauladirbio namas. |
|
Viduramžių statybos technologijos. |
|
Bendruomenės pirtis. |
Piliakalnių nuogybę pridengia atkurta gyventojų buitis šiame skansene ir turtinga archeologinė ekspozicija
naujajame Kernavės muziejuje. Mano nuomone, šis muziejus yra vienas iš geriausių Lietuvoje. Muziejaus ištakos siekia 1930 m., kai Kernavės pradžios mokyklos vedėjas Juozas Šiaučiūnas mokyklos pastate atidarė krašto muziejų. Šio muziejaus fondus papildė mokomųjų ekspedicijų metu surasti radiniai, kai kurie eksponatai buvo įsigyjami iš vietos gyventojų. Per dešimt metų muziejaus fonduose nugulė 630 eksponatų. Šio muziejaus idėją labai palaikė kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas. Tačiau 1941 m. J. Šiaučiūnas buvo suimtas, atskirtas nuo šeimos ir ištremtas, 1943 m. mirė Rešiotų lageryje Krasnojarsko krašte. Hitlerinės okupacijos metais dalis eksponatų dingo, dalį sugebėjo išsaugoti neištremti mokytojai. Pats muziejus kaip toks reiškinys sovietinei ideologijai, matyt, nelabai kliuvo, nes 1984 m. jam atiduotos nacionalizuotos klebonijos patalpos, o 1960 m. Kernavės piliakalniai ir Pajautos slėnis paskelbti draustiniu. Nuoseklūs archeologiniai tyrinėjimai prasidėjo 1979 m., o 1989 m. įkurtas valstybinis Kernavės archeologijos ir istorijos muziejaus rezervatas. Muziejaus klebonijos pastatas 1993 m. buvo sugrąžintas teisėtiems savininkams, todėl muziejus perkeltas į tuometinius kultūros namus. Netrukus 2002 m.
Kernavės muziejui-rezervatui suteiktas valstybinio Kernavės
kultūrinio rezervato statusas, o 2004 m. vietovė įtraukta į
UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Galiausiai, 2012 m. atidarytas
rekonstruotas šiuolaikiškas Kernavės archeologinės vietovės
muziejus, kurio ekspozicija
susideda iš keturių dalių: įvadinės salės, priešistorės
salės, viduramžių salės ir -nuo 2016 m.-skanseno.
Man teko dalyvauti vienoje istorikų diskusijoje apie Lietuvos krikštą, kur nuolatos buvo pabrėžiama, kad "Lietuva per krikštą buvo įvesta į Europos civilizaciją". Man taip ir norėjosi atsistoti ir garbiųjų istorikų paklausti, tai ar iki Lietuvos krikšto čia nebuvo civilizacijos? Kažkaip turime blogą įprotį Lietuvos istoriją rašyti nuo tų nelemtų 1387 m., lyg iki tol čia būtų buvęs kažkoks vakuumas. Nelabai noriai viešojoje erdvėje kalbama, kad ta išgirtoji Europos civilizacija sunaikino kitą, gamtameldinę, šimtmečius gyvavusią civilizaciją. Mano nuomone, civilizaciją rodo palaidojimai: jeigu palaidojimas yra kažkaip orientuotas, pozicionuotas, su įkapėmis, su trancedentine pasaulėžiūra kad to verpstuko velionei prireiks aname pasaulyje,-tai jau yra civilizacija. Kernavės muziejuje labai aiškiai parodytos senosios civilizacijos laidojimo tradicijos. Tik va arkliuko gaila...
2011 m. Kernavei buvo suteiktas sustiprintos apsaugos statusas, jį numato Hagos konvencijos Antrasis protokolas. Ši apsauga numato kultūros vertybių apsaugą karinio konflikto metu. Ši 1954 m. Hagos konvencija atsirado kaip atsakas dėl Antrojo pasaulinio karo metais sunaikintų kultūros vertybių. Tokią apsaugą turinčio ojekto puolimas būtų laikomas karo nusikaltimu, kuriam negalioja senatis. Teoriškai kalbant, Kernavės pilikalniuose civiliai gyventojais rastų prieglobstį, tik, kaip rodo praktika, teorija dažnai lieka ant popieriaus... Šiuo metu tokia sustiprinta apsauga be Kernavės dar suteikta kelioms vietovėms Azerbaidžane, Belgijoje, Kambodžoje, Kipre, Italijoje, Gruzijoje ir Malyje. "Buržuazinių fašistinių organizacijų narys", nuteistas sušaudyti, bet gavęs švelninančią bausmę-10 metų lageryje-
J. Šiaučiūnas iš tremties šeimai laiškus rašė ant...beržo tošies. Lietuva, Latvija ir Estija jau pateikė prašymus UNESCO į saugomo paveldo sąrašus įtraukti ir tremtinių laiškus.
Kernavės muziejus yra septynerius metus rekonstruotame buvusiame kultūros namų pastate, jam buvo skirta 16 mln tuometinių litų. Čia galima pamatyti turtingą archeologinių radinių parodą, informacija pateikiama video ir interaktyvių ekranų pagalba. Žingsnis po žingsnio, Kernavės piliakalnių nuogybė prisidengia jų gyventojų palikimo nuotrupomis, iš kurių susideda spalvota mozaika, rodanti Kernavę kaip klestintį centrą. Buvusi nuolatinė atstovė ir ambasadorė prie UNESCO Ina Marčiulionytė įvertino šį muziejų kaip atitinkantį visus pasaulinius standartus.
|
Kernavės muziejus. |
Kokios reikšmės centras buvo Kernavė gali paliudyti stiklo šukė iš Traidenio piliavietės- mūsų valdovo stalą ji pasiekė iš Alepo Sirijoje. Video medžiagoje galima pamatyti, kokia buvo mūsų protėvių buitis, bet bežiūrint kažkaip ima ir kyla noras kokių vergų atsivežti, nes archajiniu būdų geležį iš balų rūdos bandę išgauti muziejaus darbuotojai
tris dienas dumples pūtė ir tegavo du gramus geležies. Na, o juvelyrikos eksponatai-mano silpnoji vieta, visiškas Achilo kulnas, aš ten prie tų vitrinų taip seilę varvinu, kad įtaresnis apsaugininkas gali ir susinervinti.
|
Žiedas su ugnies ženklu. © Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija. |
|
Kernavės muziejus. © Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija. |
|
Juvelyrikos eskpozicija. © Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija. |
|
Apgalvis su augaliniais motyvais. © Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija. |
|
Ne vėrinys, o svajonė. |
|
Taip dekoruota medžio tošis-unikumas. |
|
Interaktyvūs terminalai. |
Šiuo metu nėra galimybės įsigyti suvenyrų su Kernavės simbolika. Deja, net per gatvę nuo muziejaus esantis paštas neturi atvirukų su Kernave. Tikėkimės, ateityje ši situacija pasikeis.
|
Kernavės paštas. |
Kiek laiko reikia skirti normaliai apžiūrėti Kernavei? Na, tai priklauso nuo to, ką Jūs norite veikti, bet aš manyčiau, kad protingiausia būtų taip laiką paskirstyti: Kernavės muziejus -iki 2 valandų, piliakalnių kompleksas su užlipimu ir nulipimu bei Pajautos slėnio ir skanseno lankymas- iki 3 valandų, pažintinio tako su Baltuoju kalnu lankymas-iki 1,5 valandos. Tikrai nesitikėkite viską ten greitai apibėgti, tai neįmanoma!
|
Kernavės vaivorykštė. © Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija. |
Kada paskutinį kartą lankėtės Kernavėje?
Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų
Kūtvėla Piliakalnytė
Dėkoju Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcijai už leidimą naudoti nuotraukas.
4 komentarai:
Paskutinį kartą lankiausi prieš 5 metus. Esu buvęs ne mažiau 5 kartų. Pirmą kartą su draugu vykome vasarą į Kernavę. Mieste tokio pavadinimo nieks nežinojo. O mes sakome, jog vykstame į pirmą Lietuvos sostinę. Persėdimais, žvyrkeliu, vežė "PAZ'ikas". Kunigavo Švogžlys Milžinas, norėjom susitikti, bet tą dieną jo nebuvo. Buvo gražu ir įdomu be galo. Mums atsirado tokia mintis: "Jei tai būtų Prancūzijos pirma sostinė- būtų sutvarkyta, geras kelias, geras susisiekimas ir daug informacijos". Tada buvo tik kunigo iniciatyva. Mūsų svajonės išsipildė. Sutvarkyta, lankytojų antplūdis ypač per mindaugines. Esu strigęs kamštyje, važiuojant į Kernavę 3 mašinomis 3 šeimos. Užvirė vienos auto radiatorius. Aš suvadovavau- važiuojam šunkeliu per mišką. Atvėso variklis, atvykom per iššaudytą kaimą tiesiai į Kernavę. Čia daug įdomios informacijos ir gražių vaizdų. Tik skaityti ir važiuoti į Pajautos slėnį.
@Vladas: suintrigavote dėl pirmos Prancūzijos sostinės. Jeigu tikėti internetais, tai bus Tournai dabartinės Belgijos teritorijoje, Prancūzijos sostinė apie 486 m.
O koks tas iššaudytas kaimas?
Čia aš kaip pavyzdį senos tikros valstybės sostinė turėtų būti populiari tarp vietinių ir sutvarkyta. Draučių kaimas buvo iššaudytas, per jį eina kelias, per kūną šiurpuliukai.
@Vladas: viešieji ryšiai daug ką daro. Tačiau man teko skaityti vieną straipsnį, kuriame minėta, kad turistų ordų Kernavėje nelaukia, nes tai pakenktų jos būklei. Tai iš tiesų gera pastaba, nes pažiūrėkite, kaip nutrypiamos užturistintos pasaulio vietos. Kernavė yra truputį kitoks pasaulis, ten su kitokiu požiūriu reikia ateiti.
Rašyti komentarą