Kūtvėlos Kvailionės Kroatijoje: visokie rimti ir nerimti atsitikimai prie Adrijos jūros. Ketvirta dalis.

Jau kiek laiko prabėgo kelionėje į Kroatiją, o mes-vis dar Slovėnijoje. Bindzinėjame tokiame mažame Pirano miestelyje. Tai toks mažas, istorinis, senovine architektūra garsėjantis miestelis. Tiesą sakant, jis mums visiems pasirodė toks mažytis ir nereikšmingas, kad visiškai be reikalo įtrauktas į mūsų programą. O ir užsibuvome čia ilgiau negu reikia, bet ne savo noru.

Piranas, Slovėnija.

Jaučiasi itališka įtaka.

Neplanuotos žiemos atostogos Izraelyje. Ketvirtoji diena.

Po beviltiškai neturiningos vakarykščios dienos (jeigu ne ta taurė vyno, tai nors vilku stauk iš pykčio), šiandien nusprendžiau atsigriebti, bet kažkur griebdama turėjau įterpti turizmo informacijos centrą, nes mano kelionė į Timna parką vis panašėjo į miražą. Ryte susipakavau maudymuką (yay!) ir iškurnėjau pasimėgauti bene garsiausios Eilato pažibos -Delfinų rifo- teikiamais vandens malonumais.

Delfinų rifas, Eilatas.

Šitą nuotrauką rodau tyčia, nes gerbiamas Skaitytojas gali mane apkaltinti neobjektyvumu, kad man Eilate viskas šabakštynu atrodo. Tai jeigu gerbiamas Skaitytojas žino taiklesnį apibūdinimą tam turistų lankomam objektui nuotraukoje, tegul rašo į komentarus. Autobusas Nr. 15 mane operatyviai pristatė prie Delfinų rifo, bet čia ir paaiškėjo, kad sekmadieniais šildomi baseinai nedirba. O kai dirba, tai reikia juos rezervuoti iš anksto, mat vienu metu ten negali pliuškentis daugiau nei 20 relaksuojančių personų.

Neplanuotos žiemos atostogos Izraelyje. Trečioji diena.

Šiandien buvo viena visiškai be reikalingai iššvaistyta diena. Šeštadienį buvau suplanavusi išvyką į Timna parką, dar žinomą kaip karaliaus Saliamono kasyklos. Bet mano hostelio registratūros ponia niekaip manęs negalėjo niekam parduoti- tokie turai vyksta esant bent dviems žmonėms, ir per dvi paras, kurias jau praleidau Eilate, tas antras žmogus taip ir neatsirado. Man susidarė toks vaizdas, kad į Timna parką veža dvi agentūros, jos turi vieną džipą ir niekaip jo nepasidalija. Paskutinis lašas buvo kiekvieną dieną pasakojama nauja informacija- supratau, kad jie arba laukia didelės grupės, arba nedirba iš viso. Mano paskutinė viltis buvo turizmo informacijos centras, kuris šabo dieną, žinoma, ilsėjosi. Juk čia kurortas! Po šios kelionės man susidarė įspūdis, kad Eilate prekeiviai neapgaudinėja, bet apgaudinėja, t.y. jie parduos tau tai, ko nori, bet tik didesnį, t.y. brangesnį. Taip ir su lankytinomis vietomis-kuo labiau reklamuoja, tuo labiau tikėtinas nusivylimas.

Pirmasis šios dienos nusivylimas buvo Koralinis rezervatas (Coral Reef Reserve). Reklama suokia saldžiai, kad Eilato koralinis rifas yra gerai žinomas visame pasaulyje. Jis yra išsidėstęs paraleliai Eilato įlankai apie 1200 metrų. Tai yra šiauriausias koralinis rifas pasaulyje ir vienintelis toks Izraelyje. Ši ekosistema yra sudėtinga ir subtili, visiškai priklausoma nuo ekologijos balanso. Įėjimo mokestis 35 NIS. Kai atvažiavau turistams tikrai patogiu autobusu Nr. 15 iki Koralinio rezervato, man praėjo visas noras ten apsilankyti. Vietovė, kaip jau įprasta čia, priminė šabakštyną, o į dialogą įsileidęs apšepęs apsaugininkas ir bilietų pardavėjas neatrodė labai svetingi. Pažiūrėjau pro tvoros plyšiuką- jūra kaip jūra, paplūdimys kaip paplūdimys, koralus tai kaip ir mačiau povandeninėje observatorijoje...Taip ir numojau ranka.

Eilato žemėlapyje buvau aptikusi iki tol nežinotą ornitologinį centrą. Sulaukiau autobuso, išlipau prie Ice Mall (prekybos centras su ledo aikštele, kaip mūsų Akropolis), pasistiprinau McDonalde (Dieve, kaip aš pasiilgau Madrido ir jo kepinių rytais), ir tada patraukiau to ornitologinio centro ieškoti. Oficialiai jis vadinasi International Birding and Research Center in Eilat, kuris buvo įkurtas pagelbėti per Eilatą dukart metuose migruojantiems paukščiams. Projektas, giriasi reklaminė proklamacija, laimėjo ne vieną apdovanojimą. Parke yra keli pažintiniai takai ir regyklos, čia galima pastebėti daug paukščių ir šiaip laukinių gyvūnų. Dirba visus metus, lankymas nemokamas.

Datulių plantacija.

Žemėlapyje tas ornitologinis centras yra nupieštas ten, kur pasibaigia datulių plantacijos. Tik, kaip paaiškėjo, dailininkas buvo nekoks...

Atostogos Čekijoje: Kromeržyžo miestas ir jo barokiniai sodai.

Autobuso bilietą į Kromeržyžą (170 CZK į abi puses) buvau nusipirkusi dar vakar, nes kai kurie labai populiarios Student Agency autobusų firmos reisai užsipildo labai greitai. Man labai patiko keliauti šios įmonės autobusu: patogios sėdynės, nemokamos ausinės filmams, nemokama kava, spauda, bevielis internetas, tualetas. Autobuse keleiviams privaloma visada segėti saugos diržus, todėl stiuardesė visada pereina per saloną ir patikrina, ir paskui kavą kiekvienam asmeniškai atneša. Personalas labai jaunas, tikrai student agentūra, bet tame yra privalumas- žmonės turi sveikatos ir kantrybės dirbti tikrai ne lengviausią darbą pasaulyje. O vat mano pagirtos Ecolines firmos vairuotojai Lietuvos teritorijoje šį kartą buvo labai nepaslaugūs, netgi grubūs. Aš suprantu, kad sukioti autobuso vairą galbūt nėra karjeros pasiekimas, bet vergo grandinės irgi nemačiau, todėl jų pykčio išliejimas ant už kelionę mokančių klientų man buvo nesuprantamas. Ateityje pagalvosiu, ar ir toliau važinėti Ecolines autobusais.

Student Agency autobusas į Kromeržyžą.

Kelionė truko 55 min. Mano prioritetuose šiandien buvo garsieji, gražieji, nuotraukose kelionių kataloguose akimis nuglostyti barokiniai sodai ir arkivyskupo rūmai, kuriuose saugomas vienas žinomiausių tapytojo Ticiano paveikslų.

Barokiniai Kromeržyžo sodai slepiasi čia.

Neviltis šio šventojo veide jau turėjo man byloti, kad nieko gero iš to nebus. 

Šis barokinis ir visuose kelionių kataloguose pagarsintas sodas buvo įkurtas 1665-1675 m. Olomouco vyskupo Karlo von Liechtenstein-Castelcorno pageidavimu. Projektą sodui sukūrė imperatoriškieji architektai Filiberto Luchese ir Giovanni Pietro Tencalla. Informaciniame buklete šie sodai įvardinami kaip a unique example of a breakthrough phase of European garden art. Sode suderintas vėlyvojo itališkojo renesanso menas su Versalio baroko klasika, ir todėl 1998 m. Kromeriz barokinis sodas, arkivyskupo rūmai bei sodas prie rūmų buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šiuo metu konkrečiai šis, ne prie rūmų esantis, barokinis sodas yra atkūrinėjamas pasitelkiant ES struktūrinių projektų lėšas.

Varliagyvių niokotojų siaubo Kūtvėlos reidas į Vingio parką: kodėl mes turime tokį turtą viduryje miesto, bet tik spjaudome ir gaudome?

Nuo kovo 10 d. iki balandžio 20 d. vyksta varliagyvių migracija, kurios metu jie ieško savo antrosios pusės. Deja, daugelis mūsų šokuojančių mažųjų draugų gyvenimą tragiškai baigia po automobolio ratais. Tokia situacija šviesiais 2015 metais yra netoleruotina. Mes gal ir nesame tiek pajėgūs finansiškai, kad varliagyviškai jautriose vietose įrengtume jiems požemines perėjas, bet kai kurių priemonių varliagyvių santuokiniam gyvenimui pagerinti mes tikrai galime imtis- mes galime bent laikinai uždrausti automobilių eismą jų migracijos teritorijoje. Gamtininkai, mokslininkai ir aktyvūs piliečiai jau nebe pirmi metai bando atkreipti valdžios dėmesį į šią problemą. Todėl mane maloniai nustebino po nedidelio trepsėjimo vietoje, kai viskas  eilinį kartą krypo į valdžios neryžtingumą ir prokrastinaciją, staiga žiebęs sprendimas: automobilių eismas Vingio parke- draudžiamas.

Todėl šituom pranešama, kad iki š.m. balandžio 20 d. imtinai automobilių eismas Vingio parke yra draudžiamas. Išimtis taikoma policijos, gaisrinės, greitosios pagalbos automobiliams ir kitoms transporto priemonėms, kurios ten yra būtinos. Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto Zoologijos katedros atstovai taip pat pradeda varliagyvių stebėjimus. Viešosios tvarkos patruliai nebus abejingi ir padės gaudyti už padangos varliagyvių naikintojus. Toks Vilniaus miesto savivaldybės atsakingų darbuotojų sprendimas parodo, kad tie dvidešimt penki Nepriklausomybės metai nepraėjo veltui-pagarba jiems.

Taigi, šiltą ir saulėtą pirmadienio popietę Kūtvėla užrakino ofiso Pašilaičiuose duris, sėdo į 16 troleibusą, ir nubildėjo į Vingio parką pažeidėjų medžioti.

Vingio parkas nuo Gamtos mokslų fakulteto pusės.

Kadangi sprendimas dėl eismo draudimo buvo priimtas netgi galima sakyti skubos tvarka, abejojau, ar per savaitgalį bus iškabinti atitinkami kelių eiso taisyklių ženklai. Juk mūsų valdininkai nėra labai greiti, ar ne? Taigi, čia randu esant reikalinga pasakyti, kad kai nori, mūsų valdininkai yra greiti ir dar greitesni. Jau iš tolo mane maloniai pasitiko automobilių virtinės iš abiejų kelio pusių. Tenka pripažinti, kad automobilių statymo klausimas nėra išspręstas, nes padorios automobilių statymo aikštelės parko prieigose ir nėra. Šį kartą esu linkusi sutikti, kad automobilis yra būtinas, nes iki parko jame be vairuotojo ir jo šeimos dar atvažiuoja a) vežimėlis vaikui b) šeimos šuo c) riedlentė d) dviratis e) šiaurietiško ėjimo lazdos f) paspirtukas. Vežant į parką savo gyvenimo moterį, vaiką, ir bent vieną iš paminėtų priedų būtų tikrai neoperatyvu naudotis visuomeniniu transportu, kurio stotelės gana nepalankiai išsidėsčiusios parko atžvilgiu. Esu linkusi palaikyti nuolatinį automobilių eismo draudimą Vingio parke, bet su sąlyga, kad būtų įrengta padori stovėjimo aikštelė ir nedidelis paslaugų paviljonas.

Apokaliptinė kelionė į pajūrį: Veliuona-Rambynas-Rusnė-Ventės ragas.

Užkliuvo mano trumparegė kreivai spindulį laužianti akis eilinį kartą už nuolaidų kupono, siūlančio įsigyti 129 LTL vertės kelionę už 79 LTL. Kūtvėla vadovaujasi gyvenime dviem principais: godumo taupumo ir protingumo. Kelionės kaina tiko į pirmąją kategoriją, o programa-į antrąją. Tai ir išsiruošė Kūtvėla vieną šeštadienį su mama ir mamos pussesere į dienos kelionę. Kelionės informacijoje buvo nurodyta, kad autobusas išvyksta iš Kražių stotelės Lukiškių gatvėje. Kadangi tų stotelių ten trys, o autobusai zuja kaip pasamdyti, tai teko truputį pabėgioti. Galiausiai visiems teko išlipti ir persėsti naujai, pagal gido turimą sąrašą. Aš manau, kad vairuotojai  neturi leisti turistų į autobusą, kol nėra gido/kelionės vadovo, bet jiems kartais kitaip atrodo. Kai jau užėmėme savo teisėtas vietas, netgi pasidžiaugėme, kad autobusas, nors ir poprastis, bet bent ne toks grabas ant ratų kaip kad teko anksčiau važiuoti. Kaip sakoma, negirk dienos be vakaro...

"Tai vėl išsidūrei, Kūtvėla, ane?"

Siautulingas egzotiškasis Braitonas ir jo kaimynė, didinga gražuolė Arundelo pilis

Braitone trūksta plyšta turėjau padaryti du dalykus: pamatyti Karališkąjį paviljoną ir suvalgyti krabą. Planuojant kelionę, į šį planą įsiterpė Arundelo pilis. Nežinau kaip ir kada tai atsitiko, bet mano kelionių užrašuose jinai figūravo kaip tiesiog būtinas pamatyti objektas. Logistika nebuvo labai paprasta, nes pilies apartamentai lankymui atveriami tik nuo vidurdienio, todėl reikėjo gerai sušokinėti į traukinius. Nors įsėdau į gana ankstyvą Londono-Braitono traukinį, jis pūškavo vos ne dvi valandas, stodamas kiekvienoje stotyje, kur tik netingėjo. Braitoną tai noriu pagirti už gerai organizuotą viešąjį transportą: už 3.30 svarus sterlingus galima nusipirkti autobuso bilietą dienai, o bilietas galioja labai didelėje pajūrio teritorijoje ir apima tokius miestelius kaip Seaford, Newhaven, Hove, Shoreham, Steyning, Lewes, ir dar keletą. Traukinių stotyje galima pasiimti Braitono žemėlapį, yra turizmo informacijos centras, taipogi galima pasiimti lankstinuką su turistui reikalingiausiais autobusų maršrutais pačiame Braitone. Tai tikrai labai gera kaina ir galimybė pamatyti daug įdomių vietų, nors ir pačiame Braitone lengvai galima praleisti visą dieną. Po šios kelionės padariau išvadą, kad mielai čia praleisčiau keletą dienų.

Vienas garsiausių ne tik Braitono, bet ir visos Anglijos lankytinų objektų yra pseudoorientalistinio stiliaus princo regento, o vėliau ir karaliaus Jurgio IV rūmai, žinomi kaip Karališkasis paviljonas. Indijos architektūra ir Kinijos interjeras suteikia pastatui egzotikos. Į lankymo kainą įeina audiogidas, bet viduje negalima fotografuoti.

Karališkasis paviljonas, Braitonas. 

Juodosios gulbės karalystėje: Lydso pilis.

Eleonora iš Kastilijos
Margarita Prancūzė
Izabelė Prancūzė
Ana iš Bohemijos
Joana iš Navaros
Katerina Valua

Šešios karalienės, viena pilis, tūkstantis metų istorijos. Ir Kūtvėla.

"Welcome to Leeds Castle, the loveliest castle in the world!"

Lydso pilimi Kento grafystėje sirgau seniai. Neatbaidė netgi sudėtingas susisiekimas. Galima sakyti, visa kelionės į Londoną esmė ir buvo apsilankyti Lydso pilyje. Todėl lietingą sekmadienį (Anglija, kaipgi kitaip), nepaisant to, kad vakar buvo pirma diena Londone ir aplanksčiau bene pusę miesto, kėliausi šeštą ryto, užkandau kukliais angliškais pusryčiais ir ištursenau ieškoti reikiamos traukinių stoties. Gyvenau netoli Earl's Court metro stoties, todėl man reikalinga Viktorijos traukinių stotis buvo už kelių stotelių. Gerai, kad išsiruošiau anksčiau, nei reikėjo, nes buvo metro traukinių pakeitimai Earl's Court stotyje ir apie 10 min. nė patys mašinistai nežinojo, kuriuo traukiniu ir kur jiems važiuoti. Bet pagaliau situacija išsisprendė, ir traukiniai pajudėjo-kai kurie keleiviai nesulaukę dardeno lagaminus laiptais lauk iš stoties ir ieškojo taksi. Viktorijos traukinių stotyje bilietų automate nusipirkau bilietą iki Bearsted stotelės (nes prie bilietų kasų su aptarnaujančiu personalu nuolat driekiasi eilės). Man labai patiko, kad visur stotyse būna uniformuoti darbuotojai, kurių gali paklausti, kuri platforma tau reikalinga ir pan. Išsiaiškinusi, kuris traukinys mano, patogiai įsitaisiau. Praktiška žinoti, kad savaitgaliais traukiniams taikoma off peak kaina, todėl a day return bilietas kainuoja palyginus nebrangiai ir gali važiuoti bet kurios valandos reisu nesukdamas sau galvos. Kas nepatiko, tai kad keleiviai baisiai šiukšlina traukiniuose: kavos puodeliai, spauda, alaus skardinės-viskas paliekama, nes pora minučių iki išvykimo ateis darbuotojas su maišu ir prištinėmis ir apkuops kiek spės. Dėl sudėtingos logistikos daugiau šiai dienai nieko ir neplanavau, svarbiausia buvo dabar nuvykti ik Lydso pilies ir iš jos sugrįžti.

Labai faina buvo išlipti Bearsted stotelėje ir pamatyti ant jos lentikę su užrašu "This is the station for Leeds castle". Labai, labai taip welcoming. Tik dvi platformos, sujungtos tiltu. Traukinį pasirinkau labai gerą, jis atvyko maždaug 15 min. iki autobuso, kuris veža iki Lydso pilis, pirmojo reiso, kuris išvyksta nuo traukinių stoties. Jeigu žiūrėsit žemėlapį ir bandysit eiti pėsti, tai prapulsit ir dūšia, ir kūnu-vietomis tik kelias, nė pakelės nėra, pamiškės baisinės, o ir atstumas baisingai didelis. Tik autobusu.

Lydso pilies autobusas, 5 svarai sterlingai į abi puses. 

Lydso dvaras buvo žinomas dar 800-900 m. Manoma, kad netoliese buvo ir gynybinis fortas, bet archeologai neaptiko jokių įrodymų. Kažkur 1100-1300 metais buvo pastatyta pirmoji Lydso pilis; fortifikuotas malūnas ir vynuogynas buvo įrašyti į Domesday knygą. Šią knygą galima pamatyti eksponuojamą Nacionaliniame archyve pakeliui iš Kew sodų į Hamptono rūmus Richmmonde. Tai buvo pirmasis visuotinis Anglijos gyventojų ir turto surašymas, nes naujasis valdovas Viljamas Oranietis panoro sužinoti, kiek ir ko jis valdo. Gyventojai gi, deklaruodami savo žmonas, vaikus, avis, ožkas, grūdus, ir kitą turtą niurnėjo nepatenkinti, kad pirma surašys, o paskui jau ir atims pagal tą sąrašą, tikra svieto pabaiga. Taip ir atsirado surašymo pavadinimas: Book of Doom, Pasaulio pabaigos knyga, paprasčiau- Domesday Book. Kurį laiką pilį valdė Eduardas I ir jo žmona, Eleonora iš Kastilijos. Tapęs našliu, Eduardas I vedė Prancūzijos karaliaus seserį Margaritą, ir jaunavedžiai praleido medaus mėnesį Lydso pilyje. Karalius padovanojo pilį žmonai, pradėdamas pilies, kaip paveldimo valdovo našlės turto, istoriją. Toliau įvyko vienas iš įdomesnių Anglijos įstorijoje nesusipratimų: Eduardas II padovanojo pilį lordui Badlesmerui, tik va savo žmonai, Izabelei Prancūzei, pamiršo apie tai pasakyti. Atvykusią prieglobsčio prašytis valdovę ne tik kad per slenkstį neįleido, bet ir strėlėmis apšaudė. Nepaisant skylės atmintyje, karalius apgulė pilį, ją paėmė, ir nukirsdino lordą Badlesmerą. Našlaujanti Izabelė gyveno šioje pilyje iki pat savo mirties. Richardas II padovanojo pilį savo žmonai, Anai iš Bohemijos. Henrikas IV padovanojo pilį savo antrajai žmonai, Joanai iš Navaros. Valdovė kurį laiką ten bus savo posūnio kalinė, bet paskui bus išlaisvinta ir gyvens čia iki pat savo mirties. Tada valdovas pilį padovanojo Katerinai Valua, kuri buvo tik dvidešimt vienerių metų, kai tapo našle. Ši valdovė bus jau paskutinė, kuri pilį valdys kaip asmeninį savo turtą. Įsimylėjusi, Katerina Valua slapta ištekėjo už Oveno Tiudoro. Po tokios santuokos jai teko iškęsti tradicines paskemes-įkalinimą- bet jų teisėtas palikuonis buvo Edmundas, Richmondo grafas, būsimojo Henriko VII tėvas. Henriko VIII valdymo laikotarpiu pilis buvo pertvarkyta Katerinai Aragonietei, ir karališkoji šeima čia buvo apsistojusi prieš garsųjį 1520 m. susitikimą su Pranciškumi I. Toliau seka ilga, paini, ir ne tokia įdomi pilies ėjimo iš rankų į rankas istorija. Paskutinė pilies kaip privačios nuosavybės savininkė buvo ledi Baillie, mirusi 1974 m. Ji labai norėjo, kad šia pilimi ir parku galėtų grožėtis visi žmonės, todėl pilį paliko visuomenei. Juodoji gulbė, mėgstamas ledi Baillie paukštis, tapo Lydso pilies simboliu.

Viskas, daugiau su istorija Jūsų nebekankinsiu. Eikite, atsineškite šalto alaus.

Undergroundinis Kyoto stiliaus sodas Holland parke Londone.

Holland parko rajonas Londone vilioja pavėpsoti į elegantiškus namus ir prabangias parduotuves. Čia taip pat yra 22 ha dydžio parkas, laikomas vienu iš pačių romantiškiausių parkų vakariniame Londone. Sakoma, kad 2010-2011 m. parke užveisė kiaulių, kurių užduotis yra pamažu savo knyslėmis atkovoti parko teritoriją iš dilgėlių ir kitokių piktžolių. Na, kriuksių aš nemačiau, nes mano planas buvo visame milžiniškame plote susimedžioti nelabai kam žinomą japoniško stiliaus sodą. Apie jį aš pirmą kartą išgirdau Facebook socialiniame tinkle, kai žmonės planavosi kelionę į Londoną ir klausinėjo, ką galima gražaus pamatyti nemokamai. O kadani Japonija yra aplamai Kūtvėlos Achilo kulnas, sausgyslė ir raumuo*, tai šis parkas buvo antru numeriu-po Highgate kapinių- privalomai įtrauktas į kelionės planą. Vienas jo privalumų yra buvimas open 30 min. until dusk, kas gegužės mėnesį gali būti ir aštunta valanda vakaro. Undergroundinis jis yra todėl, kad apie jį žino tik saujelė išrinktųjų ir privilegijuotųjų, jo nėra Lonely Planet knygoje apie Britaniją. Tiesiog juodoji skylė. Kol iki jo atėjau, dar spėjau perkuisti visus pakeliui rastus antrų rankų knygynėlius ir pavarvinti seilę prie prabangių namų, kurių miegamieji tikrai ne spintos dydžio. Dauguma namų, tiesa, apšepę ir tušti, laukia savojo šeicho.

Kūtvėla Kyoto sode, Londonas. 

Kūtvėla lankosi Žingių miško pažintiniame take ir kodėl čia reiktų užsukti Geocaching žaidėjams.

Šis takas yra įrengtas G. Kadžiulio valdoje, Vilniaus raj. Asvejos hidrografiniame draustinyje. Savo įspūdžius apie jį neseniai publikavo Gyvenimas palapinėje. Kadangi tokie takai yra mano silpnybė (kaip ir apžvalgos bokštai bei "Haribo" meškiukai), tai pasikviečiau save į ekskursiją po šį taką kartu su Lietuvos gamtos fondo atstovu R. Karpuška. Kartu su mumis keliavo ir Vilniaus Valdorfo mokyklos moksleiviai su lydinčiais pedagogais.

Nuoroda į taką.

Trys Estijos dienos: trečioji diena-vėl Talinas.

Po sočių pusryčių anksti išsiregistravau iš viešbučio. Šiek tiek po 8.00 val. ryto jau buvau Talino autobusų stotyje, kur palikau savo nemenkai kelionės grobio prikimštą kuprinę savitarnos saugykloje. Mano turtas visgi buvo pakankamai nedidelis, tai tilpo į spintelę už 1 EUR (saugoma 24 val.). Ant rakto nebuvo spintelės numerio, todėl teko užsirašyti į visuomet su savimi kelionėn pasiimamą užrašų knygelę. Anksčiausiai atsidarantis šios dienos lankytinas objektas dirbo nuo 9.00 ryto, todėl, kaip ir buvau planavusi, nuvažiavau prie tos vietos, kur atsiveria vaizdas į Talino uostą (maždaug 2-3 stotelės nuo "Russalkos"). Kadangi viešbutį vis geruoju minėjau, tai galiu dabar ir viešai jį pagarsinti. Gyvenau Center Hotel viešbutyje. Atsiliepimai apie jį internetinėse rezervacijų sistemose baisūs, jau buvau beatšaukianti rezervaciją, bet gerai, kad to nepadariau. Tik nesupratau, ar čia konkurentai darbuojasi, ar žmonės tiesiog išpindėję.Viskas buvolabai gerai, išskyrus kažkokį girtą suomį, kuris paskutinę naktį blaškėsi koridoriais ieškodamas savo kambario, todėl blogai miegojau.

Mano vienvietis kambarys su patogumais. 

Virdulys ir mikrobanginė krosnelė. 

Šaldytuvas ir televizorius. 

Pusryčiai. Košė buvo labai skani.

Keturi metų laikai per vieną dieną Rūdninkų girioje.

Žygio išvakarėse siautė baisi pūga. Vietomis tiesiog žemė su dangumi maišėsi, vaizdas televizoriaus ekrane trūkčiojo, vėjas stūgavo buto ventiliacijos angose, o vonios durys pačios atsidarinėjo nuo skersvėjo (creepy O_O). Šįkart paskambino tėtė ir paklausė, ar rytoj tupėsiu name po kaldra. Ne, pasakiau aš, juk rytoj-žygis. Šitu klausimu mano šeima jau seniai į mane ranka numojusi- come rain or shine, jų tikras vaikas vis tiek į žygį eis. Šį kartą mūsų negausios, bet užtat kokybiškos kompanijos tikslas- 20 km atstumas Rūdninkų girioje ir pelkėje maršrutu Rūdninkai-Kernavo ežeras-Kidarai.

Mūsų autobusas į Rūdninkus. Oras-kaip matote. 9.00 sekmadienio rytas. 

Autobusas į Rūdninkus didelis, telpame visi. Problema su žygiais būna būtent neadekvatus transportas, tenka atsisakyti nemažai maršrutų arba užsakinėti transportą patiems.

Strateginė minutės pertraukėlė. 

Karolio tiltas Prahoje- vienas geriausiai žinomų tiltų Europoje.

Reportažą apie Prahos įspūdžius pradedu bene geriausiai žinomu jos simboliu-Karolio tiltu. Magiškajame, auksiniame, šimtabokščiame Golemo mieste ant Vltavos upės krantų šis tiltas jungia Senamiestį (Stare Mesto) su Mažuoju miestu (Mala Strana). Kryžiaus riterių aikštėje, ant senojo valdovų karūnacijos kelio, stovi Karolio IV statula, kurio vardu ir pavadintas tiltas. Karolis IV buvo Jono Liuksemburgiečio ir Elžbietos iš Bohemijos sūnus. Pirmoji Karolio IV žmona buvo neabejotinai karališko kraujo nuotaka Blanša iš Valua, po jos mirties valdovas vedė vėl-Aną Palatinietę (Bavarę), Aną Šveidnic ir Elžbietą iš Pomeranijos. Karolio IV valdymo laikotarpis laikomas Bohemijos aukso amžiumi,o Praha tapo Šventosios Romos imperijos sostine.

Stare Mesto (Senamiesčio) pusės vaizdas.

Kelionė į Provansą, trečioji diena: Šveicarijos Reino kriokliai ir Liucerna

Mūsų autobusas jau nuo pirmųjų kilometrų Vilniuje rodė kaprizus ir paskutinę transporto susidėvėjimo stadiją- pragariškas bildesys ant stogo, cypiantis katinas po kojomis, sugedęs kondicionierius. Palyginus su kitais dviem autobusais, kurie atvažiavo paimti kitų turistų iš Vilniaus, jis išvis atrodė kaip grabas ant ratų. Leidžiantis serpantinais Čekijoje "katinas" taip cypė, kad moterys vis klausinėjo, ar tik ne stabdžiai namo išėjo. Neapsikentę atakavome agentūras skambučiais ir pagaliau buvo nutarta vežti autobusą taisyti, kol mes pusryčiausime. Taigi, jam jau vėluojant 2 val. mūsų paimti, bimbinėjome po tą patį nedidelį vokišką miestelį.*

Imkit kam ko reikia. Tas narvelis būtų kokiam žiurkėnui pravertęs.

Uostėm rožes ir laukėm.

Pagaliau vidrudienį pajudėjome Šveicarijos link.

Klaipėda: kas liko už kadro

Mūsų trys didieji miestai- Vilnius, Kaunas ir Klaipėda- yra visi skirtingi. Vilnius yra pripažintas Baroko miestas su Viduramžių gatvių tinklu senamiestyje, nors modernėjančiame mieste tas barokas dusdamas skęsta pliene, stikle ir cemente. Kaunas yra Renesanso miestas, su aiškiu tokiems miestams geometriniu planu, grazie a Bona Sforza. Na, o Klaipėda yra vokiško stiliaus miestas su fachverkiniais pastatais. Klaipėda man paliko dvejopą įspūdį, love and hate at the same time. 

Keliavau su TOKS autobusų firma. Autobusas Klaipėdą pasiekia greičiau nei traukinys, žymiai patogiau sėdėti (nesant žmonių-ir gulėti). Bilietą pirkau internetu gerokai prieš kelionę. Bilietas į abi puses kainavo kažkas apie 85 LT, bet 18 LT kainavo taksi į autobusų stotį, todėl reiktų pridėti prie kelionės kainos. Autobuso išvykimo laikas buvo 6.00 ryto, kai dar joks visuomeninis transportas nekursavo. 9.45 buvome Klaipėdoje.

Nakvynės pradėjau ieškotis labai anksti. Hosteliai, t.y. mano finansinio pajėgumo įstaigos, yra tik dvi, abidvi siūlo mixed dorms. Šios kelionės metu būčiau mielai ėmusi vienvietį kambarį, bet tokio tiesiog nebuvo. Į mixed dorm nenorėjau dėl saugumo ir privatumo priežasčių. Svečių namai ir viešbučiai skelbė tokias kainas, kad  beliko tik gūžčioti pečiais. Mano graudulingas atsišaukimas į visuomenę sulaukė atgarsio ir man buvo parekomenduotas vienos mokyklos bendrabutis, nesant jų užsakymų priimantis iš pašalies, už labai padorią kainą. Buvo duotas ir telefono numeris. Bet aš nepasitikiu telefonais ir rezervacijomis, kurių negaliu atsispausdinti. Taigi, galiausiai perlipau per save ir, che sera sera, užsisakiau lovą dviem naktims keturviečiame kambaryje Klaipeda Hostel. Išpurčiau ilgai kauptą kiaulę-taupyklę ir galiu asmeniniu pavyzdžiu pailiustruoti, kad monetų kaupimas yra rezultatyvus, nes sukauptos sumos užteko nakvynei apsimokėti, apie 70 LT. O pasisekė kaip aklai vištai grūdas: pirmą naktį miegojau visiškai viena, o antrą naktį buvo vidutinio amžiaus moterėlė porai valandų. Šis hostelis yra tik per gatvę nuo autobusų stoties ir per gatvę nuo geležinkelio stoties, 20 min. pėsčiomis iki senamiesčio, šalia yra IKI parduotuvė ir kavinė bei viešojo transporto sustojimas. Autobusas Nr. 8 veža iki senamiesčio, Akropolio ir BIG'o. Hostelyje yra dušas, saugojimo spintelės, patalynę ir rankšluostį galima išsinuomoti, yra šaldytuvas, arbatinukas, viryklė, indai, nemokamai galima gauti Klaipeda In Your Pocket žurnaliuką, o lietui lyjant-pasiskolinti skėtį. Aš buvau ekstazėje, o čia kaip iš Užkalnio visas žąsis gauti.

Hostelio WC. Samurai Champaloo.

Triguba K: Kūtvėla ir "Kruzenshtern" Klaipėdoje

Balandžio 19-21 d. buvau Klaipėdoje pasižiūrėti antro pagal didumą pasaulyje mokomojo burlaivio "Kruzenshtern". Ši geniali mintis mane susirado, apniko ir nedavė ramiai miegoti naktimis dar per turizmo mugę "Adventur".  Turbūt pamenate mano graudulingą kreipimąsi į visuomenę "Nepalik Kūtvėlos nakvoti ant suoliuko Klaipėdoje" ir labai ačiū geros valios žmonėms, suskatusiems padėti.

Reklama:

Šaltinis: http://en.wikipedia.org/wiki/Kruzenshtern_(ship) (c) Żeglarz

 Realybė:

Bet apie viską iš pradžių.

Fiat Lux. Šiluma-irgi.

Ketvirtadienį dalyvavau ekskursijoje po Energetikos ir Technikos muziejų ir Vilniaus elektrinę (tą, kur prie Gariūnų). Šitą muziejų seniai ketinau aplankyti, tik vis tinginystė ir apsileidimas neleido, bet dabartinės progos jau praleist nebuvo galima, ogi ir Kūtvėlos žodį dalyvauti buvau davusi. Energetikos ir Technikos muziejus iš tolo atpažįstamas dėka šios mergicos ant stogo. Tik kol kas neaišku, kieno ta trečia ranka?

"Elektra".

Žygis Neries regioniniame parke

Vakar turėjau progą sudalyvauti žygyje po Neries regioninį parką. Dukart manęs įkalbinėt nereikėjo, nes ton kryptin pasiduoti seniai norėjosi. Didelis tas parkas, pavyko tik dalelytę pamatyti. "Rudens takais" žygių dalyviai susirinko prie Spaudos rūmų 15.00 ir kas buvo su mašinomis pasidalijo tuos, kurie be savo transporto buvom. Daugiausia susirinko vyresnio amžiaus žmonių, šiaurietiškojo ėjimo lazdomis nešinų (čia aš apie tuos, kurios, būna, nepagarbiai "pencininkais" išvadina). O kiek jie jėgos ir energijos turi! Duok Dieve, kad mes tokie būtume kai ateis laikas.

Žygio vadovas Algimantas Jucevičius veda trumpą instruktažą.

Tarptautinė paukščių diena

Balandžio 1-ąją yra minima Tarptautinė paukščių diena ( ir ne, čia ne Balandžio 1-sios pokštas). Pasaulyje ji minima įvairiais renginiais, Lietuvoje šią dieną paminėjo Pavilnių ir Verkių regioninių parkų Direkcija ir Lietuvos ornitologų draugija. Renginio programą sudarė trys dalys: ornitologo Gedimino Petkaus paskaita apie inkilus, filmo "Gandrai visada grįžta namo" peržiūra, ir inkilų kėlimas parko teritorijoje. Nors renginys sutapo su Verbų Sekmadieniu ir oras nelepino, žmonių susirinko nemažai. Daug buvo vaikų, kurie renginio pabaigoje galėjo įkelti savo inkilus.

Verkių ornitologinis takas

Į Verkių parką užsukau atsitiktinai, norėjau pasmalsauti dėl išleistų informacinių leidinių (artimiausiu metu ketinu pereiti Verkių Kalvarijomis). Ten tarp nemokamai platinamų leidinių direkcijoje (name su kupolu) pasitaikė ir lankstinukas apie Verkių ornitologinį taką. Susidomėjau! Eiti buvo nelengva, nes esu įpratusi žiūrėti po kojomis, o ne užvertus galvą, betgi inkilai nekabinami sulig keliais aukščio. Dar supratau, kad kitąkart reiks pasiskolinti žiūronus, o vadovą paukščiams pažinti teks ne tik kad iš lentynos išimti dulkes valant, bet ir atsiversti.

Pradžiai šiek tiek informacijos iš lankstinuko: "Dėl kraštovaizdžio įvairovės ir nenuniokotų aplinkinių miškų ši teritorija labai pamėgta įprastų miško paukščių, ypač tų, kurie gyvena brandžiuose medynuose, o peri ir jauniklius augina natūraliose medžių drevėse ar uoksuose.[...]Brandūs medynai geninius paukščius vilioja dar ir todėl, kad jie be didelio vargo randa įvairių vabzdžių-medžių kenkėjų, kuriais maitinasi ištisus metus. Tokiu būdu šie paukščiai reguliuoja kenkėjų populiacijas ir neleidžia jiems plisti gretimuose miškuose.[...]"

Štai šiame pastate su kupolu yra įsikūrusi direkcija.