Trys Estijos dienos: trečioji diena-vėl Talinas.

Po sočių pusryčių anksti išsiregistravau iš viešbučio. Šiek tiek po 8.00 val. ryto jau buvau Talino autobusų stotyje, kur palikau savo nemenkai kelionės grobio prikimštą kuprinę savitarnos saugykloje. Mano turtas visgi buvo pakankamai nedidelis, tai tilpo į spintelę už 1 EUR (saugoma 24 val.). Ant rakto nebuvo spintelės numerio, todėl teko užsirašyti į visuomet su savimi kelionėn pasiimamą užrašų knygelę. Anksčiausiai atsidarantis šios dienos lankytinas objektas dirbo nuo 9.00 ryto, todėl, kaip ir buvau planavusi, nuvažiavau prie tos vietos, kur atsiveria vaizdas į Talino uostą (maždaug 2-3 stotelės nuo "Russalkos"). Kadangi viešbutį vis geruoju minėjau, tai galiu dabar ir viešai jį pagarsinti. Gyvenau Center Hotel viešbutyje. Atsiliepimai apie jį internetinėse rezervacijų sistemose baisūs, jau buvau beatšaukianti rezervaciją, bet gerai, kad to nepadariau. Tik nesupratau, ar čia konkurentai darbuojasi, ar žmonės tiesiog išpindėję.Viskas buvolabai gerai, išskyrus kažkokį girtą suomį, kuris paskutinę naktį blaškėsi koridoriais ieškodamas savo kambario, todėl blogai miegojau.

Mano vienvietis kambarys su patogumais. 

Virdulys ir mikrobanginė krosnelė. 

Šaldytuvas ir televizorius. 

Pusryčiai. Košė buvo labai skani.

Bet manęs laukė stiprus nusivylimas, nes uostą gaubė tirštas rūkas.

Ten kažkur horizonte yra Talino miestas. 

Talino promenada. 

Paukštukai. 

Na, ne tai ne. Grįžau į centrą, tramvajumi nuvažiavau iki geležinkelio stoties, tenais persėdau į autobusą ir nuvažiavau iki "Zoo" stotelės. Turbūt aišku, kad važiavau į Talino zoologijos sodą. Dar 1939 m. įkurtas zoologijos sodas yra vienintelis Estijoje ir pats lankomiausias iš Baltijos šalių zoologijos sodų, šiuo metu labai renovuojamas. Jis atsidarė kaip tik tuo metu, kai išlipau iš autobuso, perėjau gatvę, ir įbedžiau nosį į kainininką. Reikia prisipažinti, kad nesu didelė zoologijos sodų gerbėja, nes manęs nežavi už grotų laikomų gyvūnų vaizdas, bet apie Talino zoologijos sodą buvau girdėjusi gerų atsiliepimų. Po apsilankymo, net nežinojau, ką ir galvoti. Iš vienos pusės, viskas įrengta gana moderniškai, kita vertus, grotų dar neatsisakyta ir lyjant tie visi gyviai atrodė nelaimingi. Viename paukščių narve netgi kėkštą mačiau. Plėšriųjų paukščių skyriuje kažkodėl buvo užtverti praėjimai, todėl patempusi lūpą tik pasibraižiau aplink. Pavėsinėje buvo įrengtas va toks stendas, parodantis, kokie dideli gali būti plėšrieji paukščiai.

Va toooks sparnų mostas. 

Į didžiausią paukščio mostą tilptų viena Kūtvėla (1,76 cm). Pats didžiausias mostas priklauso kažkam, moksliškai vardu Gyps Himalayensis. 

Daug laiko praleidau žiūrėdama į pelėdų skyriaus gyventojus. Tiksliau, tai jie žiūrėjo į mane ir man buvo absoliučiai aišku, ką jie apie mane galvoja.

"Ė, žmogau, a girdž, ką yr?"- klausia Asio Otus, šiaurinė ilgaausė pelėda. 

Budorcas taxicolor, arba takinas. 

Takinas. 

Takinas žino, kur durys. 

Leiskit į tėvynę....

Kupranugariai.

Kupranugariai neseniai susilaukė šeimos pagausėjimo. 

Kūtvėla prie kupranugarių aptvaro Talino zoologijos sode. 

Sparnuotas padaras.

Vandens paukščių skyriuje galima vaikščioti štai tokiais mediniais takais. 

Paukščiams stebėti yra ir speciali pavėsinė. 

Paukštynas kaip reikalas. 

Gulbės tuoj prisistatė, nes čia pat yra lesalo automatas (0.10 EUR). 

Baltasis lokys. 

Žaislai, vadinasi. 

Porą valandų pasivaikščiojusi ir paburnojusi, kad pirmadieniais nedirba dramblių namas ir krokodilų ūkis, grįžau į tą pačią stotelę, kurioje išlipau, ir to pačio numerio autobusus tęsiau kelionę iki stotelės "Rocca al mare". Čia autobusas sustoja kaip tik priešais etnografinio muziejaus vartus. Nuoroda: Estonian Open Air Museum. Kalbant apie zoosodą, priešais jį yra didžiulis prekybos centras, jeigu kas norėsite suderinti apsipirkimą su meile gamtai (ar tai pati gamta Jus pašauks, if you know what I mean).

Talino "Rumšiškių" žemėlapis.

Etnografinės sodybos vaizdas. 

Dideli stogai čia populiarūs. 

Merginų trobelė įvairiems reikmenims laikyti, o vasarą ir miegoti. XIX a. 

Malūnas. 

Žvejų tinklams laikyti. 

Bažnyčia.

Gaisrinė, 1928 m. Tokias gaisrines statė savanoriai gaisrininkai ir jos buvo labai populiarios Estijoje 1920-1930 m. Yra aukštas bokštas, bet ne tik varpui- ten buvo džiovinamos žarnos po gaisro gesinimo. Gaisro atveju, gaisrininkai turėdavo atvykti iki 10 km nuo savo vietinės gaisrinės. 

Parduotuvė, 1914 m. Joje yra visko, pradedant arklių pasagomis ir baigiant siūlų špūlėmis, netgi žalio stiklo karolius mačiau. Čia pardavėjos ir gyveno. Ši parduotuvė veikė iki sovietų atėjimo 1940 m.  Viduje tokia faina šneki moterėlė man papasakojo viską ir aprodė. Galima nusipikrti šokolado su a la vitažiniu įpakavimu ir vietinės kilmės vyno.

Mokykla, apie 1875 m. Klasėje kabo  Rusijos caro portretas.  Mokslas buvo organizuojamas taip, kad vasaros metu vaikai galėtų padėti tėvams ūkyje. Mokslas čia truko trejus metus. 

Namelis ant akmeninių pamatų. 

Iš kitos pusės.

Akmenų tvoros apsuptyje. 

Tokius mes kaime "liūbais" vadinome. 

Akmens mūro pastatas. 

Toks dailutis, įsiasmeninau. 

Labai dailios durys.

Žvejų pastatai.

Dailus stogas. 

Atkreipiau dėmesį į vartus. 

Tvora sunešta iš akmenukų. 

Dar vienas malūnas. 

Malūnų eilė. 

Jaukus namelis su viduje verpiančiomis darbuotojomis. 

Karčemoje gavau karštos tirštos žirnių sriubos ir patenkinta krebždėjau toliau (durys tai baisiai keistai pas juos surėdytos, jeigu ką, dar reikia mokėti vidun įeiti). Buvo maždaug 14.00 val. ir pradėjo kristi pirmieji šios dienos lietaus lašai. Rūkas buvo išsisklaidęs, todėl norėjau grįžti į tą vietą, iš kur turėtų matytis Talino uostas. Na, o kai Kūtvėla užsispiria, tai ir kiaurai sieną pereina. Išlipau kiek toliau nei pirmą kartą šį rytą, ir kaip tik pataikiau prie kažkurio iš muziejų. Vidun nėjau, tik nufotografavau liūtą fontane,-jau šiandien muziejų aš soti.

Liūtas fontane. 

Dailus fontanas. 

Netoliese-paminklas 1944 m. karo veiksmų aukoms. 

Paminklo fragmentas. 

Ugnis? Paukščiai? 

Talino išvaduotojai/ "išvaduotojai". 

Paminklas matomas iš tolo. 

Talino uosto vaizdas. 

Realybėje vaizdas buvo gražesnis, nei gavosi nuotraukose, bet bent jau pabandžiau. Tuo labiau, kad man tai nieko ir nekainavo, nes dar galiojo mano trijų parų viešojo transporto bilietas. Bet oras buvo nenusiteikęs toliau man leisti, kaip dabar sakoma, turėti gerą laiką, tai nusprendžiau grįžti į senamiestį ir pasėdėti kur nors kavinėje. Iki autobuso į Vilnių išvykimo turėjau dar geras penkias valandas.

Viršutinis Talino miestas ant Tompea kalvos.

Nelengva būti moterimi. 

Į senamiestį ėjau mažiau turistų numintais takais. Po savo mėlynu skėčiu atrodžiau taip šauniai, kad rusai turistai mane fotografavo atminčiai. Tik va eurų pamiršau paprašyti :-(

Talino gynybinė siena.

Talino mūrai. 

Net ir lyjant gynybinė siena atrodo įspūdingai.

Nė gyvos dvasios. 

Kūtvėla blaškosi po Talino senamiestį. 

Tuštuma. 

Talino senamiesčio užkaboriai. 

Asmenukė atminčiai. Lyja ar nelyja, Kūtvėla eina miesto tyrinėti. 

Dvasinga nuotrauka. 

Šlapia nuo lietaus Estijos vėliava ir katinas ant stogo. 

Dailus namo fasadas. 

Užskaitau. 

Katerinos praėjimas. 

Kai lyja, tai menininkai turbūt nelabai įkvėpimą jaučia.

Šlapia čia. 

Tipiški Talino senamiesčio pastatai. 

"Olde Hansa"restoranas, o už kampo- mano skanieji pyragėliai su kopūstais. 

Kai būsite Taline, tai būtinai nueikite į "III Dragon" rotušės pastate tų pyragėlių su kopūstais paragauti. Traški mielinė tešla-nom nom nom. Jeigu pasiseks, dar karštus gausite. Ten dar turi kažko, vadinamo elk soup, bet nesinori tikėti, kad mėsa yra būtent ta. Labai skaniai ir nebrangiai užkąsite, jeigu laiko laukti restorane karšto patiekalo neturite. Pati gi įlindau į kitą savo mėgstamą kavinę (turbūt reiks kokią e-knygą sudėti apie Kūtvėlos mėgstamas kavines Taline) ir nepalaikiau nuodėme užsisakyti karšto vyno, nes atidrėkusi buvau iki snargliavimosi-tai jau pardon už išsireiškimą. Išleidau paskutinius eurus karštam vynui, ir tada valgyti užsimaniau kuom rimčiausiai. Pamaniau, kad visgi reikia papietauti stipriau, nes laukia ilga kelionė namo. Pasišildžiusi jaukioje aplinkoje nuspūdinau iki Viru Keskus prekybos centro, kur bankomate išsigryninau pinigų ir vienoje kavinėje papietavau ir bižuterijos parduotuvėje nusipirkau nebrangius auskarus (brangius tai kada nors Prahoje pirksiu, su granatais tokius). Tada, kuom begėdiškiausiai apiplėšta neduodančio grąžos automato prie tualeto durų (taigi, net klientai moka papildomai už tokias paslaugas), nuvažiavau į Talino autobusų stotį ir porą valandų dar be tikslo marinavausi bevieliame internete kol atvažiavo mano autobusas. Jis nebuvo pilnas, todėl džiaugsmingai sušukau "Hallelujah Lord be praised" ir susirangiau ant dviejų sėdimų vietų. Tą naktį sudariau penkias valandas miego-netgi labai gerai, sakyčiau. Vilniuje buvome po šeštos valandos ryto, išlipau prie "Panoramos" ir 49 numerio autobusu grįžau į savo mieluosius Baltupius, kur kritau patalan karžygės miegu iki vakaro.

Tai tokia ir buvo ta kelionė į Taliną, papasakota čia praleidžiant vieną kitą nereikšmingą detalę.

Su meile, kaip visada susivėlusi ir įrėmintais suvenyriniais atvirukais sienas apsikarsčiusi, Jūsų

Kūtvėla Lietausmergužėlė