Reportažo partneris: Utenos turizmo informacijos centras.
"Jau esame nusikratę bjauriu ir mus žeminančiu prietaru, jog tuo tik esą verta domėtis ir stebėtis, ko svetimose šalyse gali pamatyti, o ko mūsų pačių žemėje yra, į tai nesą prasmės nė žiūrėti; nebėra man reikalo kalbėti, jog pažinti, kas yra aplinkui mūsų gimtąją trobą, nūnai yra tapę būtinu dalyku, ir svarbiau tatai yra mūsų tautiečiams negu užsienių visos prašmatnybės ir gražūs renginiai [...]"- rašė kunigas, literatas, kraštotyrininkas, Žemaitijos bajorų šeimoje gimęs Liudvikas Adomas Jucevičius (1813-1846). Teisybę parašė-egiptus ar turkijas dažnas lietuvis geriau pažįsta negu savo kraštą, todėl šį kartą Kūtvėla išsirengė patyrinėti paslaptingąją Nalšios žemę.
Nalšios žemė rašytiniuose šaltiniuose minima tik 1229-1298 m., paskui ji buvo inkorporuota į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir jos atskirų paminėjimų nebebuvo. Nėra tiksliai sutariama dėl Nalšios lokalizavimo, bet Česlovas Kudaba tvirtino, kad "Nalšios žemėje pateka saulė". Viduramžių Lietuvos geografija, pasak istoriko Gintauto Zabielos, yra menkai tyrinėta sritis, ypač mažai žinoma apie istorinės Lietuvos branduolį- Rytų Lietuvą. Istoriografinė tradicija Aukštaitijai priskiria Nalšią, Deltuvą, Upytę, Lietuvą, Nerį ir Deremelą. Nors Nalšia buvo didelė žemė, rašytiniai šaltiniai apie ją skurdūs. Žymiausias Nalšios kunigaikštis buvo Daumantas, kurio žmoną, kaip rašo istoriniai šaltiniai, "sulaikė" karalius Mindaugas. Pavydo apimtas (kitur tvirtinama, kad politinių aplinkybių apimtas) Daumantas nužudė Mindaugą, o tada su trim šimtais žmonių bėgo nuo keršto į db. Rusijos žemes, priėmė stačiatikių krikštą, vedė Aleksandro Nevskio anūkę Mariją, tapo Pskovo kunigaikščiu, o po mirties tapo dar ir stačiatikių šventuoju; jo žmona jį pergyveno aštuoniolika metų, o našlauti pasitraukė į vienuolyną ir pasirinko Mortos (Marfos) vardą, ji taipogi kanonizuota. Pskove Mirožo vienuolyne buvo saugoma ikona, kur šalia Mergelės Marijos nutapyta šventoji kunigaikščių Daumanto ir Marijos pora, dabar ji yra viename Pskovo muziejuje. Pskovo pilies įtvirtinimai tebevadinami Daumanto siena. Istorinės Nalšios žemės apėmė dabartinius Ignalinos ir Švenčionių rajonus, dalį Molėtų, Utenos ir Zarasų rajonų, siekė db. Breslaują Baltarusijoje. Būtent Utenoje mudu su Ursulijumi Lepečkojausku ir apsilankėme. Beje, kas dėl tekančios saulės, tai Utenoje 1956 m. vasario 1 d. užfiksuotas Lietuvos šalčio rekordas su minus 42,9'C. Matyt, tą dieną saulė buvo pasislėpusi.
 |
| Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Utenoje. |
Įvedus į Gūglę "kelionė į Uteną" galima surasti įdomių paieškos rezultatų, tik ne visai tokių, kokių galima tikėtis: "Vienas vyras nepatenkins visų tavo poreikių. Ką daryti?", "Laidojimo paslaugos Utenoje" (ačiū, man dar anksti), "Utenos dekano vizitacijos ataskaita 1900 metais". Tai rodo, kad Utena nėra didelis taškas Lietuvos turizmo radare, todėl tikiuosi, kad šis reportažas bus naudingas informacijos šaltinis. Utenos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1261 m., kai Mindaugas perleido Uteną (tada-Utten) kalavijuočių ordinui už suteiktą pagalbą*. Utenos vardas kildinamas iš to paties arba panašaus vardo upelio, nors yra ir legenda apie kunigaikštį Utenį, pastačiusį Utenos pilį ir taip įkūrusį miestą.
Utenos herbe-pasaga, laimės ir sėkmės simbolis. Ją radusieji namo nešdavosi, "ausytėmis" aukštyn virš įėjimo į namą durų kaldavo linkėdami, kad namuose visada visko pilna būtų. Tik turtingi žmonės galėjo sau leisti geležį švaistyti arkliams kaustyti. Arkliai čia mylimi, artojui duoną uždirbdavo, o regionas garsus žirgų lenktynėmis ant užšalusių ežerų. Tačiau Utenos herbas buvo sukurtas kreivarankiškai 1969 m. sovietmetyje, todėl gavosi nei šioks, nei toks- kokie turtai gali kauptis tokioje pasagoje, kuri aukštyn kojomis viską išbarsto? Aštuonkampė žvaigždė herbe reiškia sparčiai augantį miestą, o ir šiandien Utena garsėja savo pramonės rajonu: čia įsikūrė mėsos, pieno, tekstilės, alaus pramonės įmonės.
*Istorikas Tomas Baranauskas
teigia, kad šis Mindaugo dovanojimo aktas yra vėlesnė falsifikacija, o iš tiesų Utena pirmą kartą paminėta 1373 m. Hermano Vartbergės Livonijos kronikoje.
