Baltijos kelionių burbulas. Ką įdomaus siūlo Latvija? Dauguvos kilpos, Slutiškių sentikių sodyba, Pliaterių palikimas Kraslavoje ir Agluonos bazilika.

Antros dienos Daugpilyje rytas apsiniaukęs, bet nors nelyja. Šiandien numatyta labai turininga programa, kurią aš pati užsiprašiau-būtinai šį kartą bent akies krašteliu noriu pamatyti Kraslavą ir Agluoną. Dar yra laiko iki išvykimo, tai pabimbinėju aplink viešbutį.

Daugpilio gimtadienis.

Daugpilio įkūrimo metais laikomi 1275 m., kai Livonijos ordinas dabartinio Daugpilio apylinkėse pasistatė pirmąją pilį. Naujoji pilis arčiau dabartinio Daugpilio buvo pastatyta 1577 m., kai Rusijos caras Ivanas Žiaurusis nusiaubė kraštą ir sunaikino senąją pilį. Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stepono Batoro valdymo metais (šios žemės kaip Livonija buvo istorinės LDK ir vėliau ATR dalis) pilis nebeteko strateginės reikšmės ir valdovas liepė imtis fortifikacijų statybos, Didžiojo Šiaurės karo metais planai atstatyti pilį galutinai žlugo, o laikui bėgant jos likučiai sunyko. Garsioji Daugpilio tvirtovė, kurioje šiandien galima apsilankyti, buvo pradėta statyti 1810 m. Rusijos caro Aleksandro I nurodymu, baiminantis Napoleono atėjimo, bet statybos darbai realiai užsitęsė iki pat 1878 m.

Daugpilyje galima pasivažinėti tramvajumi. 

Latvijos gamta nepatyrusiam žvilgsniui nuo Lietuvos gamtos nesiskiria, tačiau juntasi, kad kraštas rečiau apgyvendintas nei pas mus. Gamtos parkas "Daugavas loki", t.y. Dauguvos upės kilpos, driekiasi nuo Naujenes iki Kraslavos. Šios kilpos laikomos seniausiu geologiniu susiformavimu Latvijoje ir nuo 2011 m. yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo laukimo sąrašą, nors oficialiai dar UNESCO vietovės statuso neturi. Dauguvos upė buvo reikšminga šio krašto gyventojams kaip maisto, vandens ir transporto šaltinis, palei ją statėsi pilys ir kūrėsi gyvenvietės. Vienu metu šis gamtos objektas puikavosi ant latviško dešimties latų banknoto. Mes sustojame prie Vasargelisku apžvalgos bokšto, nuo kurio galima pasigrožėti Dauguvos kilpomis.

Mums dabar nepakeliui, bet man smalsu būtų kada nors ateityje užsukti į netoliese nuo Vasargelisku apžvalgos bokšto esantį Dinaburgo pilies pažintinį taką būtent ten, kur ir stovėjo ta pirmoji Livonijos ordino pilis. Tai jeigu kas keliausite automobiliu ir turite laisvės sau programą pasikoreguoti, galite ir į šį taką užsukti.

Malonūs atradimai Daugpilyje tęsiasi. Daugpilio rajono pasiūlymai turistams: nuo tanko iki alpakos.

Reportažo partneriai Daugpilio turizmo informacijos centras ir autobusų firma Ecolines.

Ryte po pusryčių mus vėl padalino į dvi grupes pagal kalbas. Mano rusų/anglų kalbos grupė rytą pradėjo nuo legendarinio latviško gėrimo "šmakovkos", o mūsų nuodėmę užmaliavojo, jeigu taip galima sakyti, kita mūsų grupė sinagogoje. Paskui apsikeitėme vietomis, juk už gerą reikia atlyginti, ar ne?

Kūtvėla (dešinėje) ir ožys Filia. JuRita zoosodas.

Ar žinote, kas Latgaloje yra tyras kaip šaltinio vanduo ir stiprus kaip tvirtas žemdirbio rankos paspaudimas? Ogi "šmakovka"- ne stipresnė kaip 45' naminė degtinė! "Šmakovkos" muziejus pristato šio tradicinio Latgalos alkoholinio gėrimo gamybos tradicijas. Šiam muziejui įrengti latviai panaudojo dalinę Europos sąjungos paramą. Norintys gali ir įsigyti šio produkto. Nenoriu atimti iš gido duonos, todėl visas technologines ir ideologines vingrybes paliksiu jam išaiškinti per ekskursiją. Yra nedidelė degustacija. Redakcija pasisako už saikingą alkoholio vartojimą.

Darbo priemonė.

"Granionyj stakan".

Laiko mašina.

Ursulijus Lepečkojauskas tikrina laiko mašiną.

Vienu iš šios kelionės pliusų buvo galimybė apsilankyti Daugpilio sinagogoje. Čia galima pasiklausyti gido pasakojimo apie Daugpilio žydų gyvenimą, apsilankyti sinagogoje, pamatyti judaizme naudojamus liturginius reikmenis. Apsilankymą reikia derinti iš anksto, kontaktus nurodo Daugpilio turizmo informacijos centro puslapis (Daugpilio ir Latgalos žydų muziejus ir sinagoga), šio reportažo rašymo metu atsiskaitymas už ekskursiją yra savanoriška auka (dydis nenurodomas). Yra galimybė įsigyti knygelių apie žymius šio krašto žydų kilmės asmenis. Mums ekskursiją vedė gerb. Josifas Ročko. Jis paaiškino, kad sinagoga pavadinta "Kadiš"- tai yra malda, skaitoma artimiausio velioniui giminaičio per gedulingą minėjimą. Sinagogoje yra vyrų ir moterų dalys. Moterų dalys sinagogose sukurtos ne veltui, ir čia anaiptol ne jokie antifeminizmai ar diskriminacijos. Tiesiog, kai Dievas tvėrė pasaulį, jis sutvėrė sutvėrimą, ryškesnį už saulę, gaivesnį už vėją, švelnesnį už pūką- Moterį. Ir vyrams, besimeldžiantiems kartu su tokiu sutvėrimu vienoje patalpoje, sunku sukaupti mintis ir visą dėmesį skirti maldai. Na, sakė mums mūsų gidas, dar moterys baisiai plepa. Va kas neplepa, tai rankraštis, kuriam perrašyti reikia metų laiko, visai kaip vaiką pagimdyti, toks rankraštis su liturginiu tekstu gimsta kaip žmogus, tarnauja žmonėms ir kai susidėvi, jis laidojamas kaip žmogus per specialią ceremoniją, todėl, trūkstant minimalaus vyrų skaičiaus sinagogoje pradėti pamaldoms, toks rankraštis užskaitomas kaip vienas trūkstamas vyras.

Menora ant sinagogos vartų.

Skruzdžių liūtas, gaidžių kopa, meškos šikna, vilko galva: dzūkiškas safaris Marcinkonyse.

"Lietuvos geležinkeliai" savo 160-ties metų jubiliejaus proga dovanojo įvairių nemokamų ekskursijų po savo valdas, todėl po turiningos ekskursijos Kybartuose su dideliais lūkesčiais kitą savaitę nubildėjau į Marcinkonis. Į pačią ekskursiją be reikalo sudėjau tiek daug vilčių, o pati kelionė traukiniu namo vos nepasibaigė Anos Kareninos metodu.

Vilnių ir Marcinkonis jungia tris kartus per dieną atvažiuojantis traukinys. Ši jungtis yra labai svarbi, nes ant jos suverti Paneriai, Lentvaris, Senieji Trakai, Rūdiškės, Varėna, Zervynos...Patys Marcinkonys yra Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, todėl čia mielai traukiniu dienai atvažiuoja užsieniečiai turistai iš Vilniaus. Ekskursija Marcinkonyse turėjo prasidėti 13.00 val., todėl į ją iš Vilniaus buvo patogu atvažiuoti 10.20 val reisu, kuris distanciją įveikia per porą valandų. Vilniuje traukinys buvo pilnas, nes gražų, nors ir apniukusį, savaitgalį žmonės paskyrė išvykoms į gamtą-visur kyšojo dviračiai, miegmaišiai, turisto kuprinės, kibirai grybams ir meškerės, ant kurių vis "užkibdavo" nuolat zujančios uniformuotos traukinio palydovės...Traukinys mums buvo paduotas vėl moderniškasis, keleiviai net aikščiojo iš susižavėjimo, o jau savo vietas užėmusios moterys net pavargo atsakinėti į "Ar čia į Marcinkonis?" klausimus kas trisdešimt sekundžių..."Ne, į Mėnulį",-burbtelėjo viena. Ką aš galiu pasakyti-pats caras, visos Rusios patvaldys, viešpats, didysis kunigaikštis ir žemių paveldėtojas, taip patogiai nevažinėjo!

Atvykome į Marcinkonis.

Kadangi tai buvo vienas iš paskutinių šio ciklo renginių, noriu uždaryti temą komentaru, kas buvo negerai. Kūtvėla nėra kokia nors nedėkinga gyvulė ir todėl pirmiausia nori padėkoti "Lietuvos geležinkeliams" už gražią iniciatyvą, bet organizacines skyles reikės lopyti. Man susidarė toks įspūdis, kad visi renginiai buvo suorganziuoti skubos tvarka ir visiškai neatsižvelgiant į protingumo principus, net patys gidai nelabai žinojo, ką jiems reikės daryti. Ekskursijų pradžia buvo nesuderinta su traukinių atvykimais, todėl arba reikėjo atvykti dviem valandom anksčiau ekskursijos pradžios arba penkiolika minučių vėliau ir tikėtis, kad gidas susivoks palaukti artimiausio traukinio. Nebuvo pasiūlyta į ekskursijas atvykti traukiniais nemokamai, turint tik patvirtintą registraciją, toks jausmas, kad visa programa buvo skirta aplinkinių rajonų gyventojams su nuosavais automobiliais. Gidai suprato savo užduotis skirtingai, todėl ekskursijų sudėtis ir kokybė žymiai skyrėsi, iš anksto nebuvo žinoma preliminari programa, neįvardintos planuojamos lankytinos vietos, todėl iš toliau atvykusiems tai kėlė organizacinių ir informacinių nepatogumų. Atskira tema- vietas rezervavę, bet į ekskursijas neatvykę žmonės. Tiesa, atšaukti ekskursijos elektroniniu būdu ir grąžinti nemokamą bilietą taipogi nebuvo galimybės.

Jeigu Kybartuose mūsų ekskursija truko tris su puse valandos ir mes ne tik kad išvaikščiojome visus Kybartus, bet ir palindome po jais į požemius, tai ekskursija Marcinkonyse truko 45min. ir mes nuo stoties perono nenutolome. Šituom aš nenoriu nieko kritikuoti, tiesiog jeigu važiuoji dvi valandas dėl keturiasdešimt penkių minučių, tai truputį laiko atžvilgiu nelogiška, tik tiek, kad ir pačiuose Marcinkonyse yra kuom užsiimti, bet tai reikia žinoti ir iš anksto planuoti, nes kitas traukinys į Vilnių-tik penktą valandą vakaro. Tiesa, renginio organizatoriai nurodė, kad ekskursijos trukmė bus viena valanda, bet man susirašius su jais negalėjo pasakyti, nei kas ves ekskursiją, nei ką mums ten parodys...Beje, Marcinkonyse nėra bankomato, o grynųjų čia gali prireikti, todėl verta jais pasirūpinti prieš kelionę.

Mūsų traukinukas iš Vilniaus.

Ekskursijos metu sužinojome, kad pirmasis Rusijos imperijoje geležinkelis 1853 m. buvo nutiestas tarp Sankt Peterburgo ir Carskoje Selo (27 km), bet tai buvo privatus caro geležinkelis. Valstybinės reikšmės geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva atskirais etapais buvo nutiestas 1853-1862 m.  Daugpilis buvo prijungtas 1860 m., Vilnius buvo prijungtas dviem metais vėliau 1862 m. Tais pat metais prijungta Varšuva, kuri sudarė traukinių jungtį su Viena. Kelionės traukiniais buvo labai brangios, todėl tai sau galėjo leisti tik aristokratai ar kokie turtingi verslininkai, ne veltui į Nicą žiemomis ant prancūziškos saulytės šildytis juos vežęs maršrutas buvo pakrikštytas "Didžiųjų kunigaikščių traukiniu". Krymo karas (1853-1856) buvo sustabdęs geležinkelio plėtrą, bet jam pasibaigus darbai atsinaujino. Šis faktas svarbus, nes jis parodo, kokia technologiškai XIX a.vid. buvo atsilikusi Rusija- didžioji Europos dalis jau keliavo traukiniais, o Rusijos imperijoje tekdavo samdyti vežiką su arkliu; Europoje buvo galingi garlaiviai, o Rusijoje-nuo vėjo kaprizų priklausomi burlaiviai...Karo neįmanoma laimėti tokiomis sąlygomis. Geležinkelio statybos darbai užsiklojo ant kitų to meto reformų, tarkime, baudžiavos panaikinimo, kai jau vyko savotiška žemės reforma. Geležinkeliams tiesti žemė būdavo išperkama arba nusavinama, dėl to vyko keli teismų procesai, kai žemės savininkai bylinėjosi su caro administracija, o buvo ir tokių vietovių, kurios kategoriškai atsisakė jungtis prie geležinkelio. Caras Aleksandras II įsakė statyti geležinkelį valstybės lėšomis 1857 m. sausio 26 d. Geležinkelis turėjo sujungti 1,250 km. Geležinkelio statybos direktoriaus pavaduotoju paskirtas Stanislovas Kerbedis- šis gabus, talentingas, inovatoriškas inžinierius caro administracijos buvo apdovanotas septyniais ordinais, jo garbei nukalti du medaliai; pirmas pastovus tiltas per Vyslą Varšuvoje pastatytas pagal jo projektą ir pavadintas jo garbei (karo metais susprogdintas, dabar atstatytas kitu pavadinimu ).

Baltų kelias į kuršių paveldą: Bijotai-Rucava-Papė-Grobinia.

Štai ir grįžau iš dviejų dienų kelionės po Kuržemės kraštą Latvijoje, kur pažintinio turo metu buvo pristatomas Interreg Latvija-Lietuva projektas "Baltų kelias", o konkrečiau-kuršių paveldas. Tai buvo organizuota žurnalistinė kelionė, į kurią mane pakvietė Kuržemės planavimo regiono atstovai. Informacija, kurią pateiksiu savo pasakojime, dalinai bus paimta iš šio projekto leidinių.

Baltai yra indoeuropiečiai, bet šiuo metu jie kalba tik lietuviškai ir latviškai. Baltų gentys, kurios gyveno db. Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Kaliningrado srities žemėse, ne visos išliko istorijos eigoje, ne visoms buvo lemta sukurti valstybes, todėl, kad ir kaip liūdna būtų, užkariautos baltų gentys tapo svetimų valstybių dalimi. Šiandien kviečiama keliauti kuršių, žiemgalių, sėlių takais vėl atrandant senąjį baltiškąjį "užtaisą" iš jų gyvenimo būdo, papročių, gamtamaldinės tradicijos, kulinarijos, amatų...Tai-iššūkis, nes Lietuvos teritorijoje Romos katalikų bažnyčia labai aršiai kovojo su pagonybe ir be gailesčio trynė senąją civilizaciją, o štai protestantams latviams šiuo klausimu labiau pasisekė. Šiuo metu yra parengta medžiagos 2145 kilometrams: apie 790 km kuršių, apie 620 km žiemgalių ir apie 735 km sėlių žemių yra įtraukta į pažintinį maršrutą. Turiu iš karto pasakyti, kad maršrutui objektai buvo atrenkami pagal tam tikrus kriterijus, įskaitant jų pritaikymą turizmui-stovėjimo aikšteles, tualetus, informacijos centrus, vertingus archeologinius radinius, publikacijas spaudoje ir pan., todėl visiškai lankymui nepritaikyti objektai, kad ir unikalūs vienai ar kitai baltų genčiai, galėjo neatsirasti maršruto žemėlapyje.

Lankomės etnografiniame ūkyje Kuržemėje.

Kas gi tie kuršiai? Ši gentis gyveno šiaurės vakarų Lietuvoje, db. Klaipėdos ir Palangos apylinkėse, į vakarus nuo Kuržemės iki Ventos žiočių Baltijos jūroje. Kuržemės (Kuršos) pavadinimo kilmė nėra žinoma, manoma, kad taip vadintas "skurdus, krūmeliais apaugęs kraštas" arba "vieta, esanti kairėje". Kuršiai vertėsi gyvulininkyste, žemdirbyste, žvejyba. Kuršių maisto racioną sudarė rugiai, kviečiai, miežiai, avižos, pupos, ropės, įvairių galvijų mėsa, naminiai paukščiai; kuršiai laikė bites ir turėjo daug medaus, o vaškas buvo paklausi eksporto prekė, nes to meto Europos bažnyčių žvakių vaškas dažniausiai buvo iš baltiškų teritorijų. Medžioklės metu maisto atsargas papildydavo sumedžioti stumbrai, elniai, stirnos, bebrai. Kuršiai statė gerus laivus, buvo narsūs kariai ir prekybininkai. Skandinavų sagose jie minimi ir kaip plėšikai- db. Danijos bažnyčiose buvo prašoma Dievo apsaugoti nuo kuršių. Įprastai kuršiai kurdavosi aukštesnėse vietovėse netoli vandens, pvz. ant kalvų dviejų upių santakoje. Gyvenvietes apsaugodavo dirbtiniais pylimais ir grioviais. Kuršių bajorai sugebėjo išsiderėti iš Livonijos Ordino privilegijų ir žemių mainais už tarnybą (šiandien, turbūt, sakytume-"už kolaboraciją su okupantais"). Sakoma, kuršiai buvo turtingiausia baltų gentis. Jie paskutiniai iš pagonių priėmė krikščionybę. Na, ir pabaigai, uždarykime klausima dėl "baltų vikingų". Kai kurie rimti istorikai labai raukosi, kai kuršiai pavadinami "Baltijos vikingais", nes, esą, su vikingais kuršiai nesigiminiuoja. Tačiau kuršių kontekste "vikingas", "vikingavimas" reiškia naujų žemių atradimą, kolonijų kūrimą, avantiūriška gyvenimo būdą. Po nesėkmingų kovų su Ordinu (galutinai kuršiai buvo nukariauti 1267 m.), dalis nepavergtų kuršių asimiliavosi su žemaičiais, žiemgaliais ir lyviais ir kaip atskira etninė grupė kuršiai nebeminimi nuo XVI a. pab. Net ir šiandieninėje Latvijoje, kur mes lankėmės, kai kur kuršių paveldas yra negrynas, su prūsų kultūros priemaiša.

Apie ką paslaptingai tyli Kernavės piliakalniai? Dienos kelionė į pirmąją LDK sostinę.

Kernavės archeologinė vietovė dar vadinama Lietuvos Troja, Lietuvos Pompėja...Šios vietovės reljefą suformavo paskutinis ledynmetis (prasidėjęs prieš 2,6 mln metų ir pasibaigęs, įvairiais skaičiavimais, prieš 10,000-15,000 metų), o čia apsigyvenęs žmogus patobulino šį gamtos kūrinį pagal savo poreikius. Kernavės pavadinimas, kaip ir dažnas reiškinys Lietuvoje, turi du paaiškinmus: faktinį ir legendinį. Manoma, kad vietovės pavadinimas yra hidroniminės kilmės, t.y. pagal artimiausią vandens telkinį, o Kernavė tokius turi netu du, nes Pajautos slėnyje teka Kernavės ir Kernavėlės upeliai. Legendinė pavadinimo kilmė siejama su Romos didiko Palemono anūku Kerniumi. Žinomas istorikas Mečislovas Jučas taip aiškina :" Bychovco kronikos legendinėje dalyje lietuvių kilmės iš romėnų pradininkas yra ne imperatoriaus Nerono giminaitis Palemonas, atvykęs į Lietuvą 18 m. po Kristaus, o Romos kunigaikštis Apolonas, dėl Atilos persekiojimų palikęs savo kraštą 401 m. ir atvykęs Lietuvon [...] bei pasivadinęs Palemonu." Taigi, sakoma, šio Apolono-Palemono sūnus Kunas įkūrė Kauną, o jo anūkas Kernius- Kernavę. Kadangi mūsų krašto didikai mėgdavo pasididžiuoti legendiniais protėviais iš Romos, sakoma, kad iš Kerniui priskiriamo Kitauro herbo giminės kilo didikai Alšėniškiai, Giedraičiai.

Apie Kernavę gerbiamas Skaitytojas turbūt bus jau ne kartą ir ne du skaitęs internetuose, bet tai greičiausiai bus ne taip trūkstami šios vietovės kelionės aprašymai, kuriuos galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, o karčios (nors teisingos) kritikos negailintys straipsniai. Vienas tokių straipsnių Kodėl Kernavė, pirmoji Lietuvos sostinė – gyvas paveldas, tokioje varganoje padėtyje? (2017 m. balandis) kėlė klausimus dėl išskirtinių kelio ženklų nebuvimo, turistams nepritaikytos autobuso stotelės, prasto visuomeninio susisiekimo su Vilniumi, minimaliu turistinių paslaugų skaičiumi pačioje Kernavėje, turizmo informacijos centro nebuvimo...Dažnai kaltinamas sezoniškumas, nes sezonas Kernavėje tradiciškai prasideda gegužę ir trunka iki rugsėjo. Tačiau, kaip sako tie patys mūsų didikų protėviai lotynai, "praemonitus praemunitus", t.y. "kas įspėtas, tas apginkluotas". Taigi, apsiginkluojame ir- į Kernavę!

Kernavės archeologinė vietovė. © Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija.

Iš Vilniaus į Kernavę patogu atvykti autobusu iš Vilniaus autobusų stoties. Patariu pradėti kelionę būtent iš autobusų stoties, o ne lūkuriuoti vienoje iš tarpmiestinio susisiekimo stotelių Vilniuje, nes kartais į reisą išleidžiamas mažylis mikroautobusas ir gali nelikti sėdimų vietų. Bilietas į Kernavę perkamas iš vairuotojo, Vilniaus autobusų stoties kasose ir internetu jis neparduodamas. Ateikite kiek anksčiau ir užsiimkite eilę prie autobuso platformos. Pilna bilieto kaina Vilnius-Kernavė yra 2,90 eur, atgal grįžti kainuos panašiai. Autobuso grafikus rasite čia: Autobusų bilietai. Atkreipkite dėmesį, kai kai kurie reisai yra tiesioginiai, o kai kurie-su persėdimu.

Grybų šventė veda į Varėną gamtos ritmu!

Ilgus metus niekaip neprisiruošdavau į kasmetinius grybavimo atlaidus, dar žinomus kaip Grybų šventė Varėnoje, nes tokios valstietiškos pramogos kažkaip netraukė. Paskui keliauti po Lietuvą pasidarė madinga ir kelionių agentūros pradėjo siūlyti dienos keliones, į kurias aš ėmiau žvalgytis, nes nuveža, parveža, pakeliui kokį grybą parodo. Labai patogu! O šiemet į Grybų šventę susiruošiau grynai iš to suvalkietiško skūpumo (nors gimiau ir augau Vilniuje, Šakių genai pramuša netikėtose vietose), nes Lietuvos geležinkeliai pasiūlė tą dieną į Varėną keliauti su 50 proc. nuolaida. Aš, būdama antros kartos pusiau-suvalkietė, netgi patikrinau bilietų kainas kitai dienai: pilna kaina į vieną pusę maršrutu Vilnius-Varėna yra 3,80 eur, o Grybų šventės dieną iš tiesų buvo 2,00 eur, ir dar šventinis traukinys buvo paskirtas su visa koncertine programa. Tai kaip čia nevažiuosi? Nusipirkau bilietus į abi puses internetu. Tada pasidomėjau, ką dar be grybų turistams Varėnoje galima pamatyti ir čia mane pastebėjo ponia Eglė, kuri pakvietė prisijungti prie kviestinių svečių VIP vagone *insert smug face here*.  Šituom dar papildomai pažymima, kad turintys traukinio bilietą gali nemokamai aplankyti Geležinkelio muziejų tą dieną, kurią galioja jų bilietas.

Šventinis traukinys laukia savo keleivių.

Išlydėtuvės Vilniaus geležinkelio stotyje. 

Neplanuotos žiemos atostogos Izraelyje. Penktoji diena.

Šiandien dieną praleidau tiesiog puikiai. Delfinų rifas su relaksacijos baseinais yra neabejotinai Eilato brangenybė. Ypač kai diena apsiniaukusi ir vėjuota, bet čia tik tarp kitko. Įėjimas mokamas, bet jų internetiniame tinklalapyje pirkdami gausite nedidelę nuolaidą. Kaip jau minėjau viename iš ankstesnių reportažų, apsilankymą baseinuose reikia rezervuoti, nes vienu metu ten pliuškentis gali iki 20 asmenų. Pasirinkau programą už 165 NIS, į kurią įskaičiuoti ir pusryčiai. Mano suvalkietiški genai visą naktį šoko tango, o ryte tik išgėrusi arbatos išskubėjau relaksuotis. Kiek pro šalį, nes pusryčiai čia duodami po relaksacijos, nes su pilnu skrandžiu kas į baseinus eina? Tik Kūtvėla, niekas daugiau.

Rytas delfinų rife Eilate.

Taip ir kviečia prigulti.

Delfinų karalystė.

Katukas.

Mano programa truko 10.00-12.00 val. Tikrai labai apsimoka imti programą už 165 NIS, nes vien tik įėjimas į delfinų rifą kainuoja 65 NIS, o čia dar gauni 2 val. relaksacijos, priklauso nemokama neribojama kava, arbata, apelsinų sultys, vynas (baltas ir raudonas), sausainukai. Paskui-sotūs pusryčiai, ir gali būti komplekse iki uždarymo, kol pati delfinu pavirsi.

Tarptautinė turizmo paroda "Adventur 2015": glostyk vištą, riškis nuometą, ragauk dzūkų bandą ir šiemet keliauk Lietuvoje.

Šį savaitgalį "Litexpo" parodų rūmuose šurmuliuoja turizmo paroda. Nors dalyvių iš užsienio sulaukta mažai (matyt, jie daugiau dėmesio skirs vasario mėnesį Rygoje vyksiančiai turizmo parodai), dalyviai iš Lietuvos šiemet maloniai nustebino.Pasirodo, galim, kai norim.

Bet ne iki galo norim. Nors šeštadienį kursavęs Vilniaus viešasis transportas mane pribloškė seniai nematyta švara-autobusai ir troleibusai net iš išorės buvo nuplauti, o salono viduje drąsiai buvo galima sėstis ant grindų-, bet G2 autobusas taip ir nesustojo stotelėje prie parodų rūmų. Manau, kad tomis dienomis, kai vyksta parodos, ta stotelė yra būtina ir privalo būti padarytas papildomas susisiekimas-kitu atveju tas eskpresas nelabai pasiteisina. Kitas parodos minusas buvo tas, kad nebuvo trijų dienų bilieto. Kūtvėla dėkoja Ūdriui iš Super Kelionės LT už kvietimą apsilankyti parodoje.

Viešasias erdves gaivinantis burbuliatorius persikėlė iš žiemiškojo nesezono meto į Lietuvos salę.Tiek vaikai, tiek suaugę su malonumu burbuliavosi.

Muilo burbulų atrakcija Lietuvos salėje.

Pirmasis metų vynas: Božolė Nuvo ir kiti vyno abrakadabra.

Vartodami alkoholį, Jūs rizikuojate savo sveikata, šeimos ir visuomenės gerove.

Pirmą kartą Božolė (pranc. Beaujelois) vyno paragavau prieš kokius tris metus. Tuomet mano pažįstamas dirbo Panevėžyje, Aukštaitijos siaurajame geležinkelyje, geriau žinomame kaip siaurukas. Taigi, šis siaurukas turi tradiciją kasmet organizuoti šventinę ekskursiją pasitikti jauną ir naują metų vyną. Mano minėtasis pažįstamas paorganizavo to vyno (visiškai skaidriai ir legaliai) ir mums, bet kol mes visi degustuojantys susirinkome į vieną krūvą, tai, kaip visada, praėjo ne savaitė ir ne dvi. Ir taip jau atsitiko, kad šiai progai įsigytasis vynas buvo jau švelniai rūgtelėjęs. Dabar neprisimenu, ar išgėrėme mes tą butelį, ar ne, bet kažkodėl manau, kad visgi išgėrėme.

Božolė regionas yra Burgundijoje, Prancūzijoje. Ši vietovė yra netoli nuo Liono miesto, kuris praeityje buvo garsus savo šilkais. Marija Antuanetė savo pirmąją dieną jau beveik stovėdama ant Prancūzijos žemės buvo tam specialiai pastatytame paviljone (papuoštame Jasono ir Medėjos serijos gobelenais, ironiška, ne?) dofinės perdavimo Prancūzijai ceremonijoje dalyvavusių aristokračių akivaizdoje išrengta iki panagių ir perrengta pagal prancūziškas madas, o kojinės jai buvo atgabentos iš Liono manufaktūrų. Liono manufaktūrose sidabru liejo ir suknias Rusijos aristokratėms, bet tokiais kiekiais, kad net labiausiai mados klausimais ištvirkusiems prancūzams iš brangumo perukai šiaušėsi. Tačiau nepaisant tokio garbingo istorinio patronažo moteriškų aksesuarų klausimais, ilgą laiką jaunas vynas nebuvo laikomas ypatingoje pagarboje:

"It was a young, fruity wine sold in barrels and served in carafes in restaurants in Lyon and in specialized bistros in Paris--strictly the cheap places.  In the early 1950s, this vin nouveau never saw the inside of a bottle or traveled overseas.  But at about that same time, by the strange workings of reverse snobbery, the news spread that it was chic to drink this newly born wine."  Šaltinis: Weimax Wines and Spirits. 

Mano įsigytas vynas priklauso Beaujolais Villages apeliacijai,*  kuri apima trisdešimt aštuonis kaimus šiauriniame Božolė regione. Dėl kalvų, kuriose čia auga vynuogės, šis vynas yra laikomas geresniu, nei kiti Božolė regiono vynai, o ir dirva čia palankesnė vynuogėms, nei molinga žemė pietiniame Božolė regione. Božolė vynui daugiausia yra auginama Gamay rūšies vynuogių (šiame vyne turėtų būti juntamas vyšnios arba braškės poskonis), nors leidžiami ir deriniai su kitomis vynuogių rūšimis. Beaujolais Villages vynas sudaro ketvirtį viso Božolė regiono produkcijos. Šis vynas yra skirtas vartoti iš karto, bet tinkamomis sąlygomis jis gali prasilaikyti iki penkių metų. Šaltinis: Beaujolais Villages Wine.

Šiaip nei aš būčiau ėjusi to Božolė pirkti, nei ką, tik kad pasipylė socialiniuose tinkluose vienas per kitą pasakojimai apie šį vyną, tiesiog kaip iš kokio gausybės rago liejosi. Na, pamaniau, reikia ir man paragauti, jeigu jau visi ragauja. ** Tuo pačiu, pagalvojau, pasiimsiu ir dar anksčiau Vyno Dienose ragauto ir man patikusio balto vokiško vyno butelį-tą tai bent žinai, ką perki. Bet kadangi mano skonis yra kažkur tarp keisto ir išrankaus, tai dar gudriai pasiteiravau, kur Vilniuje yra didžiausia Mineralinių Vandenų (dabar- Bottlery) parduotuvė- juk taip daugiau šansų, kad bus, ko ieškau. Man rekomendavo parduotuvę Jasinskio g. Deja, mano norimo vyno ten nebuvo-išpardavė. Tiesa, konsultantų labui reikia pasakyti, kad jie bandė siūlyti "kažką panašaus", bet kai moteris ką tvirtai įsikala į galvą, tai kad ir su kuolu tašyk-neišmuši. Taigi, duotuoju klausimu paskambino į Panoramos skyrių ir paprašė atidėti butelį (ten buvo likę šeši vienetai). Mat, nors Jasinskio g. parduotuvė didesnė, Panoramos skyriaus sandėlys didesnis. Go figure. Tą dieną iškrito pirmasis sniegas, kuris buvo labiau panašus į pirmą krušą su vėju. Tad tokia buvo atmosfera, kai aš Neries krantine ėjau, grumdamasi su stichija, išsvajotojo alkoholio atsiimti, net suprakaitavau- o jeigu vis dėlto išparduos, manęs nesulaukę? Panoramoje net nustebo, kad toks skambutis išvis buvo, ir paėmė mano ieškomą vyną nuo lentynos, prieinamos visiems mirtingiesiems.

Socialiniuose tinkluose apie Božolė vyną atsiliepimai kol kas labai įvairūs. "Šūdvynis"- pasakė vienas internautas, tai jau atsiprašau gerbiamo Skaitytojo, bet laikau savo šventa pareiga visą teisybę sakyti. Nes apie vynus kalbant meluoti yra nuodėmė. Tokia  ne kažką nuomonė apie šių metų Božolė yra kol kas vyraujanti (o gal žmonės tiesiog ne gurmanai, prie tauraus gėrimo nepratę, visko gyvenime pasitaiko?). Bet jeigu tai šūdvynis, tai, žinokite, nepigus šūdvynis.

Tuo pačiu pasiteiravau gerbiamų prelegentų, koks maistas tinka prie šio vyno. Man labai patinka meniu, išvardintas šiame straipsnyje: Fiona Beckett: TOP FOOD MATCHES FOR BEAUJOLAIS (AND OTHER GAMAY). Dar nebuvau ragavusi suši su vynu, todėl šios dienos eksperimentui pasirinkau savo pirkinį suporuoti su suši iš Ozo prekybos centre esančio "Labuki"- mano nuomone, ten vyniojamas geriausias suši visame Vilniuje.

Suši išsinešimui. 

Dailus kaip Kalėdinė eglaitė mano vyno butelaitis. Va, netgi eiles kurti pradėjau. O dar nė neatkimšau.

Skvarbus ir vertinamas Kūtvėlos žvilgsnis į vertinimo objektą iš arčiau.

Taigi, kur mano kamščiatraukis? Voila!

Kvapas. Mano uoslė-labai jautri, todėl kartais tenka nuo to nukentėti arba pastatyti kitus asmenis į nepatogią padėtį ("O, kažkas neseniai šitame kambaryje valgė apelsiną."), bet kiek beuosčiau, nieko nepavyko užuosti. Vienintelis kvapo įvertinimas, kuris atėjo man į galvą, buvo "kvepia kaip geras raudonas vynas".

Spalva. Tamsiai bordo, pereinanti į juodumą, tiršta-nepasiduoda peršviečiama.

Ašaros neatsirado.***

Skonis. Pirmas gurkšnis-beskonis. Gomuryje jaučiasi nedidelis rūgštingumas, bet skonio natos nepagaunu. Apie tai, kad gali jaustis vyšnia, perskaičiau jau po degustacijos, todėl džiaugiuosi savo asmeniniu atradimu, nes man visgi pagaliau pavyko kažkuriuo liežuvio receptoriumi užčiuopti švelnią, labai švelnią, vos vos juntamą vyšnią, bet jau toooookią lengvą, kaip bitės sparnelis. O vyšnių aš šiaip jau labai nemėgstu.

Derinimas su maistu. Tobulas derinys su suši. Prie prėsko, žalia žuvimi įdaryto suši šis vynas su savo rūgštele dera puikiai (tik vyšnia dingsta kaip nebuvusi, bet gal kada nors tvarkydama kambarius rasiu?), kaip ir puikiai nugęsina aštrumą, kurį suši suteikia suteikia wasabi krienai ir ridikas. Bet reiks dar pabandyti paderinti ir su šalta paukštiena, kaip siūlo rekomendacijos. O prie suši-geriau nesugalvosi.

Bendras įvertinimas 5 balų sistemoje: 2 tvirti balai. Man vis dėlto trūksta kvapo ir ryškesnio poskonio.

Kai išgersiu savo Božolė, tai nulupsiu etiketę ir įklijuosiu į specialų sąsiuvinį su pastabomis. Kai kurios etiketės, iš patirties žinau, pamirkusios vandenyje lengvai atsiklijuoja, o kitas gamintojai taip priklijuoja, kad ir švitriniu popieriumi nenutrinsi. Na, bus matyt, to vyno dar liko pakankamai. Ir viskas dėka pono Georges Duboeuf, kurio dėka trečias lapkričio ketvirtadienis kasmet virsta švente. 2014 metų Beaujolais Villages Nouveau  ir  Beajoulais Noveau iš pono Duboeuf vyno sandėlių nugalėjo 400 konkurentų ir pelnė aukso medalį.

Iki kito susiskaitymo, su meile ir kaip visada susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Šilkinėkojinaitė

* apeliacija (appelation) - geografinė nuoroda, nurodanti, kur buvo užauginta vynuogė ir kur buvo pagamintas vynas.

**Ne, jeigu kas nors trenks galvą į sieną, tai aš netrenksiu.

***Dar būna vadinamos "kojelėmis".

Kūtvėla lankosi lebedų, tevertinų, ir citnago krašte Zervynose.

"Vėlyvas startas pagausina žygeivių skaičių,"- tarė Tadas Šidiškis, apžvelgdamas savo išrikiuotą pulką Vilniaus geležinkelio stotyje, o aš labai džiaugiausi pagaliau ištaikiusi progą pamatyti Zervynas. Dešimtos valandos traukinys per dvi  visiškai neprailgusias valandas pristatė mus į mažytutę Zervynų stotį. Man patinka žygiuoti su Vilniaus universiteto žygeivių klubu, nes mūsų žygiai suderina gamtą ir pažinimą: per tas dvi valandas traukinyje norintys susipažino su Dzūkijos krašto unikalumu. 1283 m. iš Kryžiuočių nuniokotų savo žemių į dar laisvus mūsų kraštus atsikėlė jotvingių gentis. Kaimo pavadinimas Zervynos turi jotvingišką hidroniminę šaknį "zerv", nuo "zerventi", t.y. srauniai tekėti. Gyventojai čia tradiciškai vertėsi bitininkyste, miško gėrybėmis, žvejyba, gerai pažinojo vaistažoles. Šiandien Zervynos 48 sodybų kaimas yra respublikinės reikšmės architektūros paminklas dėl XVIII-XIX a. susiformavusio plano ir liaudies architektūros. Kaime žinoma akmens amžiaus stovykla. Per Vėlines Zervynose vis dar senuoju papročiu dešimt parų kūrenami laužai. Daugiau apie unikalius Zervynų kaimo gyventojų papročius klausykite atsisiuntę 5.83 MB dydžio audio failą iš Dzūkijos nacionalinio parko skilties apie Zervynas. Ir taip jau atsitiko, kad į Zervynas mes keliavome Verbų Sekmadienį. Balandžio pabaigoje senais laikais žemdirbiai sveikindavo deivę Žemyną bundant gamtai po žiemos ir šventė Žiedkelę, kurią Katalikų bažnyčia 325 m. susiejo su Velykomis. Jos būna ne vienu laiku, nes Nicos bažnytinis susirinkimas nsuprendė švęsti Velykas praėjus 14 dienų po pavasario pradžios, t.y. pirmą sekmadienį po vasarinio mėnulio pilnaties, kuri kiekvienais metais būna skirtingu laiku tarp kovo 21 d. ir balandžio 26 d.

Pirmiausia bežyguodami pastebėjome šalia vieno namo rūkstant juodus dūmus ir urmu supuolėme paveldo gelbėti, bet be reikalo-žmonės sau ramiai pirtį kūreno.

Pirtis.

Trys Estijos dienos: trečioji diena-vėl Talinas.

Po sočių pusryčių anksti išsiregistravau iš viešbučio. Šiek tiek po 8.00 val. ryto jau buvau Talino autobusų stotyje, kur palikau savo nemenkai kelionės grobio prikimštą kuprinę savitarnos saugykloje. Mano turtas visgi buvo pakankamai nedidelis, tai tilpo į spintelę už 1 EUR (saugoma 24 val.). Ant rakto nebuvo spintelės numerio, todėl teko užsirašyti į visuomet su savimi kelionėn pasiimamą užrašų knygelę. Anksčiausiai atsidarantis šios dienos lankytinas objektas dirbo nuo 9.00 ryto, todėl, kaip ir buvau planavusi, nuvažiavau prie tos vietos, kur atsiveria vaizdas į Talino uostą (maždaug 2-3 stotelės nuo "Russalkos"). Kadangi viešbutį vis geruoju minėjau, tai galiu dabar ir viešai jį pagarsinti. Gyvenau Center Hotel viešbutyje. Atsiliepimai apie jį internetinėse rezervacijų sistemose baisūs, jau buvau beatšaukianti rezervaciją, bet gerai, kad to nepadariau. Tik nesupratau, ar čia konkurentai darbuojasi, ar žmonės tiesiog išpindėję.Viskas buvolabai gerai, išskyrus kažkokį girtą suomį, kuris paskutinę naktį blaškėsi koridoriais ieškodamas savo kambario, todėl blogai miegojau.

Mano vienvietis kambarys su patogumais. 

Virdulys ir mikrobanginė krosnelė. 

Šaldytuvas ir televizorius. 

Pusryčiai. Košė buvo labai skani.

Adventur 2013: "Kiekvienam - savas kalnas" ir "Sienos mus jungia, o ne skiria"

"Litexpo" parodų centre vasario 1-3 d. surengta bene laukiamiausia metų paroda, skirta turizmui, poilsiui, sportui ir laisvalaikiui. Nors parodos rengėjai neapsiėjo be keletos nesėkmių, pati parodos koncepcija man netgi labai patiko. Taigi, pirmiausia ir pradėsiu nuo tobulintinų aspektų. Kad ir kaip keistai skambėtų, pats parodos pavadinimas "Adventur" man pasirodė gana nevykęs. Paieškos sistemos Internete suranda parodos puslapį tiktai tiksliai žinant, kad tai Lietuvos renginys, o šiaip įvedus tik patį pavadinimą išmetami viskas, kas susiję su anglišku žodžiu "adventures"-bet kas, tik ne parodos puslapis. Kitas, mano manymu, nesusipratimas buvo parodos Facebook paskyros nebuvimas. Nors ir dabar yra žmonių, kurie neturi šios paskyros, gyvena, vedasi, net vaikų susilaukia, bet rinkodariniu požiūrių tai nemaža netektis. Ir, mielieji, kitąsyk pastatykit paties paprasčiausio geriamo vandens automatą.O keisti susitikimų-pasakojimų tvarką ir laiką jau atspausdinus lankstinukus yra žalinga ir, jau atleiskit man, labai neprofesionalu (nes Kūtvėla atvyko 10.00 ryto šeštadienį pasiklausyti apie Azorų salas ir kartu su būreliu lankytojų liko it musę kandę...nors ne, net musės negavom, pasėdėjom tuščioje salėje 20 min. ir išsiskirstėm).

Tai su padų dilginimais tiek, dabar pereiname prie gerų dalykų :-)

Kūtvėla kengūros kūne, ale jau lagaminą susipakavusi.

Teminiai kaimai: atnaujinta 2012 birželis.

Netaip jau ir seniai buvau rašiusi apie naują turistinę kryptį- teminius kaimus. Taigi, man labai malonu pranešti, kad idėja nenumirė popieriuje, o yra sėkmingai įgyvendinama.

Kol kas mūsų kaimai (visi trys jie vadinasi “Pasakų kaimai”, o atskirai – “Lieptų kaimas”, “Paukščių kaimas” ir “Senolių kaimas”) dar derina edukacines programas, bet labai tikimąsi jau liepos mėnesį jas pristatyti visuomenei. Visa su jais susijusi informacija yra skelbiama http://www.inppregion.lt/ tinklalapyje, o detalesnė informacija apie šių kaimų ypatybes skelbiama http://www.inppregion.lt/lt/pasakukaimai. Šis projektas iš dalies finansuojamas Latvijos ir Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos lėšomis.

Bet kuo gi teminis kaimas ypatingas? Teminis kaimas, kaip aiškina projekte naudojamas apibrėžimas, yra vieta, kur vietiniai gyventojai užsiima amatais arba yra išsaugoję kitas liaudies tradicijas (pvz. kepa duoną, renka vaistažoles ir pan.) ir turi galimybę tuo užsiimant pradėti smulkų verslą, pritraukiant turistus ir liaudies tradicijomis bei menu besidominčius žmones.

Taigi, laukiu liepos mėnesio ir tikiuosi, kad bus galimybė asmeniškai apsilankyti šiuose kaimuose ir tada galėsiu detaliau papasakoti apie šią patirtį.

Kūtvėla

Pirmieji Lietuvos teminiai kaimai

Laikau tai geru ženklu, kad tokie straipsniai išvysta dienos šviesą. Labai tikiuosi, kad tai neliks tik projektu popieriuje, o iš tiesų viską pavyks įgyvendinti. Nuoroda štai čia: http://sociumas.delfi.lt/integruokis/liepa-lankytojus-priims-pirmieji-lietuvos-teminiai-kaimai.d?id=54609613

Teminiais kaimais Lietuvos pusėje ketina tapti:

Antalieptė – lieptų ir lieptainių kaimas (Zarasų rajonas)
Cijonai – paukščių kaimas (Ignalinos rajonas)
Vajasiškis – XIX amžiaus kaimas (Zarasų rajonas)

Planuojama, kad lankytojai jau liepos mėnesį galės apsilankyti teminiuose kaimuose. Iš straipsnio kiek sunku nusakyti, kokio pobūdžio bus turizmas šiuose kaimuose, bet manau, kad galėtų būti panašu į Rumšiškes.

Laukčiau komentarų ir pastebėjimų, jeigu žinote daugiau.

Kūtvėla