Mane galima sutikti:

Šilėnų pažintinis takas Neries regioniniame parke, Anykščiai.

2020 m. liepos 17 d., penktadienis

Baltijos kelionių burbulas. Ką įdomaus siūlo Latvija? Dauguvos kilpos, Slutiškių sentikių sodyba, Pliaterių palikimas Kraslavoje ir Agluonos bazilika.

Antros dienos Daugpilyje rytas apsiniaukęs, bet nors nelyja. Šiandien numatyta labai turininga programa, kurią aš pati užsiprašiau-būtinai šį kartą bent akies krašteliu noriu pamatyti Kraslavą ir Agluoną. Dar yra laiko iki išvykimo, tai pabimbinėju aplink viešbutį.



20200711_083545
Daugpilio gimtadienis.
Daugpilio įkūrimo metais laikomi 1275 m., kai Livonijos ordinas dabartinio Daugpilio apylinkėse pasistatė pirmąją pilį. Naujoji pilis arčiau dabartinio Daugpilio buvo pastatyta 1577 m., kai Rusijos caras Ivanas Žiaurusis nusiaubė kraštą ir sunaikino senąją pilį. Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stepono Batoro valdymo metais (šios žemės kaip Livonija buvo istorinės LDK ir vėliau ATR dalis) pilis nebeteko strateginės reikšmės ir valdovas liepė imtis fortifikacijų statybos, Didžiojo Šiaurės karo metais planai atstatyti pilį galutinai žlugo, o laikui bėgant jos likučiai sunyko. Garsioji Daugpilio tvirtovė, kurioje šiandien galima apsilankyti, buvo pradėta statyti 1810 m. Rusijos caro Aleksandro I nurodymu, baiminantis Napoleono atėjimo, bet statybos darbai realiai užsitęsė iki pat 1878 m.

20200711_084000
Daugpilyje galima pasivažinėti tramvajumi. 
Latvijos gamta nepatyrusiam žvilgsniui nuo Lietuvos gamtos nesiskiria, tačiau juntasi, kad kraštas rečiau apgyvendintas nei pas mus. Gamtos parkas "Daugavas loki", t.y. Dauguvos upės kilpos, driekiasi nuo Naujenes iki Kraslavos. Šios kilpos laikomos seniausiu geologiniu susiformavimu Latvijoje ir nuo 2011 m. yra įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo laukimo sąrašą, nors oficialiai dar UNESCO vietovės statuso neturi. Dauguvos upė buvo reikšminga šio krašto gyventojams kaip maisto, vandens ir transporto šaltinis, palei ją statėsi pilys ir kūrėsi gyvenvietės. Vienu metu šis gamtos objektas puikavosi ant latviško dešimties latų banknoto. Mes sustojame prie Vasargelisku apžvalgos bokšto, nuo kurio galima pasigrožėti Dauguvos kilpomis.

Mums dabar nepakeliui, bet man smalsu būtų kada nors ateityje užsukti į netoliese nuo Vasargelisku apžvalgos bokšto esantį Dinaburgo pilies pažintinį taką būtent ten, kur ir stovėjo ta pirmoji Livonijos ordino pilis. Tai jeigu kas keliausite automobiliu ir turite laisvės sau programą pasikoreguoti, galite ir į šį taką užsukti.





20200711_093045
Apžvalgos bokštas.

20200711_093142
Apžvalgos bokštas į Dauguvos upės kilpas.

20200711_093302
Kūtvėla kaupiasi kopimui į bokštą.

20200711_093327
Dešimt latų.

20200711_093504
Dauguvos upės kilpos.

20200711_093530
Dauguvos upės kilpos.

20200711_093626
Vėjas plaukus šiaušia.
Netrukus mūsų ekipažas sustoja Slutiski sentikių kaime. Aš pergyvenau, kad pamiršau įsidėti skarą ir sijoną apsilankymui sentikių cerkvėje, bet šiame kaime maldos namų nebuvo. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Slutiski kaimas paminėtas 1785 m. Sentikiai į šias žemes atvyko iš Rusijos žemių bėgdami nuo religinio persekiojimo, iššaukto XVII a. įvestų patriarcho Nikono reformų, nes reformuotis nesutikusiai bendruomenei buvo paskelbta anatema (atšaukta 1971 m.). Slutiski kaime veikia etnografinė sentikių sodyba-muziejus. Čia galima užsukti pasižiūrėti savarankiškai, galima užsakyti ekskursijas ir netgi istorinių sentikių patiekalų degustacijas. Sodyba labai graži, išpuoselėta. Ekskursijos metu sužinojome apie čia gyvenusios šeimos istoriją, sentikių religinius papročius ir gyvenimo būdą. Sentikių šeimoje įprasta turėti devynis vaikus: vienas skirtas Dievui ir po keturis tėvui su motina. Feminizmas šių kraštų nepasiekė-sentikių šeimose tėvo autoritetas didelis, o moteris turi būti kukli, negalima naudoti kosmetikos, nešioti papuošalų, dėvėti ryškių spalvų drabužių. Jeigu sentikė moteris melstis ateis su ryškia skara, tai "batiuška" gali liepti jai drožti namo persirengti. Baiminantis epidemijų, svetimų žmonių vengta ir keleiviams kaimo šone buvo iškasamas atskiras šulinys ir padedamas atskiras puodelis ("pagannaja kružka"), kurio niekas iš sentikių bendruomenės nenaudojo. O kad epidemijos būdavo dažnos rodo toks įprotis pastogėje laikyti karstus. Kiekvienas sentikių šeimos narys turėjo iš anksto paruoštą karstą tam atvejui, jeigu iš karto reiktų laidoti, o kol niekas nemirė, tai tuose karstuose ūkiški sentikiai laikė daržoves, žieminius drabužius, šiaip visokius rakandus... Tuoktasi irgi tik sentikių tarpe, o jeigu antroji pusė buvo ne iš sentikių, visgi tekdavo persikrikštyti. Man šis apsilankymas Slutiski sentikių kaimo etnografinėje sodyboje-muziejuje labai patiko. Rekomenduočiau atvažiuoti būtent su ekskursija, nes tuomet vietinė gidė papasakoja daug detalių apie sentikišką gyvenimo būdą: kodėl reikia prie slenksčio nusilenkti, kas yra cerkvė ir kas yra "malevna", kaip atskirti stačiatikišką žegnojimąsi nuo sentikiško, kokie yra tipiški sentikiški vardai, kaip krikštyti kūdikį namų sąlygomis, kaip krosnyje pasidaryti pirtį, netgi kaip pantyti arklius, kad čigonai nepavogtų...Labai praktiški dalykai!

20200711_095217
Sentikių kaimas.

20200711_095243
Sentikių kaimas.

20200711_095342
Kūtvėla lankosi sentikių kaime Slutiski.

20200711_095523
Gyvenamasis sentikių šeimos namas.

20200711_095627
Saugomas paveldas.

20200711_100053
Siuvinėtas apdangalas prie ikonos.

20200711_100622
Šeimyninė lova ir lopšys.

20200711_101018
Rankų plovimo indas ir rankšluostis prie durų.

20200711_101327
Senovinė buitis buvo sunki. 

20200711_102242
Šiuolaikinės technologijos-ne nuodėmė.
Paliekame Daugpilio rajoną ir įvažiuojame į Kraslavos rajoną. Ten yra toks Indra miestelis. Koks indoeuropietiškas indiškas pavadinimas! Ten dabar įrengtas Laimės muziejus. Muziejus naujas, įrengtas buvusioje liuteronų bažnyčioje, kurią nusavino sovietai. Čia ekspozicija įrengta taip moderniškai, kad be gido nieko nesuprasti, todėl rekomenduoju užsisakyti ekskursiją. Ekskursija šiuo metu galima latvių arba rusų kalbomis, kartais gali būti ir angliškai, bet užrašai  ekspozicijoje visur tik latviški. Man tai buvo labai keista, nes muziejus įrengtas turistams į kuklų rajoną privilioti, tai muziejuje XXI a. nepadaryti informacinių stendų anglų kalba jau yra apsileidimas, juk turistai ne vien iš Latvijos čia užsuka! Gidas čia pasakoja apie laimę ir duoda instrukcijas prie įvairių "laimės treniruoklių".

20200711_113733
Laimės muziejus.

20200711_114344
Laimė ne tik vaikuose, bet ir jų vystyme.

20200711_114623
"Kas ten pastoviai automobilio signalizaciją palieka įjungtą?"

20200711_114647
Kalame laimingą vinį.

20200711_114801
Vyriškas laimės treniruoklis.

20200711_115056
Moteriškas laimės treniruoklis.

20200711_115107
O, jaučiu endorfino antplūdį!

20200711_115926
Laimės krepšelyje sudėta magiška gamtos apsauga. Tiesa, kandžių neatbaido, o tik daro laimingomis.

20200711_115951
Kvepianti gamtos jėga.

20200711_120144
Einame daužyti indų. Tai juk neša laimę! (Užuojauta muziejaus kaimynams.)

20200711_120642
Ar supratote?

20200711_121134
Kiek laimingų turistų!

20200711_121226
Servyzų paroda. Šitų daužyti neleido.

20200711_121400
Gal pasiimti vieną lentutę? 

20200711_122211
Pasėdime ant lagamino laimingai kelionei.

20200711_122233
Laiminga Kūtvėla.
Pasėdėti prieš kelionę (nebūtinai ant lagamino) yra slaviškas paprotys. Sėdėti reikia tyliai. Tuo metu namų dvasia Naminukas (Domovojus, Domovitas, Kūzia ar Nafania) jums pašnibždės į ausį, ką svarbaus pamiršote įsidėti ar padaryti. Tokia meditacija labai gerina atmintį.

Man asmeniškai dar atmintį labai gerina sotūs pietūs. Užsukame į Latgalos kulinarinio paveldo sertifikatą turinčią sodybą "Bagatibas" (kontaktams spausti skyrelį "Info"). Čia yra gražiai sutvarkyta sodyba, šeima užsiima žemės ūkiu, augina pieninių ir mėsiškų galvijų, tvenkinyje veisia žuvis. Čia galima užsakyti maitinimą keliautojams, bet būtinai reikia derinti iš anksto su šeimininkais. Tą dieną, kai mes atvykome, buvo užsakytos trys grupės. Šeimininkė viską gamina šviežiai pagal užsakymą, produktai iš savo daržo, žuvis iš savo tvenkinio, ragavome naminio sūrio su namine kriaušių uogiene. Galimas vegetariškas meniu. Mums buvo pateikta žuvienė iš karpio ir varškėčiai su grietine ir uogiene. Viskas buvo taip skanu, kad nė fotografijos neliko. Redakcija atsiprašo, bet Redakcija tuo metu buvo labai alkana.

20200711_133042
Sodyba "Bagatibas". 

20200711_132939
Gražiai tvarkoma sodybos aplinka.

20200711_132920
Pavėsį teikia pergola.
Truputį vėluojame pas mūsų laukiančią gidę į Kraslavą, bet kad nuo tų varškėčių sunku atsiplėšti. Kraslava mane domino dėl grafų Pliaterių istorijos, bet buvo neaišku, ar verta ten važiuoti, nes detalios būtent turistinės informacijos internete nėra. Mūsų kelionės programoje sustojimas Kraslavoje numatytas vos porai valandų, o čia, dabar galiu tai patvirtinti, tikrai verta atvažiuoti visai dienai. Lankytini objektai Kraslavoje išmėtyti po visą miestuką, todėl pirmasis turistinės pagalbos punktas yra Kraslavos turizmo informacijos centras istoriniame grafų Pliaterių dvaro komplekse. Čia galima gauti žemėlapių ir aplankyti įdomias ekspozicijas. Kraslavoje istoriškai gyveno penkios tautybės: latviai, rusai, žydai, lenkai ir baltarusiai. Dėl to, ar lenkai tai lenkai ar po tuo kalpoku pakišami vietiniai lenkiškai kalbėję lietuviai dabar į diskusijas nesiveliu. Kraslavos istorija glaudžiai susijusi su grafais Pliateriais ir Broel. Kraslavos regionas dar garsėja 146 ežerais ir yra žvejų Meka. Žmonės čia tiki, kad tik sotus žmogus yra geras žmogus, todėl mėgsta pavalgyti gerbdami senąsias kulinarijos tradicijas.

20200711_140049
Grafų Pliaterių rezidencija Kraslavoje.
Dvaro rūmai yra laikomi XVIII a. nacionalinės reikšmės paminklu. Jonas Liudvikas Pliateris 1729 m. Kraslavos valdą nusipirko už 14,000 talerių. Šios giminės valdymo metais Kraslava ėmė sparčiai vystytis. Mieste buvo statomi maldos namai ir rotušė, grafai kvietėsi amatininkus iš Lenkijos ir Vokietijos, kasmet buvo rengiamos pelningos mugės. Rūmai buvo perstatyti XIX a. pagal klasicizmo idėjas. Šie rūmai yra vieninteliai tokie Latgaloje. Manoma, kad architektas buvo italas Antonio Parako. Rūmams priklausė baroko stiliaus parkas, jame buvo liepų alėja, groto ir liūtas sargybinis. Rūmų vidus buvo ištapytas freskomis, vaizduojančiomis senovės Romą. Pliaterių giminė paliko Kraslavą Pirmojo pasaulinio karo metais, rūmai buvo išgrobstyti ir nusiaubti. Nuo 1923 m. iki 1972 m. grafų rezidencijoje buvo įrengta mokykla. Paskui mokykla buvo iškelta ir rūmai palikti tuštėti ir nykti. Ilgus metus vykdomi įvairūs apsaugos ir restauracijos darbai. Tvarkomi dvarui priklausę pastatai įgauna naujas paskirtis: patys centriniai rūmai dar tvarkomi, bet tarnų oficioje įkurtas Kraslavos istorijos ir meno muziejus, žirgyne veikia amatininkų centras, prievaizdo name turistus sveikina Kraslavos turizmo informacijos centro darbuotojai. Mano nuomone, vien pasivaikščioti po Pliaterių dvaro teritoriją ir apeiti visas lankytinas vietas reikia poros gerų valandų.

20200711_140410
Lėlių muziejus Kraslavos turizmo informacijos centro pastate (lankymas mokamas).

20200711_140833
Kraslavos turizmo informacijos centro vyr. specialistas ryšiams su visuomene.

20200711_141105
Penkios Kraslavos tautos.

20200711_141112
Grafų Pliaterių dvare žydi rožės.

20200711_141136
Kraslavos turizmo informacijos centras.
Tuo pačiu noriu pasakyti, kad Kraslavoje yra Latgalos kulinarinio paveldo centras, kur galima užsakyti degustacijas. Šiame krašte nėra taip buvę, kad svečias išeitų alkanas. Maitinimo įstaigos, kuriose galima paragauti tradicinių šio regiono patiekalų, turi logotipą-mėlyname fone šefo kepurės formos balta prijuostė, šonuose padėti šakutė ir peilis. Jeigu norite pabandyti atkurti Latgalos virtuvę namie, jie noriai dalinasi receptais: Latgale Culinary Heritage.

20200711_141319
Grafų Pliaterių dvaro parkas.

20200711_141508
Kūtvėla lankosi Kraslavoje.

20200711_141718
Grafų Pliaterių rūmų parkas.

20200711_141812
Grafų Pliaterių rūmų parkas.

20200711_141834
Grafų Pliaterių rūmų parkas.

20200711_141853
Amžinas ir ištikimas sargybinis. Šeimininkų seniai nebėra, o jis tebesaugo. 
Kitas mums reikšmingas Kraslavos lankytinas objektas yra Kraslavos bažnyčia ir grafų Pliaterių mauzoliejus. Tiesą sakant, man susidarė toks įspūdis, kad mums gidavę latviai nelabai suprato, kame tas lietuvių potraukis Pliateriams. Čia dažnai atvažiuoja lietuvių turistai ar tiesiog istorijos mylėtojai ir ieško grafų Pliaterių paveldo, netgi šaudo salves šios giminės garbei. Aš bandžiau bendrais bruožais nupasakoti Pliaterių ir sukilmų prieš carą sąsajas, bet darkyta rusų kalba man tai sunkiai sekėsi. Emilija Pliaterytė čia labiau žinoma kaip romantiška nelaimingos meilės auka, o ne sukilėlių Žana d'Ark.

Kraslavoje (mūsiškai-Krėslaukyje) 1877 m. dvarininkų ir bajorų šeimoje gimė mūsų Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas. Jis labai stengėsi, kad per pamaldas vietoje lotynų ar lenkų kalbos būtų vartojama lietuvių kalba-tai pavyko ir 1901 m. Vilniuje Šv. Mikalojaus bažnyčioje pamaldos įvestos lietuvių kalba. Tarpukariu D. Malinauskas dirbo diplomatu Čekoslovakijoje ir Estijoje. Jis ėmėsi Vytauto Didžiojo palaikų Vilniaus katedroje paieškų ir netgi užsakė jiems sarkofagą-Vilniaus katedros požemiuose jis savo kliento laukia iki šiol. Už tokią biografiją signataras 1941 m. ištremtas į Altajų, ten po metų mirė iš bado. Perlaidotas Lietuvoje Onuškyje 1993 m. Tiksli signataro gimtoji vieta nėra nustatyta ir šiai dienai, mano žiniomis, jam jokio atminimo ženklo Kraslavoje nėra.

20200711_143953
Kraslavos bažnyčia.
Šv. Liudviko bažnyčia yra tolėliau nuo grafų Pliaterių dvaro komplekso, reiktų pavažiuoti automobiliu arba dorai paeiti pėstute. Ši bažnyčia yra viena reikšmingiausių baroko stiliaus bažnyčių Latgaloje. Jos architektu buvo jau prie Pliaterų dvaro minėtas italas Antonio Parako iš Kastelo Valsolda vietovės prie Lugano ežero Šveicarijoje. Antonio Ludovico Paracca yra vienas žymiausių rokoko stiliaus architektų Europoje. Jis kilo iš žinomos menininkų giminės, vienas jo giminaitis dirbo prie garsiosios Santa Maria Maggiore bazilikos Romoje koplyčių dekoravimo. Architektas gyveno Latgalos teritorijoje, nes iš šių apylinkių buvo kilusi jo žmona, baronaitė Malachovska. Antonio Parako klientai buvo Pliateriai ir Hilzenai. Deja, šio architekto kūryba menkai tyrinėta, jam priskiriami objektai diskutuotini arba neidentifikuotini dėl šaltinių stokos. Nėra dokumentų, patvirtinančių šio architekto gyvenimą ir darbus Vilniuje, bet Vilniaus Bernadinų kapinėse yra rastas Izabelės Parakos (Izabella Paraka) antkapis. Šioje bažnyčioje per religines ceremonijas būna iškeliamos garbinimui Šv. Donato relikvijos ir tuo metu čia susirenka daugybė piligrimų. Prie šios bažnyčios kažkada veikė ir kunigų seminarija. Centriniame altoriuje matome net dvylika metų restauruotą Lenkijos karališkojo dvaro dailininko Filippo Castaldi apie 1860 m. sukurtą paveikslą "Šv. Liudvikas ruošiasi į Kryžiaus žygį". Šis dailininkas taipogi nutapė bažnyčioje saugomus Konstantino Liudviko Pliaterio ir jo žmonos Augustos Oginskytės-Pliaterienės portretus. Grafienė Augusta Pliaterienė skyrė lėšų įrengti koplyčią minėtoms Šv. Donato relikvijoms. Deja, 1941 m. vietiniai ateistai bažnyčią padegė. Laimei, gaisras nenusinešė didžiosios dalies bažnyčios ir jos puošybos.


20200711_144037
Kraslavos bažnyčia.

20200711_144132
Raktas į kriptą.

20200711_144157
Centrinis altorius su restauruotu paveikslu.

20200711_144213
Kraslavos bažnyčios interjeras.

20200711_144806
Vilniaus Jėzus Gailestingasis. 

20200711_144715
Grafų Pliaterių kripta.

20200711_144455
Prisiliečiame prie istorijos. Amžiną atlilsį.

20200711_144601
Minimas Vilnius. Amžiną atilsį. 

20200711_144855
Paskutinis žvilgsnis į Kraslavos bažnyčią.
Apie Kraslavos bažnyčią mažai informacijos internete. Man susidarė toks vaizdas, kad, nors bažnyčia ir atidaryta, vyksta kažkokie remonto darbai. Interjeras gražus, bet yra celofanu apdengtų vietų. Taip ir neradau minėtųjų bažnyčios geradarių Pliaterių portretų. Bet zumbatyti nėra kada, mus Kraslavos gidė lydi toliau.

20200711_145859
Penki irklai-penkios Kraslavos tautybės. 


20200711_150328
Kai užsisakai baldus internetu ir prašauni su išmatavimais. Kraslava-tai Krėslauja, nuo žodžio "krėslas". 

20200711_150555
Penkios Kraslavos tautybės.
Augusta gatvėje prie Nr. 28 yra posūkis į Karnickio kalną. Tiesa, ten yra žole užžėlęs takas su tekančiu šaltiniu, todėl turistinis autobusas neprivažiuos, mūsų lengvasis automobilis irgi paliekamas prie kelio. Grafaitė Emilija Pliaterytė ir neturtingas lenkų dvarininkas ir karininkas Jozefas Karnickis susipažino šokiuose ir pamilo vienas kitą, bet tėvas grafas nė klausyti nenorėjo, nes dukrai buvo nužiūrėjęs geresnę "partiją". Emilija ir Jozefas susitarė slapta susituokti ir pabėgti, o nepavykus turėjo kartu nusižudyti-jis turėjo nusišauti, o ji pažadėjo iššokti pro langą iš Kraslavos rūmų. Ženklu, kad  tėvas grafas nesutinka leisti jiems tuoktis, turėjo tapti Emilijos užgesinta žvakė. Karnickis nusišovė, bet Emiliją paskutinę akimirką išgelbėjo tarnaitė- taip atsitiko, nes tarnaitė per klaidą išnešė degančią žvakę į kitą kambarį, o Karnickis suprato tai, kaip sutartą ženklą. Nelaimingo įsimylėjėlio palaikai buvo perlaidoti jo šeimos dvare Eversmuiža, o ant kalno dabar yra paminklas. Jo mirties metu ištryško šaltinis, kuris teka ir šiandien-per Jonines iš jo atsigėrusius visą gyvenimą lydės laimė. Nuo čia atsiveria labai graži Kraslavos panorama.

20200711_151119
Nuoroda į Karnickio kalną.


20200711_151352
Kraslava.

20200711_151432
Paminklas Jozefui Karnickiui.

20200711_151523
Neteiskite ir nebūsite teisiami. Nesmerkite ir nebūsite pasmerkti.


20200711_151533
Grožimės Kraslavos panorama.
O mes atsisveikiname su mūsų gide ir istorine Kraslava, kuri mums visiems paliko didelį įspūdį, ir keliaujame į Agluonos rajoną. Čia yra du vienas kitam priešpastatyti objektai- Agluonos bazilika ir Velnio ežeras. Pirmiausia važiuojame patikrinti, ar Velnio ežero vanduo tikrai velniškas.

20200711_153859
Tualetas mėgstantiems ekstremalius pojūčius-be durų. Tikrai velniškas išradimas.

20200711_153925
Čertokas, Valnes...Kiek vardų turi Tamsybių Kunigaikštis.

20200711_154750
Infrastruktūra prie Velnio ežero. 

20200711_155135
Kūtvėla prie Velnio ežero.

20200711_155405
Velnio ežeras, Latvija.
Šis ežeras turi ir gyvą velnią legendų. Sakoma, kad šis ežeras neturi dugno, nors mokslininkai ėmė ir išmatavo jo gylį (17 metrų). Iš šio ežero neįteka ir iš jo neišteka jokia upė ar šaltinis. Čia neauga vandens lelijos. Paukčiai ir gyvūnai taipogi šio ežero vengia, bet čia gyvena daugybė gyvačių. Sakoma, kad šis ežeras susiformavo nukritus kažkokiam objektui iš kosmoso-greičiausiai turimas omenyje meteoritas. Skenduoliai vandenyje randami stovintys-sakoma, velnias įtraukė. Mūsų gidė tikina, kad ežeras toks negeras dėl jame rasto gyvsidabrio kiekio. Na, mano nuomone, velniškiausias čia dalykas tai tualetas be durų.

Agluonoje mus pasitinka turizmo informacijos centro darbuotojas ir aprodo pagrindinius lankytinus objektus. Žinoma, daugiausia lankytojų sulaukia garsioji Agluonos bazilika, bet dar yra Duonos muziejus ir jo siūlomos edukacijos (mūsų negalėjo priimti, nes buvo užsakytas), o šį rugpjūtį ruošiamasi atidaryti naują turistinį objektą- Pašto istorijos muziejų.

20200711_161355
Agluonos autobusų stotis ir turizmo informacijos centras. 

20200711_161224
Kas geriausiai išmano turizmą, jeigu ne migruojantys paukščiai? 
Agluonoje yra tokia keista vieta, kad net mūsų gidas nežinojo ką papasakoti. Iš esmės, čia medžio skulptūrų parką įkūrė kažkokie sektantai. Parkas vadinasi "Kristaus Karaliaus kalnas". Iki 2006 m. čia buvo apžėlusi pelkėta vietovė. Tada žemės savininkas pasikvietė keletą menui artimų žmonių ir ėmė įrenginėti tokį parką, sodinti įvairius augalus ir medžius. Sakoma, čia noriai dirba savanoriai, nes tiki, kad daro gerą darbą. Skulptorius Eriksas Delpersas tikina, kad įkvėpiną gauna iš Dievo. Parko lankymas nemokamas, galima palikti auką. Bažnyčia skirta visų konfesijų tikintiesiems, bet atrakinama pasimelsti, o ne pavėpsoti.

20200711_163753
Kone pietų Italijos panorama.

20200711_163915
Tautodailės akcentai.

20200711_163940
Kristaus Karaliaus kalnas.

20200711_164519
Kūtvėla grožisi tautodailės kūriniais.

20200711_165222
Kristaus Karaliaus kalnas.
Šios dienos kulminacija yra, žinoma, Agluonos bazilika. Čia piligrimai atvažiuoja ne tik iš Lietuvos, bet ir iš visos Europos ir net už Europos ribų. Bažnyčioje saugomas vertingas stebuklingas XVII a. Mergelės Marijos atvaizdas, sutraukiantis begalę žmonių per Žolinės atlaidus-jis yra mūsų Trakų bažnyčios Mergelės Marijos paveikslo kopija. Šią bažnyčią 1993 m. aplankė popiežius Jonas Paulius II, dar 1980 m. jai suteikęs mažosios bazilikos titulą; o 2018 m. lankėsi ir popiežius Pranciškus. XVII a. šią bažnyčią fundavo dvarininkė Ieva Justina Šostovicka su vyru, Vitebsko iždininku Dadzibogu, tik tuomet bažnyčia buvo medinė, o XVIII a. po gaisro ją perstatė mūrine. Prie bažnyčios buvo įsteigtas dominikonų vienuolynas, jo nariai atvyko iš Vilniaus. Dvarininkė taip stengėsi, nes kraštas garsėjo atskalūnišku gyvenimo būdu, pagonybe ir liuteroniškais papročiais. Yra tvirtinimų, kad Agluonos bazilika pastatyta Mergelės Marijos apsireiškimo vietoje. Spėjama, kad tai dominikonai išrūpino Agluonos bažnyčiai maloningo ir stebuklingo Trakų Marijos paveikslo kopiją. Tikintieji žino, kad atkartojant originalą į kopiją pereina originalo turimos malonės. Vienu metu buvo netgi nežinoma, kuris-Agluonos ar Trakų-paveikslas yra originalas. Agluonos Marija nutapyta, specialistų manymu, įtaigiai ir profesionaliai, greičiausiai vietinio meistro ranka, laisvai sekant bizantine tradicija. Prie bažnyčios XIX a. buvo kunigų seminarija, o netoliese tekantis sieringas šaltinis garsėjo gydomąja galia. Carinės Rusijos sudėtyje bažnyčia neišvengė represijų (uždrausta priimti naujus vienuolius į ordiną, vienuolynas tapo savotišku kalėjimu), Pirmojo pasaulinio karo metais čia buvo štabas ir ligoninė, o 1918 m. užėję bolševikai išplėšė kriptas ieškodami aukso. Bažnyčia nebuvo uždaryta sovietmečiu, bet šaltinėlį buvo liepta užkasti, ribotas susisiekimas. Tačiau visus karus ir negandas pergyvenusi Agluonos bazilika šiandien vėl laukia piligrimų ir lankytojų. Šį kartą iki stebuklingojo šaltinio neiname, nes, jeigu jis negrąžina skaistybės, tai iki jo gana toli eiti ir mes labai pavargę, todėl tokie nemotyvuoti, tai jau atleisk mums, Viešpatie.

20200711_170545
Agluonos bazilika.

20200711_170740
Agluonos bazilika.

20200711_171815
Centrinis altorius.

20200711_171829
Vargonai ir bažnyčios geradarių portretai. 

20200711_171913
Sienų tapyba. 
Mūsų gidas labai stebėjosi praeitos savaitės lietuvių antplūdžiu į Agluoną. Iš to darau išvadą, kad jis neseniai dirba, nes dar 2015 m. atidengtas paminklas Lietuvos karaliui Mindaugui, tai kol vieni pamaldžiai gaiveliojasi stebuklingame šaltinyje, kiti gali bedieviškai į Mindaugą pavėpsoti. Čia mes su gidu pasijuokėme. Būna, kad lietuviai užsuka į Agluonos turizmo informacijos centrą ir klausia kur tas paminklas Mindaugui, nors jie ką tik buvo Agluonos bazilikoje. Matote, reklamoje rašoma, kad jis yra "netoli" bažnyčios. Tai aš galiu pasakyti, kad tikrai suprantu, kodėl tie lietuviai turistai jo neranda! Man gidas rodo į paminklą Mindaugui: "Va ten, kur rodo mano pirštas, horizonte tarp žaliuojančių medžių matosi toks pilkas kleckas...." O mums, lietuviams, "netoli" tai netoli, kokie penki centimetrai į šoną.

20200711_172658
Mindaugas ir jo šeima. Aut. Vidmantas Gylikis, Jonas Anuškevičius, Vytenis Izokaitis.

20200711_172715
Lietuvos laukų gėlių puokštė.

20200711_172727
Kūtvėla prie Mindaugo paminklo Agluonoje.
Apie Mindaugo gyvenimą beveik nieko nežinome. Ankstyvąją Lietuvos istoriją rašė mums nedraugiškuose kraštuose, todėl net ir Livonijos kronikomis nereiktų pasikliauti. Mindaugo asmuo labai kontraversiškai vertinamas: nuo pirmojo Lietuvos karaliaus iki bailio ir išdaviko. Ką mes iš tikrųjų žinome apie Mindaugą? Mindaugo vardas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1219 m. sutartyje. Jis buvo tris kartus vedęs: pirmosios žmonos vardo mes nežinome, antroji žmona buvo Morta, trečioji žmona (o gal-sugyventinė) buvo nežinomo vardo Mortos sesuo. Mindaugas turėjo keletą sūnų, jų tarpe gerai žinomi Vaišelga (kitur-Vaišvilkas), Ruklys ir Rupeikis, yra žinoma bevarde istorijos eigoje likusi duktė (kitur-Ramunė), ištekinta už Haličo kunigaikščio. Mindaugas vienijo Lietuvą šalindamas savo giminaičius ne visai demokratišku būdu. Jo krikštas (spėjama, krikštytas Pranciškaus vardu) ir karūnavimas buvo apmokėtas užrašant Livonijos ordinui nemažas dabartinės Lietuvos teritorijas. Tiesa, yra spėliojama, ar kai kurie dokumentai nėra klastotės. Kai kurie istorikai tvirtina, kad Mindaugas vėliau atsimetė nuo krikščionybės. Jo žmona Morta gali būti kilusi iš Agluonos apylinkų. Po jos mirties Mindaugas pakvietė Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną ir Mortos seserį rūpintis našlaičiais sūnumis ir atgal pas vyrą neišleido. Minima, kad Mortą Mindaugas vedė po jos vyro Vismanto mirties, kurią irgi gaubia istorijos migla. Ar suokalbininkai pasikėsino į karalių Mindaugą ir jo sūnus dėl politinių tikslų, ar pavydus vyras ėmėsi keršto-jau turbūt niekas nepasakys. Faktas, kad Mindaugas su sūnumis buvo nužudyti Agluonos apylinkėse. Daumantas bėgo į Pskovą, kur padarė karinę karjerą ir netgi po mirties tapo stačiatikių šventuoju.

20200711_172805
Mindaugas su sūnumi ir besilaukiančia Morta. 

20200711_172828
Karūnos svoris.

20200711_172845
Agluonos bazilika.

20200711_173329
Agluonos bazilika.

20200711_173434
Panoraminė aikštelė priešais Agluonos baziliką. 
Įspūdžių be galo daug. Šiandien mano aplankyti turistiniai objektai mano buvo visi nauji ir visi tokie skirtingi. Atsisveikiname su mūsų Agluonos gidu, nusiperkame kavos ir riedame į Daugpilį. Reikia pasiilsėti, daiktus susipakuoti, nes rytoj į kelionę išvykstame jau išsiregistravę iš viešbučio.

20200711_181149
Pakeliui prasukame pro dailią bažnyčią.


20200711_181611
Anglija? Ispanija? Italija?

20200711_222135
Saulėlydis Daugpilyje.

20200711_225135
Saulėlydis Daugpilyje.

107276633_721899805328497_344457888773955709_n
Legendarinis "Ežiukas rūke". Dvyliktą nakties užsidaro, vos spėjame užsisakyti. 
Dabar toks potvarkis išleistas, kad barai ir restoranai dirbti gali tik iki vidurnakčio. Norėjome dar vakar užsukti pas ežiuką, bet baras buvo perpildytas. Bet nėra kada užsiimti antiverygine veikla, reikia eiti ilsėtis, nes rytoj laukia geras pusdienis Latvijoje ir ilga kelionė namo į Vilnių.

Rekomenduoju pasinagrinėti 1188 puslapį (yra versijos latvių, rusų ir anglų kalbomis). Tai yra Latvijos vidinio susisiekimo autobusų tinklalapis. Jame galima sužinoti autobusų grafikus, kelionės trukmę, bilieto kainą ir taipogi internetu įsigyti bilietus. Daugpilyje galima pasidaryti nakvynės bazę ir organizuotis dienos išvykas į Kraslavą ir Agluoną, taipogi yra Kraslava-Agluona autobuso reisas. 

Bus daugiau.

Kūtvėla.


2 komentarai:

vilija rašė...

Pasinaudojau paveiksliuku apie izniekota diena.
Neatsiklaususi... bet ačiū

Ele Pranaityte rašė...

@Vilija: nepykstame. O ką su juo padarėte? Jeigu kas nors valgoma, teks dalintis.