Rubrika "Pabertų minčių karoliai": muzikinė rezistencija po kupolu su Jogailaičių karūna.

Būna, kad nušvitimas ištinka tada, kai mažiausiai jo lauki, tarkime,- pūkšteli į vonią ar per kaktą taukšteli obuolys. Manasis nušvitimas atsitiko vidury Vokiečių gatvės, kai mano sijono padalkos pasiraitė nuo kelių iki vidurio šlaunų taip, kad išsigandau, jog su tokia nuogybe manęs joks kunigas į sakralinės muzikos valandas neįleis ir teks man iš savo 38 sijono dydžio peršokti, deja deja, į 40. Bet šiandien ne apie tai, šiandien apie tai, kas studentų himne įvardinama kaip mecenatum caritas.

Sakralinės muzikos valandos Šv. Kazimiero bažnyčioje yra Kristupo festivalio dalis ir šie valandos trukmės koncertai visuomenei yra nemokami (todėl, jeigu norite gauti atsisėsti, turite ateiti bent penkiolika minučių iki koncerto pradžios). Šiuos koncertus visuomenei dovanoja Kazickų šeima, tiksliau- Kazickų šeimos fondas, nes pačių mecenatų, daktaro Jono Petro Kazicko ir jo žmonos Aleksandros, jau nebėra tarp mūsų. Nuo 2015 m. jų šviesiam atminimui Kazickų Šeimos Sakralinės Valandos skamba kiekvienais metais.

Vargonams gaudžiant su niekuo nesupainiojamą Johannes Brahms patyriau deja vu, lyg būčiau grįžusi kelis dešimtmečius atgal į sovietmetį ir koncertų sale paverstoje bažnyčioje klausyčiausi koncerto. Juk, kaip tikino Vilniaus Katedros-koncertų salės-parodų galerijos meninės programos autoriai, jie visada rinkdavosi rimtus kamerinės muzikos kūrinius koncertams buvusiose bažnyčiose. Kas žino, gal Johannes Brahms irgi skambėjo po išniekintų bažnyčių skliautais.

Po Jogailaičių karūna. 

Tos sakralinės muzikos valandos man dabar atrodo muzikinė rezistencija prieš režimą, kuriam apkapotos nuodingos galūnės, bet kurio konvulsijos draskomas kūnas traiško viską, kas pasitaiko jo kelyje. Tačiau ta Jogailaičių karūna ant Šv. Kazimiero bažnyčios kupolo mane veikia raminamai-kol ji ten, vadinasi, viskas yra gerai.

Tegul taip ir lieka.

Vilnius-Europos G taškas. Ar tai yra taškas Vilniaus reputacijai?

Jau nemažai politikų ir kunigų pasisakė dėl skandalingosios Vilniaus reklamos, tai noriu ir aš savo numonę išsakyti. "Go Vilnius" netrukus ketina pradėti reklaminę kampaniją Berlyne ir Londone, orientuotą į 18-35 metų jaunuolius. Šios reklamos tikslas yra reklamuoti Vilnių kaip neatrastą Europos lobį. Idėjos autoriai yra "The Atomic Garden" studentai Jurgis Ramanauskas ir Skaistė Kaurynaitė. Šios reklaminės kampanijos pradžia pratiškai sutampa su Popiežiaus vizitu Lietuvoje, kai bus minimas Vilnius kaip Gailestingumo miestas. Visuomenėje jau pasigirdo siūlymų nukelti šios reklaminės kampanijos pradžią ar netgi ją nutraukti.

Vilnius, Europos G-taškas.

Kokia mano nuomonė? Deja, ši reklaminė kampanija yra siaubingai nevykusi. Su tokiomis, neva, "drąsiomis" idėjomis mes nenusimesime "pigus alus, gražios mergos" šleifo, netgi atvirkščiai, mes išgarsėsime kaip "gražus alus, pigios mergos" šalis. Labai gaila, kad šios reklaminės kampanijos kūrėjai patikėjo, kad bet kokia reklama yra gera reklama ir prisidėjo prie moters sudaiktinimo, pavertimo pigia preke. Deja, tokios yra mūsų laikų realijos-kai nori parduoti prekę, reikia ją reklamuoti ta moters vieta, kuri yra jai tarp bambos ir kelių.

Šios reklaminės kampanijos kūrėjai netruko susilaukti gynėjų iš Vilniaus valdžios, siūlančios pažiūrėti į situaciją su jumoru ir perkeltine prasme, neva, Vilnius visiškai nereklamuojamas kaip sekso turizmo kryptis. Šios reklaminės kampanijos tinklalapyje bus siūloma atsakyti į kelis klausimus ir gauti personalizuotą Vilniaus maršrutą. Reikia tikėtis, kad tie klausimai nebus iš intymaus gyvenimo sferos. Mane, kaip moterį, žeidžia principinis tokios reklaminės kampanijos taikymas ir aš, gerbdama save ir ilgą bei skausmingą feminizmo istoriją, tokio tinklalapio neatsiversčiau.

Tuo metu, kai visame pasaulyje plus dydžio moterys pradeda eiti madų savaitės podiumu, kūdikius žindančios mamos įsidrąsina reikalauti teisės maitinti vaikučius viešose vietose, nepilnametės nuotakos siekia išmokti rašto ir išbristi iš skurdo, o prekyba žmonėmis prostitucijai išlieka pelningiausiu nusikaltimu po ginklų ir narkotikų prekybos, Vilnius trenkia šlapiu dvokiančiu skuduru per veidą visoms šviesioms moterims, nes kitos temos, kaip moters tarpukojis, mūsų proto korifėjai Lietuvos sostinei reklaminei kampanijai nesurado.

Maniau, dugnas seniai pasiektas. "Go Vilnius" dugną pramušė ir ėmė kasti. Liūdna.

Ar jums irgi liūdna?

Kūtvėla

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": pagaliau atskleista Žemaitės paslaptis.

Polinkį prie literatūros turėjau visą gyvenimą. Jau vaikystėje atsiskleidė mano kaip poetės gabumai ir šviesios atminties senelių tarpe turėjau didelė pasisekimą, tiesa, artimos giminystės dėka jie galėjo būti kiek neobjektyvūs. Vėliau nesunkiai rašiau trumpus romanėlius apie gyvūnus ir scenarijus japoniškai animacijai. Tiesa, visi šie kūriniai tebėra iki šiol nepublikuoti ir kada nors bus pagrindas žymios lietuvių rašytojos Elės Pranaitytės biografijai. Neblogai sekėsi rašyti fan fiction, o nuo susižavėjusių gerbėjų iki šiol patikimai saugo slapyvardis. Vienintelis naudingas dalykas išsineštas iš mokyklos buvo per fizikos pamoką sužinotas gyvsidabrio nukenksminimo metodas-sudaužius termometrą, jį tuoj pat reikia aplieti aliejumi. Tiesa, dabar atsirado elektroniniai termometrai ir kalafiorai geriau apkepa ant sviesto nei ant aliejaus, bet reikia manyti, kad tokios pažangos mūsų fizikos mokytojas neplanavo.

Su Žemaite mano santykiai mokykloje buvo mandagiai vėsūs. Mums pagal programą reikėjo skaityti "Petrą Kurmelį". Tai buvo tie laikai, kai nagrinėjamus kūrinius garsiai skaitydavome klasėje. Visi net kvapą užgniaužę laukdavome tos vietos, kai piršlys pasakys Petrui, kad vesdamas Marcę jis "gaus pinigų kaip įklotų". Kas yra įklotai nepriklausomoje Lietuvoje jau žinojome. Kvatodavomės nuoširdžiai. Dar lietuvių kalbos mokytojai į stalčių įdėjome negyvą pelę (pelė jau buvo negyva, kai ją radome). Antrą kartą mano gyvenime Žemaitė atsirado prieš porą metų, kai pasirodė Andriaus Tapino "Maro diena", kur lietuvių literatūros realizmo šauklė pavaizduota kaip iki dantų apsiginklavusi skarota žvalgų vadė. Kvatojausi nuoširdžiai.

Bet Dievas trejybę myli: mano rankose vėl knyga, ir vėl ta pati Žemaitė, tokia pažįstama iš mokyklos laikų ir tokia neteisingai nesuprasta. Šioje nedidelės apimties (230 psl) knygoje nagrinėjama Žemaitės meilės istorija. Tiesa, ši siužeto linija sumaniai įpinta tarp kitų paskutinių rašytojos gyvenimo metų įvykių, jos aktyvios visuomeninės veiklos, karo baisumų. Autorė Aldona Ruseckaitė parašė drąsią knygą, nes Žemaitė ir meilė, netgi užgniaušta iš knygos puslapių besivaduojanti erotika, iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nesuderinami dalykai. Bijau, kad jaunimas pirma ims skaityti šį romaną, o tik paskui gilintis į Žemaitės kūrinius mokyklinėje programoje, nes jiems bus smalsu, ką parašė ši aistringa moteris. Negaliu patikėti, kad ši knyga išleista jau prieš porą metų, o aš ją pražiopsojau, net ir dabar atkreipiau dėmesį tik jai šmėstelėjus socialiniuose tinkluose.

"Žemaitės paslaptis".

Mano prosenelė, mano šviesios atminties Močiutės mama, buvo Žemaitės amžininkė. Mano močiutė turbūt neskaitė Žemaitės, bet tikrai skaitė "Altorių šešėly". Šią knygą ji skaitė slapta naktį, po kaldra pasišviesdama žibintuvėliu, kaip ji pati mums pasakojo, nes tai buvo baisiai nepadori knyga. Tiesa, pergyventi, kad ją su tokia literatūra užklups jos Žemaitės amžininkė mama labai nevertėjo, nes mano prosenelė nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Mano prosenelė, neabejotinai geras ir doras žmogus, buvo neraštinga. Aš esu ketvirta karta nuo jos, turiu du aukštuosius universitetinius išsilavinimus. Mano močiutė išklausė mokytojų kursus ir tapo mokytoja. Ji turėjo dar vieną brolį ir seserį- broliui liko tėvų ūkelis, o sesuo liko nemokyta, nes išleisti į mokslus neturtingas Šakių "kriaučius" galėjo tik vieną vaiką. Tiesa, buvo viena galimybė- mano močiutės nuostabus charakteris mokėjo patraukti žmones, jai viena vienuolė pasiūlė stoti į vienuolyną, o jau tenais seserų išsilavinimu yra pasirūpinama. Visgi, šiuo pasiūlymu pasinaudoti neprireikė.

Knyga "Žemaitės paslaptis" mane užkabino labai asmeniškai. Šiandieniniam žmogui sunku suprasti Žemaitės patarimus vaikams, kad būtina mokytis ir šviestis. Tačiau jeigu esate mano amžiaus, 30-40 metų ribose, labai gali būti, kad irgi esate ketvirta karta nuo visiškai beršaščių protėvių. Šiandien Lietuvoje mokslas yra privalomas asmenims iki šešiolikos metų, o dar ne taip seniai žmonės liko beraščiais, nes užsimokėti už mokslus neturėjo kuom. Švietimas buvo, yra ir bus visos žmonių civilizacijos variklis, Žemaitė tai puikiai suprato, tik gal nemokėjo taip skambiai pasakyti. Žemaitė rašė apie tai, ką ji pati matė ir patyrė, todėl kai kurios knygos pastraipos net šokiruoja savo realizmu- štai gyveni Vilniuje, reikia nueiti į parodą, o negali, nes... batai suplyšo. Šiandien pas daugelį moterų namuose apsigyvena šimtakojis, o dar ne taip seniai-kas yra tos keturios kartos?- batų pora buvo viena, ir jai suplyšus kildavo didelių nepatogumų. Žemaitė tą kartą į miestą norėjo eiti basa, bet visgi pasidrovėjo-kaip ne kaip, sostinė tai ne kaimas.

Manau, mokykloje pateikti šią knygą bus nelengva dėl temos tabu, bet inteligentiškas žmogus ją turėtų įsigyti savo bibliotekai (kol vaikai maži, ją galima kartu su "Altorių šešėly" laikyti ant viršutinės lentynos, kai vaikai užaugs tiek, kad tą lentyną pasiektų, patys ir neraginami perskaitys).

Mokykloje per literatūros pamokas nagrinėjamos temos nesuprantamos šiandieniniam jaunimui- kaip galime tikėtis, kad, tarkime, šiuolaikiniai hipsteriai įžvelgtų Katrės situacijos bejėgiškumą, kai ją, suaugusią moterį, raudančią tėvai prievarta ištekina? Mes net ir savo rašytojus mokykloje išmokstame matyti kaip angelus-belyčius: Lietuvos rašytojus atnešė gandras, jie niekada nesikeikė, jie niekada nerūkė ir nevartojo svaigalų, jie niekada neužsiiminėjo seksu, jie tik rašė ir dirbo Lietuvai, kol visiškai neromantiškai numirė nuo išsekimo ir ligos. Po tokio frigidiško požiūrio ne tik į lietuvių, bet ir pasaulio literatūrą mokykloje negalima tikėtis, kad vakarykštis dvyliktokas-rytojaus studentas staiga ims ir atras gimtosios kalbos tiesą, meilę, gėrį ir grožį. Pradedu rimtai galvoti apie literatūros kursus suaugusiems.

Sveikinu "Žemaitės paslapties" autorę parašius novatorišką, drąsią, stiprią knygą. Tai nėra seiliuotas meilės romanas (kokius dabar labai populiaru "kepti" pagal vieną šabloną) ar nykus faktų ir skaičių kratinys (kokiais nežinia kodėl tampa žymių asmenų biografijos). Šioje knygoje rašytojos asmenybė suspindi naujomis spalvomis ir atspalviais, priartinama prie šių dienų skaitytojo. Tai neabejotinai gaivaus vėjo gūsis mūsų lituanistikos padangėje. Ačiū.

Aldona Ruseckaitė, "Žemaitės paslaptis", Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015 m.

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": would you like a cup of tea?

-Kaip jis atrodė?- paklausė Šerlokas Holmsas.
-Kaip džentelmenas, sere,- atsakė kebo vežikas. 

Aš visada prunkščiodavau skaitydama anglų klasikus (manau, ponas Konanas Doilis nesupyks, jeigu jį taip pavadinsiu), nes tuose puslapiuose, kuriuose raidėmis užšaldytas gyvenimas prieš porą šimtų metų, visada rasdavau ką nors juokingo šiuolaikiniam žmogui. Štai Šerlokas Holmsas puikiai suprato, ką jam atsakė vežikas, nors šiuolaikiniam žmogui jau vien žodis džentelmenas kelia šypseną. O jie, tie džentelmenai, dar ir savo dress-kodą turėjo.

Mano šviesios atminties Močiutės sekcija tebėra prikimšta arbatos servyzų* ir čekų krištolo vazelių. Nežinau, ar tai buvo prieškario buržuazijos nostalgija ar sovietmečio privalomi atributai, bet jie buvo uoliai naudojami. Vienas arbatos servyzas buvo laikomas neišpakuotas man kaip kraitis, iki vestuvių šiukštu nebuvo galima gauti. Kad nelabai tekėti norėjau, tai kitas klausimas. Bet arbatos servyzas, stalo įrankų komplektas, kalnas patalynės ir rankšluosčių Šerloko Holmso laikais man jau savaime būtų pritraukę kokį kraičio medžiotoją. Mums, vaikams, buvo juokinga matyti tuos visus stalo serviravimus priimant kokią pusseserę iš Šakių. Augome mes, augo ir Lietuvos ekonomika, atsirado vienkartiniai puodeliai ir dekadentiškas stalo dengimas priimti žmogų vis labiau atrodė prieštvaninis reikalas. Bet Močiutė darė savo ir nelabai paisė jaunimo nuomonės. Ir ką gi, ji visgi buvo teisi.

Trumpam ištrūkau į Airiją ir grįžau užsikrėtusi arbatos gėrimu. Airiai nėra tiek ištvirkę arbatos gėrimo ritualo klausimu kaip anglai, pas airius viskas kukliau ir paprasčiau (bet tokio kiekio kavos/arbatos outletų išsinešimui kaip pas mus tikrai nėra). Ištraukiau Močiutės servyzą ir apžiūrėjau-pilnas ir gerai išsilaikęs komplektas. Išploviau, sušluosčiau ir paskyriau lentyną sekcijoje. Vakarais gersiu arbatą ir grožėsiuosi indais. Servyzas pagamintas GDR, t.y Deutsche Demokratische Republik, kuri egzistavo 1949-1990 ir kuri, nepaisant žodžio demokratinė, buvo okupuota sovietų.

*Mūsų buto ūkyje sakoma "servyzas" su ilgąją y.



Ar turite šeimos relikvijų servyzų pavidale?

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": kaip baras ir vienuolynas vietos po Saule nepasidalino.

Netyla skandalas dėl baro senamiestyje ir pranciškonų vienuolių konflikto. Šiaip būčiau nekreipusi į tai dėmesio ir leidusi jiems patiems tarpusavyje išsiaiškinti, bet paskutinė "15min" portalo publikacija "Vienuolių uždaryto sostinės baro „7 Fridays“ savininkas: tai tipinis reiderizmo atvejis" privertė mane reaguoti ir parašyti šį įrašą. Pateikiu screenshots iš straipsnio tam atvejui, jeigu šie teiginiai vėliau dingtų. Pirmiausia noriu panagrinėti du straipsnyje išsakytus pastebėjimus dėl nuosavybės teisių ir pasikeitusių savininkų skaičiaus.

Ištrauka nr.1.

Noriu pastebėti, kad nuosavybės dokumentų reikalavimas šiam pastatui yra absurdiškas. Jis ne vakar čia iš Mėnulio nusileido, ar ne? Tereikia šiek tiek pagūglinti ir nuosavybės klausimas išspręstas: "
Žinokite; kad viena dominikonams buvo mūsų naujai pastatyta prieš porą metų mūsų mieste Vilniuje. Dėl tų, kurias [pastatėme] pranciškonams - vieną aukščiau minėtame mūsų mieste Vilniuje, kitą Naugarduke, - tai šią pastarąją sudegino Prūsijos kryžiuočiai, [stengdamiesi] mūsų krašte sugriauti krikščionybę ir išnaikinti pranciškonus. Ją šiais metais visagalio dievo, jo gimdytojos mergelės Marijos ir šventojo Pranciškaus garbei liepėme atstatyti, kad tie broliai be paliovos galėtų tęsti Kristaus garbinimą mūsų naudai, mūsų vaikų ir žmonų, o taip pat visų dievą Jėzų Kristų garbinančiųjų palaimingam išganymui." - Gedimino laiškas, datuotas 1323 sausio 25 d. 

Tiesa, pirmąją pranciškonų bažnyčią Vilniuje sunku lokalizuoti dėl istorinių šaltinių trūkumo, bet 1387 m. Jogailos dovanojimo akte minimi šioje meisto vietoje buvę "pranciškonų namai". Bažnyčia sudegė XV, XVII, XVIII a. Po vieno iš XVIII a. gaisrų bažnyčia atstatyta vėlyvojo baroko stiliumi, tuo metu buvo atstatomas ir vienuolyno kompleksas. Napoleono karo metais čia buvo karo ligoninė ir garsėjo tuo, kad čia neišgyveno nei vienas pacientas. Po trečiojo sukilimo (1863-1864 m.) buvo imtąsi represijų prieš Katalikų bažnyčią, todėl pranciškonų maldos namai buvo atimti ir uždaryti, turtas išdalintas kitoms bažnyčioms ir šiandien negailestingai prarastas. Nors vienuoliams pavyko nuosavybę atsiteisti, sovietmečiu pranciškonų turtas vėl buvo nacionalizuotas. Pranciškonams bažnyčia sugrąžinta 1998 m., bet per ilgus nepriežiūros metus labai nukentėjo interjeras (bažnyčia yra žinoma dėl Baltosios Mergelės skuptūros-tai retas besilaukiančios vaikelio Marijos atvaizdas, bet nėra žinomas jos autorius, sukūrimo datos svyruoja tarp 1676 ir 1750 m). Galiausiai, 2017 m. kovo 13 d. buvo priimtas sprendimas sugrąžinti pranciškonams ir vienuolyno pastatą. 

Krištoliniai gotikiniai skliautai. Ne, ne vakar padaryti.

Taigi, kažkokie reikalavimai dokumentiškai pagrįsti nuosavybę, kuri yra pranciškonų valdoma nuo 1387 m., man atrodo absurdiški. Be to, šis kompleksas matė bent tris gaisrus, kurių metu galėjo supleškėti archyvai su visais dokumentais. Be to, sovietinė nacionalizacija buvo to meto represinio režimo įteisinta vagystė, tik nuo kada vagiui priklauso vogtas daiktas? Jeigu kam kyla klausimų ar tikrai pranciškonai valdė šį kompleksą, siūlau paskaityti straipsnį
VILNIAUS PRACIŠKONŲ (MAŽESNIŲJŲ BROLIŲ KONVENTUALŲ) VIENUOLYNAS ir Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos Ėmimo į dangų bažnyčia, pavartyti Mortos Baužienės knygą "Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus" (psl. 297) ar Irenos Vaišvilaitės knygą "Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių" (psl. 160).

Kas dėl to, kad milžiniškas kompleksas atiteko tik penkiems vienuoliams, tai- mano paskutine žinoma informacija remiantis- Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno komplekse dirba septyni broliai ir nieko, kažkodėl niekam nekliūva. Manau, statistika kitose vienuolijose panaši: 2014 m. duomenimis, Lietuvoje veikė 13 vyrų ir 40 moterų vienuolinių bendruomenių, kurioms priklausė 145 broliai ir 620 seserų. Paprasta matematika: vidutiniškai vienoje vyrų vienuolijoje gali būti 11 brolių, o vienoje moteriškoje vienuolijoje-15 seserų. Iš kur jų bus daugiau, kaip bene 60 metų Dievu buvo Kremlius?

Ištrauka Nr.2.

Kas dėl įstatymo, kuris draudžia grąžinti pakeistas patalpas, tai norėčiau paklausti, kaip dėl įstatymo, draudžiančio vogti? Juk nepradėsite aiškinti, kad Rusijos caras ir sovietų Kremlius buvo teisėta valdžia ir jų nurodymu vienuolynų turtas Lietuvoje nusavintas legaliai? Tai, žinote, Hitleris irgi buvo teisėtai išrinkta valdžia, tik šiandien dėl to džiaugsmo mažai, ar ne? Jeigu nusavintas turtas pakeitė paskirtį ir buvo išparceliuotas, tai įvyko ne dėl vienuolių kaltės, nebent sakysite, kad okupuotiems broliams ir seserims reikėjo sėdėti kaip pelėms po šluota, neremti sukilimų prieš carą ir laiminti kruvinus sovietų darbelius? Baikit, nemanau. Aš suprantu, kad privatus kapitalas tvarkosi geriau ir žmonėms gali kilti klausimų, ką veiks vienuoliai susigrąžinę turtą-nors, geriau pagalvojus, tai pačių vienuolių reikalas-bet reikia turėti sąžinę ir pripažinti, kad dabartinis teismų slenksčio mindymas garbės nedaro ir baro savininkas rizikuoja prie baro pavadinimo prisegti skandalo šleifą.

Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“- Evangelija pagal Joną 2, 13–22.

O ką Jūs manote apie šią situaciją? Pasidalinkite nuomone komentaruose.

Jūsų Kūtvėla

Jeigu būčiau alchemikė, gyvenčiau Užupyje.

Esu tikra, kad mūsų Užupis yra ne kas kita, o slapta pasaulio alchemikų sostinė. Tik čia, mieste prie Vilnelės, ir tik čia gali tilpti tiek daug su kvapu dirbančių meistrų. Jeigu jėga yra geriausias afrodiziakas, tokios elektriškos moterys kaip Audrey Hepburn, Marlena Ditrich ar Žaklin Kenedi turėjo jėgiškus kvepalus. Ir Jūs norite? Puiku! Nereikia smerkti noro turėti gražų daiktą- tai prieštarauja prigimčiai, sakė dar Seneka. Jų paprastai turi Visokių Daiktų Krautuvėlė Užupyje. Mano mėginukai jau išsivėdėję, bet vis tiek laikau atminčiai tos dienos, kai kvepėjau kaip trys ikoniškos moterys vienu metu.

Pakelyje įkalintas kvapas: Audrey Hepburn, Marlena Ditrich ir Žaklin Kenedi. Visokių Daiktų Krautuvėlė, Užupis.

Šiandien pakeliui į pasimatymą su Vilniaus Bazilisku užsukau į Neovital parduotuvę tame pačiame Užupyje. Tiesą pasakius, vidun mane įtraukė jų iš klumpių verčiantis interjero apipavidalinimas. Tarp visokių vitaminų buteliukų akis užkliuvo už pomanderio, o aš seniai norėjau įsigyti kažką panašaus. Pomanderis, kvepiantis obuolys, buvo skirtas palėpti kūno kvapą, nes higienos klausimas senais laikais buvo sprendžiamas savotiškai (net Prancūzijos karalius Liudvikas Saulė maudėsi vonioje tik šią pavojingą procedūrą prirašius rūmų gydytojui, nes karštas vanduo atveria odos poras ir taip įsiskverbia mikrobai, o iš kūno pasišalina veiklieji skysčiai!), baidantis tų pačių mikrobų pomanderiuose laikytos vaistažolės (lyg nuo maro būtų galima apsisaugoti kokiais čiobreliais). Pomanderiai buvo daromi iš tauriųjų metalų, puošiami brangakmeniais, damos juos nešiojosi ant grandinėlės prie juosmens.

Pomanderis su pūkučiu, kuris kvėpinamas eteriniu aliejumi arba kvepalais.

Cornelis de Vos, "Damos portretas", 1621-1622, Wallace kolekcija Londone.
Wikipedia Commons. Pomanderis prikabintas prie grandinėlės per liemenį.

Na štai, dabar alchemikams teks slapstytis, nes po šio reportažo siauras Užupio gatveles užplūs smalsūs turistai ir reiklūs klientai, ieškantys TO vienintelio kvapo: nuo kandžių, nuo pelėsio, nuo blogos akies, nuo anytos nemeilės...Slapstytis geriausia desertinėje Liu Patty. Anksčiau čia buvo vaistinė, bet dabar dalis baldų palikti sukuria autentišką atmosferą. O kur daugiau alchemikui kurti savo formules, jeigu ne prie daug paslaptingų stačiukų turinčio baldo? Kas žino, gal viename iš tų stalčiukų netyčia užsiliko nors lašas meilės eliksyro?

Slapstomės profesiniais sumetimais.

O kaip kvepiate Jūs?

Jūsų Kūtvėla

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": politika ir kopūstai. Kopūstalogija?

Šiandien visą dieną galvoju apie kopūstus. Ne, palikuonių turėti neketinu. Įsivaizduoju, kad važiuoju autobusu Vilnius-Varšuva. Važiuoju ir užsnūstu, nes reikėjo anksti keltis. Prabundu staiga, žvelgiu pro langą,- nu ir kaip susiorientuoti Lietuvoje ar Lenkijoje esi, o telefonas išsikrovęs? Ogi viskas labai paprasta. Lenkijoje reguliariai pakelėse bus išstatyti arba kryžiai su kaspinais, arba Dievo Motinos statulos, prie kurių trinsis labai menkai apsirengusios panelės, nes kaip tik yra patogus nusukimas į miškelį "papoteriauti". O laukas nuo horizonto iki pat kelio dulkių bus apsodintas kopūstų galvomis. Kai pirmą kartą tokį vaizdą pamačiau, pamaniau, kad taip ir atrodo Rojus. Lietuvoje gi akis net per lango stiklą badys baisūs šabakštynai. Kažkada, seniai seniai Europos Sąjungos pradžioje Lietuvoje, už nedirbamą žemę netgi mokėdavo.

Ne mes vieni šioje valtyje: "Farmer earns pounds 19,000 a year for growing nothing: For five years, the only 'crop' on 215 high-quality arable acres has been grass."-rašo Independent. Tiesa, straipsnis 1994 m.

"The Loyds are among some 1,600 British farmers who took the European Union's set-aside policy as far as it could go, moving all their cropland out of production. It began six years ago as an experiment in trying to bring down crop surpluses. Farmers could volunteer to stop growing crops in return for direct payments. Now set-aside is at the heart of the Common Agricultural Policy (CAP), with the majority of British lowland arable farms compelled to cease growing on at least 15 per cent of their acreage. This year, an area the size of Surrey will be out of production."

Surrey plotas yra 1,663 km2. Išmokų gavėjai privalėjo šienauti du kartus per metus, o šieną turėjo supūdyti ar kitaip neapdirbti, nes panaudojimo ar pardavimo atveju negautų išmokų.

Vaizdas keliaujant po Lietuvą vis dar daugelyje vietų leidžia manyti, kad pinigų kranelis nedirbamai žemei teka dosniai. Tiesa, objektyvumo dėlei reikia turėti omenyje, kad kai kur žemė gali būti valstybinė, savininkai emigravę, ar yra kitų kliūčių jai dirbti. Tačiau kirtus Lenkijos sieną ir pervažiavus ją visą, pavažinėjus po Čekiją ir aplinkines šalis tenka pripažinti, kad ten vertinamas, purenamas ir apsodinamas kiekvienas kurmrausis, net jeigu šalia jo ir nestovi Dievo Motinos abrozdas. Baltarusijoje nušienaujamos visos pakelės, net jeigu pas juos opoziciją ir muša. Tiesa, šiais metais opozicijos mušimo tradicijoms ten smarkiai nusižengta, bet pakelės liko tokios pat tvarkingos.

Mano šių metų Kaziuko mugės grobis. Deklaruota tautos pageidavimu. Va ką geba sukurti darbščios mūsų rankos!

Žemės gabalėlio turėjimas buožinimo laikais visą jį nuo aušros iki sutemų savo rankomis raususią šeimą įtraukdavo į rizikos grupę ir galėjo išsiųsti į gulagus perauklėti. Trys kartos nueina ir už protėvių žemę, kurios saują pasiėmę šie vežėsi į Sibirą, paveldėtojai ima išmokas, kad tos žemės nedirba. Bet čia jau etikos klausimas.

Yra apie ką pagalvoti auginant pomidorus balkone.

Jūsų Kūtvėla

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": kai Dievas uždaro duris, Jis atveria langą.

Naujuosius 2017-sius metus sutikau kaip tikra baudžiauninkė. Pirmadienį gavau pranešimą iš įmonės, kuri administruoja mano anglų kalbos pamokų biuro nuomą, kad pasikeitė pastato savininkai ir kad nuomos sutartys mums visiems nutrauktos dabar pat. Šiuo metu naujieji savininkai žada apreikšti mums savo ketinimus.

Nuomos klausimas man jau metai laiko buvo kaip dieglys pašonėje. Tik nukirsti tą inkarą, laikantį mane saugioje salelėje su mano knygomis, arbatos puodeliu, gėlėmis ir vaizdu į gyvenamąjį namą, iš kur kažkas pro žaliuzes spoksodavo į mano biuro langą (dar tame bute buvo katinas) niekaip nesiryžau. Prisipažįstu- iš tingėjimo. Tingėjau kažką galvoti, ieškoti išeities, aktyviau skelbtis ar tiesiog branginti pamokas. Ir štai rezultatas.

Naujieji savininkai gali a) palikti viską kaip yra b) kelti nuomą c) prašyti atlaisvinti patalpas. Mūsų biurų pastatas yra senos statybos (buvusios visokios laboratorijos), todėl verkte prašosi renovacijos, bet nuomos kainos palyginus normalios. Esame kaip didelis žmonių skruzdėlynas, kur nuomojasi patalpas profesionalai nuo "kepu tortus iki darau abortus".

Iš kelionės archyvų. 

Dabar man sujudo visos čakros ir Feng Shui. Apsisprendžiau- pamokas keliu į savo namus tiems, kurie sutiks atvažiuoti,- turintys automobilius nemato tame jokios problemos, o aš pasižadu nekepti karbonadų prieš pamoką. Kitiems siūlysiu ateiti pas juos į namus arba ofisus. Taip, keletą klientų prarasiu, nes jų netenkins joks sprendimas, tačiau dėl tų 2-3 žmonių išlaikyti biurą neapsimoka. Gaila, nes spėjome sisigyventi ir susidraugauti. Tik kad versle ne vieta sentimentams. Kita vertus, mokymai tikrai ne ta sritis, kur galima susirausti milijonus.

Labai tikiuosi, kad dabar turėsiu daugiau laiko savo pomėgiui-kelionių organizavimui. Noriu po truputį įeiti į šią sritį kaip profesionalė. Taip pat šiuo metu turiu sutartį su leidykla dėl knygos. Taigi, jeigu turite rimtų pasiūlymų turizmo srityje, laukiu žinutės.

Jūsų Kūtvėla

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": mylėti reikia mokytis.

Mano buto tualete apsigyveno voras. Tiksliau, persikraustė iš virtuvės. Jis vardu Silvestras (kirtis ant SilVEStras). Kyla šiokių tokių etinių dilemų naudojantis minėtais patogumais, bet kai gyveni voratinklyje tualete, tai prie visko galima priprasti. Man Silvestras netrukdo- mažas butas pakankamai didelis mums abiems, nors pageidaučiau, kad jo šeimos narių skaičius ateityje neviršytų dviženklio. Į voratinklius, dulkes ir kampe sumestas rūbų krūvas aš žiūrau filosofiškai ir butą tvarkaus tik tada, kai jis pradeda priminti legendines karaliaus Augėjo arklides. Gal ir ne visai Feng Shui, bet ką dabar.

Bet artėja Kalėdos ir vis labiau šlapimo pūslę spaudžia tas iš vaikystės įkaltas traumuojantis motyvas, kad reikia susitvarkyti butą prieš didžiąsias metų šventes ir iki šiol ramiai stalčiuose tūnoję parduotuvių čekiai pradeda tuntais virsti lauk ir reikalauti dėmesio; ir dar būtinų būtiniausiai  reikia susitvarkyti palovį, kuriame, pasak visų pasaulio mamų, kaupiasi visos devynaukščio daugiabučio metų šiukšlės. Jau įsivaizduoju, kaip svečiai ateina, pasigroži Advento vainiku ant spintos durelių, pagiria šlyžikus, o paskui palenda po lova pažiūrėti, ar ten švaru. Kažkodėl buto generalinis tvarkymas prieš didžiąsias metų šventes mano vaikystės metais sugebėdavo tapti didesene stichine nelaime nei Pasaulio Tvanas (kuris, reikia pripažinti, gerai visus nešvarumus išplovė).

Kalėdos Vilniuje.

Apsidairiau šiandien ryte ir pagalvojau, kad apsitvarkyti visgi kaip ir reiktų.bet tada supratau, kad to daryti visiškai neverta, nes daiktų dėti tiesiog nėra kur. Butas apstatytas senoviškai su visiškai nepraktiškais baldais, nes Homo Sovieticus gyvenimas tilpo į dvi lentynas ir tris stalčius. O dabar vien mano knygoms reiktų atskiro kambario-bibliotekos. Tai nuėjau ir patikrinau, ar Silvestras dar gyvas (buvo įtarimų, kad užsilenkė, nes jo pasirinktoje gyvenvietėje voratinklis ne kažką tesugaudavo pusryčiams, bet gal jis pasninkavo prieš Kalėdas, suprasi tuos kampininkus), ir iškrapščiau jo geresniąją pusę iš vonios, kur užmerkiau savo skalbinius. Vis Dievo kūriniai, lai gyvena, pasaulis didelis ir vietos visiems užteks.

Ramaus Advento ir gero laukimo.

Jūsų Kūtvėla

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": nuo tų, kurių nebėra, apie tuos, kurių nebėra.

Kai susirašinėjimas su giminėmis iš Amerikos nutrūko taip, kad nutrūko visiškai, bandėme aiškintis to priežastis. Jau kuris laikas turėjome namuose internetą. Tai buvo gremėzdiškas šių laikų išmatavimais stalinis kompiuteris, į kuriame esančią Microsoft Outlook pašto dėžutę internetai tekėdavo pažįstamo aityšniko per žiemą balkone gerai išlaikytu kabeliu. Kadangi tai buvo vienintelis ryšys su anuo pasauliu, ta prasme, Amerikos žemynu, tai tėtė pasikvietė labiau technologiškai išprususį savo draugą, kuris dar anksčiau tą Microsoft Outlook mums ir instaliavo, ir kuris dabar internetų platybėse sugebėjo sujungti mūsų giminaičių vardus ir pavardes taip, kad iš kažkur giliai giliai Yahoo atkapstė nedidelį fragmentą informacijos. Jis buvo angliškas, tai iš gretimo kambario išsikvietė mane, jau anglų filogijos bakalauro studentę. Užtrukau kelias minutes kol suvokiau, kad skaitau nekrologą. Šiandien visi, kurie mums galėtų parašyti iš Amerikos, jau paliko šią ašarų pakalnę, o jų palikuonys, jeigu tokių esama, apie savo už Atlanto klaviatūra čia skrebinančią giminaitę turbūt nė žinote nežino.

Bernardinų kapinės Užupyje,

Šitą berniuką Bernardinų kapinėse pamačiau dar mokyklos laikais, kai klasėmis išėjome į Babiloną. Tai buvo savaitė užklasinės veiklos ir buvo galima rinktis iš kelių užsiėmimų. Aš pasirinkau fotografiją. Buvo žiema, tokia tikra vilnietiška žiema, apie kurią rašo daktaras Frankas 1809 m.: "Dažnai rogės prie miesto sienos priveždavo jau sušalusius valstiečius, tebestyrančius tokiomis pozomis, kaip atsisėdo, tebevadelėjančius ; arkliai net nepajusdavo, koks nepataisomas blogis ištiko jų šeimininkus. Mieste tokių nelaimių nebuvo; vadovybė pasistengė: dažnai keitė sargybinius (kurie, be to, vilkėjo kailiniais, avėjo šiltais batais); šį tą nuveikė ir Labdarių draugija: visus pavargėlius sušildydavo, pamaitindavo sriuba ir duona." Mes gi šildėmės karšta arbata kažkurioje iš Užupio kavinių, prieš tai nuspaudę po keletą kartų profesionalaus fotoaparato mygtuką.

Kad pasirinkti fotografiją buvo protingas sprendimas rodė epizodas su vienu iš kitų veiklų vadovu. Jis buvo gėjus (tais laikais tokio ir žodžio nežinojome, jis mums pasirodė keistas čiuvas su dažyta peroksidine galva ir išprotėjusia apranga, tokius urlaganai pasigavę mušdavo) ir pristatė mums savo naujausią kūrinį- tai buvo didelis žurnalų iškarpų koliažas iš nuogų moterų nuotraukų. Iš kokių žurnalų jis tai karpė buvo paslaptis, nes populiariausias to meto žurnalas "Panelė" tokių nepadorybių nespausdino. Tai nebuvo pirmas kartas, kai mačiau nuogą moterį- mano visa karta užaugo bobų pliaže Palangoje- bet tai buvo taip nelaiku ir ne vietoje (mind you, mes visi buvome nepilnamečiai, šiandien tokia edukacija būtų užraukta per tris minutes), kad nusprendžiau nuo šito "meno" laikytis toliau. Praėjo arti dvidešimties metų ir ką šiandien matome? Nori parduoti automobilį, meno kūrinį, knygą?- Tau reikia nuogos moters!

Nu bet ką aš čia apie plikas bobas pradėjau, šalta juk jau nuogybėms taip, kad net kojų pirštai susiriečia. Be to, artėja gražiausios metų šventės- Vėlinės. Prekybos centrai jau ruošiasi jas šventiškai sutikti. Šiemet vėl kviečiu visus tradiciškai sudalyvauti akcijoje "Uždek žvakutę ant apleisto kapo".

Su artėjančiomis.

Jūsų Kūtvėla

P.S. Yra visa dėžutė laiškų iš Amerikos. Ką su jais daryti?

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": Vilnius full of charm.

Šiandien vienoje Pilies gatvės suvenyrų parduotuvėje apžiūrėjau molinį angelą už 30 eurų, ir suma manęs neišgąsdino. Tiesą pasakius, netgi rimtai svarstau tą angelą nusipirkti. Turbūt pagaliau pasiekiau tą išsvajotą Vakarų europiečio statusą? Kitoje parduotuvėje būrys azijietiškos išvaizdos turisčių, palikusių jas ganiusį vyriškį akivaizdžiai nuobodžiauti lauke, apgulė gintarinių papuošalų vitrinas, o prekes prie kasos nešėsi saujomis. Saujomis, Karlai! Žinant kokios ten kainos, dabar svajoju pasiekti Rytų azijiečio statusą.

Kiekvienas išlindimas iš rato namai-darbas- namai (Baltupiai-Pašilaičiai-Baltupiai su prailginta trajektorija į Justiniškes pas mamą) į Vilnių man duoda kažką naujo. Taip, Baltupiai ir Justiniškės oficialiai irgi yra Vilniuje, bet man visiems laikams Vilnius, tas tikrasis Vilnius, yra apribotas senamiesčio ribų. Ir manęs nė kiek nestebina pulkas įvairiataučių turistų, susirinkusių į ekskursiją po Vilnių prie Rotušės, dalinamas į dvi grupes, nes viena gidė nesusidorotų- balsas gi nevaldiškas, o su garsintuvais tik Laisvasis universitetas vaikšto, kur į vieną ekskursiją ateina trys šimtai žmonių ir dar draugų atsiveda. Prabangesni turistai turi asmenines ausines ir savo gidą netgi gali išjungti!

"Vilnius full of charm"- sako vienas iš grafičių, išmėtytų visame mieste. Tas turistų antplūdis manęs nebestebina, nes nuoširdžiai tikiu gyvenanti gražiausiame pasaulio mieste. Šiandien man nepavyko surinkti norinčių į ekskursiją, kurios pajamos būtų skirtos paremti pareigūno Ramzio atminimą, tegul lengva jam būna pelenų urna, tai turiu laiko sau. Štai ko mums šiandien trūksta-meilės sau. Išlįsti iš darbų į gražų miestą, nusipirkti ką nors labai dailaus, bet labai nepraktiško, palepinti save brangiu puodeliu kavos kurioje nors iš jaukių senamiesčio kavinukių, nors "namuose gi gali nemokamai atsigerti". Ką ten kavos, turiu hedonistišką polinkį užsukti į "Balzac" taurei vyno, kurio tik jie ir teturi visame Vilniuje, o jeigu jau hedonizmas visai lipa per viršų, tai einu į "Pasakos" vyninę, kur  vyną galima gerti atsigulus. I kid you not. 

Kavą geriu ir kramtau kruasaną vienoje kavinaitėje netoli Piatnicos cerkvės, kas kad vaizdą į ir taip neišvaizdžią gatvę gadina vykstantys remonto darbai. Rankinėje glaudžiu sojos vaško žvakę. Jos kaina-kaip dviejų puodelių kavos su dviem kruasanais plius arbatpinigiai, štai kaip pakilo pragyvenimo lygis įsivedus eurą, o jūs bijojote. Užsimaniau tos sojos žvakės perskaičiusi  pas Sofiją, kad jinai tokias žvakes net namo į Havajus vežasi. Sojos vaško žvakės, pasirodo, neturi parafino, kuris yra naftos produktas. Baisi neekologija!

The art of coziness, only in Vilnius!

Iki kito susiskaitymo jau netrukus, ieškau gražesnio karoliuko.

Jūsų Kūtvėla