Bespalvis Vilniaus grožis!

Sumaniau nufotografuoti Vilnių juodai baltą. Rezultatas maloniai nustebino. Kampai užsiaštrino, kampai užsigludino, detalės išryškėjo, detalės susiliejo. Vilnius pasidarė toks miestas-chameleonas. Čia įkeliu kelias charakteringiausias juodai balto Vilniaus nuotraukas.

Vilniaus katedra. 

Kalėdų miestelis.

Valdovų rūmai.

Jau bunda Kalėdų miestelis.

Greetings from Vilnius.

Jėzuitų kolegijos pastatas, dabar-Vilniaus universitetas. 

Universiteto ir Šv. Jono sankryža. 

Šv. Jono bažnyčios varpinė. 

Kavinės anksti ryte pilnos žmonių. 

Freska Pilies gatvėje.

Gotiknis juvelyro namas.

Puošyba iš plytų.

Vilniaus sluoksniai. 

Buvo langas, nebėra lango. 

Šv. Onos bažnyčia. 

Liepsnojanti gotika.

Vilniaus kiemelis.

Arkangelo Mykolo bažnyčia.

Literatų gatvė.

Viena iš Vilniaus cerkvių.

Vingiuojame iki cerkvės.

Sidabryno Marija.

Šv. Paraskevos cerkvė. 

Cerkvės fragmentas.

Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė. 

Medeinė.

Buvęs žydų kvartalas.

Šv. Dvasios bažnyčios kupolas.

Šv. Kazimiero bažynčia.

Freska ant Turkijos ambasados. 

Bazilijonų vienuolyno vartai.

Tvarkoma Šv. Trejybės unitų bažnyčia. 

Vynuogės kiemelyje,

Šv. Teresės bažnyčia.

Du kryžiai ir šermukšnis. 

Šv. Teresės bažnyčios fragmentas.

Aušros Vartai.

Bespalvystėje išryškėja grožis. 

Kitu kampu.

Vilnius puošiasi gražiausioms metų šventėms. 

Ankstyvą ir šaltą Kūčių rytą miestas buvo stebėtinai pilnas žmonių. Tos kavinės, kurios jau dirbo, buvo sausakimšos. Rusakalbių turistų grupės su gidais stoviniavo vos ne ant kiekvieno kampo. Pasibėgiojimą po Vilnių užbaigiau prieš įsidienojant ir jo gatves užplūstant daugiau žmonių.

Ką manote apie juodai baltą Vilnių?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Kūčiukaitė

Savaitgaliais lankome kaimynus: dienos kelionė į Varšuvą.

Varšuvoje turėjau nebaigtų reikalų- praėjusios kelionės metu spėjau tik perbėgti per Lenkijos žydų istorijos muziejų, todėl buvau nusprendusi ieškoti tinkamos progos grįžti ir ramiai viską pasižiūrėti. O kas gali būti tinkamiau ir progiškau negu akcija autobuso bilietams? Dar sėdėdama autobuse iš Lvovo į Vilnių nusipirkau akcinius bilietus į Varšuvą (kaip paaiškėjo, vėl permokėjau tuos akcijinius 8 eurus į abi puses, nes pažįstamas keliaus ten pat už 2 eurus). Didžioji Kombinatorė Kūtvėla viską susidėliojo taip, kad nereiktų mokėti už viešbutį nakvynei, todėl išvykimas į Varšuvą buvo vėlai vakare šaštadienį, atvykimas į Varšuvą- 06.00 val. ryto, o išvykimas į Vilnių irgi per naktį taip, kad atvykus ryte į stotį iš karto būtų galima važiuoti į darbą (mano klientai dar ne prie tokių Kūtvėlos krečiamų eibių pripratę, ačiū jums, mano gerieji!). Sugebėjau abudu bilietus nusipirkti paskutinėje autobuso eilėje, kas tik paliudija, kad tas kalafioras ant pečių tvirtai įleidęs šaknis. Laimei, kelionės į Varšuvą etape šalia manęs niekas nesėdėjo, bet irgi viena sėdinti kaimynė kitapus praėjimo taip pat buvo ilgakojė, tai naktį praleidau išradinėdama naujas jogos pozas, tokias kaip "špagatą daranti sraigė". Tik atsijungau- ir kad purto kažkas už kojos, kad purto...Mandagiai, bet tvirtai mane žadino stiuardesė, atiduodama bilietą- už pusės valandos Varšuva. Tik išlipus iš autobuso prie Centrinės geležnkelio stoties patyrau pirmąjį šios kelionės šoką. Tuoj prisitatė taksistai. Keletas lietuvių klausia, kur čia toks ir toks skulptūrų parkas. Pora dorų lenkaičių puolė rodyti kur eiti, ir kad čia visai arti ir nereikia taksi. Jas taksistai čia pat vietoje garsiai ir be galo nuoširdžiai net kelis kartus pasiuntė "v pizdu", tai jau atsiprašau gerbiamo Skaitytojo, Va jums ir katalikiškas kraštas sekmadienį. Išsikeičiau kažkiek pinigų, užrakinau savo demantus irgi brilijantus saugojimo kameroje ir prisėdau Starbuckse pasistiprinti.

Ursulijus Lepečkojauskas skanauja beigelį su varške ir ridikėliais. 

Turėjau dar apie valandą laiko iki sutarto susitikimo su Irina, su kuria susipažinau Lvove. Irina yra iš Ukrainos. Kai pasiklausai, kokius kryžaus kelius tenka nueiti gaunant Šengenos vizas, savos problemos mažos pasirodo. Beje, Irinai kažkodėl paprasčiau pasidaryti Lenkijos vizą, nei Lietuvos. Tai pasinaudojau tuo laiko langu ir nuėjau iki netoli Centrinės Varšuvos stoties esančio ir visą parą dirbančio pašto išsiųsti atviruką Rokiškyje gyvenančiam katukui Fricui.

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": mylėti reikia mokytis.

Mano buto tualete apsigyveno voras. Tiksliau, persikraustė iš virtuvės. Jis vardu Silvestras (kirtis ant SilVEStras). Kyla šiokių tokių etinių dilemų naudojantis minėtais patogumais, bet kai gyveni voratinklyje tualete, tai prie visko galima priprasti. Man Silvestras netrukdo- mažas butas pakankamai didelis mums abiems, nors pageidaučiau, kad jo šeimos narių skaičius ateityje neviršytų dviženklio. Į voratinklius, dulkes ir kampe sumestas rūbų krūvas aš žiūrau filosofiškai ir butą tvarkaus tik tada, kai jis pradeda priminti legendines karaliaus Augėjo arklides. Gal ir ne visai Feng Shui, bet ką dabar.

Bet artėja Kalėdos ir vis labiau šlapimo pūslę spaudžia tas iš vaikystės įkaltas traumuojantis motyvas, kad reikia susitvarkyti butą prieš didžiąsias metų šventes ir iki šiol ramiai stalčiuose tūnoję parduotuvių čekiai pradeda tuntais virsti lauk ir reikalauti dėmesio; ir dar būtinų būtiniausiai  reikia susitvarkyti palovį, kuriame, pasak visų pasaulio mamų, kaupiasi visos devynaukščio daugiabučio metų šiukšlės. Jau įsivaizduoju, kaip svečiai ateina, pasigroži Advento vainiku ant spintos durelių, pagiria šlyžikus, o paskui palenda po lova pažiūrėti, ar ten švaru. Kažkodėl buto generalinis tvarkymas prieš didžiąsias metų šventes mano vaikystės metais sugebėdavo tapti didesene stichine nelaime nei Pasaulio Tvanas (kuris, reikia pripažinti, gerai visus nešvarumus išplovė).

Kalėdos Vilniuje.

Apsidairiau šiandien ryte ir pagalvojau, kad apsitvarkyti visgi kaip ir reiktų.bet tada supratau, kad to daryti visiškai neverta, nes daiktų dėti tiesiog nėra kur. Butas apstatytas senoviškai su visiškai nepraktiškais baldais, nes Homo Sovieticus gyvenimas tilpo į dvi lentynas ir tris stalčius. O dabar vien mano knygoms reiktų atskiro kambario-bibliotekos. Tai nuėjau ir patikrinau, ar Silvestras dar gyvas (buvo įtarimų, kad užsilenkė, nes jo pasirinktoje gyvenvietėje voratinklis ne kažką tesugaudavo pusryčiams, bet gal jis pasninkavo prieš Kalėdas, suprasi tuos kampininkus), ir iškrapščiau jo geresniąją pusę iš vonios, kur užmerkiau savo skalbinius. Vis Dievo kūriniai, lai gyvena, pasaulis didelis ir vietos visiems užteks.

Ramaus Advento ir gero laukimo.

Jūsų Kūtvėla

Savaitgalis Lenkijoje: Poznanės ledo skulptūrų festivalis. Antroji diena.

Rytas buvo tamsus ir lietingas. Pirmąją diena tryniausi senamiestyje, kur viskas buvo ranka pasiekiama, o šiandienai teko toliau nuo centro išmėtyti lankytini objektai, todėl dar vakar senojoje rotušės aikštėje esačiame turizmo informacijos centre nusipirkau vienos dienos bilietą viešajam transportui. Jis kainavo 13,60 zlotų, bet pilnai atsipirko (vienkartinis bilietas kainuoja 3,00-4,50 zlotų pagal važiavimo trukmę, perkamas kioskuose arba bilietų automatuose kai kuriose stotelėse, kai kurie tramvajai turi bilietų automatus). Pirmiausia stotyje saugojimo kameroje (8 zlotai) palikau savo kuprinę, kad nereiktų gaišti laiko grįžtant į hostelį, o po dienos turistinės programos galėčiau iš karto eiti į autobusą į Vilnių. Poznanė yra padariusi tai, apie ką aš Vilniuje tik svajoju- autobusų ir traukinių stotys yra po vienu stogu, ir dar didelis prekybos centras ten pastatytas (tualetai mokami). Šis modernus prekybos centro ir stoties kompleksas buvo atidarytas tik 2013 m. Šalia yra viešojo transporto stotelė ir trijų aukštų automobilių stovėjimo aikštelė. Prekybos centre mažus vaikus nemokamai (sic!) vežioja Kalėdinis traukinukas.

Sekmadienio rytas Poznanėje.

Sekmadienį viešasis transportas važiuoja kas 20 min, o kai kurie tramvajai nevažiuoja iš viso. 

Kadangi būtinoji kelionės programa- ledo skulptūrų festivalis- jau vakar buvo nemažai pavykdyta, šiandien į programą įtraukiau kiek nestandartinių lankytinų objektų. Kai pradėjau dėliotis Poznanės programą nustebau, kiek ten joje visko daug galima pamatyti. Pagal geografinę dabar buvimo lokaciją, protingiausia buvo tramvajumi pavažiuoti iki Vilsono parko ir apsilankyti Palmių name, kuris turėjo atsidaryti už 20 min.

Savaitgalis Lenkijoje: Poznanės ledo skulptūrų festivalis. Pirmoji diena.

Nemyli mūsų kaimynai lenkai. Net nelabai ir gerbia, sakyčiau. O kaip kitaip galima paaiškinti tą iškalbingą faktą, kad jie slepia nuo mūsų turizmo rinkos tokią svarbią informaciją, kad Poznanėje kasmet vyksta vienas didžiausių Europoje ledo skulptūrų festivalių? Jiems ką, mūsų eurų nereikia, ar reikia tik Suvalkuose? O ir mūsų lietuviški informacinės sklaidos kanalai tyli kaip susimokę. Bet Jūsų begaliniam džiaugsmui yra Kūtvėla, kuri visokią informaciją ir iš po žemių išknisa kai reikia, tai jinai ir parengė reportažą apie Poznanę ir jos festivalį. Aplankyti šį miestą man jau seniai niežtėjo padai, todėl akylai sekiau akcijas autobusų bilietams. Kai Simple Express paleido akcijinius bilietus su 50 proc. nuolaidą į Poznanę, aš jau žinojau, kokiomis datomis man jų reikia, tai tokiomis ir gavau- ne visiems taip pasiseka, nes tos rezervacinės sistemos ima ir nulūžta pačiu nedėkingiausiu metu nuo didelio kiekio akcijas mėgstančių pirkėjų. Vienintelis šios kelionės trūkumas buvo tame, kad reisą vykdyti turėjo Simple Express autobusų linija, kuri komforto atžvilgiu nėra labai gerai pritaikyta tolimoms kelionėms (galutinis šio reiso tikslas buvo Berlynas). Taigi, penktadienį po dienos darbų greitai susipakavau kuprinę savaitgalio kelionei, susitepiau porą sumuštinių, ir 22.30 val. įsikūriau savo vietoje autobuse. Poznanėje atvykimas buvo numatytas  tik kitos dienos 10.40 val. vietos laiku (11.40 val. Lietuvos laiku).

Kūtvėlos kelionių draugas Ursulijus Lepečkojauskas lydi Kūtvėlą į Poznanę.

Laimei, kaimyno šioje kelionėje neturėjau, todėl pavyko sudaryti kelias valandas miego susiraičius ant dviejų sėdimų vietų, nors vis tiek nuo nemigos man siaubingai skėlė galvą ryte. Pasitaikė labai malonūs ir paslaugūs vairuotojai, tik pritrūko rytinės kavos,-Simple Express autobusų linijoje galima nusipirkti tik vandens, todėl tikiuosi, kad ateityje šia kryptimi bus paleistas Lux Express autobusas. Labai pasisekė ir su hosteliu Very Berry Poznanėje, kuris yra tiesiog viešbutis už hostelio kainą, ir dar su karališkais pusryčiais. Kambarį gauti buvo dar anksti, todėl palikau daiktus saugoti ir patraukiau miesto žiūrėti.

Kaip Kūtvėla nenorėjo keliauti į Kopenhagą. Pirmoji nenorėjimo diena.

Kuom toliau, tuom labiau įsitikinu, kad žiurkėnas yra tobulas augintinis keliaujantiems žmonėms. Jis, žinoma, neatneš šlepečių kaip šuo ir nemurks ant lovos kaip katinas, bet užtat su visu narveliu ir penkių puslapių priežiūros instrukcija yra lengvai transportuojamas tėvams (žiurkėnui gaunasi uošviams) ant all included. Instrukcijos reikia, nes būna tėvai skambina ir klausia: "O tam tavo žiurkei galima duoti koldūno?" Na, kaip Jums atrodo, ar galima žiurkėnui Cepelinui duoti koldūno? Kažkoks kanibalizmas, garbės žodis. Ir dar močiutė jį stačiai šešku Čeburieku vadina. O į Kopenhagą manęs netraukė dėl labai objektyvių priežasčių: nemoku važiuoti dviračiu, sumuštiniai nėra maistas, ir neaiški situacija su tais pabėgėliais. Bet kai bilietas į abipuses kainuoja tik €10, tai nelabai yra apie ką galvoti, tuo labiau, kad skrydis trunka tik 1 val.20 min., tai kaip iki Kauno iš Vilniaus autobusu atvažiuoti (su sąlyga, kad Kaune bus ką veikti, gal bienalė kokia nors). Čia net žiauriai permokėta, nes neseniai pažįstami po €2 (du eurus) ten pat suskraidė. Skrydžiui pasirinkau pigiausią variantą, todėl gavosi ankstyvas skrydis iš Kauno sekmadienį ir rytinis skrydis namo iš Kopenhagos antradienį. Taigi, Danijos sostinei turėjau dvi pilnas dienas.

Gyventi pasirinkau per AirBnb sistemą (jeigu domina, susisiekite, duosiu nuorodą registracijai, su kuria dar gausite ir nedidelę nuolaidą pirmai nakvynei), nes viešbučiai Kopenhagoje tikrai brangūs, o hostelyje gyventi nesinorėjo, kadangi dauguma pasiūlymų yra mišriems miegamiesiems, o moterų kambarys kainavo tiek pat, kiek AirBnb, tik hostelyje būtų reikėję kambarį dalintis su dar keliomis keliautojomis. Be to, per rekomendacijas AirBnb buvau uždirbusi keliasdešimt eurų komisinių, kurie buvo panaudoti šiai kelionei, todėl man dvi naktys tvarkingame kambaryje su galimybe gamintis valgį ir galimybe švarintis duše be eilės kainavo tik €50 (Kopenhagos kainomis, čia visiška piguva gavosi). Transportui ir lankytinoms vietoms įsigijau Copenhagen Card, kuri dviems dienoms kainavo apie 60 EUR. Kadangi ją pirkau 7.05 val. ryto (danai gyvena viena valanda prieš mus), tai ant kortelės perkant pažymėjo 8.00 val, nes jie visada rašo pilną valandą. Tokiu būdu nemokamai gavau papildomą valandą miestui pažinti, kas labai maloniai nuteikė dienos pradžioje. Ir šiaip visi žmonės ten tokie malonūs, mandagūs, aptarnaujantis personalas kantrus, su šypsena dirba,- very much wow.

Informaciniai tablo Kopenhagos autobusuose. O pas mus kada?

Man labai patiko važinėtis Kopenhagos autousais. Įlipa visi per priekines duris ir rodo vairuotojui bilietą. Norintys išlipti spaudžia STOP mygtuką ir išlipa per vidurines ir galines duris. Retai kada teko stovėti, nes autobusai pakankamai dideli ir dažnai kursuoja. Turistams labai patogu sekti stoteles elektroniniame tablo. Vairuotojai vilki uniformas ir dėkoja už parodytus bilietus. Dar yra metro ir miesto traukiniai, kurie vos ne kas minutę važiuoja. Man buvo svarbu, kad Kopenhagos oro uostas yra pasiekiamas metro ir miesto traukiniais, kurie važinėja kiaurą parą, todėl nereikia jokio pervežimo užsisakinėti.

Prahos senamiestis: ar iš balos tas dailumas?

Prahos senamiestis yra tikrai labai gražus. Pasižadėjau sau būtinaičia vėl sugrįžti, pasiimti batono, prisėsti prie upės ir lesinti gulbes, o man priešais akis bus Pražsky hrad.  Ir batonas bus didelis, ir gulbių bus daug. O kad neatrodytų kaip grąsinimas, pereiname prie nuotraukų :-)

Prahos pilis, Pražsky hrad. Jai bus atskiras įrašas. 

Čia grįžusi maitinsiu gulbes. 

Kūtvėla Prahoje. Jai už nugaros- Karolio tiltas, Prahos pilis ir Šv. Vito katedros bokštai. 

Po nedidelio klaidžiojimo radau Rotušės aikštę su joje dominuojančia Tyno Mergelės Marijos bažnyčia. 

Rott namas ir kepti kaštonai, kurių skonis primena žarijose keptą bulvę.

Rott namas yra didelis renesanso stiliaus pastatas, kuriame ilgas tradicijas puoselėja maždaug "Pasidaryk pats" stiliaus parduotuvė su visokiais namų ūkyje reikalingais daikčiukais. Šito pastato pamatinis akmuo padėtas XIII a., o pirmasis rašytinis paminėjimas siekia 1401 m. 1488 m. šitame pastate buvo atspausdinta pirmoji čekiška Biblija. Tuo metu namas vadinosi "Pas tris rožes" ir jo fasade buvo pavaizduotas 1743 m. įvykęs Marijos Teresės karūnavimas. Fasade tuomet buvo emblema su trimis rožėmis (todėl namas ir vadinosi "Pas tris rožes"), kurios buvo skirtos, jeigu tikėti labai pamokančia legenda, čia tuo metu gyvenusioms trims jaunoms merginoms, kurios vis negalėjo išsirinkti jaunikių, pasitikėjo vedybų konsultantu ir neteko visų pinigų. Dabartinį vaizdą namas įgijo XVII a. ir pasipuošė vėlyvojo rensanso ir ankstyvojo baroko bruožais. 1855 m. jį įsigijo sutuoktiniai Rott praplėsti savo verslui, ir nuo tada namas vadinamas U Rotta.

Pirmame mėlyno namo aukšte yra Starbucks kavinė. 

"Minutės namas" su sgrafito papuošimais.

Tas juodai baltas name antrame plane yra tipiškas renesanso stiliaus namas, papuoštas sgrafitu. Keletą šios puošybos pavyzdžių atidi akis gali pastebėti Vilniaus senamiestyje. Siena padengiama balto, paskui juodo tinko sluoksniu ir norimas paveiksliukas išskutinėjamas juodame sluoksnyje taip, kad norimas raštas atsidengia baltame rašte. Rašytojas F. Kafka XIX a. pab. gyveno šitame name su savo tėvais, šitame name gimė trys jo seserys. Originalusis pastatas datuojamas vėlyvosios gotikos periodu XV a. Jis buvo žinomas kaip "Pas baltąjį liūtą" ir čia veikė vaistinė. Šiuo metu namas vadinamas mažybiniu "Minutės" vardu nuo žodžio "diminutyvas", nes čia pardavinėdavo tabaką mažais kiekiais. Šitą namą kartu su kitais pastatais pikta ranka kėsinosi nugriauti XX a., bet laimė, kad nepavyko. 1919 m. buvo aptikti sgrafitai, vaizduojantys Habsburgų monarchus Filipą II, Rudolfą II ir Maksimilijaną II. Dabar pastatas priklauso senamiesčio rotušės kompleksui.

Šv. Mykolo bažnyčių Prahoje ne viena, viena jų yra Rotušės aikštėje. Šiaip su religija Čekijoje įtempta-tai daugiausia ateistų prieskaičiuojanti tauta Europoje, pasirodo. Nors yra planuojama Prahoje atidaryti dar keturias bažnyčias, senosios yra masiškai uždaromos ir paverčiamos klubais, viešbučiais, muziejais, ir koncertų salėmis.

Kairėje matome Šv. Mykolo bažnyčia.

Pirmojoje XVIII a. pusėje šį baroko šedevrą pastatė K.I. Dientzenhoferis. Pirmoji bažnyčia šioje vietoje minima nuo 1273 m. 1735 m. pabaigtos barokinės bažnyčios interjeras buvo kažkur išgabentas 1781 m., kai imperatorius Juozapas II įsakė uždaryti visuomenei naudos neteikiančius vienuolynus. 1870 m. ši bažnyčia atiteko stačiatikiams. Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo atiduota kareiviams, kurie kartu su to laikmečio menininkais atkūrė bažnyčios interjerą, kuriuo ir šiandien galima grožėtis. Lankytojus stebina įspūdingas sietynas, labai panašių man teko matyti lankantis Suprašlio Lavroje.

Rotušės aikštė apsupta dailių namų su visiškai skirtingais fasadais.

Štorcho namas (su raiteliu), "Akmens avinas", "Akmens stalas", ir matosi "Pas vargšelį" kampas, į kadrą netilpo "Aukso vienaragis".

Neorenesansinį pastatą Štorcho namą, dar vadinamą "Akmens Madona", puošia XIX a. pab. M. Alešo tapybinė kompozicija, vaizduojanti Šv. Vaclovą ant žirgo.

Freska iš arčiau. 

XVI a. pr. "Akmeninio avino" namo fasade vaizduojama jauna mergelė su avinu. Dėl avino panašumo į mitologinį gyvūna vienaragį, namas dar buvo vadinamas "Vienaragiu". "Aukso vienaragyje" veikė kavinė, kurioje rinkdavosi literatai, jų tarpe ir F. Kafka. Čia reiktų pastebėti, kad visokios emblemos ant fasadų, šventųjų statulos ant namų kampų ir keisti pavadinimai buvo vietoje šiandieną mūsų naudojamų namų numerių adresuose.

Žymiausias Prahos senamiesčio objektas, sutraukiantis tuntus turistų (ir ne ką mažiau kišenvagių ir visokių keistų niekniekių pardavėjų), yra garsusis laikrodis.

Štai jis, turistų nymylėtinis.

Kas valandą mušantis ir judančių figūrėlių paradą rodantis laikrodis buvo sukurtas XV a. pradžioje. Meistrui -baiminantis, kad jis nepakartotų tokio šedevro kitur-buvo išdurtos akys, talk about gratitude. Jeigu tikėti vietine legenda, aklasis meistras nusižudė nušokdamas į laikrodžio mechanizmą, kuris nuo to sugedo, ir ilgą laiką niekas nežinojo kaip jį sutaisyti, bet šio fakto patvirtinimo niekur neradau. Žemiau įkeliu video iš Youtube, kur įamžintas 600-sis laikrodžio jubiliejus.

Praga caput regni- Prague is the capital of the realm. 

Tiesiog norisi grįžti ir kiekvieną Prahos senamiesčio namą apžiūrėti nuo pamatų iki stogo. O visa tai, ką dabar perskaitėte, susiradau bent dviejose knygose, Internete, tinkamai suredagavau ir čia jums perpasakojau. Bent dalį šios informacijos būtų logiška tikėtis gauti per ekskursiją, ar ne? Neseniai esu rašiusi apie nemokamas ekskursijas ir svarsčiusi, ar tik jos nėra musėkautai turistams. Informuoto smalsumo vedamos, prisijungėme prie nemokamos ekskurijos Prahoje. Deja, likome labai nepatenkintos šia patirtimi. Išties, turbūt pati būdama gide, aš iš savo kolegų tikiuosi daugiau profesionalumo ir mažiau cirko. Palikusi atsiliepimą gerai žinomame kelionių portale Trip Advisor, sulaukiau spaudimo iš ekskursiją vedusios gidės tą atsiliepimą pašalinti. Labiausiai nustebino komentarai "tu gi nieko nemokėjai" (arbatpinigiai, kuriuos visgi palikome sprukdamos iš ekskursijos nesiskaito?), "man reikia maitinti vaikus" (du iš trijų jau seniai pilnamečiai, bet, matyt labai alkani pilnamečiai) ir "tai buvo praleista gera proga patylėti". Dabar aišku, kodėl toks neproporcingas neigiamų, vidutiniškų ir panegirikas giedančių komentarų santykis. Bet Kūtvėla tiki savo atsiliepimu kaip Evangelija ir nesiruošia trauktis.

Pasiskaitymui apie Prahą:
Andrew Cusack: Praga Caput Regni
The Looptail: 48 Hours in Prague
Things That Make Me Go Aagghh: Prague city break travel blog
Uncornered Market: Insider’s Prague: Tourist Traps to Avoid, What to Do, Where to Eat
Travel with Bender: Our Almost Christmas In Prague

Su meile,

Kūtvėla