Dvi retų ir senų spausdinių parodos Vilniuje: Lietuvos istorija kaip ant delno!

Šiandien aplankiau dvi retiems spausdiniams skirtas parodas.

Pirmoji paroda vadinasi "Įvairenybės apie Vilniaus vyskupiją" ir veikia Vrublevskių bibliotekos vestibiulyje. Tiksliau, tai yra Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, todėl skaitytojams reikalingi nario pažymėjimai, kurie nesuderinti su LIBIS sistema, todėl čia negalioja kitos tarpabonementinės bibliotekos skaitytojo pažymėjimas. Tačiau Vilniaus vyskupijai skirta paroda yra bibliotekos vestibiulyje, į kurį įėjimas laisvas. Romos katalikų bažnyčia ir Vilniaus vyskupija šiemet mini kelias svarbias sukaktis, viena jų- garbingas 630-ties metų Vilniaus vyskupijos jubiliejus. Šia proga Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fonduose esantys dokumentai yra pristatomi visuomenei nedidelėje parodoje. Vilniaus vyskupiją įkūrė popiežius Urbonas VI savo 1388 m. kovo 12 d. bule. Vilniaus vyskupija buvo pavesta Gniezno bažnytinei provincijai ir apėmė Vilniaus, Trakų, Vitebsko, Polocko, Minsko, Naugarduko, Mstislavlio, Smolensko ir dalis Brastos vaivadijų-manoma, tai buvo didžiausia vyskupija Europoje. Nuo to laiko Vilniaus vyskupija matė daug šilto ir šalto- Brastos uniją, Rusijos caro administracijos priespaudą, du Pasaulinius karus, sovietų terorą...Turtingi Vrublevskių bibliotekos fondai atskleidžia unikalią ne tik Vilniaus vyskupystės, bet ir visos Lietuvos istoriją.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.

Šią biblioteką įkūrė žymus Vilniaus advokatas, visuomenininkas ir bibliofilas Tadas Stanislovas Vrublevskis (1858-1925). Jis buvo ir aistringas kolecionierius, domėjosi daile, medaliais, monetomis, senais rankraščiais. Savo asmeninę biblioteką jis praturtino supirkęs kitų asmenų bibliotekas- grafo Juzefo Pliaterio, Juzefo Cechanovičiaus...Rinkiniuose buvo ir nemažai masonų ložės literatūros. Advokato Vrublevskio asmeninę biblioteką 1912 m. sudarė apie 65,000 knygų, 1,000 žemėlapių, apie 5,000 rankraščių ir autografų. Šis lobis buvo saugomas jo bute Universiteto gatvėje (namas nr. 9). Tuomet 1913 m. ši asmeninė biblioteka buvo perduota Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių (advokato tėvų) viešosios bibliotekos draugijai. Tačiau Tadas Vrublevskis neapsiribojo vien bibliotekos perdavimu visuomenei, jis skyrė lėšų ir pačios bibliotekos pastato statyboms, bet šiuos planus sužlugė Pirmasis pasaulinis karas. Laimei, jo metu bibliotekos fondai nenukentėjo. Po karo Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių viešosios bibliotekos draugija buvo reorganizuota į draugiją mokslui remti, jos buveine buvo įtvirtintas Vilnius ir buvo uždrausta rinkinius išvežti iš miesto. Po Tado Vrublevskio mirties minėtoji Draugija toliau kuravo biblioteklos reikalus ir nupirko Tiškevičių rūmus (Žygimantų g. nr. 1), juos renovavo ir pritaikė bibliotekai. Lankytojai čia galėjo ne tik skaityti knygas, bet ir apsilankyti muziejuje, turinčiame Vilniaus ikonografijos ir Masonikos padalinius, buvo įrengtas Fundatoriaus atminimo kambarys. Bibliotekos fondai labai nukentėjo per 1939 metų sovietų okupaciją, kai dalis medžiagos, įskaitant masoniką, buvo išgabenta į Rusiją, 1941 m. įkurta Lietuvos TSR mokslų akademijos centrinė biblioteka. Jos fondai nuolat augo, nors kai kurių tarpukario Lietuvos ir Vilniaus krašto institucijų rinkinių nesuspėta perimti, nemaža dalis buvo sunaikinta. Tačiau buvo ir gerų naujienų-grįžo dar 1915 m. caro administracijos išsivežti rankraščiai, 1956 m. perduotas Vilniaus kapitulos archyvas, rastas Arkikatedros remonto metu. Po Nepriklausomybės atgavimo biblioteka pertvarkya, nuo 2009 m. vėl vadinasi Vrublevskių vardu.

Skaitau Lietuvą-skaitau pasaulį. Vilniaus knygų mugės grobis!

"Didieji knygų atlaidai", "Metiniai knygų atlaidai", "Piligriminė kelionė"...Taip Vilniuje kasmet rengiamą knygų mugę imta vadinti nuo maždaug 2011-2012 m. Net jeigu tai ir buvo leptelta pašiepiant, šiandien Vilniaus knygų mugės kitaip ir nebepavadinsi, nes į ją suplaukia žmonės iš visos Lietuvos ir vaikšto su knygų sąrašais rankose, lyg su kokiu Katekizmu, ir bando atsilaikyti prieš pagundą nusipirkti knygų, kurių nėra sąraše. Jeigu šis renginys truktų ne keturias dienas, o visą savaitę, drąsiai galėtume jį įrašyti į UNESCO nematerialiojo pasaulio paveldo sąrašą.

O aš norėčiau pakalbėti apie asmeninės bibliotekos suformavimą. Bibliotekos visais laikais buvo kelią rodantis švyturys ir išminties šaltinis. Iš istorinių šaltinių žinome, kad Ona Vytautienė gavo dovanų kelias knygas apie šv. Daratos gyvenimą ir jomis nuoširdžiai džiaugėsi, kaip, istorikų manymu, nebūtų galėjusi džiaugtis skaityti nemokantis žmogus. Onos Vytautienės knygos bus vienas iš pirmųjų knygų paminėjimų Lietuvos istorijoje, leidžiančių svarstyti jeigu ne apie dvaro bibliotekos, tai bent apie asmeninės valdovų bibliotekos susiformavimą. Yra taipogi žinoma, kad Jogaila su Jadvyga naujai formuojamam Vilniaus Katedros lobynui yra dovanoję vertybių, kurių tarpe buvo Jokūbo Vorangiečio "Legenda Aurea",-knyga apie šventųjų gyvenimus, manoma, parinkta būtent Jadvygos nurodymu. Kol kas mažai plačiajai visuomenei pristatomas turbūt vienas unikaliausių Lietuvos istorijoje veikalų-Vaišvilko iniciatyva vienuolyne Laurušave sukurtas evangelijos nuorašas, kuris yra laikomas pirmąją iš LDK teritorijos kilusia ir išlikusia knyga, datuojama 1329 m.; šiandien jos skaitmeninė kopija saugoma Vilniaus Vrublevskių bibliotekoje. Aleksandras Jogailaitis, valdęs XV-XVI a. sandūroje, laikomas pimuoju mūsų valdovu, mokėjusiu skaityti ir rašyti, o jo žmonai Elenai Ivanovnai Riurikaitei iš Maskvos pasiuntinys atvežė trylikos knygų (tuomet-kodeksų) rinkinį, pirktą Lietuvos Brastoje ir saugotą Vilniaus bernardinų vienuolyne. Žygimanto Augusto biblioteka, davusi pradžią Vilniaus universiteto bibliotekai, verta atskiro straipsnių ciklo. Ne apie tokias aukštas materijas kalbant, Bistrampolio dvare gyvenęs ir jos biblioteka naudojęsis Henrikas Senkevičius ten parašė bene garsiausią savo kūrinį "Tvanas".

Norėčiau pasakyti, kad esu Nepriklausomybės vaikas, bet turbūt nepavyks-gimiau 1981 m., taigi buvau vaikas, ėjęs į Nepriklausomybę: fragmentiškai prisimenu stovėjusi Baltijos kelyje ir fragmentiškai prisimenu Sausio 13-sios įvykius. Įdomumo dėlei pasižiūrėjau, kas įvyko SSRS mano gimimo metais, tai 1981 m. SSRS įvykdė dvidešimt vieną branduolinį bandymą. Užaugau skaitydama Aleksandrą Diuma, Žiulį Verną, Tomą Main Ridą, Emilį Zola, "Drąsiųjų kelių" serijas. Kartą viename Valterio Skoto romane radau žodį "kekšė", kurio reikšmės ėjau pasiklausti pas mamą. Mama pasakė, kad nežino. Pas mokytojus ir inteligentus senelius (senelio tėvas buvo paskutinysis Kudirkos Naumiesčio burmistras) susipažinau su tremtinių atsiminimais ir lietuvių literatūros klasika.

Dabartinė mano biblioteka paremta dviem principais: perku tik tas knygas, kurias skaitysiu pakartotinai, ir tas knygas, kurios man reikalingos darbui. Kartais perku knygas, kurias tiesiog reikia turėti dėl jų visažmogiškos vertės. Neseniai peržiūrėju savo asmeninės bibliotekos katalogą ir su siaubu supratau, kad man reikės testamentu jas palikti Lietuvai, nes paprastam mirtingajam mano surinktos vertingos knygos bus neįdomios ir iškeliaus į knygų laužą, o Lietuva galės iš mano bibliotekos fondų sukurti kažką panašaus į Britų muziejų, tik knygoms. Šiemet į knygų atlaidus irgi žygiavau su sąrašu knygų, kurios turėjo papildyti mano biblioteką, o dėl kai kurių knygų buvau pasiryžusi ir kraują pralieti.

Kūtvėlos knygų grobis.

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": pagaliau atskleista Žemaitės paslaptis.

Polinkį prie literatūros turėjau visą gyvenimą. Jau vaikystėje atsiskleidė mano kaip poetės gabumai ir šviesios atminties senelių tarpe turėjau didelė pasisekimą, tiesa, artimos giminystės dėka jie galėjo būti kiek neobjektyvūs. Vėliau nesunkiai rašiau trumpus romanėlius apie gyvūnus ir scenarijus japoniškai animacijai. Tiesa, visi šie kūriniai tebėra iki šiol nepublikuoti ir kada nors bus pagrindas žymios lietuvių rašytojos Elės Pranaitytės biografijai. Neblogai sekėsi rašyti fan fiction, o nuo susižavėjusių gerbėjų iki šiol patikimai saugo slapyvardis. Vienintelis naudingas dalykas išsineštas iš mokyklos buvo per fizikos pamoką sužinotas gyvsidabrio nukenksminimo metodas-sudaužius termometrą, jį tuoj pat reikia aplieti aliejumi. Tiesa, dabar atsirado elektroniniai termometrai ir kalafiorai geriau apkepa ant sviesto nei ant aliejaus, bet reikia manyti, kad tokios pažangos mūsų fizikos mokytojas neplanavo.

Su Žemaite mano santykiai mokykloje buvo mandagiai vėsūs. Mums pagal programą reikėjo skaityti "Petrą Kurmelį". Tai buvo tie laikai, kai nagrinėjamus kūrinius garsiai skaitydavome klasėje. Visi net kvapą užgniaužę laukdavome tos vietos, kai piršlys pasakys Petrui, kad vesdamas Marcę jis "gaus pinigų kaip įklotų". Kas yra įklotai nepriklausomoje Lietuvoje jau žinojome. Kvatodavomės nuoširdžiai. Dar lietuvių kalbos mokytojai į stalčių įdėjome negyvą pelę (pelė jau buvo negyva, kai ją radome). Antrą kartą mano gyvenime Žemaitė atsirado prieš porą metų, kai pasirodė Andriaus Tapino "Maro diena", kur lietuvių literatūros realizmo šauklė pavaizduota kaip iki dantų apsiginklavusi skarota žvalgų vadė. Kvatojausi nuoširdžiai.

Bet Dievas trejybę myli: mano rankose vėl knyga, ir vėl ta pati Žemaitė, tokia pažįstama iš mokyklos laikų ir tokia neteisingai nesuprasta. Šioje nedidelės apimties (230 psl) knygoje nagrinėjama Žemaitės meilės istorija. Tiesa, ši siužeto linija sumaniai įpinta tarp kitų paskutinių rašytojos gyvenimo metų įvykių, jos aktyvios visuomeninės veiklos, karo baisumų. Autorė Aldona Ruseckaitė parašė drąsią knygą, nes Žemaitė ir meilė, netgi užgniaušta iš knygos puslapių besivaduojanti erotika, iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nesuderinami dalykai. Bijau, kad jaunimas pirma ims skaityti šį romaną, o tik paskui gilintis į Žemaitės kūrinius mokyklinėje programoje, nes jiems bus smalsu, ką parašė ši aistringa moteris. Negaliu patikėti, kad ši knyga išleista jau prieš porą metų, o aš ją pražiopsojau, net ir dabar atkreipiau dėmesį tik jai šmėstelėjus socialiniuose tinkluose.

"Žemaitės paslaptis".

Mano prosenelė, mano šviesios atminties Močiutės mama, buvo Žemaitės amžininkė. Mano močiutė turbūt neskaitė Žemaitės, bet tikrai skaitė "Altorių šešėly". Šią knygą ji skaitė slapta naktį, po kaldra pasišviesdama žibintuvėliu, kaip ji pati mums pasakojo, nes tai buvo baisiai nepadori knyga. Tiesa, pergyventi, kad ją su tokia literatūra užklups jos Žemaitės amžininkė mama labai nevertėjo, nes mano prosenelė nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Mano prosenelė, neabejotinai geras ir doras žmogus, buvo neraštinga. Aš esu ketvirta karta nuo jos, turiu du aukštuosius universitetinius išsilavinimus. Mano močiutė išklausė mokytojų kursus ir tapo mokytoja. Ji turėjo dar vieną brolį ir seserį- broliui liko tėvų ūkelis, o sesuo liko nemokyta, nes išleisti į mokslus neturtingas Šakių "kriaučius" galėjo tik vieną vaiką. Tiesa, buvo viena galimybė- mano močiutės nuostabus charakteris mokėjo patraukti žmones, jai viena vienuolė pasiūlė stoti į vienuolyną, o jau tenais seserų išsilavinimu yra pasirūpinama. Visgi, šiuo pasiūlymu pasinaudoti neprireikė.

Knyga "Žemaitės paslaptis" mane užkabino labai asmeniškai. Šiandieniniam žmogui sunku suprasti Žemaitės patarimus vaikams, kad būtina mokytis ir šviestis. Tačiau jeigu esate mano amžiaus, 30-40 metų ribose, labai gali būti, kad irgi esate ketvirta karta nuo visiškai beršaščių protėvių. Šiandien Lietuvoje mokslas yra privalomas asmenims iki šešiolikos metų, o dar ne taip seniai žmonės liko beraščiais, nes užsimokėti už mokslus neturėjo kuom. Švietimas buvo, yra ir bus visos žmonių civilizacijos variklis, Žemaitė tai puikiai suprato, tik gal nemokėjo taip skambiai pasakyti. Žemaitė rašė apie tai, ką ji pati matė ir patyrė, todėl kai kurios knygos pastraipos net šokiruoja savo realizmu- štai gyveni Vilniuje, reikia nueiti į parodą, o negali, nes... batai suplyšo. Šiandien pas daugelį moterų namuose apsigyvena šimtakojis, o dar ne taip seniai-kas yra tos keturios kartos?- batų pora buvo viena, ir jai suplyšus kildavo didelių nepatogumų. Žemaitė tą kartą į miestą norėjo eiti basa, bet visgi pasidrovėjo-kaip ne kaip, sostinė tai ne kaimas.

Manau, mokykloje pateikti šią knygą bus nelengva dėl temos tabu, bet inteligentiškas žmogus ją turėtų įsigyti savo bibliotekai (kol vaikai maži, ją galima kartu su "Altorių šešėly" laikyti ant viršutinės lentynos, kai vaikai užaugs tiek, kad tą lentyną pasiektų, patys ir neraginami perskaitys).

Mokykloje per literatūros pamokas nagrinėjamos temos nesuprantamos šiandieniniam jaunimui- kaip galime tikėtis, kad, tarkime, šiuolaikiniai hipsteriai įžvelgtų Katrės situacijos bejėgiškumą, kai ją, suaugusią moterį, raudančią tėvai prievarta ištekina? Mes net ir savo rašytojus mokykloje išmokstame matyti kaip angelus-belyčius: Lietuvos rašytojus atnešė gandras, jie niekada nesikeikė, jie niekada nerūkė ir nevartojo svaigalų, jie niekada neužsiiminėjo seksu, jie tik rašė ir dirbo Lietuvai, kol visiškai neromantiškai numirė nuo išsekimo ir ligos. Po tokio frigidiško požiūrio ne tik į lietuvių, bet ir pasaulio literatūrą mokykloje negalima tikėtis, kad vakarykštis dvyliktokas-rytojaus studentas staiga ims ir atras gimtosios kalbos tiesą, meilę, gėrį ir grožį. Pradedu rimtai galvoti apie literatūros kursus suaugusiems.

Sveikinu "Žemaitės paslapties" autorę parašius novatorišką, drąsią, stiprią knygą. Tai nėra seiliuotas meilės romanas (kokius dabar labai populiaru "kepti" pagal vieną šabloną) ar nykus faktų ir skaičių kratinys (kokiais nežinia kodėl tampa žymių asmenų biografijos). Šioje knygoje rašytojos asmenybė suspindi naujomis spalvomis ir atspalviais, priartinama prie šių dienų skaitytojo. Tai neabejotinai gaivaus vėjo gūsis mūsų lituanistikos padangėje. Ačiū.

Aldona Ruseckaitė, "Žemaitės paslaptis", Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015 m.

Pasakojimas apie tai, kaip Kūtvėla gamino rašalą, bet pagamino būdą apeiti Verygą.

Sunkumus pripažįstu-popieriaus pasigaminti nepavyko. Tiksliau, vis dar nepavyko, nes tebevyksta džiūvimo procesas. Manau, kad be reikalo juokiausi iš projekto kolegų, kurie juoda kava spalvino kartoną, nes jie bent jau turi ant ko rašyti, o aš -vis dar ne. Kita vertus, yra laiko susikaupti ties sekančiu projekto žingsniu- rašymo priemone ir rašalu.

Popieriaus blynas vis dar kepa. Iš kur tas baisus plėmas?

Su rašymo priemone yra paprasčiausia: susirandi gulbę. išpeši plunksną iš kairiojo sparno jeigu esi dešiniarankis, plunksnos pūkus nulupi, o smygalą nusmailini peiliu vienu iš trijų būdų pagal tai, kokį rašto šriftą nori išgauti. Pamenate tuos paveikslus, kur žmonės rašo plunksnuota plunksna? Dailininkų išmislas! Kadangi Justiniškėse gulbę sunkoka rasti, o ir radus abejoju, ar taip paprasta bus jos nenudobus tą plunksną gauti, o aš gi pasisakau už gyvūnų teises, tai tėvams prisakiau vedžiojant šunį žiūrėti po kojomis ir nešti namo visas balandžių ir kitokias plunksnas, kurias tik ras.

Nors Viduramžiais žmonės žinojo spalvotus rašalus, populiariausia rašalo spalva buvo juoda. Grubiai tariant, rašalas buvo gaminamas iš natūralios medžiagos (augalinės ar gyvulinės kilmės) arba mineralo (akmens), reagento rašalui padaryti iš minėtų medžiagų ir reagento rašalui tapti lipniu-apie tai tuoj bus detaliau papasakota. Juodas rašalas buvo gaminamas iš augalinės kilmės medžiagos. Išlikę receptai rašalams nėra pilni, nes juos kūrė savo amato specialistai, kurie daug jiems žinomų dalykų neužrašė, todėl šiandien man tenka imtis abrakadabros. Beje, kai kurie senųjų rašalų komponentai šiandien nebus parduodami be papildomo užsakovo asmens duomenų patikrinimo, nes tie komponentai šiandien yra žinomi kaip kenksmingi sveikatai. Taigi, ko reikia norint namų salygomis pasigaminti netoksiško viduramžiško juodo rašalo? Štai vienas receptas, bet Jūs gal atsisėskite tvirčiau.

Kūtvėla knygas ne tik skaito, ne tik rašo, bet ir pati pasigamina.

Taigis, kovo mėnesio pabaigoje mūsų ekipažas į Medininkų pilies festivalį pateko į auto-įvykį ir nukentėjo. Kol kas tebevyksta ikiteisminis tyrimas ir daugiau techninės informacijos negaliu pateikti. Aš buvau viena iš labiausiai fiziškai nukentėjusių asmenų, o emocines traumas, manau, patyrėme mes visi. Kol supratau, kad tas mane persekiojantis dvokas yra sukrešėjęs manko kraujas panagėse, praėjo kelios dienos. Mane iš mašinos lupo su gaisrine. Pirma mintis: ar juda kojos? Išlupa mane su gaisrine, veža, krato...skausmas!!! Greitukės moteris kalbina mane ir ragina vairuotoją. Tada daug lempų. Rentgenas. Kerpa rūbus nuo manęs. Daug lempų ir daug skausmo. Stato kateterį. Naktis reanimacijoje. Gert neduoda parą laiko!!!

Rytinis gydytojo vizitas. 

-Kas čia per nesąmonė?! Tuojaus pat nuimt!

-Profesorius X liepė, daktare...
-O kodėl jūs jo klausėt?!
-Mes negalime  ginčytis su profesoriu, daktare ...
-Bet profesoriaus kartais galima neišgirsti!

Po reanimacijos buvo krūtinės traumos gydymas, dubens kaulų operacija, reabilitacija velnio ambulatorijoje sanatorijoje "Energetikas" Šventojoje, dabar nedirbu ir esu kampininkė pas tėvus. Protelis, kaip galite suprasti, net pietų nepareina pagal geriausias žemaičių tautosakos tradicijas, o fiziškai irgi ne darbininkė esu, todėl bandau suimti save į nagą ir neleisti depresijai įleisti šaknis. Ir štai-užsiregistravau Coursera portale į kursą apie viduramžių rankraštines knygas. Nors profesorė iš Ispanijos angliškai kalba su tokiu akcentu, kad plaukai kojų tarpupirščiuose pastyra, po truputį iriuosi į priekį. Projektinei daliai reikės sukurti tokią knygą, todėl pirma užduotis yra gauti "pergamento". Žinoma, galima naudoti tikrą pergamentą, tik kaina projekto bus kosminė. Taigi, video demonstracijos metu buvo naudojamas kartonas, bet kartono nusipirkti kanceliarinių prekių parduotuvėje gali bet kas, net ir mano žiurkėnas Kristupėlis, todėl aš nusprendžiau eiti nepramintu keliu ir savo projektui popierių pasidaryti pati. O tai nėra taip jau ir sunku. 

Pirmiausia reikėjo apsispręsti dėl jau turimo popieriaus. Mūsų buto ūkyje gausi sankaupa žurnalų su TV programa (teisybės dėlei reikia pasakyti, kad juose kartais ir apie keliones būna prašyta). Coursera kursai yra nemokami (yra galimybė mokėti už pridėtines paslaugas kaip rimtesni kursai, pažymėjimai ir pan.) ir todėl šis projektas taipogi turi kainuoti nedaug, arba iš viso nekainuoti. Mano suvalkietiški-zanavykiški genai man liepia net žirkles taupyti ir tik prie svečių naudoti. Taigi, medžiaga projektui yra. 

Atsiprašau, Nomeda, turėsiu žurnalą sudraskyti. Viskas dėl mokslo. Tikiuosi, tu supranti. 

Vieno žurnalo viršelį nuplėšiau ir atidėjau šalin, o didesnę dalį puslapių suplėšiau į smulkius skutelius. Rekomenduojama būtent plėšyti, o ne karpyti žirklėmis. Kai mano darbo vieta panašėjo į išprotėjusio žiurkėno irštvą, atėjo tėtė ir pasiūlė pasinaudoti kokio biuro dokumentų smulkintuvu. Aš išdidžiai atsakiau, kad viduramžiais tokia technika neegzistavo, į ką mano tėtė atsakė, kad "Savaitės" žurnalo su švino raidėmis tada irgi nebuvo. Tiesą sakant, argumentą dėl švino dar reikės pagrįsti, bet projekte kalba eina apie rankraštines knygas, todėl nekantrauju kai reikės pasigaminti savo rašalą. Plėšant puslapius labai svarbu skutelius padaryti kuom smulkesnius, todėl labai pavargo rankos ir paskaudo pirštai. Nenuostabu, kad knygos buvo tokios brangios. 

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": kai Dievas uždaro duris, Jis atveria langą.

Naujuosius 2017-sius metus sutikau kaip tikra baudžiauninkė. Pirmadienį gavau pranešimą iš įmonės, kuri administruoja mano anglų kalbos pamokų biuro nuomą, kad pasikeitė pastato savininkai ir kad nuomos sutartys mums visiems nutrauktos dabar pat. Šiuo metu naujieji savininkai žada apreikšti mums savo ketinimus.

Nuomos klausimas man jau metai laiko buvo kaip dieglys pašonėje. Tik nukirsti tą inkarą, laikantį mane saugioje salelėje su mano knygomis, arbatos puodeliu, gėlėmis ir vaizdu į gyvenamąjį namą, iš kur kažkas pro žaliuzes spoksodavo į mano biuro langą (dar tame bute buvo katinas) niekaip nesiryžau. Prisipažįstu- iš tingėjimo. Tingėjau kažką galvoti, ieškoti išeities, aktyviau skelbtis ar tiesiog branginti pamokas. Ir štai rezultatas.

Naujieji savininkai gali a) palikti viską kaip yra b) kelti nuomą c) prašyti atlaisvinti patalpas. Mūsų biurų pastatas yra senos statybos (buvusios visokios laboratorijos), todėl verkte prašosi renovacijos, bet nuomos kainos palyginus normalios. Esame kaip didelis žmonių skruzdėlynas, kur nuomojasi patalpas profesionalai nuo "kepu tortus iki darau abortus".

Iš kelionės archyvų. 

Dabar man sujudo visos čakros ir Feng Shui. Apsisprendžiau- pamokas keliu į savo namus tiems, kurie sutiks atvažiuoti,- turintys automobilius nemato tame jokios problemos, o aš pasižadu nekepti karbonadų prieš pamoką. Kitiems siūlysiu ateiti pas juos į namus arba ofisus. Taip, keletą klientų prarasiu, nes jų netenkins joks sprendimas, tačiau dėl tų 2-3 žmonių išlaikyti biurą neapsimoka. Gaila, nes spėjome sisigyventi ir susidraugauti. Tik kad versle ne vieta sentimentams. Kita vertus, mokymai tikrai ne ta sritis, kur galima susirausti milijonus.

Labai tikiuosi, kad dabar turėsiu daugiau laiko savo pomėgiui-kelionių organizavimui. Noriu po truputį įeiti į šią sritį kaip profesionalė. Taip pat šiuo metu turiu sutartį su leidykla dėl knygos. Taigi, jeigu turite rimtų pasiūlymų turizmo srityje, laukiu žinutės.

Jūsų Kūtvėla

Yra šalis, kur skaito ir rašo: spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai atminti.

"Trys vežimai, lydimi septyniasdešimties valstiečių, sumušė pasienio sargybą ir perėjo sieną,"- taip apie 1831 m. įvykius Raseinių apskrityje savo vadovybei pranešė carinės Rusijos muitininkai, pasakoja G. Kulikauskas savo gausiai iliustruotame straipsnyje "Kontrabandos karai XIX a. Lietuvoje" ("Verslo klasė", 2007 m. lapkritis). 1865 m. spalio 5 d. Rusijos vidaus reikalų ministro įsakymu buvo uždrausta spausdinti ar įvežti iš užsienio bet kokius leidinius lietuvių kalba ("lotynišku raidynu")*. Visgi kitas caras po 39-rių metų pertraukos atšaukė šį draudimą, kuris realiai problemos taip ir neišsprendė. Yra manoma, kad per visą spaudos draudimo laikotarpį į Lietuvą buvo slapta įvežta apie 5 mln užsienyje išleistų lietuviškų knygų, o žandarai sugebėjo konfiskuoti tik apie 10 proc. iš jų. Todėl nenuostabu, kad šią kovą su smėliu tarp pirštų teko nutraukti. Šiek tiek matematikos: jeigu pasienyje konfiskuota 10 proc. nuo 5 mln., vadinasi sieną kirsti pavyko 4,500,000 vnt. knygų. Spaudos draudimas truko 39-rius metus (skaičiuoju nuo Rusijos vidaus reikalų ministro įsakymo paskelbimo datos), vidutiniškai po 365 d. kiekvienais, taigi 14, 235 dienas. Vadinasi, per dieną vidutiniškai sėkmingai nelegaliai į Rusijos imperiją buvo įvežama apie 316 vienetų draudžiamų knygų.

"Šventoji kontrabanda". Dėkoju p. Indrei Ramanavičienei iš Muitinės muziejaus už leidimą pasidalinti.

O viskas, galima sakyti, prasidėjo nuo Motiejaus Valančiaus. "Žemaičių vyskupas buvo ne tik dvasinis ganytojas, bet ir švietėjas, blaivystės sąjūdžio steigėjas, knygų leidėjas, o galop net pogrindininkas. Knygų spausdinimo bei platinimo organizacijos įkūrėjas", -pasakoja A. Juozaitis savo straipsnyje "Knygnešystė- lietuvybės idealas". Caro administracija, turėjusi degtinės monopolį, paskaičiavo, kad iždo pajamos M. Valančiaus ganomoje vyskupystėje prieš 1863 m. sukilimą sumažėjo 69 proc. Po 1864 m. sukilimo toks į bankrotą nuolankius caro tarnus varantis Žemaičių vyskupas iš Varnių  buvo perkeltas į Kauną ir netrukus įsigaliojo jau minėtasis spaudos draudimas. Tuomet M. Valančius kaip atsako griebėsi plunksnos- 1869 m. Berlyne buvo išspausdintas jo "Palangos Juzė".

Tačiau to maža- reikia turėti ne tik knygas, bet ir jų platinimo tinklą. M. Valančius 1867-1870 m. sukūrė pirmąją slaptą knygnešių organizaciją. Maža to, dirbdamas Kaune jis į šią veiklą įtraukė ir kitus kunigus, bažnyčios tarnautojus. Knygnešių skaičius yra žinomas tik apytikslis, statistika dosnesnė nuo caro administracijos nukentėjusių asmenų fiksavimu: įvairiais būdais spaudos draudimo laikotarpiu buvo sulaikyti 2,899 asmenys.

"Maro Diena": literatūrinė provokacija ir propaganda apie Kauną ir ne tik.

Štai ir aš perskaičiau antrąją Andriaus Tapino knygą "Maro diena". Ne tik perskaičiau, bet ir pauosčiau. Kai socialiniuose tinkluose kilo diskusija apie spaustuvės dažais kvepiančias knygas, tai ir pauosčiau. Ko tik žmogus nepadarysi, literatūros kritiku būdamas.

"Apie funikulierius bus?"- dalykiškai pasiteiravau Andriaus Tapino dar gerokai prieš knygos pristatymą miestui ir pasauliui.
"Ne,"- kaip kirviu nukirto gerbiamas Autorius.

Net klaviatūrą kava apspjoviau. Tai kaip čia dabar, kaip tai knygoje apie Kauną nebus rašoma apie funikulierius?! Galbūt gerbiamas Autorius buvo paveiktas kokio nors Vilniaus universiteto dominijos alchemikų išradimo? Juk Kaunas be funikulierių tai kaip Antonijus be Kleopatros, Romeo be Džuljetos, Šerlokas Holmsas be daktaro Vatsono! Su kritikais taip nekalbama.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad knygos veiksmas nukelia skaitytojus į 1907 m., o funikulieriai Kaune atsirado tik 1931 m. Tačiau ar negali, pavyzdžiui, Vilniaus legatas Antanas Sidabras į kalną pasikelti kokia nors vietos mechanikų sukonstruota bėgine transporto priemone ir tada žiebti kokiam nors blogiečiui į dantis? Žinoma, gali. O ta bėginė transporto priemonė ir būtų funikulieriaus prototipas. Todėl aš raginu gerbiamą Autorių apsvarstyti šią galimybę. Tuo labiau, kad susitikime su skaitytojais Knygų mugės metu jis prisipažino pirmojoje knygoje padaręs klaidų. Tada skaitytojai galėtų džiaugtis turėdami first edition ir  revised second edition! O kauniečiai šį klausimą galėtų apsvarstyti rerefendume. Taigi, aš pasakiau, o kauniečiai žinokitės.

Tada pradėjau skaityti knygą ir supratau, kad funikulieriaus nebuvimas Kaune nėra vienintelė to miesto problema.

Funikulieriaus nebuvimas knygoje-ne vienintelė miesto bėda.

Šita knyga yra visiška provokacija sustabarėjusiam mąstymui ir absoliuti lietuvių* kultūros propaganda.

Rasta internetuose. Idėjos autorius sunkiai atsekamas.

Toliau bus atskleidžiamas Andriaus Tapino knygos "Maro diena" siužetas, todėl knygos neskaitę ir nenorintys susispoilinti malonumą tegul paskaito kad ir Žemaitės "Sutkus".

"Vėjų valdovas": M. K. Radvilos Našlaitėlio pėdomis. Knygos recenzija.

Knygų apžvalgos šitame dienoraštyje retos, bet pasitaiko. Štai mūsų leidybos padangėje pasirodė nauja kregždė- "Vėjų valdovas". Jos autorius Tomas Staniulis aprašo 2009-2011 m. vykusias keliones laivais sekant prieš maždaug  430 metų tuo pačiu maršrutu keliavusio M.K. Radvilos Našlaitėlio pėdomis. Istorinės rekonstrukcinės kelionės metu lietuvių įgula garsino Lietuvos vardą užjūriuose ir ieškojo naudingo bendradarbiavimo galimybių su užsienio partneriais. Kelionės eigoje buvo bandoma atskleisti ir Radvilos Našlaitėlį kaip politiką, diplomatą, kariškį, literatą, piligrimą, riterį. Jeigu tai būtų tiesiog eilinis istorinis romanas, kokių dabar netrūksta mūsų padangės knygynuose, šios recenzijos nebūtų buvę, tačiau knygoje susipina kelionės, nuotykiai, psichologija, žmonių santykiai, politika, istorija... O su istorija, "tautų motina", aplaidžiai elgtis negalima. Nesakau, kad autorius elgėsi aplaidžiai rašydamas apie istorinius faktus, bet keletas jų išties mane užkabino ir privertė pasigilinti į tam tikrus niuansus.  Tai skaitymas šios knygos man gavosi tokia savotiška piligrimystė po istoriją.

Knygos viršelis.

Minsko nacionalinė biblioteka

"Ji pastatyta and pelkės ir vis smenga", pasakė kažkuris iš mano internetinių pažįstamų. "Kaip ir visas Minskas", pridūrė kitas. Na tai aš, savaime suprantama, suskubau pamatyti šią biblioteką, kol jinai galutinai neprasmego žemės gelmėse. Juk tai -Minsko simbolis, garsinantis šalį pasaulyje. Šis pastatas buvo pastatytas 2002-2006 m. ir jau tapo vienu iš Minsko simbolių ir yra trečia pasaulyje biblioteka pagal turimų knygų rusų kalba skaičių. Daugiabriaunio brilianto formos pastatas pastatytas ant triaukščio pastato, kuriame sutilpo skaityklos 2,000 asmenų ir fondai su 14 milijonų vienetų skaitomos medžiagos. Ant stogo yra apžvalgos aikštelė. Šis pastatas jau spėjo įeiti į pačių keisčiausių pasaulio pastatų Top-50. Palyginimui, naujoji VU biblioteka Saulėtekyje talpina 670 darbo vietų lankytojams ir 1,8 milijono spausdinių. Nykštukas esame, ką?

Tą dieną biblioteka buvo uždaryta, todėl į ekskursiją nepatekau, o paskui kažkaip ir noras praėjo. Bet kadangi pastatas dar naujas, nespėjo jis dar įdomiomis legendomis apaugti ar nuosavą vaiduoklį įsigyti (kokios nors nelaimingos fondų tvarkytojos nelaimingos meilės aukos dvasia neplevena dar po erdvius koridorius), tai pasidomėjau, kokie buvo kitų lankytojų įspūdžiai.

Nacionalinė Minsko biblioteka: deimantas Lukašenkos karūnoje.

Dienos kelionė į Nidą

Turėjau Klaipėdoje vieną papildomą dieną, todėl reikėjo apsispręsti kur ją praleisti- Nidoje ar Ventės rage. Atsižvelgus į transporto grafikus ir stoteles, pasirinkau Nidą. Turbūt Jus nustebins tas faktas, kad iki šiol Nidoje nebuvau buvusi. Kažkada vaikystėje su tėvais atstogavome Šventojoje, prisimenu juodą jūrą ir degtukų dėžutę, katron dėdavau rastus gintariukus, siaubingą vėją, skrydį lėktuvu, kai turėjau sėdėti tėtei ant kelių ir labai pykau, nes negavau atskiros sėdimos vietos, ir lūžusią savo dešinę ranką. Oras ir šiandien nieko gero nežadėjo: dangus buvo apsiniaukęs, vos keli laipsniai šilumos, vėjuota. Bet kol akmenimis nelyja, reikia judėti. Keltas "Kintai", be kurio Klaipėdos uostas turbūt neįsivaizduojamas, sūpavosi prieplaukoje kaip laivelis iš riešuto kevalo, žvejai ilgaauliais batais ir dviratininkai su neperšlampamomis striukėmis šildėsi trepsėdami; benamiai katinai prie statybvietės oriai niekino savo maistelio lėkštutes (pagarba statybininkams už benamiukų globą). "Kintams" pastarasis savaitgalis išvis pasitaikė nelengvas, nes reikėjo atlaikyti nuolatinę burlaivio "Kruzenshtern" konkurenciją. Nepaisant visų oro krečiamų šunybių, keleivių susirinko nemažai. Bilietas keltu į abi puses kainavo 2.90 LT. Kitoje pusėje jau mūsų laukė autobusas į Nidą (10 LT į vieną pusę, visu litu pigiau nei buvo. Čia tai nerealiai. Ar dar žinote kitą atvejį Lietuvoje, kai kas nors būtų atpigęs, o ne pabrangęs?! ) O dar šios kelionės metu mačiau dvi stirnas ir lapę, woot!

Autobusas yra priderintas prie kelto tvarkaraščio ir sudaro įtartiną įspūdį, kad kažkur Lietuvoje transportas yra palankus keleiviams. Esu nemažai kritikavusi transporto sistemą Lietuvoje, todėl faktas, kad kažkur yra tokia tvarka, kad tik išlipęs gali persėsti ir keliauti sau ramiai toliau man buvo neįtikimas, kol neišbandžiau savo kailiu. Tai čia žinokit yra gėris. Autobusas Nidoje sustojo netoli turizmo informacijos centro. Jo darbuotoja, paklausta, ką galima per dieną pamatyti Nidoje, žemėlapyje tik apibraukė Parnidžio kopą.

Dabar nesupraskite manęs neteisingai. Parnidžio kopą tikrai reikia pamatyti. BET! Jokios rekomendacijos apie kitas vertingas lankytinas vietas negavau. Toks vaizdas, kad atostogaujančią turizmo informacijos centro darbuotoją pakeitė gretimos kavinės padavėja, kuriai algos nemoka jau mėnuo laiko, ir kuri visą gyvenimą gyvena Nidoje ir net neįsivaizduoja, ką čia įdomaus galima pasiūlyti šitame smėlyne net ir vienai dienai. Jeigu ne mano polinkis į avantiūrizmą, nebūčiau šiandien pamačiusi daug gražaus. Beje, tuo atveju, jeigu šitai skaito Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojai, Jūsų pieskose prismaigstyti ženklai ape tai, kad po kopas vaikščioti draudžiama nifiga neveikia, nes radau Parnidžio kopoje kojas iki vienos vietos suleidus bandą studentų, o jų tarpe buvusi negrė*  jau buvo spėjusi ir kačiukų prisilaužyti. Jokio supratimo, kur atvažiavo ir kaip reikia elgtis. Aišku, nuvijau juos nuo kopos piktai lodama, bet ar mano tai darbas?

Diena pasitaikė graži, saulėta ir pakankamai šilta. Štai čia yra pirmasis Nidos vaizdas, kurį pamačiau. Kurį laiką buvau stipriai nusivylusi. Tiek buvau prisiklausiusi, kad Nidoje yra gražu, kad vaizdai įspūdingi, Užkalnis restoranuose valgo, ir t.t., bet pirmas įspūdis buvo taip sau. Tai dar sustiprino žinutė iš Tele2, pasveikinusi mane Rusijos teritorijoje ir pateikusi paslaugų kainas. Tas "Kruzenshtern" Klaipėdoje turbūt kokia rusų invazija, ne kitaip.

Keli namai ir nė gyvos dvasios. Nė šuva neloja.

"Vilko valanda": tokio Vilniaus dar neturėjome.

Šiaip recenzuoti knygas yra sunkus darbas, nes jas reikia perskaityti, išanalizuoti, aprašyti, paredaguoti, dar kartą paredaguoti, parinkti iliustracijas, išgerti kibirą kavos (nors tai niekis, palyginus su kūrybinės minties gimdymo kančiomis tas knygas rašant). Štai "Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus" (autorė M. Baužienė) jau bus pusė metų kaip laukia savo eilės ir mano įkvėpimo, nes pasakyti apie ją nėra ką. Nei gero, nei blogo, tiesiog nėra ką, o tai vis dėlto yra blogai. Bet kadangi laikau save kelionių tinklaraštininke, o Vilnių tiesiog dievinu (visų kelionių gėris yra tame, kad gera grįžti namo), todėl imuosi A. Tapino "Vilko valandos" recenzijos. Nebus lenga, nes garbingų recenzentų ne vienas ir ne du, tiesiog visa knyginė jonosfera, stratosfera ir blogosfera sujudo. Du dar yra kartai, kai skaičiau šią knygą, nes iš vieno karto visgi sunku sekti susipynusias veiksmo gijas, bet skaitant antrą kartą daug kas stojasi į savo vietas ir pastebimi niuansai, kuriuos praleidau skaitydama pirmą kartą, ir knyga darosi įdomesnė. Pirmą kartą skaičiau su įdomumu, antrą kartą-su malonumu.

Naujoji VU biblioteka -architektūros šedevras ir moterų rankinukų draugas

Turbūt retas keliautojas susigundo aplankyti bibliotekas. Na, gal išskyrus garsiąją Minsko biblioteką, kurią ir norint nepamatyti nepavyks, jos turbūt nesimato tik iš jos pačios, kaip kokio Eifelio bokšto. Tai pagaliau prisiruošiau nuodugniai apžiūrėti ir garsiąją naująją Vilniaus universiteto biblioteką, tokiu neilgu pavadinimu:  Nacionalinis atviros prieigos Mokslinės Komunikacijos ir Informacijos Centras (arba MKIC). Man didžiausią įspūdį padarė pats faktas, kad lankytojams ji atvira 24 valandas 7 dienas per savaitę (išskyrus valstybines šventes). Tai dar ir didžiausia po nepriklausomybės atgavimo pastatyta biblioteka Lietuvoje. Iš viso vienu metu biblioteka pajėgi priimti 800 žmonių.

Bibliotekos architektas- Rolandas Palekas. Pastato vertė sieka 100 milijonų litų, iš jų beveik 85 mln. litų skyrė Europos regioninės plėtros fondas, 15 mln. litų - Lietuvos valstybės biudžeto lėšos. Bibliotekos atsiradimo idėją  dar XX a. pab. finansiškai  pirmasis parėmė Švedijos karalius Karlas Gustavas XVI.Be įprastų bibliotekai dalykų, čia bus 34 individualaus darbo kabinetai ir 6 darbo vietos tėvams su mažais vaikais. Fondų perkraustymas truko apie 10 mėnesių, savanoriai buvo ieškomi ir Facebook'e. Delfi.lt teigimu, "didžiausia visą parą veikianti biblioteka bus vienintelė biblioteka Lietuvoje, kurioje įrengtos moderniausios apsaugos sistemos, pirmą kartą Lietuvoje sertifikuota ir įrengta gaisro gesinimo rūku sistema, vienintelė biblioteka, kurioje sumontuota pilno ciklo (grąžinimų rūšiavimo ir transportavimo, pristatymo į skaityklas ir saugyklas) leidinių transportavimo sistema, pagrįsta radijo dažnių technologijomis. Ši biblioteka taip pat bus pirmoji, kurioje kompiuterinės darbo vietos sukurtos naudojantis debesų kompiuterijos teikiamais privalumais. Be to, VU biblioteka – vienintelė akademinė biblioteka, kuri atvira visai visuomenei, ne tik universiteto bendruomenės nariams".

Tai pirmiausia nuotraukos, kuriose susijungia funkcionalizmas ir estetika. Arba toks povandeninis marsiečių laivas užplaukęs ant kranto.














Apipaparacinus iš išorės, įsidrasinau ir vidun įslinkti. Šiaip aš esu sunkiai bibliotekų traumuotas sutvėrimas, todėl kinkos drebėjo baisiausiai. Kas lankėsi viešosiose bibliotekose (iškart asociacija su viešosiomis pirtimis, ane?) žino, kad pirmiausia pikta urzgianti ir dar iki dantų ginkluota apsauga iškrato nuo galvos iki kojų, tada atima viską piktos storos rūbinės tetos (netgi rankinukus atima, nes visi lankytojai yra potencialūs knygų vagys), gauni polietileninį maišelį, kur susidedi tušinuką ir popieriaus lapuką (nes daugiau netelpa), ir tada mirtinoje tyloje bandai apsimesdamas augalu užsisakyti reikiamas knygas, kurių nėra, o kai pavyksta, kaina už kopijos puslapį būna paskutinis, ką prisimeni tą dieną. Tai ir čia baisiai bijojau būti nušauta.

Ale nieko panašaus. Visko labai bijojau, nes ten tiek visokios technologijos, o jaunimas taip lengvai ten viskuom naudojosi, kad man baisu pasidarė-bijojau ką nors nulaužti. Informacijos skyriuje įstojau į skaitytojų gretas (6 LT), bet kol kas turiu tik popierinį pažymėjimą, mat plastikinės kortelės buvo pasibaigusios (vasario 7d. tik atsidarė, o jau baigėsi kortelės...). Bet šiaip buvo galima nemokamai užeiti ir apsidairyti.

Rūbinė. Pirmąjį šoką patyriau rūbinėje, mat spintelės užrakinamos savo susigalvotu kodu, o ne raktais. Čia tai sakyčiau biškį durnas išradimas, nes ta trijų skaičių kombinacija tai tik keblumų kūtvėloms pridarys. Bet matyt raktus brangiau gaminti, priedo, vis kas nors pameta arba pamiršta (namo žiemą turbūt be paltų eina, mat kaip žinios šildo). Šiaip ne taip užrakinau spintelę (ne visose yra instrukcijos, teko griaudžiu balsu prašyti vienos studentės pagalbos), užsirašiau ant lapuko spintelės numerį ir kodą, ir ėjau toliau dairytis su rankinuku (še tau, A.Mickevičiaus biblioteka, še tau).

Pirmame aukšte aptikau skaityklą ir kavinę. Kavinės detaliau netyrinėjau, nes buvau po pietų, bet mačiau ir aliuminio indus karštiems patiekalams. Reiks visgi pabandyti, girdėjau, kad studentų valgyklose nebrangu būna. Skaitykloje patogiai įsitaisiau minkštoje (!) kėdėje, šalia manęs ant jos tilpo ir mano rankinukas. Varčiau "Lonely Planet" kelionių gidus ir pro viršų nedrąsiai zondavau teritoriją. Skaitykloje įrengtos ir individualaus darbo vietos dirbti su savais nešiojamais kompiuteriais ir stacionarūs kompiuteriai su ausinėmis. Prieigos prie interneto kodą gavau su skaitytojo bilietu (išbandyta, veikia paštas ir Facebook'as).

Įsidrąsinus slinkau toliau, per visus penkis aukštus (yra liftas) lėtai, nesukeldama įtarimo, o tai sakys, kad visiškas kaimas į biblioteką atėjo, ar ką. Salės įrengtos didelės, darbo vietos išdėstytos ne vienoje erdvėje, o paskirstytos po visas patalpas, kiekviename aukšte yra WC. Mačiau net geriamo vandens automatą! Matosi, kad bibliotekos profilis daugiau tikslusis nei humanitarinis, bet vieną kitą tokio pobūdžio knygelę mačiau. Tiktais keista, kad pavarčius knygas reikia padėti į atskirą dėžutę, o ne atgal-lyg jau visiški vėplos tie skaitytojai būtų.

Šiaip viskas būtų labai super, jeigu ne vienas dalykas- esu kažkam toje bibliotekoje alergiška (turbūt aukštajam mokslui). Prasidėjo baisi sloga, čiaudulys, kažkas gerklėje įstrigo. Viena pažystama sako, kad naujam pastate būna dažai ir baldai dar garuoja. Šiaip aš čiaudau tik nuo dviejų dalykų: saulės ir gero šokolado, tai dabar čiaudėsiu nuo trijų: saulės, gero šokolado, ir VU bibliotekos. Bendras įspūdis -labai geras; patogu kaip namie, tikėsimės alergija praeis.

VU naujoji biblioteka yra Saulėtekio al. 5. Važiuoti visuomeniniu transportu iki "Vilniaus universitetas", biblioteka yra prie VU pastatų (šiaip klauskite, bet kuris studentas parodys). Internetinė svetainė: http://www.mkic.mb.vu.lt/

Su meile ir alergija,

Kūtvėla Čiaudulytė-Knygaitė

Edited 2015 m. Alergija nebepasikartojo.

Knygų mugė 2013

Savaitgalis buvo kaip niekad turiningas. Pirmoje dienos pusėje dalyvavau instruktaže gidams atkuriamuose Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose. Mums panorėjus ir statybininkams leidus, pasivaikščiojome po būsimas ekspozicijų erdves, susipažinome su jau atkurtais elementais. Aiškėja būsimų ekskursijų vedimo tvarka. Sekite naujienas mano internetiniame dienoraštyje, nes tikrai rinksiu grupes ekskursijoms. Atidarymo data (pirmasis rūmų atkūrimo etapas): 2013 liepos 6. Sukviesta visa Europa, trauktis nėra kur.  




Labai patogiai nuo Katedros aikštės buvo autobusas į knygų mugę. Kadangi nemokamas, tai norintys net kekėmis kabojo. Akis badė pakelės nustatytos automobiliais, nes tą vieną knygą lietuvis rankoje gi neparsineš, reikia automobilio, juk dar nevaikščiojantį vaiką reikia neštis su savimi...Kadangi strategiškai pinigus buvau išleidusi jau anksčiau, tai ramiai sau vaikščiojau po mugę žinodama, kad tikrai neišlaidausiu.

Žmonių buvo jūra. Iš visų pusių skambėjo pasiūlymas organizatoriams daryti tokį populiarų renginį vasaros metu, nes grūstys ir eilės prie rūbinių buvo siaubingos, jau nekalbant apie kilometrinę eilę prie bilietų kasų.





Kaip minėjau, knygų pirkti šiemet neketinau, juolab kad jau buvau internetu apsipirkusi. Bet mugėje buvo įvairių atrakcijų lankytojams.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras savo stende demonstravo J. Statkevičiaus sukurtus operos "Manon Lesko" kostiumus.

Prie kito stendo lankytojai galėjo pasimatuoti visokių gražių dalykų.

Bukinistų salė buvo surengusi ekspoziciją tema "Gyvenimas 1960-siais".

Tokias ledų taureles aš prisimenu iš savo vaikystės.

Skaitmeninė fotografija nė per pusę nėra tokia darbšti kaip juostinė.

Flopikai....Nostalgie....

Išmanusis peidžeris :-)

Dabar skaitysiu jau trečią knygą apie Pietų Ameriką. "Pietų Amerika 364 dienos" bei "Pietų Amerika" esu pirkusi internetu, susitaupė kažkur po 8 LT nuo knygyno kainos. Autografų gauti knygų mugėje nepavyko, bet juk dar visas gyvenimas prieš akis.



Ar buvote knygų mugėje? Ką šiuo metu skaitote?

Su meile,

Kūtvėla

Trys slidininkai ir viena Kūtvėla Taurijos girioje: pelkiniai pafilosofavimai

Kai šiandien atvykau į Vilniaus geležinkelio stotį pamaniau, kad žygeiviai pagaliau neapsikentė ir nusprendė iškrėsti savo Kūtvėlai piktą pokštą ir neateiti į žygį. 10 min. iki traukinio išėjimo nebuvo nei vieno pažystamo veido ar bent jau žygeiviškos išvaizdos būtybės- studentiško amžiaus, su slidėmis ir kuprine (na, žygio informacija buvo paskelbta gana vėlai Vasario 16-sios vakare, tai suprantama, švenčia žmonės). Bet užtat paaiškėjo, kad vienintelis vyras su slidėmis laukimo salėje prie kurio aš neplanuotai prisėdau visgi buvo mano žygio kolega. Taigi, į Mickūnus vykome keturiese: Laimis, Fredis, Tadas ir Kūtvėla: trys poros slidžių, patirties ir energijos bei viena pora vaikščiojimo lazdų, gerų norų ir naujų blauzdinių voverėms sužavėti. Šiandien atsiėmiau už visas, absoliučiai visas numuilintas fizinio lavinimo pamokas mokykloje ir vienoje vietoje net šnekėjausi su angelų choru. Bet apie viską-po truputį.


Pirmiausia Mickūnuose slidininkai apginklavo savo kojas ekipiruote prieš pelkes. Žemiau esančioje nuotraukoje matote kaip patirtis ir energija glaudžiai bendradarbiauja:




Aš fotografavau ir krizenau, kad šis "kompromatas" vertas ne mažiau dėžės konjako. Vat ir nubaudė mane pelkių dvasios už ilgą liežuvį.

In Your Pocket Tallinn miesto gidas

Apie In Your Pocket miestų gidus jau esu rašiusi bendrai, o dabar turiu progą parašyti konkrečiau būtent apie Talino gidą. Esu labai dėkinga leidėjams, suteikusiems man šį leidinuką nemokamai.

Įspūdžiai iš "Kartą Pietų Amerikoje" knygos pristatymo ir M. Starkaus knygų apžvalga

Kai atėjau į "Kartą Pietų Amerikoje" pristatymą "Panoramos" prekybos centre, buvo be dvidešimt šešta valanda vakaro (pristatymo pradžia buvo numatyta šeštai valandai) ir jau buvo tik stovimos vietos mažoje sausakimšoje "Pegaso" knygyno erdvėje, nes virš šimto žmonių (daugiausia merginos) laukė su kngyomis rankose. Aš dėl to nė kiek nesutrikau ir įsitaisiau sėdėti ant kilimo. Čia netgi savotiškai faina, visi sėdi ant kėdžių, o tu esi kažkuom išskirtinis. Bet labai paslaugios knygyno darbuotojos bėgiojo ir nešiojo naujų sėdimų variantų, todėl pagarbiai savo sėdimąją perkėliau ant to, ką mano močiutė vadina "pufikas".

Gerbiamas prelegentas Martynas Starkus buvo kiek netikėtai, bet, tikiuosi, maloniai nustebintas susirinkusiųjų gausos. Galimai kiek paveiktas skaitlingos auditorijos dėmesio, atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimus smagiai, įdomiai ir su humoru. Sėkmės pakylėtas, Facebook'o draugams pažadėjo surengti pristatymą ir Kaune (o ir Klaipėda jau bangas kelia). Paskui sėdo dirbti riešu, tai gerai, kad buvau įsitaisiusi netoliese, autografą gavau trečia ar ketvirta, nes eilė driekėsi net iki knygyno durų.

Na, o apie ką gi jis ten rašo, išreikšdamas savo "sielvartą, liūdesį ir nerimą"?

Lonely Planet kelionių gidai

Šiuo metu Lietuvoje galima įsigyti kelių leidyklų kelionių gidų: Lonely Planet, Rough Guide, Eyewitness ar In Your Pocket. Prieš ruošdamasi kelionei aš visada įsigyju tokią knygą-kelionės gidą. Jau keletas metų esu būtent leidyklos Lonely Planet klientė ir šiame straipsnelyje papasakosiu, kodėl.

Mano Lonely Planet kelionės gidų kolekcija.

A. Vasiljevas "Šiandien esu madingas"

Kadangi statistikoje matau, kad žmonės vis dar ieško informacijos apie Aleksandro Vasiljevo naujausią knygą "Šiandien esu madingas", noriu pasidalinti informacija, kad šią knygą galima įsigyti "Vagos" tinklo knygynuose. Išleido leidykla "Brentus".

Detalesnė nuoroda į knygyną: http://www.vaga.lt/index.php?cid=64&action1=shop.showProduct&product_id=754552&scheme_id=&category_id=60387