Sunkumus pripažįstu-popieriaus pasigaminti nepavyko. Tiksliau, vis dar nepavyko, nes tebevyksta džiūvimo procesas. Manau, kad be reikalo juokiausi iš projekto kolegų, kurie juoda kava spalvino kartoną, nes jie bent jau turi ant ko rašyti, o aš -vis dar ne. Kita vertus, yra laiko susikaupti ties sekančiu projekto žingsniu- rašymo priemone ir rašalu.
|
Popieriaus blynas vis dar kepa. Iš kur tas baisus plėmas? |
Su rašymo priemone yra paprasčiausia: susirandi gulbę. išpeši plunksną iš kairiojo sparno jeigu esi dešiniarankis, plunksnos pūkus nulupi, o smygalą nusmailini peiliu vienu iš trijų būdų pagal tai, kokį rašto šriftą nori išgauti. Pamenate tuos paveikslus, kur žmonės rašo plunksnuota plunksna? Dailininkų išmislas! Kadangi Justiniškėse gulbę sunkoka rasti, o ir radus abejoju, ar taip paprasta bus jos nenudobus tą plunksną gauti, o aš gi pasisakau už gyvūnų teises, tai tėvams prisakiau vedžiojant šunį žiūrėti po kojomis ir nešti namo visas balandžių ir kitokias plunksnas, kurias tik ras.
Nors Viduramžiais žmonės žinojo spalvotus rašalus, populiariausia rašalo spalva buvo juoda. Grubiai tariant, rašalas buvo gaminamas iš natūralios medžiagos (augalinės ar gyvulinės kilmės) arba mineralo (akmens), reagento rašalui padaryti iš minėtų medžiagų ir reagento rašalui tapti lipniu-apie tai tuoj bus detaliau papasakota. Juodas rašalas buvo gaminamas iš augalinės kilmės medžiagos. Išlikę receptai rašalams nėra pilni, nes juos kūrė savo amato specialistai, kurie daug jiems žinomų dalykų neužrašė, todėl šiandien man tenka imtis abrakadabros. Beje, kai kurie senųjų rašalų komponentai šiandien nebus parduodami be papildomo užsakovo asmens duomenų patikrinimo, nes tie komponentai šiandien yra žinomi kaip kenksmingi sveikatai. Taigi, ko reikia norint namų salygomis pasigaminti netoksiško viduramžiško juodo rašalo? Štai vienas receptas, bet Jūs gal atsisėskite tvirčiau.
Bazinis juodo rašalo komponentas yra gumbas ant ąžuolo lapo, vadinamasis "galas". Tai vieta, kur dedami gumbavapsvės kaušiniai, iš kurių išsiris jos lervos. Galų, arba gumbų, derlius renkamas kai vapsva jau išsiritusi ir išskridusi-mums reikalingas jos buvęs namelis. Patys geriausi vapsvų nameliai renkami nuo medžių Alepo regione Sirijoje. Jūs turbūt jau suvokiate kelyje tykančius sunkumus?
Kitas komponentas yra geležies vitriolis, gaunamas iš geležies sulfato. Vitriolis yra kristalo forma, kuria egzistuoja šis komponentas. Viduramžiais jo pirkti vykdavo į Įspaniją. Šiandien anemikams neturėtų būti sunku jo gauti.
Paskutinis komponentas yra Arabiška guma arba sakai iš akacijos, kuri auga Senegale. Jau užsimanėte verkti? Taigi. Laimei, ją galima pakeisti vaismedžių sakais, pavyzdžiui, slyvos sakais. Pamenate iš slyvmedžio kamieno kyšančius lipnius gabaliukus? Tai jų ir reikia. Viduramžiais šiuos sakus importuodavo iš Mažosios Azijos, Turkijos ir Egipto, šiandien galime nuvažiuoti ir į lietuvišką kaimą jo pakaitalo.
Kai sutrintas vapsvos namelis "galas" sumaišomas su su geležies vitrioliu, "gale" esanti tanino rūgštis reaguoja chemiškai su vitrioliu ir mišinys tampa juodas. "Galo" rūgštis padeda rašalui įsisunkti į pergamentą ir prilipti ten, o guma arba sakai reikalingi tam, kad rašalas priliptų ir liktų rašymo priemonėje. Dar nepabėgote rėkdami? Tuomet štai viduramiškas receptas juodam rašalui pasigaminti.
Trukmė: apie tris dienas (sic!). Susmulkiname norimą kiekį vapsvų namelių į trupinėlius (geriausia grūstuvėje). Užpilame lietaus vandeniu (čia dar nieko, kitur rekomenduojamas šlapimas) ir verdame ant ugnies kol pusė vandens nuverda. Tada sutrupiname sakus (reikia manyti, sudžiūvę jie tokiam procesui pasiduoda) ir sudedame į viralą su vapsvų nameliais ir tada verdame kol lieka tik pusė šio viralo. Atskirame inde proporcija 4:1 sumaišome geležies vitriolį ir karštą vyną (deja, vyno rūšis recepte nenurodoma), ir tada lėtai maišydami supilame gautą tirpalą į viralą su vapsvos nameliais. Paliekame ramiai dvi dienas, tada retkarčiais vis pamaišome, kol teptukas lieka patenkintas gautu rašalu, o skysčio perteklių galima nukošti per kavos filtrą ar marlių. Žinoma, tai tik vienas receptas, galbūt Jums pavyks rasti ką nors paprasčiau. Detalias šio konkretaus recepto proporcijas rasite čia:
We are making our own black ink using a recipe from thirteenth-century France.
"Pergamento" ir popieriaus lankstymas yra atskira meno šaka. Puslapiai yra stačiakampio formos, nes gyvulio oda, iš kurios daromas pergamentas, yra stačiakampė. Manoma. kad popieriaus forma irgi buvo paremta šia senaja tradicija. Ir štai paaiškėjo, kad aš padariau klaidą norėdama lieti popieriaus lapus vieną po kito, kai man reikėjo lieti vieną didelį popieriaus lapą, kurį paskui reikės sulankstyti ir sukirpti/supjauti! Taigi, galiu oficialiai mesti tą popieriaus blyną iš balkono ir imtis spalvinti kartoną kava.
Kaip teisingai sulankstyti pergamentą ar popierių knygai? Knygos mažiausias vienetas tradiciškai sudaromas iš šešiolikos puslapių, gaunamų iš vieno lapo, ir tada tokie į šešiolika puslapių sulankstyti atskiri lapai jungiami į knygą. Pažangiausias Viduramžių knygos rašymo metodas buvo užrašyti tekstą ant lapo iš abiejų pusių ir tik tada jį lankstyti ir kirpti/pjauti. Kai kur tekstas bus rašomas taip, kad ant lapo atrodys esantis aukštyn kojomis kito teksto atžvilgiu.
|
Čia bus mūsų tekstas iš abiejų pusių. Turime šešiolika puslapių. Kur bus pirmasis? |
|
Lenkiame lapą perpus. |
|
Tada kairėn ir perpus. |
|
Tada dar kartą kairėn ir perpus. Imame už nugarėlės ir puslapių vertimo tvarka sunumeruojame juos. |
|
Mūsų teksto pirmas puslapis turi būti rašomas viršutiniame dešiniajame kampe. Šalia jo bus paskutinis teksto puslapis. |
|
Kita lapo pusė. Užrašome tekstą, sulankstome ir keprame/pjauname kur reikia, kad puslapiai atsiskirtų. |
Teisingu puslapių sugaudymo atveju turėsime patvirtintą
Gregorio taisyklę: kailinė pergamento pusė arba švarioji pergamento pusė bus visame lape, t.y. du puslapiai atvarte bus arba kailinė pergamento pusė, arba švarioji pergamento pusė, o ne viename lape po skirtingos struktūros puslapį. Tą pusę lapo, kur yra pirmasis puslapis, tušinuku apipeckiojau vaizduodama kailinę pergamento pusę ir vėl sulanksčiau- Gregorio taisyklė atitiko!
|
Vėl sulankstome. Pirmas pusapis puošiasi veršiuko venų atmintimi. Žinoma, galima knygas pradėti ir švariąja puse, bet griežto nusistatymo šiuo klausimu nėra. |
|
Švari pergamento pusė per du atskirus fiziškai puslapius. |
|
Kailinė pusė per du atskirus fiziškai puslapius. |
|
Vėl tokia pati švari pusė. |
|
Kailinė pusė per vidurį. Toliau verčiant Gregoris vis tiek tieus iki galo. Žinoma, duriant du taip sulankstytus lapus kartu reiks žiūrėti, kad sandūrio vietoje taisyklė irgi galiotų. Todėl tekstą rašyti reikėjo patikėti ne žiopliams. |
Kol kas džiugiai šiurenu pripeckiotu popieriuku ir pati savimi didžiuojuosi, nors kartoną teks pirkti kanceliarinių prekių parduotuvėje, o vapsvos ir lietaus vanduo ne visada po ranka pasitaiko. Nes ar Jūs suprantate, kad čia yra būdas apeiti Verygą?!!! Vyną galima pirkti edukaciniais tikslais!!!
Rašykite man.
Kūtvėla
2 komentarai:
Puiku, tik šlapimas yra svarbi sudedamoji dalis, kai raudonas vynas nėra žinoma. Kad neabejoti recepto kokybę, geriau abu ingredientus naudoti per pusę😃
Nu per pusę tai per pusę :D
Rašyti komentarą