Tarptautinė turizmo naujienų paroda Berlyne "ITB Berlin 2018".

Į tarptautinę turizmo naujienų parodą Berlyne nuvykti mane paskatino du dalykai. Visų pirma, gavau nemokamą akreditaciją kaip kelionių blogerė. Jos teko kiek palaukti, bet susitvarkius formalumus kilo rimtas klausimas: tai visigi vykti ar nevykti į Berlyną? Nusprendžiau vis dėlto nuvykti dėl antro dalyko-pagaliau įsitikinti, koks didelis yra pasaulis, nusiteikti nustoti šmirinėti po savo regioną ir imti siekti tolimesnes kryptis. Tarkime, ši paroda man būtų paskatinimas pataupyti eurus ir vietoje smėlio skulptūrų festivalio Jelgavoje, tulpių žydėjimo šventės Burbiškyje ar stintapūkio Palangoje nuvykti kur nors toliau ir sudėtingiau, kad ir į kokius Balkanus. Be to, šioje turizmo naujienų parodoje tikėjausi gauti detalesnės informacijos apie savo jau šiemet suplanuotas keliones.

Lietuvos stendas ITB Berlin 2018 renginyje.

Taigi, apsisprendžiau vykti į Berlyną. Palyginau skrydžių ir autobusų bilietų kainas ir nustebau, kad vos porą valandų trunkantis skrydis ir keliolika valandų trunkantis pervežimas autobusu kainuoja tiek pat- apie 80 eurų į abi puses. Tiesa, skrydžių paieškos programos atsisakė bendradarbiauti ir skristi tiesiogiai iš Vilniaus man reikalingomis dienomis; AirBaltic siūlė keliauti Vilnius-Ryga-Berlynas arba pridėti papildomą nakvynę Berlyne ir tada skristi tiesiogiai. Manęs netenkino nei vienas variantas, kelionės data artėjo ir net nepalankūs skrydžiai brango. Tada ėmė ir įvyko stebuklas: vieną vakarą žaidžiu aš su Go Euro (tai plaforma, rodanti galimus skrydžius, autobusus ir traukinius iš taško A į tašką B, siūlau nemokamai registruotis per mano nuorodą Bonusway ir naudojantis Go Euro informacija perkant bilietus susigrąžinti šiek tiek išleistų pinigų) ir dėliojuosi beprotiškus maršrutus. Kadangi vis tiek grįžtu savaitgalį, tai kodėl gi neišbandžius kokio nors traukinio iš Berlyno iki Gdansko ir tada neparskridus į Vilnių už 10 eurų iš Gdansko? Mano tėtė yra sakęs, kad aš ir griovy galiu miegoti, kad tik daugiau pasaulio pamatyčiau. Matyt, tai suprato ir Visata, nes pasiuntė man iki tol neegzistavusį Ryanair skrydį Vilnius-Berlynas už 25 eurus. Aš jau pasiekiau tokį avantiūrizmo lygį, kad griebiu gerus pasiūlymus kai tik jie atsiranda ir visiškai nepergyvenu, kaipgi reikės iš to Berlyno namo parsikepurnėti. Bet stebuklai tęsiasi ir po dviejų dienų Visata man vėl siunčia iki tol neegzistavusį Ryanair skrydį Berlynas-Ryga (nes, nu, tiesioginis skrydis namo jau būtų per daug gerai) už 27 eurus. Tada sulaukusi Valentino dienos akcijos nusiperku man palankiausiu laiku iš Rygos į Vilnių važiuojančio autobuso (šį karta pasitaikė Lux Express reisas) bilietą už nepilnus 9 eurus. Rezervuoju hostelį Berlyne ir imu vienvietį kambarį, nes noriu tylos ir ramybės.

Trumpas kainų reziume:

• skrydžiai su Ryanair Vilnius-Berlynas ir Berlynas-Ryga: apie 50-55 eurai, įskaičiuotas 1 mažas rankinis bagažas pasiimti su savimi ir 1 mažas rankinis bagažas nemokamai priduodamas į bagažą prie vartų. 
• autobusas Ryga-Vilnius: nepilnai 9 eurai, akcija.
• nakvynė Berlyne, vienvietis kambarys hostelyje, be pusryčių, 102 eurai su patalyne ir rankšluosčiais, 3 naktys.

Transporto, maisto, lankytinų vietų ir suvenyrų kainų čia neminėsiu, nes jos svyruoja labai individualiai. Berlyno transporto kainas galima pasitikslinti čia. Berlyne puikiai veikia visuomeninis transportas; traukiniai, autobusai ir tramvajai kursuoja kas 5-15 minučių, priklausomai nuo reiso. 

Na, o kaipgi pati turizmo naujienų paroda, garsioji "ITB Berlin"? Prisipažinsiu, likau nusivylusi. Jai buvau suplanavusi dvi dienas, bet užteko vienos. Visų pirma, tos turistinės informacijos, kurios tikėjausi, negavau, nes kai kurios kryptys neturi parengusios net elementariausių turistinių žemėlapių.  Tarkime, tokie Suvalkai. Juokitės juokitės, o ar žinote, kad Suvalkų kapinėse yra kenotafas (o gal ir kapas?) to vienintelio lenko, žuvusio Niujorke per 9/11? Visų antra, buvo labai daug kičo ir turizmo naujienų paroda vietomis priminė Kaziuko mugės beskonybę. Nepatekau ir į Blogger Speed Dating renginį, kur kelionių blogeriai ir įmonės tariasi dėl bendradarbiavimo: tiesiog mano kuklus kampelis internete yra...na...labai kuklus :-) Vėlgi, savęs pardavinėti agresyviai irgi nesiėmiau-jeigu susiplanuosiu kur konkrečiai kelionę, tada ieškosiu jai partnerių. Gaila, kad šiemet teks atsisakyti Klaipėdos, nes nepavyksta rasti partnerių numatytai programai įgyvendinti (man ten reikia bent trijų nakvynių). Taigi, bendrai paėmus, "ITB Berlin" nepateisino mano lūkesčių, todėl kitą viešnagės Berlyne dieną paskyriau pasibastymui po miestą, kas gerokai kirto per mano biudžetą, bet, kaip sakoma, karste stalčiukų nėra, su savimi nepasiimsi.

Elinos Makropulos paslaptis: Kūtvėlos įspūdžiai iš Lituanicono renginio.

1913 m. advokato padėjėjas Vitekas pastebi, kad byla tarp dviejų šeimų trunka jau šimtmetį. Jo viršininkas advokatas atstovauja vienai pusei, viduriniosios klasės atstovams Gregorams, prieš aristokratų Prusų šeimą. Byla jau pasiekusi Aukščiausiąjį teismą ir šiandien laukiama sprendimo. Advokatas grįžta iš nenusisekusio teismo posėdžio lydimas garsios dainininkės Emilijos. Dainininkė pažeria kompromituojančios medžiagos apie bylos dalyvius su tokiu užtikrintumu, kad kyla klausimas, kodėl scenos artistė domisi šia paveldėjimo byla. Iš tiesų, Emiliją labai domina vienas tarp bylos dokumentų esantis ją kompromituojantis laiškas, ir ji siekia jį paimti bet kokiomis priemonėmis. Kai veiksmas įsibėgėja, aplinkybių įsprausta į kampą Emilija prisipažįsta, kad ji gimė Kretoje 1585 m., o jos tėvas sukūrė nemirtingumo eliksyrą. Ir štai jau 300 metų kaip ji, keisdama vardus, vaikšto šia žeme. Laiške, kurio ji ieško, yra gyvybės eliksyro receptas, kurio jai reikia prasitęsti gyvenimą dar trims šimtmečiams. Tai-tik kelios nuotrupos iš apie 1922 m. parašyto Karelo Čapeko kūrinio "Věc Makropulos", dar verčiamo kaip "Makropulos paslaptis" ar "Makropulos Daiktas". Klausimas, kurį nagrinėja ši pjesė, yra toks: kada užtenka gyventi? Ar yra prasmė gyventi, kai tu viską patyrei ir pažinai? Ar yra prasmė gyventi, kai tu nebeturi ką mylėti, nes jie vieną dieną pasensta ir numiršta, o tu-amžinai jauna? Jūsų dėmesiui- San Fransicso operos pastatymo momentai.

Tai- tik vienas iš klausimų, kuriuos gvildeno į net jau dvidešimt aštuntąjį Lituanicono renginį "Iš praeities į ateitį" susirinkę fantastikos žanro mėgėjai ir kūrėjai. Kas yra fantastika? Manau, fantastika yra viskas, kas neegzistuoja realybėje. Štai-stalas. Jį galima paliesti. Jis realus. Štai -žiurkėnas Kristupėlis. Jį galima paliesti. Jis realus. Štai- pirma turistinė all included kelionė į Saturną. Kol kas-tai fantastika. Prisipažinsiu, šio renginio metu mano fantastikos supratimas kiek prasiplėtė netikėta kryptimi: fantastika gali būti baltų dievai, virtę stalo žaidimo kortomis, dar fantastika gali būti virtualus pasivaikščiojimas su specialiais akiniais, atgiję cosplay įkūnyti japoniškos animacijos herojai, ar net Totoro pliušinis žaisliukas. Gal nė nebūčiau ėjusi į šį renginį, jeigu ne Adomas Rutkauskas, vienas iš renginio organizatorių, žurnalistas, Ingress žaliosios frakcijos narys, fotografas ir šiaip geras žmogus. Jis taip reklamavo šį renginį, kad nenueiti tiesiog nebuvo galima, o tai, kad renginys buvo nemokamas, dar stipriai grojo mano suvalkietiškais genais, dėl kurių suaktyvėjimo ne laiku ir ne vietoje aš jau ne kartą skundžiausi. Renginio organizatorių duomenimis, šiandien jie sulaukė 500+ lankytojų. 

Renginys vyko Socialinių mokslų kolegijoje visą šeštadienį. Renginio erdvės buvo suskirstytos pagal veiklos pobūdį, o paskaitoms/pranešimams pakviesti savo srities specialistai. Netgi kavinė dirbo pilnu pajėgumu! Tas buvo labai svarbu, nes pertraukos tarp renginių buvo kaip tik reikiamos trukmės, kad būtų galima pavalgyti ar apžiūrėti pardavimui suneštas gėrybes. Tiesa, veiklų ir parodų galėjo būti daugiau, nes viską apeiti neužėmė labai daug laiko, o paskui liko tik arba valgyti, arba naršyti internete iki kitos paskaitos. Šiaip futuristė iš manęs nekokia, aš gyvenu šia diena, bet kai kurie pranešimai nustebino savo aktualumu ir drąsa. Self-driven public transport buses? Ar jūs rimtai????

Ursulijus Lepečkojauskas nagrinėja renginio programą.

Renginio atidarymas buvo numatytas 11.00 val. Iki Socialinių mokslų kolegijos mudu su Ursulijumi Lepečkojausku atvažiavome labai patogiai autobusu (kol kas dar vairuojamu ne roboto). Prie įėjimo lankytojus žiedavo apyrankėmis (kurių paskirtis escaped me iki to momento, kai paaiškėjo, kad jų numeriai dalyvaus loterijoje, bet žinant mano sėkmę tai tas pats, kas paparčio žiedo ieškoti) ir dalino renginio programas. Viskas nemokamai!

Rūšių draugystė ir solidarumas-labai svarbu bet kuriame amžiuje.

Daugiausiai lankytojų dėmesio sulaukė prekystalis su Totoro pliušiais ir azijietiškais (japoniškais, korėjietiškais) skanumynais (krevečių skonio čipsai fui kaip baisu). Kainos, lyginant su kokia Alibaba, nekonkurencingos, bet moteriška širdis išsileido pamačius tokį gražų Totoro ir ranka pati iš rankinės ištraukė piniginę. Ursulijus Lepečkojauskas irgi džiaugiasi, tik žiurkėnas Kristupėlis pasakė, kad jo šeimininkė tai reto kvailumo moteriškė. 

Powerbank dabar jau nebe aksesuaras, o būtinybė.

Kai telefono gyvybės linija ėmė panašėti į heart stop liniją, parašiau skelbimą: "Jauna fantastikos mėgėja su Samsung susipažintų su powerbanko turėtoju #Lituanicone profesionaliems trumpalaikiams santykiams". Bet grotžymė nebuvo pakankamai populiari pritraukti gudramobilių firmos savininką ar bitcoinų štampuotoją, laimei, toks pažįstamas Gediminas visur dabar su powerbanku vaikšto, tai pabuvo mano telefonui energijos donoru. 

My smile is irresistible. My beauty is killing. My army is ruthless. I am Medeina, Goddess of All Beasts.

Šita kaukė kortų žaidimo "Baltų dievai" kūrėjų stende buvo tikras selfių magnetas. Šiaip stalo žaidimams esu stipriai abejinga, nes dar neaptikau jokio žaidimo, kur galima žaisti vienam (arba su sukalbamu žiurkėnu). Buvo nedidelis stendas su komiksais, bet nusivyliau neradusi jokio knygynėlio ar tiesiog laikinos bibliotekėlės. Būtų gerai, jeigu atsirastų ir fantastinės literatūros pasiūla tokio renginio metu, bent jau su klasikiniu repertuaru: Azimovas, Velsas, Vernas...Galima ir iš antrų rankų. Manau, koks nors dėvėtų knygų knygynas galėtų susidomėti dalyvavimu kitais metais. 

Selfių akimirkos. Kas tik nevaikšto šia žeme.

Ir kaip visos šios paikystės, turbūt paklaus mano gerbiamas Skaitytojas, rišasi su dabartimi, su realybe, ir iš viso, kodėl reikia eiti į tokius renginius, o ne važiuoti grybauti į Varėną? Arba, pavyzdžiui, iškuopti žiurkėnui narvelį? Atsakau. Povilas Poderskis skaitė pranešimą apie drąsų naują pasaulį, kuris ateis nepaisant mūsų norų. Tai žinote, gerbiamas Povilai, galėtų tas naujas pasaulis ir greičiau ateidinėti, jeigu ką. Aš neatsakinėju į tam tikras užklausas socialiniuose tinkluose, jeigu atsakymą galima rasti Google, o tokių bus 95 proc. klausimų. Tarkime, negaišiu savo brangaus laiko dirbdama kaip kelionių agentas rašydama atsakymą kokiam nors Derekui iš Mančesterio į klausimą "How can I get from Manchester to Paris?". Jeigu nesugebi išgūglinti atsakymo į tokį basic question, tai žinai ką, Derekai iš Mančesterio, gal tu geriau sėdėk namie. Tačiau Lietuvos techninė pažanga yra tikra fantastika ir pavyzdys kitoms šalims. Bet štai užvakar tokia viena užklausa išlindo Facebook'e: 

SIM kortelių kaitaliojimo (sado)mazochizmas.

Prisimenu, kaip ITB turizmo naujienų parodoje Berlyne gavau dovanų TravelSIM kortelę. Tai buvo 2013 metais, tai ne taip jau ir seniai. Idėja labai paprasta-viena SIM kortelė, skirta visam pasauliui, su fiksuotais tarifais ir galimybe papildyti sąskaitą internetu. Tiesa, yra vienas niuansas- telefonas turi būti "atrištas" nuo konkretaus paslaugų teikėjo. Bet tuomet tai buvo fantastika. 

Neutrali kelioninė SIM kortelė.

Matomai, 2017 metais kai kurie keliautojai vis dar susiduria su problema, kad jų turimas telefonas atsidūrus kitoje geografijoje ima ir nebeteikia paslaugų. Tuomet reikia ieškoti vietinės SIM kortelės, o tokiose demokratinėse šalyse kaip Baltarusija dar ir pasą pateikti prieš aktyvuojant paslaugą. Tiesa, šiuo klausimu Lietuva irgi priartėjo prie Baltarusijos lygio, nes išankstinio papildymo kortelių savininkai visi be išimties tapo prilyginti kalėjimų sukčiams. Kaip ten sakoma, aptverk miestą X spygliuota tvora-kiekvienas žinos už ką sėdi. Taip ir čia. Grįžtant prie Kijevo klausimo, technologijos jau galėtų ir turėtų peržengti okeanus skirtumų ir protingai prisijungti prie telekomunikacijų tinklo nesukeliant vartotojui galvosopio renkantis iš septynių SIM kortelių pardavėjų ar naujos kortelės suderinamumu su turimu telefono modeliu. Ne apie kriogenines kameras dabar mąstykime, o ravėkime mobiliojo ryšio infrastruktūros piktžoles. Self-driven public transport buses irgi palauks. Taip kad, gerbiami futuristai ir vizijų matytojai, eikite ir dirbkite, o vizijas matydami dar ir žegnotis nepamirškite.

Lituanicono organizatoriams reiškiu nuoširdžią padėką už įdomų renginį ir linkiu sėkmės ruošiantis kitiems metams. Tikėkimės, renginys bus dar didesnis ir įdomesnis, gal netgi vyks dvi dienas Litexpo centre. O aš visgi susirasiu ir išprosysiu tuos savo marškinėlius su Cowboy Bebop paveikslėliu. Ech, ta jaunystė :D

Bet jūs ten organizuodami irgi nepersistenkite: Progress isn't made by early risers. It's made by lazy men trying to find easier ways to do something :-) 

Su meile ir, kaip visada, baisingai susivėlusi Jūsų

Goddess Kootah 

Atostogos Čekijoje: antroji diena Brno. Vila Tugendhat ir tolimesni Brno tyrinėjimai.

Šis rytas buvo ypatingas, nes turėjau vienuoliktai valandai rezervaciją į Vilą Tunegdhat ir tik miglotą supratimą kur ji yra. Kadangi aplink vyko kelio remonto darbai ir buvo nukreiptas įprastinis transportas, tai išsiruošiau iš viešbučio daug anksčiau negu reikėjo. Pasirodė, be reikalo panikavau, ir prie vilos atvykau per anksti. Mano turėtas atsispausdintas Google Maps žemėlapis buvo labai tikslus, kas buvo privalumas, bet nelabai guodė bučiuojant tvoros spyną. Deja, vila labai saugoma ir administracinės patalpos mažos, todėl lankytojus įleidžia tik 10-15 min. prieš rezervuotą laiką. Taigi, turėjau pakankamai laiko paslampinėti aplinkui po užrakintų ir tvoromis aptvertų vilų rajoną. Tikiuosi, manęs nepalaikė kokia valkata. Tiesa, ant gatvės kampo buvo kavinė.

Gretos Tugendhat tėvų vila, 1903 m. 

Tarpukaryje Brno iš vokiško industrinio miesto su tvirtais saitais su Viena tapo čekišku ekonominiu ir administraciniu centru. Atsirado didelė šeimyninių namų ir vilų paklausa. Pramonininkams, profesoriams, menininkams, valstybės tarnautojams, medikams, net patiems architektams norėjosi gyventi patogiuose, moderniškuose namuose. Gretos ir Frico Tugendhatų vila buvo unikalios architektūros pastatas, o vidaus interjerui buvo panaudotos prabangios medžiagos: itališkas travertinas, marokietiškas oniksas, pietryčių Azijos mediena. Abudu žydų kilmės sutuoktiniai buvo kilę iš vokiškai  kalbančių turtingų pramonininkų šeimų, todėl jų vila pasižymėjo vienu labai svarbiu dalyku- jos statybos ir įrengimo finansavimas buvo neribotas. Greta Tugendat susižavėjo architekto Ludwig Mies van der Rohe statytais namais dar gyvendama Berlyne ir kai jaunoji pora nusprendė apsigyventi Brno ir čia pasistatyti sau vilą, ją sukurti paprašė garsųjį architektą. Baldai taip pat buvo sukurti specialiai šiai vilai, kurią puošė vienintelis architekto leistas meno objektas- moters torso skulptūra. Grindis dengė tiems laikams gana naujoviškas linoleumas, pakeitęs tradicinį parketą. Kadangi linoleumas buvo baltas, jam reikėjo nuolatinės priežiūros. Apatiniame aukšte įrengti techniniai kambariai buvo aprūpinti įranga namui šildyti, ventiliuoti,  tiekti karštą vandenį į vonias; buvo skalbimo patalpos, specialus kambarys saugoti kailiniams nuo kandžių, viloje taip pat buvo tamsusis kambarys nuotraukoms ryškinti ir video projektorius filmams žiūrėti.  Namui apšildyti užteko vos pusės valandos, o vasaros metu dideli langai nusileisdavo ir namas susiliedavo su sodo erdve. Visas šis inžinerijos ir dizaino stebuklas buvo pabaigtas per pusantrų metų. Žinoma, netrūko ir kritikos: vienas žurnalas Tugendhatus išvadino šiuolaikiniais snobais, pretenzingais milijonieriais, naująja finansine aristokratija, kuri nebežino kaip išsidirbinėti.

Vėl Berlynas: kas liko už kadro

Į Berlyną važiavau su konkrečiu tikslu- sudalyvauti ITB Berlin tarptautinėje turizmo parodoje, jos metu užmegzti naudingų kontaktų, sudalyvauti beprecedentiniame šios parodos istorijoje Blogger Speed Dating renginyje, ir šiaip visko daug nemokamai gauti (va ir išlindo yla iš maišo). Jeigu nesate dalyvavęs turizmo parodoje užsienyje, labai rekomenduoju apsilankyti, nes pirmas kartas ir pirmas įspūdis būna nepakartojamas. Pernai kelionių tinklaraštininkai buvo akredituoti į renginį pirmą kartą jo istorijoje, šiemet be akreditacijos buvo ir įvairių jiems skirtų renginių. Kompanijos rengiasi bendradarbiauti su kelionių tinklaraštininkais, tik kol kas dar nežino, kaip tai daroma ir daugumoje vis kėsinasi verčiau prispausdinti daugiau spalvotų lankstinukų.

Panamos delegacija.

Pagiriamasis žodis sūriui

Globalėjančiame pasaulyje labai sunku darosi surasti originalių suvenyrų parsivežti iš kelionių. Raudonas telefonų būdeles-taupykles Anglijoje jau gamina Kinija, magnetai ant šaldytuvų jau pabodo iki skausmo, atvirukai-praeitas etapas...Tai pamažu gimė mintis vežtis valgomus dalykus, vietinius produktus, ir surengti mini degustaciją rodant kelionės nuotraukas šeimai ir draugams, taip padovanojant jiems dalelę tos šalies skonio. Geriausiai keliones ištveria du produktai: vynas ir sūris.

Pernai nupirkau šeimai lauktuvėms vokiško sūrio. Parduotuvėse sūrio pasirinkimas tikrai didelis: prancūziškas, austriškas, vokiškas...tik lietuviško nebuvo; paprašiau, kad pardavėja man savo nuožiūra įdėtų gero vokiško sūrio. Pirkau iki kelionės namo likus porai dienų, kad nereiktų lakstyti po parduotuves skubos tvarka. Kitos dienos vakare nosį surietusi sūrį įkišau į polietileninį maišelį. Mūsų kambaryje nebuvo šaldytuvo, dar buvo įjungtas centrinis šildymas, todėl sūris pradėjo skleisti savo gurmanišką aromatą. Nesupraskite neteisingai, sūris buvo geras, tik labai gurmaniškas smirdukas. Dar kitos dienos vakare maišelių buvo jau keli ir mintyse drebėjau, kad "airBaltic" neatsisakytų skraidinti lagamino, jeigu sūris ir toliau kvips. Namuose po nuotraukų peržiūros ir degustacijos sūrį pasidalinome tarp manęs, tevų ir sesės su vyru.

Tėtė nunešė gabaliuką paragauti savo draugui, gurmanui. Jis vakare paskambino tėtėi, atraportavo, kad su žmona tiesiog gardžiavosi šituo sūriu ir sakė "чудестний". Sesei vyras uždraudė sūrį neštis į namus, todėl jis liko mašinoje. Savaitgaliui. Jau šiltą pavasario metą. Kai pirmadienį važiuoti į darbą švogeris atidarė mašios dureles, jį pasitiko ypatingai gundantis gurmaniškas aromatas. Sesei buvo prisakyta daryti ką nori, bet atsikratyti šito turto. Ką gi, nusivežė ji jį į darbą, kolegas pašiurpint pavaišint. Ir susirgo, pasiėmė biuletenį. Po poros dienų jai paskambino iš darbo ir paklausė, ar jinai kai ko nepamiršusi ir gal galima TAI sunaikinti, nes, visgi, žinai, čia su žmonėmis dirba, o toks aromatas... Bet pasitaikė vienas gurmaniškas kolega, kuris ėmėsi naikinamojo darbo, uodė sūrį, sakėsi aptikęs apelsino aromato....Jis buvo kaipmat su džiaugsmu išgrūstas gurmanintis į parką, su vėjeliu. Deja, šiandien jis ten nebedirba (bet sūris čia niekuo dėtas).

Šitas sūris raikosi gerai, plonomis ir veik permatomomis riekelėmis, o kvapą jam priduoda jo odelė su visokiomis žolelėmis irgi gėlėmis. Skonis šito sūrio yra tikrai puikus. Jis būtų Idealus Sūris, jeigu ne kvapas, kuris ne visiems gali pasirodyti priimtinas. Nesupraskit neteisingai, jis nedvokia ir netrenkia neskalbtomis kojinėmis ar ką, jis tiesiog yra šiek tiek aštriai piktokai dirginantis uoslę.

Taigi, atėjo laikas atskleisti šio gardumyno vardą: Wildblumen Käse. 









Jį galima nusipirkti Berlyne, Alexanderplatz esančioje Galeria Kaufhof parduotuvėje, pirmame aukšte, maisto prekių skyriuje.

Ar vis dar galvojate, kad legendinis sūris yra "Džiugas"?

Su meile,

Kūtvėla Gurmanaitė

ITB Berlin 2013: tarptautinė turizmo paroda Kūtvėlos uoslės, regėjimo, skonio ir lytėjimo receptoriais

Pagrindinė mano kelionės į Berlyną priežastis buvo apsilankymas ITB Berlin kelionių parodoje. Jau yra pateikiama oficiali renginio statistika: parodos lankomumas išaugo 25%,  dalyvavo 10,086 prisistatantys parodos dalyviai iš 188 šalių, apsilankė 110,000 lankytojų-profesionalų, kurių 43% buvo iš užsienio, 21,000 šių lankytojų apsilankė 200 paskaitų, diskusijų ir seminarų (tai 25% daugiau nei pernai), lankytojų-paprastų žmonių buvo 60,000 ir jie pirmą kartą galėjo užsisakyti keliones būtent šio renginio metu (1 iš 3 sakėsi dėl to ir atėjęs). Šių metų šalis partnerė buvo Indonezija. 6, 000 akredituotų žurnalistų iš 80 šalių bei 250 kelionių tinklaraštininkų atvyko į renginį. 350 diplomatų ir politikų apsilankė parodoje, taip pat 77 ambasadoriai ir 47 užsienio reikalų ministrai.

Na, o dabar pasidalinsiu pačiais-pačiausiais renginio įspūdžiais, kuriuos pavyko užfiksuoti fotoaparatu. Parodoje iš viso praleidau 2,5 dienas.

Lenkijos salė daug dėmesio skyrė būtent taip vadinamam wellness tourism, t.y. spa, masažai, druskos kambariai, etc. Sakėsi sulaukę didelio susidomėjimo. Šiaip aš pro jų stendus pratipenau greitai, nes bent jau artimiausiu metu į jokį lenkišką spa neketinu eiti. Vienintelis mane sudominęs stendas buvo Ščecino. Rugpjūčio pradžioje tenais vyks burlaivių regata. Daugiau info: The Tall Ships Races 2013 Turėtų būti gražus renginys ir reginys.

Pergamono muziejus Berlyne: Islamo meno paroda

Mano trečias kartas Berlyne, trečias kartas Pergamono muziejuje, bet pirmas kartas Islamo meno skyriuje. Šį kartą aplenkiau tokias garsenybes kaip Ištar vartai ar Pergamono altorius. Jeigu būsite Pergamono muziejuje pirmą kartą, tikrai verta apeiti jį visą, tik turėkite omenyje, kad tai didelis kompleksas ir drąsiai skirkite tam visą dieną. Islamo meno skyrius buvo palyginti nedidelis, jeigu imti viso muziejaus dydį kaip atskaitos tašką. Į bilieto kainą įeina audiogidas, kurį rekomenduoju naudoti, nes pasakojimo metu sužinosite daugiau apie pačius svarbiausius parodos objektus. Nuolatinė paroda skirta Islamo menui nuo VIII- IX iki XIX a. Eksponatai atkeliavo iš įvairių šalių, tokių kaip Ispanija ar Indija, bet pagrindinis akcentas yra Vidurio Rytai-Egiptas ir Iranas. Štai keletas įdomiausių ekspozicijos akcentų.

Sienų puošyba. Sunku pasakyti, ar tai mozaikinė dėlionė ar akmuo iškaltas.





Keletas mihrabų iš mečečių-arkos, atgręžtos į Meką.

Medinės lubos iš Alhambra Granadoje, Ispanija. 





Dailus puošybos elementas su medžioklės scena.



Mshatta rūmai, Jordanija (nors originalus pavadinimas nežinomas). VIII a. statinys, muziejaus įsigytas 1889 m. Fasadas buvo atkastas apie 30 km į pietus nuo db. sostinės Omano. Manoma, kad šis pastatas dykumoje buvo žiemos rezidencija arba saugykla. Po kalifo mirties, jis liko nebaigtas statyti ir sunaikintas žemės drebėjimo. Nors jau buvęs saugomas muziejuje, statinys nukentėjo per Berlyno bombardavimą Antro pasaulinio karo metu. Šiandien tai yra Islamo meno ekspozicijos pažiba.











Muziejuje yra vertinga ir turtinga kilimų kolekcija.



Aleppo kambarys irgi laikomas vienu vertingiausių parodos eksponatų, tačiau jis sulaukia mažai dėmesio dėl to, kad jį nuo lankytojų skiria stiklo siena, todėl neįmanoma nei nufotografuoti, nei iš arti apžiūrėti. Otomanų laikų kūrinys atkeliavo iš Sirijos. Turtingas Aleppo gyventojas užsakė ištapyti kambarį XVII a.pr. , ir tai yra anksčiausias to periodo tapybos pavyzdys. Kambarys buvo skirtas atvykstantiems svečiams užeiti. Tapybos temos yra tradicinės kaip gėlės ar geometriniai ornamentai, bet taipogi ir krikščioniški, nes užsakovas irgi buvo krikščionis, todėl galima pamatyti ir scenas iš Biblijos. Gaila, bet dėl stiklo sienos nebuvo įmanoma apžiūrėti šių grožybių iš arčiau.



Kaip jau minėjau, ekspozicija nėra didelė, jai pilnai užteks valandos laiko. Man didžiausią įspūdį visgi paliko Mshatta facadas. Kilimai neįpatingai sužavėjo, nors turbūt didžiai vertingi. Labai nuvylė Aleppo kambario stiklo siena, nes eksponatas padarytas visiškai neprieinamu apžiūrai.

Kol kas savo internetinės svetainės muziejus neturi, lankymo valandas ir bilietų kainas bei kaip atvykti galima pasitikrinti čia: Staatliche Museen zu Berlin (anglų kalba).

Su meile,

Kūtvėla

ITB Berlyno turizmo parodos foto-prisiminimai (2012 kovas)

Iki tarptautinės turizmo parodos Berlyne (Berlin ITB Travel Trade Show) likus šimtadieniui (100 dienų), noriu paminėti šią progą padarydama fotoreportažą iš praėjusių metų parodos. Jeigu norite persikaityti aprašymą, jį rasite mano dienoraščio skiltyje "Skaitykite mane kitur".

Pradėsiu, kaip ir dera, nuo šeimininkų- Vokietija.

Savaitgalis Berlyne

Pasitaikė galimybė praleisti keletą dienų Berlyne. Esu jame lankiusis prieš gerus 4 metus, tai vaizdas radikaliai pasikeitęs į gerąją pusę. Kelionės pagrindinis tikslas buvo tarptautinė turizmo mugė, tai jos aprašymas ir (galbūt) Berlyno straipsnelis bus paskelbti vėliau, o čia pasidalinsiu tuo, "kas liko už kadro."